Administracinė byla Nr. A-750-822/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04123-2013-9
Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. lapkričio 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. patikslintą skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir pensijos nepriemokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas J. R. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), kurį vėliau patikslino (b. l. 18–21, 59–62), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, VSDFV) Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. (10.1)3-88806; 2) panaikinti Fondo valdybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5775; 3) įpareigoti Fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui 23 098,11 Lt dydžio senatvės pensijos nepriemoką; 4) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, jog gindamas savo pažeistas teises 2013 m. balandžio 30 d. su prašymu kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyrių, prašydamas pateikti informaciją apie jo senatvės pensijos dydį bei mokėjimą Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) galiojimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), kai jis dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Fondo valdybos Vilniaus skyrius prašomą informaciją pareiškėjui pateikė ir nurodė, jog dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėta jo senatvės pensijos dalis yra 23 098,11 Lt. 2013 m. liepos 10 d. pareiškėjas kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyrių su prašymu išmokėti susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, tačiau jo prašymas buvo atmestas Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. (10.1)3-88806. Tuomet pareiškėjas kreipėsi į Fondo valdybą su 2013 m. rugpjūčio 21 d. skundu prašydamas panaikinti minėtą Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimą ir išmokėti jam neišmokėtą senatvės pensijos dalį, tačiau šį pareiškėjo skundą Fondo valdyba 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5775 atsisakė nagrinėti kaip paduotą praleidus 3 metų skundo padavimo terminą, numatytą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas), galiojusio iki 2012 m. gruodžio 31 d.,45 straipsnyje.
Pareiškėjas nurodo, jog nesutinka su ginčijamu Fondo valdybos sprendimu ir mano, jog nepraleido skundo padavimo termino, o Fondo valdyba netinkamai taiko Pensijų įstatyme nustatytą 3 metų senaties terminą šiam ginčui spręsti. Pasak pareiškėjo, Fondo valdyba, spręsdama jo 2013 m. rugpjūčio 21 d. skundo priėmimo klausimą, turėjo taikyti skundo padavimo terminą reglamentuojančius teisės aktus, o ne senaties dėl skunde išdėstytų reikalavimų terminus. Pareiškėjo teigimu, nors Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 23 d. sprendime Nr. (10.1)3-88806 ir nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka, tačiau pareiškėjo nuomone, 2013 m. rugpjūčio 21 d. jis su skundu kreipdamasis į Fondo valdybą apskundimo termino nepraleido ir kreipėsi laiku. Remiasi pensijų įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 6 punktu.
Pareiškėjas reikalavimą dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantys senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 33?–35) su pareiškėjo patikslintu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjui J. R. senatvės pensiją paskyrė ir moka Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius. Kadangi pareiškėjo paskirtos pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl pensija jam buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Paaiškino, kad J. R. po senatvės pensijos paskyrimo dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jo pensija buvo perskaičiuota ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas ir mokama atsižvelgiant į jo praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo pareiškėjui už 2010–2011 metus buvo neišmokėta 23 098,11 Lt senatvės pensijos dalis. Fondo valdybos Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai vykdė tuo metu galiojančias Laikinojo įstatymo nuostatas, perskaičiavo pareiškėjui senatvės pensiją ir 2010–2011 metais mokėjo teisingo dydžio perskaičiuotą pensiją. Akcentavo, jog Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas tik nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 107 straipsnis). Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Tad šis Konstitucinio Teismo nutarimas, atsakovo nuomone, taikytinas į ateitį. Todėl pareiškėjo reikalavimai turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime (b. l. 42–47) į pareiškėjo patikslintą skundą prašė bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti jam senatvės pensijos nepriemoką nutraukti, likusią dalį skundo reikalavimų atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad pirmoji senatvės pensija, sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Todėl, pareiškėjas apie tai, kad jam mokama ne visa paskirta senatvės pensija, pasak trečiojo suinteresuoto asmens, sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Pareiškėjas su skundu išmokėti jam 2010–2011 metais negautą senatvės pensijos dalį į Fondo valdybą kreipėsi tik 2013 m. rugpjūčio 21 d., o į teismą su skundu – 2013 m. rugsėjo 30 d. Fondo valdybos nuomone, pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų terminą, todėl byla dalyje dėl pensijos dalies priteisimo turi būti nutraukta. Fondo valdyba, grįsdama savo poziciją, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. spalio 9 d., 2013 m lapkričio 7 d. nutartimis.
Sutiko su atsakovo nuomone, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas taikytinas tik į ateitį, todėl nėra pagrindo pareiškėjui išmokėti už 2010–2011 metų susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, nes tuo metu buvo taikomi ir vykdomi galioję teisės aktai. Fondo valdybos nuomone, Fondo valdybos Vilniaus skyrius ginčo laikotarpiu teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinąjį įstatymą pareiškėjo atžvilgiu, todėl naikinti atsakovo kaip ir Fondo valdybos sprendimo nėra pagrindo.
Teismui nusprendus patenkinti pareiškėjo skundą, Fondo valdyba prašė priteistiną sumą išdėstyti dalimis, nes iš karto visos sumos priteisimas sukeltų Fondo biudžetui papildomą finansinę naštą, kadangi 2013 metų sausio–rugsėjo mėn. Fondo deficitas buvo 1217,9 mln. Lt, o birželio mėn. pabaigoje Fondo skolintų ir negrąžintų lėšų suma sudarė 10 mlrd. 645,1 mln. Lt.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimu pareiškėjo patikslintą skundą patenkino. Teismas priteisė pareiškėjui J. R. iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 23 098,11 Lt neišmokėtos senatvės pensijos nepriemokos, susidariusios ginčo laikotarpiu pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas; įpareigojo atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių susidariusią 23 098,11 Lt pensijos nepriemoką išmokėti pareiškėjui lygiomis dalimis per 5 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. (10.1)3-88806 ir VSDFV 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5775.
Teismas nustatė, kad skundžiamo Fondo valdybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5775 dalis, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundo dalį, susijusią su senatvės pensijos dalies, negautos 2010–2011 m. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, išmokėjimu, motyvuojant tuo, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą ginčyti Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmus pensijų mokėjimo klausimais, buvo priimta neatlikus Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 ir 31 punktuose nustatytos procedūros, todėl ši sprendimo dalis pripažintina neteisėta ir naikintina remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu.
Pareiškėjas, siekdamas inicijuoti ginčą dėl galbūt neteisėtų ir nepagrįstų Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų, perskaičiuojant senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir ją išmokant, tam tikru aspektu veikė netinkamai, skundą paduodamas ne įgaliotam ginčą nagrinėti subjektui – Fondo valdybai, o teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais nesutinka.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2014 m. liepos 10 d. prašyme buvo suformulavęs vienintelį prašymą išmokėti (grąžinti) pensijos nepriemoką, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad skundžiamas Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 23 d. sprendimas Nr. (10.1)3-88806 yra neteisėtas, nes priimtas nekompetentingo subjekto, t. y. Fondo valdybos Vilniaus skyrius pats išsprendė klausimą dėl pareiškėjo prašymo išmokėti jam senatvės pensijos nepriemoką, nors tokia kompetencija teisės aktuose suteikta Fondo valdybai, todėl minėtas sprendimas naikintinas remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 2 punktu.
Teismui konstatavus, kad skundžiamas Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 23 d. sprendimas Nr. (10.1)3-88806 yra neteisėtas, naikintina ir Fondo valdybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5775 dalis, kuria Fondo valdyba nepagrįstai atsisakė panaikinti neteisėtą Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str.).
Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nors Fondo valdyba, kaip ginčus ikiteismine tvarka įgaliota nagrinėti institucija, ginčijamu 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5775 suformulavo sprendimą atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą, tačiau kartu konstatavo, jog Fondo valdybos Vilniaus skyriaus pozicija yra pagrįsta (nėra teisinio pagrindo grąžinti pensijos nepriemoką pareiškėjui), daro išvadą, jog Fondo valdyba aiškiai išreiškė savo valią keliamu klausimu dėl neteisėtai sumažintos pensijos išmokėjimo, t. y. priėmė administracinį sprendimą privalomą ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Fondo valdybai išreiškus valią dėl ginčo esmės, konstatuota, jog nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Taigi kliūčių nagrinėti ginčą dėl pensijos nepriemokos priteisimo iš esmės teisme nėra.
Teismas remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavo, kad pareiškėjo pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nebuvo teisėtas, t. y. pareiškėjui J. R. nepagrįstai buvo neišmokėta senatvės pensijos dalis už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsižvelgiant į pareiškėjo reikalavimą, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė gali būti apginta, išmokėjus pensijos nepriemoką, kurios nebūtų buvę, jeigu nebūtų buvęs priimtas ir taikomas Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas senatvės pensijų mažinimą reglamentuojantis teisinis reguliavimas. Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalino. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidaręs turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti.
Teismas pažymėjo, jog tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi pagal Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį.
Remiantis Fondo valdybos Vilniaus skyriaus duomenimis nustatyta, jog pareiškėjui J. R. ginčo laikotarpiu dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo buvo neišmokėta 23 098,11 Lt senatvės pensijos nepriemoka. Ginčo dėl neišmokėtos pensijos dalies sumos dydžio byloje nėra. Teismas taip pat neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis apie pareiškėjui neišmokėtą pensijos sumą. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis LVAT formuojama praktika (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-984/2013 ir kt.), 23 098,11 Lt neišmokėta senatvės pensijos dalis pareiškėjui J. R. priteista iš Fondo valdybos Vilniaus skyriaus.
Atsižvelgiant į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymus, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficitą, prisiimtus finansinius įsipareigojimus išmokų gavėjams, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsniu, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, LVAT formuojama praktika (išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), siekdamas nesukelti neproporcingų sunkumų atsakovui, vadovaudamasis lygiateisiškumo, proporcingumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatavo, kad yra būtinybė išdėstyti sprendimu priteistos sumos išmokėjimą dalimis, t. y. išmokant pareiškėjui 23 098,11 Lt senatvės pensijos nepriemoką lygiomis dalimis per 5 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo panaikintas Fondo valdybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr. (6.5) I-5775 ir Skyrius įpareigotas išmokėti pareiškėjui 23 098, 11 Lt senatvės pensijos dalį, susidariusią ginčo laikotarpiu, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą dėl reikalavimų panaikinti Fondo valdybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5775 ir įpareigoti Skyrių išmokėti pareiškėjui 23 098, 11 Lt senatvės pensijos dalį, susidariusią ginčo laikotarpiu, atmesti kaip nepagrįstą, likusią dalį sprendimo palikti nepakeistą.
Apeliaciniame skunde palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Fondo valdybos sprendimo Nr. (6.5) I-5775 dalis, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundo dalį, susijusią su senatvės pensijos dalies, negautos 2010–2011 m. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, išmokėjimu, motyvuojant tuo, kad pareiškėjas praleido pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, buvo priimta neatlikus Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 ir 31 punktuose nustatytos procedūros. Mano, kad atliko Taisyklių 20 punkte nustatytą procedūrą. Nors Fondo valdyba tik iš dalies tinkamai įgyvendino Taisyklių 31 punktą, t. y. nelaukusi, kol pareiškėjas pateiks įrodymus dėl praleisto terminio atnaujinimo, iš karto (tuo pačiu sprendimu) nusprendė, kad skundas nenagrinėtinas, nes praleistas 3 metų terminas, tačiau iš Fondo valdybos sprendimo formuluotės matyti, kad pareiškėjui buvo nustatytas terminas pateikti įrodymus, jis buvo informuotas apie tai, kad skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Tačiau pareiškėjas jokių įrodymų nepateikė nei nurodytu terminu, nei vėliau. Todėl galima daryti išvadą, kad Fondo valdybos sprendimo dalis, kuria atsisakyta nagrinėti skundą, nors ir ne visai tiksliai įvykdžius Taisyklių 31 punktą, iš esmės yra teisinga, todėl negali būti naikinama. Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato skundžiamo akto panaikinimą tuo atveju, jeigu jį priimant buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Tačiau įvertinus bylos aplinkybes, galima teigti, kad Fondo valdyba, nors ir ne visai tinkamai įgyvendindama Taisyklių 31 punktą, nepažeidė Taisyklių, nes užtikrino objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Tačiau tik dėl paties pareiškėjo neveikimo, t. y. dėl to, kad jis nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą, išankstinio ginčų nagrinėjimo procedūra nebuvo baigta. Paminėtas procedūrinis neatitikimas negalėjo įtakoti netinkamo faktinių aplinkybių vertinimo, nes pareiškėjui buvo pasiūlyta pateikti įrodymus (įvykdytas Taisyklių 20 punktas), kurių pagrindu būtų svarstoma dėl termino atnaujinimo ir atitinkamai dėl skundo priėmimo, taigi, nors išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros eiga ir neatitiko Taisyklėse nustatyto Fondo valdybos veiksmų eiliškumo, tačiau visi reikalaujami procesiniai veiksmai buvo atlikti. Todėl toks formalus procedūros pažeidimas neįtakojo ir negalėjo įtakoti priimto sprendimo pagrįstumo bei teisingumo. Taip pat pažymėtina, jog įrodymų, kad būtent šis procedūrinis pažeidimas galėjo įtakoti nepagrįsto sprendimo priėmimą, byloje nėra.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Fondo valdyba 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5775 išnagrinėjo pareiškėjo skundą iš esmės ir todėl ikiteisminio ginčų nagrinėjimo procedūra buvo baigta, yra nepagrįsta ir neatitinka faktinių aplinkybių. Fondo valdybos sprendime buvo pasisakoma dėl Skyriaus 2013 m. liepos 23 d. rašte Nr. (10.1)3-88806 nurodytos informacijos, konstatuojant, kad ji yra teisinga, ir tai nesudaro pagrindo teigti, jog Fondo valdyba išnagrinėjo pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 21 d. skundą iš esmės (atsisakė išmokėti pareiškėjui negautą senatvės pensijos dalį). Be to, Fondo valdybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendime Nr. (6.5) I-5775 nėra pasisakyta, jog Fondo valdyba šiuo konkrečiu, t. y. pareiškėjo, atveju neturi teisinio pagrindo įpareigoti konkretų Fondo valdybos teritorinį skyrių – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių, išmokėti konkrečiam pareiškėjui – J. R., dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo ginčo laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį. Buvo pateikta bendro pobūdžio, abstrakti, neindividualizuota informacija, tinkanti bet kuriam asmeniui, negavusiam pensijos dalies dėl Laikinojo įstatymo taikymo. Todėl teismo išvada, neva Fondo valdyba konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo grąžinti nepriemoką pareiškėjui, yra neteisinga ir neatitinka tikrovės.
Pabrėžtina, kad išankstinio ginčų nagrinėjimo procedūra turi būti baigta remiantis teisiniais argumentais, t. y. nurodant konkrečius teisės aktus ir konkrečias teisės normas. Fondo valdybos sprendime nebuvo nurodytos konkrečios teisės normos, taikytinos konkrečiam ginčui (dėl negautos pensijos dalies) išspręsti ir jo nagrinėjimo procedūrai baigti. Todėl pirmosios instancijos teismo teigimas, kad išankstinio ginčų nagrinėjimo procedūra buvo baigta ir pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas iš esmės vien tik dėl to, kad 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendime Nr. (6.5) I-5775 buvo pasisakoma dėl Skyriaus rašte nurodytos informacijos teisingumo ir dėl to, kad nėra priimti atitinkami teisės aktai ir nėra pagrindo pensininkams grąžinti pensijų nepriemoką, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Skyriaus rašto teiginys atitiko faktines aplinkybes, nes nebuvo teisės akto, nustatančio negautos pensijų dalies kompensavimą ir teismas neįrodė, kad Skyriaus pateikta informacija buvo neteisinga.
Atkreiptinas dėmesys, kad Fondo valdybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr. (6.5) I-5775 yra struktūrizuotas, t. y. pirmiausia buvo nurodyti Fondo valdybos teisiniai argumentai ir teisės normos, tada konstatuota, kad pareiškėjo prašymą atsisakoma nagrinėti. Tik po šio konstatavimo (paremto teisės normomis) Fondo valdyba informavo apie rengiamus teisės aktų projektus, apie tai, kad negauta pensijos dalis bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka, ir tik dėl to, kad nėra priimti tie teisės aktai, nėra teisinio pagrindo išmokėti pensininkams pensijų nepriemoką. Tokia sprendimo struktūra taip pat įrodo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl negautos pensijos dalies išmokėjimo Fondo valdyboje nebuvo sprendžiamas iš esmės.
Darant prielaidą, kad Fondo valdyba išreiškė valią dėl ginčo esmės, VSDFV manymu, valia buvo išreikšta dėl Skyriaus 2013 m. liepos 23 d. rašto Nr. (10.1)3-88806 (buvo pasisakyta, kad juo pateikta informacija teisinga ir nėra pagrindo raštą naikinti). Tačiau ginčas šioje byloje yra kilęs dėl pensijos nepriemokos, kuri susidarė dėl 2010 m. sausio mėnesio Skyriaus sprendimo (valinio akto), o būtent dėl šio Skyriaus sprendimo Fondo valdybos pozicija buvo aiškiai išreikšta – buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą dėl praleisto 3 metų termino. Taigi išankstinio ginčų nagrinėjimo procedūra toje ginčo dalyje, kurioje pareiškėjas reikalavo įpareigoti Skyrių išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, nebuvo baigta. Padaręs neteisingą išvadą, jog Fondo valdyba išreiškė valią dėl ginčo esmės ir jog nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, todėl nėra kliūčių nagrinėti ginčą teisme, teismas nepagrįstai panaikino Fondo valdybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5775 ir nepagrįstai nusprendė patenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Skyrių išmokėti jam senatvės pensijos dalį, susidariusią ginčo laikotarpiu.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime sutinka su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliaciniu skundu ir jame išdėstytais motyvais. Prašo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinį skundą tenkinti ir visą pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas J. R. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 105–107) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.
Pareiškėjas palaiko savo skunde išdėstytą poziciją, mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjo skundą tenkinti yra pagrįstas ir argumentuotas, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose. Pažymi, kad vieningą VSDFV poziciją, kad nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo normų, pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo, negali būti išmokamos nesant specialaus įstatymo, patvirtina ne tik skundžiamas sprendimas, bet ir viešai palaikoma ne tik apelianto, tačiau ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Vyriausybės pozicija. Viešajame administravime vyrauja turinio viršenybės prieš formą principas. Būtent šio principo taikymo klausimas ir yra esminis ginčas kilęs tarp šalių. Pažymėtina, kad apeliantas ir atsakovas neginčija nei pačios pareiškėjo teisės reikalauti išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, nei nepriemokos dydžio.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Pareiškėjas siekia VSDFV Vilniaus skyriaus jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.
Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas senatvės pensijos sumažinimas vyko VSDFV skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl šios pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra senatvės pensijos gavėjas, kuris 2013 m. liepos 10 d. kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyrių su prašymu išmokėti senatvės pensijos nepriemoką 23 098,11 Lt, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo (b. l. 52). Atsakydamas į šį pareiškėjo prašymą, Fondo valdybos Vilniaus skyrius 2013 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. (10.1)3-88806 (b. l. 53–54) pareiškėjui paaiškino, kad jo pensija buvo perskaičiuota remiantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Nurodė, kad dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo ginčijamu laikotarpiu susidarė 23 098,11 Lt dydžio pensijos nepriemoka. Informavo, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo (invalidumo) pensijų 2010–2011 m. negautos dalies kompensavimo tvarkos projektą. Paaiškino, kad, kol šis įstatymas nėra priimtas, Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimu, 2013 m. rugpjūčio 21 d. skundu kreipėsi į Fondo valdybą (b. l. 50–51), prašydamas panaikinti minėtą Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimą ir įpareigoti Fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti jam ginčo laikotarpiu dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, t. y. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies neteisėto taikymo, negautą senatvės pensijos dalį – 23 098,11 Lt. Fondo valdyba 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5775 (b. l. 7, 48–49) atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 21 d. skundą, nes jis praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą ginčyti Valdybos teritorinio skyriaus veiksmus pensijų mokėjimo klausimais. Pažymėjo, kad jeigu iki 2013 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjas pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Sprendime taip pat nurodė, jog Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pensininkams ginčo laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą pensijos dalį, kol nėra priimti teisės aktai, nustatantys sumažintų pensijų kompensavimo tvarka. Pažymėjo, jog Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 23 d. rašte pareiškėjui pateikta informacija yra teisinga ir naikinti jo nėra pagrindo.
Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo nurodomu ginčo laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).
Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.
Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2013 m. liepos 10 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas šį prašymą (skundą), pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 21 d. skunde atnaujinti termino neprašė, nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.
Tačiau, kaip jau minėta, atsakovas VSDFV 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendime kartu pritarė VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 23 d. rašte nurodytai informacijai, taip pat pažymėdamas, kad kol nėra priimti teisės aktai, nustatantys neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo tvarką, VSDFV skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pensininkams 2010–2011 m. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą pensijos dalį. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjo skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada ir netaikyti jos šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str.). Pažymėtina, kad šios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas (žr., pvz. 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartis adm. b. Nr. A143-1090/2014, 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartis adm. b. Nr. A143-1231/2014, 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis adm. b. Nr. A822-1420/2014, 2015 m. liepos 8 d. nutartis adm. b. Nr. A-1443-143/2015, 2015 m. spalio 20 d. nutartis adm. b. Nr. A-593-822/2015 ir kt.), atsižvelgiant į tai, atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad skundžiamame VSDFV sprendime dėl ginčo pasisakyta iš esmės.
Teisėjų kolegija nekvestionuoja VSDFV kompetencijos atsisakyti nagrinėti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka asmens skundą, jei yra nustatoma, kad skundas paduotas praleidus įstatymu nustatytą terminą, tačiau kaip minėta, nagrinėjamu atveju VSDFV sprendime konstatavusi, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą ir pažymėjusi, kad pareiškėjui pateikus įrodymus, suteikiančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tuo pačiu sprendimu išnagrinėjo pareiškėjo skundą iš esmės, t. y. jį priėmė ir išreiškė išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos poziciją ir valią, kad grąžinti pareiškėjui neišmokėtą senatvės pensijos nepriemoką, kurios jis negavo pritaikius antikonstitucine pripažintą Laikinojo įstatymo normą, nėra pagrindo. VSDFV 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą šiuo atveju lemia šio sprendimo turinio prieštaringumas bei, išnagrinėjus pareiškėjo skundą iš esmės, atsisakymas netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, todėl, remiantis išdėstytais motyvais šis sprendimas pagrįstai buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas pasinaudojo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka ir šiuo aspektu kliūčių nagrinėti bylą iš esmės neliko. Pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, be kita ko, yra pareikštas reikalavimas dėl sumažintos senatvės pensijos dalies priteisimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjo pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi. Todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jam negautą senatvės pensijos nepriemoką pirmosios instancijos teismo sprendimu patenkintas pagrįstai.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos paliktinas nepakeistas, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Romanas Klišauskas
Skirgailė Žalimienė