Administracinė byla Nr. A552-1139/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00483-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 35.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Leolora“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Septintukai“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Leolora“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Septintukai“ skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įmonei „Klaipėdos keleivinis transportas“ dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Leolora“ ir UAB „Septintukai“ skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2013 m. rugsėjo 7 d. raštą Nr. (4.76.)-R2-3102 dalyje dėl atsisakymo pratęsti sutarties ir leidimo galiojimo terminą pagal 2012 m. rugsėjo 3 d. prašymą ir įpareigoti Administraciją su vežėju UAB „Septintukai“ nuo 2012 m. rugsėjo 2 d. pratęsti maršruto Nr. 7 aptarnavimo sutartį ir leidimą vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais 5 metų terminui; 2) panaikinti Administracijos 2012 m. rugsėjo 7 d. raštą Nr. (4.76.)-R2-3104 dalyje dėl atsisakymo pratęsti sutarties ir leidimo terminą pagal 2012 m. rugpjūčio 20 d. prašymą ir įpareigoti Administraciją su vežėju UAB „Leolora“ nuo 2012 m. rugsėjo 2 d. pratęsti maršruto Nr. 2 aptarnavimo sutartį ir leidimą vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais 5 metų terminui.

Pareiškėjai paaiškino, kad Administracijos 2012 m. gegužės 23 d. raštu Nr. (4.76.)-R2-1893 UAB „Septintukai“ buvo informuota, jog 2012 m. rugsėjo 2 d. baigiasi tarp įmonės ir atsakovo sudarytos maršruto Nr. 7 aptarnavimo sutarties Nr. J16-222 ir leidimo vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais galiojimo terminas, nurodyta, kad sutartis ir leidimas nebus pratęsiami, nes pareiškėjo aptarnaujamą maršrutą nuspręsta panaikinti. Administracijos 2012 m. gegužės 23 d. raštu Nr. (4.76.)-R2-1901 UAB „Leolora“ buvo analogiškai informuota, kad 2012 m. rugsėjo 2 d. baigiasi maršruto Nr. 2 aptarnavimo sutarties Nr. Jl6-225 ir leidimo vežti keleivius galiojimo terminas ir nurodyta, kad sutartis ir leidimas nebus pratęsiami, nes maršrutą nuspręsta panaikinti. Atsakydamas į UAB „Leolora“ 2012 m. birželio 18 d. paklausimą, atsakovas nurodė, jog maršrutas naikinamas, atsižvelgiant į viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Klaipėdos keleivinis transportas“ siūlymą. 2012 m. rugpjūčio 20 d. prašymu Nr. R-050 ir 2012 m. rugsėjo 3 d. prašymu Nr. R-12-18 pareiškėjai kreipėsi į atsakovą dėl sutarčių ir leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais pratęsimo nuo 2012 m. rugsėjo 2 d., tačiau 2012 m. rugsėjo 7 d. raštuose Nr.(4.76.)-R2-3104 ir Nr.(4.76.)-R2-3102 buvo nurodyta, kad dėl sutarčių pratęsimo buvo išsamiai paaiškinta 2012 m. gegužės 23 d. raštuose Nr. (4.76.)-R2-1893 ir Nr. (4.76.)-R2-1901. Pareiškėjai rėmėsi Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 3-62 patvirtintų Leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais išdavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 22 punktu, teigė, kad abi bendrovės laikėsi Taisyklėse nustatytų reikalavimų ir sutartyse nustatytų sąlygų, todėl atsakovas nepagrįstai nusprendė sutarčių ir leidimų nepratęsti. Pareiškėjų manymu, atsakovo sprendimai neatitinka skaidrumo ir objektyvumo principų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2 p., Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 str. 10 p.). Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. AD1-1052 patvirtintoje maršrutinių taksi integravimo į bendrąją viešojo transporto sistemą koncepcijoje (toliau – ir Koncepcija) nenumatyta pati Klaipėdos miesto maršrutinių taksi integracijos į bendrąją miesto viešojo transporto sistemą tvarka, todėl neaiškūs vežėjų parinkimo integracijos vykdymui kriterijai, nėra jokių vežėjų veiklos tęstinumo garantijų. Skundžiamais aktais yra tik nutraukiamas pareiškėjų veiklos tęstinumas, kai kitiems vežėjams sutartys ir leidimai buvo pratęsti tam pačiam terminui, todėl yra pažeista ūkinės veiklos laisvė. Be kita ko, yra pažeidžiami bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo, savivaldybės gyventojų dalyvavimo tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus ir viešumo bei reagavimo į savivaldybės gyventojų nuomonę principai (Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 8, 9, 11 p.). Pareiškėjų teigimu, skundžiamuose administraciniuose aktuose nėra pagrįsta, kad maršrutų naikinimas atitinka miestiečių ir aplinkinių rajonų gyventojų valią, dėl sprendimų panaikinti maršrutus Nr. 2 ir Nr. 7 nebuvo konsultuojamasi su visuomene, klausimas nederintas ir su bendruomenėmis, neatsižvelgta į vežėjų nuomonę. Pareiškėjai nurodė, jog po integracijos, maršruto Nr. 2 trasa daugiau nei 50 procentų liko ta pati, todėl nėra aišku, kodėl maršrutas buvo naikinamas, o nebuvo papildytas naujomis atkarpomis, siūlant jį toliau aptarnauti esamam vežėjui, kaip tai numatyta Taisyklių 14.1 ir 14.2 punktuose.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad 2010 m. rugpjūčio 30 d. su pareiškėju UAB „Septintukai“ buvo pasirašyta keleivių vežimo maršrutiniais taksi sutartis Nr. J16-222, kuria bendrovė įsipareigojo teikti keleivių vežimo maršrutiniais taksi paslaugas nustatytu maršrutu Nr. 7. Šios sutarties Nr. J16-222 9 punkte nurodyta, kad sutartis galioja nuo 2010 m. rugsėjo 2 d. iki 2012 m. rugsėjo 2 d. 2010 m. rugpjūčio 30 d. buvo pasirašyta keleivių vežimo maršrutiniais taksi sutartis Nr. J16-225 su vežėju UAB „Leolora“, kuria šis įsipareigojo teikti keleivių vežimo maršrutiniais taksi paslaugas maršrutu Nr. 2. Sutarties Nr. J16-225 9 punkte nurodyta, kad sutartis galioja laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 2 d. iki 2012 m. rugsėjo 2 dienos. Atsakovas akcentavo, kad, laikydamasis Taisyklių 26 punkto reikalavimų, 2012 m. gegužės 23 d. raštu Nr. (4.76.)-R2-1893 informavo UAB „Septintukai“, jog keleivių vežimo maršrutiniais taksi sutartis Nr. J16-222 ir leidimas nebus pratęsti. Analogišku 2012 m. gegužės 23 d. raštu Nr. (4.76.)-R2-1901 apie sutarties ir leidimo nepratęsimą buvo informuotas ir UAB „Leolora“. Raštuose buvo nurodytos sutarčių ir leidimų nepratęsimo priežastys. Įgyvendinant Koncepciją, pareiškėjų aptarnaujamus maršrutus Nr. 7 ir Nr. 2 numatyta panaikinti, o suformuotiems naujiems maršrutams aptarnauti numatyta skelbti vežėjų parinkimo konkursus, kuriuose gali dalyvauti visi vežėjai, atitinkantys konkurso sąlygose nustatytus reikalavimus. Būtent šiais raštais pareiškėjams buvo pranešta apie atsakovo valią nebepratęsti sutarčių ir leidimų ir jie turėtų būti laikomi pareiškėjams teisines pasekmes sukeliančiais sprendimais, o skundu ginčijami raštai – tik informacinio pobūdžio raštais. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nei vienas teisės aktas imperatyviai nenustato, jog pasibaigus keleivių vežimo sutarčiai ir leidimui, jie privalomai turi būti pratęsiami. Atsakovas nurodė, kad sutarties ir leidimo pratęsimo sąlyga yra Taisyklių reikalavimų ir sutartyje nustatytų sąlygų laikymasis, tačiau nėra jokio pagrindo teigti, jog vežėjui nepadarius pažeidimų, sutartis privalo būti pratęsta. Pareiškėjų teiginys, kad atsakovui nusprendus naikinti pareiškėjų aptarnaujamus maršrutus, skundžiamuose aktuose nėra pagrįsta šio proceso socialinė ir ekonominė nauda, yra nepagrįstas, nes savivaldybės administracijos sprendimas nepratęsti sutarčių buvo priimtas, atsižvelgus į teisės aktų nuostatas ir neturėjo būti papildomai motyvuotas. Pareiškėjai žinojo, jog sutarčių terminas baigsis 2012 m. rugsėjo 2 d., todėl nepagrįstai teigia, kad buvo pažeistas jų teisėtų lūkesčių į veiklos tęstinumą principas. 2012 metais buvo vykdomi du konkursai, skirti vežėjų Klaipėdos miesto viešojo transporto maršrutams aptarnauti atrankai. Atsakovas pažymi, kad šiuose konkursuose galėjo ir turėjo teisę dalyvauti visi vežėjai, tačiau pareiškėjai prašymų dalyvauti konkurse nepateikė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 punktu, 29 straipsnio 1 dalimi, 8 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 4 straipsnio 3 dalimi, 171 straipsnio 2 dalimi. Teismas nurodė, jog vežėjų (operatorių) parinkimo visuomenės aptarnavimo įsipareigojimams vykdyti konkurso organizavimą, pagrindinius visuomenės aptarnavimo sutarčių sudarymo ir nutraukimo reikalavimus Vyriausybė nustatė 2003 m. rugsėjo 4 d. nutarimu Nr. 1132 patvirtintoje „Vežėjų (operatorių) parinkimo visuomenės aptarnavimo įsipareigojimams vykdyti konkurso organizavimo ir visuomenės aptarnavimo sutarčių sudarymo ir nutraukimo tvarkoje“ (toliau – ir Tvarka). Remdamasis Tvarkos 2 punktu, Taisyklių 14.4-14.6, 22 punktais, teismas darė išvadą, jog siekdami įgyvendinti savo subjektinę teisę, pareiškėjai ginčijo atsakovo raštus Nr. (4.76.)-R2-1893 ir Nr. (4.76.)-R2-1901, kuriais pareiškėjai buvo pakartotinai informuoti, kad su jais sudarytų sutarčių ir leidimų vežti keleivius galiojimo terminas nebus pratęstas. Nors minėti raštai buvo įvertinti kaip pareiškėjų subjektinės teisės įgyvendinimui užkertančiais kelią administraciniais sprendimais, teismas nustatė, jog sprendimai nepratęsti sutarčių ir leidimų galiojimo termino buvo priimti Administracijai įgyvendinant Koncepciją, parengtą atsižvelgiant į Klaipėdos miesto plėtros strateginį planą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai neginčija nei sprendimų, kurių pagrindu maršrutinių taksi maršrutai Nr. 2 ir Nr. 7 buvo integruoti į bendrąją viešojo transporto sistemą, o pareiškėjų aptarnaujami maršrutai nutraukti, nei VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ direktoriaus 2013 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. V1-63 „Dėl vežėjo (operatoriaus) parinkimo viešųjų paslaugų įsipareigojimams vykdyti konkurso“ ir 2012 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. V1-64 „Dėl vežėjo (operatoriaus) parinkimo viešųjų paslaugų įsipareigojimams vykdyti konkurso sąlygų patvirtinimo“ su pakeitimais.

Teismas nurodė, kad iš teisės normos, įtvirtintos Taisyklių 22 punkte, matyti, jog šios normos pobūdis dispozityvus, todėl ja atsakovas nėra įpareigotas pratęsti sutarties ir leidimo galiojimo termino su vežėju, nors ir esant aplinkybei, jog šis laikėsi šių Taisyklių reikalavimų ir sutartyje nustatytų sąlygų. Teismas nustatė, jog pareiškėjams apie sutarčių ir leidimų galiojimo termino nepratęsimą ir priežastis buvo žinoma, todėl laikė, jog, atsakydamas į pareiškėjų prašymus, atsakovas neturėjo pareigos nurodyti aplinkybių, apie kurias dar 2012 m. gegužės 23 d. raštais Nr. (4.76.)-R2-1893 ir Nr. (4.76.)-R2-1901 buvo informuoti pareiškėjai. Teismas nenustatė, jog atsisakydamas tenkinti pareiškėjų prašymus pratęsti keleivių vežimo maršrutiniais taksi sutarčių bei leidimų vežti keleivius atitinkamais reguliariais susisiekimo kelių transporto maršrutais terminus, atsakovas pažeidė jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Kadangi atsisakymą su pareiškėjais nepratęsti sutarčių ir leidimų galiojimo termino laikė teisėtu, esant nustatytai aplinkybei, jog vykdant integraciją į bendrąją viešojo transporto sistemą pareiškėjų aptarnaujami maršrutai buvo nutraukti ir yra suformuoti nauji maršrutai, reikalavimą atsakovą įpareigoti nuo 2012 m. rugsėjo 2 d. pratęsti maršrutų Nr. 2 ir Nr. 7 aptarnavimo sutartis ir leidimus vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais 5 metų terminui teismas laikė nepagrįstu, todėl netenkino.

III.

Pareiškėjai UAB „Leolora“ ir UAB „Septintukai“ apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 66–72) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad yra skundžiami du administraciniai aktai – Administracijos raštas Nr. (4.76.)-R2-3102 ir raštas Nr. (4.76.)-R2-3104, kaip tiesiogiai pareiškėjų teises pažeidžiantys administraciniai aktai, tačiau pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visai dėl kitų aktų, kurie šioje byloje nėra skundžiami, t. y. dėl Administracijos 2012 m. gegužės 23 d. raštų Nr. (4.76.)-R2-1893 ir Nr. (4.76.)-R2-1901. Pareiškėjai pažymi, kad teismas 2012 m. birželio 29 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundą dėl 2012 m. gegužės 23 raštų Nr. (4.76.)-R2-1893 ir Nr. (4.76.)-R2-1901 panaikinimo, kaip nenagrinėtiną teismų, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko šią nutartį galioti. Tik įvykus šiems juridiniams faktams, pareiškėjai įgytų teisę ginčyti juos teisme. Pareiškėjai pabrėžia, kad teismui buvo žinoma, jog dėl Administracijos 2012 m. gegužės 23 d. raštų Nr. (4.76.)-R2-1893 ir Nr. (4.76.)-R2-1901 yra priimta teismo nutartis, o pareiškėjai, vadovaudamiesi apeliacinės instancijos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartimi, skundžia visai kitus administracinius aktus – galutinius Administracijos sprendimus. Pareiškėjai vadovaujasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 3 dalimi ir pabrėžia, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad teismas nepagrindė savo argumento, jog buvo priimtas sprendimas nepratęsti sutarčių ir leidimų galiojimo termino. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad byloje nėra strateginio Klaipėdos miesto plėtros plano, apie kurį konstatuojama skundžiamame teismo sprendime, taip pat nėra duomenų, kad Koncepcijoje ar minėtame strateginiame plane būtų pateiktas individualus administracinis sprendimas dėl pareiškėjų ir jų aptarnaujamų konkrečių maršrutų Nr. 2 ir Nr. 7. Pareiškėjai daro išvadą, kad sprendimas nepratęsti su pareiškėjais sutarčių ir leidimų galiojimo termino nebuvo priimtas, o faktinis tokio veiksmo (sutarčių ir leidimų galiojimo termino nepratęsimas) atlikimas, jo niekaip neįforminant teisės aktų nustatyta tvarka, iš esmės prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams. Pareiškėjai pažymi, kad byloje nėra įrodytas integracijos vykdymo ekonominis pagrįstumas, neaiškūs vežėjų parinkimo integracijos vykdymui kriterijai, nepagrįsta proceso socialinė ir ekonominė nauda. Pareiškėjų teigimu, jiems jokiuose konkursuose dalyvauti nereikėjo, nes Taisyklių 14 punkto nuostatos suteikia teisę pakeistus maršrutus pirmumo teise aptarnauti iki pakeitimo juos aptarnavusiems vežėjams. Pareiškėjų manymu, teismas turėjo įvertinti, jog teisėmis viešojo administravimo subjektas privalo naudotis sąžiningai ir nepiktnaudžiauti, Taisyklių 22 straipsnio nuostata neturi būti aiškinamos atskirai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Pareiškėjai paaiškina, kad jie yra ilgamečiai maršrutinių taksi rinkos dalyviai ir su jais atsakovas Taisyklių 22 punkto pagrindu daugiau kaip dešimt metų ne vieną kartą tęsė sutartinius teisinius santykius, pratęsdamas sutarčių ir leidimų galiojimą, todėl tarp atsakovo ir vežėjų susiklostė ilgalaikiai maršrutų aptarnavimo santykiai. Pareiškėjų manymu, remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsniu, atsakovas turėjo priimti konkretų administracinį aktą, atitinkamai pagrindžiant dėl konkretaus vežėjo, kodėl nutraukiamas ilgalaikių sutartinių santykių tęstinumas, kai kitiems tos pačios rinkos dalyviams Taisyklių 22 punkto pagrindu toliau tęsiamos sutartys ir leidimai 5 metų terminui. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad teismas dėl jų skunde nurodytų Taisyklių 14.l ir 14.2 punktų taikymo nepasisakė ir nenustatė esminių aplinkybių, kurios buvo nurodytos pačiame skunde, jog atsakovas privalėjo ne konkurso tvarka siūlyti pakeistus maršrutus aptarnauti pareiškėjams, o tik šiems nesutikus – organizuoti konkursus dėl naujų vežėjų parinkimo. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad Taisyklių 16 punkte yra nustatyta pasiūlymo pateikimo vežėjui tvarka, kurią atsakovas iš esmės pažeidė, kartu pažeisdamas pareiškėjų teises į veiklos tęstinumą. Pareiškėjų teigimu, teismo sprendime yra tik formali išvada, kad atsakovas nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, tačiau nėra aptartas nei vienas pareiškėjų iškeltas klausimas, teismo minimuose 2012 m. gegužės 23 d. įspėjimuose taip pat nėra atsakyta į pareiškėjų keliamus klausimus, t. y. įspėjimuose yra tik bendro pobūdžio informacija, teismas nenagrinėjo ir nevertino pareiškėjų argumentų, jog įspėjimuose nėra motyvuota ir pagrįsta, kodėl būtent šie maršrutai turi būti nutraukti ar jų vežėjai integruoti ir pan. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad atsakovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pripažino, jog sutartys ir leidimai nepratęsiami ne dėl aplinkybių, numatytų Taisyklių 22 punkte (vežėjų daromi pažeidimai), o dėl to, kad atsakovas naikina maršrutus. Pirmosios instancijos teismui pareiškėjai nurodė faktines aplinkybes, kad maršrutų naikinimas faktiškai neįvyko, nes šiuo metu yra ir septintas maršrutas ir antras maršrutas, tik pastarasis buvo padalintas į dvi dalis Nr. 2a ir Nr. 2b, tačiau jie daugiau kaip 50 procentų dubliuoja senąjį maršrutą Nr. 2. Pareiškėjai daro išvadą, kad atsakovas faktiškai įvykdė ne maršrutų naikinimą, o jų dalinį trasų pakeitimą. Atsižvelgę į Taisyklių 12 punktą, pareiškėjai pirmosios instancijos teismui pateikė apie tris tūkstančius gyventojų parašų, jog vietos visuomenė prieštarauja maršrutų Nr. 2 ir Nr. 7 naikinimui. Pareiškėjų manymu, teismas, nenagrinėdamas šių aplinkybių, iš esmės neatsakė į skundo argumentus, jog skundžiamuose aktuose nėra pateiktas socialinis ir ekonominis esamų maršrutų naikinimo ar naujų maršrutų poreikio pagrindimas. Pareiškėjai pažymi, kad teismas, neatsižvelgdamas į pareiškėjų argumentus, jog atsakovas neįformindamas sprendimų dėl pareiškėjų integracijos, nepagrįsdamas Taisyklių 12, 14.l, 14.2 ir 16 punktų nuostatų nesilaikymo ir nepagrįsdamas pareiškėjų diskriminavimo kitų tos pačios rinkos dalyvių atžvilgiu, padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovo skundžiami aktai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (t. II, b. l. 78–80) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo manymu, teismas, rašydamas sprendimą, padarė tik techninę klaidą, kadangi iš sprendimo turinio matyti, jog buvo vertinami būtent pareiškėjų skundžiami Administracijos raštai Nr. (4.76.)-R2-3102 ir Nr. (4.76.)-R2-3104. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas aiškiai nurodė, jog atsakovo sprendimas nepratęsti sutarčių ir leidimų galiojimo termino, įformintas skundžiamais administraciniais aktais, buvo priimtas Administracijai įgyvendinant Koncepciją, tačiau pareiškėjai šio įsakymo neginčijo. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovas išsamiai paaiškino, jog dėl maršrutinių taksi integravimo vyko derybos su vežėjais bei Klaipėdos miesto politikais, buvo susitarta, kad maršrutinių taksi integracija vyks dviem etapais. Todėl Koncepcijoje numatytos dvi maršrutinių taksi integravimo kryptys, į kurias buvo orientuojamasi, sprendžiant, kurie maršrutai bus integruojami pirmiausiai. Taip pat trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad pagrindiniu kriterijumi pareiškėjų maršrutų integravimui į bendrąją viešojo transporto sistemą buvo duomenys, kokia apimtimi maršrutas patenka į pagrindinę magistralę, nes iš visų maršrutų nebuvo nei vieno, kuris 100 procentų važiuotų tik magistraliniu keliu. Atsakovas pažymi, kad teismas neturėjo nagrinėti ir vertinti Taisyklių 14 punkto nuostatų, nes Administracijos sprendimas nepratęsti su pareiškėjais sutarčių ir leidimų buvo grįstas Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 punktu ir Kelių transporto kodekso 4 straipsnio 3 dalimi. Atsakovas pirmosios instancijos teismo posėdžių metu paaiškino, kad įsigaliojus Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (EB) Nr. 1370/2007, pagal kurio 4 straipsnio 3 dalies nuostatas sutarčių trukmė yra ribojama ir negali viršyti 10 metų, sutartys su vežėjais negalėtų būti pratęsiamos vien atsižvelgiant į šį reglamentavimą. Administracija paaiškina, kad įgyvendinant Koncepciją į bendrąją viešojo transporto sistemą bus integruoti visi be išimties Klaipėdos miesto maršrutinių taksi vežėjai. Pareiškėjų aptarnautų maršrutų (Nr. 2 ir Nr. 7) integracija buvo vykdoma pirmuoju etapu, antruoju etapu bus integruoti likę maršrutai Nr. 6, 8, 9. 10. Be to, Konkurencijos taryba atlieka atskirą tyrimą, ar sudarant sutartį su kitais vežėjais atsakovas nepažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo nuostatų. Atsakovas pažymi, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nėra nustatyta, jog pačiame administraciniame akte turi būti išdėstytos faktinės aplinkybės, administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis. Atsakovas pažymi, kad skundžiamuose Administracijos 2012 m. rugsėjo 7 d. raštuose Nr. (4.76.)-R2-3102 ir Nr. (4.76.)-R2-3104 nurodyta, jog atsakovas išsamias sutarčių ir leidimų nepratęsimo priežastis išdėstė 2012 m. gegužės 23 d. raštuose Nr. (4.76.)-R2-1893 ir Nr. (4.76.)-R2-l 901. Atsakovo teigimu, apeliantų paminėti skundžiamų administracinių aktų turinio trūkumai savaime neleidžia pripažinti jų nemotyvuotais. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pasikeitė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjamo ginčo kontekste dėl administracinio akto sukeliančio teisines pasekmes (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-1065/2013). Atsakovas paaiškina, kad Administracija, veikdama Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 punkto ir Kelių transporto kodekso 4 straipsnio 3 dalies įgaliojimų ribose, nusprendė pertvarkyti viešojo transporto sistemą, siekdama užtikrinti reguliarų gyventojų susisiekimą su miesto centru ekonomiškomis transporto priemonėmis. Tokiu būdu pareiškėjų maršrutai (Nr. 2 ir Nr. 7) buvo integruoti į bendrąją viešojo transporto sistemą, todėl nebeliko teisinės galimybės
pratęsti sutarčių ir leidimų su pareiškėjų įmonėmis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2012 m. rugsėjo 7 d. raštų Nr. (4.76.)-R2-3104 ir Nr. (4.76.)-R2-3102 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Administracija 2012 m. gegužės 23 d. raštuose Nr. (4.76.)-R2-1893 ir Nr. (4.76.)-R2-1901, adresuotuose pareiškėjams, nurodė, jog įgyvendinant Koncepciją įmonių aptarnaujami maršrutai, atitinkamai Nr. 2 ir Nr. 7, bus nutraukti, o suformuotiems naujiems maršrutams aptarnauti bus skelbiami vežėjų parinkimo konkursai, kuriuose galės dalyvauti visi vežėjai, atitinkantys konkurso sąlygose nustatytus reikalavimus. Šiuose raštuose pažymėta, kad 2012 m. rugsėjo 2 d. baigiasi įmonių ir Klaipėdos miesto savivaldybės pasirašytų sutarčių, taip pat leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais galiojimo terminai, kurie nebus pratęsti. Pareiškėjai prašymais kreipėsi į Administraciją, prašydami pratęsti keleivių vežimo maršrutiniais taksi sutarčių ir leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutu terminus. Administracija, atsakydama į pareiškėjų prašymus, 2012 m. rugsėjo 7 d. priėmė šioje administracinėje byloje skundžiamus raštus, kuriuose, be kita ko, nurodė, jog pareiškėjų prašymuose keliamu klausimu jiems buvo išsamiai atsakyta Administracijos direktorės 2012 m. gegužės 23 d. raštais Nr. (4.76.)-R2-1893 ir Nr. (4.76.)-R2-1901.

Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 punkte, be kita ko, numatyta, kad keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimas yra savarankiškoji (Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatyta) savivaldybių funkcija, kuri įtvirtinta ir Kelių transporto kodekso 4 straipsnio 3 dalyje, numatančioje, jog savivaldybių institucijos arba jų įgaliotos įstaigos valdo ir organizuoja keleivių vežimą vietinio susisiekimo maršrutais ir lengvaisiais automobiliais taksi. Savivaldybė, vykdydama teisės aktais priskirtas keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimo funkcijas, veikia viešojo administravimo srityje, kartu, įgyvendindama jai suteiktus įgaliojimus, sudaro sutartis dėl keleivių vežimo vietiniais maršrutais paslaugos teikimo (Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartis T-215-2012).

Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinta, jog licencijuojamos transporto ūkinės komercinės veiklos sritys nustatomos specialiuosiuose transporto rūšių įstatymuose ir kodeksuose. Kiekvienai šiuose įstatymuose nustatytai transporto licencijuojamos ūkinės komercinės veiklos sričiai licencijos (leidimai) išduodamos pagal Vyriausybės patvirtintas licencijavimo taisykles. Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 18 straipsnio 11 dalyje numatyta, kad keleiviams vežti reguliariais reisais nustatytu maršrutu išduodamas leidimas. Leidimus keleiviams vežti vietiniais maršrutais išduoda savivaldybių institucijos arba jų įgaliotos įstaigos, tolimojo ir tarptautinio susisiekimo maršrutais – Susisiekimo ministerija arba jos įgaliota institucija. Leidimų išdavimo sąlygas nustato Susisiekimo ministerija.

Taisyklių 1 punkte įtvirtinta, jog jos nustato leidimų vežti keleivius vietinio (miesto ir priemiestinio) bei tolimojo reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais išdavimo sąlygas, reikalavimus vežėjams, vežėjų pareigas, teises ir atsakomybę už šių taisyklių reikalavimų nevykdymą. Leidimus vežti keleivius vietinio (miesto ar priemiestinio) reguliaraus susisiekimo maršrutais išduoda atitinkamų savivaldybių institucijos arba jų įgaliotos įstaigos (Taisyklių 8 p.). Pagal Taisyklių 21 punktą kompetentinga įstaiga, sudariusi su vežėju sutartį, šiam vežėjui išduoda leidimą vežti keleivius sutartyje nurodytu maršrutu (maršrutais).

Byloje nustatyta, kad 2010 m. rugpjūčio 30 d. tarp Klaipėdos miesto savivaldybės, atstovaujamos Administracijos direktoriaus, ir pareiškėjų sudarytos sutartys Nr. J16-225 ir Nr. J16-222 dėl keleivių vežimo maršrutiniais taksi (t. I, b. l. 153-157; 158-162). Šių sutarčių 9 punkte įtvirtintas jų galiojimo laikas iki 2012 m. rugsėjo 2 dienos. Sutartyse nustatytos vienašališko sutarties nutraukimo nesibaigus jos galiojimo laikui sąlygos (10-12 p.), taip pat savivaldybės pareiga informuoti vežėją ne vėliau kaip prieš tris mėnesius apie maršruto nutraukimą (4.5 p.), tačiau nėra įtvirtinta jokių sutartinių nuostatų apie savivaldybės pareigą pratęsti pasibaigusią sutartį ir maršruto leidimo galiojimo terminus. Pažymėtina, kad pagal Taisyklių 22 punktą, pasibaigus sutarties ir leidimo galiojimo terminui, jis gali būti pratęsiamas kompetentingai įstaigai su vežėju sudarant naują sutartį bei išduodant naują leidimą (leidimus), jei pratęsti sutartį ir leidimą pageidaujantis vežėjas laikėsi šių taisyklių reikalavimų ir sutartyje nustatytų sąlygų. Sutarties ir leidimo galiojimo terminas pratęsiamas ne ilgiau kaip 5 metams tomis pačiomis sąlygomis, kaip nustatyta šių Taisyklių 19-21 punktuose. Sutarties ir leidimo galiojimo terminas nepratęsiamas, jei vežėjas nesilaikė šių Taisyklių reikalavimų ir sutartyje nustatytų sąlygų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Taisyklių 22 punkto nuostatos yra dispozityvaus pobūdžio ir atsakovo neįpareigoja pratęsti sutartį ir leidimą su vežėju, kuris laikėsi šių taisyklių reikalavimų ir sutartyje nustatytų sąlygų. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, su tokiu Taisyklių 22 punkto vertinimu sutinka ir pareiškėjai. Ši nuostata imperatyviai draudžia pratęsti sutartį ir leidimą su tokiu pageidaujančiu pratęsti sutartį ir leidimą vežėju, kuris nesilaikė Taisyklių reikalavimų ir sutartyje nustatytų sąlygų. Kitoks Taisyklių 22 punkto nuostatos aiškinimas leistų susidaryti situacijai savivaldybės teritorijoje, kai tuo pačiu maršrutu keleivius visą laiką vežtų tas pats vežėjas, jeigu jis nepadarytų pažeidimų, nurodytų Taisyklėse bei Sutarties sąlygose. Dėl to taptų beprasmis vežėjų konkurso skelbimas, teisės aktuose įtvirtintas sutarties šalių laisvės principas, savivaldybės savarankiškųjų funkcijų įgyvendinimas ir pan.

Sprendimą nepratęsti su pareiškėjais sudarytų keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutinių taksi maršrutu sutarčių atsakovas priėmė atsižvelgdamas į tai, kad įgyvendinant Koncepciją, kurioje nustatytos maršrutinių taksi integravimo į bendrąją viešojo transporto sistemą kryptys, pareiškėjų aptarnaujami maršrutai bus nutraukti, o suformuotiems naujiems maršrutams aptarnauti bus skelbiami vežėjų parinkimo konkursai. Kaip minėta, nei Taisyklėse, nei sutartyse nėra įtvirtintas imperatyvas atsakovui pratęsti sutartis pasibaigus jų galiojimo laikui, nepaliekant atsakovui jokio kito galimo bei teisėto elgesio modelio. Taisyklėse yra įtvirtinta tik atsakovo teisė pratęsti sutartis esant privalomai sąlygai – jog vežėjas laikėsi šių Taisyklių reikalavimų ir sutartyje nustatytų sąlygų. Apie priimtą sprendimą nepratęsti sutarties šalys viena kitą privalo informuoti raštu ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius (Taisyklių 26 p.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, Administracija, nepažeisdama Taisyklėse nurodyto 3 mėnesių termino, 2012 m. gegužės 23 d. raštais Nr. (4.786.)-R2-1893 ir Nr. (4.76.)-R2-1901 informavo pareiškėjus, jog sutartys, joms pasibaigus 2012 m. rugsėjo 2 d., nebus pratęstos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad administraciniams teismams yra suteikiami įgaliojimai nagrinėti tik ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Administraciniams teismams nėra suteikta galimybė vertinti ginčijamą aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, be to, teismams nėra suteikta teisė spręsti išimtinai politinių ar ekonominių klausimų. Suteikta teisė tik nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Dėl šios priežasties teismas nevertina apeliacinio skundo argumentų, susijusių su maršrutinių taksi integracijos į bendrąją viešojo transporto sistemą vykdymo ekonominiu pagrįstumu (ABTĮ 10 str., 57 str.).

Nors pirmosios instancijos teismas motyvuose neteisingai nurodė, kad pareiškėjai ginčija Administracijos 2012 m. gegužės 23 d. raštus Nr. (4.76.)-R2-1893 ir Nr. (4.76.)-R2-1901, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio akivaizdu, kad apygardos administracinis teismas nagrinėjo būtent pareiškėjų skundžiamų Administracijos 2013 m. rugsėjo 7 d. raštų Nr. (4.76.)-R2-3102 ir Nr. (4.76.)-R2-3104 teisėtumą ir pagrįstumą. Tokia išvada darytina įvertinus byloje esančią medžiagą, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 23 d. posėdžio protokolą, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo aprašomąją, motyvuojamąją dalis, kuriose tinkamai įvardinti skundžiami atsakovo sprendimai. Pažymėtina, kad pareiškėjų skundžiamuose Administracijos aktuose yra nukreipiama į Administracijos 2012 m. gegužės 23 d. raštus Nr. (4.76.)-R2-1893 ir Nr. (4.76.)-R2-1901, todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas vertino šiuos aktus nagrinėjamos administracinės bylos kontekste nereiškia, jog buvo sprendžiama dėl šių aktų teisėtumo ir pagrįstumo. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo dėl šioje byloje neskundžiamų aktų. Apeliantų teiginiai dėl skundžiamų atsakovo aktų prieštaravimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo konstatuoti esminius pareiškėjų teisių pažeidimus.

Kaip minėta, atsakovas 2012 m. gegužės 23 d. raštais įspėjo pareiškėjus, kad 2012 m. rugsėjo 2 d. pasibaigsiantys sutartys ir leidimai vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais nebus pratęsti. Atsakovas šioje administracinėje byloje skundžiamais 2012 m. rugsėjo 7 d. raštais atsakė į pareiškėjų prašymus dėl sutarčių ir leidimų pratęsimo jau pasibaigus 2010 m. rugpjūčio 30 d. tarp pareiškėjų ir Klaipėdos miesto savivaldybės pasirašytų sutarčių galiojimui. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS662-797/2012 pažymėjo, jog pasibaigus sutarties ir leidimo vežti keleivius sutartyje nurodytais maršrutais terminui, yra numatyta galimybė pratęsti sutarties ir leidimo terminą. Pareiškėjams prašant Administracijos pratęsti keleivių vežimo maršrutiniais taksi sutarčių ir leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto atitinkamais maršrutais galiojimo terminus, pareiškėjų skundžiamais Administracijos 2012 m. rugsėjo 7 d. raštais Nr. (4.76.)-R2-3102 ir Nr. (4.76.)-R2-3104 pareiškėjų teisės aktais nustatytai subjektinei teisei įgyvendinti yra užkertamas kelias – pateikiamas neigiamas atsakymas (išreikšta viešojo administravimo subjekto valia). Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad byloje nėra atsakovo sprendimo nepratęsti sutarčių ir leidimų galiojimo termino, kadangi, kaip minėta, viešojo administravimo subjekto valia nepratęsti sutarčių ir leidimų buvo išreikšta pareiškėjų skundžiamuose Administracijos 2012 m. rugsėjo 7 d. raštuose. Taip pat pastebėtina, kad pareiškėjai buvo informuoti Taisyklių 26 punkte nustatyta tvarka apie sutarties šalies (šiuo atveju – Klaipėdos miesto savivaldybės, atstovaujamos Administracijos direktoriaus) priimtą sprendimą nepratęsti sutarties. Apeliantai nenurodė, kokiu pagrindu atsakovas turėjo priimti atskirą individualų administracinį aktą (o ne atsakymą į pareiškėjų prašymus), kuriame būtų išdėstytas Administracijos sprendimas nepratęsti sutarčių ir leidimų, taip pat nepagrindė kaip tokio atskiro atsakovo sprendimo dėl sutarties ir leidimo nepratęsimo nepriėmimas nagrinėjamu atveju įtakoja šioje administracinėje byloje skundžiamų atsakovo 2012 m. rugsėjo 7 d. raštų, kuriais išreiškiama atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, valia, teisėtumą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Administracijos sprendimas nepratęsti sutarčių ir leidimų galiojimo termino buvo priimtas Administracijai įgyvendinant Administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. AD1-1052 patvirtintą Maršrutinių taksi integravimo į bendrąją viešojo transporto sistemą koncepciją, parengtą atsižvelgiant į Klaipėdos miesto plėtros strateginį planą. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nebuvo tiesiogiai taikomas Klaipėdos miesto plėtros strateginis planas, pirmosios instancijos teismas juo remdamasis nepriėjo jokių išvadų. Be to, kaip teisingai nurodo apeliantai, byloje nėra duomenų, kad šiame plane būtų pateiktas individualus administracinis sprendimas dėl konkrečių pareiškėjų ir jų aptarnaujamų konkrečių maršrutų.  Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija apeliantų argumentus dėl strateginio Klaipėdos miesto plėtros plano nebuvimo byloje laiko neturinčiais reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Pažymėtina, kad Administracijos 2012 m. gegužės 23 d. raštuose nurodyta, jog atitinkamai maršrutai Nr. 2 ir Nr. 7 bus nutraukti įgyvendinant Administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. AD1-1052 patvirtintą Maršrutinių taksi integravimo į bendrąją viešojo transporto sistemą koncepciją. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai pažymėjo, kad pareiškėjai neginčijo sprendimų, kurių pagrindu maršrutinių taksi maršrutai Nr. 2 ir Nr. 7 buvo integruoti į bendrąją viešojo transporto sistemą. Pažymėtina, kad, priešingai nei tvirtina apeliantai, pirmosios instancijos teismas nenurodė, jog pareiškėjai turėjo tokius sprendimus ginčyti. Taip pat neteisingi apeliantų teiginiai, kad byloje nėra sprendimų, kurių pagrindu maršrutinių taksi maršrutai Nr. 2 ir Nr. 7 buvo integruoti į bendrąją viešojo transporto sistemą, kadangi byloje yra tiek pati Koncepcija, tiek jos priedai (t. I, b. l. 163-177).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nebuvo ginčijami atsakovo veiksmai, susiję su konkursų dėl naujų vežėjų organizavimu, taip pat aplinkybės, susijusios su pareiškėjų galimybėmis toliau teikti paslaugas be konkurso, todėl teisėjų kolegija nepasisakys dėl apeliantų argumentų šiais klausimais, kaip neturinčių reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Įvertinusi pareiškėjų skundo pirmosios instancijos teismui pobūdį, jame keliamų klausimų apimtį, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atėmė iš pareiškėjų teisę aptarnauti iki tol jų aptarnautus ir atsakovo pakeistus maršrutus be atskiro dalyvavimo konkursuose.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Leolora“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Septintukai“ apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.