Civilinė byla Nr. 3K-3-235/2013

                                                                                   Teisminio proceso Nr. 2-18-3-00500-2009-0

                                                                                               Procesinio sprendimo kategorija 24.2 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. balandžio 19 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. M. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, R. M. dėl pripažinimo negaliojančiais Šiaulių apskrities viršininko administracijos įsakymo dalies, valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties, restitucijos taikymo. Byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškusiu savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje dalyvauja R. M., trečiaisiais asmenimis, nepareiškusiais savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje – R. B. žemėtvarkos paslaugų įmonė, J. Š., Žagarės regioninio parko direkcija. 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos prokuratūroje 2009 m. birželio 12 d. buvo gautas Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2009 m. birželio 11 d. raštas Nr. S2-1165(1.17) dėl P. M. namų valdos žemės sklypo privatizavimo, kuriuo buvo prašoma patikrinti Šiaulių apskrities viršininko 1998 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 514 „Dėl privačių namų valdų žemės sklypo pardavimo“ priedo 75 punkto, 1999 m. kovo 16 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P 47/99-0125 teisėtumą. Šiaulių apskrities viršininkas 1998 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 514 „Dėl privačių namų valdų žemės sklypo pardavimo“ priedo 75 punktu leido P. M. privatinės nuosavybės teise įsigyti 0,2506 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir šio įsakymo pagrindu 1999 m. kovo 16 d. Šiaulių apskrities viršininko administracija ir P. M. pasirašė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P 47/99-0125 dėl 0,2506 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo. Šios sutarties pagrindu Nekilnojamojo turto registre P. M. vardu įregistruotas 0,2506 ha žemės sklypas.

1993 m. rugsėjo 30 d. sutartimi L. Š. pardavė J. Š. gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais 1300 kv. m ploto žemės sklype, esančius (duomenys neskelbtini), o 1999 m. lapkričio 24 d. sutartimi J. Š. šį turtą pardavė R. M.

P. M. namų valdos 0,2506 ha žemės sklypo planą privatizavimui parengė ir kadastrinius matavimus atliko R. B. žemėtvarkos paslaugų įmonė 1998 m. vasario 10 d. Šiame kadastrinių matavimų plane 0,2506 žemės sklypo riba neatitinka faktinės ribos, nurodytos P. M. namų valdos techninės inventorizacijos byloje esančiame pastatų išdėstymo ir faktinio žemės naudojimo ribų plane, t. y. kadastrinių matavimų plane riba nustatyta viduriu tarp dviejų gretimų ūkinių pastatų, o P. M. namų valdos techninės inventorizacijos byloje, sudarytoje 1991 m. lapkričio 13 d., ši riba nustatyta prie P. M. ūkinio pastato. 1998 m. vasario 10 d. parengtas žemės sklypo planas riboje 7-1 nebuvo suderintas su gretimo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudotoju kadastrinių matavimų metu (1998 m. vasario 10 d. žemės naudotojas buvo J. Š.).

 Iš Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2009 m. gegužės 19 d. rašto Nr. S3-303 M-(1.22) „Dėl namų valdos žemės sklypo“ nustatyta, kad Šiaulių apskrities viršininko administracija siūlė P. M. administracine tvarka pakeisti žemės sklypo ribas. P. M. mirė 2010 m. spalio 22 d., atsakovo P. M. teisių perėmėja yra R. M.

Ieškovas Šiaulių apygardos prokuratūra ieškiniu prašė: panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 1998 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 514 ,.Dėl privačių namų valdų žemės sklypo pardavimo“ priedo 75 punktą, kuriuo leista P. M. privatinės nuosavybės teise įsigyti 0,2506 ha namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia 1999 m. kovo 16 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P 47/99-0125; taikyti restituciją, grąžinti 0,2506 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), valstybės dispozicijon; panaikinti šio žemės sklypo teisinę registraciją; priteisti iš atsakovų žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas teigė, kad apie žemės sklypo plano pakeitimus nebuvo informuotas gretimo žemės sklypo savininkas, parengtame žemės sklypo plane nėra gretimo žemės sklypo naudotojo ar valstybinės žemės atstovo parašo. Gretimo sklypo naudotojas ir valstybinės žemės atstovas nežinojo apie tokį planavimą, nes projekto autorius, rengęs žemės sklypo planą, tinkamai neinformavo šitų asmenų, byloje nėra pranešimų kopijų apie tai, kad tie asmenys būtų buvę informuoti. Ieškovo teigimu, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veikiai pardavimo ir nuomos tvarkos 4 punkto, Žemės ūkio ministerijos 1996 m. kovo 11 d. įsakymu Nr. 98 patvirtintos Žemės sklypų planų parengimo, atliekant geodezinius matavimus, metodikos, 5.2, 5.3 punktų nuostatos, todėl administracinis aktas ir pirkimo–pardavimo sutartis naikintini, ginčo sklypas grąžintinas valstybės dispozicijon ir iš naujo atliktini projektavimo darbai, kad M. ir M. namų valdos sklypai būtų suformuoti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Ieškovo teigimu, šiuo atveju ginamas ne tik viešasis, bet ir privatus interesas. Ieškovas teigė, kad prokurorui apie pažeidimų faktą tapo žinoma 2009 m. birželio 12 d., kai informaciją pateikė Šiaulių apskrities viršininko administracija, prokuroras turėjo atlikti tyrimą, paskutiniai duomenys buvo gauti 2009 m. liepos 2 d., todėl ieškinio senatis turėtų būti skaičiuojama nuo šios dienos, o jeigu teismas manytų, kad yra praleistas senaties terminas, prašė jį atnaujinti.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

 

Joniškio rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad 1999 m. kovo 23 d. P. M. vardu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 0,2506 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), todėl R. M., kurio teisės ar teisėti interesai pažeisti įregistravus šį žemės sklypą, turėjo sužinoti apie jo pažeistas teises ir interesus jau 1999 m. kovo 23 d. S. M. į Šiaulių apskrities viršininko administraciją kreipėsi 2009 m. balandžio 20 d., t. y. praėjus daugiau kaip dešimt metų po to, kai ji turėjo sužinoti apie pažeistas jos teises. Teismo teigimu, kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę naudotis viešo registro duomenimis (CK 4.261 straipsnis), prokuroras nėra išimtinis proceso dalyvis, todėl jis ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje, R. M. šioje byloje turėjo teisę ir galėjo patikrinti duomenis viešame registre. Teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas yra suėjęs, o atsakovė prašė taikyti senatį, šis terminas yra naikinamasis, todėl ieškinys atmestinas.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neteisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią, nes ją nustatė suabsoliutinęs objektyvųjį ieškinio senaties termino pradžios nustatymo kriterijų, neįvertinęs šios konkrečios bylos aplinkybių, su kuriomis ieškovas sieja sužinojimo apie viešojo intereso pažeidimą momentą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vieningai laikomasi nuostatos, jog tuo atveju, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010). Termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad prokuroras, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, todėl ieškinio senaties termino eigos pradžia besikreipiančiam dėl viešojo intereso gynimo prokurorui šiuo atveju turi būti siejama ne su momentu, kada Nekilnojamojo turto registre įregistruota valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis P. M. vardu, bet su momentu, kada prokuroras gavo pakankamai informacijos (duomenų), leidžiančių spręsti, kad galbūt yra pažeistas viešasis interesas.

           Teisėjų kolegija sprendė, kad sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovė R. M. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodyti šie teisiniai argumentai:

1. Šioje byloje nagrinėjamiems ieškinio senaties klausimams aktualus 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 10 straipsnis. Byloje buvo ginčijamas 1998 m. gegužės 26 d. priimtas administracinis aktas (jo dalis) ir 1999 m. kovo 16 d. sudaryta valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis. Nustatant ieškinio senaties termino pradžią, reikšmingi subjektyvaus pobūdžio kriterijai – asmens sužinojimas ar turėjimas sužinoti apie jo teisės pažeidimą, todėl, spręsdamas apie ieškinio senaties terminą pradžią, teismas visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 39 7.2 punktas). Tuo atveju, kai sužinojimo apie pažeidimą momentai nesutampa, įstatymas suteikia galimybę įrodinėti, kad toks asmuo, kurio teisė galbūt pažeista, apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ši buvo pažeista. Tačiau tokiu atveju, nustatant ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, ar asmuo apie pažeistą teisę sužinojo vėliau ne dėl savo nerūpestingumo ar aplaidaus elgesio, t. y. privalu išsiaiškinti, kurią dieną apdairus ir rūpestingas asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista.

Nagrinėjamu atveju ginčo materialiojo teisinio santykio šalis turėtų būti valstybė, nes, ieškovo teigimu, būtent valstybės turtą be teisėto pagrindo (pažeidžiant įstatymų ir kitų teisės aktų imperatyviąsias nuostatas) įgijo P. M., kurio teisių perėmėja yra atsakovė R. M. Valstybės nuosavybės teisę įgyvendina, taip pat gina atitinkamos valstybinės institucijos (CK 2.36 straipsnio 2 dalis), todėl teismas, spręsdamas apie ieškinio senaties termino pradžią, turėjo nustatyti, kada valstybės nuosavybės teisę įgyvendinančiai institucijai tapo žinoma arba turėjo tapti žinoma apie tai, kad valstybės turtas be teisėto pagrindo parduotas atsakovės R. M. sutuoktiniui P. M. ir kad buvo priimtas administracinis aktas, kurio pagrindu buvo sudaryta valstybės nuosavybės, t. y. žemės, pirkimo–pardavimo sutartis.

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė ieškinio senaties termino trukmės. Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo ir nenustatė netgi sutrumpinto 30 dienų ieškinio senaties termino ginčijamam individualiam teisės aktui, todėl nei pirmosios instancijos teismas, nei šalys ar kiti dalyvaujantys byloje asmenys niekuomet neturės galimybių nustatyti, koks ieškinio senaties terminas taikytinas šioje byloje ir kada prasidėjo jo eigos pradžia. Esant galiojančiai skundžiamai nutarčiai, kasatorė nebeturi jokių galimybių iš naujo spręsti ieškinio senaties instituto taikymo klausimų šioje byloje.

Pareiga nustatyti ieškinio senaties termino eigos pradžią tenka žemesnės instancijos teismams, o šios pareigos nesilaikymas yra materialiosios teisės normų (CK 1.127, 1.128, 1.126, 1.131 straipsnių) ir proceso teisės normų (CPK177 straipsnio 1, 2, 3 dalių, 178, 179, 185 straipsnių) pažeidimas, kuris daro skundžiamą nutartį neteisėtą. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismai klaidingai nurodė senaties termino eigos pradžią ir ieškinys, pritaikius ieškinio senatį, atmestas nepagrįstai, privalėjo nurodyti ieškinio senaties eigos pradžios momentą, tačiau ne tik nenurodė šioje byloje ieškinio senaties termino eigos pradžios, bet jo ir nenustatė.

2. Šioje byloje ieškinys pareikštas trečiojo asmens R. M. teisėms ir galbūt pažeistiems interesams ginti, taigi sprendžiant apie ieškinio senaties termino pradžią privaloma ir aktualu nustatyti, kada ne tik valstybei atstovaujanti institucija, bet ir R. M. sužinojo arba privalėjo sužinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, atsižvelgiant į tai, kad asmenų pasikeitimas prievolėje (t. y. nuosavybės teisės perėjimas R. M. iš buvusio savininko J. Š.) nekeičia ieškinio senaties termino skaičiavimo ir pradžios nustatymo momento.

Sprendžiant apie ieškinio senaties termino pradžią atsakovo atžvilgiu neginčijamai konstatuotina, kad atsakovas – Nacionalinė žemės tarnyba, kuri yra Šiaulių apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja ir kuri atstovavo valstybei ginčijamo akto bei sandorio sudarymo momentu – apie galimus trečiojo asmens R. M. ar valstybės teisių pažeidimus privalėjo žinoti 1998 m. gegužės 26 d. ginčijamo akto priėmimo momentu, juolab 1999 m. kovo 16 d. valstybinės žemės sutarties pirkimo–pardavimo sutarties momentu, nes vienu atveju buvo institucija, priėmusi galimą neteisėtą ginčijamą aktą, o kitu atveju buvo galbūt neteisėto sandorio šalis, parengusi visus be išimties dokumentus, reikalingus sutarties sudarymui, ir atstovavusi valstybei, parduodant valstybės nuosavybę – žemę – P. M. Įstatymuose nenustatyta bendrųjų ieškinio senaties termino instituto išimčių tais atvejais, kai ieškinį pareiškia asmuo viešajam interesui ginti. Dėl to negalima laikyti, kad prokurorui taikytinos kitos ieškinio senaties terminų skaičiavimo taisyklės. Prokuroro procesinis statusas suteikia jam tokias teises ir pareigas kaip ir ieškovui, kurio materialiajam teisiniam interesui ginti pareikštas ieškinys. Faktas, kad prokuroras neturi materialiojo teisinio suinteresuotumo, nesuteikia jam daugiau teisių negu kitiems ieškovams, nes būtų pažeistas teisinio apibrėžtumo principas.

 

IV. Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti šie teisiniai argumentai:

1. Prokurorai nėra materialinių teisinių santykių subjektai, todėl jiems negali būti tiesiogiai taikomi ieškinio senaties terminai tokiomis pat sąlygomis kaip asmenims, kurių teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeidžiami. Ieškinio senaties termino pradžia prokurorams skaičiuotina nuo to momento, kai yra surinkti duomenys, leidžiantys daryti išvadą, kad yra pažeidžiamas viešasis interesas.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią, nes suabsoliutino objektyvųjį ieškinio senaties termino pradžios nustatymo kriterijų, neįvertino šios konkrečios bylos aplinkybių, su kuriomis ieškovas siejo sužinojimo apie viešojo intereso pažeidimo momentą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vieningai laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą (tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinį) kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui (prašymui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Tokia nuostata suformuota dėl to, kad prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. O pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškinio senaties termino pradžia laikytina nekilnojamojo turto registre atlikta valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties P. M. vardu registracija, prieštaravo suformuotai teismų praktikai.

2. Valstybei apie galimą padarytą teisės aktų pažeidimą tapo žinoma tik 2009 m. balandžio 20 d., kai R. M. kreipėsi su skundu į tuometę Šiaulių apskrities viršininko administraciją, kuri administracine tvarka bandė išspręsti M. ir M. konfliktą, tačiau to nepavykus padaryti 2009 m. birželio 11 d. raštu informavo prokurorą apie galimą viešojo intereso pažeidimą. Ginčo žemės sklypo įregistravimas viešame registre nėra pakankamas pagrindas tam, kad būtų galima inicijuoti teisminį procesą dėl administracinio akto ir sandorio pripažinimo negaliojančiais, konstatuoti teisės aktų pažeidimą, padarytą žemės sklypo formavimo metu, nes tokias aplinkybes galima nustatyti tik išnagrinėjus nemažai dokumentų, t. y. pirminius žemės sklypų dokumentus, naujai parengtų žemės sklypų formavimo procedūrų teisėtumą ir pan. Prokuroras, 2009 m. birželio 12 d. gavęs pirminę informaciją iš Šiaulių apskrities viršininko administracijos apie P. M. namų valdos žemės sklypo privatizavimą, turėjo rinkti duomenis, reikalingus patvirtinti arba paneigti galimą teisės aktų pažeidimą, padarytą žemės reformos metu, formuojant 0,2506 ha žemės sklypą, t. y. kreipėsi į Šiaulių apskrities viršininko administraciją, kuri 2009 m. liepos 2 d. pateikė P. M. 0,2506 ha žemės sklypo privatizavimo bylą, J. Š. namų valdos įsigijimo, R. M. namų valdos ir gyvenamųjų pastatų įsigijimo dokumentus, kuriuos išnagrinėjus buvo nustatyti teisės aktų pažeidimai, padaryti formuojant ginčo žemės sklypą. Dėl to ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo 2009 m. liepos 2 d., į teismą su ieškiniu buvo kreiptasi 2009 m. liepos 14 d., t. y. nepraleidus vieno mėnesio termino administraciniams aktams ginčyti.

Apie tai, kad atsakovės R. M. žemės sklypo riba yra perkelta į R. M. naudojamą namų valdą, trečiasis asmuo sužinojęs tik 2009 m. pavasarį, kai atsakovai pradėjo arti ir sėti žolę jo naudojamoje namų valdoje. Nagrinėjamu atveju formuojant 0,2506 ha žemės sklypą P. M. buvo paneigta gretimo žemės sklypo naudotojo (R. M.) teisė įsigyti nuosavybės teise naudojamą namų valdą su keliu pagal techninės inventorizacijos bylos duomenis, todėl šiuo atveju prioritetinis yra viešojo intereso gynimas, o ne teisinių santykių stabilumas.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti šie teisiniai argumentai:

1. Skundžiamoje nutartyje teismas teisingai konstatavo, kad ieškinio senaties eigos momentas, kai ieškinį pareiškia prokuroras, skaičiuojamas nuo duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas, gavimo dienos. Teismas rėmėsi nuoseklia kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis i teismą skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, jog pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Skirtingai nei privatūs subjektai, prokuroras, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą.

2. Momentui, kada pažeistas viešasis interesas, nustatyti neužtenka remtis kreipimosi į prokurorą ar ieškinio pateikimo data. Tam, kad prokuroras galėtų nuspręsti, ar pažeistas viešasis interesas, ar yra pagrindas kreiptis su ieškiniu į teismą ginti šį interesą, jam reikia surinkti duomenis ir juos įvertinti.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių, kada prokuratūra nustatė, jog pažeistas viešasis interesas. Iš bylos medžiagos matyti, kad prokuratūra, 2009 m. birželio 12 d. gavusi informaciją apie pažeidimus, ją tikrino, atliko tyrimą, reikalavo papildomos medžiagos, kuri buvo pateikta 2009 m. liepos 2 d. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo R. M. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti šie teisiniai argumentai:

1. Bylos nagrinėjimo metu nekilo ginčo, ar prokuroras nepraleido termino kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą. Prokuroras 2009 m. birželio 12 d. gavęs pirminę informaciją iš Šiaulių apskrities viršininko administracijos apie P. M. namų valdos žemės sklypo privatizavimą, nedelsiant užklausė teisės aktų pažeidimą patvirtinančių duomenų – kreipėsi į Šiaulių apskrities viršininko administraciją, kuri 2009 m. liepos 2 d. pateikė P. M. 0,2506 ha žemės sklypo privatizavimo bylą, J. Š. 0,13 ha namų valdos įsigijimo, R. M. namų valdos ir gyvenamųjų pastatų įsigijimo dokumentus, kuriuos išnagrinėjus buvo nustatyti teisės aktų pažeidimai, padaryti formuojant ginčo žemės sklypą, ir teismui 2009 m. liepos 14 d. pateiktas ieškinys. Terminas ieškiniui ginant viešąjį interesą pareikšti prokuroro nebuvo praleistas.

Šioje byloje prokuroras gynė valstybės interesus, nes ginčo materialiojo teisinio santykio, kilusio valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, šalis, kurios interesai pažeisti, yra valstybė, dėl to, kad valstybinę žeme be teisinio pagrindo įsigijo atsakovės R. M. sutuoktinis P. M. Byloje  nustatyta,  kad  Šiaulių  apskrities  viršininko administracija apie galimus pažeidimus, padarytus sudarant 1999 m. kovo 16 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, sužinojo tada, kai į ją 2009 m. balandžio 20 d. kreipėsi trečiojo asmens R. M. sutuoktinė S. M. Taigi ieškinio senaties pradžia sietina su 2009 m. balandžio 20 d., ir tai reiškia, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

2. Trečiojo asmens P. M. interesų pažeidimas yra netiesioginis, nes dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties valstybė negalės įvykdyti įstatymuose numatytos pareigos perduoti R. M. nuosavybėn 0,1300 ha žemės sklypą namų valdos techninės apskaitos byloje nurodytomis ribomis, R. M. negali būti suformuotas namų valdos sklypas kitomis ribomis, nes nėra jokios galimybės įrengti kelio į jo namų valdą. Dėl to jis šioje byloje yra ne ieškovas, o trečiasis asmuo ieškovo pusėje. Kasatorė nepagrįstai senaties termino skaičiavimą sieja su trečiuoju asmeniu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog bendrasis ieškinio senaties terminas yra praleistas, nes trečiasis asmuo R. M. apie savo teisių pažeidimą galėjo ir privalėjo sužinoti 1999 m. lapkričio 24 d. nuosavybės teisių įsigijimo momentu, t. y. įgydamas iš buvusio savininko J. Š. pastatus ir teisę naudoti bei pirkti žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas nenuginčijamai nustatė, kad, R. B. žemėtvarkos paslaugų įmonei sudarius P. M. žemės sklypo planą, sklypo ribos nebuvo suderintos su gretimo sklypo naudotoju J. Š., todėl kasatorės teiginys, kad J. Š. žinojo apie galimą jo teisių pažeidimą, P. M. suformuojant didesnį žemės sklypą J. Š. namų valdos sąskaita ir jį išsiperkant iš valstybės, yra nepagrįstas.

3. Apeliacinės   instancijos  teismas  priėmė  teisėtą nutartį,  pripažindamas  kad  pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią, nes šio termino eigos pradžią nustatė suabsoliutinęs objektyvųjį ieškinio senaties termino pradžios nustatymo kriterijų. Iš prokuratūros ieškinio akivaizdu, kad ieškinio senaties momentas siejamas su valstybei tuo metu atstovavusios Šiaulių apskrities viršininko administracijos sužinojimu apie  sudarytos valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties neteisėtumą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Byloje Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras pareiškė ieškinį dėl pripažinimo negaliojančiais Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1998 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr. 514 (toliau – Įsakymas) dalies, kuria P. M. leista privatinės nuosavybės teise įgyti 0,2506 ha namų valdos žemės sklypą, šio Įsakymo pagrindu 1999 m. kovo 16 d. sudarytos valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties ir restitucijos taikymo, grąžinant žemės sklypą valstybės nuosavybėn, nes parengtas parduoto žemės sklypo planas nebuvo suderintas su gretimo žemės sklypo naudotoju.  Prokuroras nurodė, kad valstybės institucijos priimtas aktas prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, o tai yra neabejotinai viešasis interesas, kurį prokuroras pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą turi ginti. Atsakovas P. M. byloje remiasi tuo, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas prokuroro ieškiniui pareikšti, bei nurodo kitus faktinius argumentus prokuroro ieškiniui atmesti.   

Šią bylą nagrinėję teismai sprendė tik dėl ieškinio senaties žemės pirkimo–pardavimo sutarčiai ginčyti, kai ieškinį viešajam interesui ginti reiškia prokuroras, o ne dėl pareikšto ieškinio esmės.

 

Dėl ieškinio senaties termino

 

Ieškinio senaties taikymo taisyklės, dėl kurių sprendė bylą nagrinėję teismai,  yra teisės klausimai, todėl kolegija dėl jų pasisako, nesusiedama šių klausimų su pareikštais ieškovo (prokuroro) reikalavimais, kurie byloje nebuvo nagrinėti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, kai asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Teisės į ieškinį atsiradimas sietinas su momentu, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie pažeistas teises (subjektyvusis veiksnys). Sužinojimo apie subjektinės teisės pažeidimą momento nustatymą lemia konkrečios bylos aplinkybės, todėl skirtingose bylose šis momentas nustatomas skirtingai. Ieškinio senaties terminas skatina teisinių santykių subjektus veikti aktyviai, įgyvendinant jų tarpusavio teises ir pareigas, sutartinę drausmę bei abipusę prievolių vykdymo kontrolę. Tai civilinės teisės institutas, kurio tikslas užtikrinti civilinių-teisinių santykių stabilumą, jų teisių ir pareigų turinio teisinį apibrėžtumą bei teisingą faktinių aplinkybių nustatymą nagrinėjant civilines bylas.

Pagal CK 6.126 straipsnio 1 dalį reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti, nepaisant to, kad objektyviąja prasme ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs, nes reikia nustatyti tikslią jo pradžią, ištirti visas bylos aplinkybes. Taigi kreiptis į teismą su ieškiniu suinteresuotas asmuo turi teisę,  ir tai nepriklauso nuo ieškinio senaties termino pasibaigimo.

Šioje byloje ieškinį pareiškė prokuroras viešajam interesui ginti. Termino prokurorui kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą, eigos pradžios ypatumas, palyginus su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis, t. y. eigos pradžia ne nuo administracinio akto gavimo, o nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti, yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika.

Prokurorai nėra materialinių teisinių santykių subjektai, todėl jiems negali būti tiesiogiai taikomi ieškinio senaties terminai tokiomis pat sąlygomis, kaip asmenims, kurių teisės ir įstatymo saugomi interesai yra pažeidžiami. Ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo to momento, kai yra surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą. Tokios praktikos nuosekliai laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Generalinis prokuroras v. F. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Varėnos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-177/2010; kt.). Taigi prokuroro, kaip ieškovo procesine prasme, veiklai, renkant tokius duomenis, taikomas subjektyvusis kriterijus, t. y. momentas, kai prokuroras, jo nuomone, gavo pakankamai duomenų, kad yra viešojo intereso pažeidimas, ir yra procesinės prielaidos pateikti ieškinį teismui.

Pažymėtina ir tai, kad viešasis ir privatus interesai koegzistuoja ir iš dalies sutampa. Tokios sutapties buvimas yra viena iš priežasčių, dėl kurių civiliniame procese turi būti ginamas viešasis interesas. Tai, kad su viešuoju interesu yra susiję klausimai dėl Valstybinės žemės sklypų pirkimo–pardavimo pagal Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 nuostatas, nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, V. J. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-25/2005; 2009 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Jurbarko rajono savivaldybės administracija v. Jurbarko rajono žemės ūkio bendrovė ,,Jurbarkai“, bylos Nr. 3K-3-400/2009), todėl dėl viešojo intereso buvimo šioje byloje abejonių nekyla.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškinyje yra pareikšti dvejopo pobūdžio reikalavimai: civilinio ir administracinio pobūdžio. Kasaciniame skunde keliamas klausimas, kad prokuroras praleido ieškinio senaties terminą. Dėl administracinio pobūdžio reikalavimų nagrinėjamoje byloje pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Šiam ginčui yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, formuojama aiškinant ieškinio senaties terminą, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą. Teismų praktikoje vieningai laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą (tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinį) kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui (prašymui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Generalinis prokuroras v. F. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Varėnos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-177/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A7-585/2005; 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-261-1502/2009). Jeigu būtų konstatuota, kad viešąjį interesą ginantis subjektas (nagrinėjamu atveju – prokuroras), turėdamas pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir kreipimuisi į teismą, ginant viešąjį interesą, reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą terminą, tai terminas pareiškimui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A17-742/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Neringos savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr. 3K-3-143/2010). Taigi, termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai prokuroras gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas ir yra, jo manymu,  procesinės prielaidos bylai teisme pradėti.

            Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškinio senaties pradžią, nepagrįstai suabsoliutino objektyvųjį ieškinio senaties termino pradžios nustatymo kriterijų, laikydamas, kad ieškinio senaties termino pradžia šioje byloje yra Nekilnojamojo turto registre atlikta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties P. M. vardu registracija, o nuo to momento praėjo daugiau kaip dešimt metų, t. y. praleistas ieškinio senaties terminas, o faktas, kad prokuroras neturi materialinio teisinio suinteresuotumo, nesuteikia jam daugiau teisių negu kitiems asmenims. Tai, minėta, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai bylose, kai prokuroras reiškia ieškinį viešajam interesui ginti. Šioje byloje nustatyta, kad prokuroras, 2009 m. birželio 12 d. gavęs pirminę informaciją iš tuometės Šiaulių apskrities viršininko administracijos apie P. M. namų valdos žemės sklypo privatizavimą, turėjo surinkti reikiamus duomenis, kad būtų procesinės prielaidos kreiptis į teismą. Prokuroras kreipėsi į Šiaulių apskrities viršininko administraciją, kuri 2009 m. liepos 2 d. pateikė reikalingus duomenis ir dokumentus, kuriuos išnagrinėjus buvo nustatyti teisės aktų pažeidimai, padaryti formuojant ginčo žemės sklypą. Prokuroras į teismą su ieškiniu kreipėsi 2009 m. liepos 14 d., todėl vieno mėnesio termino administraciniam aktui ginčyti nepraleido.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad kasacinio skundo argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo motyvų dėl ieškinio senaties termino, kai ieškinį reiškia prokuroras viešajam interesui ginti, skaičiavimo.

 

Dėl bylos esmės

 

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakęs dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ieškinio senaties taikymo klausimu, konstatavo, kad byloje faktinis ieškinio pagrindas nebuvo nagrinėtas, todėl apeliacinės instancijos teismas negalėjo vertinti ieškinio reikalavimų pagrįstumo pagal byloje pateiktą medžiagą, bei pagrįstai nurodė, jog bylos išsprendimui yra tikslinga išsireikalauti papildomus duomenis, ir bylą grąžino nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes neatskleista bylos esmė.

Kolegija sutinka su šia apeliacinės instancijos teismo išvada, todėl, pasisakiusi dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo (tai buvo procesinė prielaida teisminei bylai pradėti, kai ieškinį reiškia prokuroras), palieka galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Kolegija dėl bylos esmės nesprendžia, nes tai nebuvo nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų tyrimo objektas ir todėl kasaciniame teisme nenagrinėtinas.   

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasaciniame teisme turėta 81,66 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 

 

n u t a r i a:

 

Šiaulių apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš kasatorės R. M. (duomenys neskelbtini) 81,66 Lt (aštuoniasdešimt vieną litą 66 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                         Dangutė Ambrasienė

 

 

 

                                                                                                                 Gintaras Kryževičius

 

 

 

                                                                                                                 Algis Norkūnas