Baudžiamoji byla Nr. 2K-104-648/2017                                                                                                                     Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00569-2014-8

                                                                                                           Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                       1.2.13.1.1; 1.2.29.1.1; 2.1.15.1.2. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Artūro Pažarskio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. kasacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 176 straipsnio 1 dalį 40 MGL dydžio bauda, 300 straipsnio 1 dalį 25 MGL baudą, ir jam, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 55 MGL dydžio (2071 Eur) bauda.

Civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista civilinėms ieškovėms G. P., J. P. ir J. P. iš civilinio atsakovo R. G. po 6000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas A. Š. (A. Š.), o R. L. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį ir baudžiamoji byla jam nutraukta, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 28 d. nutartis, kuria nuteistojo R. G. apeliacinis skundas atmestas. Šia nutartimi buvo atmesti ir nukentėjusiųjų G. P., J. P. bei J. P. apeliaciniai skundai.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. R. G. nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB „Į.“ (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius ir vienintelis akcininkas, pažeidė darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, dėl to įvyko mirtinas nelaimingas atsitikimas žmogui, t. y.:

1.1. R. G., būdamas darbdavys – UAB „Į.“ generalinis direktorius ir vienintelis akcininkas, UAB „Į.“ vardu sudaręs 2010 m. liepos 12 d. statybos subrangos sutartį Nr. 100712-1 atlikti darbus objekte „Sandėlis (8.9) ir administracinės patalpos (8.2)“ (duomenys neskelbtini) pagal Generalinio direktoriaus pareiginės instrukcijos 4.1 punktą turėdamas pareigą instruktuoti ir kontroliuoti, kaip pavaldūs darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, ir įgyvendinti priemones, susijusias su darbuotojų sauga ir sveikata (darbų saugos pažymėjimas D Nr. 009717), organizuodamas darbus ir žinodamas, kad UAB „Į.“ darbų vadovas A. Š. atitinkama tvarka nėra atestuotas saugos ir sveikatos klausimais, paskyrė jį objekte darbų vadovu, taip pat žinodamas, kad A. Š. realiai šių pareigų neatliks, atsakingas už pagal 2010 m. liepos 12 d. statybos subrangos sutartį Nr. 100712-1 UAB „Į.“ atliekamus darbus objekte 2010 m. liepos 12 d., pažeisdamas 2003 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo Nr. IX-1672 20 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad darbai įmonėje turi būti organizuojami vadovaujantis šiuo Įstatymu ir kitais darbuotojų saugos ir sveikatos norminiais teisės aktais, raštu formaliai paskyrė UAB „Į.“ gamybos direktorių S. L., žinodamas, kad objekte bus atliekami ortakių izoliavimo priešgaisrine vata darbai, kuriems atlikti bus naudojamos priemonės, skirtos darbo vietai paaukštinti, tai darbuotojams kelia kritimo pavojų, neužtikrino, kad darbuotojo darbo vieta ir darbo vietos aplinka, priemonės skirtos darbo vietai paaukštinti, atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, neparengė tinkamos technologinės dokumentacijos (kortelės) su konkrečiais sprendiniais, užtikrinančiais darbuotojų saugą ir sveikatą, nesuprojektavo techninių priemonių naudojimo, kaip apsaugoti darbuotojus kritimo iš aukščio atveju, neorganizavo santechniko A. P., kuriam pavedama dirbti pavojingus darbus, mokymo ir žinių dėl darbuotojų saugos ir sveikatos srities patikrinimo bei šių darbų saugaus atlikimo tvarkos, neišdavė jam asmeninių apsaugos priemonių, saugančių nuo kritimo iš aukščio, ir neatliko pavojingų darbų aukštyje priežiūros ir kontrolės; taip objekte „Sandėlis (8.9) ir administracinės patalpos (8.2)“ UAB „Į.“ santechnikas A. P., būdamas neinstruktuotas ir neturėdamas visapusiškos informacijos kaip saugiai atlikti darbus aukštyje, neturėdamas nuo kritimo iš aukščio saugančių asmeninių apsaugos priemonių, kurios jam nebuvo išduotos, 2011 m. kovo 21 d. atliekant ortakių izoliavimo darbus priešgaisrine vata prie ašies Y-20 sistemos NOŠ-3, panaudojęs paaukštinimo priemonę – nestabilius ir be aptvaro, apsaugančio nuo kritimo, mobilius pastolius, apie 12.30 val., pastoliams praradus stabilumą, nukrito nuo jų ant žemės ir dėl patirtų sužalojimų – odos nubrozdinimų pakaušio kairėje pusėje ir kairėje šlaunyje, kraujosruvų galvos minkštuose audiniuose pakaušio, kairės pusės momens ir smilkinio srityse, įspaustinio skliauto lūžio (pakauškaulio kairės pusės ir kairio momenkaulio) perėjusio į pamato daubas, kraujo išsiliejimo po kietuoju smegenų dangalu virš dešinio smegenų pusrutulio, smegenų sumušimo židinių kairės pusės kaktinės, smilkininės, momeninės skilčių sferiniuose paviršiuose, abiejų smegenų pusrutulių smilkininių skilčių pamatiniuose paviršiuose, smegenėlių kairiame pusrutulyje, kraujo išsiliejimo į šoninius smegenų skilvelius, VI kaklo slankstelio kairės skersinės ataugos lūžio, kairės menties lūžio, kairės pusės II-VII šonkaulių lūžių su pasieninės krūtinplėvės pažeidimu – visumos, 2011 m. kovo 22 d. ligoninėje nuo sužalojimų, patirtų nelaimingo atsitikimo metu, mirė. Taip R. G., turėdamas pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas su visais su darbu susijusiais aspektais, organizuodamas ortakių izoliavimo darbus, neįsitikinęs, ar darbo vietos paruošimas atitinka darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, leido darbuotojams dirbti ir pažeidė 2003 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo Nr. IX-1672 14 straipsnio 1 punktą, kuriame nurodyta, kad kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir darbo vietų aplinka turi atitikti šio Įstatymo ir kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, darbo vietos turi būti įrengtos taip, kad jose dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų, jų darbo aplinkoje nebūtų sveikatai kenksmingų ar pavojingų rizikos veiksnių, įrengiant darbo vietas turi būti įvertintos darbuotojo fizinės galimybės; 19 straipsnio 2 dalies 5 punktą, kuriame nurodyta, kad darbdavys imasi priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti ir organizuoja darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinę kontrolę įmonėje, tuo tikslu darbdaviui atstovaujantis asmuo ar jo pavedimu darbdavio įgaliotas asmuo: (...) 5) įpareigoja padalinių vadovus įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo priemones ir kontroliuoti, kaip laikomasi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų; ir 27 straipsnio 5 punktą, kuriame nurodyta, kad darbuotojų, dirbančių pavojingus darbus, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybė, mokymo ir žinių iš darbuotojų saugos ir sveikatos srities patikrinimo bei šių darbų saugaus atlikimo tvarką nustato darbdavys, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar kiti norminiai teisės aktai nustato kitokią šių darbuotojų mokymo, žinių tikrinimo bei saugaus darbų atlikimo tvarką; Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346, 9 punktą, kuriame nurodyta, kad pavojingos zonos, kuriose nuolat veikia pavojingi ir/arba kenksmingi veiksniai, turi būti aptvertos apsauginiais aptvarais, kad kliudytų darbuotojams, neturintiems teisės patekti į tokias zonas; 46 punktą, kuriame nurodyta, kad priemonės, skirtos darbo vietai paaukštinti, turi būti stabilios, turėti lygų darbo paviršių be didesnių kaip 5 mm plyšių, jei jos aukštesnės kaip 1,3 m – privalo turėti aptvarus, saugančius darbuotojus ir daiktus nuo kritimo; šių taisyklių 5 priedo 6 punktą, kuriame nurodyta, kad siekiant išvengti darbuotojų kritimo iš aukščio, statybos darbų technologijos (vykdymo) projekte turi būti: sprendimai darbų aukštyje apimčių mažinimui; pastovių atitveriančių konstrukcijų (sienų, plokščių, laiptų, balkonų bei angų aptvarų) išskirtinis pirmaeilis įrengimas, be to, turi būti nurodytos: laikinų aptvarų montavimo vietos ir tipai; saugos lynų ir diržų tvirtinimo vietos; technologinė įranga bei pagalbinės priemonės darbams aukštyje atlikti; priemonės ir būdai, kaip darbuotojams patekti į darbo vietas; jei reikia, distanciniai krovinių atkabinimo įtaisai; Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. A1-22/D1-34 4 priedo 13.4 punktą, kuriame nurodyta, kad jei statybvietėje yra pavojingų zonų, į kurias įėjimas ribotas (darbuotojas gali būti traumuotas), jose turi būti įrenginiai, kliudantys darbuotojams, neturintiems teisės patekti į tokias zonas, kai darbuotojai turi teisę įeiti į pavojingas zonas, turi būti parengtos reikiamos priemonės jų apsaugai ir, jei reikia, išduodamos asmeninės apsauginės priemonės; 37.1 punktą, kuriame nurodyta, kad nuo kritimo iš aukščio darbuotojus būtina apsaugoti atramomis, reikiamo aukščio ir tvirtais aptvarais su rankiniais turėklais, tarpine sija ir grindjuoste arba apsaugai būtina naudoti kitas lygiavertes priemones; ir 37.2 punktą, kuriame nurodyta kad darbai aukštyje turi būti atliekami tik naudojant tinkamus įrenginius arba kolektyvines apsaugos priemones, tokias kaip aptvarus, platformas arba apsauginius tinklus ir kitas priemones, jei dėl darbo pobūdžio tokių įrenginių naudoti negalima, turi būti įrengtos reikiamos priėjimo prie darbo vietos priemonės ir naudojami saugos diržai arba taikomi kiti tvirtinimo metodai; „Montavimo darbų saugos ir sveikatos instrukciją Nr. 6“, patvirtintą 2008 m. gegužės 26 d. UAB „Į.“ generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 0810, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2005 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 1-107 „Dėl darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir instruktavimo tvarkos patvirtinimo“ 29.3 punktą, kuriame nurodyta, kad kiekvienas darbuotojas instruktuojamas individualiai, paaiškinant kaip saugiai atlikti konkrečius jam pavestus darbus, technologines gamybines darbo operacijas; ir 29.4 punktą, kuriame nurodyta, kad instruktuojama pagal įmonėje parengtus darbuotojų saugos ir sveikatos vietinius (lokalinius) norminius teisės aktus (instrukcijas, saugaus darbo atlikimo taisykles, kitus reikiamus įmonės vietinius (lokalinius) norminius teisės aktus), darbo priemonių ar technologinių procesų techninius dokumentus, cheminių medžiagų saugos duomenų lapus, profesinės rizikos vertinimo dokumentus (profesinės rizikos nustatymo kortelę, Įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos būklės pasą) ar kitus dokumentus, kuriuose pateikiama darbuotojui būtina informacija, kad jis galėtų saugiai dirbti konkrečioje darbo vietoje; „Mokymo ir atestavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais bendrųjų nuostatų“, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. A1-223/V-792, 3 punktą, kuriame nurodyta, kad darbdaviui atstovaujančiam asmeniui, darbdavio įgaliotam asmeniui darbuotojų saugai ir sveikatai nusprendus mokyti mokymo įstaigose arba įmonėje darbuotojus, kuriems Įstatymu nenustatytas privalomasis mokymas ir žinių tikrinimas mokymo įstaigose, šių Nuostatų nustatyta tvarka mokymo įstaigose arba įmonėje mokomi: padalinių vadovai, darbuotojai, dirbantys pavojingus darbus, kurių sąrašas patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386, darbuotojų atstovai saugai ir sveikatai, įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos komitetų nariai, darbuotojai, vykdantys nuolatinę potencialiai pavojingų įrenginių, kuriems nenustatyta privaloma įgaliotų potencialiai pavojingų įrenginių techninės būklės tikrinimo įstaigų priežiūra, kiti darbuotojai, kurie neturi pakankamai profesinių įgūdžių ar žinių, kad galėtų saugiai dirbti ir nebūtų pakenkta jų sveikatai.

1.2. Be to, R. G. nuteistas už tai, kad suklastojo tikrą dokumentą bei panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą, t. y. būdamas UAB „Į.“ generalinis direktorius, siekdamas išvengti atsakomybės dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kai 2011 m. kovo 21 d., apie 12.30 val., susižalojęs darbo metu ir darbo vietoje žuvo UAB „Į.“ darbininkas A. P., jis, laikotarpiu tarp 2011 m. kovo 21 iki 23 d., UAB „Į.“ buveinės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), bendrininkaudamas su A. Š., kuris bendrovėje dirbo darbų vadovu, suklastojo tikrą dokumentą – UAB „Į.“ darbų vadovo A. Š. pareiginę instrukciją: A. Š. į parengtą pareiginę instrukciją įrašius žinomai melagingus duomenis – atgalinę datą, kad su pareigine instrukcija jis susipažino 2010 m. kovo 29 d., o R. G. į pareiginę instrukciją įrašė žinomai melagingus duomenis – atgalinę datą, kad instrukciją jis patvirtino 2010 m. kovo 29 d., ir šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą 2011 m. kovo 23 d. pateikdamas Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai panaudojo.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo teismų sprendimus panaikinti ir jį išteisinti.

2.1. Kasatorius nurodo, kad šią bylą išnagrinėję teismai nuteisė jį už nusikalstamas veikas, kurių nepadarė, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, jo mano veiksmuose nesant nusikalstamų veikų sudėties požymių, netinkamai įvertino įrodymus, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų. Teismai jo kaltę dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų grindė tik formaliais ir paviršutiniškais motyvais, visiškai neanalizavo motyvų, kurie patvirtina jo kaltės nebuvimą. Taip pat teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymą, dėl to iš jo, kaip civilinio atsakovo, nepagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą civiliniams ieškovams G. P., J. P. ir J. P.. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, analogiškus apeliacinio skundo motyvus atmesdamas formaliais paviršutiniškais motyvais arba iš viso nepasisakydamas dėl žemesnės instancijos teismo klaidų taikant materialiosios teisės normas. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalį, nes konkrečiais ir patikimais duomenimis neįrodė, kad jo, tikėtina, neteisėti veiksmai atitinka BK 176 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymius.

2.2. Kasatorius teigia, kad teismai, pritaikydami jam BK 176 straipsnio 1 dalį, nenustatė priežastinio ryšio tarp galbūt buvusių jo neteisėtų veiksmų ir A. P. kilusių padarinių. Nuteistasis tvirtina, kad jis tinkamai atliko visas jam įstatymo numatytas funkcijas, kurias privalo atlikti įmonės vadovas, kontroliuodamas įmonės ir jos darbuotojų darbą, t. y. jis paskyrė objekte „Sandėlis (8.9) ir administracinės patalpos (8.2)“ atsakingus ir kontroliuojančius asmenis. Nuo 2010 m. kovo 29 d. darbų vadovu minėtame objekte buvo paskirtas A. Š., kuris pagal darbo sutartį ir darbų vadovo pareiginę instrukciją nustatytoms pareigoms atlikti turėjo reikiamą kvalifikaciją (išsilavinimą). Teismai tik deklaratyviai konstatuoja, kad šis darbuotojas neturėjo reikiamos kvalifikacijos, tačiau nenurodo, kokios įstatymo, darbo sutarties ar pareiginės instrukcijos nuostatos buvo konkrečiai pažeistos. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio galima suprasti, kad teismai iš esmės nepagrįstai tapatina Darbų vadovo pareigas su Gamybos vadovo pareigomis (kurias UAB „Į.“ vykdė S. L.). Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad  A. Š. buvo tiesiogiai pavaldus gamybos direktoriui S. L., kuris 2010 m. liepos 12 d. UAB „Į.“ generalinio direktoriaus įsakymu buvo paskirtas atsakingu už visus objekte atliekamus darbus. Kasatoriaus manymu, jeigu A. Š. manė neturintis tinkamos kvalifikacijos ar negalintis atlikti savo pareigų dėl kitų priežasčių, tai pagal Darbų vadovo pareiginės instrukcijos 5.1 punktą jis turėjo teisę atsisakyti vykdyti juridinių ir fizinių asmenų nurodymus, jei jie neatitinka teisės aktų, statybos techninių reglamentų ir statybos norminių aktų nuostatų, tačiau to nepadarė. Dėl šios priežasties teismai A. Š. parodymus turėjo vertinti kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, jog S. L., kuris nelaimingo atsitikimo metu buvo atestuotas darbų saugos klausimais, šias funkcijas vykdė tik formaliai. Tačiau kasatorius atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nuosprendyje kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-768/2014 buvo aiškiai pasisakyta, jog S. L. UAB „Į.“ buvo atsakingas už darbų saugą, jis pažeidė tik reikalavimą instruktuoti darbo vietoje darbininką A. P., dirbusį su darbo priemonėmis, skirtomis darbo vietai paaukštinti. Bylos įrodymais nustatyta, kad minėtą dieną įvykio vietoje S. L. nebuvo, tačiau jis savo įgalinimus žodiniu nurodymu buvo perdavęs A. Š.. Kasatoriaus manymu, bylos duomenys patvirtina, kad A. P. buvo instruktuojamas S. L. darbų saugos klausimais. Visi bylos liudytojai patvirtino, kad į instruktažus daug dėmesio nekreipė, nes turėjo sukaupę didelę darbo patirtį šioje srityje, o kilus klausimams kreipėsi į už darbų saugą objekte atsakingą S. L.. Minėtame Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nuosprendyje taip pat išaiškinta, kad A. P., turintis 4-5 metų darbo stažą, buvo tinkamai informuotas dėl darbo ant pastolių, turėjo ilgametę tokio darbo patirtį, todėl tai, kad jis nebuvo papildomai instruktuotas įvykio dieną, yra tik formalus pažeidimas, dėl kurio nustatytos pasekmės (mirtis) nebūtų kilusios. Todėl nepagrįsti teismų motyvai, kad A. P. nebuvo tinkamai instruktuotas, kaip saugiai atlikti izoliavimo darbus. Tai, kad nuosprendyje ir nutartyje bandoma suponuoti nuomonę, jog nelaimingo atsitikimo dieną S. L. išvykimas į Alytų turėjo lemiamos reikšmės jo atsakomybei atsirasti, yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo klaida, nes darbų vadovas neprivalo visą laiką būti viename objekte, tuo pačiu metu jis gali būti atsakingas už kelis įmonės objektus. Kasatorius teigia nesuprantantis, kodėl teismai įžvelgė jo kaltę, nors akivaizdu, kad būtent gamybos vadovas S. L., būdamas atsakingas objekte už darbų saugą ir vadovaudamas A. Š. vykdomiems darbams, privalėjo užtikrinti darbo saugos instruktažų kokybę ir savalaikį neformalų jo atlikimą. R. G. tikina, kad jis įvykdė visus įstatymo reikalavimus, susijusius su darbo saugos organizavimu ir užtikrinimu: paskyrė kompetentingą asmenį atsakingu už darbų saugą, tikrino, ar įmonėje yra visa būtina dokumentacija, susijusi su darbų sauga ir jos užtikrinimu, kontroliavo, kaip atsakingi asmenys vykdo šias funkcijas. Jis, kaip įmonės generalinis direktorius, paskyrė atitinkamas pareigybes asmenims (S. L. ir A. Š.), kurie ir buvo atsakingi už darbo instruktažą, darbuotojų priežiūrą, užtikrino, kad jo darbuotojai objekte dirbtų ir naudotų saugius, stabilius pastolius. Tai, kad nelaimingo incidento metu nė vieno iš jo minimų paskirtų asmenų įvykio vietoje nebuvo, nesusiję su jo galimai netinkamu pareigų vykdymu, todėl negali būti preziumuojama ir jo kaltė. Kasatoriaus manymu teismas, vertindamas jo ir S. L. veikas, skirtingai aiškina ir vertina tas pačias faktines bylos aplinkybes. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 11 d. nuosprendyje įvertino ir aiškiai pasisakė, kad šiuo atveju nėra būtinų nusikaltimo sudėties komponentų – priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių bei darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų darbo saugos darbe reikalavimų pažeidimų. Tačiau, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį kasatoriui, nepaisė šių išvadų ir  savaip interpretavo R. G. kaltę, nors šis klausimas jau buvo įvertintas ir išspręstas aukštesnės instancijos teismo minėtame nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2016 m. spalio 28 d. nutartį, taip pat ignoravo minėtame 2014 m. lapkričio 11 d. nuosprendyje padarytas teismo išvadas. S. L. davė melagingus parodymus teisme, tačiau teismas nuosprendyje šios aplinkybės visiškai nevertino.

2.3. Pirmosios instancijos teismas savaip interpretavo ir Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus 2013 m. gruodžio 9 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktą Nr. 2. Šis aktas buvo surašytas net neapžiūrėjus pastolių, be to, akto išvadose daroma tik prielaida dėl galimai nesaugiai sumontuotų pastolių objekte, todėl šia išvada teismas nepagrįstai vadovavosi kaip nuteistojo kaltės įrodymu. Iš visų byloje liudijusių asmenų parodymų yra neabejotinai aišku, kad pastolius montuodavo patys darbuotojai, kurie ir dirbo ortakių izoliavimo darbus, t. y. tik nuo kiekvieno iš darbuotojų asmeniškai priklausė, ar pastoliai konkrečiam darbui bus sumontuoti tinkamai ir ar jais darbuotojas tinkamai pasinaudos. Be to, byloje liko neišsiaiškintos visos faktinės aplinkybės, ar ne dėl paties A. P. kaltės įvyko nelaimingas atsitikimas: ar jis tinkamai užfiksavo pastolių ratukus, surinko pastolius, pasinaudojo visomis apsaugos priemonėmis, kas iš įmonės darbuotojų nurodė A. P. atlikti būtent šį darbą, ar nelaimės priežastis tikrai buvo A. P. kritimas nuo pastolių, kodėl ikiteisminis tyrimas neįžvelgė skirtumo krintant nuo kopėčių ar nuo pastolių (nors aukščiai yra skirtingi). Šių aplinkybių teismai nevertino ir dėl jų nepasisakė.

2.4. Kasatorius pažymi, kad  jo kaltė grindžiama ir tuo, jog galimai įmonėje nebuvo parengtos tinkamos technologinės dokumentacijos (kortelės) su konkrečiais sprendiniais, užtikrinančiais darbuotojų saugą ir sveikatą. Šios teismo nurodytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės. Įmonėje buvo ir yra visa tinkamai parengta technologinė dokumentacija, užtikrinanti darbuotojų saugą ir sveikatą. Ikiteisminio tyrimo metu šių dokumentų buvusių (ir dabar esančių įmonėje) prie baudžiamosios bylos kažkodėl nebuvo pridėta, o pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad jų iš viso nėra, ir tai įvertino kaip kasatoriaus kaltės įrodymą. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. G. inkriminuotos veikos yra nesusijusios priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Neabejotinai aišku, kad įmonėje UAB „Į.“ buvo paskirtas asmuo S. L., kuris buvo atsakingas už darbų saugą, visa įmonės dokumentacija, technologinės kortelės buvo paruoštos ir vedamos tvarkingai, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu šie dokumentai iš įmonės nebuvo paimti. Darbui atlikti buvo naudojami sertifikuoti ir ISO standartus atitinkantys pastoliai (tą patvirtina byloje esanti UAB „O. P.“ 2008 m. vasario 28 d.  PVM sąskaita-faktūra, serija OPP Nr. 93, kurios kaip įrodymo teismai nevertino). Teismai nenustatinėjo, ar pats žuvusysis A. P. tinkamai surinko tuos pastolius. Po incidento ant betoninių grindų gulėjęs statybininko šalmas, kuris gulėjo šarvu į apačią, o vizualiai jį apžiūrėjus buvo matyti, jog jis tvarkingas ir mechaniškai nepažeistas. Todėl nepagrįsti teismų argumentai, kad įmonė darbuotojui nebuvo išdavusi apsaugos priemonių, neužtikrino pavojingų darbų aukštyje priežiūros ir kontrolės. Tinkama visa įranga ir apsaugos priemonės darbuotojui buvo išduotos. Vadinasi, įmonė, kaip darbdavys, įvykdė tinkamai visus reikalavimus. Tačiau teismams nenustačius aplinkybių, ar žuvęs darbuotojas savo iniciatyva nepažeidė darbų saugos reikalavimų, buvo padarytos klaidingos išvados. Tuo remiantis neginčijamai nustatyta, kad nėra jokio priežastinio ryšio tarp teismo preziumuojamo kasatoriaus neveikimo ir darbuotojui A. P. kilusių padarinių, todėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos yra visiškai nepagrįstai, pažeidžiant visus protingumo, teisingumo kriterijus.

2.5. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė R. G. ir BK 300 straipsnį ir padarė nepagrįstas išvadas, kad jis kaltas dėl dokumento klastojimo. Kaltinime minimi dokumentai buvo pasirašyti realiu laiku ir šią faktinę aplinkybę patvirtina byloje esantis rašytiniai įrodymai. Nuteistojo manymu, tik dėl A. Š. melagingų parodymų jis nuteistas šioje byloje pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nors byloje nustatyta, kad būtent šio asmens iniciatyva pastoliai buvo pašalinti iš įvykio vietos, dėl to nebuvo galima laiku padaryti motyvuojančių apibendrinimų apie jų tinkamumą. A. Š. veiksmai buvo asmeninio pobūdžio be niekieno įtakos, jis savo iniciatyva davė melagingus parodymus ir paveikė liudytojus R. L., A. S., M. P. ir D. M., kad šie ikiteisminio tyrimo metu taip pat duotų melagingus parodymus. A. Š. apkalba kasatorių, o jo iškelta versija apie atgaline data pasirašytą pareiginę instrukciją yra tik jo gynybinė versija. Įvertinus tai, kad A. Š. šioje byloje nuteistas būtent už melagingų parodymų davimą, kad jo išsakyti teiginiai remiasi tik jam pačiam žinomomis aplinkybėmis, kad byloje yra rašytiniai įrodymai, paneigiantys A. Š. teiginius, kad niekas nepatvirtino jo nurodytų aplinkybių, kasatoriaus nuomone, yra pakankamas pagrindas teigti, jog teismo nuosprendyje padarytos išvados yra klaidingos ir prieštarauja byloje surinktiems įrodymams bei nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Šioje byloje R. G. tiesioginė tyčia nėra nustatyta, todėl jis nepagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

2.6. Kasatorius taip pat mano, kad šioje byloje neteisingai išspręstas civilinio ieškinio klausimas. Neturtinės žalos priteisimas yra nepagrįstas, nes nebuvo tinkamai įvertintos faktinės aplinkybės, jog nukentėjusioms iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo dienos buvo išmokėtos nemažos pinigų sumos ir taip atlyginta neturtinė žala. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad jis asmeniškai iš karto po įvykio nuvyko į ligoninę ir vien iš moralinių paskatų G. P. sumokėjo 5000 Lt A. P. gydyti. Civilinėms ieškovės draudimas taip pat išmokėjo 50 000 Lt gyvybės draudimo. UAB „Į.“, kurio vienintelis akcininkas yra kasatorius, dėl nelaimingo atsitikimo darbe su A. P. mokėjo padidintus „Sodros“ mokesčius ir civilinėms ieškovėms dėl A. P. žūties buvo papildomai išmokėta 19 787 Eur. Civilinėms ieškovėms išmokėtos piniginės sumos neturtinei žalai atlyginti yra pakankamai didelės ir atsižvelgiant į suformuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuostatas atitinka neturtinės žalos dydžio atlyginimo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas, papildomai priteisdamas iš kasatoriaus kiekvienai iš civilinių ieškovių neturtinei žalai atlyginti dar po 6000 Eur, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytų kriterijų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą. Teismas nepagrįstai priteisė pinigų sumą, kurios dydis paprastai priteisiamas, kai padaromi tyčiniai nusikaltimai. Kasatoriaus įsitikinimu, neturtinės žalos dydis teismų buvo nustatytas pažeidžiant CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintus įstatymų reikalavimus. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje formaliai išvardijo neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, tačiau jų neanalizavo. Priteistos neturtinės žalos dydis prieštarauja teismų praktikai, pagal kurią žuvus tėvui priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo sumos yra 2027,34–4344,30 Eur (7000–15 000 Lt) (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-86/2005, 3K-7-159/2005).

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į nuteistojo R. G. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

3.1. Prokuroras nurodo, kad šioje byloje abiejų instancijų teismai nustatė visus būtinus BK 176 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų subjektyviuosius bei objektyviuosius požymius. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, jie tai padarė laikydamiesi BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių. Nėra pagrindo teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tai, kad teismo padarytos išvados neatitiko kasatoriaus lūkesčių, nedaro teismo išvadų neteisėtų ar nepagrįstų. Įrodymai šioje byloje gauti baudžiamoje proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio proceso metu. Bylą nagrinėję teismai patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir teisingai vertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.

3.2. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismas dar kartą ištyrė ir patikrino visas esmines bylos aplinkybes ir byloje paduotų apeliacinių skundų argumentus. Teismo išvados padarytos remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetu, kurie teisiamajame posėdyje buvo tiesiogiai ištirti, įvertinti ir pripažinti įrodymais, remiantis jų visuma buvo pagrįstos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą ištyrė bei vertino įrodymus ir nuosprendyje išdėstė motyvus, kuriais remiantis R. G. padaryta nusikalstama veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 176 straipsnio 1 dalį. Vilniaus apygardos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą apie tai, kad tiesioginė nelaimingo atsitikimo, kurio metu žuvo A. P., priežastis buvo darbuotojo apsaugos nuo kritimo iš aukščio techninių priemonių nenaudojimas atliekant darbus aukštyje, pavojingoje zonoje, kur yra rizika kristi iš aukščio, tinkamos technologinės dokumentacijos neparuošimas ir techninių priemonių naudojimo nesuprojektavimas, siekiant apsaugoti darbuotojus kritimo iš aukščio atvejais, taip pat darbuotojo neapmokymas dirbti aukštyje, asmeninių apsaugos priemonių neišdavimas, neužtikrinimas pavojingų darbų aukštyje priežiūros ir kontrolės yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su netinkamu darbo organizavimu ir pasekmėmis. R. G., būdamas UAB „Į.“ generalinis direktorius ir netinkamai vykdydamas savo pareigas saugos darbe klausimais, pažeidė kaltinime nurodytų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas ir atsirado minėto straipsnio dispozicijoje nurodyti pavojingi padariniai. Tarp R. G. neveikimo ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys, nėra pagrindo abejoti teismo sprendimu dėl šios nusikalstamos veikos.

3.3. Taip pat R. G. visiškai pagrįstai pripažintas kaltu ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Kaltinime minimo oficialaus dokumento atsiradimo ir panaudojimo faktinės aplinkybės nurodytos teismų sprendimuose. Vien tai, kad, kaip nurodo R. G. kasaciniame skunde, A. Š. pats nusprendė išardyti pastolius ir juos pašalinti iš įvykio vietos, taip pat paveikti liudytojus duoti melagingus parodymus, nesudaro pagrindo šio liudytojo parodymus vertinti kritiškai, kaip neatitinkančius tikrovės ir kaip jo iškeltą gynybinę versiją, juolab kad R. G. kaltė padarius nusikalstamą veiką grindžiama ne vien tik minėto asmens parodymais ar teikiant jo parodymams pirmenybę prieš kitus byloje surinktus įrodymus. Vertinti nuteistojo A. Š. parodymus kaip bandymą apkalbėti R. G. nėra pagrindo. Tokią išvadą pateikė ir apeliacinės instancijos teismas. Ji yra pagrįsta ir pakankamai argumentuota.

3.4. Prokuroras pažymi, kad kasatorius, ginčydamas teismų sprendimus dėl civilinio ieškinio pateikimo, kaip argumentą pateikia ne tos teisės šakos teismų sprendimus, be to, apie išmokų nukentėjusiosioms įtaką neturtinės žalos dydžiui yra išsamiai ir motyvuotai pasisakęs apeliacinės instancijos teismas. Dėl to šie kasacinio skundo argumentai, prokuroro manymu, yra nepagrįsti ir plačiau atsiliepime nesvarstytini. Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių turėtų būti naikinami ar keičiami teismų sprendimai, byloje nėra. Įstatymas taikytas tinkamai. Teismo nuosprendžiu paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta.

4. Nukentėjusiosios G. P., J. P., J. P. ir jų atstovas advokatas Steponas Virketis atsiliepimu į nuteistojo R. G. kasacinį skundą prašo jį atmesti. 

              4.1. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius nepateikia jokių konkrečių argumentų, pagrindžiančių savo teiginius, o nurodo tik bendro pobūdžio teorinius pasvarstymus, kurie susiję išimtinai su faktinių aplinkybių vertinimu. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo neginčijamai nustatyta, kad R. G., jau buvęs baustas administracine tvarka už netinkamai organizuotą darbą ir darbo saugos nesilaikymą, visiškai nekontroliavo ir tinkamai neorganizavo savo įmonės veiklos darbo saugos požiūriu, sąmoningai sudarė sąlygas, kad būtų nuslėptos pakeistos žuvusiojo mirties aplinkybės, klastojo dokumentus, kad būtų išvengta baudžiamosios atsakomybės. Statybvietėje nebuvo parengta jokia būtina dokumentacija siekiant vykdyti statybos darbus, kaip to reikalauja norminiai aktai. Kelia pasipiktinimą R. G. pozicija visos bylos nagrinėjimo metu, nes ikiteisminio tyrimo metu jis siekė dokumentacijos parengimo pareigą perkelti ant kitų asmenų pečių ir net atvirai melavo dėl šių dokumentų egzistavimo. Byloje liudytojai patvirtino, kad bendrovėje nevyko jokių mokymų ir mokymų žurnalai buvo tiesiog paduodami pasirašyti darbuotojams, itin pavojingų darbų aukštyje rizika buvo palikta išimtinai darbuotojų asmeninei patirčiai ir nuožiūrai. Taigi, byloje nustatyta, kad žuvusysis nebuvo apmokytas dirbti ant pastolių ar atlikti pavojingus darbus aukštyje, todėl direktoriaus argumentai, kad žuvusysis galėjo toje situacijoje išvengti žalingų pasekmių, yra tik įžūlus bandymas savo kaltę permesti kitam asmeniui. Darbuotojai patys, be jokių instrukcijų, surinkdavo pastolius, kurių dalis būdavo netvarkingi, bendrovėje nebuvo jokių mokymų, kaip surinkti pastolius.

              4.2. Taip pat atmestini kasatoriaus argumentai ir siekis sukelti abejonių dėl A. P. mirties priežasčių. Akivaizdus visiškas nuteistojo kontrolės nebuvimas lėmė, kad nei kiti darbuotojai, nei žuvusysis nebuvo instruktuoti apie darbo saugos taisykles ir palikti dirbti savo nuožiūra; įvykio vieta tyčia, siekiant išvengti atsakomybės, negrįžtamai pakeista įrengiant dekoracijas. Bendrovės darbuotojai melavo, nes bijojo kasatoriaus, į bylą buvo teikiami suklastoti dokumentai, siekiant suklaidinti bylos šalis. Toks piktybiškas kasatoriaus veikimas ne tik sukėlė A. P. mirtį, bet ir didžiulių dvasinių išgyvenimus nukentėjusiosioms, kurios neteko vyro, tėvo, šeimos maitintojo. Nuolatiniu melavimu ir dokumentų klastojimu ikiteisminis tyrimas buvo užvilkintas – tai dar labiau įskaudino nukentėjusiąsias.

              4.3. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad A. P. dirbdamas įmonėje neturėjo reikalavimus atitinkančios darbo aprangos, taip buvo šiurkščiai pažeisti ne tik darbų saugos reikalavimai, bet ir paties Darbdavio 2008 m. gegužės 26 d. patvirtintos „Montavimo darbų saugos ir sveikatos instrukcijos“ 24 punktas. Kasatoriaus teiginiai, jog darbuotojai turėjo darbo saugos priemones, skirtas dirbti aukštyje, yra kategoriškai atmestini, nes akivaizdu, kad šalmas neapsaugo darbuotojų nuo kritimo.

              4.4. Atmestini kasatoriaus teiginiai, kad S. L. ar A. Š. davė melagingus parodymus. Šių asmenų parodymai visiškai sutampa su darbininkų, kurie dirbo bendrovėje, parodymais. Atsiliepime taip pat pažymima, kad priešingai nei teigia R. G., 2014 m. nagrinėtoje S. L. baudžiamojoje byloje Nr. 1-53-522/2014, kurioje šis buvo išteistinas,  buvo tiriamos kito asmens atliktos veikos bei analizuojami kiti teisiniai klausimai. Už darbų paskirstymą tarp objektų yra atsakingas bendrovės vadovas ir dėl jo netinkamo veikimo S. L. buvo tik formaliai, siekiant apsimestinai patenkinti įstatymų reikalavimus, paskirtas darbų vadovu, atsakingu už darbų saugą (duomenys neskelbtini) objekte, o už darbų saugą ir visą darbų organizavimą buvo atsakingas A. Š., kuris to daryti negalėjo.

              4.5. Atsiliepime taip pat teigiama, kad R. G. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnį. R. G. pateikė dokumentus, kuriuose pateikiami melagingi faktai, siekiant užvilkinti ikiteisminio tyrimo eigą ar sukurti pasiteisinimus siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl nelaimingo atsitikimo. A. Š. neturėjo jokių priežasčių meluoti duodamas parodymus dėl dokumentų klastojimo, priešingai, tokiais parodymais jis užsitraukė ir sau atsakomybę pagal BK 300 straipsnį. Nukentėjusiųjų ir jų atstovo manymu, šioje byloje yra akivaizdus ydingos praktikos pavyzdys, kai turtingas darbdavys pasinaudodamas savo ekonomine galia išnaudoja eilinius darbuotojus, juos versdamas dirbti sunkiomis ir pavojingomis sąlygomis, žinodamas, kad jie neturi pasirinkimo, nes neišmaitintų savo šeimų. Iš faktinių aplinkybių matyti, kad R. G., kaip darbdavys, išnaudojo savo galią ir ryšius ne tik vykdant kasdienius darbus vykdyme, bet ir siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės – darydamas spaudimą darbuotojams meluoti, versdamas juos klastoti dokumentus, kad suformuotų geresnę gynybinę poziciją.

              4.6. Kasatoriaus pozicija dėl nepagrįstai priteisto civilinio ieškinio dar kartą parodo jo piktybiškumą ir jokio gailesčio nebuvimą dėl įvykio. Aplinkybė, kad UAB „Į.“ sumokėjo didesnius mokesčius „Sodrai“, ir nukentėjusiųjų gauta išmoka iš gyvybės draudimo nesusijusi su nukentėjusiosiomis ar juo labiau su jų patirta neturtine žala. Nukentėjusiosios ir dabar mano, kad joms priteista suma yra per maža, vertinant faktines bylos aplinkybes. A. P. mirė dėl ypač didelio darbdavio aplaidumo, elementarios tvarkos darbovietėje nebuvimo. Ilgas ikiteisminis tyrimas ir metų metais vykstanti baudžiamoji byla neužtikrino tinkamo teisingumo vykdymo, tik papildomai sukėlė gilių išgyvenimų nukentėjusiosioms. Atsiliepime pastebima, kad Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnis numato, jog įstatymu kompensuojamos tik negautos pajamos, t. y. turtinė žala, taigi, nukentėjusiųjų gauta „Sodros“ išmoka jokia forma nepadengė neturtinės žalos. Kasatorius kaip precedentą pateikė dvylikos metų senumo bylas, kuriose buvo nagrinėjamos aplinkybės eismo įvykių bylose; jos neatspindi dabartinių socialinių-ekonominių pokyčių ir nepanašios savo faktinėmis aplinkybėmis.

5. Nuteistojo R. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016).

6.1. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis R. G. ginčija ir teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, nesutinka su teismų išvadomis dėl įrodymų vertinimo. Kasaciniame skunde vertinami nuteistojo ir liudytojų parodymai, analizuojami byloje apklaustų S. L. ir A. Š. parodymai ir tvirtinama, kad jie yra neobjektyvūs, skunde pasisakoma dėl dokumentų pasirašymo laiko, saugos diržų išdavimo klausimo išsprendimo, įmonės darbuotojų ir žuvusiojo kvalifikacijos, pastolių kokybės ir jų surinkimo tinkamumo, Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus 2013 m. gruodžio 9 d. nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 2, įmonės dokumentų ir kitų įrodymų vertinimo ir pan. Pažymėtina, kad šie argumentai buvo išdėstyti ir paduotame apeliaciniame skunde, o nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas pagal šiuos argumentus patikrino skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

6.2. Taigi nuteistojo R. G. kasacinio skundo teiginiai, kuriais išreiškiamas nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateikiant savą įrodymų vertinimo interpretavimą, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Tokie kasacinio skundo teiginiai nagrinėtini pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais.

Dėl BK 176 straipsnio 1 dalies taikymo

7. Nuteistasis R. G., nesutikdamas su jo veikos kvalifikavimu pagal BK 176 straipsnio 1 dalį, iš esmės neigia savo kaltę ir priežastinį ryšį tarp jo veikos ir kilusių padarinių.

8. Pagal BK 176 straipsnio 1 dalį atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. BK 176 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė, todėl aiškinant sąvokas „darbdavys“ ir „jo įgaliotas asmuo“ ir nagrinėjant bylą kiekvienu konkrečiu atveju turi būti analizuojami tie įstatymai ir juos įgyvendinantys teisės aktai bei lokalinio pobūdžio teisės aktai, kuriuose įtvirtintos konkrečios darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui nustatytos pareigos, sprendžiama, ar tų pareigų buvo laikomasi. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje darbdavio įgaliotas asmuo apibrėžiamas kaip padalinio vadovas ar kitas administracijos pareigūnas, kuriam darbdavys ar darbdaviui atstovaujantis asmuo pavedė įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus įmonėje ir (ar) įmonės struktūriniame padalinyje. Teismų praktikoje darbdavio įgaliotas asmuo apibūdinamas kaip asmuo, dėl savo tarnybinės padėties ar specialiųjų įgaliojimų atsakingas už saugą darbe, saugos darbe norminių aktų laikymąsi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-154/2012, 2K-182-677/2016, 2K-355-788/2016 ir kt.). BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, t. y. pripažįstant, kad asmuo padarė darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimą, būtina nustatyti ne tik padarytą veiką, bet ir atsiradusius padarinius bei priežastinį ryšį tarp veikos ir šių padarinių. Nustatant priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusių padarinių būtina įvertinti, dėl kokių konkrečių darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimų atsirado BK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai. Taikant už darbų saugą ar sveikatos apsaugą darbe atsakingam asmeniui baudžiamąją atsakomybę, be padarytų konkrečių norminių aktų reikalavimų pažeidimų nustatymo, turi būti konstatuota, kad šie pažeidimai ir tapo būtina sąlyga ir pagrindinė priežastis sunkiems padariniams kilti, taip pat turi būti įvertintos ir to asmens realios galimybės numatyti šių padarinių atsiradimą ir užkirsti jiems kelią. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 176 straipsnį galima esant tiek tyčinei, tiek neatsargiai kaltei.

8.1. Kasatorius tvirtina, kad jis tinkamai atliko visas jam, kaip įmonės vadovui, įstatymo numatytas funkcijas, susijusias su darbų saugos organizavimu ir užtikrinimu, nes objekte „Sandėlis (8.9) ir administracinės patalpos (8.2)“ paskyrė reikiamos kvalifikacijos atsakingus už darbų saugą asmenis (S. L. bei A. Š.) ir kontroliavo tinkamą jų funkcijų atlikimą. Iš kasacinio skundo turinio galima spręsti, kad kasatorius atsakomybę už nelaimingo atsitikimo metu kilusius padarinius perkelia S. L., kuris būdamas atsakingas objekte už darbų saugą ir vadovaudamas A. Š. vykdomiems darbams, kasatoriaus nuomone, privalėjo užtikrinti darbo saugos instruktažų kokybę ir tinkamą atlikimą, ir kelia klausimą dėl paties žuvusio A. P. kaltės, kuris galbūt netinkamai surinko pastolius, neteisingai jais naudojosi ar nepasinaudojo visomis apsaugos priemonėmis. Tačiau teismai padarė išvadas, kad situacija UAB „Į.“ darbų saugos klausimais buvo aplaidi. Byloje nustatyta, kad darbams objekte vadovavo darbų saugos klausimais neatestuotas A. Š., o S. L. šias pareigas iš esmės vykdė tik formaliai, nors buvo atestuotas darbų saugos klausimais. Nors R. G. įsakymu atsakingas asmuo už UAB „Į.“ atliekamus darbus darbų objekte „Sandėlis (8.9) ir administracinės patalpos (8.2)“ buvo paskirtas S. L., tačiau atskiro įmonės vadovo įsakymo paskirti S. L. atsakingu būtent už darbų saugą objekte, pasikeitus jo pareigoms iš darbų vadovo į gamybos direktorių (kurio pareigybės aprašyme nenumatyta atsakomybė už darbų saugą), byloje nėra. A. Š., kuris ėjo darbų vadovo pareigas ir jo pareigybės aprašyme atitinkamos darbų saugos funkcijos buvo numatytos, kaip minėta, nebuvo atestuotas darbų saugos klausimais, taigi tokių funkcijų atlikti negalėjo ir įmonės vadovui tai buvo žinoma. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms konstatuotina, kad įmonėje nebuvo tinkamai paskirtų įgaliotų už darbų saugą atsakingų asmenų, todėl sutiktina su teismų išvada, jog nelaimingo atsitikimo metu už darbų saugą buvo atsakingas būtent įmonės UAB „Į.“ vadovas R. G.. Jis neužtikrino, kad darbuotojo darbo vieta ir aplinka atitiktų Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo bei kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, kad darbo vieta būtų įrengta taip, kad joje dirbantis darbuotojas būtų apsaugotas nuo galimų traumų, taip pat kad priemonės, skirtos darbo vietai paaukštinti, atitiktų Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT5-00, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346, 46 punkte nustatytus reikalavimus. Be to, byloje nustatyta, kad vadovas neužtikrino, jog būtų parengta tinkama technologinė dokumentacija ir suprojektuotas techninių priemonių naudojimas. Darbuotojai, taip pat ir A. P., nebuvo tinkamai instruktuoti sveikatos klausimais ir kaip saugiai atlikti izoliavimo darbus aukštyje, darbuotojų instruktavimas įmonėje vykdavo tik formaliai, statybvietėje nebuvo parengtas statybos darbų technologijos projektas arba technologinės kortelės, kuriose būtų numatytos darbuotojo asmeninės ar kolektyvinės apsaugos priemonės, A. P. nebuvo išduotos asmeninės apsaugos priemonės (diržas ar virvė), jis dirbo nesaugiai, nes pastoliai buvo tinkamai neaptverti. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad būtent darbdavys ar jo įgalioti atstovai yra atsakingi už tai, kad darbas aukštyje būtų atliekamas saugiai, kad būtų naudojamos techninės priemonės, saugančios darbuotoją kritimo iš aukščio atveju, kad darbuotojai būtų tinkamai instruktuoti, kaip saugiai atlikti darbą aukštyje. Aplinkybių, kad pats žuvusysis A. P. dėl konkrečių savo veiksmų būtų prisidėjęs prie nelaimingo atsitikimo, byloje nenustatyta.

8.2. Kasatorius teigia, kad jis nebuvo atsakingas už darbų saugą įmonėje, nes Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu, kuriuo buvo išteisintas S. L., buvo nustatyta faktinė aplinkybė, kad jis (S. L.) buvo atsakingas už darbų saugą objekte, kuriame žuvo darbuotojas. Tokie kasatoriaus teiginiai yra nepagrįsti. Kolegija pažymi, kad BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šioje byloje nuteistas yra kasatorius, o S. L. buvo apklaustas liudytoju. Kitoje baudžiamojoje byloje priimtas išteisinamasis nuosprendis S. L. turi privalomąjį (imperatyvų) pobūdį teismo galutiniam sprendimui išteisinti kaltintą asmenį, o teismo nuosprendžio motyvuose nurodytos tam tikros aplinkybės nėra esminės sprendžiant nagrinėjamoje byloje kasatoriaus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą. Be to, dėl kaltininko padarytos veikos atitikimo baudžiamojo įstatymo normai yra sprendžiama konkrečioje byloje, vertinant toje byloje surinktus įrodymus.

8.3. Taigi, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismai pagrįstai konstatavo, kad tiesioginė nelaimingo atsitikimo priežastis buvo darbuotojo apsaugos nuo kritimo iš aukščio techninių priemonių nenaudojimas, atliekant darbus aukštyje, pavojingoje zonoje, kur yra rizika kristi iš aukščio, tinkamos technologinės dokumentacijos neparuošimas ir techninių priemonių naudojimo nesuprojektavimas, siekiant apsaugoti darbuotojus kritimo iš aukščio atvejais, taip pat darbuotojo neapmokymas dirbti aukštyje, asmeninių apsaugos priemonių neišdavimas, neužtikrinimas pavojingų darbų aukštyje priežiūros ir kontrolės. Teismai pagrįstai konstatavo, kad R. G., būdamas UAB „Į.“ generalinis direktorius ir atsakingas už darbuotojų saugą įmonėje, pažeidė apkaltinamajame nuosprendyje nurodytų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas ir atsirado BK 176 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti pavojingi padariniai, t. y. darbe žuvo žmogus, taigi kasatoriaus netinkamas pareigų dėl darbuotojų saugos darbe vykdydamas yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su padariniais – A. P. mirtimi. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, tarp nuteistojo R. G. neveikimo ir kilusių padarinių aiškiai nustatytas priežastinis ryšys.

8.4. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, pripažindami R. G. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 176 straipsnio 1 dalyje, padarymo, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo

9. Kasatorius ginčija ir jo padarytos veikos kvalifikavimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, teigia, kad jis nuteistas remiantis vien tik A. Š. nesąžiningais parodymais.

9.1. Šioje BK 300 straipsnio dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, o objektyvieji sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų pavojingų veikų; šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Byloje nustatyta, kad R. G. po A. P. mirties, bendrininkaudamas su darbų vadovu A. Š., suklastojo UAB „Į.“ darbų vadovo pareiginę instrukciją, t. y. A. Š. į parengtą pareiginę instrukciją įrašius žinomai melagingus duomenis – atgalinę datą, kad su pareigine instrukcija jis susipažino 2010 m. kovo 29 d., o R. G. į šį dokumentą įrašė žinomai melagingus duomenis – atgalinę datą, kad instrukciją jis patvirtino 2010 m. kovo 29 d., ir šį dokumentą panaudojo pateikdamas Valstybinei darbo inspekcijai. Pirmosios instancijos teismas R. G. kaltę padarius šią nusikalstamą veiką grindė A. Š. parodymais, kuriais, anot kasatoriaus, vadovautis nebuvo galima dėl to, kad būtent šio asmens iniciatyva pastoliai buvo pašalinti iš įvykio vietos, jis davė melagingus parodymus ir paveikė kitus asmenis duoti melagingus parodymus. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo analogiškus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, dar kartą įvertino byloje esančius duomenis ir padarė išvadą, kad vertinti nuteistojo A. Š. parodymus, kurie yra nuoseklūs ir neprieštaringi, kaip siekimą apkalbėti R. G., nėra pagrindo. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada ir konstatuoti, kad nuteistajam R. G. baudžiamasis įstatymas (BK 300 straipsnio 1 dalis) pritaikytas netinkamai, kolegija neturi teisinio pagrindo.

10. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą dėl baudžiamojo proceso nuostatų taikymo procese, konstatuoja, kad abiejų instancijų teismai bylos duomenis ištyrė ir įvertino laikydamiesi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymai, kuriais grindžiama R. G. kaltė dėl darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimo ir dokumentų klastojimo ir panaudojimo, atitinka įstatymo reikalavimus, teismai išsamiai juos ištyrė ir išanalizavo, teismų atlikta įrodymų analizė patvirtina, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai atitinka kaltinimo nustatytas bylos aplinkybes ir visiškai atskleidžia nelaimingo atsitikimo mechanizmą, kasatoriaus veiką (neveikimą), kuria buvo pažeisti teismų sprendimuose nurodyti darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimai, priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių bei kaltės turinį. Pažymėtina, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas šioje byloje vertino visus įrodymus kaip visumą ir teisės taikymo klaidų nepadarė.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

11. Kasaciniame skunde nuteistasis R. G. taip pat nurodo, kad byloje neteisingai, netinkamai įvertinus faktines aplinkybes, išspręstas civilinio ieškinio klausimas, priteisiant nepagrįstai dideles sumas neturtinei žalai atlyginti.

11.1. Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus, atlyginimo klausimą teisės taikymo aspektu, t. y. tiek, kiek tai susiję su tinkamu baudžiamojo proceso teisės ir civilinės teisės normų taikymu.

11.2. Patikrinusi teisės taikymo aspektu žemesnių instancijų teismų procesinius sprendimus dėl nukentėjusiosioms padarytos neturtinės žalos, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK X skyriaus, CK 6.250 straipsnio, 6.282 straipsnio 1, 3 dalių nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, išsamiai išanalizavo visas įstatyme numatytas aplinkybes, turinčias reikšmės neturtinės žalos dydžio nustatymui (padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, kaltės formą, nukentėjusiosioms dėl artimojo netekties sukeltus padarinius, į tai, kad kaltininkas atlygino dalį turtinės žalos), vertindamas jų visumą. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad kasatoriaus nurodoma aplinkybė, jog įmonė, įvykus nelaimingam atsitikimui, papildomai sumokėjo daugiau nei 19 000 Eur mokesčių, neturi įtakos dėl žmogaus žūties nukentėjusiųjų patirtos neturtinės žalos dydžiui. Mokesčių mokėjimas valstybei yra darbdavio pareiga ir ji šiuo atveju buvo nulemta paties nuteistojo nusikalstamų veiksmų, t. y. darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų nesilaikymo, lėmusio žmogaus žūtį. Taip pat iš kaltininko priteistinos neturtinės žalos dydžiui neturi įtakos aplinkybė, kad nukentėjusiosios gavo gyvybės draudimo išmoką. Asmens gyvybės draudimas – tai savanoriškai pasirinktas asmens piniginių lėšų investavimas ir parama artimiesiems mirties atveju. Tokio draudimo išmokų mokėjimas nukentėjusiajam neatleidžia kaltininko nuo pareigos atlyginti nusikaltimu padarytą neturtinę žalą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš R. G. priteistos neturtinės žalos dydis iš esmės neprieštarauja teismų praktikai šio pobūdžio bylose (kuriose asmenys nuteisti pagal BK 176 straipsnio 1 dalį). Paprastai teismų priteistos neturtinės žalos dydžio ribos yra nuo 2607 iki 28 962 Eur (pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-460-507/2016 matyti, kad nelaimingo atsitikimo darbe metu žuvusiojo vaikams ir sutuoktinei buvo priteista po 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti). Taigi šioje byloje priteistas neturtinės žalos dydis nėra akivaizdžiai per didelis, neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams.

Iš to, kas išdėstyta, tenkinti nuteistojo R. G. kasacinį skundą dalyje dėl civilinio ieškinio nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Nuteistojo R. G. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                            Armanas Abramavičius

                                                                                                                            Audronė Kartanienė                                                                                                                                                          Artūras Pažarskis