Administracinė byla Nr. eA-4514-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00310-2018-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 59.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal V. V. (V. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-A/59 (01972) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui V. V., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba (toliau – ir Migracijos valdyba) 2017 m. vasario 15 d. išdavė jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2019 m. vasario 15 d., tuo pagrindu, jog jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir atsakovas, Bendrovė), kurios buveinė yra (duomenys neskelbtini), jis nuosavybės teise valdo 50 procentų šios Bendrovės įstatinio kapitalo. Nagrinėjamu atveju, atsakovui nustačius, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) reikalavimų, buvo priimtas Sprendimas panaikinti jam 2017 m. vasario 15 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
3. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo teiginiai, jog pareiškėjas realiai negyvena Lietuvos Respublikoje, yra nepagrįsti. Pareiškėjas paaiškino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. sausio 1 d. nuomos sutartimi išsinuomojo 11 kambarių gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjui, deklaravusiam gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), atsirado galimybė gyventi atitinkamoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdomų gyvenamųjų patalpų dalyje, kurioje jis periodiškai ir gyveno pasikeitus faktinėms aplinkybėms. Pareiškėjas nurodė, kad aplinkybę, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“, registruota (duomenys neskelbtini), nėra fiktyvi, vykdo ūkinę komercinę veiklą realiai ir veikia nepažeisdama Lietuvos Respublikos įstatymų, o tai patvirtina Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. rugsėjo 27 d. patikrinimo aktas ir 2017 m. lapkričio 24 d. raštas Nr.10-1-34-18696.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad teisės aktai nenurodo, jog leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turintis užsienietis visą leidimo galiojimo laiką ar tam tikrą jo dalį turi gyventi būtent Lietuvos Respublikoje.
5. Pareiškėjas teigė, Sprendimas nėra pagrįstas įrodymais, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl savo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje deklaravimo. Sprendimas taip pat pažeidžia gero administravimo, teisėtų lūkesčių, įstatymų viršenybės, teisėtumo, objektyvumo principus, nes pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė būti išklausytam, teikti paaiškinimus, taip pat Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 5 straipsnio (tokia teisės norma nurodyta skunde) esminių reikalavimų, pažeidžia įstatymų viršenybės, teisėtumo ir objektyvumo principus.
6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7404535, galiojantį iki 2019 m. vasario 15 d., kadangi patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirba, Lietuvoje negyvena ir pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas yra pasyvus akcininkas, jis nėra įsitraukęs į aktyvų Bendrovės valdymą, neprisideda prie sprendimų priėmimo, verslo partnerių paieškos, todėl, atsakovo nuomone, jo nuolatinis buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas.
8. Atsakovas teigė, kad kilus įtarimų, jog pareiškėjo atvykimo tikslas į Lietuvos Respubliką yra kitas, negu oficialiai deklaruotas (t. y. užsiimti teisėta veikla gyvenant Lietuvos Respublikoje), 2017 m. rugsėjo 21 d. Migracijos departamento Kontrolės skyrius inicijavo patikrinimą, siekdamas nustatyti, ar pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje ir ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdo veiklą. Pareiškėjas neįvykdė Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos pareigos informuoti Migracijos valdybą ar Migracijos departamentą apie pasikeitusią gyvenamąją vietą ne vėliau kaip per 7 dienas. Migracijos valdybos pareigūnai, atlikdami patikrinimą, Bendrovės registracijos adresu (duomenys neskelbtini), nerado, ant pastato nebuvo jokių Bendrovės iškabų arba kitokios reklamos, skelbiančios apie Bendrovės veiklą. Nuvykus UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės (užsienietės, turėjusios leidimą laikinai gyventi) asmens byloje nurodytu Bendrovės buveinės adresu (duomenys neskelbtini), Bendrovės veiklos požymių taip pat nepavyko rasti. Migracijos valdybos pareigūnai, nuvykę pareiškėjo prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi nurodytu deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), kur yra įsikūręs „Amicus“ viešbutis, nustatė, kad pareiškėjas viešbutyje negyveno ir negyvena.
9. Atsakovas priėmė Sprendimą, remdamasis disponuojamais duomenimis apie pareiškėją ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei Migracijos valdybos atliko tyrimo surinkta medžiaga, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos. Migracijos departamento nuomone, Sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, taip pat Sprendimas nepažeidžia gero administravimo principo reikalavimo.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjo V. V. skundą atmetė.
11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 25 d. pateikė Migracijos valdybai prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje – yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvis. Pareiškėjui 2017 m. vasario 15 d. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu buvo išduotas (įformintas) leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2019 m. vasario 15 d. Migracijos departamentui kilus įtarimų, kad pareiškėjo atvykimo tikslas į Lietuvos Respubliką yra kitas, negu oficialiai deklaruotas (t. y. užsiimti teisėta veikla gyvenant Lietuvos Respublikoje), 2017 m. rugsėjo 21 d. inicijavo patikrinimą, siekdamas nustatyti, ar pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje ir ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdo veiklą. Šio patikrinimo rezultatai užfiksuoti 2017 m. rugsėjo 25 d. Migracijos valdybos tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-38362. Migracijos departamentas, įvertinęs atlikto patikrinimo rezultatus ir kitą surinktą informaciją, 2017 m. lapkričio 15 d., vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu (t. y. dėl to, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis), priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
12. Teismas pažymėjo, kad iki Sprendimo priėmimo dienos pareiškėjas nebuvo nurodęs Migracijos departamentui ar Migracijos valdybai kitos gyvenamosios vietos negu buvo deklaruota (t. y. (duomenys neskelbtini)). Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ registracijos adresu (duomenys neskelbtini), ant pastato nėra Bendrovės iškabų ar kitokios reklamos, skelbiančios apie įmonės veiklą. Remiantis įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės paaiškinimais, UAB „(duomenys neskelbtini)“ jokios veiklos šiame pastate nevykdo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuomojasi visą pastatą nurodytu adresu. Nuvykus adresu (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos požymių taip pat nebuvo rasta, o UAB „(duomenys neskelbtini)“, teikiančios virtualaus biuro paslaugas, darbuotoja paaiškino, jog 2013 metais Bendrovei buvo suteiktas registracijos adresas (duomenys neskelbtini), tačiau šiuo adresu Bendrovė jokios veiklos nevykdė. Bendrovės darbuotoja L. D. paaiškino, kad įmonės akcininkas (pareiškėjas) gyvena Rusijos Federacijoje, keletą kartų per metus atvyksta į Lietuvos Respubliką. Migracijos valdybos pareigūnai buvo nuvykę pareiškėjo prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi jo nurodytu deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), kur yra įsikūręs „Amicus“ viešbutis. Viešbučio darbuotoja Migracijos valdybos pareigūnams paaiškino, jog pareiškėjas viešbutyje negyveno ir negyvena.
13. Atsižvelgdamas į patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, taip pat į tai, kad pareiškėjas nepaneigė Sprendime padarytos išvados, nepateikė teismui jokių kitų duomenų, patvirtinančių, jog jis gyvena Lietuvoje, teismas sprendė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyvena. Teismas taip pat padarė išvadas, kad pareiškėjas nesilaikė Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos pareigos informuoti atsakovą apie pasikeitusią gyvenamąją vietą, šią aplinkybę pats pripažįsta, o atsakovui neturint jokių duomenų apie pareiškėjo gyvenamosios vietos pasikeitimą ir nustačius, kad jo prašymuose nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėjas negyvena, atsakovas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo gyvenamąją vietą.
14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne gyventi Lietuvos Respublikoje, nes byloje surinkta įrodymų visuma (atliktas patikrinimas Bendrovėje, apklausti liudytojai) patvirtina, jog pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje.
15. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad atsakovas turėjo teisėtą pagrindą pradėti pareiškėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą, kadangi leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išduotas tuo pagrindu, jog pareiškėjas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvis. Teismas taip pat atsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo atliekamas funkcijas UAB „(duomenys neskelbtini)“.
16. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento besąlyginės pareigos nagrinėjant užsieniečio bylą, kreiptis į jį dėl papildomų paaiškinimų pateikimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog Migracijos departamentas pažeidė gero administravimo principą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

III.

17. Pareiškėjas V. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
18. Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo formaliai, neatskleidė bylos esmės, nepasisakė dėl esminių pareiškėjo skundo argumentų, netinkamai paskirstęs tarp bylos šalių įrodinėjimo naštą, procesinį sprendimą pagrindė trafaretiniais atsakovo poziciją palaikančiais teiginiais ir materialiosios teisės normomis, kurios niekaip nesusiję su ginčo faktinėmis aplinkybėmis, o kai kurie teismo sprendimo teiginiai iš viso neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo atveju yra aktualūs ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5,12 ir14 punktai, nes Sprendimas yra priimtas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu pagrindais. Teismas negali viešojo administravimo priimtą aktą pagrįsti papildomais motyvais ir teisiniais pagrindais tokiu būdu sunkindamas skundą padavusio asmens padėtį.
19. Pareiškėjas pažymi, jog Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra numatytas savarankiškas atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindas, kai užsienietis neturi tinkamos gyvenamosios patalpos, tačiau atsakovas Sprendime tokios aplinkybės nenurodė ir Sprendimo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 6 punktu, priešingai nei nurodoma pirmosios instancijos teismo sprendime, negrindė. Atsakovas Sprendime nurodė, kad pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo dienos nėra pranešęs apie savo gyvenamosios vietos pakeitimą Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tačiau Sprendime, priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, nėra nurodyta, kad pareiškėjas negyvena Lietuvos Respublikoje.
20. Pareiškėjas neneigia, kad jis neįvykdė Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos užsieniečio pareigos ir nepranešė vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai apie gyvenamosios vietos pakeitimą Lietuvos Respublikoje per nustatytą ne vėlesnį kaip 7 dienų terminą. Pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui nurodė pagrįstus motyvus, kokias teisines pasekmes ir kokioms įstatymu nustatytoms sąlygoms nustatytos pareigos nevykdymas gali būti pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi ir kad tokio pažeidimo padarymas negali būti siejamas su leidimo panaikinimu taikant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pirmosios instancijos teismas dėl šių motyvų, turinčių esminę reikšmę materialiosios teisės normoms taikyti, nepasisakė.
21. Pareiškėjas teigia, jog atsakovui nustačius, kad pareiškėjas pirmą kartą neįvykdė šio Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos užsieniečio, turinčio leidimą laikinai gyventi pareigos pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, ši aplinkybė galėjo būti tik pagrindas įspėti pareiškėją apie galimas teisines pasekmes (leidimo panaikinimą), jeigu jis nevykdys šios pareigos pakartotinai. Taigi pareiškėjui pirmą kartą neįvykdžius Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos pareigos, negalėjo būti nei savarankiškas pagrindas panaikinti leidimą, nei pagrindas išvadoms, kad norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. negalėjo būti siejamas su Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymu.
22. Pareiškėjo teigimu, aplinkybės, susijusios su nurodytos deklaruotinos gyvenamosios vietos pasikeitimu gavus leidimą laikinai gyventi, nors ir nustačius, kad užsienietis pažeidė Įstatymo 36 straipsnio 1 dienas dalies 3 punkte nustatytą pareigą pranešti per nustatytą terminą apie gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje pasikeitimą, negali būti vertinamos kaip tikrovei neatitinkančių duomenų pateikimas prašymo padavimo metu ir pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi taikant 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
23. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovui nekilo abejonių, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje pareiškėjas valdo nuosavybės teise 50 procentų šios bendrovės įstatinio kapitalo, yra veikianti ir kad jos veikla nėra fiktyvi. Pareiškėjas nesutinka su sprendimo motyvu, kad pareiškėjas deklaruotais tikslais tik siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jis yra nepagrįstas. Pareiškėjas pažymi, kad leidimas laikinai gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu (Įstatymo 24 str. 1 d.). Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismas, priimdamas sprendima, nepagrįstai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A858-2720/2014, nes šioje byloje buvo atsisakyta pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi dėl užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai.
24. Pareiškėjas teigia, kad teismas bylą išnagrinėjo formaliai, neobjektyviai, pažeisdamas pareiškėjo teisę į teisingą teismą, nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų apie nuo 2017 m. sausio 1 d. pasikeitusias aplinkybes ir atsiradusią galimybę gyventi Lietuvos Respublikoje adresu (duomenys neskelbtini), sprendime nepagrįstai nurodydamas, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų. Teismas taip pat neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp bylos šalių, nes atleido atsakovą nuo įrodinėjimo naštos ir šią naštą neteisėtai perkėlė pareiškėjui.
25. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas pažeidė gero administravimo principą, nes atsakovas priėmė Sprendimą nenustatęs visų reikšmingų faktinių aplinkybių, neužtikrinęs pareiškėjo teisės pasiaiškinti dėl kilusių įtarimų ir juos paneigti pateikiant įrodymus, o pirmosios instancijos teismas šių pareiškėjo argumentų nenagrinėjo iš esmės, juos formaliai atmesdamas. Teismas taip pat formaliai atsakė į pareiškėjo skundo 9 pastraipoje išdėstytus argumentus, kuriais pareiškėjas grindė savo poziciją, jog Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies esminių reikalavimų. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į teisingą teismą ir į bylos rungtyninį procesą.
26. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
27. Atsakovas pažymi, kad Migracijos departamentas nebuvo atleistas nuo įrodinėjimo naštos, visi Migracijos departamento priimto sprendimo argumentai buvo išsamiai išdėstyti atsiliepime į pareiškėjo skundą teismui, o turimi įrodymai, pagrindžiantys nurodytas faktines aplinkybes, buvo pateikti į bylą. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta konkrečių aplinkybių, kurios leistų teigti, kad pirmosios instancijos teismas iš viso nevertino pareiškėjo raštu pateiktų paaiškinimų. Atsakovas pažymi, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą.
28. Atsakovas teigia, kad jis, įvertinęs visą surinktą medžiagą, Sprendime konstatavo, jog pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (negyvena ir niekada negyveno adresu (duomenys neskelbtini), kurį buvo nurodęs kaip savo faktinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje), neįrodė savo tikrųjų tikslų, siekdamas laikinai gyventi Lietuvoje, taip pat neįrodė, kad naudojasi tinkama gyvenamąja patalpa Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus. Sprendime konstatuota, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyvena, nuolat gyvena Rusijos Federacijoje. Patikrinimų rezultatai patvirtina, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl savo gyvenamosios vietos.
29. Atsakovas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime tinkamai nurodė, jog Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, nurodydamas Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktus, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas rėmėsi bylai neaktualiomis teisės normomis. Pareiškėjo teiginiai apeliaciniame skunde neatitinka Migracijos departamento sprendimo turinio, kadangi pareiškėjo atžvilgiu leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei Įstatymo 35 straipsnio 2 ir 6 punktų pagrindu, t. y. Sprendime aiškiai išskirta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi yra panaikintas, be kita ko, ir tuo pagrindu, kad pareiškėjas neturi tinkamos gyvenamosios patalpos.
30. Atsakovas pažymi, kad jam yra gerai žinomas adresas viešbučio UAB „Amicus hotel“ adresas – (duomenys neskelbtini), kadangi užsieniečiai minėtą adresą dažnai nurodo kaip savo gyvenamąją vietą. UAB „Amicus hotel“ administratorė Migracijos valdybos pareigūnams pasirašytinai paaiškino, kad pareiškėjui buvo leista deklaruoti gyvenamąją vietą minėtame viešbutyje, tačiau pareiškėjas faktiškai šiuo adresu negyveno. Taip pat UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja L. D. Migracijos valdybos pareigūnams pateikė paaiškinimą, nurodydama, jog įmonės akcininkas (pareiškėjas) gyvena Rusijoje, į Lietuvą atvažiuoja keletą kartų per metus. Taigi pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl savo gyvenamosios vietos adreso, kadangi nurodytu adresu faktiškai negyveno ir negyvena, o tikrovės neatitinkantys duomenys buvo teikiami sistemingai, paskutinius dvejus metus.
31. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo paaiškinimai, jog nuo 2017 metų atsirado naujos aplinkybės, nepaaiškina aplinkybės, kur pareiškėjas faktiškai gyveno Lietuvos Respublikoje anksčiau ir kodėl teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kadangi jo nurodomu gyvenamosios vietos adresu jis niekuomet negyveno.
32. Atsakovas pažymi, kad šiuo atveju yra svarbi aplinkybė tai, jog pareiškėjo tikrasis atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra kitas negu jis oficialiai deklaravo, taigi esminę reikšmę šiame kontekste turi būtent tai, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką tikslą, o tikrieji tikslai gali būti žinomi tik pačiam pareiškėjui, todėl nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas tik nustačius aiškiai įvardytą neteisėtą užsieniečio atvykimo tikslą.
33. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir formaliai nustatė, jog Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Migracijos departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas įsigilino į ginčo esmę, sprendimą priėmė išsiaiškinęs visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyręs visus su bylos esme susijusius įrodymus teisingai pritaikęs teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

34. Nagrinėjamos bylos dalykas – atsakovo Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjui Rusijos Federacijos piliečiui V. V., išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nuo 2017 m. vasario 15 d. iki 2019 m. vasario 15 d., teisėtumas ir pagrįstumas.
35. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo išduotas, įvertinus jo pateiktus nurodytus duomenis ir dokumentus, iš jų ir susijusius su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininku yra pareiškėjas, veikla, su pareiškėjo turima tinkama gyvenamąja vieta, ir nustačius, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) reikalavimus.
36. Pareiškėjui išduotas leidimas buvo panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu.
37. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
38. Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustatė, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui atsisakoma, kai duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 6 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustatė, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui atsisakoma, kai jis neturi tinkamos gyvenamosios patalpos, atitinkančios vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise ar nesinaudoja tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais arba nepateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, atitinkančią vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu.
39. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas visiškai nepagrįstai teigia, kad atsakovas negrindė Sprendimo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Sprendime šis punktas nurodytas, nes patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas neturi tinkamos gyvenamosios patalpos Lietuvoje. Pažymėtina, kad byloje pateiktame Sprendime yra pabraukta: „neatitinka tikrovės“ ir „neturi tinkamos gyvenamosios patalpos“.
40. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo 17.7 punkte (2016 m. balandžio 4 d. įsakymo redakcija Nr. 1V-243) nustatyta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, kartu su prašymu išduoti (pakeisti) leidimą turi pateikti ir dokumentą, patvirtinantį, kad turi gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, yra ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytus reikalavimus gyvenamajai patalpai (išskyrus atvejus, kai taikomos šio straipsnio 31 ir 32 dalyse nurodytos išimtys dėl tinkamos gyvenamosios patalpos gyvenamojo ploto reikalavimo), leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu.
41. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą, užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą.
42. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei užsienietis pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo gyvenimą Lietuvoje, t. y. patikrinus užsieniečio nurodytą gyvenamąją vietą, nustatoma, kad jis nurodytoje gyvenamojoje vietoje negyvena, tai yra pagrindas panaikinti išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3077-756/2017).
43. Sprendime atsakovas konstatavo, kad kilus įtarimų, jog pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respublikos tikslas buvo kitas, negu oficialiai buvo deklaruotas, pareiškėjas Lietuvoje negyvena, buvo atliktas patikrinimas ir nustatyta, kad pareiškėjas jo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) negyveno ir negyvena, UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja nurodė, jog pareiškėjas gyvena Rusijoje ir keletą kartų per metus atvyksta į Lietuvą. Taip pat atsakovas nurodė, kad pareiškėjas apie gyvenamosios vietos pasikeitimą neinformavo vidaus reikalų ministro įgaliotos institucijos, kaip tai nustatyta Įstatymo 136 straipsnio 1 dalies 3 dalies punkte. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirba, nėra Bendrovės valdybos narys.
44. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kritikuoja šią išvadą, o ypač kritikuoja sprendimo motyvus ir argumentaciją, dėl kurios Sprendimas buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
45. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados teisėtumą ir pagrįstumą, neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo panaikinti atsakovo Sprendimą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių.
46. Iš atsakovo surinktų įrodymų ir pateiktų pirmosios instancijos teismui nustatyta, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pats pateikė duomenis apie buvimo vietą ir gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini). Migracijos valdybos pareigūnai, atlikdami patikrinimą, nuvyko į pareiškėjo prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi nurodytą deklaruotą gyvenamąją vietą ir nustatė, kad pareiškėjo nurodytu adresu yra viešbutis „Amicus“, o UAB „Amicus hotel“ administratorė paaiškino, jog pareiškėjui buvo leista deklaruoti gyvenamąją vietą minėtu adresu, tačiau pareiškėjas viešbutyje negyveno ir negyvena. Pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo nebuvo nurodęs Migracijos departamentui ar migracijos tarnybai kitos realios gyvenamosios vietos. Migracijos valdybos pareigūnai taip pat buvo nuvykę ir į pareiškėjo nurodytos Bendrovės buveinę ((duomenys neskelbtini)), tačiau Bendrovė nebuvo rasta. Nuvykus į Bendrovės direktorės asmens byloje nurodytu įmonės buveinės adresu: (duomenys neskelbtini), buvo nustatyta, kad veikia UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios darbuotoja paaiškino, kad įmonės akcininkas (pareiškėjas) gyvena Rusijos Federacijoje, keletą kartų per metus atvyksta į Lietuvos Respubliką.
47. Atsižvelgiant į šiuos atsakovo surinktus įrodymus, darytina išvada, kad atsakovas turėjo teisėtą pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas, teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini).
48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis, teikdamas prašymą pakeisti leidimą, pateikė tikrovę atitinkančius duomenis apie gyvenamąją patalpą, t. y. realią gyvenamąją vietą, tinkamą gyventi, pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų atsakovo patikrinimo metu nustatytus duomenis, kad pareiškėjas jo nurodytu adresu (kur įsikūręs viešbutis) negyveno ir negyvena. Pareiškėjo argumentai, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. jam atsirado galimybė gyventi Bendrovės valdomų patalpų dalyje, esančioje (duomenys neskelbtini), nekeičia reikalo esmės, nes pareiškėjas, laikydamasis Įstatymo reikalavimų, privalėjo informuoti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, tačiau byloje nepateikti įrodymai, kad jis apie tai informavo kompetentingas institucijas.
49. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. jam buvo išnuomotos (ar suteiktos panaudai) konkrečios gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), pareiškėjas realiai gyveno šiose patalpose. Iš pateiktos 2017 m. sausio 1 d. patalpų nuomos sutarties matyti, kad pagal šią sutartį A. T. 11 kambarių išnuomojo UAB „(duomenys neskelbtini)“, o sutarties 3.2.2 punkte buvo įtvirtintas nuomininko įsipareigojimas nesubnuomoti išsinuomotų patalpų.
50. Kadangi nustatyta, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie gyvenamąją vietą, pareiškėjas neturi tinkamos gyvenamosios patalpos, todėl pareiškėjui išduotas leidimas buvo pagrįstai panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu.
51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatliko motyvuotos įrodymų viseto analizės, formaliais, trafaretiniais motyvais pritarė atsakovo Sprendimui, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 4 dalies, 80 straipsnio 1 dalies, 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus.
52. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su netinkamai atliktu įrodymų vertinimu, primintina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.); įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (4 d.); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (6 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.
53. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
54. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino visus pateiktus įrodymus, laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų taisyklių. Pareiškėjas iš esmės nenurodo jokių įrodymų, kurių neįvertino pirmosios instancijos teismui, o šie įrodymai yra teisiškai reikšmingi ginčui išspręsti. Kaip jau minėta, pareiškėjo nurodoma galimybė jam nuo 2017 m. sausio 1 d. gyventi patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo pateikti duomenys kartu su prašymu pakeisti leidimą atitiko tikrovę ir pareiškėjas turi tinkamą gyvenamąją patalpą Lietuvoje. Atsakovas nebuvo atleistas nuo įrodinėjimo, nes atsakovas pateikė įrodymus, kuriais pagrindė Sprendimo išvadą o pirmosios instancijos teismas juos detaliai ir visapusiškai išnagrinėjo. Pabrėžtina, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias teikti įrodymus, patvirtinančius tai, kad jis pateikė tikrovę atitinkančius duomenis apie gyvenamąją vietą, o viešbučio „Amicus“ administratorė davė neteisingus paaiškinimus, jog pareiškėjas negyveno ir negyvena toje vietoje.
55. Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad priimtas sprendimas yra be motyvų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus.
56. Pareiškėjas argumentus, kad Sprendimas turėjo būti panaikintas dėl to, jog jis nebuvo išklausytas, atsakovui priimant Sprendimą, grindžia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalimi, Įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio dalies 2 punktu, Gero administravimo kodekso 14 straipsniu.
57. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nenurodo, kokius konkrečiai dokumentus ar duomenis jam sukliudė pateikti atsakovo sprendimas jo neapklausti, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisės būti išklausytam suvaržymas, be to, pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, tačiau pareiškėjo pateikti paaiškinimai nepaneigė Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.
58. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies esminių reikalavimų, akcentuoja, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos), yra skirti viešojo administravimo institucijos priimamam administraciniam aktui. Taigi aplinkybę, ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus kiekvienu atveju nustato teismas, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (ABTĮ 56 str. 6 d.). Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas.
59. Nagrinėjamu atveju įvertinus Sprendimo turinį, matyti, kad Sprendimas atitinka aptartas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.
60. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
61. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, nepažeidė proceso teisės normų.
62. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. V. (V. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

Nutartis neskundžiama.