Administracinė byla Nr. eAS-507-822/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07532-2023-7

                Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2023 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo B. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas B. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 23S99479 (toliau – ir Sprendimas 1), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento 2023 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 23S100484 (toliau – ir Sprendimas 2), kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo 1 galiojimą iki kol šioje byloje bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas.

Pareiškėjas skunde nurodė argumentus dėl skundžiamų sprendimų neteisėtumo ir nepagrįstumo, t. y. kad Sprendimas 1 priimtas atsakovui neatlikus objektyvaus, visapusiško ir savarankiško aplinkybių tyrimo, kaip pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas yra neproporcinga priemonė.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo 1 galiojimą iki kol byloje bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas – pareiškėjas grindė tuo, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, nes panaikinus leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas negalės vykdyti sutartinių įsipareigojimų darbdaviui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“, šeima praras vienintelį pragyvenimo šaltinį.

Pareiškėjas detalizavo, jog neatitaisoma žala pareiškėjui gali būti padaryta ir tuo aspektu, kad Migracijos departamentas Sprendimu 1 panaikinęs pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi ir Sprendimu 2 uždraudęs pareiškėjui 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, gali tęsti procedūras ir priimti sprendimą grąžinti pareiškėją į kilmės šalį tuo pagrindu, kad jam yra panaikintas leidimas laikinai gyventi (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 125 str.1 d. 2 p.). Migracijos departamentui priėmus sprendimą grąžinti pareiškėją į kilmės šalį, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) turėtų vykdyti pareiškėjo grąžinimo į kilmės šalį procedūrą, nors ginčas teisme dėl Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 pagrįstumo ir teisėtumo dar nebūtų išnagrinėtas. Migracijos departamentui priėmus sprendimą grąžinti pareiškėją į kilmės šalį, o VSAT įvykdžius šį sprendimą, iš pareiškėjo būtų atimta galimybė dalyvauti teismo procese ir tiesiogiai teikti paaiškinimus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. liepos 18 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, tačiau netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalimi, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą taikant minėtas nuostatas.

Buvo nustatyta, jog Sprendimu 1 pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo spręstas klausimas dėl jo išsiuntimo į (duomenys neskelbtini).

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, kurias remiasi prašydamas stabdyti Sprendimo 1 vykdymą, buvo deklaratyvūs, grindžiami hipotetinio pobūdžio prielaidomis, be to, ginčijamuose sprendimuose nekalbama apie pareiškėjo išsiuntimą, todėl išdėstyti argumentai negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas nurodė, kad šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo bus ginamos prevenciškai, ir nebūtų proporcingas. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Atkreipęs dėmesį į teismų praktiką, kurioje išaiškinta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu negali būti siekiama spręsti ar užtikrinti tarp proceso šalių susiklosčiusius teisinius santykius, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą užtikrinti reikalavimą. Buvo pažymėta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje. Teismas išaiškino pareiškėjui, kad ši nutartis jam neužkerta kelio, situacijai pasikeitus, pakartotinai pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 18 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas užtikrinti reikalavimą ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo 1 galiojimą iki byloje bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas.

Akcentuodamas ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, kurios būtinos reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui, pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo išnagrinėjo formaliai, nesigilino į prašymo argumentus ir nevertino pateiktų įrodymų.

Pareiškėjas tvirtina, kad jis skunde tikėtinai pagrindė savo reikalavimo pagrįstumą, tačiau teismas šios sąlygos ABTĮ 70 straipsnio 1 dalies taikymo prasme nevertino.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra deklaratyvūs, grįsti prielaidomis, pareiškėjas tvirtinta, kad jis nurodė konkrečius argumentus, kuriais motyvavo, kad jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. buvo nurodęs, kad jis negalės vykdyti sutartinių įsipareigojimų darbdaviui, jo šeima praras vienintelį pragyvenimo šaltinį (pareiškėjas yra paėmęs paskolą iš Lietuvoje veikiančios kredito įstaigos) ir dėl to pareiškėjas patirs nurodyto pobūdžio žalą. Pareiškėjo motyvai yra realūs, konkretūs, pareiškėjas pateikė juos pagrindžiančius įrodymus, t. y. neterminuotą darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, duomenis apie pareiškėjo ir jo šeimos narių deklaruotą gyvenamąją vietą Vilniuje, įsigytą nekilnojamąjį turtą, tikslinės paskolos sutartį.

Pareiškėjas tvirtina, kad, atsižvelgiant į UTPĮ nuostatas, panaikinus leidimą laikinai gyventi pareiškėjui kylanti grėsmė būti grąžintam į (duomenys neskelbtini) yra reali, o šiuos argumentus teismas nepagrįstai vertino kaip deklaratyvius ir hipotetinius. Todėl pareiškėjas prašyme buvo nurodęs, kad Departamentas tęs pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę procedūras, o pareiškėjo pats grąžinimas, kol teismas nebus priėmęs galutinio sprendimo dėl Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 teisėtumo ir pagrįstumo, jam sukels neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą didelę žalą – pareiškėjas netektų darbo Lietuvos Respublikoje, o jo šeima – pragyvenimo šaltinio; visa tai lemtų skolinių įsipareigojimų bankui vykdymo sutrikimą; pareiškėjo šeimai tektų priverstinai palikti Lietuvoje pagal kredito sutartį nusipirktą butą, sutriktų pareiškėjo vaikų mokymo procesas, be to, pareiškėjas negalėtų dalyvauti teisminiame bylos nagrinėjime. Pareiškėjas neturėjo pagrindo skunde pasisakyti, kad nebuvo spręstas klausimas dėl pareiškėjo grąžinimo (teismas skundžiamoje nutartyje klaidingai vartoja terminą „išsiuntimo“) į kilmės valstybę, tačiau kėlė klausimą dėl galimos pareiškėjo grąžinimo procedūros.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje vadovavosi neaktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri suformuota iki 2016 m. liepos 1 d. (nuo minėtos datos pasikeitė ABTĮ normos, reglamentuojančios reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą), todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neįrodė, jog neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nesusiejo reikšmingų aplinkybių su cituojamais teismų praktikos išaiškinimais arba neatsižvelgė į aktualius išaiškinimus (pvz., teise prašyti užtikrinti reikalavimą turi būti naudojamasi sąžiningai, ja negalima piktnaudžiauti; kt.), taikytinus pareiškėjo situacijai. Teismas taip pat nevertino, kad pareiškėjas pagrindė bei įrodė, jog yra realus pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. teismas nenagrinėjo pareiškėjo argumentų, nevertino pateiktų įrodymų.

Pareiškėjas akcentuoja, kad prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimą jis pateikė dėl konkretaus reikalavimo, savo prašymą pagrindė (t. y. pagrindė abiejų būtinų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų buvimą), prašomo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra proporcinga, o ABTĮ nenustato pareiškėjui nurodyti kokias nors išskirtines aplinkybes, kad būtų taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Migracijos departamentas pažymi, jog pareiškėjas skunde tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo. Pareiškėjo ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas 1 buvo priimtas vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, įvertinus pareiškėjo individualią situaciją ir kompetentingos institucijos išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, ginčijamame Sprendime 1 yra aiškiai išdėstyti priimto sprendimo motyvai. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių argumentų, patvirtinančių, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą 1, pažeidė teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo teiginiai nepatvirtina, kad jis nekelia grėsmės Lietuvos valstybės saugumui.

Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjas taip pat neatitinka ir antros būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos – pareiškėjas nepagrindė, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs, o teiginiai, kad nesustabdžius Sprendimo 1 galiojimo, pasikeičia pareiškėjo teisinis statusas, savaime nereiškia, kad pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Pareiškėjas per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą gali teismui pateikti paaiškinimus ir įrodymus, susipažinti su bylos duomenimis. Pareiškėjui atstovauja advokatas, pareiškėjas tiesiogiai teismo posėdyje gali dalyvauti nuotoliniu būdu

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

VSD nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertino visas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Pareiškėjo argumentai, kuriais grindžiamas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, neįrodo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui kils neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos, jų nepaneigia atskirojo skundo argumentai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 18 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės – laikinai sustabdyti Sprendimo 1 galiojimą iki byloje bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas – taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi netenkinęs pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė ir neįrodė, jog jam kils neatitaisoma žala, be to, nenustatė, kad pradėta pareiškėjo išsiuntimo procedūra.

Pareiškėjas atskirajame skunde akcentuoja, kad jis pagrindė, jog egzistuoja abi sąlygos, kurioms esant taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis negalės vykdyti įsipareigojimų pagal darbo sutartį bei paskolos sutartį, šeima, kuri deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, praras vienintelį pragyvenimo šaltinį, pareiškėjas, tikėtina bus grąžintas į kilmės valstybę, negalės dalyvauti bylos nagrinėjime. Pareiškėjas tvirtina, kad nurodytos aplinkybės lemia, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam bus padaryta neatitaisoma arba didelė sunkiai atitaisoma žala.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019).

Pažymėtina, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu asmuo neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; kt.).

Prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai <...> privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais <...>, iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialiąsias pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-972-756/2017; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktame prašyme, atskirajame skunde ir atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindų daryti išvadą, jog yra kilusi reali grėsmė, kad netaikant pareiškėjo nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui.

Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. birželio 29 d. priėmė Sprendimą 1, kuriuo panaikino leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Šiame sprendime atsakovas nurodė, kad gavo VSD 2023 m. birželio 19 d. raštą Nr. 18-6731. Šiame rašte nurodoma, jog VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą: VSD vertinimu, jis, dirbdamas (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje inžinieriumi programuotoju, privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. (duomenys neskelbtini) valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjas, turėdamas leidimą gyventi Lietuvoje, gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo.

Taip pat Migracijos departamentas Sprendimu 2 nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. 

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė teismo taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikiną sustabdymą, t. y. laikinai stabdyti Sprendimo 1 galiojimą.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad, tikėtina, Sprendimas 1 yra neteisėtas, o nesustabdžius skundžiamo sprendimo galiojimo, jis, kaip neteisėtai Lietuvos Respublikoje esantis asmuo, negalės vykdyti darbo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, pareiškėjo šeima praras vienintelį pragyvenimo šaltinį, tikėtina, kad pareiškėjui panaikinus leidimą gyventi, bus pradėta jo grąžinimo į kilmės valstybę procedūra, pareiškėjas negalės betarpiškai dalyvauti bylos nagrinėjime.

Ankščiau paminėto teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad ABTĮ įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.).

Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

Proporcingumo principas reikalauja įvertinti neigiamas pasekmes, kurios realiai gali atsirasti pareiškėjui jei reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų taikyta, o teismas jo skundą patenkintų, ir pasekmes, kurios atsirastų atsakovui ir tretiesiems asmenims byloje, taip pat visuomenei, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų pritaikytos, o teismas pareiškėjo skundą byloje atmestų. Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinių ginčų bylose, kai yra prašoma stabdyti atitinkamo viešojo administravimo subjekto, įgyvendinančio įstatymų leidėjo suteiktus valstybės vykdomosios valdžios įgaliojimus, priimto administracinio akto (toje byloje pareiškėjo ginčijamo) galiojimą, turi būti paisoma ir viešojo intereso, t. y. turi būti vertinamas ginčijamo akto sustabdymas neigiamų pasekmių viešajam interesui prasme.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomoms reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos.

Visų pirma, akcentuotina, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, nėra sprendžiama dėl skundžiamo individualaus administracinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentų, kad nesustabdžius Sprendimo 1 galiojimo jam kils neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala (t. y. jis negalės vykdyti įsipareigojimų pagal darbo sutartį, šeima praras vienintelį pragyvenimo šaltinį, tikėtina, kad bus grąžintas į kilmės valstybę ir negalės tiesiogiai dalyvauti bylos nagrinėjime), akcentuotina, kad vien tik galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-562-556/2021; kt.). Taip pat ir prielaida, jog pareiškėjas ar kiti asmenys gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-807-556/2022; kt.). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodyti padariniai, kuriais jis grindžia reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę, nepatvirtina, kad pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. 

Įvertinus Sprendimo 1 turinį ir kitus bylos duomenis, konstatuotina, jog pareiškėjo tvirtinimas, kad jis bus grąžintas į kilmės valstybę (pastebėtina, kad pagal UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai) yra nukreiptas į ateitį, t. y. hipotetinio pobūdžio. Byloje nėra jokių duomenų (tokių argumentų bei įrodymų nepateikė ir pareiškėjas), kad kompetentinga institucija yra priėmusi sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo (ar išsiuntimo). Taigi, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos duomenis, darė pagrįstą išvadą, kad šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo bus ginamos prevenciškai, ir nebūtų proporcingas, kadangi pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis tiesiogiai negalės dalyvauti nagrinėjant administracinę bylą, pažymėtina, kad pareiškėjui atstovauja advokatas, kuris parengė ir pateikė teismui procesinius dokumentus, proceso dalyviams paprastai sudaromos galimybės dalyvauti teismo posėdžiuose nuotoliniu būdu. Tačiau, kaip jau minėta, byloje nėra duomenų apie priimtą sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos respublikos, todėl minėti argumentai nereikšmingi ir nepagrindžia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atskirojo skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į neaktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, yra deklaratyvūs. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo faktinėmis aplinkybėmis itin panašiose bylose, taip pat nenustatė pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. vasario 24 nutartį administracinėje byloje, 2023 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-193-821/2023, 2023 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-211-525/2023, 2023 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-213-629/2023; 2023 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-235-1188/2023; kt.).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Pareiškėjas pateikė prašymą atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju galutinis procesinis sprendimas administracinėje byloje dar nėra priimtas, t. y. byla pagal pareiškėjo skundą neišnagrinėta, todėl nėra faktinių ir teisinių prielaidų spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria: 

Pareiškėjo B. R. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 18 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. 23S99479 galiojimą iki kol šioje byloje bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas – palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Iveta Pelienė

                                        Skirgailė Žalimienė