Civilinė byla Nr. e2-1503-553/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01028-2019-8
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 1 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų S. R. (S. R.), A. B.-R. ir I. N. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Energetikos tiekimo bazė“ bankrotas pripažintas tyčiniu, suinteresuoti asmenys S. R., Ž. B., V. S., A. L. (A. L.), I. B., A. B.-R., I. N.,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl pagrindų bankrotą pripažinti tyčiniu egzistavimo.
2. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartimi BUAB „Energetikos tiekimo bazė“ (toliau – ir bendrovė) iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta MB „Nemokumas“.
3. Bendrovė nemokumo administratorė kreipėsi į teismą su prašymu bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad VĮ „Registrų centras“ duomenimis, paskutinis bendrovės vadovas buvo S. R., kurs atleistas 2010 m. lapkričio 4 d., o kitas vadovas nepaskirtas. Bendrovės valdymo organai nėra įvykdę jokių jiems įstatymu ir teismo nutartimi nustatytų pareigų, t. y. administratorei neperdavė bendrovės dokumentų / turto, neteikė informacijos apie bendrovės veiklą. Nuo 2010 m. liepos 29 d. bendrovės akcininkas Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – JAV) bendrovė „Langford Group Holding“ L.L.C, o tikslių duomenų, kas buvo bendrovės akcininkais iki 2010 m. liepos 29 d. nėra. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2006 metais atlikto patikrinimo metu nustatė, kad iki 2010 m. liepos 29 d. bendrovės akcininkais buvo S. R., O. R., A. R. (A. R.) ir J. R.. Po S. R. atleidimo bendrovė realios veiklos nebevykdė, neteikė privalomų teikti deklaracijų, ataskaitų, finansinės atskaitomybės rinkinių, į darbą nebuvo priimtų naujų darbuotojų, banko sąskaitoje nevyko jokie piniginiai judėjimai, vėliau banko sąskaitos buvo uždarytos. Vėliau paaiškėjo, kad įmonės „Langford Group Holding“ L.L.C. realiai nebuvo, ji JAV veiklos nevykdė, jai nebuvo suteiktas federalinis darbdavio mokesčio identifikacinis numeris, bendrovė neteikė mokestinių deklaracijų. Be to, bendrovė buhalterinėje apskaitoje atvaizdavo prekybinius santykius su „Langford Group Holding“ L.L.C., kurie prieštarauja ekonominei logikai, o bendrovės užsienyje atidarytas banko sąskaitas tvarkė S. R. ir su juo susiję asmenys.
4. Iš paskutinės VĮ „Registrų centras“ pateiktos finansinės atskaitomybės matyti, kad 2008 m. bendrovė turėjo turto 14 941 236,09 Eur (51 589 100 Lt) sumai, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 62 425,86 Eur (215 544 Lt), nors 2006 m. spalio 31 d. VMI patikrinimo aktu bendrovei papildomai buvo apskaičiuota 7 781 971,74 Eur (26 869 592,01 Lt) mokėtinų į biudžetą mokesčių, o pagal VMI pateiktus 13 400 128,54 Eur kreditorinio reikalavimo duomenis, skola VMI atsirado nuo 2007 m. sausio 31 d. Tokiu būdu 2009 m. bendrovės balanse pateikti duomenys apie turimus įsipareigojimus yra neteisingi. Nemokumo administratorės teigimu, 2008 m. gruodžio 31 d. bendrovė buvo nemoki ir jai turėjo būti keliama bankroto byla, tačiau bendrovės valdymo organai nevykdė savo pareigos ir nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Nemokumo administratorei nėra perduoti bendrovės dokumentai ir turtas, todėl nėra galimybės nustatyti turėto turto panaudojimo, pardavimo ar kitos informacijos. Nemokumo administratorė neturi galimybės ištirti bendrovės sandorių bei atlikti kitų svarbių bankroto proceso veiksmų. Vilniaus teritorinė muitinė 2011 m. kovo 31 d. patikrinimo aktu nustatė, kad bendrovė neteisingai deklaruodavo prekių / sandorių vertes, bei priskaičiavo muitų nepriemokas, delspinigius ir baudas 15 395,62 Eur sumai. VMI 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo aktu bendrovei papildomai apskaičiuota 7 781 971,74 Eur (26 869 592,01 Lt) mokėtinų į biudžetą mokesčių. VMI 2008 m. sausio 30 d. patikrinimo aktu bendrovei papildomai apskaičiuota 3 215,65 Eur (11 103,01 Lt), mokėtinų į biudžetą pelno mokesčio ir delspinigių. Tai įrodo, kad bendrovės veikla buvo vykdoma nesąžiningai, pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, nuslepiant tikruosius bendrovės vadovus, dokumentus ir turtą, nevykdant mokestinių prievolių, todėl bendrovė negalėjo atsiskaityti su kreditoriumi – VMI, ir buvo privesta prie nemokumo.
5. Nemokumo administratorės teigimu, buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi bendrovei sandoriai. VMI 2006 m. atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad nuo 2000 m. iki 2005 m. bendrovė, neturėdama licencijos užsiimti kreditine veikla, su fiziniais asmenimis pasirašė 25 sutartis bendrai 11 353 633,92 Eur (39 201 827,20 Lt) sumai dėl beprocentinių paskolų suteikimo. Minėtomis sutartimis paskolos buvo suteiktos bendrovės valdymo organams ir dalyviais, jų giminaičiams: 6 906 333,49 Eur (23 846 188,27 Lt) paskola suteikta S. R.; 666 655,24 Eur (2 301 827,20 Lt) paskola suteikta O. R.; 1 026 596,52 Eur (3 544 632,45 Lt) paskola suteikta A. R.; 2 541 503,57 Eur (8 775 303,54 Lt) paskola suteikta J. R.. Paskolų sutartyse numatyti paskolų grąžinimo terminai 2011 m. – 2035 m.; iš paskolų gavėjų nebuvo reikalaujama pateikti garanto, laidavimo ar kitų, prievolių įvykdymą užtikrinančių, priemonių; didžioji dauguma paskolų fiziniams asmenims išmokėtos tik pagal žodinį prašymą; paskolos negrąžintos. VMI 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo aktu konstatuota, kad nuo 2003 m. liepos mėn. iki 2004 m. gruodžio mėn. bendrovė patyrė 19 874,59 Eur (68 623 Lt) komandiruočių išlaidų. VMI nustatė, kad bendrovė iš JAV kompanijų įsigijo prekių už 211 496,66 Eur (7 302 556,90 Lt) sumą. Prekes, kurias JAV kompanijos parduodavo bendrovei, įsigytos iš Rusijos įmonių „Obuhovsnabsbyt“ ir „VED Energo“, JAV kompanijos „ViaStar“. Patikrinimo metu paaiškėjo, kad JAV kompanijų „Olgser Incorporated“, „Langford Group Holding“ ir „Via Star“ realiai nebuvo, jos veiklos JAV nevykdė, neteikė mokestinių deklaracijų, jų sąskaitas tvarkė bendrovės buvę ir esami akcininkai, vadovai, darbuotojai ir jų šeimos nariai. Be to, S. R. buvo įmonės „Obuhovsnabsbyt“ steigėjas bei įmonės „VED Energo“ faktinis vadovas. Taigi bendrovė buvo įsteigta siekiant veikti sukuriant tokį tarptautinį veiklos metodą, pagal kurį buvo gaunama mokestinė nauda, vengiami mokesčiai ir pagal kurią iš esmės buvo siekiama bendrovės sąskaita patenkinti S. R. ir jo šeimos narių asmeninius poreikius. S. R. supratus, kad nepavyks išvengti milijoninių mokesčių sumokėjimo valstybei, bendrovė buvo palikta likimo valiai, tokiu būdu bendrovė buvo tyčia privesta prie bankroto. VMI patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad bendrovė jai priklausančias 189,39 kv. m administracines patalpas esančias Sodų g. 21-2/Sodų g. 21-7, Vilniuje, pardavė kompanijai „Northern American Industrial Funding INC“ už 54 182,11 Eur (Vilnius 187 080 Lt), tačiau kitą dieną po patalpų pardavimo bendrovė jas neatlygintinai išsinuomojo. „Northern American Industrial Funding INC“ registruota Bahamų sandraugoje kaip tarptautinė verslo įmonė, tačiau verslo Bahamose ji nevykdo. Šios kompanijos direktoriai yra S. R., O. R. ir I. P. (I. P.). Tokiu būdu bendrovės nekilnojamasis turtas buvo perleistas su bendrove susijusiam juridiniam asmeniui, kurio vadovas buvo ir šiuo metu yra S. R..
6. Nemokumo administratorės teigimu, bendrovės valdymo organai ir / ar dalyviai kryptingai siekė bendrovės bankroto, neperdavė bendrovės dokumentų ir turto, atliko veiksmus siekdami apsunkinti kreditorių galimybes patenkinti savo kreditorinius reikalavimus, vengė ir slėpė mokesčius, sudarinėjo nepalankius bendrovei sandorius, todėl bendrovė buvo sąmoningai privesta prie bankroto. Atsakingais už šiuos veiksmus pripažintini visi suinteresuoti asmenys, o kiekvieno iš jų asmeninės atsakomybės dydį bus galima nustatyti nagrinėjant klausimus dėl žalos bendrovei ir jos kreditoriams atlyginimo.
7. Suinteresuotas asmuo S. R. su prašymu nesutiko. Nurodė, kad bendrovės darbuotojai ir kiti asmenys, susiję verslo santykiais su bendrove, neatliko jokių veiksmų, kurie bendrovę privestų prie tyčinio bankroto. Bendrovės vadovai nepadarė jokių teisės aktų pažeidimų, o mokesčiai valstybei nebuvo slepiami.
8. Suinteresuotas asmuo A. B.-R. su prašymu nesutiko. Nurodė, kad bendrovėje dirbo nuo 2007 m. gegužės 2 d. iki 2009 m. kovo 23 d. Būdama bendrovės vadove nesudarė nė vieno neteisėto sandorio, buhalterinė apskaita buvo tvarkoma skaidriai ir laikantis teisės aktų reikalavimų, mokesčiai nebuvo slepiami ir mokami laiku, veiksmų, atitinkančių tyčinio bankroto požymius, neatliko. Visi veiksmai buvo orientuoti į bendrovės išsaugojimą ir veiklos tęstinumo užtikrinimą. VMI 2009 m. gegužės 26 d. išnagrinėjo bendrovės skundą bei sumažino priskaičiuotą mokesčių sumą, todėl kol mokestinė prievolė nėra mokesčių mokėtojo pripažįstama arba nustatyta galutinai įsiteisėjusiu kompetentingos institucijos sprendimu, mokesčių mokėtojas neturi pareigos ginčijamų sumų įtraukti į balansą. Todėl finansinės atskaitomybės už 2008 metus balanse tuo metu ginčijama mokestinė nepriemoka nenurodoma pagrįstai.
9. Suinteresuotas asmuo Ž. B. su prašymu nesutiko. Nurodė, kad įstatyme numatytų pagrindų bendrovės bankroto pripažinimui tyčiniu nėra. Vien tai, kad baigus bendrovės bankroto procedūras VMI kreditorinis reikalavimas liko nepatenkintas, nesudaro pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu. Prašyme nenurodoma bendrovės akcininkų ar vadovų tyčinių veiksmų, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, niekaip nepagrindžiamas jų siekis privesti bendrovę iki bankroto, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, bloginančius jau nemokios bendrovės turtinę padėtį ir pan. Prašymas yra grindžiamas 2006 m. spalio 31 d. ir 2008 m. sausio 30 d. VMI patikrinimo aktais, kuriais remiantis VMI pareiškė kreditorinį reikalavimą bankroto byloje 13 400 128,54 Eur sumai, tačiau daugiau nei 14 metų VMI nesiėmė jokių veiksmų dėl šio reikalavimo išieškojimo. Prašyme nurodomi mokėjimai akcininkams 11 353 633,92 Eur sumai yra klaidingai vertinami kaip paskolos sandoriai, nes pagal savo turinį šie mokėjimai laikytini kitomis apmokestinamomis akcininkų pajamomis. Nepaisant to, kaip buvo įforminami šie mokėjimai, akcininkų sprendimu jais buvo siekiama išmokėti bendrovės pelną akcininkams. Tai, kad buvo pasirinkta netinkama forma (paskola) tokiam veiksmui, nekeičia šio veiksmo esmės, kadangi neginčytina, jog faktiškai buvo išmokamas bendrovės pelnas jos akcininkams. Nurodė, kad ji laikotarpiu nuo 2000 m. kovo 3 d. iki 2006 m. kovo 31 d. užėmė vykdomojo vadovo pareigas ir neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų siekta privesti bendrovę iki bankroto, nesudarė jokių sandorių, kuriais sąmoningai pažeistų kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, bloginančius jau nemokios bendrovės turtinę padėtį. Suinteresuoto asmens žiniomis, jos darbo laikotarpiu įmonės veikla buvo vykdoma teisėtai ir pagal galiojančius įstatymus, tačiau ją kontroliavo akcininkai.
10. Suinteresuotas asmuo I. B. su prašymu nesutiko. Nurodė, kad tyčinio bankroto požymių jos bendrovės valdymo laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 15 d. iki 2008 m. sausio 2 d. nėra. Nurodytu laikotarpiu juridinio asmens valdymas buvo vykdomas tinkamai. Jokių faktų ar dokumentų, paneigiančių suinteresuoto asmens tinkamą valdymą ar įrodančių veikimą ar neveikimą atitinkantį tyčinio bankroto požymius, nepateikta. Per suinteresuoto asmens bendrovės valdymo laikotarpį vyko mokestiniai ginčai dėl mokesčio administratoriaus priskaičiuotų baudų ir / ar delspinigių. Tai teisėti veiksmai, kurių imtųsi sąžiningas ir apdairus vadovas, siekdamas išaiškinti įmonės mokestinę situaciją ir apsaugoti įmonę nuo nepagrįstų sankcijų bei užtikrinti jos veiklos tęstinumą. Mokesčių mokėtojas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka teikti paaiškinimus ir atsikirtimus dėl patikrinimo akto, apskųsti bet kokį mokesčių administratoriaus veiksmą ar jo neatlikimą.
11. Suinteresuotas asmuo I. N. su prašymu nesutiko. Nurodė, kad bendrovės direktoriaus pareigose buvo nuo 2009 m. kovo 31 d. iki 2009 m. liepos 16 d., ji savo pareigas vykdė tinkamai. Prašyme nenurodyta, kokie konkretūs I. N. veiksmai ar sprendimai pablogino bendrovės padėtį. Be to, vertinant darbo laikotarpį, I. N. nekilo pareiga teikti mokestinių deklaracijų, finansinės atskaitomybės. Skolos kreditoriams atsirado keli metai prieš I. N. pradedant savo darbą. Paskolos sutartys, kurios nemokumo administratorės įvardinamos, kaip ekonomiškai nenaudingi sandoriai, taip pat buvo sudarytos bendrovei vadovaujant kitiems asmenims. Nei I. N. vadovavimo bendrovei laikotarpiu, nei ankstesniuose laikotarpiuose, nei prašyme nėra pateikta įrodymų, kad bendrovė būtų nemoki, o valdymo organai sąmoningai blogai ją valdytų, siekdami dar labiau pabloginti jos turtinę padėtį ir pažeisti kreditorių interesus. Aplinkybė, kad bendrovėje buvo netinkamai apskaičiuoti mokesčiai, savaime nereiškia, kad bendrovė buvo blogai valdoma ar kad tai lėmė neišvengiamą bankrotą.
12. Suinteresuotas asmuo V. S. su prašymu nesutiko. Nurodė, kad bendrovės generaline direktore dirbo nuo 2006 m. balandžio 3 d. iki 2006 m. lapkričio 14 d. Minėtu laikotarpiu nebuvo atlikti jokie veiksmai, kurie galėtų sąlygoti bendrovės bankrotą. Teigia, kad savo pareigas atliko tinkamai. Nemokumo administratorė nesikreipė dėl informacijos ar dokumentų pateikimo, jokių bendrovės dokumentų ir turto neturi.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
13. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 30 d. nutartimi bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu.
14. Teismas nurodė, kad JANĮ 70-72 straipsniuose įtvirtintoms taisyklėms dėl pripažinimo tyčiniu bankrotu kriterijų netaikoma atgalinio galiojimo išimtis, todėl taikė bendrovės bankroto bylos iškėlimo metu galiojusio ĮBĮ nuostatas bei šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.
15. Teismas nustatė, kad paskutiniai bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai pateikti už 2009 m. Pagal 2009 m. gruodžio 31 d. balansą bendrovė turėjo nuosavo kapitalo už 14 373 405 Eur (49 628 493 Lt), o bendra įsipareigojimų suma sudarė 574 042 Eur (1 982 053 Lt). VMI 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo aktu bendrovei papildomai buvo apskaičiuota 7 781 971,74 Eur (26 869 592,01 Lt) mokėtinų į biudžetą mokesčių. VMI 2008 m. sausio 30 d. patikrinimo aktu bendrovei papildomai buvo apskaičiuota 3 215,65 Eur (11 103,01 Lt) mokėtinų į biudžetą pelno mokesčio ir delspinigių. Pagal VMI pateiktus duomenis 13 400 128,54 Eur skola atsirado nuo 2007 m. sausio 31 d., kuri prie per vienerius metus mokėtinų įsipareigojimų nebuvo nurodyta. Teismas sprendė, kad bendrovė jau 2008 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki ir jai turėjo būti keliama bankroto byla. VĮ Registrų centro duomenimis bendrovės vadovais buvo registruoti: nuo 1996 m. sausio 30 d. iki 1996 m. gegužės 13 d. V. Š., nuo 1996 m. gegužės 13 d. iki 2000 m. kovo 7 d. S. R., nuo 2000 m. kovo 7 d. iki 2006 m. balandžio 11 d. Ž. B., nuo 2006 m. balandžio 11 d. iki 2006 m. lapkričio 23 d. V. S., nuo 2006 m. lapkričio 23 d. iki 2007 m. liepos 2 d. A. L., nuo 2007 m. liepos 2 d. iki 2008 m. sausio 16 d. I. B., nuo 2008 m. sausio 16 d. iki 2009 m. kovo 31 d. A. B.-R., nuo 2009 m. kovo 31 d. iki 2009 m. liepos 16 d. I. N., nuo 2009 m. liepos 16 d. iki 2010 m. lapkričio 18 d. S. R.. Nuo 2010 m. lapkričio 18 d. naujas bendrovės vadovas nepaskirtas. S. R. buvo paskutinis bendrovės vadovas, todėl turėjo pareigą perduoti nemokumo administratorei turtą ir dokumentus. Nei per teismo nustatytą terminą, nei vėliau S. R. neperdavė nei bendrovės buhalterinių dokumentų, nei turto, taip pat nepateikė teismui jokių paaiškinimų dėl dokumentų nepateikimo, vengimo juos pateikti. Teismo vertinimu, S. R., būdamas paskutinis bendrovės vadovas, nevykdė jam, kaip bendrovės vadovui, įstatymų nustatytų pareigų. Byloje nėra duomenų, kad bendrovės valdymo organai būtų perdavę administratorei bendrovės dokumentus, turtą, nėra žinomos šios pareigos nevykdymo priežastys. Administratorė, neturėdama bendrovės dokumentų, neturi galimybės nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir kitų svarbių aplinkybių, tikrųjų bankroto priežasčių. Be to, iš paskutinės pateiktos bendrovės finansinės atskaitomybės matyti, kad 2009 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo turto 14 373 405 Eur (49 628 493 Lt) sumai. Minėtos vertės turtas administratorei nėra perduotas, taip pat nėra duomenų kur ir kam jis buvo panaudotas. Nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, sudaro pagrindą spręsti apie tyčinį bankrotą kvalifikuojančių kriterijų, įtvirtintų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose, buvimą.
16. VMI 2006 m. atlikto patikrinimo metu nustatė, kad laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2005 m. bendrovė, neturėdama licencijos užsiimti kreditine veikla, su fiziniais asmenimis pasirašė 25 sutartis bendrai 11 353 633,92 Eur (39 201 827,20 Lt) sumai dėl beprocentinių paskolų suteikimo. Minėtomis sutartimis paskolos buvo suteiktos su bendrove susijusiems asmenims (buvusiais ir esamais įmonės valdymo organais ir dalyviais, jų giminaičiais); paskolų sutartyse numatyti paskolų grąžinimo terminai 2011 m. – 2035 m. Iš paskolų gavėjų nebuvo reikalaujama pateikti garanto, laidavimo ar kitų, prievolių įvykdymą užtikrinančių, priemonių; didžioji dauguma paskolų fiziniams asmenims išmokėtos tik pagal jų žodinį prašymą ir nėra grąžintos. VMI nustatė, kad bendrovė iš JAV kompanijų įsigijo prekių bendrai 211 496,66 Eur (7 302 556,90 Lt) sumai. Didelė dalis iš JAV kompanijų įsigytų prekių buvo gabenama iš Latvijos muitinės sandėlių; prekes, kurias JAV kompanijos parduodavo bendrovei buvo įsigytos iš Rusijos įmonių „Obuhovsnabsbyt“ ir „VED Energo“, JAV kompanijos „ViaStar“, kuri tas pačias prekes įsigijo iš Rusijos įmonės „Promeks“. Nustatyta, kad JAV kompanijos iš Rusijos kompanijų tas pačias prekes įsigydavo už labai žemą kainą, o parduodant tas pačias prekes bendrovei kaina buvo padidinama nuo kelių iki kelių šimtų kartų. Patikrinimo metu paaiškėjo, kad JAV kompanijų „Olgser Incorporated“, „Langford Group Holding“ ir „Via Star“ realiai nebuvo, jos veiklos JAV nevykdė, neteikė JAV mokestinių deklaracijų, o įmonių adresai yra „registruotų agentų“, kurie yra įgalioti gauti ir siųsti legalius dokumentus, o ne vykdyti veiklą įmonių vardu. JAV kompanijų sąskaitas tvarkė bendrovės buvę ir esami akcininkai, vadovai, darbuotojai ir jų šeimos nariai. Paaiškėjo, kad įmonės „Obuhovsnabsbyt“ steigėjas buvo S. R., o įmonės „VED Energo“ faktinis vadovas ir finansuotojas taip pat buvo S. R.. Taigi, bendrovė, įformindama prekių įsigijimo sandorius iš JAV kompanijų, sudarė sąlygas padidinti įsigyjamų prekių vertę, tuo tarpu didžioji dalis už prekes sumokėtų pinigų vėliau sugrįždavo kaip pajamos netesybų forma, kurios vadovaujantis įstatymais buvo neapmokestinamos. Tokiu būdu sandoriai dėl prekių įsigijimo ir atsiskaitymo už jas buvo sukurta tokia veiklos schema, kuri sudarė galimybę, tariamai atsiskaitant už prekes, dalį piniginių lėšų susigrąžinti netesybų pavidalu ir vėliau šias pinigines lėšas išmokėti fiziniams asmenims. Taip buvo siekiama gauti mokestinę naudą – buhalterinėje apskaitoje atvaizduojamos pajamos ir išmokos, kurios pagal galiojančius įstatymus nėra mokesčio objektas. Apskaitytų netesybų tikslas buvo padidinti bendrovės neapmokestinamąsias pajamas, nepanaudotą pelną nukreipti į nepaskirstytinus rezervuarus, vėliau padidinti įstatinį kapitalą ir neviršijus nuosavo kapitalo ribų su bendrove susijusiems asmenims išmokėti išmokas jas įvardijant kaip paskolas. Tokiu būdu bendrovė pažeidė Juridinių asmenų pelno mokesčių įstatymą. Vilniaus teritorinė muitinė 2011 m. kovo 31 d. patikrinimo aktu nustatė, kad bendrovė neteisingai deklaruodavo prekių / sandorių vertes, priskaičiavo muitų nepriemokas, delspinigius ir baudas 15 395,62 Eur sumai. VMI 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad bendrovei papildomai apskaičiuota 7 781 971,74 Eur (26 869 592,01 Lt) mokėtinų į biudžetą mokesčių. VMI 2008 m. sausio 30 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad bendrovei papildomai apskaičiuota 3 215,65 Eur (11 103,01 Lt) mokėtinų į biudžetą pelno mokesčio ir delspinigių. Teismas sprendė, kad bendrovė, sudarydama sutartis, atėmė kreditorių galimybę bent iš dalies patenkinti jų finansinius reikalavimus. Teismas taip pat nustatė, kad bendrovė jai priklausančias 189,39 kv. m administracines patalpas, esančias Sodų g. 21-2/Sodų g. 21-7, Vilniuje, pardavė kompanijai „Northern American Industrial Funding INC“ už 54 182,11 Eur (187 080 Lt), kitą dieną bendrovė jas neatlygintinai išsinuomojo. „Northern American Industrial Funding INC“ registruota Bahamų sandraugoje kaip tarptautinė verslo įmonė, tačiau verslo Bahamose nevykdo. VMI patikrinimo metu nustatyta, kad šios įmonės direktoriai yra S. R., O. R. ir I. P.. Dėl nekilnojamojo turto rinkos vertės jo perleidimo metu nėra žinoma, tačiau akivaizdu, kad bendrovės nekilnojamasis turtas už itin žemą kainą buvo perleistas su bendrove susijusiam juridiniam asmeniui, kurio vadovas buvo ir šiuo metu yra S. R..
17. Teismo vertinimu, nustatyti pažeidimai yra tyčinio bankroto požymiai, kuriuos paneigiančių įrodymų suinteresuoti asmenys nepateikė. Bendrovės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo apribotos arba panaikintos, buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, todėl negalima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir kitų svarbių aplinkybių, tikrųjų bankroto priežasčių. Todėl teismas bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
18. Suinteresuotas asmuo I. N. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartį panaikinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Skundžiama nutartis nepagrįsta, nes teismas neatskleidė tyčinio bankroto priežasčių, konkrečių veiksmų, lėmusių tyčinį bendrovės bankrotą, jų priežastinį ryšį.
18.2. Teismas išvardino padarytus pažeidimus, tačiau nepasisakė dėl konkrečių asmenų veiksmų ir jų priežastinio ryšio su bendrovės bankrotu. Teismas nevertino, kad skirtingais laikotarpiais bendrovę valdę skirtingi asmenys, buvo priimami įvairūs sprendimai, todėl turėjo būtų konkrečiai įvardinti sandoriai (ar bendrovės valdymo veiksmai), kuriuos teismas pripažino ekonomiškai nenaudingais, neteisėtais ar pan. Teismas turėjo nustatyti, kas ir kokiu laikotarpiu sąmoningai vykdė blogą juridinio asmens valdymą ir kaip tai pasireiškė.
18.3. Teismas nevertino aplinkybės, kad I. N. bendrovei vadovavo mažiau nei 4 mėnesius, kad jos vadovavimo laikotarpiu nebuvo atliekami sąmoningai netinkami ar bendrovės blogą padėtį dar labiau bloginantys veiksmai, nebuvo sudarytos jokios sutartys. Teismas neįvertino, kad per tokį trumpą laikotarpį I. N. neturėjo objektyvios galimybės įsigilinti į bendrovės reikalus bei finansinę padėtį, juo labiau priimti sprendimus dėl bendrovei bankroto procedūrų iniciavimo. Todėl jos trumpas vadovavimas bendrovei negalėjo turėti ir neturėjo įtakos jos bankrotui.
18.4. Teismas neatskleidė priežastinio ryšio tarp vadovo veiksmų ir bendrovės nemokumo, nepagrįstai konstatavo visų bendrovės vadovų netinkamą pareigos vykdymą (delsimą inicijuoti bankroto procedūras). Teismas nevertino to fakto, kad bendrovei bankroto byla buvo VMI inicijuota tik 2019 m. lapkričio 14 d., t. y. praėjus daugiau nei 11 metų. Valstybinių institucijų netinkamas savo pareigos vykdymas negali būti pagrindu konstatuoti I. N. netinkamą pareigos vykdymą. Taip pat dalies bendrovės dokumentų nebuvimas praėjus beveik 11 metų taip pat nelaikytinas I. N. netinkamu valdymu ar netinkamu savo pareigos vykdymu.
19. Suinteresuotas asmuo A. B.-R. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartį panaikinti ir nesant galimybės iš esmės išspręsti bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimo apeliacinės instancijos teisme, grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Skundžiama nutartis naikintina, nes priimta pažeidus procesines teisės normas. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai ištirti nevisapusiškai, dalis argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų neištirti, tai lėmė siurprizines ir nemotyvuotas teismo išvadas, prieštaraujančias byloje surinktiems rašytiniams įrodymams ir suformuotai teismų praktikai.
19.2. Teismas nepagrįstai vadovavosi ĮBĮ, nes nutartis priimta po JANĮ įsigaliojimo, todėl turėjo būti vadovaujamasi JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta procesine teisės norma. Teismas, pripažinęs bendrovės bankrotą tyčiniu, nenustatė asmens (asmenų), kurio (kurių) (ne)veikimas sukėlė tyčinį bankrotą.
19.3. Nepagrįsta teismo išvada, kad bendrovė jau 2008 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki ir jai turėjo būti keliama bankroto byla. Teismas, analizuodamas 2009 m. gruodžio 31 d. balansą, padarė nepagrįstą išvadą apie bendrovės nemokumą ankstesniais metais – 2008 m. gruodžio 31 d., nors bendrovės 2008 m. gruodžio 31 d. finansinių rodiklių neanalizavo.
19.4. Teismas ignoravo byloje pateiktus duomenis apie mokestinius ginčus, vykusius dėl VMI patikrinimų metu apskaičiuotų mokestinių prievolių sumų. Mokestinis ginčas dėl 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo akte apskaičiuotų į valstybės biudžetą mokėtinų mokestinių prievolių buvo išspręstas 2011 m. vasario 23 d., o mokestinis ginčas dėl 2008 m. sausio 30 d. patikrinimo akte apskaičiuotų į valstybės biudžetą mokėtinų mokestinių prievolių buvo išspręstas 2009 m. lapkričio 30 d. Atsižvelgiant į tai, kad buvo ginčijamos VMI apskaičiuotos mokestinės prievolės, todėl bendrovė neturėjo įskaičiuoti šių sumų į bendrovės pradelstus įsipareigojimus, todėl 2008 m. gruodžio 31 d. nebuvo pagrindo bendrovės nemokumui konstatuoti. Aplinkybė, kad nėra galimybės ištirti visų bendrovės dokumentų, neeliminuoja teismo pareigos visapusiškai ištirti byloje pateiktus rašytinius įrodymus.
19.5. Teismas, nustatęs, kad mokestinės nepriemokos nebuvo įtrauktos į balansą, nepagrįstai vertino, kad tai liudija apie aplaidų arba netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Bendrovės finansinės atskaitomybės už 2008 metus balanse tuo metu ginčijama mokestinė nepriemoka buvo nenurodoma pagrįstai.
19.6. Nepagrįsta teismo išvada apie bendrovės nemokumą 2008 m. gruodžio 31 d., neegzistuojant kartu konstatuotos aplinkybės apie sąmoningą jos padėties esminį pabloginimą aptariamuoju laikotarpiu, neturi teisinio ryšio su nagrinėjamos bylos dalyku ir iš skundžiamos nutarties turi būti eliminuojama ne tik kaip neteisinga, bet ir kaip nelemianti sąsajų su bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu kriterijais.
19.7. Su atskiruoju skundu pridedami rašytiniai įrodymai nėra nauji įrodymai, jie buvo pateikti į bylą su procesiniais dokumentais. Atsižvelgiant į tai, kad teismas nutartyje visiškai nepasisakė dėl dalies byloje pateiktų rašytinių įrodymų, jų neanalizavo, o elektroninėje byloje gali būti techniškai nepatogu susipažinti su pavieniais atskirų procesinių dokumentų priedais, todėl pateikiami rašytiniai įrodymai, kuriais remiamasi atskirajame skunde.
20. Suinteresuotas asmuo S. R. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; priimti papildomus įrodymus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Skundžiama nutartis neteisėta ir nepagrįsta. Teismas, neatskleidęs bylos esmės ir nenustatęs reikšmingų aplinkybių, nesant tam pagrindo nepagrįstai konstatavo bendrovės bankrotą tyčiniu. Teismas nepagrįstai rėmėsi bankroto bylos iškėlimo metu galiojusia ĮBĮ 20 straipsnio redakcija.
20.2. Teismas netinkamai nustatė bendrovės tapimo nemokia momentą – 2008 m. gruodžio 31 d. Šiuo momentu bendrovė gynė savo teises teismine tvarka, ginčydama mokesčių administratoriaus patikrinimo aktus, todėl bankroto byla teoriškai anksčiausiai galėjo būti keliama tik po to, kai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartimi atmestas bendrovės skundas. Todėl bendrovė 2008 m. gruodžio 31d. nebuvo nemoki ir tuo metu kelti jai bankroto bylą nebuvo pagrindo. Bendrovė siekė tęsti veiklą, o atsakingų valdymo organų atlikti veiksmai negali būti vertinami kaip atlikti tyčia, sąmoningai siekiant privesti bendrovę prie bankroto.
20.3. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, privalėjo analizuoti aplinkybes, susijusias su bendrovės veikla po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutarties priėmimo, tačiau to nepadarė. Todėl byla išnagrinėta formaliai, nepagrįstai konstatavus, kad vien neteisingas mokesčių mokėjimas sudaro pagrindą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.
20.4. Teismas nepagrįstai S. R. įvardino kaip asmenį, kaltą dėl dokumentų neperdavimo nemokumo administratorei, neatsižvelgiant į tai, jog jo vadovavimas bendrovei baigėsi 2010 m. lapkričio 18 d. Su skundu teikiamas bendrovės Neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo 2010 m. lapkričio 3 d. protokolas, kuris dėl nežinomų priežasčių nebuvo įregistruotas viešame registre. Todėl po darbo santykių su bendrove pasibaigimo S. R. negali būti laikomas atsakingu už tai, kad naujasis bendrovės vadovas vengė išviešinti savo paskyrimo faktą, nors būtent jis veikė bendrovės vardu po 2010 m. lapkričio 8 d. santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Po darbo santykių pasibaigimo S. R. visus bendrovės dokumentus akcininko pavedimu perdavė naujai paskirtam direktoriui M. D. L., todėl jų pateikti nemokumo administratorei negali.
20.5. Klausimas dėl tyčinio bankroto išspręstas į bylos nagrinėjimą neįtraukus suinteresuotų asmenų – vienintelio bendrovės akcininko Ribotos atsakomybės bendrovės Langford Group Holding LLC ir paskutinio bendrovės vadovo M. D. L.. Neįtraukus šių asmenų, objektyviai nėra galimybės nustatyti aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla ginčui aktualiu laikotarpiu ir atitinkamai spręsti klausimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.
20.6. Teismas klaidingai sprendė, kad dauguma bendrovės suteiktų paskolų fiziniams asmenims išmokėtos tik pagal jų žodinį prašymą ir nėra grąžintos. Aplinkybė apie paskolų sugrąžinimą yra užfiksuota VMI 2007 m. birželio 15 d. sprendime.
21. Bendrovės nemokumo administratorė atsiliepimu į atskiruosius skundus prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Teismas pagrįstai sprendžiant klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, taikė bendrovės bankroto bylos iškėlimo metu galiojusio ĮBĮ nuostatas bei suformuotą teismų praktiką.
21.2. Teismas nustatė nuoseklius bendrovės valdymo organų veiksmus (neveikimą), kurie patvirtina blogą bendrovės valdymą, privedusį bendrovę prie bankroto. Teismui, nustačius tokius veiksmus (neveikimą), pagal ĮBĮ ir tuo metu vyravusią teismų praktiką, nekilo pareiga nustatyti konkrečių bendrovės valdymo organų neteisėtų veiksmų, kurie sukėlė tyčinį bankrotą.
21.3. Bendrovei iškėlus bankroto bylą, jos valdymo organai neįvykdė pareigos perduoti teismo paskirtai nemokumo administratorei turtą ir visus bendrovės buhalterinius dokumentus. Dėl neperduotų apskaitos ir / ar pirminių dokumentų negalima nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros, taip pat nėra galimybės nustatyti tikslaus nemokumo atsiradimo momento. Nei administratorei, nei teismui nebuvo nurodytos priežastys, dėl kurių neperduodami bendrovės finansiniai dokumentai.
21.4. Teismas pagrįstai pripažino, kad bendrovė vėliausiai nuo 2008 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki ir jai turėjo būti keliama bankroto byla. Pareiga sumokėti VMI mokestines prievoles atsiranda įstatyme nustatytais terminais, o ne tada, kuomet pažeidimai ir nepriemokos nustatomos patikrinimo metu. VMI tikrinamasis laikotarpis buvo 2000–2005 m., todėl pareiga sumokėti patikrinimo aktais apskaičiuotus, į biudžetą mokėtinus mokesčius atsirado dar seniau nei teismo konstatuotas faktinis bendrovės nemokumas.
21.5. Byloje įrodytas sąmoningas blogas jos valdymas, privedęs bendrovę prie bankroto. Bendrovė nuo pat pradžių buvo įsteigta siekti neteisėtų tikslų – mokesčių slėpimo. Tą patvirtina VMI atlikti patikrinimai bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartimi konstatuoti prejudiciniai faktai. Jei bendrovės valdymo organai nebūtų sudarinėję nenaudingų ir neteisėtų sandorių, apgaulingai tvarkę buhalteriją, siekdami nuslėpti mokėtinus mokesčius, VMI atlikto patikrinimo metu nebūtų nustačiusi įstatymų pažeidimų ir nuslėptų į valstybės biudžetą mokėtinų mokesčių, bendrovei nebūtų kilusi pareiga sumokėti papildomai apskaičiuotus mokesčius, todėl bendrovė nebūtų tapusi nemokia. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad sandoriai, kuriais buvo siekiama išvengti mokesčių mokėjimo, buvo atliekami sistemingai ir ilgą laiką.
21.6. Teismas pagrįstai konstatavo, kad už bendrovės dokumentų perdavimą yra atsakingas S. R.. Pagal VĮ Registrų centras pateiktą informaciją 2010 m. lapkričio 3 d. bendrovės akcininkas JAV bendrovė „Langford Group Holding“ L.L.C. neeilinio visuotinio akcininko susirinkimo metu tenkino bendrovės generalinio direktoriaus S. R. prašymą ir nuo 2010 m. lapkričio 4 d. atleido jį iš šių pareigų. Iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad naujas direktorius iki bankroto iškėlimo nebuvo paskirtas. Po S. R. atleidimo dienos bendrovė nebevykdė jokios realios veiklos, neteikė privalomų teikti deklaracijų, ataskaitų, finansinės atskaitomybės rinkinių, nepriimta naujų darbuotojų, banko sąskaitoje piniginiai judėjimai nebevyko (paskutinį kartą 2010 m spalio mėn. apmokėta už ryšio paslaugas), vėliau banko sąskaitos buvo uždarytos.
21.7. Iš VMI patikrinimo aktų matyti, kad tokios bendrovės kaip „Langford Group Holding“ L.L.C. realiai nebuvo, o bendrovės užsienyje atidarytas banko sąskaitas tvarkė S. R. ir su juo susiję asmenys. Nepaisant to, jog „Langford Group Holding“ L.L.C. de jure atstovas buvo M. D. L., S. R. de facto valdė šį bendrovės akcininką, todėl turėjo pareigą rūpintis tinkamu bendrovės valdymu. Nėra pagrindo minėtus suinteresuotus asmenis įtraukti į bylą, nes juos realiai kontroliavo S. R., be to, bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu, jis tokio prašymo neteikė.
21.8. Tai, kad S. R., kaip paskutinysis registruotas bendrovės vadovas, neperdavė bendrovės dokumentų ir turto tariamam naujajam bendrovės vadovui, patvirtina ir su atskiruoju skundu pateikti bendrovės buhalteriniai dokumentai (akcininkų susirinkimo protokolai, susirašinėjimai su VMI, VMI sprendimai, patikrinimo aktai kt.).
21.9. Iš S. R. pateiktų papildomų dokumentų – 2017 m. gegužės 24 d. VMI priešpriešinės informacijos surinkimo pažymos matyti, kad milijonines paskolas S. R. atidavė bendrovei ne grynaisiais pinigais, o vertybiniais popieriais, tačiau nepateikti paaiškinimai, kokie (kieno) tai vertybiniai popieriai, ar jų vertė tikrai buvo tokia bei kur jie dingo. Taip pat dėl neperduotų dokumentų nėra galimybės nustatyti, ar susijusių asmenų – O. R., J. R., A. R. daugiausia grynaisiais pinigais grąžintos daugiamilijoninės paskolos realiai buvo grąžintos ir panaudotos bendrovės veikloje.
21.10. Dėl paskolų (ne)grąžinimo pasisakė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 23 d. nutartyje, konstatavęs, kad šie sandoriai buvo sudaromi pažeidžiant draudimo piktnaudžiauti teise principą, o vienintelis jų tikslas buvo mokestinės naudos siekimas. Byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių šiuos sandorius kvalifikuoti kaip pateisinamus kitais teisėtais tikslais, todėl ar paskolos buvo gražintos ar ne ir kokiu būdu jos buvo grąžintos, nepaneigia aplinkybių, kad bendrovė tyčia buvo privesta prie bankroto.
21.11. S. R. pateiktus naujus įrodymus atsisakytina priimti, nes jis turėjo visas galimybes juos pateikti pirmos instancijos teismui.
22. Suinteresuotas asmuo A. B.-R. atsiliepimu į I. N. ir S. R. atskiruosius skundus prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartį panaikinti. Atsiliepimas į atskiruosius skundus papildomai grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Teismas nepagrįstai apsiribojo apibendrintu konstatavimu, esą bendrovės bankrotą lėmė sąmoningai blogas valdymas, apgaulingos ir aplaidžios buhalterijos tvarkymas. Teismas nepagrįstai nenustatinėjo suinteresuotų asmenų konkrečių veiksmų ir jų priežastinio ryšio su bendrovės bankrotu.
22.2. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti bendrovės nemokumą 2008 m. gruodžio 31 d. Mokestinis ginčas dėl mokesčių administratoriaus apskaičiuotų mokestinių prievolių pasibaigė tik 2011 m. vasario 23 d., o iki nurodytos datos mokesčių administratoriaus apskaičiuotos mokestinės prievolės buvo priskiriamos neapibrėžtiems įsipareigojimams, kurie balanse nepripažįstami. Mokesčių administratoriaus neveikimas iki 2019 m. patvirtina, kad bendrovės valdymo organai daugiau kaip 2 metus iki galutinio teismo sprendimo mokestiniame ginče ir beveik 11 metų iki bankroto bylos iškėlimo neturėjo pagrindo laikyti bendrovę nemokia ir neprivalėjo inicijuoti jos bankroto.
22.3. Vien aplinkybė, kad galiausiai mokesčių administratoriaus apskaičiuotos mokestinės prievolės didžiąja dalimi buvo patvirtintos mokestinį ginčą užbaigusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartimi, pati savaime nesudaro pagrindo konstatuoti bendrovės bankroto tyčiniu, nes būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp tyčinių neteisėtų veiksmų ir teisinių padarinių.
22.4. Teismas cituoja VMI patikrinimo aktus, tačiau neanalizuoja, ar šiuose aktuose nurodytos aplinkybės lėmė bendrovės bankrotą ir ar šios aplinkybės sukuria pagrindą konstatuoti suinteresuotų asmenų sąmoningą siekį sukelti bendrovės bankrotą. Byloje surinktus įrodymus teismas vertino pasirinktinai, o ne jų visumą, todėl nepagrįstai ir neteisėtai nurodė esą suinteresuoti asmenys neįrodė tyčinio bankroto požymių nebuvimą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
23. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis numato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
24. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Energetikos tiekimo bazė“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduotų atskirųjų skundų ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
25. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartimi bendrovei iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta MB „Nemokumas“. 2019 m. gruodžio 30 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusi ir likviduojama dėl bankroto, patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas (patvirtinti du antros eilės kreditoriai: VMI su 13 400 128,54 Eur reikalavimu ir Vilniaus teritorinė muitinė su 10 886,97 Eur reikalavimu). Bendrovės nemokumo administratorė prašė pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu dėl bendrovės valdymo organų ir / ar dalyvių kryptingo ir sąmoningo bendrovės bankroto siekimo, bendrovės dokumentų ir turto neperdavimo, veiksmų, kuriais buvo siekiama apsunkinti kreditorių reikalavimų patenkinimą, mokesčių vengimo ir slėpimo bei nuostolingų ir ekonomiškai nenaudingų bendrovei sandorių sudarymo. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad bendrovės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo apribotos arba panaikintos, buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai ir todėl negalima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu. Suinteresuoti asmenys S. R., A. B.-R. ir I. N., nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nutartimi, padavė atskiruosius skundus.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
26. Suinteresuotas asmuo S. R. su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: bendrovės 2010 m. lapkričio 3 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą 36C/3051; bendrovės 2010 m. lapkričio 3 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą 36C/3052; bendrovės 2010 m. lapkričio 2 d. įsakymą dėl atleidimo iš darbo; nekilnojamojo turto registro išrašą su istorija; VMI 2000 m. lapkričio 24 d. patikrinimo aktą ir VMI 2007 m. birželio 15 d. sprendimą.
27. Pagal bendrąją taisyklę įrodymai turi būti pateikiami pirmosios instancijos teisme (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis). Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą reglamentuoja CPK 314 straipsnis. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Tokiu būdu, dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Kita vertus, šio ribojimo išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinė byla Nr. 3K-3-349-248/2019).
28. Suinteresuotas asmuo S. R. nenurodė motyvų, kodėl apeliacinės instancijos teismui teikiami įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, kuriam ir turi būti pateikiami visi su nagrinėjamu klausimu reikšmingi įrodymai. Taigi, apeliantas nenurodė priežasčių, kodėl jis savo teisės teikti įrodymus nerealizavo pirmosios instancijos teisme, juo labiau kad teikiami nauji įrodymai atsirado 2000 ir 2007 metais. Išaiškintina, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į paduoto (-ų) skundo (-ų) argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina ir tai, kad teikiamas bendrovės 2010 m. lapkričio 3 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas į bylą jau buvo pateiktas, o nekilnojamojo turto registro duomenis teismas gali naudoti savo iniciatyva (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
29. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja bylos iš esmės pakartotinai, o peržiūri pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, į tai jog apelianto S. R. teikiami nauji įrodymai galėjo būti pateikti ir pirmosios instancijos teisme, į tai, kad svarbių priežasčių, kliudžiusių tai padaryti savalaikiai, apeliantas nenurodė, apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą priimti pirmiau nurodomus apelianto teikiamus įrodymus, prašymo dėl naujų įrodymų priėmimo netenkina (CPK 314 straipsnis).
Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu taikytinų teisės normų
30. Pirmosios instancijos teismas Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėtinas remiantis ĮBĮ nuostatomis. Tokią išvadą teismas grindė aplinkybe, kad bendrovės bankroto procesas pradėtas galiojant ĮBĮ, todėl nagrinėjamam klausimui taikė šias nuostatas ir Lietuvos apeliacinio teismo praktiką.
31. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui, neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. Lingvistinis bei loginis šios normos vertinimas patvirtina, kad įgyvendinant atitinkamas teises juridinio asmens bankroto procese nuo 2020 m. sausio 1 d., nepaisant to, jog bankroto procesas buvo pradėtas dar iki 2019 m. gruodžio 31 d., taikytinos JANĮ nuostatos, išskyrus tam tikras JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje nustatytas išimtis. Taigi, sprendžiant, koks teisės aktas – ĮBĮ ar JANĮ, turi būti taikomas, reikšmingas yra prašymo pobūdis bei jo pateikimo teismui momentas.
32. Nagrinėjamu atveju nors bendrovės bankroto procesas ir pradėtas galiojant ĮBĮ, tačiau nemokumo administratorės prašymas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu teisme gautas 2020 m. kovo 5 d., t. y. jau galiojant JANĮ. Šiuo atveju bendrovės bankroto proceso pradžios momentas nėra aktualus, nes, kaip pirmiau minėta, JANĮ nuostatos taikomos ir iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams, jeigu atitinkamos asmenų teisės ir pareigos atsiranda arba yra įgyvendinamos šiam įstatymui įsigaliojus. Atsižvelgiant į tai, kad procesas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu buvo pradėtas ir įgyvendinamas jau galiojant JANĮ nuostatomis, todėl priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas turėjo būti nagrinėjamas pagal JANĮ, o ne ĮBĮ nuostatas, nes išimčių prašymo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimui JANĮ 155 straipsnis nenumato (šios nutarties 31 punktas).
Dėl tyčinio bankroto požymių vertinimo
33. JANĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. JANĮ 70 straipsnio 2 dalis nustato požymius, į kuriuos teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti, tarp jų – buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai; juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktas).
34. JANĮ 70 straipsnio 1 ir 2 dalių sisteminis aiškinimas suponuoja išvadą, kad tyčiniu bankrotas gali būti pripažintas nustačius, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus. Tuo tarpu JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Taigi vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus. Minėtas reglamentavimas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš esmės atitinka kasacinio teismo praktiką, suformuotą pagal anksčiau galiojusį ĮBĮ, kurioje pasakyta, jog ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).
35. Nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar bendrovės nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jos valdymo, reikšminga aplinkybe yra ta, kad mokesčių administratorius (VMI), atlikęs mokestinius patikrinimus nuo 2000 metų, 2006 m. spalio 31 d. ir 2008 m. sausio 30 d. patikrinimo aktais bendrovei papildomai apskaičiavo 13 400 128,54 Eur mokėtinų į biudžetą mokesčių ir delspinigių sumą, taip pat bendrovės mokestiniai ginčai buvo nagrinėjami ir teismuose. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-371/2011 konstatavo ir nagrinėjamam ginčui reikšmingas aplinkybes, t. y. tai, kad bendrovės valdymo organai ir dalyviai įsteigė ofšorines įmones JAV, Rusijoje, Latvijoje, kurias faktiškai kontroliavo bendrovės buvę ir esami akcininkai, vadovai, darbuotojai ir jų šeimos nariai. JAV bendrovės faktiškai jokios veiklos nevykdė, o buvo įsteigtos vieninteliu tikslu – kad per sandorių grandinę būtų dirbtinai pakelta bendrovės įsigyjamų prekių kaina, tokiu būdu padidinant bendrovės sąnaudas ir kad šias dirbtinai padidintas sąnaudas bendrovė galėtų susigrąžinti kaip netesybas, kurios neapmokestinamos mokesčiais. Bendrovės turimos piniginės lėšos, padidinus jos įstatinį kapitalą, buvo išmokėtos bendrovės akcininkams ir kitiems su jais susijusiems asmenimis, su jais sudarius paskolų sutartis, taip siekiant išvengti pajamų apmokestinimo. Aplinkybes, kad JAV bendroves kontroliavo tie patys ir su jais susiję asmenys, kaip ir bendrovę, bei kad šios bendrovės faktiškai jokios veiklos nevykdė, patvirtina mokesčių administratoriaus surinka medžiaga apie šių bendrovių steigėjus, jų atsiskaitomąsias sąskaitas valdančius asmenis bei mokėjimus iš šių sąskaitų, iš JAV institucijų gauta informacija apie tai, kad JAV šios bendrovės jokios veiklos nevykdė, taip pat faktas, jog prekės iš Rusijos įmonių į JAV bendrovių naudojamus sandėlius Latvijoje, taip pat iš šių sandėlių į Lietuvą gabeno bendrovė savo transportu, o tai reiškia, kad šios bendrovės nevykdė jokios realios veiklos ir už JAV teritorijos ribų. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-371/2011 taip pat konstatuota, kad bendrovė neįrodė aplinkybių, patvirtinančių, jog bendrovės sudaryti sandoriai su JAV bendrovėmis ir paskolų gavėjais turėjo teisėtus tikslus, nesusijusius vien tik su mokestinės naudos gavimu; sandoriai buvo sudaromi pažeidžiant draudimo piktnaudžiauti teise principą, o vienintelis jų tikslas buvo mokestinės naudos siekimas – siekis išvengti pajamų apmokestinimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtoje Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartyje konstatuotos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais, kurių nereikia papildomai įrodinėti (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
36. Tiek VMI 2006 m. spalio 31 d. ir 2008 m. sausio 30 d. patikrinimo aktuose, kurie vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnis), tiek Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-371/2011 nustatytos aplinkybės (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas) suponuoja išvadą, kad bendrovė vykdė veiklą, siekdama neteisėtų tikslų – mokesčių slėpimo. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad bendrovės bankroto byloje patvirtintą kreditorių sąrašą sudaro tik du antros eilės kreditoriai – VMI su 13 400 128,54 Eur finansiniu reikalavimu ir Vilniaus teritorinė muitinė su 10 886,97 Eur finansiniu reikalavimu (šios nutarties 25 punktas).
37. VĮ Registrų centro duomenimis bendrovė paskutinę finansinę atskaitomybę Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateikė už 2009 metus, vėliau bendrovės finansinių ataskaitų rinkiniai Juridinių asmenių registro tvarkytojui nebuvo teikiami, o VMI 2006 m. spalio 31 d. ir 2008 m. sausio 30 d. patikrinimo aktuose nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ir pateiktose finansinėse atskaitomybėse duomenys (pavyzdžiui, apie turimus bendrovės įsipareigojimus) buvo nurodomi neteisingi.
38. Taip pat VMI 2006 m. spalio 31 d. atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2005 m. bendrovė, neturėdama licencijos užsiimti kreditine veikla, su fiziniais asmenimis pasirašė 25 sutartis bendrai 11 353 633,92 Eur (39 201 827,20 Lt) sumai dėl beprocentinių paskolų suteikimo. Minėtomis sutartimis paskolos buvo suteiktos su bendrove susijusiems asmenims (buvusiais ir esamais įmonės valdymo organais ir dalyviais, jų giminaičiais); paskolų sutartyse numatyti paskolų grąžinimo terminai 2011–2035 metai; iš paskolų gavėjų nebuvo reikalaujama pateikti garantijos, laidavimo ar kitų, prievolių įvykdymą užtikrinančių, priemonių. Nors apelianto S. R. teigimu, paskolos buvo sugrąžintos, tačiau Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-371/2011 nustatyta, kad paskolų gavėjai formaliai grąžino jiems suteiktas paskolas bendrovei, nes joks realus pinigų judėjimas neįvyko, o grąžintos paskolos buvo vėl suteiktos vienam iš paskolos gavėjui, t. y. S. R. (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
39. Taigi, apibendrinant pirmiau išdėstytus motyvus, konstatuotina, kad vadovaujantis JANĮ 70 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bendrovės bankroto pripažinimui tyčiniu pakanka nustatyti bent vieną JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nustatytą aplinkybę (nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai; finansinių ataskaitų rinkinių Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikimą ar neteisingų tokių dokumentų pateikimą, mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytą mokesčių mokėjimo vengimą) bei tai, ar paminėtoje normoje numatyti veiksmai ir (ar) neveikimas buvo sąmoningi, siekiant blogo juridinio asmens valdymo, be kita ko, siekiant nuslėpti blogą bendrovės valdymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos duomenys sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti paminėtų aplinkybių visumos egzistavimą ir pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto bei 4 punkto pagrindais.
40. JANĮ 70 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą.
41. VĮ Registrų centro duomenimis bendrovės vadovais buvo registruoti: nuo 1996 m. gegužės 13 d. iki 2000 m. kovo 7 d. ir nuo 2009 m. liepos 16 d. iki 2010 m. lapkričio 18 d. S. R., nuo 2000 m. kovo 7 d. iki 2006 m. balandžio 11 d. Ž. B., nuo 2006 m. balandžio 11 d. iki 2006 m. lapkričio 23 d. V. S., nuo 2006 m. lapkričio 23 d. iki 2007 m. liepos 2 d. A. L., nuo 2007 m. liepos 2 d. iki 2008 m. sausio 16 d. I. B., nuo 2008 m. sausio 16 d. iki 2009 m. kovo 31 d. A. B.-R., nuo 2009 m. kovo 31 d. iki 2009 m. liepos 16 d. I. N.. Atsižvelgiant į tai, kad bendrovės nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir bendrovės vardu sudarytų sandorių nuo 2000 metų, atsakingais už šiuos veiksmus pripažintini visi bendrovės tuo metu buvę valdymo organai, t. y. suinteresuoti asmenys S. R., Ž. B., V. S., A. L., I. B., A. B.-R. ir I. N.. Tuo atveju, jeigu būtų sprendžiamas klausimas dėl žalos bendrovei ir jos kreditoriams atlyginimo, turėtų būti nustatomos kiekvieno nurodytų asmenų atsakomybės ribos.
42. Dėl apelianto S. R. atskirajame skunde nurodomo argumento dėl suinteresuotų asmenų – bendrovės akcininko bendrovės Langford Group Holding LLC ir paskutinio bendrovės vadovo M. D. L., neįtraukimo į bylos nagrinėjimą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad toks prašymas pirmosios instancijos teismui nebuvo pateiktas, o suinteresuotų asmenų įsitraukimas į bylą apeliacinės instancijos teisme nėra galimas (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismas nenustatė objektyvių aplinkybių minėtų asmenų įtraukimui į nagrinėjamą bylą, juo labiau kad registrų duomenimis minėtas bendrovės vadovas nebuvo įregistruotas.
43. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto S. R. apeliacinės instancijos teismui pateikti procesiniai dokumentai (atsiliepimai į atskiruosius skundus) surašyti ne valstybine kalba, o jų vertimai į lietuvių kalbą atlikti nekvalifikuoto vertėjo, t. y. pateikti procesiniai dokumentai neatitinka jiems keliamų reikalavimų (CPK 113 straipsnio 3 dalis). Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas šiuose procesiniuose dokumentuose nurodomų argumentų neanalizuoja, vertindamas aplinkybę, kad S. R. pats padavė atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties ir jame išdėstė nesutikimo su skundžiama nutartimi argumentus, t. y. realizavo savo procesinę apeliacijos teisę.
44. Kiti atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai neturi teisinės reikšmės tinkamam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
45. Atsižvelgdamas į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nors pirmosios instancijos teismas nagrinėjamam klausimui taikė netinkamą normą, tačiau priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią atskirųjų skundų argumentais naikinti ar keisti nėra pagrindo. Tokiu būdu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
46. Atskirųjų skundų netenkinus, apeliantų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Aldona Tilindienė