VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 11 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Petkevičienės ir Ernesto Spruogio,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei S. M.,

dalyvaujant pareiškėjų atstovei advokatei Fainai Kukliansky,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovei J. I.-P..

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų B. M. R. (B. M. R.), M. S. R. (M. S. R.), N. R. R. (N. R. R.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė :

Pareiškėjai B. M. R. (B. M. R.), M. S. R. (M. S. R.), N. R. R. (N. R. R.) skundu prašo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 1V-1070 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Skunde nurodo, kad byloje yra visi dokumentai, liudijantys, kad pareiškėjų motina arba senelė R. R. ir seneliai arba proseneliai G. ir C. R. natūralizavosi Pietų Afrikoje, bet tai nereiškia, kad jie neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Pažymi, kad nėra ginčo, kad jie buvo Lietuvos piliečiai, tą pareiškėjai įrodė pateikdami dokumentus iš archyvo. Iš pateiktų dokumentų pareiškėjai daro išvadą, kad juose yra senelių arba prosenelių prašymai išduoti jiems Lietuvos Respublikos pasus, bet nėra nei vieno dokumento, liudijančio, kad jie atsisako Lietuvos Respublikos pilietybės.

Cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, 7, 9 straipsnius, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktus išaiškinimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl pilietybės atkūrimo. Pažymi, kad pareiškėjai atitinka abi įstatymuose keliamas sąlygas, t. y. jie buvo iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos piliečiai, ir iki 1940 m. birželio 15 d. neatsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės. Pabrėžia, kad byloje nėra jokių dokumentų, patvirtinančių Migracijos departamento išvadą, kad pareiškėjų motina arba senelė ir seneliai arba proseneliai neteko Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d.

Pažymi, kad pareiškėjo seseriai ir broliui ir jų vaikams, esant tokioms pačioms aplinkybėms, buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, todėl pareiškėjai turėjo teisėtus lūkesčius, kad ir jiems bus atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė.

Atsakovė Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę turi asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) aiškinimą Pilietybės įstatymo 9 str. 1 dalies nuostatos reikalauja asmeniui, siekiančiam atkurti pilietybę arba pagal kurį siekiama atkurti pilietybė, būti buvus LR piliečiu tęstinai iki pat 1940 m. birželio 15 d. (LVAT nutartis Nr. eA-4691-756/2017). Pareiškėjų protėvis R. R. (R. L., R. L., R., R.) turėjo Lietuvos pilietybę, tačiau iki 1940 m. birželio 15 d. jos neteko.

Pažymi, kad Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2020 m. birželio 4 d. pateikė raštą Nr. R4-2314 ir Panevėžio miesto savivaldybės archyviniame fonde esančių G. R., gim. (duomenys neskelbtini) m., išduoto vidaus paso Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame ant viršelio nurodyta, kad asmuo yra natūralizavęsis Britų Unijos piliečiu, o kiekvienas paso puslapis yra perbrauktas; Kauno miesto ir apskrities viršininko Užsienio pasų skyriaus 1934 m. gruodžio 4 d. rašto, kuriame nurodyta, kad C.-I. R., priėmusios Britų pilietybę, vidaus pasas Nr. (duomenys neskelbtini) yra persiunčiamas Panevėžio valsčiaus valdybai, ir Kauno miesto ir apskrities viršininko Užsienio pasų skyriaus 1934 m. gruodžio 5 d. rašto, kuriame nurodyta, kad G. R., priėmusio Britų pilietybę, vidaus pasas Nr. (duomenys neskelbtini) yra siunčiamas Panevėžio miesto valsčiaus valdybai, kopijas.

Pažymi, kad iš Lietuvos piliečių Lietuva vidaus pasų nepaimtų. Nurodyti dokumentai patvirtina, kad R. R. (R. L., R. L., R., R.) 1940 m. birželio 15 d. neturėjo (buvo netekusi) Lietuvos pilietybės, nes 1934 m. birželio 2 d. kartu su tėvu G. R. kaip nepilnametis vaikas (iki sukankant 18 metų) buvo įgijusi Britų Unijos (teikime dėl rašymo apsirikimo parašyta „Palestinos“) pilietybę. 

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjų argumentai, kad pareiškėjų motina (senelė) ir proseneliai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos piliečiai yra deklaratyvūs, prieštaraujantys objektyviai nustatytoms aplinkybėms. Surinkti įrodymai ir 1934 m. galiojęs teisinis reguliavimas vienareikšmiškai patvirtina, kad R. R. 1934 m. neteko Lietuvos pilietybės, nes 1934 m. birželio 2 d. kartu su tėvu G. R. kaip nepilnametis vaikas (iki sukankant 18 metų) buvo įgijusi britų pilietybę (pareiškėjų seneliui/proseneliui G. R. savo ir nepilnametės dukters R. R. vardu atsisakius Lietuvos pilietybės). Pareiškėjai skunde nenurodė nei vienos teisės normos, pagal kurią būtų galima daryti išvadą, kad asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę ir atsisakęs Lietuvos Respublikos pilietybės, galėtų būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu. Aplinkybė, kad abu R. R. tėvai (pareiškėjų seneliai/proseneliai) grąžino pasus tik patvirtina, kad jie ir jų (tuo metu nepilnametė) dukra R. R. prarado Lietuvos Respublikos pilietybę.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė prašo skundą patenkinti, iš esmės nurodydama skunde išdėstytus motyvus.

Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovė prašo skundą atmesti, iš esmės nurodydama atsiliepime išdėstytus motyvus.

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamojoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės įsakymo, kuriuo pareiškėjams B. M. R. (B. M. R.), M. S. R. (M. S. R.), N. R. R. (N. R. R.) buvo atsisakyta atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai – (duomenys neskelbtini) piliečiai B. M. R. (B. M. R.), M. S. R. (M. S. R.), N. R. R. (N. R. R.), gimę (duomenys neskelbtini), – kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą su prašymu atkurti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę. Prašyme nurodė, kad N. R. R. motina, o B. M. ir M. S. R. senelė R. R. (R. L., R. L., R., R.), gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), bei N. R. R. senelis, o B. M. ir M. S. R. prosenelis G. R. (H. R.; H. R.), gim. (duomenys neskelbtini), ir C.-I. R. (M.), gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš Lietuvos.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir prie jo pridėtus dokumentus, nustatė, kad:

- Kauno miesto ir apskrities viršininko Užsienio pasų skyriaus 1934 m. gruodžio 4 d. raštu nurodyta, kad C.-I. R., priėmusios Britų pilietybę, vidaus pasas Nr. (duomenys neskelbtini) yra persiunčiamas Panevėžio valsčiaus valdybai;

- Kauno miesto ir apskrities viršininko Užsienio pasų skyriaus 1934 m. gruodžio 5 d. raštu nurodyta, kad G. R., priėmusio Britų pilietybę, vidaus pasas Nr. (duomenys neskelbtini) yra siunčiamas Panevėžio miesto valsčiaus valdybai;

- Panevėžio miesto savivaldybės archyviniame fonde esančių dokumentų matyti, kad G. R., gim. (duomenys neskelbtini), išduotas vidaus pasas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame ant viršelio nurodyta, kad asmuo yra natūralizavęsis Britų Unijos piliečiu, o kiekvienas paso puslapis yra perbrauktas. 

Remiantis nurodytais dokumentais Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjų pateikti ir Migracijos departamento surinkti dokumentai patvirtina, kad R. R. (R. L., R. L., R., R.) iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi 1940 m. birželio 15 d. jau buvo netekusi (nustojusi) Lietuvos Respublikos pilietybės, nes 1934 m. birželio 2 d. kartu su tėvu G. R. kaip nepilnametis vaikas (iki sukankant 18 metų) buvo įgijusi Britanijos Unijos pilietybę. Todėl pareiškėjai negali būti laikomi palikuoniais asmens pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), todėl neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, vadovaujantis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, 33 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punktu, Migracijos departamentas 2020 m. liepos 17 d. teikimu Nr. 13P-338 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ pateikė siūlymą vidaus reikalų ministrui netenkinti pareiškėjų prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes pareiškėjai neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti (2 t., b. l. 15-17).

Skundžiamu įsakymu, remiantis Migracijos departamento išvada, kuri laikytina sudėtine skundžiamo sprendimo dalimi, nuspręsta netenkinti pareiškėjų prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Pareiškėjai su Įsakymu nesutinka ir prašo teismo jį panaikinti.

Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis).

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (2 straipsnio 7 dalis).

Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas). Asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. sąvoka apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra suprantamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Naujai įtvirtinta sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.

Taip pat Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (38 straipsnio 5 dalis). Be to, Įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.

Nagrinėjamu atveju aktualu, ar pareiškėjų motina/senelė R. R. ir seneliai/proseneliai C. ir G. R. gali būti laikomi asmenimis, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Tam, be kita ko, svarbu išsiaiškinti apskritai, kaip turi būti suprantama Pilietybės įstatyme minima formuluotė „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo“, t. y. ar tokia įstatymo formuluotė turėtų būti suprantama kaip: 1) apimanti asmenis, kurie bent dalį laikotarpio nuo 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę priėmimo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę; ar 2) taikoma tik tiems asmenims, kurie, nepriklausomai nuo pilietybės įgijimo momento, būtent 1940 m. birželio 15 d. vis dar turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

LVAT 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, aiškindamas Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 ir 17 dalyse esančias formuluotes „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens“ ir „iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens“, yra nurodęs, jog lingvistinis ir sisteminis anksčiau pacituotų teisės normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie būtent 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Tas pats buvo pakartota ir LVAT 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-5365-502/2018. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinė byloje Nr. eA-2915-602/2019, be kita ko, pažymėjo, kad nenustatytas pagrindas nukrypti nuo minėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos (nutarties 66 punktas). LVAT šią savo praktiką nuosekliai palaiko ir vėlesnėse nutartyse (2020 m. kovo 4 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1505-442/2020).

Taigi pagal paminėtą nuoseklią teismų praktiką akivaizdu, kad asmuo turi būti laikomas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę būtent 1940 m. birželio 15 d.; jeigu asmuo turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę anksčiau nei 1940 m. birželio 15 d., tačiau suėjus šiai datai – Lietuvos Respublikos pilietybės buvo netekęs, tai jis negali būti laikomas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Pareiškėjų atstovė nurodo, kad nėra įrodymų, jog R. pradėjo procedūrą, kurios pasėkoje neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Pažymėtina, kad būtent asmenys, siekiantys atkurti pilietybę, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jų teisę atkurti pilietybę pagal tėvų, senelių ar prosenelių turėtą pilietybę.

Nagrinėjamoje byloje pateikti duomenys, kad C. ir G. R. 1934 m. priėmė Pietų Afrikos Unijos Britų pilietybę. Jų dukra R. R. 1934 m. buvo nepilnametė, todėl ir ji 1934 m. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Lietuvos archyve rasti pareiškėjų nurodomų artimų giminaičių, kurių pagrindu siekiama atkurti pilietybę, grąžintas perbrauktas vidaus pasas Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 103-106), darant nuorodą į 1770/34 susirašinėjimą, t. y. Kauno miesto ir apskrities viršininko Užsienio pasų skyriaus raštą, kuriuo Panevėžio m. burmistrui viršaičiui siunčiamas kitos šalies pilietybę priėmusio R. G. vidaus pasas (1 t., b. l. 110). Analogiškas raštas yra ir dėl R. C. vidaus paso Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 113).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjų pateikti dokumentai iš esmės patvirtina, kad pareiškėjų motina/senelė ir seneliai/proseneliai buvo Lietuvos Respublikos piliečiai tam tikru laikotarpiu, tačiau pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtina ir tai, kad dar 1934 metais pareiškėjų seneliai/proseneliai bei jų nepilnametė dukra 1934 m. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, natūralizacijos būdu įgiję kitos valstybės pilietybę. Pareiškėjams gimusiems Pietų Afrikoje, jų motina/senelė ir seneliai/proseneliai pareiškėjams, kaip savo palikuoniams, negalėjo perduoti Lietuvos Respublikos pilietybės ir teisės ją atkurti, kurios patys jau neturėjo.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, yra konstatavęs, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.

Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, priimtoje 1922 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatytas absoliutus dvigubos pilietybės draudimas, t. y. 9 straipsnyje buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis. 1928 m. gegužės 15 d. Konstitucija taip pat numatė dvigubos pilietybės draudimą. Galiausiai 1938 m. vasario 11 d. priimtoje Lietuvos Konstitucijoje, t. y. jos 13 straipsnio 1 dalyje, taip pat išliko nuostata, kad pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės. Taigi, tarpukario Lietuvos Konstitucijos iš esmės draudė dvigubą pilietybę, t. y. tuo pačiu metu būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu, išskyrus išimtinius atvejus. Tad, įgijus kitos valstybės pilietybę, būdavo prarandama Lietuvos Respublikos pilietybė. Konstitucines nuostatas detalizuojančiame 1919 m. Laikinajame įstatyme dėl Lietuvos pilietybės (1922 m. birželio 9 d. papildymas) 6 paragrafe buvo numatyta, kad Lietuvos piliečiais nebuvo laikomi Lietuvos pilietybę atitinkantys, bet kitoje valstybėje natūralizavęsis asmenys, o šio įstatymo (1937 m. lapkričio 30 d. pakeitimas) 7 paragrafe buvo numatyta, kad Lietuvos pilietis, kuris gyvena užsienyje daugiau kaip dvejus metus be užsienio paso arba su negaliojančiu užsienio pasu, netenka Lietuvos pilietybės, išskyrus atvejus, kai Vidaus reikalų ministerija pripažįsta pateisinamus atvejus. 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatyme buvo įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas, išskyrus numatytas išimtis. Šio įstatymo 22 straipsnyje buvo nurodyti atvejai, kuomet laikoma, jog nutrūksta asmens ryšys su Lietuvos valstybe („gyvenimu“), o būtent kuomet asmuo gyvena užsienyje be užsienio paso arba su nustojusiu užsienio pasu arba būdamas priimtas Lietuvos piliečiu įstatymo 11 str. sąlygomis išgyvena savo kiltojoje valstybėje bent dvejus metus be pertraukos.

Taigi, nustačius, kad pareiškėjų motina/senelė R. R. ir seneliai/proseneliai C. ir G. R. nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiai 1940 m. birželio 15 d., t. y. šie asmenys neišlaikė nuolatinio ir nepertraukiamo ryšio su Lietuva iki okupacijos, todėl ir pareiškėjai negali būti laikomi palikuoniais šių asmenų pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, t. y. jie neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės.

Pažymėtina, kad nors skunde nurodoma, kad pareiškėjo seseriai ir broliui bei jų vaikams esant tokioms pačioms aplinkybėms buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą atsakovo įsakymą, nes kiekvienas prašymas yra vertinamas individualiai, pagal tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą ir pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus pilietybės atkūrimui pagrįsti. 

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jo naikinti nėra teisinio pagrindo; netenkinus skundo (pagrindinio reikalavimo dėl Įsakymo panaikinimo), netenkinamas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Dėl to pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atmesti pareiškėjų B. M. R. (B. M. R.), M. S. R. (M. S. R.), N. R. R. (N. R. R.)  skundą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.