PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 21 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Pranckienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Panevėžio pramonės parkas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4609-940/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Panevėžio pramonės parkas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Panplasta“ dėl skolos priteisimo.

Teismas,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Panevėžio pramonės parkas“ (toliau – ir ieškovė, ir apeliantė) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Panplasta“ (toliau – ir atsakovė) 767,55 Eur skolą, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 40,00 Eur skolos išieškojimo išlaidas ir visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Paaiškino, kad 2017 m. birželio 1 d. su atsakove sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 20170606 (toliau – ir Sutartis) dėl patalpų nuomos adresu (duomenys neskelbtini), tačiau šalys, atstovaujamos vadovų, žodiniu susitarimu sutarė, kad atsakovė mokės ne tik sutartyje numatytą nuomos mokestį ir mokesčius už komunalines paslaugas, bet ir žemės mokestį bei nekilnojamojo turto mokestį. Ieškovė atsakovei 2020 m. gruodžio 31 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. PPP 002102 1429, kurios atsakovė pilnai neapmokėjo, neapmokėtas likutis – 767,55 Eur. Apmokėjimo terminas suėjo 2021 m. sausio 15 d. Ieškovei nėra žinomos priežastys, kodėl atsakovė pilnai neapmokėjo 2020 m. gruodžio 31 d. sąskaitos. Atsakovė niekada neginčijo pateiktos sąskaitos faktūros. Priešingai, dalies PVM sąskaitos faktūros apmokėjimas įrodo, kad atsakovė skolą pripažino.

3.       Taip pat nurodė, kad atsakovė ir anksčiau savo sutartines prievoles vykdė netinkamai, o tai patvirtina 2020 vasario 25 d. Panevėžio apylinkės teismo išduotas teismo įsakymas civilinėje byloje Nr. eL2-2577-1105/2020, kurio atsakovė taip pat niekada neginčijo ir ši skola buvo išieškoma teismine tvarka.

4.       Atsakovė UAB „Panplasta“ su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškovės ieškinį atmesti bei priteisti visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Aiškino, kad atsakovė už PVM sąskaitoje faktūroje Nr. PPP 002102 nurodyto nekilnojamojo turto ir žemės mokesčio ieškovei nesumokėjo, nes prievolė mokėti šiuos mokesčius nei pagal Sutartį, nei pagal Lietuvos Respublikos įstatymus atsakovei nekyla.

5.       Atsakovė pažymėjo, jog ieškovė nei už 2017 metus, nei už 2018 metus nebuvo įtraukusi į sąskaitas jokių nekilnojamojo ar žemės turto mokesčių. Atsakovė kategoriškai nesutiko su ieškovės ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, kad atsakovė vykdydama sutartį buvo nesąžininga. Pagal šalių sudarytą patalpų nuomos sutartį atsakovė įsipareigojo mokėti tik patalpų nuomos mokestį, kuris Sutarties sudarymo metu buvo 200 Eur plius PVM, bei komunalinių ir kitų paslaugų mokesčius. Tuo tarpu Sutartyje nebuvo nurodyta, kad patalpų nuomos laikotarpiu atsakovei kyla prievolė ieškovei mokėti ir nekilnojamojo turto bei žemės mokesčius. Pirmą kartą ieškovė šių mokesčių nusprendė pareikalauti iš atsakovės už 2019 metus. Atsakovė su tokiu reikalavimu nesutiko ir dar 2020 m. vasario 17 d. elektroniniame laiške nurodė, kad Sutartyje nenumatyta, jog atsakovė privalo mokėti ginčo objektu šioje byloje esančius žemės ir nekilnojamojo turto mokesčius ieškovei.

6.       Be to, teigė, kad ieškovė nepaaiškino, kodėl skola yra ne 1006,25 Eur, bet 767,55 Eur, kadangi atsakovė ieškovei pagal 2020 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PPP 002102 yra sumokėjusi tik 423,50 Eur.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, valstybei – procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

8.       Teismas nustatė, kad bylos šalis siejo negyvenamųjų patalpų nuomos teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.477 straipsnis, 6.530 straipsnis). Tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovės reikalavimo atsakovei sumokėti žemės ir nekilnojamojo turto mokestį, teisėtumo ir pagrįstumo, kildinamo iš tarp šalių 2017 m. birželio 1 d. sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 20140606.

9.       Taip pat nustatė, kad šalys sudarė rašytinės formos negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurios 8.3 punkte nurodė, kad sutarties pakeitimai ir papildymai galioja tik tuomet jei jie padaryti raštu ir abiejų šalių pasirašyti. Iš šalių sudarytos Sutarties nuostatų matyti, kad šalys sutarė, jog atsakovė mokės nuomos ir kitus komunalinius mokesčius. Rašytinėje Sutartyje nebuvo numatyta sąlyga, kad atsakovė (nuomininkė) įsipareigoja taip pat mokėti nekilnojamojo turto ir žemės mokestį (Sutarties 4 dalis).

10.       Nurodė, kad aplinkybę, jog keitėsi nuomos mokesčio dydis pripažino ir pati atsakovė savo procesiniuose dokumentuose, o atstovas teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad nuomos mokestis buvo mokamas ir pagal kitą nuomos sutartį. Ieškovė šių aplinkybių neginčijo. Tačiau teismas sprendė, kad net jei ir buvo šalių pakeista Sutarties sąlyga dėl nuomos mokesčio dydžio, teismui nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad šalys vykdydamos Sutartį, suderintais konkliudentiniais veiksmais pakeitė Sutarties nuostatas dėl mokesčių sudėties mokėjimo ir žodžiu šalių buvo sutarta ir suderinta, kad atsakovė mokės ne tik nuomos, komunalinius, ryšio paslaugų mokesčius (Sutarties 4.2 punktas), bet ir žemės bei nekilnojamojo turto mokestį, kurie nėra nurodyti rašytinės Sutarties 4.2 punkte (CK 6.532 straipsnio 2 dalis, 6.534 straipsnis).

11.       Nors ieškovė teigė, kad byloje pateiktas tarp šalių vykęs susirašinėjimas elektroniniais laiškais įrodo, kad atsakovė savo prievolę mokėti žemės ir nekilnojamojo turto mokestį pripažino, teismo nuomone, pateiktas susirašinėjimas, įvertinant ir galimus neoficialaus vertimo į lietuvių kalbą bei anglų kalbos vartojimo netikslumus, negali būti vertinamas kaip tinkamai įvykdyta Sutarties sąlyga 8.3 punkto prasme, t. y. nėra laikoma, kad Sutartis buvo pakeista būtent tokia forma (rašytine).

12.       Teismo vertinimu, tai, kad teismo įsakymu civilinėje byloje Nr. eL2-2577-1105/2020 buvo priteista skola ir ieškovės teigimu atsakovė šią skolą – nekilnojamojo turto ir žemės mokestį už 2017 – 2019 m., apmokėjo, nesuponavo spręsti priešingai ir nesudarė pagrindo išvadai, kad šalys suderinta valia žodžiu sutarė pakeisti rašytinės Sutarties nuostatas. Nurodė, kad išduodamas teismo įsakymą teismas netikrino kreditoriaus (ieškovės) reikalavimo pagrįstumo. Procesiniai dokumentai buvo įteikti skolininkei (atsakovei) pagal įstatymą, tačiau civilinėje byloje Nr. eL2-2577-1105/2020 ginčo teisenos tvarka nebuvo vertintos tarpo šalių sudarytos Sutarties nuostatos ir sąlygos, šalių tikrieji ketinimai ir valia, todėl teismo įsakymas neturi prejudicinės galios nagrinėjamai bylai ir tai negali būti pakankamu teisėtu pagrindu konstatuoti, kad šalys žodžiu sutarė pakeisti sutarties sąlygas.

13.       Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsniu bei Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 3 straipsniu ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė yra juridinis asmuo, duomenų, kad išnuomotos patalpos priklauso fiziniam asmeniui nėra, todėl prievolė mokėti nekilnojamojo turto mokestį remiantis šiuo teisės aktu atsakovei nekyla, o žemės mokestį moka žemės savininkas.

14.       Teismo vertinimu, aplinkybė, kad atsakovė apmokėjo dalį PVM sąskaitos faktūros (tai yra sumokėjo nuomos mokestį dėl kurio ginčo byloje nėra) pati savaime negali būti vertinama kaip tinkamas ir pakankamas įrodymas ieškinio reikalavimams pagrįsti.

15.       Teismas nurodė, kad ieškovės 2021 m. balandžio 27 d. pažymoje, 2021 m. kovo 1 d. tarpusavio atsiskaitymo akte nurodyta, kad 2020 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitos faktūros neapmokėta dalis yra ne 1006,25 Eur, o 767,55 Eur, šią sumą ir buvo prašoma priteisti nagrinėjamoje byloje. Kodėl yra nurodyta būtent tokia suma ir prašoma ją priteisti ieškovė nepagrindė nei rašytiniais įrodymais, nei ieškovės atstovės paaiškinimais teismo posėdžio metu. Pažymėjo ir tai, kad 2019 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. PPP 001518 nurodyta, kad žemės ir nekilnojamojo turto mokestis yra skaičiuojamas už 300 kv. m plotą, o 2020 m. gruodžio 31 d. sąskaitoje jau nurodomas 1250 kv. m plotas, nors pagal Sutartį, iš kurios ieškovė kildino savo reikalavimą, atsakovei buvo išnuomotos 1200 kv. m ploto patalpos (Sutarties 2.1 punktas). Ieškovė šių duomenų prieštaringumo nepašalino ir savo reikalavimams pagrįsti neteikė teismui tikslių duomenų ir juos pagrindžiančių patikimų įrodymų.

16.       Teismas sprendė, kad vien remiantis byloje ieškovės pateiktais įrodymais nėra pagrindo konstatuoti, kad šalių sudaryta rašytinė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis buvo šalių žodiniu susitarimu ar kitais konkliudentiniais veiksmais pakeista (CK 6.183 straipsnis). Ieškovė bylos nagrinėjimo teisme metu neįrodė, jog pareigą sumokėti nekilnojamojo turto ir žemės mokestį sutartiniu pagrindu turėjo būtent atsakovė. Sprendė, kad byloje nėra nei ieškovės vadovo, nei atsakovės vadovo patvirtintų Sutarties pakeitimų. Nesant tokios ieškovės iniciatyvos, kad Sutartis būtų pakeista, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti bei spręsti dėl atsakovės netinkamo Sutarties vykdymo. 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17.       Ieškovė UAB „Panevėžio pramonės parkas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį pilna apimtimi, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

17.1.                      Pasak apeliantės, įrodymų visuma teigia, kad buvo taip, kaip teigia ieškovė, nes jei atsakovė nebūtų apmokėjusi 2019 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. PPP 001518, nebūtų 2020 m. vasario 17 d. el. laiške pripažinusi aplinkybės, kad turi mokėti žemės ir nekilnojamojo turto mokestį bei, jei nebūtų dalinai apmokėjusi 2020 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitos-faktūros Nr. PPP 002102, ieškovė niekada nebūtų laikiusi, jog atsakovė privalo mokėti žemės ir nekilnojamojo turto mokestį. Taigi šie trys faktai įrodo, kad labiau tikėtina, kad šalys susitarė dėl žemės ir nekilnojamojo mokesčio mokėjimo tvarkos. Teismas pasirinktinai rėmėsi tik atsakovės atstovo parodymais, nors atsakovės atstovas pats tiksliai nežinojo aplinkybių.

17.2.                      Apeliantė teigia, kad teismas pats savo iniciatyva įtraukė trečiąjį asmenį, gavo jo paaiškinimus, tačiau nesirėmė trečiojo asmens pateiktais akivaizdžiais argumentais. Pirmosios instancijos teismas privalėjo ištirti ne tik ieškovo ir atsakovo, bet ir trečiojo asmens pateiktus įrodymus šioje byloje, tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė, o sprendime pasirinktinai rėmėsi tik atsakovo nurodytais faktais ir aplinkybėmis. 

17.3.                      Pirmosios instancijos teismas vertino 2017 m. birželio 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 20170606 sąlygas pasirinktinai, kaip pvz.: „Šalys sudarė rašytinės formos negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurios 8.3 punkte nurodė, kad sutarties pakeitimai ir papildymai galioja tik tuomet jei jie padaryti raštu ir abiejų šalių pasirašyti.“ Tačiau absoliučiai nevertino nuomos sutarties 8.1 p., kuris nurodo, kad visi su šia sutartimi susiję pranešimai siunčiami kitai šaliai elektroniniu paštu ir adresuojami šalims jų nurodytais adresais. Todėl pažymi, kad atsakovė ir ieškovė susirašinėjo el. paštu ir atsakovė žinojo apie privaloma sumokėjimą žemės mokesčio, nekilnojamojo turto mokesčio, nuomos mokesčio, komunalinių mokesčių ir t. t.

17.4.                      Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismo argumentai motyvuojamoje dalyje prieštarauja net paties atsakovo išsakytai pozicijai, kad 2020 m. vasario 17 d. el. laiške egzistavo atsakovės pripažintos aplinkybės, kad ji turi mokėti žemės ir nekilnojamojo turto mokestį. Taigi net ir atsakovės atstovui patvirtinus ieškovės įrodinėjamas aplinkybes (su atsiliepimu pateikiamas susirašinėjimas el. paštu), teismas pats suponuoja priešingą išvadą.

17.5.                      Mano, kad esant tokiems atsakovės teiginiams ir teikiamiems įrodymams, pirmosios instancijos išvados neabejotinai prieštarauja viena kitai. Darytina logiška išvada, kad ieškovui teigiant ir atsakovui sutinkant su teiginiu (bei pateikiant rašytinius įrodymus), tas teiginys yra įrodytas.

18.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Panplasta“ prašo atmesti ieškovės UAB „Panevėžio pramonės parkas“ apeliacinį skundą ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18.1.                      Pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismas sprendime aiškiai pasisakė dėl 2020 m. vasario 17 d. atsakovės el. laiško ir jo turinio, o sprendimo 43 punkte teismas aiškiai išdėstė motyvus ir argumentus, kad aplinkybė, jog atsakovė apmokėjo dalį PVM sąskaitos faktūros (tai yra sumokėjo nuomos mokestį dėl kurio ginčo byloje nėra) pati savaime negali būti vertinama kaip tinkamas ir pakankamas įrodymas ieškinio reikalavimams pagrįsti, kadangi šis dokumentas išreiškia tik PVM sąskaitą faktūrą išrašiusio asmens valią ir nesukuria prievolių kitai šaliai, todėl negali kaip savarankiškas juridinis faktas, nenustačius kitų sutarties buvimą patvirtinančių aplinkybių, įpareigoti kitą šalį.

18.2.                      Teigia, kad atsakovei pagrįstai nesutikus apmokėti žemės ir nekilnojamojo turto mokesčius pagal 2019 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PPP 01518, ieškovė 2020 m. vasario mėnesį kreipėsi į Panevėžio apylinkės miesto teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo. Kaip atsakovė buvo nurodžiusi atsiliepime į ieškinį, atsakovė teismo siunčiamų dokumentų (t. y. teismo įsakymo ir pranešimo dėl prieštaravimų pateikimo) negavo, o apie priimtą teismo įsakymą faktiškai sužinojo tik šiam įsiteisėjus (t. y. iš antstolio vykdančio išieškojimą) ir praleidus terminą prieštaravimams pateikti. Taigi atsakovė įsiskolinimą ieškovei pagal 2020 m. vasario 25 d. Panevėžio apylinkės teismo išduotą teismo įsakymą priimtą civ. byloje Nr. eL2-2577-1105/2020 (2019 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. PPP 01518 pagrindu) sumokėjo ne dėl to, kad sutiko su minėta sąskaita faktūra ir joje nurodyta skola, bet dėl to, kad faktiškai negavo procesinių dokumentų ir buvo praleidusi terminą prieštaravimams pateikti.

18.3.                      Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas detaliai įvertino ieškovės nurodomas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad nei 2019 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. PPP 001518 „apmokėjimas“, nei 2020 m. vasario 17 d. atsakovės el. laiškas (jo turinys), nei dalinis 2020 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. PPP 002102 apmokėjimas nesudaro pagrindo išvadai, kad šalys susitarė, jog atsakovė privalo mokėti nuomojamųjų patalpų žemės ir nekilnojamojo turto mokesčius.

18.4.                      Atsakovės teigimu, nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovės ir atsakovės susirašinėjimas el. paštu patvirtina, kad atsakovė žinojo apie privalomus mokėjimus, įskaitant žemės ir nekilnojamojo turto mokestį, atkreipia dėmesį, kad jokių šį tariamą faktą (susitarimą) įrodančių dokumentų (susirašinėjimų) ieškovė nepateikė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu. Vien tai, kad ieškovė pareikalavo atsakovę sumokėti žemės ir nekilnojamojo turto mokestį ir atsakovė tą žinojo, nereiškia, kad tokia prievolė kilo atsakovei, t. y. viena šalis, nesant kitos šalies sutikimo, negali vienašališkai keisti Sutarties sąlygų ir/ar primesti papildomų sąlygų (prievolių) kitai šaliai nesant jos sutikimo.

18.5.                      Kadangi į bylą nebuvo įtrauktas joks trečiasis asmuo, kaip ir joks trečiasis asmuo byloje neteikė jokių paaiškinimų ir/ar įrodymų, atsakovei nėra suprantami ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kokiais trečiojo asmens paaiškinimais ir/ar įrodymais teismas nesirėmė (jų neįvardijo ir ieškovė savo apeliaciniame skunde), todėl teigia, kad šie ieškovės apeliacinio skundo argumentai taip pat yra nepagrįsti.

18.6.                      Pasak atsakovės, akivaizdu, kad ieškovė apeliaciniu skundu atsakovės 2020 m. vasario 17 d. elektroninio laiško turinį interpretuoja savaip ir sau naudinga prasme bei, atsakovės vertinimu, netgi siekia suklaidinti teismą teigdama, kad atsakovė tariamai pripažino (patvirtino), jog ji turi mokėti žemės ir nekilnojamojo turto mokestį.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas ginčo šalių apeliacinius skundus, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja juos pagal apeliantų nurodytas ribas, kai byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

20.       Apeliaciniu skundu yra skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo buvo atmestas. Byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties vykdymo, ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės pagal sudarytą nuomos sutartį žemės bei nekilnojamojo turto mokesčių sumas, teigdama, kad susitarimą mokėti ir šiuos mokesčius ieškovės ir atsakovės vadovai sudarė žodžiu. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, nurodęs, kad atsakovės pareiga mokėti ne tik nuomos, bet ir žemės bei nekilnojamojo turto mokesčius liko neįrodyta. Ieškovė, pateikusi apeliacinį skundą teigia, kad teismas pasirinktinai rėmėsi tik atsakovės atstovo parodymais, teismas pats savo iniciatyva įtraukė trečiąjį asmenį, gavo jo paaiškinimus, tačiau nesirėmė trečiojo asmens pateiktais akivaizdžiais argumentais, mano, kad teismas absoliučiai nevertino nuomos sutarties 8.1 p., kuris patvirtina, kad atsakovė žinojo apie privalomą žemės mokesčio, nekilnojamojo turto mokesčio, nuomos mokesčio, komunalinių mokesčių ir kt. sumokėjimą, taip pat mano, kad pirmosios instancijos išvados neabejotinai prieštarauja viena kitai.

21.       Byloje nustatyta, kad tarp bylos šalių susiklostė negyvenamųjų patalpų nuomos teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 6.477 straipsnis, 6.530 straipsnis). 2017 m. birželio 1 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 20140606. Sutartimi ieškovė perdavė atsakovei laikinai vadyti ir naudotis 1200 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (Sutarties 1.1., 2.1 punktai). Atsakovė įsipareigojo mokėti nuomos mokestį ir už suteiktas komunalines paslaugas (Sutarties 1.1 punktas). Šalys sutarė, kad nuomos mokestis už 1200 kv. m nuomojamas patalpas sudaro 200 Eur neįskaitant PVM per mėnesį (Sutarties 4.1 punktas). Be nuomos mokesčio nuomininkas (atsakovė) sumoka mokesčius už šaltą vandenį, elektros ir šiluminę energiją, komunalines bei kitas paslaugas, taip pat ryšio paslaugas, jeigu jos teikiamos nuomininkui pagal nuomininko su paslaugų davėjais sudarytas sutartis. Apmokėjimas už energetinius išteklius ir paslaugas vykdomas pagal Lietuvos Respublikos valstybinės ir vietinės valdžios ar įmonių, teikiančių šias paslaugas patvirtintus ir galiojančius paslaugų tarifus ir įkainius. Nuompinigiai mokami ieškovei (nuomotojai) kas trys mėnesiai už praėjusį laikotarpį, gavus sąskaitą ir ieškovės. Už suteiktas komunalines paslaugas nuomininkas atsiskaito už praėjusį mėnesį iki einamojo mėnesio 10 dienos (Sutarties 4.2 – 4.5 punktai). Sutarties šalys sutartyje aiškiai ir konkrečiai nurodė, kad bet kokie Sutarties pakeitimai ar papildymai galioja tik tuomet, jei jie yra padaryti raštu ir tinkamu būdu abiejų šalių pasirašyti (Sutarties 8.3 punktas). Nagrinėjant bylą teisme abi šalys taip pat patvirtino, kad žodiniu susitarimu buvo padidintas nuomos mokestis, taigi ginčo dėl šios aplinkybės nekilo.

22.       Nagrinėjamu atveju ieškovė byloje teigė, kad ieškovės ir atsakovės atstovai žodžiu sutarė, kad pagal ginčo sutartį atsakovė mokės ne tik nuomos, bet ir žemės bei nekilnojamojo turto mokesčius, aiškino, kad šiuos ieškovės teiginius patvirtina faktas dėl atsakovei išrašytos sąskaitos faktūros dalinio apmokėjimo, taip pat tai, kad atsakovės atžvilgiu jau priimtas teismo įsakymas, kuriuo priteista skola už žemės ir nekilnojamojo turto mokesčius. Atsakovė su šiais ieškovės reikalavimais nesutiko, pateikė ištrauką iš ieškovės ir atsakovės atstovų susirašinėjimo el. laiškais, kuri, pasak atsakovės, patvirtina, kad jokio žodinio susitarimo nebūta.

23.       Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis).

24.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Vertindami šalių pateiktus įrodymus, teismai remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018 72 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju.

25.       Vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, taigi ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus. Šiuo atveju ieškovei teko procesinė pareiga įrodyti, kad atsakovė netinkamai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus atsiskaityti už jai teikimas nuomos paslaugas.

26.       Įstatymas numato galimybę sutarties šalims keisti sudarytą sutartį, tačiau pagal CK 6.192 straipsnio 4 dalį, pakeitimai turi būti tokios pat formos, kokios yra ir sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus. CK 6.183 straipsnyje nurodyta, kad rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis šio straipsnio 1 dalyje numatyta sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pasisakyta, kad šalys savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552-2012; 2020 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-695/2020 31 punktas).

27.       Visų pirma, apeliantė teigia, kad pati atsakovė 2020 m. vasario 17 d. elektroniniu paštu  susirašinėdama su ieškove pripažino, kad turi mokėti žemės ir nekilnojamojo turto mokesčius. Apeliacinės instancijos teismas su tokia ieškovės pozicija nesutinka ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas dėl šio ieškovės argumento išsamiai pasisakė skundžiamo sprendimo 33 punkte, o apeliantė apeliaciniu skundu šių teismo motyvų nepaneigė. Teismas nurodė, kad minėtas susirašinėjimas neįrodo, kad šalys žodžiu buvo sutarusios pakeisti Sutarties sąlygas dėl mokesčių mokėjimo, teismo nuomone pateiktas susirašinėjimas, įvertinant ir galimus neoficialaus vertimo į lietuvių kalbą bei anglų kalbos vartojimo netikslumus, taip pat negali būti vertinamas kaip tinkamai įvykdyta Sutarties sąlyga 8.3 punkto prasme, t. y. nėra laikoma, kad Sutartis buvo pakeista būtent tokia forma (rašytine). Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvadomis ir joms pritaria, taip pat sprendžia, kad elektroniniu paštu vykusiame susirašinėjime, kuriuo remiasi abi šalys, esanti sakinių konstrukcija nėra taisyklinga, tiek iš originalo kalbos (anglų k.), tiek ir teksto vertimo iš esmės nėra įmanoma suprasti ką norima pasakyti šiuo susirašinėjimu, tačiau atsakovės atstovo teiginys „laikausi tarpusavio teisinės (anglų k. – legal) sutarties“, suponuoja labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovė dėl tokių sutarties pakeitimų nesutiko ir buvo linkusi laikytis šalių pasirašytos sutarties sąlygų. Dėl to apeliacinio skundo argumentai dėl teismo padarytų nelogiškų išvadų atmestini kaip nepagrįsti.

28.       Apeliantė taip pat teigia, kad atsakovė apmokėjo 2019 m. gruodžio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PPP 001518, iš dalies apmokėjo 2020 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. PPP 002102, todėl ieškovė laikosi nuomonės, kad atsakovė privalo mokėti žemės ir nekilnojamojo turto mokestį ir tai pati savo tokiais veiksmais pripažįsta. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti ir su šiais ieškovės argumentais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad išduodamas teismo įsakymą teismas netikrino kreditoriaus (ieškovės) reikalavimo pagrįstumo, teismo įsakymas neturi prejudicinės galios nagrinėjamai bylai ir tai negali būti pakankamu teisėtu pagrindu konstatuoti, kad šalys žodžiu sutarė pakeisti sutarties sąlygas. Tokia pirmosios instancijos išvada laikytina visiškai pagrįsta.

29.       Pagrindinės teismo sprendimo prejudicialumo vertinimo taisyklės suformuluotos ir nuosekliai plėtojamos kasacinio teismo praktikoje. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto išraiška įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti (prejudiciniai faktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias teismo sprendimo prejudicialumo galią patvirtinančias nuostatas (byloje turi būti nustatytas jų visetas): prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010; kt.). 

30.       Įsiteisėjęs teismo įsakymas įgyja res judicata galią, tampa privalomu, nenuginčijamu ir vykdytinu teismo procesiniu dokumentu (Civilinio proceso kodekso 18 str.). Civilinio proceso kodekso XXIII skyriuje įtvirtinto supaprastinto proceso dėl teismo įsakymo išdavimo esmė – greitai ir su nedidelėmis kreditoriaus bei teismo sąnaudomis išspręsti situaciją, kai skolininkas negrąžina skolos kreditoriui ir iš esmės ginčo dėl skolos nėra. Teismas, netikrindamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo, išduoda kreditoriui teismo įsakymą, kuris įsigalioja, jeigu skolininkas nepateikia prieštaravimų.

31.       Nagrinėjamu atveju, nors atsakovė neginčijo teismo priimto įsakymo, sumokėjo teismo įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu priteistą skolą, akivaizdu, kad priimant minėtą teismo įsakymą nebuvo nustatinėjamos šioje byloje teisiškai reikšmingos aplinkybės – ar šalys žodiniu susitarimu pakeitė nuomos sutarties sąlygas dėl mokesčio už nuomą sudėties. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismo pagrįstai konstatuota, kad, šiuo konkrečiu atveju, teismo įsakymas šioje byloje neturi prejudicinės galios nustatinėjant teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su rašytinės sutarties pakeitimu.

32.       Aplinkybė, kad atsakovė apmokėjo dalį 2020 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitos-faktūros Nr. PPP 002102, tai yra sumokėjo nuomos mokestį dėl kurio ginčo byloje nėra ir kuris yra abiejų šalių pripažįstamas, niekaip nepatvirtina ieškovės šioje byloje įrodinėjamos aplinkybės, kad tokiais savo veiksmais atsakovė pripažino buvus žodinį šalių susitarimą mokėti ne tik nuomos, komunalinius, ryšio paslaugų mokesčius, bet ir žemės bei nekilnojamojo turto mokesčius. Priešingai, ši aplinkybė tik patvirtina ginčo rašytinės sutarties nuostatas dėl nuomos mokesčio mokėjimo ir jų tinkamą vykdymą.

33.       Nors apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas pats savo iniciatyva įtraukė trečiąjį asmenį, gavo jo paaiškinimus, tačiau nesirėmė trečiojo asmens pateiktais akivaizdžiais argumentais, o sprendime pasirinktinai rėmėsi tik atsakovo nurodytais faktais ir aplinkybėmis, tokie ieškovės argumentai nėra pagrįsti bylos duomenimis. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, 2021 m. spalio 11 d. nutartimi atnaujinęs bylos nagrinėjimą, pasiūlė šalims spręsti dėl trečiojo asmens įtraukimo į bylą, kadangi byloje buvo pateikta ir nuomos sutartis tarp kito juridinio asmens ir atsakovės, tačiau pati ieškovė 2021 m. spalio 19 d. procesiniame dokumente nurodė, kad pagrindo įtraukti trečiąjį asmenį į bylą nėra, nes minėta sutartis niekada nebuvo pradėta vykdyti. Byloje nėra duomenų, kad į bylą teismas savo iniciatyva būtų įtraukęs kokį nors trečiąjį asmenį ir gavęs jo paaiškinimus, todėl apeliantės prieš tai minėti argumentai laikyti nepagrįstais ir atmestini.

34.       Apeliantė taip pat teigia, kad teismas nevertino nuomos sutarties 8.1 p., kuris nurodo, kad visi su šia sutartimi susiję pranešimai siunčiami kitai šaliai elektroniniu paštu ir adresuojami šalims jų nurodytais adresais. Kadangi atsakovė ir ieškovė susirašinėjo elektroniniu paštu, pasak apeliantės, atsakovė žinojo apie privalomą žemės mokesčio, nekilnojamojo turto mokesčio, nuomos mokesčio, komunalinių mokesčių ir t. t. sumokėjimą. Šiuo atveju sutiktina su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, kad nepaisant to, jog atsakovė žinojo apie ieškovės reikalaujamą sumokėti žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių sumą, tai nepatvirtina tokio reikalavimo teisėtumo. Vien tai, kad ieškovė pareiškė tokį reikalavimą ir su juo supažindino atsakovę nepatvirtina tarp šalių buvus dvišalio sutarimo dėl tokių mokesčių mokėjimo, todėl ir šie apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

35.       Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nesant jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių buvus šalių sutarimą dėl sutarties pakeitimo ir atsakovės įsipareigojimo papildomai mokėti žemės ir nekilnojamojo turto mokesčius, o taip pat nesant jokių pagrįstų ir objektyvių duomenų apie šalių konkliudentinius veiksmus derinant sutarties nuostatų dėl nuomos mokesčio sudėties pakeitimą (CPK 176, 177 straipsniai), pritartina skundžiamo teismo sprendimo motyvams, kad teismui nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, kurie sudarytą pagrindą išvadai, jog šalys vykdydamos Sutartį, suderintais konkliudentiniais veiksmais pakeitė Sutarties nuostatas. Dėl to atsakovei nekyla pareiga pagal šalių sudarytą sutartį mokėti žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių ir ieškovės ieškinio reikalavimai pirmosios instancijos teisme atmesti pagrįstai.

36.       Remiantis tuo, kas išdėstyta, įvertinus tiek pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvus, tiek apeliacinio skundo argumentus, spręstina, kad

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

37.       Bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovė teikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir dėl to patyrė 600 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurios yra pagrįstos, atitinkančios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ įtvirtintus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, šios išlaidos atsakovei priteistinos iš apeliantės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a :

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės UAB „Panevėžio pramonės parkas“, juridinio asmens kodas 304081860, atsakovei UAB „Panplasta“, juridinio asmens kodas 304031206, 600 Eur (šešių šimtų eurų) išlaidas už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.