Civilinė byla Nr. 3K-3-21/2013 (S)

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00129-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.3; 55

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. B. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos 2012 m. gegužės 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovei Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl užmokesčio už nepanaudotas atostogas priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Ieškovė J. B. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Šiaulių valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2250 Lt užmokesčio už nepanaudotas atostogas ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo; nurodo, kad pagal 2005 m. rugpjūčio 5 d. nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį Nr. 7 nuo 2005 m. rugpjūčio 5 d. iki 2006 m. kovo 19 d. teikė teisinę pagalbą civilinėse bylose Šiaulių apygardos teismo veiklos teritorijoje; teigia, kad, nutraukiant sutartį, jai turėjo būti išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas. Ieškovės nuomone, šalių civiliniai teisiniai santykiai kilo iš paslaugų sutarties, turinčios būdingų darbo sutarčiai sąlygų: darbo ir poilsio laikas (sutarties 2.2.2 punktas), darbo laiko apskaita (sutarties 2.2.5 punktas), mokamos atostogos (sutarties 2.1.2 punktas), darbo vieta ir darbo priemonės (sutarties 3.1.1 ir 3.1.2 punktai), pastovus užmokestis (sutarties 3.1.3 punktas) ir kt. Kadangi sutartyje numatytos mokamos atostogos, tai advokatas, įgijęs teisę į jas, bet dėl objektyvių priežasčių negalėdamas įgyta teise pasinaudoti, turėtų gauti apmokėjimą už nepanaudotas atostogas. Kadangi nėra kitų teisės normų, reglamentuojančių atostogas, tai šiuo atveju reikia vadovautis įstatymu, reglamentuojančiu panašius santykius, t. y. Darbo kodeksu (DK 165–177 straipsnių normomis), taip pat teisingumo ir protingumo principais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

              Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. kovo 14 d. sprendimu ieškovės J. B. ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad nagrinėjamam ginčui svarbus sutarties 2.1.2 punktas, kuriame šalys sutarė, kad advokatas turi teisę kartą per 12 mėnesių laikotarpį (skaičiuojant nuo sutarties sudarymo dienos) gauti 28 kalendorinių dienų (neskaitant švenčių dienų) atostogas, kurių metu mokamas užmokestis, kaip ir už laikotarpį, kai advokatas teikia antrinę teisinę pagalbą. Teismas nustatė, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. vasario 8 d. iki 2006 m. gruodžio 1 d.) ir Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklėse (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. gegužės 7 d.) nenustatyta, kad advokatams, nuolat teikiantiems valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, būtų suteikiamos atostogos, šalių sudarytos sutarties pavyzdinė forma yra patvirtinta 2005 m. balandžio 27 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-123 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pavyzdinių sutarčių patvirtinimo“. Vadinasi, nei sutarties pavyzdinėje formoje, nei šalių sudarytoje sutartyje nėra aptarto užmokesčio už nepanaudotas atostogas mokėjimo (nemokėjimo) klausimo. Teismo vertinimu, šalių sudaryta nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartis nėra įprastinė teisinių paslaugų sutartis.

              Teismas, atlikęs ginčo sutarties sąlygų analizę, padarė išvadą, kad nuolatinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų teisinė padėtis skiriasi nuo kitų advokatų, kurie verčiasi profesine veikla savarankiškai ir neteikia antrinės teisinės pagalbos ar teikia ją epizodiškai.  Remdamasis  surinktais duomenimis teismas nustatė, kad, pasinaudojant sutarties laisvės principu, į šalių sutartį yra įtrauktos dispozityviosios civilinės sutarties atžvilgiu Darbo kodekso normos dėl darbo ir poilsio laiko. Be to, teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagrindiniai advokatų veiklos principai yra advokato veiklos laisvė ir nepriklausomumas, o advokatas negali būti pripažintas darbuotoju, šalių sudaryta sutartis, kurios specialiai nereglamentuoja nei Civilinis kodeksas, nei kiti įstatymai, pripažintina mišraus tipo sutartimi. Mišrioms sutartims kompleksiškai taikomos teisės normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementai numatyti šalių sudarytoje sutartyje, atsižvelgiant į sutarties esmę, šalių ketinimus, išreikštą valią ir panašius veiksnius. Be to, neaptartas sąlygas gali užpildyti pačios šalys, papildydamos sutartį.

              Teismas nustatė, kad šalių sutarties 2.1.2 punktas atitinka Darbo kodekso 156 ir 165 straipsnių nuostatas dėl poilsio laiko ir kasmetinių atostogų, todėl, spręsdamas dėl atostogų suteikimo ir apmokėjimo už jas, vadovavosi Darbo kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis apmokėjimą ir kompensavimą už nepanaudotas atostogas (DK 165, 176, 177 straipsniai). Teismas padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog ieškovė neturėjo teisės gauti kompensacijos už nepanaudotas atostogas.

              Teismui konstatavus, kad, sprendžiant dėl atostogų suteikimo ir apmokėjimo už jas, turi būti vadovaujamasi Darbo kodekso nuostatomis, ieškovės reikalavimams teismas taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas laikė nepagrįstu ieškovės argumentą, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2011 m. vasario 23 d., t. y., nuo atsakovo pranešimo, kad nemokės už nepanaudotas atostogas. Kadangi reikalavimas pareikštas praėjus beveik penkeriems metams po sutarties nutraukimo, tai, teismo vertinimu, rodo, kad ieškovė nerūpestingai ir aplaidžiai gynė savo pažeistas teises, todėl nėra teisinio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja 2012 m. gegužės 16 d. nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Nors įstatyme mišrių sutarčių nenustatyta, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių sudarytą sutartį įvertino kaip sutartį, turinčią dviem sutarčių tipams priklausančių sutarčių požymių ir reguliuojamą pagal šalių susitarime nustatytas taisykles. Teismas nurodė, kad šalys sudarė Nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį. Ją kvalifikavo paslaugų teikimo sutartimi, turinčia darbo sutarčiai būdingų sąlygų, reglamentuojamų Darbo kodekso. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė turėjo teisę gauti apmokamas atostogas, o jų nesuteikus – kompensaciją už nepanaudotas atostogas, tačiau laikė, kad ji praleido ieškinio senaties terminą.

Teismas, motyvuodamas sprendimą, nurodė, kad ieškovė yra aukštos kvalifikacijos teisininkė, turinti praktikos teikti teisinę pagalbą, todėl nagrinėjamoje byloje teismas neturi pareigos veikti aktyviai, o jos interesų gynybos vertinti kaip viešojo intereso; ieškovės teiginį, kad ieškinio senaties atnaujinimo pagrindas yra nepakankamas ginčo klausimo teisinis reguliavimas, laikė nepagrįstu. Teismas sprendė, kad apie savo pažeistas teises ieškovė sužinojo 2006 m. kovo 19-ąją, šalių sudarytos sutarties nutraukimo dieną, ir kad nuo tada, ieškovė įgijo teisę ginti savo pažeistas teises (DK 27 straipsnio 2 dalis), taip pat pažymėjo, kad ieškovei nebuvo ribojama informacijos gavimo teisė, galimybė pasikonsultuoti su kompetentingais asmenimis, todėl konstatavo, kad apie pažeistas savo teises ieškovė turėjo sužinoti 2006 m. kovo 17-ąją, t. y. paskutinę darbo dieną. Kadangi ieškovė kreipėsi su ieškiniu į teismą tik 2011 m. kovo 4 d., po sutarties nutraukimo praėjus penkeriems metams, tai apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ji nepakankamai rūpinosi savo teisių gynyba. Nors byloje yra įrodymų apie kitam advokatui išmokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas, tačiau, teismo vertinimu, jų egzistavimas nepagrindė fakto, kad ieškovė ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Be to, teismo nuomone, šis faktas pagrindžia tai, kad ieškovei problema dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas išmokėjimo turėjo būti žinoma, nes ji egzistavo dar 2009 metais ir buvo sprendžiama darbuotojo naudai. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė, būdama atidi ir rūpestinga, turėdama pakankamai žinių ir patirties, turėjo galimybę laiku pateikti ieškinį ir nepažeisti Darbo kodekso nuostatose nustatyto maksimalaus trejų metų ieškinio senaties termino.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu J. B. prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos 2012 m. kovo 21 d. nutartį panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir priteisti iš atsakovo 1875 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisingas ginčo santykį reguliuojančių teisės normų nustatymas bei tinkamas jų aiškinimas ir taikymas yra teismo teisėto sprendimo prielaida, todėl būtina nustatyti, ar byloje buvo taikomos visos teisės normos, reguliuojančios ginčo santykį, ir ar jos buvo aiškinamos bei taikomos teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sirowa“ v. Konkurencijos taryba prie Valstybinės konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnybos, bylos Nr. 3K-3-53/1998). Nagrinėjamoje byloje teismai neteisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius, todėl netinkamai pritaikė ieškinio senaties terminą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta R. K. L. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-265/2009; 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta J. M. v. I. O., bylos Nr. 3K-3-518/2009). Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad advokato veikla yra teisinių paslaugų tiekimas. Šiame įstatyme nurodyta, kokiais teisiniais pagrindais advokatas vykdo savo veiklą, o byloje yra sutartis, iš kurios kilo reikalavimas. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą advokatas neturi teisės dirbti nei pagal darbo sutartis, nei pagal mišraus tipo sutartis, todėl teismai neturėjo teisinio pagrindo pripažinti, kad advokatai dirba kitais pagrindais, nei nustatyta įstatymo. Be to, jokia sutartis negali būti „pusiau darbo“ dėl aiškaus ir griežto darbo sutarties sudarymo, įforminimo, esminių jos sąlygų nustatymo teisinio reguliavimo. Šio ginčo atveju teisinių paslaugų sutartis turi nepakankamai sureguliuotą sąlygą, išdėstytą 2.1.2 punkte dėl apmokamų atostogų suteikimo advokatams, nes nepasisakyta dėl apmokėjimo už nepanaudotas atostogas. Kadangi nei sutartis, nei Civilinis kodeksas nereglamentuoja šio klausimo, tai šios sutarties sąlygos turiniui ir teisiniams padariniams pagal analogiją reikėjo taikyti panašius santykius reglamentuojančias teisės normas, t. y. Darbo kodekso nuostatas, reglamentuojančias apmokamas atostogas, jų suteikimą, apmokėjimą už nepanaudotas atostogas (DK 165–177 straipsniai). Dėl to, kad kai kurių sutarties sąlygų aiškinimui pasitelkiamos panašius santykius reglamentuojančios teisės normos, sutartis negali būti laikoma darbo sutartimi, o iš jos keliami reikalavimai negali būti laikomi iš darbo santykių kylančiais reikalavimais. Pritaikius panašius santykius reglamentuojančias Darbo kodekso normas, šalių teisiniai santykiai netampa darbo santykiais. Panašios teisės normos pritaikymas leidžia atitinkamai aiškinti nesureguliuotos sutarties sąlygos esmę, turinį, taikyti teisinius padarinius, bet nepakeičia šalių teisinių santykių rūšies, t. y. nors pagal analogiją kai kurioms sutarties sąlygoms pritaikomos Darbo kodekso normos, tačiau šalių teisiniai santykiai lieka paslaugų teisiniai santykiai.

2. Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo. Kadangi ieškinio reikalavimas kilo iš paslaugų sutarties, tai turėjo būti taikomas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Kasatorės nuomone, teismai, taikydami Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, nepagrįstai pablogino ieškovo teisinę padėtį, palyginti su Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytąja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 312–oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija v. UAB „Skraida“, UAB „Nabukas“, S. L., bylos Nr. 3K-3-150/2004). Ieškovė, dirbdama pagal paslaugų sutartį, turėjo teisėtų lūkesčių apginti savo pažeistas teises per dešimties metų terminą. Be to, pagal CK 1.127 straipsnį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tada, kada asmuo sužinojo, kad jo teisė pažeista. Teismai ieškinio senaties termino pradžią skaičiavo ne nuo sužinojimo apie pažeistą teisę dienos, o nuo sutarties nutraukimo dienos. Nagrinėjamoje byloje sutarties nutraukimo ir sužinojimo apie pažeistą teisę momentas nesutampa. Sutarties nutraukimo dieną buvo žinoma tik tai, kad atsakovas nesumokėjo už nepanaudotas atostogas, tačiau nebuvo aišku, ar privalo sumokėti, kokiu įstatymu vadovautis, nebuvo teismų praktikos šiuo klausimu. Kasatorei 2010 m. sužinojus, kad kitos tarnybos advokatams sumoka už nepanaudotas atostogas, o 2011 m. vasario 23 d. raštu atsakovui pranešus, kad už nepanaudotas atostogas nemokės, ieškovei leido daryti išvadą, kad jos teisės pažeistos. Taigi, kasatorė ieškinio senaties termino eigos pradžia laiko 2011 m. vasario 23-iąją.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašo kasacinį skundą atmesti, Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo. Atsakovo nuomone, teismai pagrįstai  kvalifikavo šalių sudarytą sutartį mišraus tipo sutartimi. Toks sutarties aiškinimas nepaneigė advokato, kaip paslaugų teikėjo, teisinio statuso. Mišriosios sutarties šalys gali pačios susitarti, kokios normos taikomos jų sudaromai sutarčiai. Tačiau jeigu šalys neaptaria kokio nors klausimo sutartyje, tai pagal CK 6.156 straipsnio 3 dalį mišriajai sutarčiai taikomos kompleksiškai teisės normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementų yra tokioje sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Rovė“ v. UAB „Serneta“, UAB „Acumen“, bylos Nr. 3K-3-521/2006). Šiuo atveju šalys sutartyje nenumatė, kokios teisės normos taikomos sąlygoms dėl apmokėjimo už atostogas, todėl, ieškovei reikalavimą kildinus iš sutarties elementų, būdingų darbo teisiniams santykiams, ginčui spręsti, teismai pagrįstai taikė Darbo kodekso nuostatas.

2. Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo. Teisingas teisinių santykių turinio nustatymas lemia ir teisingą ieškinio senaties termino taikymą iš jų kylantiems reikalavimams. Teismai konstatavo, kad sutarties nuostatoms dėl atostogų suteikimo, apmokėjimo už jas ir dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas turi būti vadovaujamasi Darbo kodekso nuostatomis, todėl reikalavimams, kylantiems dėl šios sutarties dalies, taikoma DK 27 straipsnio 2 dalies nuostata, nustatanti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovo nuomone, atmestinas kasatorės argumentas dėl dešimties metų ieškinio senaties termino taikymo, nes Lietuvos Respublikos norminiuose teisės aktuose ar teismų praktikoje nėra įtvirtintos proceso šalies teisės pasirinkti sau palankiausią ieškinio senaties terminą. Kasatorė taip pat nurodo, kad teismai netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. Lietuvos katalikų mokytojų sąjunga, bylos Nr. 3K-7-372/2005; kt.), todėl kasacine tvarka nenagrinėtinas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). 

3. Dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, kaip viešojo administravimo subjekto, įgaliojimų sutartimi keisti viešosios teisės normas. Atsakovo nuomone, aiškinant šalių sudarytą sutartį reikia atsižvelgti į tai, kad jis yra viešojo administravimo subjektas, todėl negali sutartimi keisti imperatyviųjų viešosios teisės normų. Advokatų, teikiančių antrinę teisinę pagalbą, apmokėjimo dydį ir tvarką nustato Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 17 straipsnio 5 dalis, Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69. Taigi advokatų, teikiančių antrinę teisinę pagalbą, apmokėjimo dydį ir tvarką reguliuoja viešosios teisės normos. Kadangi šie teisės aktai nenustato advokatams teikiantiems antrinę teisinę pagalbą apmokėjimo už atostogas tvarkos, tai atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, sudarydamas sutartis, nėra įgaliotas tokią tvarką nustatyti ar ją keisti, taip pat nustatyti papildomus mokėjimus, šiuo atveju už nepanaudotas atostogas. Vadovaujantis įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principais visi viešojo administravimo subjektai negali veikti viršydami savo įgaliojimų, o plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas. Tokios institucijos, vykdydamos įstatymais joms priskirtą veiklą, privalo veikti taip, kaip nustato teisės aktai, priešingu atveju būtų pažeistas viešojo administravimo subjektui taikytinas bendrojo draudimo principas. Advokatams, teikiantiems antrinę teisinę pagalbą, kompensavimo už nepanaudotas atostogas sąlygos nustatymas prieštarautų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 17 straipsnio 5 daliai, todėl tarnybai, savarankiškai sutartyje nustačius šią sąlygą, ji būtų pripažintina negaliojanti pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl advokato teisinio statuso, reikšmingo sprendžiant dėl sutartyje nustatytos apmokėjimo už atostogas sąlygos bei sutarties kvalifikavimo

Pagal Advokatūros įstatymą, reglamentuojantį advokatų veiklos sąlygas bei tvarką, advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas, ji nėra komercinė ūkinė (4 straipsnis 3 dalis). Specialiu įstatymu - Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu (viešosios teisės norminiu aktu) nustatyta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo fiziniams asmenims sistema bei jos įgyvendinimo sąlygos ir procedūros. Šis įstatymas nekeičia Advokatūros įstatymu nustatyto advokato veiklos teisinio rėžimo, nes ir pagal šį įstatymą advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas, tik valstybei vykdant viešąją funkciją ji orientuota į atitinkamą asmenų grupę, kuri formuojasi socialinės, turtinės ar atitinkamos sveikatos būklės pagrindu (11 straipsnis 1 – 3 dalys, 12 straipsnis). Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu 9 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – tarnybos), kurios pagal joms įstatymu nustatytą statusą yra valstybės institucijos, turi užtikrinti teisinės pagalbos teikimą pagal šį įstatymą, joms pavesta sudaryti sutartis su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą bei nustatyta pareiga antrinę teisinę pagalbą teikiantiems advokatams mokėti užmokestį už suteiktą teisinę pagalbą, kurio dydį nustato Vyriausybė (apmokėjimo dydžiai ir tvarka nustatyta Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69, kuris taip pat yra viešosios teisės norminis aktas). Šių norminių teisės aktų pagrindu ir buvo šalių 2005 m. rugpjūčio 5 d. sudaryta nuolatinio antrinio teisinės pagalbos teikimo sutartis, kurios pagrindu (2.1.2 punktas) ieškovė grindžia savo reikalavimą mokėti užmokestį advokato atostogų metu. Dėl to kolegija turi pagrindą pasisakyti dėl šio sutarties teisinio kvalifikavimo bei jos aiškinimo, tai atliekant būtina vadovautis ir pirmiau nurodytuose teisės aktuose nustatytu nuolatinę antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato teisinį statusą nustatančiu reglamentavimu, kiek tai reglamentuoja advokato užmokestį už nuolatinės antrinės teisinės pagalbos teikimą.                

CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas svarbiausių civiliniuose santykiuose galiojančių principų – sutarties laisvės principas. Šis principas, detalizuotas CK 6.156 straipsnyje, suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė. Sutarties laisvės principas taip pat apima šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus. Be to, šalys gali sudaryti sutartį, nustatydamos joje sąlygas, būdingas skirtingų rūšių sutartims, t. y. gali sudaryti mišriąją sutartį. CK 6.156 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šalys gali sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų. Šioje teisės normoje taip pat nurodyta, kad tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenustato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei. Taigi mišriosios sutarties šalys gali pačios susitarti, kokios normos bus taikomos jų sudaromai sutarčiai. Jeigu šalys neaptaria šio klausimo sutartyje, pagal CK 6.156 straipsnio 3 dalį mišriajai sutarčiai kompleksiškai taikomos teisės normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementų yra tokioje sutartyje. Be to, taip pat turi būti atsižvelgiama į sutarties esmę, pobūdį, sutarties šalių ketinimus, pasirenkant būtent tokios sutarties sudarymą, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Rovė“ v. UAB „Serneta“, UAB „Acumen“, bylos Nr. 3K-3-521/2006).

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių sutartis iš esmės atitinka pirmiau nurodytame teisiniame reglamentavime apibūdintą sutarties tipą – sutartis turi darbo teisės elementų, tačiau kolegija akcentuoja, kad sutartyje dominuoja atlygintinų paslaugų sutarties elementai ir tokio pobūdžio sutartis negali pakeisti advokato statuso, kuris įtvirtintas Advokatūros įstatyme bei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme – advokatas yra teisines paslaugas teikiantis teisės subjektas. Šalims sudarius Nuolatinio antrinio teisinės pagalbos teikimo sutartį advokatas (ieškovė) nebuvo priimtas į darbą vykdyti tam tikros darbo funkcijos, o buvo susitarta dėl konkrečios tęstinės užduoties atlikimo – teikti antrinę teisinę pagalbą asmenims, turintiems teisę ją gauti; sutartyje neegzistuoja pavaldumo santykių, vyraujančių darbo sutartyje; sutartimi susitarta ne dėl sistemingai mokamo darbo užmokesčio mokėjimo, bet dėl atlyginimo, atlygio (užmokesčio) už konkrečiai suteiktą valstybinę teisinę pagalbą. Nurodyti argumentai teikia pagrindą išvadai, kad šalių sudarytos sutarties aiškinimui ir taikymui reikia vadovautis Civilinio kodekso XXXV skyriaus pirmajame skirsnyje įtvirtintomis nuostatomis. Šiose nuostatose nenustatyta, kad paslaugos tiekėjas gali reikalauti iš kitos šalies kokio nors papildomo atlygio, nes privalomas yra apmokėjimas tik už suteiktas paslaugas. Suprantama, sutarties laisvės principas suteikia šalims galimybę, jei toks susitarimas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms ar viešajai tvarkai, sutartyje susitarti dėl kokių nors papildomų atlygių, susijusių su atlygintinų paslaugų teikimu, ir tokiu atveju toks susitarimas šalims tampa privalomu (CK 6.189 straipsnis 1 dalis). Tačiau, minėta, šioje byloje analizuojama sutartis kildinama iš viešosios teisės norminių teisės aktų – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo bei  Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 69, viena iš sutarties šalių yra valstybės institucija, o pati sutartis yra valstybės viešosios funkcijos vykdymo išraiška. Pagal viešojoje teisėje taikomą teisėtumo principą viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik pagal įstatymo jiems suteiktas įgaliojimų ribas, o veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra negalimas. Pirmiau nurodytuose viešosios teisės norminiuose aktuose, kurių pagrindu sudaryta šalių sutartis su sąlyga dėl apmokėjimo už atostogas antrinę teisinę pagalbą teikiančiam advokatui, nenumatytas joks papildomas atlygis ar mokėjimas, išskyrus konkretų užmokestį už antrinės teisinės pagalbos teikimą, kuris apskaičiuojamas taikant pirmiau nurodytu Vyriausybės nutarimu nustatytus koeficientus.

Nurodytais argumentais kolegija turi pagrindą ex officio konstatuoti, kad  šalių sudarytos sutarties nuostata, įtvirtinta 2.1.2 punkte, nesuteikia ieškovei jos reikalaujamų teisių apsaugos bei atitinkamai reikalavimo teisės ir nenustato atsakovui turtinės atsakomybės pareigos. Tai nustačius  pripažintina pagrįstu ieškovės reikalavimo atmetimas, kaip ir nusprendė bylą nagrinėję teismai, bei atsisakytina, nes tam nėra teisinio poreikio, analizuoti ieškovės kasaciniame skunde nurodytus argumentus dėl ieškinio senatį reglamentuojančių normų aiškinimo ir taikymo.        

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 25,58 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. vasario 14 d. pažyma). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos 2012 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ieškovės J. B. 25,58 Lt (dvidešimt penkis litus 58 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                        Gražina Davidonienė

                                                                                        Virgilijus Grabinskas

   Janina Stripeikienė