Civilinė byla Nr. 2A-872-480/2015

Teisminio proceso Nr.2-69-3-16498-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.10; 45.5; 121.18; 121.21;

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 15 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-20795-775/2014 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovei E. M. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 16 940,48 Lt skolą už patiektą šilumą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad ji tiekia šilumą negyvenamosioms patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini). Atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklauso patalpos 1-4, 2-8, 2-9 ir bendro naudojimo patalpos 2-12 (80/100 nuo 13.81 kv. m), a-2 (857/1000 nuo 34.20 kv. m), 1-1 (854/1000 nuo 1.78 kv. m). 2009-01-19 buvo parengta šilumos vartojimo pirkimo pardavimo sutartis, tačiau atsakovė pasirašyti sutarties neatvyko, todėl ieškovei tiekiant šilumą, o atsakovei ją vartojant, tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal šilumos pirkimo pardavimo standartines sąlygas nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2014-08-01 susidarė 16 940,48 Lt skola. Tiekiant energiją patalpos nėra skirstomos į šildomas ir nešildomas, visas pastatas turi būti šildomas, mokesčiai gyventojams skaičiuojami proporcingai jiems priklausančiai turto daliai. Atsakovė yra minėtų patalpų savininkė ir turi mokėti mokesčius.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ji niekada negyveno adresu (duomenys neskelbtini). Radiatorius yra tik vienoje iš ieškovės nurodytų patalpų – kambaryje 1-4 (8,42 kv. m.), kitos patalpos yra bendro naudojimo, todėl jų plotas paskirstomas proporcingai gyventojo turimam plotui, kai kurios patalpos turi būti laikomos techninėmis patalpomis, kurios nešildomos. 85 proc. šių patalpų ploto buvo priskirta atsakovei. Radiatorius yra tik pirmojo aukšto laiptinės aikštelėje, kuri yra holo a-2 tęsinys, šis plotas atsakovei nepriklauso, tačiau ieškovė piktybiškai šildymo šiai patalpai neatjungia nuo 2009 m. sausio mėn. Ieškovė, neatsižvelgdama į atsakovės reikalavimą nutraukti šildymą, yra pati kalta dėl susidariusios skolos. Ieškovės reikalavimas priteisti mokestį už karštą vandenį taip pat yra neteisėtas, nes atsakovė nė karto nebuvo atsukusi krano, 2009 m. buvo atvykęs ieškovės darbuotojas, kuris įsitikino, kad patalpose niekas negyvena, vandens nenaudoja. Vamzdis buvo užplombuotas tik 2014-07-08. Ieškovė praleido terminą kreiptis į teismą pagal CK 6.184 str. ir 6.79 str., nes atsakovė su jai siūlomomis standartinėmis sutarties sąlygomis nesutiko. Keletas patalpų neturi būti šildomos pagal Statybos techninius reglamentus, tambūras, holas, laiptakis yra šaltosios patalpos, todėl ieškovės reikalavimas priteisti įsiskolinimą už šių patalpų šildymą yra neteisėtas. Jai, kaip fiziniam asmeniui, negali būti skaičiuojamas įmonėms taikomas PVM tarifas už suvartotą energiją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė ieškovei AB „Kauno energija“ iš atsakovės E. M. 4 906,30 Eur (16 940,48 Lt) skolą už tiektą šilumą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (4 906,48 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-09-09) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 147,42 Eur (509 Lt) bylinėjosi išlaidas; kitoje dalyje ieškinį atmetė; priteisė iš atsakovės E. M. valstybei 4,72 Eur (16,30 Lt) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas sprendė, kad ieškovės ir atsakovės šilumos tiekimo santykiai laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2014-08-01 nebuvo nutrūkę ir nors atsakovė jai priklausančiose patalpose negyvena, jai kyla pareiga apmokėti ieškovės pateiktas sąskaitas už jai ir visam namui tiektą šilumą pagal ieškovės pateiktą paskaičiavimą vadovaujantis konkliudentiniais veiksmais sudaryta sutartimi pagal standartines sąlygas. Atsakovės į bylą pateiktas 2014-02-26 ieškovės raštas neturi teisinės reikšmės šioje byloje, kadangi iš ieškovės pateiktos skolos paskaičiavimo pažymos matyti, jog atsakovei delspinigiai nebuvo skaičiuojami. Mokesčių paskaičiavimo pažyma patvirtina, jog laikotarpio pradžioje, t. y.  2009-01-01, skolos nebuvo. Teismas atmetė atsakovės argumentą, jog ji su ieškove nėra sudariusi jokios sutarties dėl šilumos energijos tiekimo, kadangi tokia sutartis tarp šalių sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas nuo buto įsigijimo momento. Taip pat teismas atmetė atsakovės argumentus, jog ieškovė praleido terminą kreiptis į teismą, kadangi žinojo, jog atsakovė nesutinka su standartinėmis sutarties sąlygomis, kaip tai numatyta CK 6.184 str., nes atsakovė remiasi bendrąja teisės norma, reglamentuojančia viešųjų sutarčių sudarymo ypatumus. Šioje byloje sprendžiant energijos pirkimo–pardavimo sutarties su atsakove sudarymo fakto klausimą, turi būti taikoma speciali CK 6.384 str. 1 d. norma. 2009-01-19 ieškovė pasirašė šilumos pirkimo–pardavimo sutarties projektą, kuriame buvo numatytos individualios energijos tiekimo sąlygos, tačiau atsakovė šio sutarties projekto nepasirašė, todėl vadovaujantis Energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 26 p., 27 p., šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal standartines sąlygas, nes atsakovė su individualiomis sutarties sąlygomis nesutiko, ką pati patvirtino atsiliepime į ieškinį bei posėdžio metu. Atsakovė 2008-10-31 sudarė patalpų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria įsigijo negyvenamąsias patalpas, kurių bendras plotas 11,08 kv. m, ir dalį bendro naudojimo patalpų - 41,87752 kv. m. Iš viso atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 52,95752 kv. m plotas name, esančiame (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, jog atsakovei priklausančios patalpose yra centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų. Visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovė patalpų pirkimo–pardavimo sutartį ginčijo teisme, prašė sutartį pripažinti negaliojančia ir taikyti restituciją. Kauno miesto apylinkės teismas 2010-06-03 sprendimu ieškinį atmetė (civilinės bylos Nr. 2-1412-364/2010), Kauno apygardos teismas 2010-09-23 nutartimi sprendimą paliko nepakeistą (civilinės bylos Nr. 2A-1701-273/2010). Atsakovė, norėdama atsijungti nuo bendros šildymo sistemos, turėjo laikytis teisės aktuose įtvirtintos procedūros. Ieškovė dar 2009-08-14 raštu apie atsijungimo galimybę bei tam keliamus reikalavimus informavo atsakovę. Atsakovė teismui duomenų, kad ėmėsi teisės aktuose nustatytų veiksmų atsijungti nuo centralizuotos šildymo ar karšto vandens teikimo sistemos, nepateikė. Ieškovės nurodytu laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2014-08-01 šilumos tiekimo santykiai tarp šalių nebuvo nutrūkę, todėl atsakovei kyla pareiga atlyginti ieškovei už tiektą šilumą. Ieškovė įrodė ir pagrįstai apskaičiavo skolos dydį, atsakovė kitokio skolos skaičiavimo nepateikė, motyvuotų ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagrįstų atsikirtimų, priešpriešinių įrodymų dėl skolos paskaičiavimo teisingumo nepateikė. Atsakovės nurodytos aplinkybės, kad ieškovė šilumą tiekia savo rizika, nepaneigia ieškovės reikalavimo pagrįstumo. Statybų techniniuose reglamentuose įtvirtintos normos nėra taikomos energijos prikimo–pardavimo santykiams reguliuoti. Jokiuose norminiuose aktuose nėra įtvirtinta, jog už šaltąsias patalpas, kaip jas apibrėžia statybos techniniai reglamentai, negali būti skaičiuojami mokesčiai. Atvirkščiai, šilumos tiekėjas yra įpareigotas laikytis nustatytų higienos normų ir palaikyti atitinkamą temperatūrą visose pastatų patalpose. Todėl atsakovės dėstomi atsikirtimai dėl to, jog dalis jai priklausančių patalpų privalo būti nešildomos, nes priskiriamos prie šaltų patalpų, atmesti. Atsakovė įrodymų, jog dalis jai priklausančių patalpų nėra šildoma, nepateikė, o ieškovės pateiktos mokesčių paskaičiavimo pažymos tikslumu abejoti nėra pagrindo. Atsakovė nepateikė įrodymų, jog yra įsirengusi šilumos apskaitos prietaisą, todėl šilumos energija skirta vandens šildymui ieškovės buvo paskaičiuota pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintas normas. 2014-07-08 akte nurodyta, jog atsakovei užsuktas karštas vanduo už įsiskolinimą, apie laikiną šilumos tiekimo sustabdymą atsakovė buvo įspėta 2014-07-07 ieškovės raštu. Atsakovė jokių įrodymų, kad jai jau anksčiau buvo atjungtas vandens tiekimas, nepateikė, todėl ieškovė teisėtai skaičiavo mokestį už patiektą energiją vandeniui šildyti vadovaudamasis LR šilumos ūkio įstatymo nuostatomis. Teismas atsakovės argumentus dėl nepagrįsto PVM priskaičiavimo atmetė kaip nepagrįstus, nes atsakovei priklausančios patalpos yra negyvenamos, ūkio subjektai, tiekiantys šilumos energiją, lengvatinį PVM tarifą gali taikyti tik tokiai šilumos energijai, kuri tiekiama į gyventojų naudojamas gyvenamąsias patalpas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė E. M. apeliaciniu skundu (b. l. 162-165) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014-12-22 sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliantė nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčijama sutartis tarp ieškovės yra sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas, nes tokia sutartis gali būti sudaryta tik jei šalys sutinka su siūlomomis sąlygomis ir nereiškia prieštaravimų. Apeliantė nuo 2009-01-01 ne kartą reiškė prieštaravimus ieškovei, apeliantės teisėtas reikalavimas atsisakyti sutarties piktybiškai nebuvo vykdomas, šią aplinkybę patvirtina byloje pateikti įrodymai.

2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Statybų techniniuose reglamentuose įtvirtintos normos nėra taikomos šalių ginčui. STR, kuriuose aprašomas patalpų dislokavimas pastatuose nėra panaikinti, teismas nenurodė teisės normų, kurios panaikina STR galiojimą. Visos apeliantei  priklausančios patalpos priskiriamos neapšildomų patalpų sąrašui ir negalima nepagrįstai neigti tokio fakto ir skaičiuoti mokesčių atsakovei už jų šildymą vien todėl, kad jos yra bendro naudojimo, nes joks įstatymas neįpareigoja jas laikyti šiltomis / šildomomis šiuo pagrindu. Ir jei ieškovas savavališkai šildo tokias patalpas, tai turi būti tik šilumos tiekėjo problema.

3. Teismo sprendimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 4.72 – 4.85 str.) ir geros moralės principams. Apeliantės vardu įregistruotomis bendro naudojimo patalpomis naudojasi visi namo gyventojai, todėl jos turėtų priklausyti visiems namo gyventojams proporcingai jų nuosavybės teise valdomam gyvenamam plotui. Neteisinga priskirti atsakovei viso namo bendro naudojimo patalpas, kurias ji nupirko suklydusi, ir imti mokestį už jų šildymą, nes jos neteisingai įregistruotos Nekilnojamojo turto registre.

4. Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės skolą už vandenį, neteisingai nurodė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog yra įsirengusi karšto vandens apskaitos prietaisus. Atsakovė neturėjo pareigos tokius įrodymus pateikti. Pagal Šilumos ūkio įstatymą ieškovė turėjo įrengti minėtus prietaisus, tačiau to nepadarė. Neteisėta iš apeliantės priteisti skolą už faktiškai nenaudotą vandenį, pats teismas nustatė, jog apeliantė patalpose negyveno, ieškovės darbuotojai 2014-07 rado vandens vamzdį užsuktą nuo 2009 m. Nors jis nebuvo visiškai atjungtas, tačiau jį atsukti be specialių instrumentų neįmanoma.

5. Teismas neteisingai sprendė, kad apeliantei priklauso rūpintis patalpų atjungimu nuo centralizuotų šildymo sistemų savo lėšomis.

6. Teismas, pripažinęs apeliantę fiziniu asmeniu ir vartotoja, turėjo pripažinti, kad jai taikomas 9, o ne 21 proc. PVM tarifas, nes nėra duomenų, jog apeliantė yra ūkio subjektas.

7. Teismas nepagrįstai priteisė 5 procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, nes jos yra per didelės, palūkanas nelogiška priteisti nuo bylos iškėlimo, nes neaišku, ar teisėtai iš atsakovės priteista skola ieškovei.

Ieškovė AB „Kauno energija“ atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 170-174) prašo atmesti apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014-12-22 sprendimo ir šį sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė nurodo šiuos argumentus:

1. Nesvarbu, kiek pasikeistų butų savininkų, ar jie sudaro rašytines Šilumos pirkimo–pardavimo sutartis ar ne, sutartis laikoma sudaryta su bet kuriuo asmeniu, kuris tampa buto savininku. Sutartis su atsakove yra sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas. Norint nutraukti tokią sutartį, savininkas turi teisėtai, nepadarydamas žalos kitiems namo gyventojams atsijungti nuo centralizuotos šildymo tiekimo sistemos. Darbai turi būti atliekami patalpų savininko lėšomis.

2. Atsakovė nepateikė duomenų, kad kažkuriose namo patalpose nepalaikoma pliusinė temperatūra. Šiluma patenka į visas patalpas, tokiu būdu jos šildomos nežiūrint į tai, kad kažkuriose patalpose yra ar nėra radiatorių. Atsakovė turi mokėti už patiektą šilumą tiek jai priklausančioms negyvenamoms patalpoms, tiek jai priklausančioms bendro naudojimo patalpoms.

3. Ginčas dėl atsakovei nuosavybės teise priklausančių patalpų ploto turėtų būti sprendžiamas kitoje byloje, nes šioje byloje kilęs ginčas ne dėl nuosavybės, bet dėl įsiskolinimo už patiektą šilumą. Nekilnojamojo turto registre nurodyti duomenys yra galiojantys, todėl ieškovė jais vadovaujasi skaičiuodama mokesčius.

4. Namo gyventojai nepasirinko ieškovės kaip karšto vandens tiekėjo, todėl apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieškovei tenka pareiga įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus. Atsakovė turėjo teisę įsirengti šiuos prietaisus ir kiekvieną mėnesį deklaruoti karšto vandens suvartojimą, tuomet skaičiuojant mokestį už energiją vandens pašildymui, jai nebūtų taikomas karšto vandens suvartojimo normatyvas. Ieškovė neturi duomenų, kad atsakovei priklausantys įrenginiai nuo karšto vandens tiekimo sistemų atjungti 2009 m.

5. Atsakovei priklausančios patalpos yra negyvenamos, todėl lengvatinis 9 proc. PVM tarifas netaikomas, o taikomas 21 proc. PVM tarifas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovės (apeliantės) prievolės mokėti už ieškovės centralizuotai tiekiamą šilumos energiją jos negyvenamosioms patalpoms.

Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčijama sutartis tarp ieškovės ir atsakovės yra sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas, nes tokia sutartis gali būti sudaryta tik jei šalys sutinka su siūlomomis sąlygomis ir nereiškia prieštaravimų, o apeliantė nuo 2009-01-01 ne kartą reiškė prieštaravimus ieškovei. Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovei 2008 m. spalio 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu daugiabučiame gyvenamajame name nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), kurių bendras plotas su bendro naudojimo patalpomis yra 52,96 m2. Rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis tarp šalių nesudaryta, o ieškovei 2009 m. sausio 19 d. parengus tokią sutartį, atsakovė ją pasirašyti atsisakė. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta butų ir kitų patalpų savininkų (nagrinėjamu atveju apeliantės - daugiabučio gyvenamojo namo negyvenamųjų patalpų savininkės) ir šilumos tiekėjo – ieškovės - konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas (CK 1.71 str., CK 3.384 str. 1, Šilumos ūkio įstatymo 19 str. 1 d., ginčo skolos susidarymo metu galiojusių Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų, Ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų (atitinkamai pirmųjų – 9 p., antrųjų - 11 p.) nuostatos, o taip pat ir skolos susidarymo metu įsigaliojusių Energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau –Taisyklės) 26 p., 27 p. nuostatos). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad asmeniui, įsigijus patalpas ir iš energijos tiekimo įmonės priimant centralizuotai tiekiamą šilumos energiją, tarp šalių atsiranda šilumos energijos tiekimo–vartojimo santykiai, šalių valia gauti ir tiekti šilumos energiją įgyvendinama konkliudentiniais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Kauno energija“ v. B. O. ir kt., bylos Nr. 3K-3-392/2004; 2002 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“, bylos Nr. 3K-3-1618/2002). Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas jose nurodytų šalių, t. y. tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko, buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008; 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280/2009). Įvertinus faktines bylos aplinkybes bei vadovaujantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis tarp ieškovės ir atsakovės yra sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas.

Apeliantė nurodo, kad visos jai  priklausančios patalpos priskiriamos neapšildomų patalpų sąrašui ir negalima nepagrįstai neigti tokio fakto ir skaičiuoti mokesčių apeliantei už jų šildymą vien todėl, kad jos yra bendro naudojimo, nes joks įstatymas neįpareigoja jas laikyti šiltomis/šildomomis šiuo pagrindu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie apeliantės motyvai – nepagrįsti. Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kai Nekilnojamo turto registro duomenimis atsakovei priklausančiose patalpose yra centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų, o namui, kuriame yra atsakovei priklausančios patalpos, patiekta energija, bei skundžiamame sprendime aptartu teisiniu reglamentavimu (Šilumos ūkio įstatymo 29 str. bei to paties įstatymo 25 str., Taisyklių 64 p., LR sveikatos apsaugos ministro 2009-12-029 įsakymu Nr. V-1081 patvirtintomis Lietuvos higienos normomis HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių patalpų mikroklimatas“), pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės ir atsakovės šilumos tiekimo santykiai laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2014-08-01 nebuvo nutrūkę, todėl atsakovei kyla pareiga atlyginti už tiektą šilumą. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Abejoti ieškovės patiektos mokesčių paskaičiavimo pažymos tikslumu pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo, o apeliantė šių paskaičiavimų iš esmės ir neginčija. Ieškovė teisės normų yra įpareigota tiekti energiją pastatams, visos pastatuose esančios patalpos turi būti šildomos. Daugiabučio gyvenamojo namo patalpoms šildyti suvartota šiluma suprantama plačiai – tai visa suvartota šiluma daugiabučio namo butuose, negyvenamosiose patalpose, bendro naudojimo patalpose ir įrenginiuose (įskaitant ir tą šilumą, kurią išskiria izoliacine medžiaga padengti namo šildymo ir karšto vandens vamzdynai rūsyje, laiptinėse, šilumos punkto patalpose, kurie bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso visiems daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams) bei šiluma, kurią į daugiabučio namo patalpas skleidžia šildomų patalpų sienose įmontuoti šildymo vamzdynai. Atsižvelgiant į tai, apeliantės nurodomos aplinkybės, kad jai priklausančiose patalpose ji niekada negyveno, ne visose patalpose yra ir radiatoriai, nagrinėjamu atveju iš esmės nėra teisiškai reikšmingos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės (o taip pat ir apeliantės) nurodyti ir nuolat cituojami Statybos techniniai reglamentai nustato esminius reikalavimus gyvenamųjų pastatų (namų) ir jų sklypų projektiniams sprendiniams, statant naujus pastatus, rekonstruojant ar remontuojant esamus, keičiant pastatų ir patalpų paskirtį, tačiau juose įtvirtintos normos nėra taikomos energijos pirkimo pardavimo santykiams reguliuoti. Pasisakytina ir dėl apeliantės teiginių, jog ginčo patalpos pagal savo funkcinę paskirtį yra bendro naudojimo patalpos. Aiškiausiai bendrojo naudojimo patalpų sąvoka yra apibrėžta LR daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatyme, o CK 4.72 straipsnyje, kuriuo remiasi apeliantė, yra pateikiama bendrosios nuosavybės teisės samprata ir subjektai. Bendrojo naudojimo patalpos – daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims (DNSBĮ 2 str. 5 d. 3 p., ginčui aktuali 2001-10-03 įst. Nr. IX-532 re.). Tačiau nagrinėjamos bylos atveju Nekilnojamojo turto registro duomenimis 2008-10-31 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, ne tik negyvenamosios patalpos, kurių bendras plotas 11,08 kv. m, bet ir bendrojo naudojimo patalpos, pažymėtos 2-12, 80/100 nuo 13,81 kv. m; a-2 , 857/1000 nuo 34,20 kv. m; 1-1, 854/1000 nuo 1,78 kv. m, nuosavybės teise yra įregistruotos apeliantės E. M. vardu. Sutiktina su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad ginčas dėl apeliantei nuosavybės teise priklausančių patalpų ploto turėtų būti sprendžiamas kitoje byloje, nes šioje bylojo yra kilęs ginčas ne dėl nuosavybės, bet dėl įsiskolinimo už patiektą šilumą. Remiantis Nekilnojamojo turto registre esančiais duomenimis, o nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.), ieškovė pagrįstai skaičiavo mokestį apeliantei nuo 52,96 kv. m jai priklausančio negyvenamųjų patalpų ploto kartu su bendro naudojimo patalpomis, o apeliantės argumentai, kad jos vardu įregistruotomis bendro naudojimo patalpomis naudojasi visi namo gyventojai, todėl jos turėtų priklausyti visiems namo gyventojams proporcingai jų nuosavybės teise valdomam gyvenamam plotui, vertinat bendrame bylos aplinkybių kontekste atmestini kaip faktiškai ir teisiškai nepagrįsti.

Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas LR statybos įstatymo nustatyta tvarka, rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). Konkrečiai šilumos įrenginių atjungimą nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva reglamentuoja Taisyklės. Šių Taisyklių 108 punkte nustatyta, kokius veiksmus turi atlikti ir kokius dokumentus turi pateikti savininkas, pageidaujantis pakeisti šildymo būdą, Taisyklėse nurodytoms institucijoms. Taisyklėse taip pat nurodyta, kokius būtina atlikti darbus atjungiant daugiabučio namo butą nuo bendros šildymo sistemos. Baigęs Taisyklių 117 punkte nurodytus darbus, atsijungimo iniciatorius, pastato savininkas arba valdytojas ir šilumos tiekėjo įgaliotas atstovas surašo šilumos tiekimo nutraukimą patvirtinantį aktą (Taisyklių 121 p.). Daugiabučio namo buto šilumos įrenginiai atjungiami dalyvaujant valdytojo ir šilumos tiekėjo įgaliotiems atstovams; baigus buto šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo darbus, buto savininkas, valdytojas ir šilumos tiekėjas pasirašo jų atjungimo aktą (Taisyklių 122 p.). Taigi, kaip matyti iš teisinio reglamentavimo, norint daugiabučiame name atsijungti buto ir kitų patalpų šilumos įrenginius nuo bendrų šilumos perdavimo tinklų, yra būtina laikytis nustatytos specialios butų (patalpų) šildymo ir karšto vandens sistemų atsijungimo procedūros. Tiek atsijungimo procedūra, tiek reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto (patalpų) šildymo būdą, ne kartą konstatuotas kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. R. Z., bylos Nr. 3K-7-359/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. A. J., bylos Nr. 3K-3-44/2012; 2012 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Kauno energija“ v. E. S., kt., bylos Nr. 3K-3-259/2012; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2012, nurodyta, kad tiek pagal teisinį reglamentavimą, tiek pagal kasacinio teismo praktiką civilinėse bylose savininkams įtvirtinta teisė atjungti savo buto (ar kitų patalpų) šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų, tačiau, įgyvendindami šią teisę, butų savininkai turi laikytis teisės aktuose nustatytos atjungimo tvarkos, nepadarant žalos kitų namo butų gyventojams (CK 6.390 straipsnio 1 dalis). Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka Taisyklėse nurodytų veiksmų. Apeliantės pateikti įrodymai ir argumentai neįrodo, kad tokios tvarkos ji laikėsi atjungdama jai priklausančių patalpų karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo karšto vandens sistemų (CPK 178 str.). Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliantės argumentai, kad yra neteisėta priteisti iš jos skolą už faktiškai nenaudotą vandenį, atmestini kaip nepagrįsti. Aptartas teisinis reglamentavimas paneigia ir kitus apeliacinio skundo argumentus, kad ne apeliantei priklauso rūpintis patalpų atjungimu nuo centralizuotų šildymo sistemų savo lėšomis.

Analizuodama ir vertindama apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas pripažinęs apeliantę fiziniu asmeniu ir vartotoja, turėjo pripažinti, kad jai taikomas 9, o ne 21 proc. PVM tarifas, nes nėra duomenų, jog apeliantė yra ūkio subjektas, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad apeliantei priklausančios ginčo patalpos yra negyvenamosios patalpos, o skolos susidarymo laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 1 punktas numatė, kad lengvatinis 9 procentų PVM tarifas taikomas iki 2014 m. gruodžio 31 d. šilumos energijai, tiekiamai gyvenamosioms patalpoms šildyti (įskaitant šilumos energiją, perduodamą per karšto vandens tiekimo sistemą), į gyvenamąsias patalpas tiekiamam karštam vandeniui arba šaltam vandeniui karštam vandeniui paruošti ir šilumos energijai, sunaudotai šiam vandeniui pašildyti, todėl taikyti apeliantei ginčo atveju lengvatinį PVM tarifą už šilumos energiją nėra faktinio ir teisinio pagrindo, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistomis 5 procentų dydžio metinėmis palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-09-09) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nurodo, kad jos yra per didelės, palūkanas nelogiška priteisti nuo bylos iškėlimo, nes neaišku, ar teisėtai iš atsakovės priteista skola ieškovei. Atsakydama į šiuos apeliantės argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad kai teismui pateikiamas prašymas skaičiuoti procesines palūkanas, teismas jas priteisia vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs procesinių palūkanų skaičiavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 29 d. nutartis priimta civilinėje byloje S. O. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-233/2006; kt.). Pažymėtina, kad pagal CPK 137 straipsnio 1 dalies nuostatas, civilinės bylos iškėlimo teisme momentu laikomas ieškinio priėmimo klausimo išsprendimas teisėjo priimta rezoliucija, t. y. civilinė byla laikoma iškelta teisme tik nuo teisėjo rezoliucijoje, kuria ieškinys priimtas, nurodytos datos. Pareiga mokėti šias procesines palūkanas nustatyta įstatyme, tačiau, atsižvelgiant į dispozityvumo principą, jos skaičiuojamos tik esant atitinkamam kreditoriaus prašymui. Kai toks prašymas teismui pateiktas, teismas, vykdydamas CK 6.37 straipsnio 2 dalies reikalavimus, jas priteisia. Jų dydis ir skaičiavimo laikotarpis apibrėžtas įstatyme, todėl teismas, gavęs kreditoriaus prašymą jas priteisti, neturi nustatinėti kokių nors aplinkybių, reikšmingų tokio prašymo tenkinimui.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje AB „City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui nėra teisiškai reikšmingi ir įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui nedaro, todėl dėl jų nepasisako.

              Remiantis išdėstytais argumentas, apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo, Kauno apylinkės teismo 2014 m.  gruodžio 22 d. sprendimas paliktinas  nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

              Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                Galina Blaževič

Albina Rimdeikaitė

Arvydas Žibas