KAUNO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 15 d.

Kaunas

Kauno apylinkės teismo teisėja Aistė Petrevičienė,

sekretoriaujant Gedailei Balčiūnaitei,

dalyvaujant ieškovės BUAB „Nimtech kompiuteriai“ bankroto administratoriaus UAB „Actualis“ atstovui N. S.,

atsakovo J. K. atstovui advokatui Pauliui Alšauskui,

atsakovo V. A. atstovui advokatui Dariui Kripui,

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios UAB „Nimtech kompiuteriai“ bankroto administratoriaus UAB „Actualis“ ieškinį atsakovams J. K., E. K., V. A. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, trečiasis asmuo atsakovų pusėje notarė J. M..

Teismas

n u s t a t ė:

Ieškovas ieškiniu (reg. Nr. CBP-13803, popierinės bylos kopijos I t. 3-6 b. l.) prašo panaikinti atsakovo J. K. nekilnojamajam turtui - butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini) , 2013-05-27 taikytą sutartinės hipotekos sandorį; panaikinti susitarimo dėl paskolos grąžinimo su esamais ir būsimais pakeitimais punktą dėl sutartinės hipotekos sandorio sudarymo bet kokiam kilnojamajam ar nekilnojamam Atsakovo J. K. turtui; atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Dubliku (reg. Nr. DOK-17871, popierinės bylos kopijos I t. 66-70 b. l.) atsakovas J. K. palaikė ieškinio reikalavimus. Ieškovas procesiniuose dokumentuose nurodo ir jo atstovas teismo posėdžiuose paaiškino, kad 2009 m. lapkričio 23 d. Kauno apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-121-601/2014 iškėlė bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei „Nimtech kompiuteriai“. Nutartimi bankroto administratoriumi teismas paskyrė UAB „Actualis“. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2009 m. gruodžio 4 d. Bankroto administratorius, išanalizavęs jam perduotus Ieškovo dokumentus, 2012 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu dėl įmonei padarytos 58213,62 EUR žalos atlyginimo. Teismas 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi tenkino nutarė areštuoti atsakovo J. K. nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o jų nesant- ir pinigines lėšas, esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi Kauno apygardos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo turtui taikymo palikta nepakeista. Neišnagrinėjus bylos iš esmės, teismui patvirtinti buvo pateikta 2013 m. balandžio 4 d. tarp ieškovo ir atsakovo J. K. pasirašyta taikos sutartis, pagal kurią atsakovas J. K. įsipareigoja sumokėti ieškovui 32504,25 Lt (9413,89 EUR) sumą taikos sutartyje numatytais terminais ir tvarka. 2013 m. balandžio 5 d. Kauno apygardos teismas nutartimi patvirtino ieškovo ir atsakovo J. K. sudarytą taikos sutartį ir, vadovaujantis CPK 149 str. 1 d., panaikino iki tol atsakovo turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas jau nuo pat taikos sutarties pasirašymo momento galimai buvo nesąžiningas ir net neplanavo vykdyti prisiimtų įsipareigojimų bei bankroto administratoriaus raginimus atsiskaityti ignoravo. Atsakovui J. K. nevykdant taikos sutarties sąlygų, Ieškovas kreipėsi Kauno apygardos teismą su prašymu dėl vykdomojo rašto išdavimo, o jį gavus -į antstolį Raimundą Stanislauską dėl vykdomųjų veiksmų pradėjimo. 2013 m. rugpjūčio 20 d. buvo sudarytas atsakovo J. K. turto arešto aktas, kuriame nurodyta, jog 8787,36 EUR sumai areštuojama 1/2 gyvenamojo buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini). 2014 m. lapkričio 17 d. bankroto administratorius kreipėsi į antstolį su prašymu pateikti informaciją apie skolos išieškojimo galimybes, skolos likutį bei priverstinio atsakovui J. K. nuosavybės teise priklausančio turto pardavimo galimybes, siekiant padengti įsiskolinimą ieškovui. Antstolis 2014 m. lapkričio 25 d. raštu informavo bankroto administratorių, jog atsakovui priklausantis nekilnojamasis turtas (butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini)) yra įkeistas hipoteka, todėl priverstinis turto pardavimas iš varžytinių negalimas. Ieškovui kreipusis į centrinės hipotekos įstaigą paaiškėjo, jog 2013 m. balandžio 10 d. atsakovas sudarė susitarimą dėl paskolos grąžinimo, kurio pagrindu kreditoriui V. A. hipoteka įkeitė savo gyvenamąsias patalpas - butą, adresu (duomenys neskelbtini) (bendra hipotekos objekto vertė - 32727,06 EUR / 113000 Lt, o prievolės kreditoriui dydis - 6916,13 EUR / 23880 Lt). Hipoteka atsakovo J. K. turtui pritaikyta tik nuo 2013 m. gegužės 27 d., t.y. gerokai vėliau nei bankroto administratorius kreipėsi į teismą dėl žalos iš atsakovo priteisimo ir vėliau nei tarp šalių buvo sudaryta taikos sutartis, kuria baigta minėta civilinė byla. Atsakovai J. K. ir E. K., sudarydami hipotekos sandorį su kreditoriumi atsakovu V. A., jau turėjo skolų ir kitiems kreditoriams, teismo nutartimi buvo patvirtinta taikos sutartis dėl atsakovo J. K. skolos Ieškovui 9413,89 EUR sumai. Atsakovų veiksmai - turto įkeitimas hipoteka, laikytini neteisėtais ir nesąžiningais kreditoriaus - ieškovo atžvilgiu. Ieškovas, kaip bankrutavusi bendrovė, lygiai taip pat turi finansinių įsipareigojimų teismo patvirtintiems kreditoriams, todėl atsakovo grąžintina suma yra itin svarbi siekiant kuo operatyviau, efektyviau ir sąžiningiau atsiskaityti su bendrovės kreditoriais. Įkeitus atsakovui priklausantį turtą buvo sulygta, jog be naujojo kreditoriaus raštiško sutikimo skolininkas neturi teisės parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti įkeičiamo daikto, taip pat įkeisti, išnuomoti ar kitaip apriboti bei apsunkinti savo nuosavybės teisių į įkeičiamą daiktą. Atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, ieškovas nebeturi galimybės patenkinti savo - kaip teisėto kreditoriaus - reikalavimų ir, siekiant išieškoti teismo patvirtintą skolą, organizuoti priverstinį atsakovo turto pardavimą iš varžytinių. Nors atsakovas sumokėjo pirmąją įmoką pagal taikos sutartį, tai buvo padaryta galimai siekiant nutraukti ieškovo pradėtą civilinę bylą teisme. Vėlesni atsakovo veiksmai – vengimas mokėti įmokas pagal taikos sutartį, bankroto administratoriaus reikalavimų ignoravimas bei pats hipotekos sutarties sudarymo faktas praėjus vos kiek daugiau nei vienam mėnesiui po laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo – rodo taikos sutartį buvus sudarytą vien dėl akių ir siekiant galimai patenkinti asmeninius atsakovo tikslus. Atsakovo J. K. pozicija, jog dvejus metus Ieškovas neturėjo jokių pretenzijų dėl taikos sutarties vykdymo yra nepagrįsta, dar 2013 m. rugpjūčio 20 d., t. y. iškart po to kai buvo gautas Kauno apygardos teismo vykdomasis raštas, buvo kreiptasi į antstolį bei sudarytas atsakovo J. K. turto arešto aktas. Nors atsakovas atsiliepime ir nurodo jog būtinybė sudaryti hipotekos sutartį kilo iš susiklosčiusios sunkios atsakovo finansinės situacijos, nepateikti jokie šias aplinkybes pagrindžiantys įrodymai. Nuo taikos sutarties sudarymo momento iki hipotekos sutarties sudarymo momento praėjo sąlyginai neilgas laiko tarpas, todėl neaišku, kokios konkrečios aplinkybės įtakojo tokį staigų ir netikėtą atsakovo J. K. finansinės padėties pasikeitimą. Nesutinka su atsakovų atsiliepimuose išsakyta pozicija, jog buvo praleistas ieškinio padavimo terminas. Atsakovai konkrečiai nenurodo, nuo kada turi būti skaičiuojama ieškinio senatis. Atsakovai teigia, jog ieškovas apie hipotekos sandorį turėjo sužinoti faktiškai nuo ginčijamo sandorio sudarymo momento, tačiau ieškinio senaties termino eigos skaičiavimas, kaip nurodo atsakovas, neatitiktų teisingumo principo. Ieškovas nebuvo informuotas apie sudarytą hipotekos sutartį ir neturėjo jokio pagrindo numanyti tokią sutartį egzistuojant. Tik pateikus 2014 m. lapkričio 17 d. užklausą antstoliui apie skolos išieškojimo galimybes, skolos likutį bei priverstinio atsakovui J. K. nuosavybės teise priklausančio turto pardavimo galimybes, siekiant padengti įsiskolinimą ieškovui, buvo gautas 2014 m. lapkričio 25 d. atsakymas, iš kurio bankroto administratoriui tapo žinoma apie hipoteka įkeistą atsakovo J. K. turtą ir dėl to priverstinio turto pardavimo iš varžytinių negalimumą. Momentas, kada ieškovui tapo žinoma apie sudarytą hipotekos sutartį buvo antstolio pateikto rašto gavimo momentas, todėl būtent nuo šito momento ir turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Atsakovo J. K. atsiliepime nepagrįstai nurodoma, kad ieškovas netinkamai vykdė savo, kaip bankroto administratoriaus pareigas. Atsakovas neteisingai nurodo, jog ieškovas į antstolį atskiru raštu kreipėsi tik 2015-08-19. Paklausimas antstoliui dėl skolų išieškojimo galimybės buvo pateiktas 2014 m. lapkričio 17 d. Atsakovo pozicija, jog ieškinys yra administratoriaus  asmeninis siekis pasipelnyti, dar labiau apsunkinant J. K. finansinę padėtį ir išauginant bylinėjimosi išlaidas yra nepagrįstas ir neatitinkanti realios situacijos. Bankroto proceso metu būtent bankroto administratorius atstovauja įmonės kreditorių interesus. Administratorius privalo imtis vienodo veiksmingumo priemonių, kad būtų patenkinti ne pavienių kreditorių, o visų kreditorių interesai. E. K. yra atsakovo J. K. sutuoktinė, šiuos atsakovus siejo šeimos santykiai, todėl sudarant hipotekos sutartį atsakovei E. K. buvo žinomos visos aplinkybės, susijusios su ieškovo bankrotu, o taip pat ir apie pateiktą ieškinį dėl žalos atlyginimo buvusiam direktoriui J. K.. Atsakovei buvo žinoma, jog sudarius hipotekos sandorį bus pakenkta ieškovo bei pastarojo kreditorių interesams, tačiau sutarties sudarymui atsakovė neprieštaravo. Atsakovė E. K. nepateikė įrodymų, jog jau ilgą laiko tarpą negyvena su sutuoktiniu. J. K. savo atsiliepime kaip pagrindą būtinybei sudaryti hipotekos sutartį nurodo pablogėjusią šeimos finansinę padėtį. V. A. pateiktame atsiliepime nepagrįstai nurodyta, jog ieškovas neva J. K. nesąžiningumą nurodo tik kaip prielaidą. Ieškovas laikosi pozicijos, kad atsakovų veiksmai atitinką teismų praktikoje ir teisiniame reglamentavime nurodytus nesąžiningumo kriterijus, tačiau konstatuoti nesąžiningumą yra teismo teisė, o ne ieškovo. Šiuo atveju kalbama apie galimą atsakovo J. K. nesąžiningumą būtent nuo pat taikos sutarties pasirašymo momento, apie tai ieškovas sprendė iš susidariusių faktinių aplinkybių visumos. Konkrečiu atveju yra ginčijamas ne taikos sutarties sudarymo faktas tarp ieškovo ir atsakovo J. K., bet atsakovų sudaryta hipotekos sutartis. Dėl šalių nesąžiningumo sudarant pastarąją sutartį ieškovas neabejoja ir būtent todėl kreipėsi į teismą dėl šio sandorio panaikino actio Pauliana pagrindu. Visi atsakovai pripažįsta buvus sunkią atsakovo J. K. finansinę padėtį. V. A. tai turėjo būti žinoma, kadangi J. K. pastarajam vėlavo mokėti paskolos įmokas, o E. K. prasta sutuoktinio finansinė padėtis taip pat turėjo būti žinoma. Kai atsakovo J. K. finansinė padėtis buvo itin prasta, ir pastarasis neturėjo finansinių galimybių tinkamai vykdyti prisiimtų finansinių įsipareigojimų, tame tarpe ir laikytis sudarytos taikos sutarties, sprendimas suteikti užtikrinimą vienam iš kreditorių, o būtent atsakovui V. A. tokiu būdu pastarajam suteikiant pirmenybę kitų kreditorių atžvilgiu nebuvo sąžiningas. Atsakovai nebuvo pakankamai apdairūs ir rūpestingi. Nors atsakovas J. K. ir turėjo suvokti, kad neturėdamas pakankamai turto bei pajamų, negalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų kreditoriams ėmėsi veiksmų, kurių neprivalėjo imtis, t. y. sudarė sandorius, kurie pažeidžia kreditorių interesus – sudarė taikos sutartį, ja įsipareigojo grąžinti skolas per tam tikrą laikotarpį, nors to daryti galimai net neketino, o jau sudarius taikos sutartį su ieškovu lengvabūdiškai hipoteka įkeitė vienintelį savo turtą atsakovo V. A. reikalavimui užtikrinti ir taip apsunkino kitų kreditorių, tame tarpe ir ieškovo galimybę į įsiskolinimo padengimą.

Atsakovė E. K. atsiliepimu (reg. Nr. X13782, popierinės bylos kopijos I t. 27-30 b. l.) su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti. Nurodo, kad  ginčijamiems sandoriams pripažinti negaliojančiais nėra visų actio Pauliana sąlygų. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: kreditorius turi turėti galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę; ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar privalėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas, nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu. Ieškovas nepagrindė aplinkybės, kad ginčijamų sandorių šalys buvo nesąžiningos. Nagrinėjamu atveju nebuvo ir kitos actio Pauliana institutui taikyti būtinos sąlygos - neprivalėjimo sudaryti sandorį. Ieškovas ieškinyje išdėstė faktines aplinkybes, teisinę praktiką, tačiau būtinų actio Pauliana taikymui sąlygų taip ir neįrodė. Sandoriui pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jeigu sandoris atlygintinis (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.67 straipsnyje išvardintas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet yra taikoma nesąžiningumo prezumpcija. Nei viena šiame straipsnyje nurodyta sąlyga ginčo atveju netaikytina. Duomenų, kad sudarydamos sandorius trečiosios šalys buvo nesąžiningos ir žinojo apie kitus kreditorius, nėra. Jos, kaip fiziniai asmenys, J. K. neatskleidus informacijos, galimybių sužinoti apie tai, kad J. K. yra skolingas dar ir ieškovui, neturėjo. Nagrinėjamu atveju nekilnojamojo turto sutartinės hipotekos sandoris buvo sudarytas atsakovui J. K. siekiant užtikrinti Susitarimo dėl paskolos tinkamą įvykdymą. Paskola Iš V. A. buvo imama išimtinai atsakovo J. K. interesais, taigi atsakovė šiuo atveju nėra skolininkė, be to, turto sutartinės hipotekos įkeitimo sandorį atsakovė kaip sutuoktinė pasirašė formaliai, tinkamai neišsiaiškinusi ir nesuprasdama teisinių tokio sandorio pasekmių. Atsakovas J. K. ieškovui taip pat atsakingas asmeniškai pagal kitoje civilinėje byloje, kurioje atsakovė nebuvo proceso šalimi, sudarytą taikos sutartį. Atsakovė E. K. jau ilgą laiką su sutuoktiniu nebegyvena, nepalaiko artimų ryšių, ginčo bute gyvena viena, todėl išieškojimas iš šio turto nepagrįstai pažeistų jos, sąžiningos šalies interesus. Nurodytos aplinkybės atsakovės teigimu pasirašant hipotekos sandorį neprieštaravo protingo asmens, veikiančio kreditoriaus interesais tomis aplinkybėmis, elgesio, nulemto susiklosčiusių faktinių aplinkybių, standartams. Actio Pauliana pagrindu ieškinys gali būti pareikštas per vienerių metų terminą, skaičiuojamą nuo tada, kai kreditorius sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Susitarimas dėl paskolos grąžinimo sudarytas 2013 m. balandžio 10 d., įkeitimo sandoris - 2013 m. gegužės 27 d. Įkeitimo sandoris registruojamas viešajame registre, todėl nuo to momento šis faktas gali būti prieinamas tretiesiems asmenims. Ieškovas ieškinyje pats pripažįsta, kad dėl informacijos apie išieškojimo iš atsakovo J. K. turto galimybes į antstolį kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 17 d., t. y. jau praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą, nors apie sudarytą įkeitimo sandorį iš viešojo registro duomenų turėjo galimybę sužinoti žymiai anksčiau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą - skolininko sudarytą sandorį - laiką. Taigi šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises. Kreditorius turėjo galimybę iš viešojo registro duomenų apie sudarytą sandorį sužinoti anksčiau nei jis nurodo, kadangi skolininkas to neslėpė, o sandorį įregistravo. Atsakovė tripliko nepateikė, teismo posėdžiuose nedalyvavo ir paaiškinimų dėl bylos esmės neteikė, nors apie teismo posėdžius informuota tinkamai. Byla išnagrinėta atsakovei E. K. nedalyvaujant.

Atsakovas J. K. atsiliepimu (reg. Nr. DOK-14249, popierinės bylos kopijos I t. 38-45 b. l.) su ieškiniu nesutinka, prašo atmesti. Tripliku (reg. Nr. DOK-19046, popierinės bylos kopijos I t. 76-80 b. l.) atsakovas J. K. palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją. Atsakovas procesiniuose dokumentuose nurodo ir jo atstovas teismo posėdžiuose paaiškino, kad 2008-01-21 atsakovas V. A. paskolino Atsakovui J. K. 50000 Lt, pinigus pervesdamas į J. K. sąskaitą banke. Nuo šios dienos V. A. įgijo reikalavimo teisę į 50000 Lt suteiktą paskolą, o J. K. atsirado pareiga nustatytu laiku paskolą grąžinti. Paskola įforminta šalims sudarant rašytinę paskolos sutartį bei pasirašant vekselį. Paskolos gavėjas ir paskolos davėjas buvo sutarę, kad paskola bus grąžinta iki 2012-01-01 dienos, tačiau dėl sunkios J. K. finansinės būklės paskola laiku grąžinta nebuvo. Atsakovas J. K. skolą pripažino, stengėsi įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir pagal išgales mokėjo V. A. skolą dalimis. 2009-11-23 Ieškovui UAB „Nimtech kompiuteriai“ iškeliama bankroto byla, o 2012-08-24 administratorius pareiškė ieškinį J. K. dėl įmonei padarytos žalos atlyginimo, pritaikomos laikinosios apsaugos priemonės - areštuojamas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Šalys, įvertindamos perspektyvas, įrodinėjimo naštą, sprendė, kad tolimesnis bylinėjimasis yra nenaudingas nei vienai iš šalių, todėl buvo sutarta bylą baigti taikiai; J. K. įsipareigojo sumokėti Ieškovui 32504,25 Lt iki 2013-09-04 dienos. 2013-04-04 šalys sudarė taikos sutartį byloje, kuria sulygta, jog visi J. K. mokėjimai bus skiriami antros eilės kreditorių reikalavimams padengti. Administratorius nereikalavo jokių papildomų garantijų taikos sutarčiai įvykdyti ir šalys susitarė, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai bus naikinamos pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės - buto areštas. Administratorius žinojo ir suprato, kad vienintelis J. K. šeimos turtas - butas galės būti realizuojamas, įkeičiamas ir pan. Laikinosios apsaugos priemonės panaikintos 2013-04-12. J. K. sąžiningai ketino įvykdyti taikos sutartį, sumokėjo 5420,25 Lt iš karto pasirašius taikos sutartį. J. K. sutartį sudarė ne dėl akių, o vedinas rimtų ketinimų užbaigti ginčą. Dėl taikos sutartyje prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo J. K. ieškojo papildomų kreditavimo šaltinių, ruošėsi pasiskolinti lėšų, tačiau jam paskolos gauti nepavyko, priešingai -V. A. pareikalavo grąžinti skolą, kurios terminai buvo suėję, priešingu atveju ketino pradėti skolos išieškojimą teismine tvarka. J. K. pavyko geruoju susitarti su V. A. ir pratęsti skolos grąžinimo terminą, tačiau kreditorius pareikalavo papildomų garantijų. Prievolei užtikrinti J. K. ir E. K. sutiko įkeisti vienintelį turėtą nekilnojamąjį šeimos turtą - butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šiems susitarimams įforminti buvo sudarytas 2013-04-10 susitarimas dėl paskolos grąžinimo ir 2013-05-27 sutartinė hipoteka. Šiam sandoriui sudaryti teismas išdavė leidimą. Dėl dar labiau pablogėjusios materialinės padėties ir planuotų pajamų negavimo J. K. nepavyko tinkamai įvykdyti taikos  sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, todėl ieškovas vykdomąjį raštą pateikė antstoliui. Nedelsiant buvo pradėti išieškojimo veiksmai - areštuotas turtas - sąskaitos bankuose, įkeisto buto dalis, priimtas patvarkymas darbdaviui UAB Creative forces dėl skolos išieškojimo iš J. K. darbo užmokesčio. Jau nuo šio momento antstolis ir administratorius turėjo galimybę sužinoti ir žinojo, jog butas yra įkeistas. J. K. pagal galimybes stengiasi priteistą skolą mažinti. Nuo 2014-09-16 dirba (duomenys neskelbtini), kuri jį komandiravo dirbti užsienyje. Dirbant (duomenys neskelbtini) ieškovui jau yra sumokėta 1050,31 EUR. Iš viso sumokėta 1825,78 EUR. Apie darbovietės pasikeitimą J. K. pats pranešė antstoliui.  Ieškovas, kiekvieną mėnesį gaudamas išieškojimą iš J. K. darbo užmokesčio, turėjo pastebėti ir suprasti, kad sprendimo vykdymas į butą nenukreiptas. Ieškovas toleravo ir sutiko su tokiu išieškojimo būdu daugiau kaip 2 metus. Ieškovas nurodo, kad skolininkas pažeidė kreditoriaus interesus įkeisdamas savo turtą kitam kreditoriui, kuris tampa privilegijuotas, nes jo reikalavimas visa apimtimi tenkinamas iš įkeisto turto pirmiau, nei kitų skolininko kreditorių reikalavimai. Net ir nesudarius hipotekos sutarties Ieškovas negalėtų gauti išieškojimo iš J. K. priklausančio turto (buto) dalies, kol butas yra neatskirtas ir nepadalintas (CPK 667 str.). Ieškovas, teikdamas vykdomąjį raštą antstoliui, galėjo nurodyti iš kokio turto turi būti išieškoma pirmiausiai (CPK 662 str.). Ieškovas neturėjo ketinimo nukreipti išieškojimą į butą, tai patvirtina ta aplinkybė, kad sudarant taikos sutartį jis sutiko, kad būtų panaikintos laikinosios apsaugos priemonės butui, taip leidžiant savininkams disponuoti butu laisva valia; daugiau kaip 2 metus priėmė išieškojimą, mokamą kas mėnesį dalimis. Nesudarius buto įkeitimo sutarties tikėtina, kad V. A. skolą būtų prisiteisęs, įskaitant visas išlaidas, palūkanas ir nuostolius. Vykdant išieškojimą pagal kelis vykdomuosius dokumentus ieškovas būtų gavęs proporcingai mažesnes periodines išmokas nei gauna dabar. Net patenkinus V. A. reikalavimą iš įkeisto turto, lieka pakankamai lėšų atsiskaityti su Ieškovu. Antstolis yra areštavęs butą, tad bet kokiu atveju išvengti atsiskaitymo su ieškovu yra neįmanoma. Esant tokiai situacijai, kai nuosekliai, kiekvieną mėnesį yra vykdomas atsiskaitymas su ieškovu ir atsiskaitymui užtikrinti papildomai yra areštuotas atsakovų būstas, teiginys, kad hipotekos sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus yra nepagrįstas. Būtinybė sudaryti hipotekos sandorį kilo iš susiklosčiusios sunkios J. K. finansinės situacijos, apgalvojus ir priėmus protingiausią ir logiškiausią sprendimą - susitarti su kreditoriumi V. A. dėl skolos mokėjimo termino atidėjimo. J. K. negavo planuojamų pajamų, priešingai - dar labiau pablogėjo šeimos finansinė padėtis, nepavyko surasti kitų finansavimo šaltinių, kuriais būtų padengti kreditorių reikalavimai, todėl susitarimas su V. A. dėl paskolos grąžinimo termino pratęsimo (nemokant palūkanų, išvengiant bylinėjimosi išlaidų ir nuostolių atlyginimo) atitiko protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Įkeisti butą buvo viena iš susitarimo sąlygų (susitarimo 4.5 p.), leidžiančių atidėti skolos mokėjimo terminą ir nepradėti dar vieno teisminio proceso, dėl ko J. K. skolos tik padidėtų, o mokėtinos sumos Ieškovui galimai sumažėtų. Požymių, nurodytų CK 6.67 str., preziumuojančių sandorio šalių nesąžiningumą nėra, tad galioja sąžiningumo prezumpcija. Atsakovo nesąžiningumą turi įrodyti ieškovas. J. K. sudarytas hipotekos sandoris nepažeidė Ieškovo interesų ir jo, kaip kreditoriaus, būklė dėl skolos išieškojimo nėra blogesnė, jei hipotekos sandorio nebūtų buvę, tad nėra prasmės pasisakyti dėl „žinojimo“ kad sandoris neva pažeis kreditoriaus teises. J. K. įsitikinimu, sudarytas sandoris atitiko ir Ieškovo interesus, nes susitarus dėl beprocentinio skolos termino pratęsimo su kreditoriumi V. A., buvo išvengta didesnių išlaidų, o tai reiškia, kad J. K. liko daugiau pajamų atsiskaitymui su Ieškovu. Ieškovui ir atsakovui taikos sutartimi susitarus dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, bei ieškovui nepareikalavus nukreipti išieškojimo į butą (iki šio ieškinio pateikimo momento), buvo suprasta, kad Ieškovas sutiko ir leido Atsakovui butu disponuoti savo pasirinkimu bei neketina išieškojimo nukreipti į vienintelį šeimos gyvenamąjį būstą, kuriame gyvena ir nepilnametis sūnus. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad V. A. ar E. K. buvo nesąžiningi. Prievolė V. A. grąžinti skolą atsirado kur kas anksčiau, nei buvo pradėta civilinė byla ar atsirado reikalavimas pagal taikos sutartį. Paskolos sutarties terminai buvo praleisti daugiau, nei Ieškovo reikalavimo terminai, todėl manoma, kad pagrįstai buvo sprendžiamas senesnės skolos grąžinimo klausimas ir kad V. A. pagrįstai pareikalavo papildomų garantijų. V. A., būdamas fizinis asmuo, savarankiškai aiškinosi dėl sandorio teisėtumo ir pasekmių tiek, kiek to reikalavo protingumo principai. Jokių įregistruotų apribojimų nekilnojamajam turtui nebuvo, sandoriui sudaryti buvo gautas teismo leidimas, hipotekos sandorį tvirtino notaras, kuris patikrino sandorio teisėtumą visais aspektais, tad ir dėl šios priežasties nei V. A. nei J. ir E. K. nekilo abejonių, kad sandoris gali pažeisti kieno nors interesus. Ieškovas elgiasi nesąžiningai ir šiuo ieškiniu savo interesus bando iškelti aukščiau už kito kreditoriaus V. A. interesus, siekdamas patenkinti išimtinai savo reikalavimą, nukreipiant išieškojimą į vienintelį šeimos būstą. Ginčijamas hipotekos sandoris sudarytas ir įregistruotas 2013-05-27 d. Remiantis antstoliui pateiktu vykdomuoju raštu 2013-08-30 areštuotas atsakovų butas adresu (duomenys neskelbtini), o išieškojimas nukreipiamas į J. K. darbo užmokestį. Ieškovas nurodo, kad apie ginčijamą sandorį sužinojo tik 2014-11-25, kai gavo atsakymą į 2014-11-17 paklausimą apie išieškojimo galimybes. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu pagal kreditoriaus reikalavimą apginti jo teises. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Pagal bendrąsias ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles nustatančio CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato CK ar kiti įstatymai. CK 6.66 straipsnyje, reglamentuojančiame kreditoriaus teisę pareikšti ieškinį (actio Pauliana), nustatyta, kad terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kuri siejama su kreditoriaus sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Ieškovas hipotekos faktą vertina kaip pažeidžiantį jo interesus - kai kitas kreditorius tampa privilegijuotas, t.y. informacijos apie hipotekos sandorį sužinojimas iš karto suponavo ieškovo suvokimą apie savo pažeistas teises. Ieškovas, būdamas juridinis asmuo, veikiantis per profesionalų bankroto administratorių, kurio veikla susijusi su teisinių procesų valdymu, skolų išieškojimu ir atstovavimu, kuriam taikomi padidinti atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, turėjo ir galėjo sužinoti apie ginčijamą sandorį anksčiausiai - nuo jo įregistravimo viešame registre momento, vėliausiai - nuo vykdomojo rašto pateikimo antstoliui momento ar pirmų įmokų iš J. K. darbo užmokesčio momento, kai tapo aišku, kad išieškojimas į nekilnojamąjį turtą nėra nukreiptas. Kreditoriaus elgesys (neveikimas), kai jis daugiau kaip 2 metus gaudamas kas mėnesį mokėjimus iš J. K. darbo užmokesčio pagal vykdomąjį raštą, daugiau nesidomėjo išieškojimo procesu, yra nesuprantamas ir nepateisinamas. CPK 640 str. 1 d. 2 p. nustato, kad išieškotojas privalo aktyviai domėtis vykdymo eiga, tačiau atskiru raštu į antstolį kreipėsi tiktai 2015-08-19. Net ir gavęs konkrečią informaciją iš antstolio 2014-08-25, Ieškovas į teismą kreipėsi praėjus beveik vieneriems metams. Ieškovas, turėdamas galimybę savarankiškai patikrinti viešąjį registrą, o taip pat nevykdydamas jam priskirtos pareigos aktyviai domėtis vykdymo eiga, pažeisdamas bankroto administratoriui keliamus profesionalumo reikalavimus, ieškinį teismui pateikė tiktai 2015-08-19, nors apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti faktiškai nuo ginčijamo sandorio sudarymo momento. J. K. prašo taikyti ieškinio senatį. Ieškovas duomenų, kad kreditoriai yra suinteresuoti tokio ieškinio pareiškimu, nepateikė. J. K., pats būdamas kreditoriumi, mano, kad toks ieškinys yra administratoriaus asmeninis siekis pasipelnyti, dar labiau apsunkinant J. K. finansinę padėtį ir išauginant bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas ieškiniu siekia patenkinti išimtinai 2-os eilės kreditorių (VMI ir Sodra) reikalavimus, kadangi  iš atsakovo gautinos lėšos nukreipiamos 2-os eilės kreditoriams. Nors atsakovas ieškinio civilinėje byloje Nr. 2-913-555/2013 niekada nepripažino, tačiau suprato riziką, jam tenkančią bylinėjimosi finansinę ir psichologinę naštą, dėl to pasiryžo sudaryti taikos sutartį. Toks apsisprendimas padarytas ir ketinta jį realiai vykdyti. Vykdant taikų susitarimą atsakovo surinktos paskutinės lėšos ir santaupos skirtos sumokėti pirmą įmoką - 5420,25 Lt. Su ieškovu buvo susitarta išdėstyti mokėjimus 6 mėnesiams, tikintis uždirbti ir pasiskolinti reikiamas sumas ir atsiskaityti su ieškovu pagal taikos sutartį. Jei J. K. būtų turėjęs pakankamai lėšų, tai nebūtų deramasi dėl skolos mokėjimo išdėstymo. Jei būtų buvę kitų santaupų ar lėšų, antstolis jas jau būtų išieškojęs. Tik susiklosčiusios nepalankios aplinkybės lėmė, kad taikos sutartis nebuvo įvykdyta, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti hipotekos sandorį negaliojančiu. Pats taikos sutarties neįvykdymo faktas nelemia išvados, jos J. K., E. K. ar V. A. buvo nesąžiningi. Nors, ieškovo nuomone, taikos sutartis sudaryta dėl akių, tačiau jos neginčija, remiasi šia sutartimi ir dėl jos nevykdymo kildina savo reikalavimus pripažinti hipotekos sandorį negaliojančiu. Sumokėjus pirmą 5420,25 Lt įmoką ir netekus paskutinių santaupų, atsakovo finansinė padėtis neliko tokia pati. Be to, buvo ir kitų vykdytinų įsipareigojimų, kylančių iš vartojimo kredito sutarties, kitų skolų bei skolos V. A.. Ieškovui (administratoriui) buvo žinoma, kad taikos sutarčiai įvykdyti bus ieškomi kiti kreditavimo šaltiniai atsiskaityti su kreditoriais, tuo tikslu atsakovas ruošėsi įkeisti ir turimą butą. Atsakovas planavo gauti pajamų pradėjus vystyti verslą. Atsakovui nepavyko pasiskolinti ir uždirbti pajamų, iš kurių planuota atsiskaityti su ieškovu. Būtinybė sudaryti hipotekos sandorį kilo V. A. pareikalavus grąžinti skolą, kurios terminai buvo suėję, priešingu atveju ketino pradėti skolos išieškojimą teismine tvarka. Siekiant dar labiau nepabloginti finansinės padėties dėl bylinėjimosi/išieškojimo išlaidų, palūkanų ir t.t., atsakovas sutiko sudaryti hipotekos sandorį, tokiu būdu lieka didesnė dalis pajamų, kuri skiriama ieškovo reikalavimams patenkinti. Atsakovui nepavyko įvykdyti taikos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, tačiau tai nereiškia, kad jis yra nesąžiningas. Atsakovas buvo ir yra sąžiningas, visomis priemonėmis stengiasi kuo greičiau atsiskaityti su visais kreditoriais, įskaitant ir ieškovą. Paaiškėjus, kad dirbant Lietuvoje gaunamų pajamų  nepakaks pragyvenimui ir kreditorių reikalavimams patenkinti, atsakovas jau nuo 2014 rugsėjo mėn. išvažiavo ir dirba užsienyje (Prancūzijoje), kur dirbdamas kenksmingomis sąlygomis gali daugiau uždirbti ir prisidėti prie nepilnamečio vaiko išlaikymo, bei skirti lėšų ieškovo reikalavimas padengti. Ieškovas yra praleidęs 1 metų ieškinio senatį - dėl šios priežasties ieškinys atmestinas. 2013-05-27 patvirtinta ir viešame registre įregistruota sutartinė hipoteka, kurią ieškovas ginčija. Dar nepasibaigus taikos sutarties įvykdymo terminui ieškovas paprašė teismo išduoti vykdomąjį raštą ir pateikė jį vykdymui. 2013-08-30 antstolis  areštuoja įkeistą V. K. ir E. K. priklausantį butą, esantį V. (duomenys neskelbtini), ir apie tai praneša ieškovui. Po turto arešto pradedamas skolos išieškojimas - iš atsakovo darbo užmokesčio kiekvieną mėnesį ieškovui pervedama dalis atsakovo darbo užmokesčio. Tiksli data, kada gauta pirma įmoka iš darbo užmokesčio, ieškovui yra žinoma. Kad išieškojimas vykdomas iš darbo užmokesčio, o ne iš turto pardavimo ieškovui turėjo būti žinoma ir supranta. Ieškovas, būdamas juridinis asmuo, veikiantis per profesionalų bankroto administratorių, kurio veikla susijusi su teisinių procesų valdymu, skolų išieškojimu ir atstovavimu,  kuriam taikomi padidinti atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, turėjo ir galėjo sužinoti apie ginčijamą sandorį anksčiausiai - nuo jo įregistravimo viešame registre momento, vėliausiai - nuo vykdomojo rašto pateikimo antstoliui momento ar pirmų įmokų iš J. K. darbo užmokesčio momento, kai tapo aišku, kad išieškojimas į nekilnojamąjį turtą nėra nukreiptas. Ieškovas nenurodė jokių pateisinamų priežasčių, kas trukdė nuo 2013-08-30 (turto arešto data) iki  2014-11-25 domėtis teismo sprendimo vykdymo eiga, nenurodo, kad antstolis atsisakė teikti ar teikė klaidingą informaciją apie vykdymo eigą ar skolininko būklę. Toks ieškovo elgesys neatitinka rūpestingumo ir atidumo kriterijų. Net jeigu darytume prielaidą, kad 2014-11-25 ieškovas sužinojo apie hipotekos sandorį, ieškinį pateikė tik 2015-07-13, praėjus dar 8 mėnesiams. Kaip matyti iš ieškovo veiklos ataskaitos už- 2012-07-31 – 2014-05-28, tiek ieškovas, tiek 2-os eilės kreditoriai aktyviai domėjosi išieškojimo iš atsakovo galimybėmis, sprendė dėl reikalavimo teisės pardavimo, ar  perleidimo VMI bei VSDFV. Kreditorius VMI susirinkime teikė pasiūlymą nustatyti reikalavimo teisės pardavimo kainą 70 proc. nuo likusios reikalavimų sumos, vėliau ją mažinti ir t.t. Buvo nuspręsta tęsti skolos išieškojimą. Jau 2014-05-28 turėjo būti žinoma apie ginčijamą sandorį, bent jau buvęs administratorius žinojo. Vien tiktai automatiniu būdu apie atsakovo nekilnojamojo turto būklę buvo tikrinta: 2013-08-28 antstolis R.Stanislauskas;2014-02-26 antstolis R.Stanislauskas; 2014-05-27 antstolis R.Stanislauskas; 2014-10-31 VMI (kreditorius); 2014-11-25 antstolis R.Stanislauskas. CPK 640 str. 1 d. 2 p. nustato, kad išieškotojas privalo aktyviai domėtis vykdymo eiga, o jeigu šios pareigos dėl aplaidumo ar neatidumo nevykdė daugiau kaip 2 metus, tai prisiima ir visas pasekmes dėl praleisto senaties termino. Ieškovas, turėdamas galimybę savarankiškai patikrinti viešąjį registrą, o taip pat  nevykdydamas jam priskirtos pareigos aktyviai domėtis vykdymo eiga, pažeisdamas bankroto administratoriui keliamus profesionalumo  reikalavimus, ieškinį teismui pateikė tiktai 2015-07-13, nors apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti faktiškai nuo ginčijamo sandorio sudarymo momento. Patenkinus ieškinį būtų užtikrinti tiktai antros eilės kreditorių reikalavimai. Šios bylos sprendimas neturės įtakos kitiems kreditoriams. Administratorius tinkamai neatstovavo kreditorių interesų,  J. K. būdamas pirmos eilės kreditoriumi (4718,29 Lt) iki šiol negavo jokios kompensacijos iš Garantinio fondo. Jau kuris laikas J. K. ir E. K. santykiai yra pašliję. E. K. ir J. K. gyvena atskirai – J. K. šiuo metu būna užsienyje stengdamasis uždirbti pajamų, atsiskaityti su kreditoriais, skirti nepilnamečiam vaikui. J. K. neketina išvengti pareigos sumokėti taikos sutartimi sulygtą sumą. Kiek nuo jo priklauso, deda pastangas, kad skola ieškovui mažėtų. Pripažinus hipotekos sandorį negaliojančiu, nebūtų pasiekta teisinė taika, nes iš esmės nebūtų išspręstas ieškovo noras patenkinti 2 eilės kreditorių reikalavimus. Butas, esantis atsakovų bendra jungtinė nuosavybė, nėra atidalintas. Panaikinus hipoteką tikėtina, kad V. A. imsis priemonių skolai išieškoti, o tai dar labiau apsunkins atsakovų finansinę būklę.

Atsiliepime atsakovas V. A. su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti (reg. Nr. DOK-16231, popierinės bylos kopijos I t. 55-59 b. l.). Tripliku (reg. Nr. DOK-19036, popierinės bylos kopijos I t. 81-83 b. l.) atsakovas V. A. palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją, ieškinį prašė atmesti. Procesiniuose dokumentuose nurodė ir jo atstovas teismo posėdžiuose paaiškino, kad actio Pauliana suteikia teisę ginčyti ne bet kokius sandorius, o tik tuos, kurių skolininkas neprivalėjo sudaryti ir kurie pažeidė kreditoriaus interesus, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Be to, kaip ne kartą yra pabrėžęs ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas, pripažinti sandorį negaliojančiu ir taikyti teisinius padarinius galima tik esant CK 6.66 str. nustatytų sąlygų visetui. Be jau minėtų sąlygų, CK 6.66 str. yra nurodytos ir kitos sąlygos suteikiančios kreditoriui teisę ginčyti skolininko sudarytus: sandorį su skolininku sudaręs trečiasis asmuo buvo nesąžiningas (žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises), ieškinys turi būti pareikštas per 1 metų ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo dienos, kai kreditorius sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį, sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek tai būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, sandorio pripažinimas negaliojančiu neturi į takos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms į turtą. Atsakovo V. A. įsitikinimu, ieškinyje išdėstytos aplinkybės nepatvirtina J. K. nesąžiningumo. Tai matyt suvokia ir ieškovas, nes atsakovo nesąžiningumą nurodo tik kaip prielaidą. Atsakovas V. A. mano, kad ieškinys turėtų būti grindžiamas ne prielaidomis ir spėlionėmis, bet faktais. Pažymėtina, kad ieškovas net ir abejonę sąžiningumu kelia tik atsakovo J. K. atžvilgiu, tačiau V. A. atžvilgiu net ir tokia abejonė neišsakoma ir neįrodinėjama. Ieškovui teigiant, kad kažkas iš sandorio šalių buvo nesąžiningas- ieškovas privalo tokią aplinkybę įrodyti. Ieškovo kaip ieškinio pagrindas nurodomos aplinkybės greta su kitomis faktinėmis aplinkybėmis paneigia ieškinio pagrįstumą. V. A. reikalavimo teisė J. K. atžvilgiu atsirado anksčiau, nei ieškovo šioje byloje. 2008-01-21 atsakovas V. A. paskolino Atsakovui J. K. 50000 Lt, pinigus pervesdamas į J. K. sąskaitą banke. Pinigai paskolinti sudarant paskolos sutartį ir pasirašant vekselį. Atsakovas pinigus grąžindavo dalimis. Buvo sutarta, kad J. K. pinigus grąžins iki 2012-01-01, tačiau nustatytu terminu atsakovas pinigų nesugebėjo grąžinti. Negalėjimą grąžinti skolos J. K. motyvuodavo susiklosčiusiomis sunkiomis aplinkybėmis susijusiomis su nenusisekusiu verslu, aiškino, kad skolą tikrai grąžins. V. A. svarstė galimybę kreiptis su ieškiniu į teismą dėl skolos priteisimo. V. A. iki tol neturėjo pagrindo abejoti J. K. sąžiningumu, kadangi pastarasis visada stengėsi laikytis duoto žodžio bei susitarimų, o aplinkybėms susiklosčius kitaip nei planuota, stengėsi ne bėgti, bet spręsti susidariusias problemas. Įvertinęs šias aplinkybes, žmogiškai suprasdamas atsakovą, V. A. sutiko palaukti skolos grąžinimo ir nesikreipti į teismą dėl skolos, tačiau su sąlyga, kad gaus garantiją dėl skolos grąžinimo, kad jam bus įkeistas koks nors atsakovo turtas. 2013-04-10 buvo sudarytas Susitarimas dėl paskolos grąžinimo, o 2013-05-27 sudaryta sutartinė hipoteka, įkeičiant butą, kur gyveno atsakovo šeima. Minėti sandoriai teisėti, jiems sudaryti nebuvo jokių kliūčių: pasirašydamas 2013-04-04 taikos sutartį ieškovas sutiko panaikinti areštą J. K. turtui, teismas taikos sutartį patvirtino nutartimi, šios nutarties ieškovas neskundė. Be to, įkeitimo sandoriui sudaryti teismas davė leidimą, sandoris patvirtintas notaro. Būtent ginčijamų sandorių sudarymas leido atsakovui J. K. atsiskaitinėti su ieškovu. Iš atsakovo darbo užmokesčio buvo pastoviai pervedami pinigai į antstolio sąskaitą. J. K. nevengė savo prievolės ieškovui, tačiau objektyviai neturėjo realių galimybių vykdyti savo prievolę didesniu mastu. Ieškovas yra praleidęs 1 metu ieškinio senaties terminą ginčyti 2013-04-10 Susitarimui dėl paskolos gražinimo bei 2013-05-27 sudarytai sutartinei hipotekai panaikinti. Nesuprantama, kodėl ieškovas daugiau kaip 2 metus gaudamas įmokas iš J. K. atlyginimo, daugiau nesidomėjo išieškojimo procesu, nors jo pareiga aktyviai domėtis vykdymo eiga nustatyta CPK 640 str. 1 d. 2 p. normoje ir į antstolį kreipėsi tiktai 2015-08-19. 2014-08-25 gavęs raštą iš antstolio, ieškovas vėl laukė beveik metus. Atsakovui įkeitus turtą, buvo padaryti įrašai atitinkamuose registruose, todėl laikytina, kad apie skundžiamus sandorius ieškovas turėjo žinoti nuo jų sudarymo momento. V. A. prašo taikyti ieškinio senatį ieškovo reikalavimams panaikinti 2013-04-10 susitarimą dėl paskolos grąžinimo bei 2013-05-27 sudarytą sutartinę hipoteką ir mano, kad ieškinys atmestinas jau vien šiuo pagrindu. Ieškovas savo reikalavimui pagrįsti remiasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, tačiau atsakovo nuomone skiriasi faktinės aplinkybės šioje byloje ir ieškovo nurodytose bylose. CPK 135 str. norma, įpareigoja ieškovą ieškinyje nurodyti ne tik jo reikalavimą, bet ir faktinį ieškinio pagrindą- aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, taip pat nurodyti įrodymus, patvirtinančius ieškovo išdėstytas aplinkybes. Ieškovas kaltina atsakovus nesąžiningumu sudarant ginčijamus sandorius, tačiau pagal CK 6.66 str., 6.67 str. reglamentavimą, atsakovų nesąžiningumas nėra preziumuojamas, ieškovas privalo tokią aplinkybę įrodyti. Ieškovas savo reikalavimus grindžia ne įrodymais, bet prielaidomis ir spėlionėmis. Ieškovas ieškinį reiškia ne tik kad neįsigilinęs į bylos aplinkybes, bet neaišku ir kokių paskatų vedamas. Dublike nurodomos aplinkybės prieštarauja ieškovo pateiktiems dokumentams: dublike nurodoma, kad atsakovo (J. K.) nekilnojamasis turtas areštuotas 2013-08-20, tačiau ieškovo pateiktame Turto arešto akte nurodyta kita turto arešto data- 2013-08-30, o 2013-08-20 yra vykdomojo rašto išdavimo data. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame turto arešto akte antstolis be kita ko išaiškino išieškotojui, t.y. ieškovui, kad „ išieškojimas į areštuotą turtą nebus nukreipiamas, jeigu skolininkas pateiks antstoliui įrodymus, kad išieškomą pinigų sumą su vykdymo išlaidomis galima išieškoti per 6 mėnesius darant CPK 736 str. nustatyto dydžio išskaitas iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų jam prilygintų pajamų“. 2013-08-30 patvarkyme dėl skolos išieškojimo išieškotojui, t.y. bankroto administratoriui UAB „Actualis“ išaiškinta pareiga kontroliuoti išskaitas iš skolininko J. K., darbo užmokesčio ir kitų išmokų. CPK 640 str. 2 p. nustatyta pareiga išieškotojui aktyviai domėtis vykdymo eiga. 2013-04-04 taikos sutartyje nurodytas pinigų sumas J. K. turėjo sumokėti iki 2013-09-04, tačiau ieškovas vykdomąjį raštą išsiėmė ir pateikė vykdyti dar nesibaigus galutiniam pinigų sumokėjimo terminui, taigi ieškovas tuo metu veikė labai operatyviai. Turėdamas pareigą aktyviai domėtis vykdymo eiga, būdamas profesionalia įmone, atstovaujančia kreditorių interesus, ieškovas turėjo žinoti, kokio dydžio sumos yra išieškomos iš J. K. kiekvieną mėnesį, todėl ne vėliau kaip 2014-03-01 ieškovas privalėjo suvokti, kad išieškomą pinigų sumą su vykdymo išlaidomis nebuvo įmanoma išieškoti per 6 mėnesius darant CPK 736 str. nustatyto dydžio išskaitas iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų jam prilygintų pajamų. Ieškovas turėjo teisę reikalauti, kad išieškojimas būtų nukreiptas į J. K. turtą, tačiau tuo metu to nedarė, jokių antstolio veiksmų neskundė. Šios aplinkybės patvirtina, kad buvusi situacija su J. K. mokėjimais jį tuo metu tenkino ir tik vėliau ieškovas persigalvojo. Ieškovas be pateisinančių priežasčių praleido 1 metų ieškinio senaties terminą ginčyti 2013-04-10 Susitarimui dėl paskolos grąžinimo bei 2013-05-27 sudarytai sutartinei hipotekai panaikinti. V. A. prašo taikyti ieškinio senatį ieškovo reikalavimams panaikinti 2013-04-10 Susitarimą dėl paskolos grąžinimo bei 2013-05-27 sudarytą sutartinę hipoteką ir mano, kad ieškinys atmestinas jau vien šiuo pagrindu.

Trečiasis asmuo notarė J. M. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdžius neatvyko, neatvykimo priežastys nežinomos. Kadangi byla yra elektroninė, o notarė turi aktyvią EPP paskyrą, procesiniai dokumentai trečiajam asmeniui notarei J. M. siunčiami per EPP į jos paskyrą ir laikomi tinkami įteiktais. Byla išnagrinėta trečiajam asmeniui notarei J. M. nedalyvaujant.

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad uždarajai akcinei bendrovei „Nimtech kompiuteriai“ Kauno apygardos teismas 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-121-601/2014 iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Actualis“ (I t. 106 b. l.). Bankroto administratorius 2012 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovui J. K. dėl įmonei padarytos 58213,62 EUR žalos atlyginimo. Kauno apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones - areštavo atsakovo J. K. nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o jų nesant pinigines lėšas, esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis (I t. 108 b. l.), ši nutartis Lietuvos apeliacinio teismo palikta nepakeista (I t. 109 b. l.). 2013 m. balandžio 4 d. tarp ieškovo ir atsakovo J. K. Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2417-555/2012 pasirašyta taikos sutartis, pagal kurią atsakovas J. K. įsipareigojo sumokėti ieškovui 9413,89 EUR (32504,25 Lt) sumą taikos sutartyje numatytais terminais ir tvarka (I t. 111 b. l.). 2013 m. balandžio 5 d. Kauno apygardos teismo nutartimi patvirtinta ieškovo ir atsakovo J. K. sudaryta taikos sutartis, panaikintos taikytos laikinosios apsaugos priemonės (I t. 112 b. l.). Teismo nutartyje nurodyta, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos sudarius taikos sutartį ir šalims sutinkant dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Ieškovas teismo nutarties dalies dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo neskundė.

2013-04-05 nutarties pagrindu išduotas vykdomasis raštas, kuris pateiktas vykdyti antstoliui Raimundui Stanislauskui. 2013 m. rugpjūčio 30 d. turto arešto aktu Nr. 00701301409 8787,36 EUR (30341 Lt) sumai areštuota 1/4 dalis atsakovams J. K. ir E. K. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini) (I t. 113-114 b. l.). Be to, 2013-08-30 patvarkymu dėl skolos išieškojimo antstolis nukreipė skolos ir vykdymo išlaidų išieškojimą  į skolininko darbo užmokestį (I t. 135 b. l.). 2015-08-03 antstolio pažyma patvirtina, kad iš J. K. darbo užmokesčio išskaičiuota 1825,78 EUR (I t. 136 b. l.), išieškojimas iš J. K. darbo užmokesčio tebevykdomas (I t. 138 b. l.).

2014 m. lapkričio 17 d. bankroto administratorius raštu kreipėsi į antstolį R. Stanislauską su prašymu pateikti informaciją apie skolos išieškojimo galimybes, skolos likutį bei priverstinio atsakovui J. K. nuosavybės teise priklausančio turto pardavimo galimybes. Antstolis 2014 m. lapkričio 25 d. raštu informavo bankroto administratorių, jog atsakovui priklausantis nekilnojamasis turtas - butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), - yra įkeistas hipoteka, todėl priverstinis turto pardavimas iš varžytinių negalimas (I t. 115 b. l.).

Ieškovas paiešką hipotekos registre atliko 2014-12-08, Centrinės hipotekos įstaigos Lietuvos Respublikos hipotekos registro išraše nurodoma, kad 2013-05-27 hipotekos registre įregistruotas hipotekos sandoris, kuriuo įkaito davėjai J. K. ir E. K. kreditoriaus V. A. naudai 6916,13 EUR prievolės užtikrinimui įkeistas 32727,06 EUR vertės butas (duomenys neskelbtini) (I t. 116 b. l.).

2013 m. balandžio 10 d. atsakovai J. K. ir V. A. sudarė susitarimą dėl paskolos grąžinimo (I t. 121 b. l.), kuriuo susitarimo šalys patvirtino, jog V. A. 2008-01-21 neatlygintinai paskolino J. K. 50000 Lt sumą, kurią skolininkas buvo įsipareigojęs grąžinti iki 2012-01-01, susitarimo sudarymo dieną negrąžintos paskolos dalis sudarė 24880 Lt (7205,75 EUR). J. K. susitarimo 4.1  įsipareigojo paskolos likutį grąžinti iki 2015-05-01susitarime nurodyta tvarka. Susitarimo 4.5 punkte numatytas skolininko įsipareigojimas sutarties vykdymui per 2 mėnesius suteikti kreditoriui papildomas garantijas, įkeičiant kreditoriui nekilnojamąjį turtą. 2013-05-27 paprastąja sutartine hipoteka J. K. ir E. K. kreditoriui V. A. įkeitė butą (duomenys neskelbtini) (I t. 154-155 b. l.). Šalys susitarė nustatyti, kad įkeičiamo turto vertė 113000 Lt, hipoteka užtikrintas 23880 Lt prievolės vykdymas.

Atsakovo J. K. sąskaitos išrašai, vietinių mokėjimų nurodymų kopijos patvirtina, kad V. A. 2008-01-21 pervedė 50000 Lt sumą, o J. K. 2009-06-15 - 2012-04-10 laikotarpiu dalimis skolą grąžino (I t. 126-131 b. l.). 

Atsakovo pateikt VĮ registrų centro Saugos įgaliotinio tarnybos duomenimis (I t. 142-143 b. l., II t. 31-32), nuo 2013-05-27 – 2014-11-25 laikotarpiu automatiniu būdu buvo antstoliui R.Stanislauskui2013-08-28, 2014-02-28, 2014-05-27, 2014-11-25 teikiami duomenys apie butą. Be to, 2014-10-31 duomenys buvo teikiami ir Valstybinei mokesčių inspekcijai

Ieškovas reiškia actio Pauliana ieškinį, nurodydamas, kad atsakovų J. K. ir V. A. susitarimo dėl paskolos grąžinimo 4.5 punktas dėl nekilnojamojo daikto įkeitimo susitarimo užtikrinimui bei atsakovų sudarytas hipotekos sandoris pažeidžia kreditorių interesus.

Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.

Šioje byloje visi atsakovai savo atsikirtimus grindė suėjusiu ieškinio senaties terminu, prašė taikyti  ieškinio senatį. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad hipotekos sandoris viešame  registre įregistruotas 2013-05-27. Tai reiškia, kad šalys sudarytą sandorį išviešino ir jis turėjo būti žinomas visiems tuo suinteresuotiems asmenims. Šiuo konkrečiu atveju įvertintina, kad sudarytas hipotekos sandoris yra siurprizinis ieškovui, ieškovas neturėjo  pagrindo nuolatos tikrinti registruose, apie galima sudarytą sandorį. Vis dėlto, ieškovas, būdamas apdairus, apie ginčijamus sandorius galėjo ir turėjo sužinoti vykdomąjį raštą pateikęs antstoliui. Išieškotojas, pateikdamas vykdomąjį raštą vykdymui, nenurodė, į kokį konkretų skolininko turto turėtų būti nukreiptas išieškojimas. Ieškovui su vykdomuoju raštu kreipusis į antstolį, šis rinko duomenis apie skolininko turtinę padėtį, užklausė registrus apie skolininko turimą turtą ir jam taikomus kitus apribojimus. Išieškotojas,  2013-09-02 gavęs 2013-08-30 turto arešto aktą, daugiau nei vienerius metus nesidomėjo galimybėmis nukreipti išieškojimo į areštuotą turtą, šio turto teisinį statusą, turtui taikomus apribojimus. VĮ Registrų centro duomenys patvirtina, kad antstolis periodiškai darė užklausas registrui dėl areštuoto turto teisinio statuso, tačiau išieškotojas nepateisinamas ilgai vykdomosios bylos eiga visiškai nesidomėjo. Kaip teisingai nurodo atsakovai, išieškotojas turi įstatyminę pareigą aktyviai domėtis vykdomosios bylos eiga (CPK 640 str. 2 p.). Vykdomosios bylos medžiaga patvirtina, kad išieškotojas informacijos apie vykdymo eigą pirmą kartą pasiteiravo praėjus daugiau nei metams nuo vykdomojo dokumento pateikimo vykdymui, t.y. 2014-11-17, ir tai vertintina kaip ieškovo atstovo neapdairus ir nerūpestingas elgesys. Atsižvelgiant šias aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovas apie ginčijamus sandorius turėjo sužinoti 2013-09-02, t.y. tą dieną, kai gavo antstolio surašytą turto arešto aktą ir jam atsirado pareiga domėtis dėl galimybės nukreipti išieškojimą į areštuotą turtą.  Ieškinys teismui pateiktas 2015-07-13, t.y. praėjus vieneriems metams ir septyniems metams, taip praleidžiant CK 6.66 str. 3 d. numatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad ieškovas neprašė praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, taip pat byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių būtų galima spręsti, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir teismas galėtų spręsti dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo savo iniciatyva. Dėl nurodytų aplinkybių, pasibaigus ieškinio senaties terminui ir atsakovams remiantis tokia aplinkybe,  ieškinys atmestinas (CK  1.131 str. 1, 2 d.).

Kita vertus, siekiant įvertinti kitus šalių teiktus argumentus, įvertintinos ir actio Pauliana sąlygos.

Pirmoji actio Pauliana patenkinimo sąlyga reiškia, kad kreditorius privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovas turi skolininkui neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, patvirtintą 2013-04-05 Kauno apygardos teismo nutartimi. Jau minėta, kad šia nutartimi buvo patvirtinta J. K. ir BUAB „Nimtech kompiuteriai“ bankroto administratoriaus UAB „Actualis“ sudaryta taikos sutartis, pagal kurią J. K. įsipareigojo sumokėti 9413,89 EUR sumą, tačiau J. K. atsiskaitė tik iš dalies – geranoriškai sumokėdamas pirmąją įmoką pagal taikos sutartį, o nuo 2013-08-30 išieškojimas nukreiptas į skolininko darbo užmokestį, skola išieškoma dalimis.

Antroji actio Pauliana patenkinimo sąlyga reiškia, kad byloje turi būti įrodoma, kad ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Nagrinėjamu atveju ieškovas tiek ieškinyje formuluodamas ieškinio faktinį pagrindą, tiek ir dublike, detaliai nenurodo, kaip konkrečiai ginčijamais sandoriais buvo pažeistos ieškovo teisės. Procesiniuose dokumentuose gausiai cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika actio Pauliana instituto taikymo klausimu, tačiau iš esmės nekonkretizuojama, kaip pacituoti teismo išaiškinimai yra susiję su konkrečia bylos situacija, t.y. kokiu būdu ginčijamais sandoriais kreditoriaus teisė buvo pažeista. Pažymėtina, kad šioje byloje ieškovas iš esmės ginčija du sandorius: 2013-04-10 susitarime dėl paskolos grąžinimo nurodytą abstrakčią sąlygą per du mėnesius suteikti V. A. garantiją dėl prievolės vykdymo įkeičiant nekilnojamąjį turtą bei 2013-05-27 hipotekos sandoris. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises tais atvejais, kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Iš bylos medžiagos matyti, kad nei sudarant 2013-04-10 susitarimą dėl paskolos grąžinimo, nei sudarant 2013-05-27 hipotekos sandorį, J. K. mokumas iš esmės nepakito. Įvertinus ieškovo paaiškinimus teismo posėdžio metu matyti, kad ieškovas antrosios actio Pauliana buvimą iš esmės sieja su prioriteto kitam J. K. kreditoriui V. A. suteikimu, nors procesiniuose dokumentuose deklaratyviai cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl atvejo, kuris suprantamas kaip kitoks kreditoriaus teisių pažeidimas. Įvertinus ginčijamą susitarimo dėl paskolos grąžinimo 4.5 punktą pagrindo konstatuoti kokį nors ieškovo teisių pažeidimą nėra. Pažymėta, kad šiuo susitarimu buvo tik įtvirtintas J. K. įsipareigojimas suteikti garantijas V. A. dėl prievolės vykdymo įkeičiant nekilnojamąjį turtą, tačiau ieškovas neįrodinėjo, kaip toks abstraktus susitarimas galėjo suteikti V. A. pirmenybę prieš kitus kreditorius ar kitaip pažeisti kreditorių teises. Ginčijamu 2013-05-27 hipotekos sandoriu 23880 Lt (6916,13 EUR) dydžio prievolės užtikrinimui įkeistas 113000 Lt (32727,06 EUR) vertės turtas, tai reiškia, kad prievolės užtikrinta daugiau nei keturis kartus didesnės vertės turtu. Hipoteka V. A. įkeitus visą atsakovo nekilnojamąjį turtą, būtent V. A. suteikta pirmenybė į jo reikalavimų patenkinimą, tokiu būdu pažeidžiant kitų kreditorių interesus. Vis dėlto pažymėtina, kad būtent ieškovas, prašantis taikyti actio Pauliana, turėjo įrodinėti, kad dėl sudaryto hipotekos sandorio sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Pažymėtina ir tai, kad išieškojimas ieškovui nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d.  vykdomas iš J. K. darbo užmokesčio, ieškovas galimybėmis nukreipti išieškojimą į areštuotą skolininko turtą susidomėjo tik 2014 m. lapkričio mėnesį. Iš tokių ieškovo veiksmų akivaizdu, kad ieškovą daugiau nei vienerius metus tenkino J. K. įsipareigojimo vykdymas dalimis, o ieškovo bankroto administratorius kreditorių teisių pažeidimo neįžvelgė. Teismo vertinimu, ginčijamas 2013-05-27 hipotekos sandoris ta apimtimi, kuria įkeisto turto vertė viršija prievolės V. A. dydį, pažeidžia ieškovo kitų kreditorių interesus, kadangi ginčijamu sandoriu V. A. nepagrįstai suteikta pirmenybė kitų kreditorių atžvilgiu.

Trečioji actio Pauliana patenkinimo sąlyga susijusi su privalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį nustatymu, t.y. sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. A. turėjo reikalavimo teisę į J. K. paskolos sutarties pagrindu. Paskolos sutarties terminas buvo pasibaigęs, V. A. siekė skolą atgauti. J. K. veiksmai, tariantis su V. A. dėl termino paskolai grąžinti pratęsimo, palūkanų ir kitų papildomų įmokų nemokėjimo iš esmės atitiko protingo asmens elgesio standartą. Pažymėtina ir tai, kad susitarimai dėl prievolių užtikrinimo yra įprasti ir priimtini tiek tarp fizinių, tiek tarp juridinių asmenų. Iš 2013-04-10 susitarimo turinio matyti, kad J. K. nesutinkant užtikrinti prievolės V. A., šis būtų siekęs išieškoti iš J. K. ne tik skolą, bet ir palūkanas, delspinigius, nuostolius. Pažymėtina ir tai, kad privalėjimas sudaryti ginčijamą 2013-05-27 hipotekos sandorį kildintinas būtent iš 2013-04-10 susitarimo 4.5 punkto, kuris kaip minėta atitinka įprastinę praktiką, vykdymo. Teismų praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, kadangi toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis. Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad J. K. veiksmai sudarant tiek 2013-04-10 susitarimą ir įsipareigojant įkeisti nekilnojamąjį turtą, o vėliau šio susitarimo pagrindu sudarant 2013-05-27 hipotekos sandorį, atitiko protingo asmens, veikiančio kreditoriaus interesais tomis aplinkybėmis, elgesį, nulemtą susiklosčiusių faktinių aplinkybių.

Ketvirtoji actio Pauliana sąlyga sietina su skolininko, sudarančio sandorį, sąžiningumu. Šiuo atveju turi būti įvertinama, ar skolininkas žinojo ir turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus interesus. Šioje byloje ieškovas iš esmės neįrodinėjo atsakovo J. K. nesąžiningumo sudarant ginčijamus sandorius. Iš procesinių dokumentų turinio matyti, kad ieškovas daro prielaidą, kad J. K. sudarydamas taikos sutartį su ieškovu, galėjo būti nesąžiningas. Vis dėl to pažymėtina, kad ieškovas iš esmės visiškai neįrodinėja atsakovo J. K. nesąžiningumo. Sutiktina su ieškovo atstovo argumentu, kad nesąžiningumą konstatuoja teismas, tačiau tam, kad teismas galėtų konstatuoti atsakovo nesąžiningumą, ieškovas turi pareigą pateikti tokią aplinkybę patvirtinančius įrodymus. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas žinojo apie sudarytą taikos sutartį ir savo įsipareigojimus ieškovui, savaime negali patvirtinti, kad atsakovas galėjo numanyti, jog tiek sudarytas susitarimas su V. A. dėl paskolos grąžinimo, įsipareigojant užtikrinti prievolę, tiek pats hipotekos sandoris gali pažeisti ieškovo interesus. Vertinant atsakovo J. K. sąžiningumą, turi būti atsižvelgta ir į tai, kad teismui tvirtinant taikos sutartį, ieškovas neprieštaravo laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimui. Teismo posėdžio metu išsakyti ieškovo atstovo argumentai, kad laikinosios apsaugos priemonės yra visada naikinamos, jei sudaroma taikos sutartis, ir visiškai nepagrįsti. Pažymėtina, kad remiantis CPK 150 str., laikinosios apsaugos priemonės galioja  iki teismo sprendimo įvykdymo. CPK 149 str. 1 d. nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės naikinamos esant  dalyvaujančių byloje asmenų prašymui. CPK 149 str. 2 d. numatyta, kad teismas savo iniciatyva naikina laikinąsias apsaugos priemones, kai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia viešąjį interesą.  Iš pateiktos 2013-04-05 Kauno apygardos teismo nutarties matyti, kad teismas šioje nutartyje nesirėmė CPK 149 str. 2 d., t.y. laikinosios apsaugos priemonės nebuvo naikinamos dėl viešojo intereso gynimo. Atvirkščiai, nutartyje aiškiai nurodoma, kad laikinosios apsaugos priemonės naikinamos esant šalių, t.y. ir ieškovo, prašymui. Teismui panaikinus pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, ieškovas šios nutarties dalies neskundė, t.y. iš esmės sutiko, kad taikos sutarties vykdymo užtikrinimui nėra reikalinga apriboti atsakovo teisę disponuoti turimu nekilnojamuoju turtu. Teismo vertinimu, paties ieškovo bankroto administratoriaus elgesys leido atsakovui J. K. manyti, kad teismui patvirtinus taikos sutartį ir panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu gali naudotis, jį valdyti ir juo disponuoti savo nuožiūra. Ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovą J. K. buvus nesąžiningą, t.y. tai, kad atsakovas J. K., sudarydamas ginčijamus sandorius, žinojo ar turėjo žinoti, todėl ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra neįrodyta. 

Penktoji actio Pauliana sąlyga siejama su ieškovo pareiga įrodyti buvus trečiųjų asmenų – šiuo atveju E. K. ir V. A. nesąžiningumą, t. y. šių asmenų žinojimą ar turėjimą žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeis kitų kreditorių interesus. Ieškovas procesiniuose dokumentuose visiškai neįrodinėjo aplinkybių, dėl kurių būtų galima manyti buvus šių asmenų nesąžiningumą. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas rėmėsi atsakovo V. A. atstovo duotais paaiškinimais, jog atsakovas V. A. žmogiškai suprato atsakovo J. K. turtinę padėtį. Pažymėtina, kad ginčijamo hipotekos sandorio sudarymo metu jokie apribojimai atsakovo J. K. turtui nebuvo taikomi. Ieškovas neįrodinėjo, kad V. A., siekdamas iš J. K. susigrąžinti teiktą paskolą, veikė kaip verslininkas, kuriam taikomi didesni atidaus asmens standartai. Atsakovo V. A. atstovas patvirtino, kad atsakovas jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo J. K. turtui taikomais apribojimais, tačiau tokių duomenų viešuose registruose nebuvo. Vertinant trečiojo asmens (šiuo atveju E. K. ir V. A.) nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, teismų praktikoje nereikalaujama, kad žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013; 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2013). Kita vertus, vien pati aplinkybė, kad V. A. galėjo žinoti faktą, jog J. K. gali būti skolingas kitiems asmenims, ir nesant įrodymų apie tai, kad V. A. buvo žinomi įsiskolinimų dydžiai, negali suponuoti išvados, jog atsakovas V. A. sandorių sudarymo metu buvo nesąžiningas. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju skolininkui priklausantis turtas ir liko jo žinioje, nuosavybės teisė į šį turtą nebuvo perleista. Įkeitus turtą hipoteka, nors ir pasunkėja galimybės kitiems kreditoriams išieškoti iš įkeisto turto, tačiau toks išieškojimas nėra neįmanomas. Be to, nustačius, kad skolininkas (šiuo atveju J. K.) privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius, darytina išvada, kad sudarydamos sandorius šalys buvo sąžiningos.

Nenustačius visų actio Pauliana sąlygų buvimo, ieškinys atmestinas ir šiuo pagrindu.

Atsakovas J. K. šioje byloje patyrė 450 EUR teisinės pagalbos išlaidų (elektroninės bylos popierinės kopijos II t. 3-10, 34-35 b. l.). Atsakovas V. A. šioje byloje patyrė 300 EUR teisinės pagalbos išlaidų (elektroninės bylos popierinės kopijos II t. 12-19, 36-37 b .l.). Atmetus ieškinį, iš ieškovo priteistinos atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 str. 1 d.). Šios priteistos bylinėjimosi išlaidos priskirtinos bankroto administravimo išlaidoms (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo  36 straipsnio 3 dalis) ir turi būti atlyginamos ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.  Priešingu atveju bankrutuojanti įmonė turėtų nepateisinamą galimybę piktnaudžiauti savo padėtimi, reikšdama nepagrįstus reikalavimus savo skolininkams arba nepagrįstai nesutikdama su kreditorių jai pareikštais reikalavimais.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268-270 str., teismas

n u s p r e n d ž i a :

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios UAB „Nimtech kompiuteriai“, į.k. 134850871, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Actualis“, atsakovo J. K., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 450 EUR (keturi šimtai penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, šias išlaidas priskiriant įmonės bankroto administravimo išlaidoms.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios UAB „Nimtech kompiuteriai“, į.k. 134850871, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Actualis“, atsakovo V. A., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 300 EUR (trys šimtai eurų) bylinėjimosi išlaidų, šias išlaidas priskiriant įmonės bankroto administravimo išlaidoms.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.

Teisėja                                                                                                   Aistė Petrevičienė