Civilinė
byla Nr. 3K-3-550/2008
Procesinio
sprendimo kategorija 30.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. lapkričio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo
Levickio (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Algio
Norkūno,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. C.
kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 5 d. sprendimo peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo J. C. ieškinį atsakovams J. K., Vilniaus miesto
savivaldybės administracijai, R. M., R. A., V. B., I. M., A. M., L. L., Ž. B.,
Labdaros ir paramos fondui ,,Dr. P. J. K. fondas“, UAB „Senamiesčio ūkis“,
tretiesiems asmenims VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, R. M., R. J. dėl
nuosavybės teisių pripažinimo, valdymo teisių pažeidimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje
yra dėl nekilnojamojo daikto dalies priežiūros ir rekonstravimo teisinių
sąlygų, taip pat dėl šio daikto pripažinimo asmenine ieškovo nuosavybe.
Ieškinyje
nurodyta, kad ginčo balkonu - terasa ieškovas naudojosi nuo 1988 m., tada
orderiu jam buvo suteiktas butas. Ieškovui butą privatizavus, balkonas – terasa
buvo buto priklausinys, pagal įstatymą jis įgijo nuosavybės teisę (galiojusio
1964 m. atitinkamos redakcijos CK 153 straipsnis, Butų privatizavimo įstatymo 2
straipsnio 1 dalis). Balkono įgijimą patvirtina ir tai, kad privatizuojant butą
kaina pagal Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 7 punktą nebuvo 2
proc. mažinama. Ieškovo teigimu, 2002 m. gegužės 14 d. namo (duomenys
neskelbtini) butų ir negyvenamųjų patalpų gyventojų protokoliniai
susirinkimai ir išvada daryti stogo rekonstrukciją yra neteisėti, nes
susirinkimas įvyko pažeidžiant įstatymą, be to, objektas konstrukciškai
nesusijęs su kitų butų savininkų patalpomis. Ieškinyje remiamasi Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio
15 d. nutarties byloje Nr. 3K-3-1104/2003 išaiškinimu, kad ginčo objekto
viršutinė dalis yra atsakovui priklausančių negyvenamųjų patalpų stogas, o
ieškovas tą pačią dalį naudoja kaip balkoną. Jis nedavė sutikimo atsakovams
rekonstruoti šį objektą, dėl to Vilniaus miesto savivaldybė neteisėtai išdavė
2002 m. birželio 13 d. leidimą stogo rekonstrukcijai. 2002 m. liepos mėnesį
balkoną-terasą pradėta ardyti, jį rekonstravus, įrengtas stogas.
Ieškovas J. C.
ieškiniu (T. 7, b. l. 3-8) prašė teismo:
1. Pripažinti,
kad buto, esančio (duomenys neskelbtini) name (pašto adresas: (duomenys
neskelbtini) balkonas yra šio buto priklausinys ir nuosavybės teise
priklauso buto savininkui J. C. nuo 1992 m. vasario 25 d.
2. Pripažinti
butų ir kitų patalpų (duomenys neskelbtini) namo savininkų 2002 m.
gegužės 14 d. protokolinius susirinkimus ir išvadą dėl (duomenys neskelbtini)
stogo dangos rekonstrukcijos neteisėtais ir juos panaikinti.
3. Panaikinti
Vilniaus miesto savivaldybės 2002 m. birželio 13 d. išduotą leidimą Nr.
487/R-280 įgaliotam asmeniui R. A. atlikti stogo rekonstrukciją virš patalpų,
plane pažymėtų nuo 5-11 iki 5-14, name (duomenys neskelbtini).
4. Įpareigoti
atsakovus J. K. ir R. A. savo lėšomis nuimti nuo balkono varinę skardą ir
atstatyti balkono konstrukcijas pagal Paminklų restauravimo–projektavimo
instituto darbo projekto korektūros 12-983-08-AS3-1K-1-124/21-390 brėžinį AS-4
(fasadas tarp ašių, 7-8) per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilniaus
miesto 3-iasis apylinkės teismas 2008 m. sausio 21 d. sprendimu ieškinį
patenkino. Sprendimu teismas:
1. Pripažino,
kad terasa, esanti virš atsakovui R. A. nuosavybės teise priklausančio buto (duomenys
neskelbtini), yra ieškovo J. C. buto (duomenys neskelbtini), kuris
yra pastate 1A2p (duomenys neskelbtini), priklausinys.
2. Pripažino
Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) namo butų ir kitų patalpų
savininkų 2002 m. gegužės 14 d. susirinkimo sprendimą dėl pastato (duomenys
neskelbtini) stogo dangos–terasos rekonstrukcijos niekiniu nuo priėmimo
momento.
3. Panaikino
Vilniaus miesto savivaldybės 2002 m. birželio 13 d. išduotą leidimą atlikti
stogo rekonstrukciją virš patalpų, plane pažymėtų nuo 5-11 iki 5-14, esančių
name (duomenys neskelbtini).
4. Įpareigojo
atsakovus J. K. ir R. A. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo
dienos savo lėšomis nuimti nuo eksploatuojamo stogo (terasos) varinę skardą ir
atstatyti terasos konstrukcijas į buvusią padėtį pagal Paminklų
restauravimo–projektavimo instituto parengto 1988 m. pastato (duomenys
neskelbtini) Darbo projekto korektūros brėžinį.
Teismas
nustatė, kad ieškovas nuosavybės teise turi butą (duomenys neskelbtini) pastate
1A2p, kurį jis įgijo 1992 m. vasario 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pagal
Butų privatizavimo įstatymą, į butą patenkama iš namo (duomenys neskelbtini)
laiptinės. Butas ieškovui naudotis suteiktas 1988 m. Atsakovas J. K. 2001 m.
birželio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo patalpas, pažymėtas nuo
5-1 iki 5-14, rūsyje – 5-15, 5-16, 5-17, 6-1, 6-2, esančias (duomenys
neskelbtini). Virš patalpų nuo 5-11 iki 5-14 yra ginčo objektas, ieškovo
vadinamas balkonu-terasa, atsakovo – stogu. Atsakovas J. K. įgaliojo tvarkyti
ir remontuoti patalpas R. A., kuris 2003 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo
sutartimi jas įgijo nuosavybėn. Ginčo objektas konstrukciškai susijęs su dviejų
savininkų naudojamomis pastato dalimis. 2002 m. gegužės 14 d. namo gyventojų
susirinkime pritarta stogo rekonstrukcijai. 2002 m. birželio 13 d. Vilniaus
miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentas išdavė J. K. įgaliotiniui R. A.
statybos leidimą atlikti stogo rekonstrukciją pagal R. G. firmos projektą.
Atsakovai atliko ginčo objekto rekonstrukciją, jį visiškai likviduodami. 2004
m. birželio 21 d. ekspertų išvadose ginčo objektas vadinamas buto Nr. 11 balkonu-terasa.
Pakartotinės ekspertizės 2006 m. lapkričio 20 d. akte nurodyta, kad iki 2002 m.
atliktos rekonstrukcijos ginčo objektas buvo statinio, kuris atliko dvigubą
funkciją, dalis: buto Nr. 5 patalpoms – kaip sutapdintas stogas – lubų ir stogo
funkciją, o buto Nr. 11 patalpoms – kaip aikštelės poilsiui – terasos grindų
funkciją. Teismas sprendė, kad ieškovas įrodė nuolatinį funkcinį terasos ryšį
su jam nuosavybės teise nuo 1992 m. priklausančiu butu. Terasa atitiko 1964 m.
CK 153 straipsnyje nurodytus daikto priklausinio požymius. Ginčo objektas
neturi funkcinio ryšio su kitais (duomenys neskelbtini) namuose
esančiais butais, nes į terasą patenkama tik iš ieškovo buto. Teismas
pripažino, kad namo savininkų susirinkimas negalėjo nuspręsti dėl balkono
rekonstrukcijos, nes susirinkime sutikimas buvo gautas iš tų bendraturčių,
kurių naudojamos patalpos konstrukciškai nesusijusios su ieškovo naudojamu
ginčo objektu. Atsakovai, inicijuodami gyventojų susirinkimą klausimais, kurie
jiems nepriklauso spręsti, veikė nesąžiningai (CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalys).
Teismas sprendė, kad pažeista ieškovo teisė turi būti ginama (CK 1.138
straipsnio 1 dalis), atkuriant iki teisės pažeidimo buvusią padėtį. Leidimas
stogo rekonstrukcijai naikintinas, nes išduotas neturint bendraturčio sutikimo,
pažeidžiant galiojusio Statybos įstatymo 20 straipsnį, aplinkos ministro 1999
m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 316 patvirtintos Leidimų statyti ir griauti
statinius išdavimo tvarkos 20 punktą.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio
5 d. sprendimu atsakovų R. A. ir J. K. bei Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos apeliacinius skundus tenkino ir nusprendė Vilniaus miesto
3-iojo apylinkės teismo 2008 m. sausio 21 d. sprendimą panaikinti bei ieškovo J.
C. ieškinį atmesti.
Teismas nurodė
byloje nustatytą aplinkybę, kad ginčo objekto viršutinė dalis yra atsakovui
priklausančių patalpų stogas, ieškovas tą pačią dalį naudoja kaip balkoną. Tai
– bendro naudojimo objektas, dėl to negali būti pripažintas ieškovo asmenine
nuosavybe. Ginčo objektas nėra ieškovo buto priklausinys, nes neatitinka CK
4.19 straipsnyje nurodytų priklausinio požymių, t. y. nėra savarankiškas
daiktas. Teismas taip pat sprendė, kad pirmosios instancijos teismo sprendime
netinkamai įvertinti bylos įrodymai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Teismas
konstatavo, kad 1992 m. vasario 25 d. buto pirkimo-pardavimo sutartimi ginčo
objektas ieškovui nebuvo parduotas, nes bendro naudojimo su kitais butais
patalpa negalėjo būti priskirta tik ieškovui. Atskiro, vien ieškovo butui
priskirto balkono nebuvo, dėl to šį butą privatizuojant jis į kainą
neįtrauktas. Buto inventorizacinėje byloje nenurodyta, kad ieškovui parduodamas
balkonas (T. 1, b. l. 22, 23). Namo butų savininkai sutiko, kad būtų atliekama
stogo rekonstrukcija. Leidimo rekonstrukcijai išdavimas neprieštaravo statybos
reglamento STR 1.07.01:1999 nuostatoms. Ieškinio reikalavimas panaikinti
leidimą rekonstrukcijai neturi pasekmių, nes rekonstrukcija yra atlikta, dėl to
tokio leidimo panaikinimas ieškovo norimų pasekmių nesukeltų. Ieškovas
pripažino, kad ginčo objekto rekonstrukcija buvo būtina, sutiko, kad būtų įrengta
izoliacinė danga, nes esama padėtis iki rekonstrukcijos netenkino kitų
bendraturčių interesų. Ieškinio reikalavimas dėl terasos atstatymo pagal 1988
m. projektą atmestinas, nes pasikeitė pastato padėtis dėl jo susidėvėjimo.
Ieškovas turi teisę siekti stogo dangos atnaujinimo su sąlyga, kad pateiks
tokios rekonstrukcijos projektą, siūlymus dėl darbų išlaidų.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu ieškovas J. C. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 5 d. sprendimą ir palikti
galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. sausio 21 d. sprendimą.
Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys
esminiai argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino
bylos rašytinių įrodymų – R. G. firmos projekto, terasos nuotraukų, ekspertizės
aktų, kurie leidžia teigti, kad terasa yra ne bendro naudojimo objektas, bet
atskiras savarankiškas daiktas, atliekantis rekreacinę funkciją ir taip susijęs
su ieškovo butu. Ieškovas terasa naudojosi nuo 1988 m., į ją įeiti buvo galima
tik per ieškovo butą. Vilniaus apygardos teismas skundžiamame sprendime
atsisakė įpareigoti atsakovus atstatyti terasą pagal 1988 m. projektą dėl
pastato susidėvėjimo, tačiau šios išvados nepagrindė konkrečiais bylos
įrodymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose
Nr. 3K-3-428/2004 ir 3K-3-595/2005 pasisakė daikto perleidimo atveju, kad
pagrindinio daikto priklausinio kitokį likimą reikalaujama specialiai aptarti
sutartyje. Ieškovo buto privatizavimo sutartyje kitoks balkono likimas
neaptartas. Taip skundžiamame sprendime teismas netaikė 1964 m. CK 153
straipsnio ir galiojančio CK 4.14 straipsnio 1 dalies nustatytos prezumpcijos,
kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas.
2. Vilniaus apygardos teismas sprendime
nepagrįstai pripažino terasą bendro naudojimo objektu ir atsisakė ją laikyti
ieškovo buto priklausiniu, nors turėjo padaryti priešingą išvadą, taikydamas CK
4.15 ir 4.19 straipsnius, kuriuose nustatyta, kas yra laikoma pagrindinio
daikto dalimi, o kas priklausiniu, taip pat Daugiabučių namų savininkų bendrijų
įstatymo 2 straipsnį, kuriame apibrėžta bendro naudojimo objekto sąvoka, ir STR
1.14.01:1999 7 punktą, kuriame apibrėžta patalpos sąvoka. Dėl to teismas
sprendime neįvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutarties byloje Nr. 3K-3-1104/2003
nurodymų įvertinti įrodymus ir nustatyti ginčo objekto statusą – tai bendro
naudojimo pirmo aukšto perdangų konstrukcija ar terasa.
3. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai
konstatavo, kad ginčo objektas pastatytas teisėtai pagal 1988 m. projektą,
inventorizuotas kaip balkonas 1989 m. atliekant kadastrinius matavimus.
Apeliacinės instancijos teismas nepripažino terasos kaip buto priklausinio
privatizavimo 1992 m. fakto, nors tą patvirtina buto įkainojimo aktas, pagal
kurį privatizuojamo buto kaina, nesant balkono, būtų sumažinta 2 proc., tačiau
ši kaina nebuvo sumažinta. Pagal Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr.
309 7 punktą privatizuojant butą be balkono ar jo funkciją atliekančios terasos,
kaina būtų mažinama 2 proc., to nepadarius, ieškovas privatizavo butą kartu su
terasa. Teismas taip pat turėjo taikyti CK 4.37 ir 4.93 straipsnius dėl
savininko teisių gynimo ir apginti ieškovo kaip terasos savininko teises.
Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą
atsakovas R. A. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 5
d. sprendimą. Atsiliepime išdėstyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu
skundu argumentai:
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartyje byloje Nr.
3K-3-1104/2003 padaryta išvada, kad ginčo objektas yra bendro naudojimo
objektas, taigi ieškovas nepagrįstai jį savinasi kaip jo buto priklausinį.
Kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės yra siejamos tik su faktiniu ginčo
objekto naudojimusi, tačiau nepatvirtina kasatoriaus teisės į tokį naudojimąsi.
Tačiau vien ta aplinkybė, kad esant iškirstai angai iš ieškovo buto jis įgijo galimybę
išeiti ant stogo, ieškovui nesuteikia išimtinių teisių į ginčo objekto
nuosavybę. Ieškovo galimybė išeiti ant stogo neįrodo teisės į ginčo objektą, tą
patvirtina VĮ Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro Vilniaus
filialo 2002 m. gegužės 7 d. atsisakymas įregistruoti ginčo objektą kaip
ieškovo nuosavybę. Ginčo objektas yra atsakovui priklausančio statinio stogas,
o ne terasa, kaip nurodo ieškovas. Taigi terasa teisėtai neegzistuoja, dėl to
ji negalėjo nuosavybės teise priklausyti Vilniaus miesto savivaldybei, o ši ją
perleisti ieškovo nuosavybėn pagal privatizavimo sutartį.
2. Bylos įrodymais nepatvirtinta ieškovo teisė
į ginčo objektą ir jo įrengimą. Neteisėtai sukūrus šį objektą modifikuojant
atsakovo patalpų stogą, tai negali būti laikoma teisėtu ir pakankamu pagrindu
įteisinti faktinį ginčo objekto ryšį su ieškovo butu, juolab paneigti tą ryšį
su atsakovo patalpomis, kurios be stogo negalėtų būti naudojamos pagal paskirtį
(CK 4.15 straipsnis).
Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą
atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo kasacinį skundą
atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 15 d. sprendimą. Atsiliepime išdėstyti šie
esminiai argumentai:
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai
priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos bylinėjimosi
išlaidas, nors byloje nekonstatuota atsakovo kaltės išduodant ginčijamą
statybos leidimą. Šiam leidimui išduoti buvo pateiktas 2002 m. gegužės 14 d.
daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų
susirinkimo protokolas. Šis dokumentas buvo galiojantis ir juo remdamasi savivaldybės
administracija išdavė statybos leidimą (aplinkos ministro 1999 m. spalio 4 d.
įsakymu Nr. 316 patvirtintos Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo
tvarkos 20.3 punktas). Šiame protokole neužfiksuota ieškovo prieštaravimų stogo
rekonstrukcijai ar teiginių, kad stogas yra ieškovo buto priklausinys. Ieškovo
nurodomas balkonas nėra pavaizduotas ieškovo buto techninės apskaitos byloje.
Dėl to ginčijamas leidimas namo (duomenys neskelbtini) stogo rekonstrukcijai išduotas nepažeidžiant teisės aktų
reikalavimų.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasacine
tvarka nagrinėjamoje byloje vienas iš esminių teisės klausimų yra nuosavybės
teisių įgijimo į ginčo objektą klausimas. Esant pareikštam ieškinio
reikalavimui dėl nuosavybės teisių ieškovui į ginčo objektą pripažinimo teisėjų
kolegija vadovaujasi CK 4.47 straipsniu, kuriame įvardyti nuosavybės teisės į
daiktą įgijimo pagrindai (sandoris arba kitas įstatymuose įvardytas nuosavybės
įgijimo pagrindas). Asmuo, reiškiantis reikalavimą dėl nuosavybės teisių į
ginčo daiktą pripažinimo, turi įrodyti aplinkybes, sudarančias kurį nors iš
įstatyme įvardytų nuosavybės teisių į tą daiktą įgijimo pagrindų. Toks asmuo,
siekdamas ginti jam priklausančią ir, jo teigimu, pažeidžiamą ar ginčijamą
teisę, turi įrodyti, kad jis turi pagrindą reikalauti šios teisės gynimo (CK 1.138
straipsnis, CPK 5 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje ieškovas, teigdamas,
kad pažeidžiama jo teisė į ginčo objekto nuosavybę, privalėjo pagrįsti savo
teiginius, pateikdamas nuosavybės teisės įgijimą pagal įstatymo reikalavimus
patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Pagal
pateiktus byloje įrodymus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nenustatė
fakto, kad ieškovas būtų įgijęs prašomas pripažinti nuosavybės teises į ginčo
objektą. Faktinių aplinkybių nustatymas atliekamas jų įrodinėjimo procese
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, kasaciniame teisme remiamasi
byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Byloje teismų nustatyta, kad ieškovas privatizuodamas butą 1992 m. vasario 25
d. buto pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu kartu neprivatizavo prie jo buto
besiribojančio statinio stogo (ginčo objekto) ir jo asmeninėn nuosavybėn
neįgijo. Nurodyto statinio patalpos 2001 m. birželio 26 d. pirkimo-pardavimo
sutartimi įgytos atsakovo J. K. nuosavybėn (T. 6, b. l. 91), kuris šias
patalpas perleido 2003 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovui R.
A. Šios aplinkybės byloje nustatytos įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą,
nepažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, išdėstytų CPK 177-185
straipsniuose. Bylą nagrinėję teismai nurodė, kad ginčo objektas yra atsakovui
priklausančių negyvenamųjų patalpų stogas, o ieškovas tą pačią dalį naudoja
kaip balkoną. Kasacine tvarka nagrinėjanti bylą teisėjų kolegija pažymi, kad
ieškovo vien tik faktinis daikto, priklausančio kitam savininkui, naudojimas be
šio sutikimo nesukuria teisėto pagrindo nei naudotis tuo daiktu, nei juolab
reikalauti nuosavybės teisių į tą daiktą pripažinimo.
Byloje
priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartyje nurodyta žemesniųjų instancijų
teismams išsiaiškinti, kuo laikytinas ginčo objektas. Pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų nustatyta, kad šis objektas yra atsakovui R. A.
priklausančių negyvenamųjų patalpų stogas, ieškovas jį faktiškai naudojo,
galėdamas į jį patekti iš ieškovui priklausančio buto esančių durų. Šis
objektas neatitinka balkono apibrėžties, pateiktos aplinkos ministro 1999 m.
rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtinto reglamento STR 1.14.01:1999 ,,Pastatų
plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“, nes pagal šią tvarką balkonu laikoma
prieinama iš pastato vidaus aikštelė su aptvaru žmonių saugai užtikrinti,
pritvirtinta prie pastato laikančių konstrukcijų. Ginčo objektas neatitinka
esminių balkono požymių ir jis nėra pastatytas savo paskirtimi kaip balkonas. Teisinio
pagrindo egzistuoti ginčo objektui kaip terasai taip pat nėra, nes pagal
patvirtintą projektinę dokumentaciją ginčo objektas yra stogas, t. y. viena iš
namo, kuriame yra ieškovo ir atsakovo patalpos, pagrindinių konstrukcijų.
Stogas, kaip statinio dalis, nėra atskiras nekilnojamasis daiktas, jis
neinventorizuotas kaip ieškovo buto priklausinys, dėl to būdamas pastato
konstrukcijų dalis negali būti laikomas savarankišku nekilnojamuoju daiktu.
Atsakydama į
kasacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad ginčo objektas yra ieškovo
buto priklausinys, kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad CK 4.12-4.15
straipsniuose įtvirtintas daiktų skirstymas į pagrindinius daiktus, galinčius
būti savarankiškais teisinių santykių objektais, ir antraeilius. Antraeiliais
daiktais pripažįstami tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba
pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. Jie
savo ruožtu dar skirstomi į: esmines pagrindinio daikto dalis, kurios įeina į
pagrindinio daikto sudėtį ir yra su juo taip neatskiriamai susijusios, kad be
jų pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų
pripažintas nevisaverčiu; gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir
pajamas; pagrindinio daikto priklausinius. Pagal CK 4.19 straipsnį
priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti
antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu
daiktu. Taigi nagrinėjamoje byloje statinio patalpų, priklausančių atsakovui,
stogas laikytinas antraeiliu daiktu, t. y. esmine ir neatskiriama statinio
konstrukcijų dalimi, tačiau pagal pritaikytą paskirtį negali būti laikomas
ieškovo buto priklausiniu. Dėl to nurodytas kasacinio skundo teiginys, kuriuo
atsakovo statinio stogas prilyginamas ieškovo buto priklausiniui, yra teisiškai
nepagrįstas. Kadangi ginčo objektas nėra ieškovo buto priklausinys, tai nėra
teisinio pagrindo jį priskirti ieškovo nuosavybėn pagal CK 4.14 straipsnį,
kuriuo remiantis priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas. Tokia išvada
atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės į nuosavybės įgijimą aiškinimo ir
taikymo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. vasario 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-88/2005 UAB ,,Mūsų
laikas“ v. UAB ,,Vorto“, 2005 m. birželio 6 d. nutartis byloje Nr.
3K-3-322/2005 Ą. V. v. G S. ir kt., 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis
byloje Nr. 3K-3-419/2005 J. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt.).
Bylos šalys nebuvo susitarusios dėl ginčo stogo perdavimo
ieškovo nuosavybėn. Byloje nėra rašytinių įrodymų, to netvirtino ir ieškovas,
kad šalys būtų sudariusios jungtinės veiklos arba rangos sutartis ginčo stogo
rekonstrukcijai, dėl to, nebūdamas pagrindinio daikto (statinio) savininkas,
ieškovas negalėjo įgyti nuosavybės teisių į ginčo stogą, nes pagrindinis
daiktas (statinys) nuosavybės teise priklausė atsakovui, o šalys tarpusavyje
jokių sandorių dėl stogo nesudarė. Kadangi ieškovas neįrodė nuosavybės
teisių į ginčo objektą, tai nesamos teisės teismine tvarka nėra pripažįstamos
ir ginamos (CK 4.93, 4.98 straipsniai). Atmetus kasacinio skundo argumentus dėl
ginčo objekto statuso ir nuosavybės teisių į jį pripažinimo, kiti kasacinio
skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi tiek ginčo baigčiai, tiek
skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumo įvertinimui.
Teisėjų
kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimo išvada, kad
ieškovo reikalavimai panaikinti namo (duomenys neskelbtini) butų
savininkų 2002 m. gegužės 14 d. protokolinius susirinkimus ir jų išvadas, taip
pat Vilniaus miesto savivaldybės 2002 m. birželio 13 d. išduotą leidimą
atlikti atsakovo patalpų stogo rekonstrukciją yra nepagrįsti ir negali sukelti
siekiamų pasekmių. Ieškovas dalyvavo nurodytos datos savininkų susirinkime ir
prieštaravimų nepareiškė, taigi tuo metu ieškovas nemanė, kad jo teisės
pažeidžiamos. Kolegija daro išvadą, kad ieškovo ginčijamais protokoliniais
susirinkimais ir savivaldybės leidimu negalėjo būti pažeistos ieškovo neįgytos
bei jo neturimos teisės į ginčo stogo nuosavybę. Dėl to apeliacinės instancijos
teismas sprendimu pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisių į
statinio stogą pripažinimo. Atmetus šį ieškinio reikalavimą, negalėjo būti
tenkinami ieškinio reikalavimai dėl statinio stogo rekonstrukcijos parengiamųjų
dokumentų pripažinimo neteisėtais ir šio stogo grąžinimo į pradinę padėtį, nes
šie reikalavimai nesusiję su ieškovo turimų materialinių teisių gynimu (CPK 5
straipsnio 1 dalis).
Dėl išdėstytų
motyvų konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas sprendimu teisiškai
pagrįstai atmetė ieškinį, šis sprendimas yra teisėtas ir paliktinas nepakeistas
(CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 5 d. sprendimą
palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas
Levickis
Sigitas Gurevičius
Algis Norkūnas