Civilinė byla Nr. 2A-209-340/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27859-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija: 73.1; 73.2.5;

121.14; 121.18; 121.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. kovo 6 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Petkuvienės, Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Juoda Raudona“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Juoda Raudona“ ieškinį atsakovui Seesam Insurance AS, veikiančiam per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo M. Z..

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

ieškovas, patikslinęs reikalavimus, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 5 830 Lt žalos ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog laikotarpiu nuo 2011-02-28 22 val. iki 2011-03-01 8.55 val. kavinėje „Juoda Raudona“, esančioje Vienuolio g. 4, Vilniuje, buvo išlaužtos tarnybinio įėjimo durys ir pavogtos 3 po 30 l. talpos UAB „ŠVYTURYS“ statinės ir 19 po 30 l. AB „GUBERNIJA“ statinės, be to, sulaužytos restorano durys, kurių remonto darbų vertė buvo 280 Lt. Ieškovas nurodė, kad su atsakovu 2010-10-20 sudarytos įmonių ir organizacijų turto draudimo sutarties, kurios draudimo polise Nr. 210 0003630/2010 numatytas draudimo objektas – kavinės kilnojamasis turtas, įranga nuo audros, ugnies, vagystės, vandens užliejimo ir trečiųjų asmenų neteisėtos veikos (toliau – Turto draudimo sutartis), pagrindu 2012-10-29 kreipėsi į atsakovą su pranešimu apie draudiminį įvykį, tačiau atsakovas atsisakė atlyginti patirtą žalą, nurodydamas, jog pagal Įmonių ir organizacijų turto draudimo taisyklių TD 002 1 dalies 3.4.1 punktą (toliau - Taisyklės), pagrobtas turtas nėra draudimo objektu, kadangi nepriklauso nuosavybės teise ieškovui. Ieškovas teigė, jog atsakovas nepagrįstai rėmėsi  Taisyklių 3.4.1 punktu, kadangi Taisyklių 5 punkte numatyta atsakovo pareiga atlyginti papildomus nuostolius, todėl nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas minėtas Taisyklių punktas.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti. Nurodė, jog pagal Taisyklių 3.4 ir 3.4.1 punktus  draudimo objektu nėra draudėjui (ieškovui) nuosavybės teise nepriklausantis turtas, o Taisyklių 3.4.1 punkto taikymo išimčių nenustatyta. Atsakovas teigė, kad nagrinėjamu atveju netaikytinas Taisyklių 5.1.1 punktas, kadangi jame dėl turto vagystės ir plėšimo ar sugadinimo nustatytas nuostolių atlyginimas taikomas tuo atveju, jeigu nuostoliai yra atsiradę dėl draudžiamojo įvykio. Tuo tarpu alaus statinių, kurios nepriklauso ieškovui nuosavybės teise, vagystė nėra draudžiamasis įvykis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė valstybei iš ieškovo 23,76  Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Teismas nurodė, jog šalys susitarė, kad Turto draudimo sutarčiai taikytinos Taisyklės, kuriose nustatytas draudimo objektas – kilnojamasis turtas, individualiai aptartas draudimo polise (kavinės vitrininiai langai ir įranga) ir nuolat esantis draudimo vietoje, bei nustatė jog draudimo objektu nelaikomas draudėjui nuosavybės teise nepriklausantis kilnojamasis turtas (Taisyklių 3.3.1 p.). Nurodė, jog byloje nekyla ginčo dėl to, kad vagystės  kavinėje  „Juoda Raudona“ metu buvo pavogtas ne ieškovui nuosavybės teise priklausantis turtas  - alaus statinės. Pagal Turto draudimo taisyklių 3.4.1 punktą, ieškovui nuosavybės teise nepriklausantis turtas nėra laikomas draudimo objektu, t. y. nėra vieno iš esminių Turto draudimo sutarties elementų. Teismas sutiko su atsakovo atsiliepimo ieškiniui argumentu, kad įvykis pagal Turto draudimo sutarties nuostatas nėra pripažintinas draudžiamuoju, kadangi pavogtas turtas nepateko į Turto draudimo sutartimi nustatytą draudimo objektą. Teismas atmetė ieškovo argumentą, jog atsakovas  turi pareigą išmokėti draudimo išmoką Turto draudimo sutarties 5.1.1 punkto pagrindu. Nurodė, kad pagal Taisyklių 5.1.1 punktą, draudikas atlygina nuostolius dėl turto vagystės ir plėšimo ar sugadinimo, jei šių nuostolių atsiradimą tiesiogiai sąlygoja draudžiamasis įvykis. Sprendė, kad nėra pagrindo ieškovui atlyginti nuostolius ir Turto draudimo sutarties 5.1.1 punkto pagrindu, kadangi įvykis nepripažintinas draudžiamuoju nesant draudimo objekto.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą dalyje, kurioje atsisakoma priteisti iš atsakovo ieškovui 5 150 Lt žalos atlyginimą ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti ieškovui iš atsakovo 5 150 Lt žalą; priteisti bylinėjimosi išlaidas; kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad įvykis nepripažintinas draudžiamuoju, nesant draudimo objekto. Teismas klaidingai rėmėsi Taisyklių 3.4.1 punktu. Taisyklės numato specialiąsias normas, taikytinas ir šiam atvejui, t.y. 5.1.1 punktas, kuris numato, jog draudikas taip pat atlygina nuostolius dėl turto vagystės ir plėšimo ar sugadinimo, jei šio nuostolio atsiradimą tiesiogiai sąlygojo draudžiamasis įvykis. Anot apelianto, esant normų konkurencijai taikytina specialioji taisyklė, todėl įvykiui sureguliuoti taikytinas Taisyklių 5.1.1 punktas;

2. Pažymi, jog CK 6.193 str. 4 d. numato, jog tuo atveju, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos turi būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai;

3. Teigia, jog atsisakius priteisti žalą, būtų paneigti draudimo sutarties tikslai ir draudimo esmė. Draudimo sutartyje buvo susitarta, kad kilnojamasis turtas draudžiamas pagal sąrašą – detalizaciją – kavinės, esančios Vienuolio g. 4, įranga. Draudimo sutartyje nėra nurodyta, kad kilnojamasis turtas draudžiamas pagal sąrašą – kavinės, esančios Vienuolio g. 4, įranga turi nuosavybės teise priklausyti ieškovui – todėl jis turėjo pagrįstus lūkesčius tikėtis, kad draudžiama visa kavinės įranga, buvusi draudimo sutarties sudarymo metu. Aplinkybė, kad atsakovas nesudarė konkretaus sąrašo, kokia konkrečiai įranga draudžiama, leido atsakovui pergudrauti teismą. Jei draudimo taisyklės kelia abejonių – tai draudimo sutartis tas abejones išsklaido – kilnojamasis turtas draudžiamas pagal sąrašą ir tame sąraše jokių kitokių apribojimų, išskyrus tai, kad tai kavinės įranga, esanti Vienuolio g. 4, nėra. Kitu atveju, manant, kad įrangos vagystė nėra draudiminis įvykis, kadangi nepriklauso jam nuosavybės teise (jam nuosavybės teise nepriklauso jokia kavinės įranga), kiltų klausimas, ką gi draudimo kompanija apdraudė pagal sąrašą.

Atsiliepimu atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 2 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1.Nagrinėjamu atveju draudimo Taisyklių 3.4  ir 3.4.1 punktai bei 5.1.1 punktas negali būti laikomos kaip tarpusavyje prieštaraujančios ar konkuruojančios normos. Pirmoji norma (3.4.1 p.) detalizuoja draudimo objektą, t.y. papildomai apibrėžia, tai kas nėra laikoma draudimo objektu, o antroji (5.1.1 p.) taisyklių nuostata skelbia, kad įvykus draudžiamajam įvykiui draudikas atlygina papildomus draudėjo patiriamus nuostolius dėl draudžiamojo įvykio. Tarp šių normų konkurencijos ar kolizijos nėra, nes šiuose punktuose kalbama apie visiškai skirtingus dalykus;

2. Draudimo išmoka nagrinėjamu atveju nebuvo išmokėta ne dėl nedraudžiamojo įvykio, kaip bando nurodyti apeliantas, o dėl to, kad pavogti daiktai nebuvo draudimo objektu. Nesant draudimo objekto, apskritai negalima kalbėti apie draudžiamuosius ar nedraudžiamuosius įvykius. Apelianto motyvai ir cituojamos kasacinio teismo nutartys apie draudiko pareigą nedraudžiamuosius įvykius aptarti individualiai su draudėju šioje situacijoje negali būti laikomi auctoritare rationis;

3. Apeliantas yra pelno siekiantis ūkio subjektas, todėl jam turi būti keliami padidinti atidumo, rūpestingumo reikalavimai sudarant sutartis.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilęs iš draudimo teisinių santykių. Vadovaujantis CK 6.987 straipsniu, kuris apibrėžia draudimo sutarties sampratą, teisę į draudimo išmoką draudėjas įgyja tik tuo atveju, jeigu įvyksta draudiminis įvykis. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje nurodyta, kad draudimo objektas – turtiniai interesai, susiję su asmens gyvybe, sveikata, turtu ar civiline atsakomybe.

Nagrinėjamu atveju šalių Turto draudimo sutartis sudaryta pagal atsakovo parengtas Įmonių ir organizacijų turto draudimo taisykles TD002 (b.l.19). Atsakovas šių Taisyklių ir bendrųjų draudimo sutarties sąlygų pagrindu įsipareigojo atlyginti tiesioginius finansinius nuostolius apdraustam objektui, sukeltus staigaus, nenumatyto įvykio, ir kitas išlaidas, atskirai nurodytas Taisyklėse (Taisyklių 1 p.) Pagal Taisyklių 3.3.1 punktą draudimo objektas – kilnojamasis turtas, nurodytas draudimo polise ir nuolat esantis draudimo vietoje. Taisyklių 3.4.1 punktas nustatė, jog jeigu nėra sutarta kitaip, draudimo objektu nėra laikomas draudėjui nuosavybės teise nepriklausantis kilnojamasis turtas. Turto draudimo sutartyje (polise) nurodyta, jog draudimo objektas – kilnojamasis turtas pagal sąrašą.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo įvykis – vagystė, kurios metu buvo pasisavintas kavinėje „Juoda Raudona” buvęs kilnojamasis turtas – alaus talpyklos, nuosavybės teise priklausiusios tretiesiems asmenims, nepripažintinas draudžiamuoju, nesant draudimo objekto. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokia išvada.

Minėta, jog Draudimo įstatymo 2 straipsnio 19 punktas draudimo objektą apibrėžia kaip asmens turtinį interesą, susijusį su turtu, gyvybe ar sveikata. Draudėjas draudimo sutartimi siekia apsaugoti save arba kitą asmenį nuo neigiamų turtinių draudžiamojo įvykio padarinių, o ne išsaugoti draudžiamas vertybes. Draudimo sutarties dalykas ir yra šis turtinis interesas, kuris nustatomas nurodant objektą, su kuriuo turtinis interesas siejamas, t. y. konkretų turtą, konkretaus asmens gyvybę, sveikatą arba civilinę atsakomybę. Nagrinėjamu atveju iš nurodytų Taisyklių punktų matyti, jog ieškovas apdraudė savo turtinį interesą, susijusį su jam nuosavybės teise priklausančiu kilnojamuoju turtu, t.y. galimus atsirasti nuostolius dėl jam nuosavybės teise priklausančiam kilnojamajam turtui padarytos žalos.

Apeliacinį skundą ieškovas grindžia argumentu, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai rėmėsi Taisyklių 3.4.1 punktu, kai tuo tarpu Taisyklės numato specialiąsias normas taikytinas ginčo atvejui, t.y. Taisyklių 5.1.1 punktas numato, kad draudikas taip pat atlygina nuostolius dėl turto vagystės ir plėšimo ar sugadinimo, jei šio nuostolio atsiradimą tiesiogiai sąlygojo draudžiamasis įvykis. Apelianto teigimu, esant minėtų Taisyklių normų konkurencijai, taikytina specialioji Taisyklių 5.1.1 punkto norma. Atmesdama šį argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog Taisyklių 3 punkto normos aiškiai apibrėžė, jog Turto draudimo sutartimi apeliantas apdraudžia savo turtinį interesą jam nuosavybės teise priklausančių kilnojamųjų daiktų atžvilgiu, tuo tarpu Taisyklių 5.1.1.punktas nustato papildomų nuostolių atlyginimą dėl draudimo objektui padarytos žalos. Kaip teisingai pažymėjo atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas, teisės normų konkurencija apibrėžiama kaip atskiras teisės normų kolizijos atvejis, t.y. bendros ir specialios teisės normų konfliktas, kai abi teisės normos pretenduoja reguliuoti tą pačią teisinę situaciją. Nagrinėjamu atveju Taisyklių 3.4.1 punktas ir Taisyklių 5.1.1 punktas negali būti laikomos tarpusavyje konkuruojančiomis arba viena kitai prieštaraujančiomis teisės normomis, nes viena iš jų nustato draudimo objektą (Taisyklių 3.4.1 p.), kita numato, jog įvykus draudžiamajam įvykiui draudikas atlygina papildomus draudėjo patiriamas nuostolius dėl draudžiamojo įvykio (Taisyklių 5.1.1 p.), t.y. šios normos reguliuoja skirtingus dalykus.

Apeliantas skunde taip pat remiasi argumentu, jog draudimo sutarčių sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Sutarčių aiškinimo taisyklės išdėstytos Civilinio kodekso 6.193 str. Apeliantas akcentuoja, jog aiškinant sutartis negalima vadovautis vien pažodiniu jų tekstu, turi būti atsižvelgiama į tikruosius šalių ketinimus, į tai, kokią prasmę atitinkamomis aplinkybėmis jai būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys ir t.t. Teigia, jog nepripažįstant ginčo įvykio draudžiamuoju, būtų paneigiami Turto draudimo sutarties tikslai ir draudimo esmė. Nurodo, jog Turto draudimo sutartyje (polise) (b.l.3) nėra nurodyta, kad kilnojamasis turtas, draudžiamas pagal sąrašą – kavinės įranga – turi nuosavybės teise priklausyti būtent jam, todėl jis turėjo pagrįstus lūkesčius tikėtis, kad draudžiama visa kavinės įranga, buvusi Turto draudimo sutarties sudarymo metu. Pažymėtina, jog sutartį būtina aiškinti kaip vientisą dokumentą, o ne vertinti atskiras jos sąlygas. Draudimo sutartis sudaroma standartinių sutarties sąlygų – draudimo rūšies taisyklių pagrindu prisijungimo būdu. Draudimo sutarties sudarymą patvirtina draudimo liudijimas (Draudimo įstatymo 2 str. 18 p.). Draudimo polise nurodomos pagrindinės draudimo sutarties sąlygos. Jos gali būti detalizuojamos, taip pat papildomos atitinkamos rūšies draudimo taisyklėse, kurios yra sudėtinė draudimo sutarties dalis. Šiuo atveju – atsakovas, patvirtindamas draudimo rūšies taisykles, aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžė draudimo objektą, kurio atžvilgiu prisiima riziką, o ieškovas, pasirašydamas Turto draudimo sutartį prisijungimo būdu, šias sąlygas priėmė. Tai, kad Turto draudimo sutartyje (polise) nurodyta, jog kilnojamasis turtas, draudžiamas pagal sąrašą – kavinės įranga, nereiškia, kad šalys susitarė dėl didesnės draudimo apsaugos, negu numatyta Taisyklėse, t.y. kad bus draudžiamas visas ieškovo valdomas ir kavinėje esantis kilnojamasis turtas, kai tuo tarpu Taisyklių 3.4.1 punktas nustato, jog jeigu nėra sutarta kitaip, draudimo objektu nėra laikomas draudėjui nuosavybės teise nepriklausantis kilnojamasis turtas. Teisėjų kolegijos manymu, sutarties aiškinimas taip, kaip ją aiškina apeliantas, vertintinas kaip pakeičiantis sutartį, kaip šalių suderintos valios išraišką, nes iš sutarties individualios sąlygos – kilnojamasis turtas, draudžiamas pagal sąrašą – per sutarties aiškinimo institutą nėra pagrindo daryti išvadą, jog draudikas suteikė draudiminę apsaugą ir apeliantui nuosavybės teise nepriklausančiam kilnojamajam turtui. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovas, sudarydamas Turto draudimo sutartį, patvirtino, jog yra susipažinęs su Taisyklėmis, papildomomis draudimų sąlygomis bei gavo jų kopiją (b.l.38). Taigi ieškovas buvo tinkamai susipažinęs su Turto draudimo sutarties esminėmis sąlygomis, kurios aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytos Turto draudimo sutartyje bei Taisyklėse.

Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r ė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                   R. Petkuvienė

                                                                      J. Šiškina

                                                                      T. Žukauskienė