Civilinė byla Nr. 3K-3-445/2009
Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. spalio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo gamybinės-prekybinės įmonės „MARTRAS import-eksport“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo gamybinės-prekybinės įmonės „MARTRAS import-eksport“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Okeano žuvis“ dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Okeano žuvis“ priešieškinį ieškovui gamybinei-prekybinei įmonei „MARTRAS import-eksport“ dėl susitarimo akto pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Šalių ginčas yra kilęs iš sutartinių teisinių santykių, susiklosčiusių 1998 m. balandžio 21 d. ir 1998 m. birželio 4 d. pasirašytos rangos sutarčių pagrindu, pagal kurias ieškovas įsipareigojo savo transportu pristatyti atsakovui šaldytą žuvį perdirbti, po perdirbimo ją atsiimti ir savo transportu išvežti iš Lietuvos į NVS šalis. Ieškovas, motyvuodamas tuo, kad atsakovas savavališkai reeksportavo jam perdirbti perduotą šaldytą žuvį bei nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, dėl ko dalis žuvies sugedo ir turėjo būti sunaikinta, reikalavo 858 685,68 Lt (įvežtos žuvies vertė) nuostolių atlyginimo priteisimo. Ieškovas taip pat rėmėsi 2000 m. sausio 28 d. šalių pasirašytu susitarimo aktu, kuriuo atsakovas įsipareigojo sumokėti jam 858 685,68 Lt skolos ir taip pripažino savo prievolę. Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu šį susitarimo aktą 1964 m. CK 49 straipsnyje įtvirtintu pagrindu kaip prieštaraujantį juridinio asmens tikslams. Atsakovo teigimu, susitarimo aktas pasirašytas atgaline data, buvusiam atsakovo direktoriui veikiant tyčia, žinant apie sudaromo sandorio neteisėtumą ir nepagrįstumą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino: pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento 2000 m. sausio 28 d. susitarimo aktą, pasirašytą uždarosios akcinės bendrovės „Okeano žuvis“ ir gamybinės-prekybinės įmonės „MARTRAS import-eksport“ dėl 858 685,68 Lt skolos. Teismas, vadovaudamasis Vilniaus teritorinės muitinės atlikto komercinės–ūkinės veiklos patikrinimo akto duomenimis, nustatė, kad pagal šalių pasirašytas sutartis ir laikinojo prekių įvežimo perdirbti leidimus buvo įvežta 867 052 kg šaldytos žuvies, iš jų į muitinės sandėlį buvo padėta 76 405 kg, išleista laisvai cirkuliuoti – 36 602 kg, liko neišvežta – 29 015 kg, reeksportuota – 725 030 kg. Remdamasis ginčo sutarčių sąlygomis ir Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 898 patvirtintos Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti tvarkos nuostatomis, teismas sprendė, kad atsakovas produkcijos įvežimo laikotarpiu buvo laikinojo įvežimo perdirbti procedūros vykdytojas, dėl to jis nebuvo ir negalėjo būti prekių savininkas, negalėjo disponuoti gautomis prekėmis, taip pat jam negalėjo kilti prievolė atsiskaityti už laikinai gautas perdirbti prekes. Teismas pagal byloje esančius įrodymus sprendė, kad atsakovas atliko su ieškovu sutartus veiksmus dėl laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūros užbaigimo. Teismas sprendė, kad visas šaldytos žuvies kiekis buvo panaudotas pagal laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūras, esant nustatytai šalių valiai ir atitinkamiems šalių pasirašytų sutarčių sąlygų pakeitimams. Teismas, remdamasis ieškovo 1998 m. balandžio 21 d. raštu, nustatė, kad pats ieškovas prašė nutraukti žuvies perdirbimą ir padaryti šaldytos žuvies reeksportavimą į NVS šalis, todėl atmetė ieškovo argumentus, jog atsakovas pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus dėl žuvies perdirbimo ir neteisėtai negrąžino ieškovui jo pateiktos perdirbti žuvies, savavališkai ją išvežė iš Lietuvos Respublikos teritorijos, pardavė ir nesumokėjo už prekes ieškovui. Teismas laikė, kad šalys susitarė dėl naujų sutarties sąlygų; vėlesni ieškovo raštai patvirtina aplinkybę, kad abi šalys vykdė naują susitarimą dėl šaldytos žuvies perdirbimo nutraukimo ir buvo atliekami veiksmai, būtini laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūroms užbaigti: ieškovas pagal susitarimą nurodė atsakovui automobilių numerius, į kuriuos turi būti pakraunamas nurodytas šaldytos žuvies kiekis už įvardijamą kainą, bei produkcijos gavėją, kuris priims reeksportuojamą iš Lietuvos produkciją užsienio valstybėse, atsakovas raštu patvirtino savo sutikimą dėl atskirų veiksmų atlikimo. Teismas, remdamasis Vilniaus teritorinės muitinės 2000 m. sausio 12 d. sprendimu, nustatė, kad įforminant reeksporto procedūrą laikinai įvežtoms perdirbti prekėms buvo reikalingas ieškovo raštiškas nurodymas dėl reeksportuojamų prekių kiekio ir kainos. Teismas iš reeksporto ataskaitų, tarptautinių CMR važtaraščių ir prie jų pridėtų sąskaitų, kuriuose atsakovas nurodomas kaip siuntėjas reeksporto procedūroje, o atsiskaityti už gautas reeksportuotas prekes nurodoma ieškovo sąskaita, nustatė, kad ieškovo raštuose esantys pavedimai atsakovui dėl žuvies reeksporto buvo pakankamas pagrindas ieškovui priklausančios šaldytos žuvies reeksportui iš Lietuvos Respublikos. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas 1998 m. gruodžio 31 d. raštu nurodė atsakovui pagal galimybes ir savo nuožiūra užpajamuoti žuvį kuo mažesnėmis materialinėmis sąnaudomis, t. y. ją utilizuoti arba realizuoti kaip pašarinę, nes krizė Rusijoje apsunkino tiekimą ir tarpusavio atsiskaitymus. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas savavališkai realizavo ieškovui priklausančias prekes, nes byloje esantys įrodymai liudija ieškovo valios buvimą dėl atliktų atsakovo veiksmų. Teismas taip pat sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas būtų reiškęs pretenzijų atsakovui dėl jo sutartinių įsipareigojimų perdirbti žuvį nevykdymo, o iš ieškovo 1998 m. gruodžio 31 d. rašto galima daryti išvadą, kad ieškovas savo prašymą nutraukti žuvies perdirbimą ir ją reeksportuoti grindė ne netinkamu atsakovo įsipareigojimų vykdymu, o krizine situacija Rusijoje, todėl, nesant atsakovo kaltės, kaip vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, negalimas žalos priteisimas. Teismas 1964 m. CK 49 straipsnio pagrindu pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento šalių 2000 m. sausio 28 d. pasirašytą susitarimo aktą, pagal kurį atsakovas pripažino 858 685,68 Lt skolą ieškovui už pristatytus 924 052 kg šaldytos žuvies, nurodęs, kad šis aktas prieštarauja atsakovo, kaip privataus juridinio asmens, tikslams, nes jis šio akto pagrindu prievolę prisiėmė nepagrįstai, nesant tam teisėto pagrindo. Teismas sprendė, kad atsakovui neatsirado prievolės sumokėti ieškovui įvežtos perdirbti šaldytos žuvies kainą, nes atsakovas produkcijos įvežimo laikotarpiu buvo laikinojo įvežimo perdirbti procedūros vykdytojas, kuriam nekyla prievolė atsiskaityti su prekių savininku už įvežtas prekes, o laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūra buvo užbaigta pagal Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 898 patvirtintos Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti tvarkos reikalavimus, esant suderintai abiejų šalių valiai. Teismas taip pat nustatė, kad susitarimo aktas nepatvirtintas atsakovo įmonės antspaudu, jis negrindžiamas įmonės buhalterinės apskaitos duomenimis, nepasirašytas įmonės finansininko.
Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. balandžio 21 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 8 d. sprendimą dėl bylos esmės paliko nepakeistą, pakeitė sprendimo dalį, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Teisėjų kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentą dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių netinkamo kvalifikavimo ir, įvertinusi ieškinyje nurodytą faktinį ieškinio pagrindą, pripažino pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad, tarp ginčo šalių susiklosčius sutartiniams (rangos) teisiniams santykiams dėl šaldytos žuvies perdirbimo, ieškovas išliko atsakovui perduotos šaldytos žuvies savininkas, galintis ja disponuoti nuosavybės teise ir duoti nurodymus dėl jos perleidimo tretiesiems asmenims ar kitokio panaudojimo, o atsakovas produkcijos įvežimo laikotarpiu buvo laikinojo įvežimo perdirbti procedūros vykdytojas. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu šalims buvo pasiūlyta pateikti papildomus įrodymus, turinčius reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui, tačiau šalys juos teikti atsisakė, todėl teisėjų kolegija, priimdama sprendimą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nustatydama bylos aplinkybes ir darydama išvadas, rėmėsi byloje pirmosios instancijos teisme surinktais įrodymais. Teisėjų kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, spręsdamas apie atsakovui perduotą šaldytos žuvies kiekį. Teisėjų kolegija sutiko su apeliacinio skundo argumentu dėl netinkamo ieškovo pasirašyto 1998 m. balandžio 21 d. sutarties priedo, kuriuo atsakovui nurodyta nutraukti žuvies perdirbimą ir įvykdyti šaldytos žuvies reeksportą į NVS šalis, pasirašymo datos vertinimo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad šis raštas pasirašytas 1998 m. balandžio 21 d., neatsižvelgė į tai, kad jame nenurodyta jo sudarymo ir pasirašymo data. Nesant galimybės nustatyti tikslios jo pasirašymo datos, teisėjų kolegija, spręsdama apie ieškovo valios dėl šaldytos žuvies perdirbimo nutraukimo išreiškimo datą, vadovavosi vėliausia galima jo pasirašymo data, kuri, sprendžiant iš šiame rašte esančių muitinės spaudų, laikytina 1998 m. rugpjūčio 28 d. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovas nurodymą nutraukti šaldytos žuvies perdirbimą davė jau po to, kai buvo pasirašyta 1998 m. birželio 4 d. sutartis ir visas pagal sutartis bei išduotus leidimus importuotas šaldytos žuvies kiekis buvo perduotas atsakovui. Teisėjų kolegija šį ieškovo pasirašytą 1998 m. balandžio 21 d. sutarties priedą vertino kaip atsakovo atleidimą nuo prievolės pagal 1998 m. balandžio 21 d. ir 1998 m. birželio 4 d. sudarytas sutartis dėl jam pristatytos šaldytos žuvies perdirbimo įvykdymo. Įvertinusi tarp šalių faktiškai susiklosčiusius teisinius santykius pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK normas, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovo prievolė perdirbti jam perduotą šaldytą žuvį pasibaigė šalių susitarimu (1964 m. CK 249 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš byloje esančių ieškovo nurodymų dėl automobilių pakrovimo darytina išvada, jog būtent ieškovas tarėsi dėl šaldytos žuvies reeksporto su jos gavėjais NVS šalyse, tačiau nepateikta jokių nustatytą atsiskaitymo tvarką su šaldytos žuvies pirkėjais patvirtinančių įrodymų. Teisėjų kolegija pripažino, kad krovinio gavėjų atsiskaitymo su krovinio savininku, t. y. ieškovu, faktas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl ieškovas, manydamas, kad jo teisės buvo pažeistos dėl to, kad reeksportuotos šaldytos žuvies gavėjai su juo neatsiskaitė ar buvo pažeista atsiskaitymo tvarka, gali ginti savo pažeistas teises, reikšdamas teisme ieškinį. Nustačiusi, kad ieškovas laisva valia nutraukė šaldytos žuvies perdirbimo procesą ir davė nurodymus atsakovui dėl laikino įvežimo perdirbti muitinės procedūros užbaigimo, teisėjų kolegija sprendė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl 858 685,68 Lt nuostolių atlyginimo priteisimo, nesant atsakovo neteisėtų veiksmų kaip būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos (1964 m. CK 227 straipsnis). Teisėjų kolegija taip pat pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė apie 2000 m. sausio 28 d. susitarimo akto galiojimą: kadangi atsakovas yra privatus juridinis asmuo, kurio tikslas – pelno siekimas, tai bet koks piniginės prievolės, nesant tam teisinio pagrindo, prisiėmimas prieštarauja tokio juridinio asmens tikslams. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą dėl atsakovo 858 685,68 Lt skolos, kuri buvo grindžiama atsakovui perduotos šaldytos žuvies verte, ieškovui nebuvimo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, pripažinus ginčijamą aktą negaliojančiu 1964 m. CK 49 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, pirmosios instancijos teismo išvados, jog šiuo aktu pripažinta skolos suma nebuvo įtraukta į atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentus, o ginčijamas aktas nepatvirtintas atsakovo įmonės antspaudu, nebuvo lemiamos, sprendžiant dėl šio akto galiojimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas gamybinė-prekybinė įmonė „MARTRAS import-eksport“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: ieškinį tenkinti ir priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Dėl teisės normų, reglamentuojančių privataus juridinio asmens sudarytų sandorių pripažinimą negaliojančiais (1964 m. CK 49 straipsnis, 2000 m. CK 1.82 straipsnis), aiškinimo ir taikymo. Atsakovo ginčijamą susitarimo aktą pasirašė įgaliotas asmuo – bendrovės direktorius, šiuo aktu atsakovas įsipareigojo grąžinti susidariusią pagal sutartis su ieškovu skolą, o sudarytų sutarčių vykdymas ir skolų pagal jas grąžinimas negali prieštarauti jokio juridinio asmens tikslams. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas susitarimo aktą negaliojančiu kaip prieštaraujantį įmonės tikslams jo pasirašymo metu galiojusio 1964 m. CK 49 straipsnio pagrindu, neteisingai taikė šią teisės normą, nes nenurodė konkrečiai, kokiems ir kuriuose steigimo dokumentuose nurodytiems juridinio asmens tikslams prieštarauja susitarimas. Privataus juridinio asmens galimybė nuginčyti savo sudarytus sandorius kaip prieštaraujančius juridinio asmens teisnumui yra ribojama įstatymo: sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jei įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga (2000 m. CK 1.82 straipsnio 1 dalis). Byloje ieškovo nesąžiningumo nenustatyta. Nepaneigus kitos sandorio šalies sąžiningumo prezumpcijos, privataus juridinio asmens sudarytas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu. Nutardamas priešingai, Lietuvos apeliacinis teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (2006 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vasmangas“ v. UAB „Valdo leidykla“, bylos Nr. 3K-3-567/2006; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Beltateksas“ v. UAB „Sarteksas“, UAB „Autooazė“, bylos Nr. 3K-3-534/2007).
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas uždaroji akcinė bendrovė „Okeano žuvis“ prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas pažymi, kad ginčijamą susitarimą pripažino negaliojančiu ne apeliacinės (kaip teigiama kasaciniame skunde), o pirmosios instancijos teismas. Tiek pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ginčijamą susitarimo aktą negaliojančiu, tiek apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, vadovavosi 1964 m. CK 49 straipsniu, kuriame nebuvo imperatyviosios nuostatos dėl kitos sandorio šalies nesąžiningumo. 2000 m. CK 1.82 straipsnio 1 dalies nuostata dėl kitos sandorio šalies nesąžiningumo negali būti taikoma sandoriams, sudarytiems iki 2000 m. CK įsigaliojimo (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde keliamas 2000 m. CK 1.82 straipsnio taikymo ir aiškinimo klausimas, tačiau šiai bylai aktualus ne 2000 m., o 1964 m. CK 49 straipsnis. Atsakovas pažymi, kad kasaciniame skunde minimos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose šiai bylai neaktualios, nes bylos neanalogiškos, jų faktinė situacija ir teisinė problematika iš esmės skiriasi nuo šios bylos, todėl nėra pagrindo konstatuoti nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Atsakovas taip pat pažymi, kad kasacinis skundas paduotas neįgalioto asmens, nes prie skundo pridėti dokumentai nepatvirtina nei įgaliojimų skundą pasirašiusiam asmeniui suteikimo fakto, nei apimties.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl sandorio teisinio kvalifikavimo ir negaliojimo pagrindų
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatorius ieškinio reikalavimą dėl 858 685,68 Lt nuostolių priteisimo iš atsakovo grindė 1998 m. balandžio 21 d. sutarties Nr. 98/14 ir 1998 m. birželio 4 d. sutarties Nr. 98/18 pažeidimu. Teismai taip pat nustatė, kad šalys susitarė dėl iš šių sutarčių kylančių prievolių perdirbti atsakovui perduotą žuvį pabaigos pakeičiant šias prievoles kitomis tarp tų pačių asmenų (1964 metų CK 249 straipsnis). Šalims susitarus dėl atsakovo prievolių pagal 1998 m. balandžio 21 d. ir 1998 m. birželio 4 d. sutartis pabaigos, vėliau ieškovo nurodymu buvo vykdomas laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrų užbaigimas, reeksportuojant laikinai įvežtas perdirbti prekes, išleidžiant jas laisvai cirkuliuoti ir sunaikinant. Nustatyta, kad ginčijamas 2000 m. sausio 28 d. susitarimo aktas, kuriame nurodyta 858 685,68 Lt skola, grindžiama atsakovui pagal 1998 m. balandžio 21 d. sutartį Nr. 98/14 ir 1998 m. birželio 4 d. sutartį Nr. 98/18 pristatytos šaldytos žuvies verte, sudarytas nesant atsakovo skolos ieškovui. Šie teismų nustatyti faktai reikšmingi kvalifikuojant 2000 m. sausio 28 d. susitarimo akto pagrindu atsiradusius teisinius santykius.
Pagal 1964 m. CK 40 straipsnį sandoriais laikomi piliečių ir organizacijų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Šalių 2000 m. sausio 28 d. susitarimo aktas negali būti vertinamas kaip savarankiškas civilines teises ir pareigas sukuriantis sandoris, nes iš jo turinio negalima nustatyti, kokį savarankišką sandorį (pirkimo-pardavimo ar pan.) šalys sudarė. Minėta, bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2000 m. sausio 28 d. susitarimo akte nurodyta atsakovo skola grindžiama šaldytos žuvies, pristatytos pagal anksčiau šalių sudarytas sutartis, verte. Teismams nustačius, kad, sudarant 2000 m. sausio 28 d. susitarimo aktą atsakovo prievolė sumokėti 858 685,68 Lt kasatoriui nebeegzistavo, konstatuotina, kad 2000 m. sausio 28 d. susitarimo aktas neatitinka 1964 m. CK 40 straipsnyje pateikiamos sandorio sampratos, nes iš nieko niekas neatsiranda (ex nihilo nihil fit). Sandoris, neturintis dalyko, yra savaime negaliojantis (niekinis) kaip neatitinkantis įstatymo reikalavimų (1964 m. CK 47 straipsnis). Tokio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio. Konstatavusi, kad ginčijamas 2000 m. sausio 28 d. susitarimo aktas yra negaliojantis 1964 m. CK 47 straipsnio pagrindu, teisėjų kolegija nepasisako dėl kasaciniame skunde keliamų 1964 m. CK 49 straipsnio aiškinimo ir taikymo klausimų kaip nereikšmingų ir nesudarančių pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Dėl išdėstytų argumentų skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau kitais – šioje nutartyje nurodytais – motyvais.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 22 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Atmetus kasacinį skundą, vadovaujantis CPK 98 straipsniu, atsakovui iš kasatoriaus priteistinos išlaidos advokato pagalbai rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą apmokėti. Byloje pateiktas šias atsakovo išlaidas patvirtinantis įrodymas – 2009 m. rugpjūčio 24 d. pinigų priėmimo kvitas LAT Nr. 512346, kuriame nurodyta 2380 Lt suma. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši suma viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punkte nustatytą dydį, todėl atsakovui priteistinos išlaidos sumažinamos iki 1600 Lt.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo gamybinės-prekybinės įmonės „MARTRAS import-eksport“ (kodas 591-100-19-69) 22 Lt (dvidešimt du litus) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą.
Priteisti iš ieškovo gamybinės-prekybinės įmonės „MARTRAS import-eksport“ (kodas 591-100-19-69) 1600 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Okeano žuvis“ (kodas 122779719).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Baranauskas
Egidijus Laužikas
Zigmas Levickis