Civilinė byla Nr. 2A-56-343/2016
Proceso Nr. 2-69-3-17907-2014-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.4.3;
(S)
3.3.1.21
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 29 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Nerijaus Meilučio ir Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) sekretoriaujant E. Z., dalyvaujant ieškovei E. P., jos atstovui advokatui T. V., atsakovui T. E. P., jo atstovei advokatei R. G., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama atsakovo T. E. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2059-947/2015 pagal ieškovės E. P. ieškinį atsakovui T. E. P. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, turto ir prievolių padalijimo, pagal atsakovo priešieškinį ieškovei dėl santuokos nuraukimo dėl ieškovės kaltės, turto ir prievolių padalijimo, tretieji asmenys AB SEB bankas, AB „Swedbank“,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė ieškinyje (t. 1, b. l. 3-5) teismo prašė:
1. Santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) tarp ieškovės ir atsakovo, nutraukti, pripažįstant, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės. Po santuokos nutraukimo sutuoktinių pavardes palikti nepakeistas: „P“, „P“.
2. Po santuokos nutraukimo priteisti ieškovei ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).
3. Po santuokos nutraukimo priteisti atsakovui transporto priemonę Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad šios transporto priemonės nuosavybės teisės pirkimo – pardavimo sandorio pagrindu buvo perleistos, ginčo dėl šio turto tarp sutuoktinių neliko).
4. Pripažinti prievolę AB SEB bankui pagal 2009 m. vasario 20 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 1850918050073-51 asmenine ieškovės prievole.
5. Pripažinti prievolę „Swedbank“, AB pagal 2009 m. gruodžio 28 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 09-103351-GV asmenine ieškovės prievole.
6. Pripažinti prievolę „Swedbank“, AB pagal 2010 m. rugpjūčio 13 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 10-060253-EG asmenine atsakovo prievole.
7. Pripažinti prievolę „Swedbank“, AB pagal 2011 m. lapkričio 22 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 11-057247-GV asmenine atsakovo prievole.
8. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį (t. 2, b. l. 9-13), kuriame prašė:
1. Santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) tarp ieškovės ir atsakovo, nutraukti, pripažįstant, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės. Po santuokos nutraukimo sutuoktinių pavardes palikti nepakeistas: „P“, „P“.
2. Po santuokos nutraukimo priteisti atsakovui transporto priemonę Mazda 626, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
3. Po santuokos nutraukimo priteisti ieškovei ¼ dalį gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)
4. Po santuokos nutraukimo priteisti atsakovui ¼ dalį gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).
5. Pripažinti prievolę AB SEB bankui pagal 2009 m. vasario 20 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 1850918050073-51 asmenine ieškovės prievole.
6. Pripažinti prievolę „Swedbank“, AB pagal 2009 m. gruodžio 28 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 09-103351-GV asmenine ieškovės prievole.
7. Pripažinti prievolę „Swedbank“, AB pagal 2010 m. rugpjūčio 13 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 10-060253-EG asmenine atsakovo prievole.
8. Pripažinti prievolę „Swedbank“, AB pagal 2011 m. lapkričio 22 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 11-057247-GV asmenine atsakovo prievole.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. liepos 2 d. sprendimu (t. 2, b. l. 61-69) ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) tarp ieškovės E. P. ir atsakovo T. E. P. nutraukė dėl atsakovo kaltės; po santuokos nutraukimo sutuoktinių pavardes paliko nepakeistas. Priteisė ieškovei ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); atsakovui iš ieškovės priteisė 5003,80 Eur dydžio piniginę kompensaciją už jai atitenkantį santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą; priteisė atsakovui transporto priemonę Mazda 626, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pripažino prievolę AB SEB bankui pagal 2009 m. vasario 20 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 1850918050073-51 asmenine ieškovės prievole; pripažino prievolę „Swedbank“, AB pagal 2009 m. gruodžio 28 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 09-103351-GV asmenine ieškovės prievole; pripažino prievolę „Swedbank“, AB pagal 2010 m. rugpjūčio 13 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 10-060253-EG asmenine atsakovo prievole; pripažino prievolę „Swedbank“, AB pagal 2011 m. lapkričio 22 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 11-057247-GV asmenine atsakovo prievole. Kitus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus atmetė. Priteisė ieškovei iš atsakovo 708,35 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė valstybei iš ieškovės 3,92 Eur ir iš atsakovo 47,60 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.
Teismas išvadą, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės darė įvertinęs ieškovės nurodytas aplinkybes, kad atsakovas elgėsi priešingai šeimos interesams, paliko šeimą, šeimos gyvenimu po kilusio gaisro nesidomėjo ir nesirūpino, atsakovas neneigė aplinkybės, kad 2008 m. rugpjūčio mėn. išėjo iš bendrų namų ir nuo to laiko nesidomėjo šeimos būsto išlaikymu. Teismas atmetė kaip neįrodytą, kad atsakovas išėjo iš namų dėl ieškovės naudoto psichologinio smurto ir kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės.
Teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo sprendė, kad ½ dalies gyvenamojo namo padalijimas natūra neatitiktų šalių interesų dėl to, kad bendrosios jungtinės nuosavybės teise sutuoktiniams priklauso tik ½ dalis gyvenamojo namo, kurio bendras gyvenamasis plotas sudaro tik 62.76 kv. m. (naudingas plotas – 100.81 kv. m.), t. y. šalims tenkanti gyvenamojo ploto dalis sudaro tik 31.38 kv. m. Teismas įvertinęs tai, kad šalių santykiai yra itin konfliktiniai, kartu negyvena nuo 2008 m. rugpjūčio mėn., kad tiek ieškovė, tiek atsakovas nors ir būdami santuokoje, tačiau gyvendami skyrium, kūrė asmeninius gyvenimus ir šiuo metu artimus santykius palaiko su kitais partneriais, kad visa šalių neįgalaus sūnaus P., gyvenančio ginčo name, nuolatinė priežiūra ir globa tenka būtent ieškovei, darė išvadą, kad ieškovės ir atsakovo bendras gyvenimas gyvenamojo namo dalyje, kurioje gyvenamosios patalpos nėra atskirtos, taptų sudėtingas, naudojimasis ir disponavimas turtu taptų dar labiau problematiškas dėl šalių konfliktinių santykių. Nustatęs aplinkybes, kad santuokoje įgyto nekilnojamojo turto padalijimas natūra lygiomis dalimis (po ¼ dalį abiems sutuoktiniams) negalimas, teismas atmetė priešieškinio reikalavimą po santuokos nutraukimo priteisti šalims po ¼ dalį gyvenamojo namo, ir tenkino ieškinio reikalavimą šioje dalyje – priteisė ieškovei ½ dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Spręsdamas dėl dalytino nekilnojamojo turto vertės nustatymo ir piniginės kompensacijos atsakovui dydžio, teismas atsižvelgdamas į tai, kad šalys sutiko su turto vertintojo UAB „Laudomus“ pateikta išvada apie ½ dalies gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), vertę – 15 800 Eur, konstatavo, kad visą nekilnojamąjį daiktą priteisus ieškovei, atsakovui atitinkamai turėtų būti išmokėta ½ dalis nekilnojamojo daikto vertės – 7 900 Eur. Teismas laikė ieškovės įrodytu, kad po 2008 m. šeimos būste kilusio gaisro būsto atstatymui ji panaudojo asmenines 20 000 Lt lėšas, gautas iš paskolos santykių, todėl atsakovui atitinkamai sumažino piniginės kompensacijos dydį ir priteisė 5 003,80 Eur piniginę kompensaciją už ieškovei atitenkantį santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą (15 800 Eur turto vertė – 5 792,40 Eur (20 000 Lt ieškovės asmeninių lėšų) x ½ dalis).
Tarp šalių nekilo ginčo dėl kilnojamojo daikto (transporto priemonės) padalijimo, ginčo nei tarp šalių, nei tarp šalių ir trečiųjų asmenų nekilo ir dėl prievolių vykdymo kreditoriams AB SEB bankui, „Swedbank“, AB.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 76-82) atsakovas prašo panaikinti 2015 m. liepos 2 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują – priešieškinį tenkinti pilnai. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimu dalyse dėl kaltės nustatymo ir santuokinio turto padalinimo. Nurodo, kad sprendimas šiose dalyse naikintinas, kadangi priimtas pažeidžiant šalių rungimosi, lygiateisiškumo principus, materialinės teisės normas, reglamentuojančias santuokos nutraukimą dėl sutuoktinio kaltės, turto teisinį režimą, turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, padalijimą, įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Apeliaciniame skunde nurodė tokius motyvus:
- Teismas nepagrįstai atsakovą pripažino kaltu dėl santuokos iširimo. Teismas šią išvadą grindė tik ieškovės nurodytomis aplinkybėmis ir liudytojų parodymais visiškai nevertindamas ieškovės neištikimybės fakto, kuris buvo pagrindinė ir vienintelė santuokos iširimo priežastis. 2004 m. ieškovė dėl kito vyro išėjo iš namų ir paliko šeimą, ieškovė namo grįžo 2005 m. pabaigoje, tačiau dėl ieškovės lengvabūdiško elgesio, neištikimybės, jai grįžus santuokinis gyvenimas nebuvo vedamas, o dėl nuolatinių ieškovės keliamų konfliktų ir psichologinio spaudimo, atsakovas buvo priverstas išsikraustyti. Byloje liudijęs G. A. patvirtino aplinkybę, kad su ieškove kartu gyvena ir bendrą ūkį veda apie penkerius metus, nors iš tiesų šis laikotarpis yra ženkliai ilgesnis, todėl akivaizdu, kad santuoka iširo būtent dėl ieškovės kaltės. Apelianto nuomone, šalių santuoka faktiškai iširo dar 2005 m. pabaigoje, todėl faktas, jog po 2008 metų jis nesurūpino savo šeima yra santuokos iširimo pasekmė, o ne santuokos iširimo priežastis.
- Teismas, dalindamas bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, nepagrįstai, pažeisdamas CK 3.127 straipsnio 3 dalį, ieškovei priteisė visą nekilnojamąjį turtą, o atsakovui priteisė kompensaciją, kadangi, esant galimybei, įstatymas prioritetą teikia turto padalijimui natūra. Tai, kad šalims tenkanti gyvenamojo ploto dalis sudaro tik 31.38 kv. m. nesuteikia pagrindo ieškovei priteisti visą santuokoje įgytą turtą atsakovui išmokant kompensaciją, kadangi ½ gyvenamojo namo dalis susideda ne iš vienos patalpos. Apeliantas teigia, kad jis, kaip ir ieškovė, jokio nekilnojamojo turto neturi, todėl tai, kad ieškovė šiuo metu yra sukūrusi faktinę šeimą su kitu asmeniu, kad ji rūpinasi neįgaliu sūnumi nesuteikia pagrindo priteisti ieškovei visą turtą. Priešingai nei nurodė teismas, byloje nebuvo nustatyti konfliktiški šalių santykiai, todėl padalijus turtą natūra, jo bendras naudojimas ir valdymas netaps labai suvaržytu ir nepažeis pačių buvusių sutuoktinių interesų bei gyvenimo kokybės.
- Teismas, priteisdamas kompensaciją, nesilaikė kasacinio teismo išaiškinimų, kad, nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, svarbu ištirti, ar bendraturčiai realiai pajėgūs sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją. Ieškovė neturi jokios objektyvios galimybės sumokėti priteistą sumą iš karto ar bent jau artimu metu.
- Teismas nukrypo nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo tam nesat jokio pagrindo, kadangi byloje nėra įrodymų, patvirtinančių teismo išvadą, kad po šeimos būste kilusio gaisro būsto atstatymui ieškovė panaudojo asmenines lėšas. Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2014 07 08. pažymoje Nr. 13-1295 nurodyta, kad gaisro metu apdegė buto lubos 12 kv. m. plote, sienos 4 kv. m. plote, viduje buvę namų apyvokos daiktai, aprūko patalpos; ieškovė byloje pagerinimo išlaidų neįrodinėjo, jokių reikalavimų dėl pagerinimo išlaidų priteisimo nereiškė, todėl nėra įrodyta, kad ji gaisro padarinių šalinimui panaudojo 20 000 Lt asmeninių lėšų įvertinant ir tai, kad vertintojų viso turto vertė nustatyta 15 800 Eur (54 554,24 Lt).
Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 99-102) ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, sprendimą palikti nepakeistą, kadangi teismas tinkamai ištyręs ir įvertinęs faktines bylos aplinkybes, objektyviai ir visapusiškai įvertinęs įrodymus, pagrįstai nustatė, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės. Apeliaciniame skunde nurodytos neatitinkančios tikrovės faktinės aplinkybės, kadangi teisme atsakovas pripažino aplinkybę, kad 2008 m. rugpjūčio mėn. išėjo iš bendrų namų ir nuo to laiko nesidomėjo šeimos būsto išlaikymu, be to, teismas ne kartą siūlė atsakovui pateikti įrodymus ieškovės kaltei pagrįsti.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Dėl sutuoktinių kaltės nutraukiant santuoką
Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26–3.30, 3.35, 3.36 ir kituose straipsniuose, bei dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad tai yra lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialinės paramos teikimo, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima pareigos. CK yra nustatyti atvejai, kai sutuoktinio kaltė yra preziumuojama, t. y. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra neištikimas, žiauriai elgėsi su kitu sutuoktiniu ar kitais šeimos nariais, paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpino.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, nurodžiusi, kad atsakovas, gyvenant kartu, piktnaudžiavo alkoholiu, ją žemindavo, o po 2008 08 14 kilusio gaisro išėjo iš namų dėl kitos moters ir nuo to laiko visiškai nustojo rūpintis šeima ir neįgaliu sūnumi. Atsakovas priešieškinyje teigė, kad santuoka nutrūko tik dėl ieškovės kaltės, kaltę grįsdamas ieškovės neištikimybe, nes dar 2004 metais ji buvo išėjusi iš namų gyventi pas kitą vyrą. Nors abi šalys rėmėsi aplinkybėmis, kad sutuoktiniai vienas kitam buvo neištikimi, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, abiejų šalių ir apklaustų liudytojų parodymus, darė išvadą, kad nei ieškovė, nei atsakovas neištikimybės fakto neįrodė ir konstatavo atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo kitu CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nurodytu pagrindu – palikus šeimą ir nesirūpinus ja daugiau kaip vienerius metus.
Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remdamasis teismas padarė išvadą, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės – 2008 metais išėjo iš namų ir nuo to laiko nesirūpino šeima. Skunde apeliantas prašo pripažinti, jog šalių santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, nes ieškovė yra kalta dėl santuokos iširimo, nkadangi ji dėl kito vyro 2004 m. išėjo iš namų ir paliko šeimą, ieškovė namo grįžo 2005 m. pabaigoje, tačiau dėl ieškovės lengvabūdiško elgesio, neištikimybės, jai grįžus santuokinis gyvenimas nebuvo vedamas. Apeliantas teigdamas, kad šalių santuoka faktiškai iširo dar 2005 m. pabaigoje, todėl faktas, jog po 2008 metų jis nesurūpino savo šeima yra santuokos iširimo pasekmė, o ne santuokos iširimo priežastis, ginčija savo kaltę dėl santuokos iširimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, negu nurodo apeliantas, tinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės teisės normas (CK 3.27 str., 3.60 str. 2 d.), tiek procesinės teisės normas dėl įrodymų vertinimo (CPK 185 str.). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Apeliantas savo apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tuos pačius teiginius kaip ir priešieškinyje (ieškovė 2004 m. buvo palikusi šeimą, išėjusi pas kitą vyrą, atsakovas tuo metu vienas rūpinosi jų sūnumi), kurių nepagrindė jokiais įrodymais. Teismas bylos nagrinėjimo metu kelis kartus atsakovo klausė, ar jis teiks įrodymus šioms aplinkybėms patvirtinti, ar kvies liudytojus, tačiau atsakovas 2015 06 02 teismo posėdyje teigė, kad tokių įrodymų neturi (posėdžio garso įrašas 25:29 min.), šių aplinkybių neįrodinės, nes nemato prasmės (posėdžio garso įrašas 28:40) ir liudytojų parodymais nesirems ( posėdžio graso įrašas 18:09). Todėl byloje nesant įrodymų, patvirtinančių atsakovo teiginius apie ieškovės neištikimybės faktą nėra pagrindo ieškovę pripažinti kalta dėl santuokos iširimo dėl jos neištikimybės ir kad dėl ieškovės neištikimybės šalių santuoka iširo dar 2005 m. pabaigoje. Nors abi šalys tiek procesiniuose dokumentuose, tiek duodamos paaiškinimus teismui nurodė aplinkybes dėl abipusės neištikimybės, tačiau joms pagrįsti jokių kitų įrodymų neteikė. Atsakovas pripažino, kad po 2008 metais kilusio gaisro išėjo iš bendrų namų ir daugiau šeima nesirūpino, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas tiek ieškovės, tiek atsakovo argumentus dėl neištikimybės kaip neįrodytus, pagrįstai konstatavo atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo kitu pagrindu – palikus šeimą ir nesirūpinus ja daugiau kaip vienerius metus (CK 3.60 str. 3 d.). Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus, bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neįvykdė jam tenkančios pareigos įrodyti sutuoktinės kaltę dėl santuokos iširimo (CPK 176 str., 185 str.).
Dėl nekilnojamojo turto padalijimo būdo ir kompensacijos dydžio
Apeliantas skunde teigia, kad teismas, dalindamas bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, netinkamai taikė CK 3.127 straipsnio 3 dalies normas, kadangi ieškovei priteisė visą nekilnojamąjį turtą, o atsakovui priteisė kompensaciją neištyręs ir neįvertinęs, ar turtas dalus, ar ieškovė realiai turi galimybę sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nukrypo nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo tam nesat jokio pagrindo. Šie apeliacinio skundo argumentai atmestini.
Atsakovas skunde pagrįstai teigia, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog sutuoktinių turtas negali būti padalytas natūra tik dėl objektyvaus, o ne dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių. Aktualioje šiai bylai kasacinio teismo praktikoje sutuoktinių turto padalijimo natūra būdas yra laikomas prioritetiniu ir vien tik buvusių sutuoktinių konfliktiški tarpusavio santykiai neturėtų nulemti šio turto padalijimo būdo netaikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-523/2008; 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. T. v. I. T., bylos Nr. 3K-3-115/2012; 2015 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. E. v. K. E., bylos Nr. 3K-3-225-686/2015). Remiantis kasacinio teismo išaiškinimu, santuokoje įgytas turtas nedalijamas natūra tik tais atvejais, kai toks padalijimas negalimas dėl konkretaus turto savybių arba toks padalijimo būdas nepriimtinas atsižvelgiant į buvusių sutuoktinių ar jų vaikų interesų apsaugą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad teismas, parinkdamas turto padalijimo būdą, vadovavosi vien subjektyvaus pobūdžio aplinkybėmis ir todėl nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nekilnojamojo turto padalijimo būdą įvertino, kad tarp šalių susiklostė itin konfliktiški santykiai, atsakovas nuo 2008 metų pabaigos ginčo gyvenamajame name negyvena, kad šalys kūrė asmeninius gyvenimus ir šiuo metu artimus santykius palaiko su kitais partneriais. Tačiau vien šiomis subjektyvaus pobūdžio aplinkybėmis nesivadovavo. Teismas taip pat įvertino tai, kad tarp šalių dalintino turto plotas sudaro tik 31,38 kv.m, kad visa neįgalaus sūnaus P., gyvenančio ginčo name, nuolatinė priežiūra ir globa tenka būtent ieškovei, ir sprendė, kad bendras gyvenimas gyvenamojo namo dalyje, kurioje gyvenamosios patalpos nėra atskirtos, taptų sudėtingas, būtų apsunkintas naudojimasis ir disponavimas turtu. Apeliantas teigia, kad nėra objektyvių kliūčių šalims padalinti po ½ dalį gyvenamojo namo natūra, kadangi ½ dalis susideda ne iš vienos patalpos. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nors gyvenamosios patalpos yra dvi, tačiau jų plotas tik 14,69 kv. m ir 11,46 kv. m, kad kartu su ieškove gyvena ir yra jos prižiūrimas šalių pilnametis sūnus, kuriam iki 2052 m. nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, sutinka su pirmosios instancijos teismo nekilnojamojo turto paskyrimu natūra ieškovei, nes tokiu būdu yra apsaugomi šalių pilnamečio sūnaus, kuriam yra būtina nuolatinė slauga, interesai ir užtikrinama tinkama jo priežiūra. Teismas nekilnojamąjį turtą paskyrė natūra ieškovei, tačiau nenukrypo nuo turto lygių dalių principo, todėl atmestini apelianto argumentai dėl CK 3.117 straipsnio pažeidimo. Apeliantas nurodo, kad teismas netyrė ieškovės materialinės padėties ir nesvarstė dėl jos galimybių sumokėti kompensaciją atsakovui. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovė teismui patvirtino, kad, siekdama sumokėti atsakovui teismo priteistą kompensaciją, kreipsis dėl paskolos gavimo, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad ieškovė nevykdys teismo sprendimo ar jo vykdymas taps komplikuotas (CPK 176 str., 185 str.). Pažymėtina, jog teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu atsakovas pripažino, jog sutiktų su konpensacija, jeigu ji būtų didesnė.
Teisėjų kolegija vertina pagrįstais skundo argumentus dėl neteisingai nustatyto priteistos kompensacijos dydžio. Teismas sprendė, kad ieškovė po kilusio gaisro būsto atstatymui panaudojo iš savo asmeninių lėšų 5 792,40 Eur sumą, todėl šia suma sumažino dalinamos gyvenamojo namo dalies turto vertę iki 10 007,60 Eur (15800,00 – 5792,40) ir pusę šios sumos – 5 003,80 Eur priteisė atsakovui kaip kompensaciją už ieškovei atitenkantį visą turtą natūra. Tačiau ieškovė ieškinyje nereiškė reikalavimo priteisti jai patirtas turto pagerinimo išlaidas, jų dydžio neįrodinėjo. Ieškovė reikalavimus dėl būsto pagerinimo išlaidų reiškia atskiroje byloje. LITEKO duomenimis, Kauno apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-626-584/2016, iškeltoje pagal ieškovės ieškinį, ieškovė reiškia reikalavimą dėl išlaidų, susijusių su daikto pagerinimu, priteisimo iš atsakovo tuo pagrindu, kad ji panaudojo savo asmenines lėšas bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su atsakovu priklausančiam turtui pagerinti. Todėl spręstina, kad nagrinėjamoje byloje už ieškovei tenkantį turtą natūra atsakovui kompensacija turi būti priteista nuo visos dalintino turto vertės, t. y. nuo 15 800 Eur sumos. Atsižvelgiant į tai, teismo sprendimo dalis, kuria atsakovui priteista 5 003,80 Eur kompensacija pakeistina padidinat atsakovui priteistinos kompensacijos dydį iki 7 900 Eur (15 800 : 2).
Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl kompensacijos atsakovui priteisimo pakeistinas, padidinant atsakovui priteistos kompensacijos dydį iki 7 900 Eur sumos, likusi sprendimo dalis paliktina galioti (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.). Sprendimą pakeitus iš dalies, šalių patenkintų reikalavimų dalys iš esmės nepasikeitė, todėl pirmosios instancijos teisme šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos iš naujo nepaskirtomos (CPK 93 str. 5 d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Atsakovui buvo atidėtas 187 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo (t. 2, b. l. 91-92). Apeliacinės instancijos teisme ieškovė turėjo 200 Eur bylinėjimosi išlaidų (t. 2, b .l .103-105), o atsakovas - 400 Eur (t. 2, b. l. 115-116). Kadangi apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, tenkinama dalis sudaro 25 procentus, todėl iš atsakovo valstybei priteisiama 140,25 Eur, o iš ieškovės 46,75 Eur žyminio mokesčio. Apeliacinės instancijos teisme valstybė turėjo 4,41 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos tokiomis pačiomis dalimis priteistinos iš šalių: iš ieškovės 1,10 Eur, iš atsakovo – 3,31 Eur. Atitinkamai priteisiama turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme: ieškovei iš atsakovo – 150 Eur, atsakovui iš ieškovės – 100 Eur.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
n u t a r i a:
Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimą dalyje, kuria atsakovui iš ieškovės priteista 5 003,80 Eur piniginė kompensacija pakeisti ir šią sprendimo dalį išdėstyti taip:
Atsakovui T. E. P., fizinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės E. P., fizinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteistą piniginę kompensaciją padidinti iki 7 900 Eur.
Likusias teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti iš ieškovės E. P., fizinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) 47,85 Eur bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą (išieškotojas - Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. LT247300010112394300, įmokos kodas - 5660, mokėjimo paskirtis – žyminis mokestis, pašto išlaidos). Sumokėjus nedelsiant pateikti kvito ar mokėjimo pavedimo originalą pirmosios instancijos teismui.
Priteisti iš atsakovo T. E. P., fizinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) 143,56Eur bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą (išieškotojas - Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. LT247300010112394300, įmokos kodas - 5660, mokėjimo paskirtis – žyminis mokestis, pašto išlaidos). Sumokėjus nedelsiant pateikti kvito ar mokėjimo pavedimo originalą pirmosios instancijos teismui.
Priteisti ieškovei E. P., fizinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo T. E. P., fizinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) 150 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti atsakovui T. E. P., fizinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės E. P., fizinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) 100 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Aušra Baubienė
Nerijus Meilutis
Rūta Palubinskaitė