Administracinė byla Nr. eAS-715-1047/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01082-2025-6

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2025 m. kovo 4 d. raštą Nr. (1.23 Mr)-7R-818 (toliau – ir 2025 m. kovo 4 d. raštas) ir įpareigoti atsakovą įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 atsakovui nustatytas funkcijas – tinkamai ir teisingai išnagrinėti pareiškėjo kreipimąsi.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 20 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą.

Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas apie ginčijamą atsakovo 2025 m. kovo 4 d. raštą (rašto numeris: (1.23 Mr)-7R-818) jau žinojo 2025 m. kovo 31 d. Pareiškėjas, siekdamas ginčyti minėtą 2025 m. kovo 4 d. raštą, kreipėsi į teismą su analogiškais pareiškimais 2025 m. kovo 31 d. (administracinės bylos numeris: eI3-10928-780/2025) ir 2025 m balandžio 6 d. (administracinės bylos numeris: eI3-11207-426/2025). Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu tik 2025 m. gegužės 14 d. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, praleido įstatymo nustatytą pareiškimo (skundo) padavimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, paduodamas pareiškimą (skundą), nenurodė jokių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti minėtą terminą. Atsižvelgdamas į minėtą aplinkybę, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo atnaujinti praleistą pareiškimo (skundo) padavimo terminą.

III.

Pareiškėjas P. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų  administracinio teismo
2025 m. gegužės 20 d. nutartį ir perduoti pareiškėjo pareiškimo (skundo) priėmimo klausimą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat pareiškėjas prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
2021 m. lapkričio 9 d. nutarimo Nr. KT177-A-N14/2021 nuostatose pateikti išaiškinimai: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“ neatitinka faktinės tikrovės ir kad įstatymų apibrėžtomis ribomis sąmoningas, tyčinis teisme esančių administracinių / tarnybinių ginčų nenagrinėjimas neatitinka elementarios moralės, vertybių sistemos ir demokratinės valstybės sampratos, bei priimti atskirąją nutartį.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis, kreipdamasis į teismą, nepraleido įstatymo nustatyto pareiškimo (skundo) padavimo termino. Pareiškėjui tinkamai kreiptis į teismą sutrukdė force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybės, kurių pareiškėjas negalėjo protingai numatyti, kontroliuoti, išvengti, pašalinti ir užkirsti joms kelią.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Apeliacijos dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 20 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 151 straipsnis nustato, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skyriuje nustatytas išimtis.

Pareiškėjas, paduodamas atskirąjį skundą, prašo nagrinėti bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą žodinio proceso tvarka.

ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Įvertinusi pateiktus duomenis, teisėjų kolegija nenustatė poreikio nagrinėti bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą spręsti apie būtiną poreikį nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, sudarančių kliūtis visapusiškai, objektyviai ir tinkamai išnagrinėti bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą rašytinio proceso tvarka. Pareiškėjo argumentai ir bylos nagrinėjimui reikšmingi duomenys yra išdėstyti ir pateikti procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo nagrinėti bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą žodinio proceso tvarka ir nagrinėja bylą rašytinio proceso tvarka.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą), nes pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą pareiškimo (skundo) padavimo terminą ir nenurodė jokių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti minėtą terminą. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiama nutartimi, padavė atskirąjį skundą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra fundamentali teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Jungtinių Tautų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos Tarybos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) nuostatų. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti – įgyvendindamas minėtą teisę, asmuo turi pareigą laikytis įstatymo nustatytų sąlygų ir tvarkos, inter alia (be kita ko), įstatymo įtvirtintų skundo (pareiškimų, prašymo) padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-450-575/2024; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad teismas, spręsdamas asmens skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimą, visų pirma įvertina tai, ar egzistuoja teisės aktuose numatytos neigiamos procesinės prielaidos atsisakyti inicijuoti administracinės bylos nagrinėjimą teisme. Jeigu teismas, nagrinėdamas minėtą klausimą, nustato bent vieną iš įvardytų prielaidų, jis motyvuota nutartimi atsisako priimti asmens skundą (prašymą, pareiškimą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-684-624/2024; kt.).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis, kreipdamasis į teismą, nepraleido įstatymo nustatyto pareiškimo (skundo) padavimo termino.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, nagrinėdamas skundo priėmimo klausimą, kiekvienu atveju teismas nustato skundo padavimo termino eigos pradžią. Teismas, nustatydamas skundo (pareiškimo, prašymo) padavimo termino eigos pradžią, įvertina aplinkybę, ar, priimdamas skundžiamą administracinį aktą, viešojo administravimo subjektas turėjo teisės aktais įtvirtintą pareigą įteikti minėtą aktą asmeniui. Jeigu viešojo administravimo subjektas turėjo minėtą pareigą, teismas sprendžia, ar: 1) viešojo administravimo subjektas, priimdamas skundžiamą administracinį aktą, tinkamai atliko pareigą įteikti asmeniui minėtą aktą; 2) viešojo administravimo subjektas viešai paskelbė (turėjo paskelbti) skundžiamą administracinį aktą; 3) asmuo, siekdamas išsiaiškinti informaciją apie administracinio akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo, žinojo, kad minėtas aktas turi būti priimtas, ir aktyviai vykdė atitinkamus veiksmus; 4) kitas skundo (pareiškimo, prašymo) padavimo termino pradžios nustatymui svarbias aplinkybes. Teismas, nustatęs skundo padavimo termino eigos pradžią, įvertina, ar, paduodamas teismui skundą, pareiškėjas nepraleido skundo padavimo termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-289-1047/2025; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie administracinį aktą, kai jis įgijo galimybę susipažinti su informacija apie minėto akto turinį sudarančius esminius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), akto priėmimo datą, asmeniui nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-822/2020; kt.).

Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nepateikė jokių duomenų, sudarančių galimybę spręsti apie 2025 m. kovo 4 d. rašto įteikimo pareiškėjui momentą. Tačiau, remdamasi Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, teisėjų kolegija nustatė, kad dar 2025 m. balandžio 1 d. pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2025 m. kovo 4 d. raštą Nr. (1.23 Mr)-7R-818 ir įpareigoti atsakovą įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 atsakovui nustatytas funkcijas – tinkamai ir teisingai išnagrinėti pareiškėjo kreipimąsi (administracinės bylos numeris: eI3-10928-780/2025). Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, taip pat pateikė teismui ir ginčijamą 2025 m. kovo 4 d. rašto kopiją. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad 2025 m. kovo 4 d. raštas buvo įteiktas pareiškėjui, ir apie atsakovo 2025 m. kovo 4 d. raštą ir jo turinį jis žinojo dar 2025 m. balandžio 1 d. Nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu (skundu) tik 2025 m. gegužės 14 d. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, praleido įstatymo nustatytą pareiškimą (skundo) padavimo terminą.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. ABTĮ 30 straipsnio 2 dalis numato, kad prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai. Kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui turi būti paduotas skundas (prašymas, pareiškimas).

Įvertinusi pareiškėjo pateiktus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą pareiškimo (skundo) padavimo terminą. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nepateikė prašymo atnaujinti praleistą pareiškimo (skundo) padavimo terminą ir nenurodė jokių išskirtinių bei svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti minėtą terminą. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą) nagrinėti iš esmės. Analogiškos pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-691-552/2025).

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Nagrinėjamoje situacijoje teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti nagrinėjamoje situacijoje taikytinų teisės aktų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nenurodė jokių aplinkybių bei argumentų, sudarančių pagrindą abejoti nagrinėjamoje situacijoje taikytinų teisės aktų (konkrečių jų dalių) atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėdama bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, teisėjų kolegija taip pat nenustatė poreikio kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti nagrinėjamoje situacijoje taikytinų teisės aktų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo teismo priimti atskirąją nutartį.

ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams.

Įvertinusi nagrinėjamos situacijos aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo priimti atskirąjį nutartį. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia prašymą priimti atskirąją nutartį, yra deklaratyvaus bei subjektyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo teismui priimti atskirosios nutarties. Teisėjų kolegija, nagrinėdama administracinę bylą pareiškėjo apeliacinį skundą, taip pat nenustatė pagrindo spręsti klausimą dėl atskirosios nutarties priėmimo. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija netenkina minėto pareiškėjo prašymo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumu ir teisėtumu. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo skundą ir palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą.

Palikti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 20 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Rytis Krasauskas

        Beata Martišienė

        Skirgailė Žalimienė