VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 17 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jovita Einikienė,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei S. M.,

dalyvaujant pareiškėjui R. K., pareiškėjų atstovui advokatui Gintarui Dapkevičiui,

atsakovo atstovei A. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų R. K. ir N. K. skundus atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, byloje dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas R. K. skundu prašo panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. S-168 (7-131/2019), 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 68-90, 3) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.45) FR0682-127.

Pareiškėja N. K. skundu prašo panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. S-167 (7-130/2019); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 68-89; 3) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. (7.45) FR0682-126.

Skunduose pareiškėjai nurodo, kad atsakovė netinkamai nustatė pareiškėjų grynųjų pinigų likutį 2003 m. gruodžio 31 d., kas sąlygojo ir netinkamą pareiškėjų turėtą grynųjų pinigų likučio nustatymą 2012 m. sausio 1 dienai.

Teigia, kad pareiškėja iki 2012 m. turėjo 150 000 Lt santaupų (sutaupytų iš darbo užmokesčio ir gautų dovanomis iš tėvų), pareiškėjas nuo 1998 m. turėjo 493 530 Lt pajamų, tame tarpe 290 530 Lt santaupų, kurias buvo deklaravęs 1997 m. pabaigoje. 

Nurodo, kad raštiškai kreipėsi į VMI, kad jam išduotų jo pateiktų Lietuvos Respublikos gyventojų turto ir pajamų deklaracijų nuo 1998 m. iki 2001 m. kopijas. VMI raštu informavo, kad mokėtojo pateiktos turto ir pajamų deklaracijos yra sunaikintos, pasibaigus saugojimo laikui. Pareiškėjams neturint galimybės pateikti deklaracijų, atsakovė negalėjo prieiti prie išvados, kad nurodomų santaupų pareiškėjai negalėjo turėti. Be to, pareiškėjai teigia, kad nepagrįstai suteikiamas prioritetas tik Vienkartinei gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijai (forma FR0593).

MGK skundžiamame sprendime nurodo, kad po posėdžio VMI atstovė pateikė Inspekcijos Elektroninio deklaravimo sistemos išrašą, iš kurio matyti, kad pareiškėjas nebuvo pateikęs minėtų deklaracijų. Pažymi, kad Vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos privalėjo būti pateiktos iki 2005 m. gegužės 2 d., tačiau iki šio momento nebuvo įgyvendintos Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymo nuostatos. Todėl pareiškėjų teigimu, VMI neužtikrino įstatymo nustatyta tvarka pateiktos vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos išsaugojimo, o jos nebuvimą elektroninėje deklaravimo sistemoje neteisėtai prilygina jos nepateikimui.

Pažymi, kad pareiškėjo iki 1997 m. turėta ir deklaruota 290 530 Lt grynųjų pinigų suma bei daugiau kaip 490 000 Lt deklaruotų pajamų įgijo teisinį stabilumą. Mokesčių administratorius, atlikdamas pareiškėjų mokestinį patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti ar įpareigoti pareiškėją pateikti deklaracijose nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus neturi teisinio pagrindo. Nesant duomenų, kad šių lėšų 2003 metais pareiškėjas negalėjo neturėti, negalima prieiti prie išvados, kad pareiškėjas apskritai jų negalėjo turėti; tai neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų. Pažymi ir tai, kad mokesčių administratorius patikrinimo metu nenustatė, kad šios lėšos buvo išleistos. 

Pareiškėjai taip pat nesutinka su pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidų apskaičiavimu. Pažymi, kad mokesčių administratorius pareiškėjų šeimos vartojimo reikmėms skirtas išlaidas apskaičiavo pagal Statistikos departamento pateiktus duomenis, tačiau šie duomenys neatitinka tikrosios padėties. Pažymi, kad statistiniai dydžiai yra bendro, masinio pobūdžio ir galimai atspindintys bendrą šalies, bet ne pareiškėjų šeimos, tikrąją padėtį.

Pareiškėjai nesutinka, kad laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2015-12-31 jų šeima vien tik maistui galėjo patirti 13 695,24 eurus išlaidų. Nepagrįstai priskaičiuotos visos vartojimo išlaidos, jos turėjo būti perskaičiuotos, remiantis ir vadovaujantis pateiktais paaiškinimais ir banko išrašais.

Nurodo, kad mokesčių administratorius pripažino, kad pareiškėjų šeima gyveno labai kukliai ir į šias faktines aplinkybes atsižvelgė, vertindamas pareiškėjų šeimos maisto išlaidas, tačiau nepagrįstai šios aplinkybės buvo ignoruotos mechaniškai taikant Statistikos departamento pateiktus duomenis, nors akivaizdu, kad pareiškėjo šeima 100 proc. nepatiria Statistikos departamento nustatytų maisto ir kitų vartojimo išlaidų. Be to, apskaičiuotos vartojimo išlaidos vaikams yra neadekvačios, pernelyg didelės. Skaičiuojant vaikų vartojimo išlaidas, nebuvo įvertintas vaikų amžius atitinkamu laikotarpiu, t. y. metų laiko vaikui yra apskaičiuotos išlaidos už poilsį ir kultūrą, švietimą, didelės maisto išlaidos (po 220,10 Lt), kas neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų.

Teigia, kad maistas, nealkoholiniai gėrimai, apranga ir avalynė, sveikata, poilsis ir kultūra, švietimas, apskaičiuojant išlaidas, nėra eliminuoti ir negali patekti į 16 655,9 Lt sumą, kuri nurodoma skundžiamuose sprendimuose. Šeima nevartoja alkoholinių gėrimų, nerūko, nepoilsiauja, nesilanko kultūriniuose, švietėjiško pobūdžio renginiuose, nesilanko restoranuose ir viešbučiuose, todėl nepatyrė minėtų vartojimo statistinių išlaidų. Taip pat nebuvo atsižvelgta į tai, kad dalis prekių banko pavedimais buvo įsigyti internetinėje prekyboje (tame tarpe užsienyje) ne tik sau, bet ir tėvams, draugams ir pan. Be to, patikrinimo akte bei prie jo esančiuose prieduose nėra nurodyta statistinių vartojimo išlaidų apskaičiavimo būdo, metodikos, paties skaičiavimo sekos, todėl mokesčių mokėtojas negali suprasti ir patikrinti mokesčių administratoriaus atliktų skaičiavimų.

Nurodo, kad, mokesčių administratoriui nepagrįstai pareiškėjams apskaičiavus gyventojų pajamų mokestį, nepagrįstai apskaičiuoti ir su šiuo mokesčiu susiję delspinigiai bei skirta 10 proc. dydžio bauda. Be to nurodo, kad pareiškėjams delspinigiai apskaičiuoti ne už 180 dienų, bet už beveik tris metus. Pareiškėjai taip pat prašo atleisti juos nuo delspinigių vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, nes mokestinis patikrinimas truko ilgą laiką.

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundus prašo jų skundus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodo, kad mokestinis patikrinimas inicijuotas 2017 m. gruodžio 20 d. atlikus pareiškėjų mokestinius tyrimus, kurių metu nustatyta, jog sutuoktinių laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2015-12-31 išlaidos viršijo gautas pajamas.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai nedeklaravo gautų pajamų ir nuo jų nesumokėjo mokesčių, taikant Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų VMI prie FM viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 „Dėl Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“, (toliau — Taisyklės), 6.3.3 papunktyje numatytą išlaidų metodą, mokesčiai apskaičiuojami pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Vadovaujantis MAĮ 70 str. 1 d. nustatyta kiekvienam iš pareiškėjų po 33 617,50 Eur mokesčio bazė.

Mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti pareiškėjų grynųjų pinigų likutį patikrinimo pradžiai (2012-01-01), atliko pareiškėjų pajamų ir išlaidų vertinimą už 2004–2011 m. laikotarpį, atskaitos pradžia pasirinkdamas 2003-12-31 ir pripažinęs, kad pareiškėjai 2003-12-31 turėjo po 50 000 Lt.

Pažymi, kad pareiškėjai Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijos (FR0593) nepateikė, patys savo veiksmais pripažino, kad didesnių nei 50 000 Lt piniginių lėšų kiekvienas atskirai arba 100 000 Lt bendrai kaip šeima, neturėjo. Nustatyta, kad abu sutuoktiniai iki 2003-12-31 galėjo sukaupti 100 000 Lt sumą, kurios neprivalėjo deklaruoti Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijoje. Be to, pagal bankų pateiktą informaciją, likutis sąskaitose 2004-01-01 buvo 144,70 Lt.

Pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kad 1997 m. pareiškėjas teikė Lietuvos Respublikos gyventojo turto ir pajamų deklaraciją už 1997 metus ir deklaravo 290 530 Lt piniginių lėšų likutį, taip pat paaiškinime nurodyta 1998 m. santaupų suma 450 000 Lt, nepaneigia pareiškėjo ir jo sutuoktinės pareigos teikti Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaraciją (FR0593), kuomet, kaip teigiama, šeimos turimos santaupos viršijo 100 000 Lt 2003-12-31 datai. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai taip pat nedeklaravo Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka 2003-12-31 datai turimo turto, nėra pateikę Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos (FR0001) už 2003 metus.

Komisijos prašymu po posėdžio VMI atstovė prijungimui į bylą papildomai pateikė Inspekcijos Elektroninio deklaravimo sistemos išrašą, iš kurio matyti, kad Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijos (forma FR0593) bei Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos (FR0001) už 2003 m. iš tiesų nebuvo pateiktos. Iš Elektroninio deklaravimo sistemos išrašo matyti, kad Pareiškėjas pateikė Metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2003 metus. Tad Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad abu sutuoktiniai 2003-12-31 turėjo 100 000 Lt grynųjų pinigų sumą, kurios nedeklaravo Vienkartinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje, ir 144,70 Lt likutį banko sąskaitose. Pažymi, kad mokesčių administratoriaus veiksmai šiuo atveju laikytini atitinkantys Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 8 straipsnio 3 dalyje nustatytus protingumo ir teisingumo kriterijus, o pareiškėjo reikalavimas pripažinti didesnį grynųjų pinigų likutį, neįvykdžius įstatymu nustatytos atitinkamu laikotarpiu turėto turto (taip pat ir ne banke laikomų pinigų) deklaravimo pareigos, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pažymi, kad Inspekcijos sprendimais koreguotas sutuoktinių turimas 2012-01-01 grynųjų pinigų likutis: patikrinimo aktu nustatyta 55 346 Lt suma, o sprendimu pripažinta 150 000 Lt (perskaičiavus sutuoktinių vaikų patirtas vartojimo išlaidas (šeima nuo 2002-02-28 augina 2 vaikus, nuo 2010-11-05 augina 3 vaikus) ir nustačius turimą šeimos piniginių lėšų likutį 133 344,10 Lt bei atsižvelgus į pareiškėjos paaiškinime nurodytą sumą 150 000 Lt, t. y. nustatytas mažesnis turėtas likutis nei pripažintas.

Inspekcija pareiškėjų šeimos patirtas vartojimo išlaidas laikotarpiu nuo 2004-01-01 iki 2012-01-01 nustatė vadovaujantis Statistikos departamento skelbiamais namų ūkio vartojimo išlaidų rodikliais, o tikrinamuoju laikotarpiu 2012-2015 m. vertino tik faktiškai patirtas išlaidas pagal pareiškėjų bankų sąskaitų išrašus, operatyvių patikrinimų metu surinktą informaciją.

Nurodo, kad vien ta aplinkybė, kad Inspekcija sprendimu pareiškėjo naudai eliminavo patikrinimo metu nustatytas 2012-2015 m. patirtas išlaidas maistui grynaisiais pinigais, nesudaro prielaidų abejoti statistinių duomenų taikymo galimybe laikotarpiui iki 2011 metų. Pažymi, kad tais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui atlikti gali būti naudojami statistiniai duomenys ar duomenys iš kitų, Taisyklių X dalyje nurodytų šaltinių. Akcentuoja, jog atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 straipsnį), objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais paskaičiavimais. Be to, pareiškėjos buvo klausta, kiek šeima išleisdavo grynųjų pinigų vartojimo išlaidoms padengti nuo 2012-01-01 iki 2015-12-31 bei paprašyta pateikti informaciją ir dėl ankstesniu laikotarpiu patirtų vartojimo išlaidų. Pareiškėja nurodė, kad šeima neturi atskirų biudžetų, taip pat nurodė, kad išlaidos šeimos poreikiams per mėnesį (2012-2015 m. sudarė iki 1300 Lt), informacijos apie vartojimo išlaidas ankstesniais laikotarpiais neteikė, teigė, kad gyveno labai kukliai ir taupiai, tačiau duomenų apie ankstesnius laikotarpius nepateikė. Apskaičiuojant šeimos patirtas vartojimo išlaidas galimi tam tikri netikslumai bei įvertinus sutuoktinių pateiktus paaiškinimus, kad daržoves patys augindavo turimuose sodo sklypuose, padėdavo tėvai, maistą gamino namuose, nepietavo ir nevakarieniavo restoranuose, kavinėse, neorganizavo pokylių, pagrįstai pripažinta, kad sutuoktiniai 2012-01-01 datai galėjo turėti 150 000 Lt piniginių lėšų likutį ne banke, kurį pareiškėja ir nurodė savo pateiktame paaiškinime. Todėl, teigia, kad Inspekcija Statistikos departamento duomenis vertino nagrinėjamos situacijos kontekste.

Pareiškėjai tvirtina, kad apskaičiuojant 2012–2015 m. išlaidas, nebuvo atsižvelgiama į tai, kad dalis prekių banko pervedimais buvo įsigyta internetinėje prekyboje (tame tarpe užsienyje) ne tik sau, bet ir tėvams, draugams ir pan., tačiau pareiškėjai mokesčių administratoriui nėra pateikę jokių duomenų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kokia apimtimi banko pavedimais internetinėje prekyboje įsigytų prekių buvo įsigyjama ne pareiškėjų šeimai ir kokiu būdu už tai buvo atsiskaitoma (nėra pateikta įrodymų dėl piniginių lėšų perdavimo grynais).

Teigia, kad Inspekcija neteisingai apskaičiavo GPM, delspinigių ir baudų sumas. Delspinigiai už laiku neįvykdytas mokestines prievoles skaičiuojami dvejopai: pirmasis delspinigių skaičiavimo etapas prasideda, kai tam tikras mokestis pagal teisės aktus turėjo būti sumokėtas, ir baigiasi, kai mokesčių administratoriaus sprendimu patvirtinamas patikrinimo aktas. Antrasis delspinigių skaičiavimo etapas prasideda praėjus sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodytam terminui (20 dienų, MAĮ 81 str. 2 d.) ir baigiasi praėjus 180 dienų nuo šio termino pabaigos (MAĮ 98 str. 2 d., 105 str. 1 d. 3 p.).

Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju (t. y. kilus mokestiniam ginčui, kas aktualu nagrinėjamu atveju), delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas (MAĮ 98 str. 2 d.) (2007 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-731/2007).

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog santykinai didelės delspinigių sumos savaime nesudaro pagrindo spręsti klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių (LVAT 2013-09-30 nutartis adm. byloje Nr. A-575-1470/2013), atleidimas nuo delspinigių mokėjimo yra galimas tik esant išskirtinėms aplinkybėms (pavyzdžiui, LVAT 2017-11-06 nutartis adm. byloje Nr. A-1146-602/2017, 2018-02-06 nutartis adm. byloje Nr. A-144-602/2018). Nagrinėjamu atveju jokios išskirtinės aplinkybės nėra nustatytos, mokesčių administratorius pareiškėjų tikrinimo veiksmus pradėjo ir atliko jam MAĮ suteiktose kompetencijos ribose, pareiškėjų patikrinimas atliktas už 2012-2015 metų mokestinį laikotarpį, nepažeidžiant MAĮ 68 str. 1 dalyje įtvirtintų patikrinimo atlikimo senaties terminų, patikrinimo atlikimo trukmė buvo objektyviai sąlygota būtinybės įvertinti pareiškėjų pateiktus paaiškinimus, gauti ir įvertinti informaciją iš kredito institucijos bei kitų mokesčių mokėtojų, dėl atliekamų kontrolės veiksmų susijusių asmenų atžvilgiu, o išskirtinių aplinkybių nenurodo bei nepagrindžia ir patys pareiškėjai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimo į pareiškėjų skundus nepateikė.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas, jo atstovas iš esmės skundą palaikė, prašė jį tenkinti iš esmės skunde nurodytais argumentais. Papildomai akcentavo, kad teikė deklaracijas iki 2003 m. , kuriose deklaravo pajamas. Teigia, kad vienkartinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją turėjo teikti tik tie asmenys, kurie neteikė kitų deklaracijų. Pažymėjo, kad atsitiktinai rado savo kompiuteryje nuskenuotą vienkartinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją su VMI spaudu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai pateikė vienkartinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją, atsakovė nepagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatą.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą iš esmės atsiliepimuose nurodytais argumentais. Papildomai akcentavo, kad originalios pareiškėjų vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos VMI nėra. Originalios vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos nebuvo naikinamos. Pabrėžė, kad viso patikrinimo metu pareiškėjai siekė įrodyti, kad jie neturėjo prievolės teikti vienkartinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją. Dėl vartojimo išlaidų pabrėžė, kad jų faktiškai patirtos išlaidos buvo nustatytos didesnės nei jie nurodė savo paaiškinimuose. Be to pažymėjo, jog statistinės išlaidos buvo taikomos tik iki tikrinamo laikotarpio.

Skundas tenkintinas iš dalies

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti į biudžetą 5 305 eurus, pareiškėjai -  5 115 eurų gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) bei su šiuo mokesčiu susijusias delspinigių ir baudų sumas, skundžiamais teritorinio ir centrinio mokesčių administratorių ir MGK sprendimais pripažinus, kad pareiškėjų 2015 m. patirtos išlaidos 67 235 eurais viršijo juridinę galią turinčiais dokumentais pagrįstas pajamas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Inspekcija atliko pareiškėjų GPM mokesčio patikrinimą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ir pareiškėjui surašė 2019 m. kovo 26 d. patikrinimo aktą Nr. (7.45)FR0680-103, o pareiškėjai patikrinimo aktą Nr. (7.45)FR0680-102.

Inspekcija 2019 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. (7.45) FR0682-127 pakeitė pareiškėjui surašytą patikrinimo aktą. Vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir taikant Taisyklių 6.3.3 papunktyje numatytą išlaidų metodą, mokesčiai nuo pareiškėjų gautų kitų pajamų apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Sprendimu konstatuota, kad pareiškėjų 2015 m. išlaidos viršijo gautas pajamas 67 235 Eur ir išlaidų sumai padengti pareiškėjas naudojo įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas pajamas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.87 str. 1 dalies, 3.88 str. 1 dalies nuostatomis nustatyta 33 617,50 Eur (67 235 Eur/2) dydžio pareiškėjui tenkanti mokesčių bazė ir sprendimu papildomai apskaičiuota 5 305 Eur GPM, 1681,66 Eur GPM delspinigių, paskirta minimali 10 proc. dydžio GPM bauda (530 Eur).

Inspekcija 2019 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. (7.45) FR0682-126 pakeitė ir pareiškėjos atžvilgiu surašytą patikrinimo aktą. Sprendime papildomai pareiškėjai apskaičiuota 5 115 eurų mokėtino GPM, 1 617,08 eurų GPM delspinigių, paskirta minimali 10 proc. dydžio GPM bauda (511 Eur).

Nustatyta, kad piniginės lėšos panaudotos įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ (pareiškėjams mokestinio patikrinimo metu priklausė 100 proc. akcijų (pareiškėjui 51 proc., pareiškėjai 49 proc.), pagrindinė veikla – metalo ir plastiko apdirbimas) suteiktų paskolų išlaidoms padengti, kurių pajamų šaltinių pareiškėjai negali pagrįsti įstatymų nustatyta tvarka apmokestinamomis pajamomis. Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 15 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteikė 30 000 Lt paskolą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjui negrąžintų paskolų likutis 2015 m. sausio 1 d. sudarė 8 688,60 eurų. Per 2015 m. pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteikė 93 855 eurų paskolų, jam grąžinta 3 000 eurų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjui negrąžintų paskolų likutis 2015 m. gruodžio 31 d. sudarė 99 543,60 eurų. Pareiškėja UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikė ilgalaikes paskolas nuo 2009 m. balandžio 1 d., laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. suteikė 136 500 Lt paskolų, jai buvo grąžinta 71 800 Lt. Laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. pareiškėja UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteikė 330 200 Lt paskolų. Per 2015 m. pareiškėja UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteikė 24 500 eurų paskolų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ grąžino – 15 300 eurų, 2015 m. gruodžio 21 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ negrąžintų paskolų pareiškėjai likutis sudarė 34 512,79 eurų.

VMI patvirtino Inspekcijos sprendimus minėtais VMI 2019 m. liepos 9 d. sprendimais Nr. 68-90 ir Nr. 68-89.

Komisija savo sprendimais atmetė pareiškėjų skundus kaip nepagrįstus.

Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą atliekamas vadovaujantis MAĮ 70 straipsnyje nurodytais pagrindais, kurio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru (2 dalis).

VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 4 punkte nustatyta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento (toliau – mokesčio deklaracija), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais) (4.1. p.); bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi (nevykdo arba netinkamai vykdo mokesčių teisės aktuose nustatytas mokesčių mokėtojo pareigas, trukdo mokesčių administratoriui įgyvendinti jam suteiktas teises, nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti apskaitos dokumentus, registrus, sutvarkyti buhalterinę apskaitą ir kitais atvejais) (4.2. p.); tvarkant apskaitą (apskaitos netvarko arba tvarko nesilaikydamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų) (4.3. p.); saugant apskaitos ar kitus dokumentus (dokumentų neišsaugo arba išsaugo ne visus; dokumentus saugo neužtikrindamas jų įskaitomumo ir kitais atvejais) (4.4. p.). Taisyklių 6.1 punkte nustatyta, kad norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius konstatuoja faktus, aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t. y. mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 punkte.

Taigi MAĮ nustatytos dvi būtinos sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą: 1) mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčių įstatymo nustatyta tvarka; 2) mokesčio apskaičiuoti negalima, kadangi mokesčių mokėtojas netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius. Nei MAĮ normos, nei kiti teisės aktai neatleidžia mokesčių mokėtojo nuo pareigos saugoti dokumentus, reikalingus mokesčių apskaičiavimui.??? Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pritarta, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-146/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012; 2013 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-27/2013; 2014 m. balandžio 15 d. nutartis byloje Nr. A602-409/2014; 2014 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1219/2014). Pajamų gavimas iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravimas neabejotinai sudaro pagrindą mokesčių administratoriui konstatuoti, kad mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, kas pagal įstatymą sudaro pagrindą taikyti MAĮ 70 straipsnį (žr., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-602/2018).???

Nagrinėjamu atveju taip pat reikšmingas MAĮ 67 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal minėtame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-912/2011, 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-593-556/2018).

Tam, kad tinkamai nustatyti pareiškėjų turėtų piniginių lėšų patikrinimo pradžiai likutį mokesčių administratorius įvertino reikšmingus pareiškėjų turėtų pajamų ir išlaidų duomenis iki patikrinimo pradžios. Byloje tarp šalių iš esmės yra kilęs ginčas dėl pareiškėjų 2003-12-31 turėto piniginių lėšų likučio ne banke, Inspekcijai teigiant, kad pareiškėjai nepateikė Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (FR0593; toliau – ir turto deklaracija) ir nedeklaravo didesnių piniginių lėšų (grynųjų pinigų sumų) laikomų ne banke, tuo tarpu pareiškėjams teigiant, kad sukauptas ir turimas pinigines lėšas, laikomas ne banke, deklaravo dar 1997 m., be to teisminio nagrinėjimo metu pateikė popierinę vienkartinę turto deklaraciją už 2003 m., vertinimo ir jų reikšmės, apmokestinant pareiškėjų 2012-2015 m. gautas pajamas (nustatytas išlaidų perviršis).

Pažymėtina, kad ankstesnėje teismų praktikoje (pvz., Administracinės bylos Nr. A-2667-438/2015; Nr. eA-3938-438/2016,: Nr. A-1125-556/2017; Nr. A-1118-438/2017; Nr. A-4957-438/2017) yra konstatuota, jog teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis mokesčių mokėtojo pateiktos Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenys, suėjus Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnyje nustatytiems terminams, įgyja teisinį stabilumą ir mokesčių administratorius, pasibaigus šiems terminams, atlikdamas mokesčių mokėtojo atžvilgiu mokestinį patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti bei reikalauti, kad mokesčių mokėtojas pagrįstų deklaruotų pajamų teisėtumą, nebegali.

Šiuo metu egzistuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pripažįstama, kad ši teismų praktika yra teisinga bei nekeistina, tačiau kartu konstatuota, jog nagrinėjant kitas bylas, kylančias iš mokestinių teisinių santykių, kuriose mokesčių mokėtojai vėlesnes išlaidas, patirtas po Deklaracijos pateikimo (po 2003-12-31), grindžia šių Deklaracijų duomenimis, būtina atsižvelgti bei įvertinti aplinkybes, kurios atsirado laikotarpyje nuo Deklaracijos pateikimo iki buvo patirtos išlaidos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-91-438/2019).

Pagal Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 ir 4 straipsnių nuostatas, jei Lietuvos gyventojas iki 2005 m. gegužės 1 d. pateikęs deklaraciją, joje deklaravo duomenis apie turtą, kurį jis turėjo 2003 m. gruodžio 31 d., tai juo galėjo grįsti vėlesnius kito turto įsigijimus. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas asmuo gavęs arba uždirbęs pajamų (bet kokia jų forma) privalo jas deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti, o jų teisingumui pagrįsti turi turėti visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentus, sandorius ir pan. (2; 3; 5; 19; 24; 25 str.). Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatyti privalomi apskaitos dokumentai, įrodymų vertinimo prasme yra pirminiai ir leistini įrodymai, kuriais remdamasis asmuo gali pagrįsti savo pajamų ir išlaidų šaltinius bei jų teisėtumą. Šia prasme, Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (FR0593) duomenys apie asmens turėtas 2003 m. gruodžio 31 d. lėšas, yra tik tas įrodymas, kuris patvirtina teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog asmuo 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo atitinkamą turtą (lėšas). Visgi jis pats savaime neįrodo fakto, kad turtas, kuris yra įsigytas po 2003 m. gruodžio 31 d., yra įgytas už šias lėšas. Toks Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (FR0593) duomenų pobūdis lemia, kad asmuo po 2003 m. gruodžio 31 d. už šias lėšas įsigydamas kitą turtą, turi turėti aptartus pirminius ir leistinus įrodymus, kurie patvirtintų teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog turtas yra įgytas iš lėšų, deklaruotų Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593). Ir priešingai, jei asmuo tokių įrodymų neturi ir/ar neteikia, įrodymų vertinimo prasme tai reiškia, kad jis teisės aktų nustatyta tvarka neįrodo aptartos aplinkybės. Tačiau, tais atvejais, kai šio teisinio santykio šalys tokių pirminių ir leistinų įrodymų neturi, šalys teisiškai reikšmingas aplinkybes gali įrodinėti bei paneigti visomis kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (netiesioginiais įrodymais), šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl tokiais atvejais nustatymas aplinkybės, už kokias lėšas asmuo įgijo turtą po 2003 m. gruodžio 31 d., priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių, joje surinktų įrodymų visumos ir pan. (žr., pvz., Administracinė byla Nr. A-438-1097/2009; Administracinė byla Nr. A-438-721/2010 ir kt.). Visa tai apsprendžia ir byloje įrodinėtinų aplinkybių pobūdį bei apimtį, o būtent, asmuo turi įrodyti, kad jis, įsigydamas turtą po 2003 m. gruodžio 31 d., tebeturėjo pakankamai lėšų, kurias buvo deklaravęs pagal Vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją (FR0593), šiam turtui įsigyti; kad šį turtą įsigijo būtent už šias lėšas ir pan. Mokesčių administratorius atitinkamai turi įrodyti, kad asmuo turtą įsigijo už kitas lėšas; kad lėšų, kurias buvo deklaravęs pagal Vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją (FR0593), šiam turtui įsigyti nebeturėjo ir pan.

Šios administracinės bylos kontekste reikšminga, kad pagal paskiausią administracinių teismų praktiką vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos teisingumo prezumpcija galėjo būti neigiama tol, kol ji, remiantis teisino tikrumo ir saugumo principais ir pagal Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 str. 3 d., 9 str. 3 d. ir MAĮ 68 str. įgijo teisinį stabilumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-569-602/2019).

Mokesčių administratoriui konstatavus, kad pareiškėjai neteikė vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos nurodytai datai ir atitinkamai skundžiamuose sprendimuose visus atliktus pajamų ir išlaidų skaičiavimus atlikus remiantis šia faktine aplinkybe, pareiškėjai teismui 2020 m. gegužės 12 d. pateikė antstolio faktinių aplinkybių protokolą, kuriame konstatuotos faktinės aplinkybės dėl pareiškėjo kompiuteryje rastos 2003 m. gruodžio 31 d. vienkartinės deklaracijos kopijos ir jos sukūrimo datos. Antstolis užfiksavo, kad 2020 m. gegužės 8 d. apie 11.00 val. buvo nuvykta į pareiškėjo darbo vietą UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) Kaune. Faktinių aplinkybių konstatavimo metu R. K. parodė, kad jo darbo vietos kompiuteryje yra saugoma 2004 m. balandžio 5 d. ranka surašytos vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos su jos priedais skenuota kopija. Buvo matyti, kad saugomo dokumento sukūrimo data 2008 m. balandžio 16 d. 10:08-10:11 val. Ant skenuotos deklaracijos yra žyma „vyresnioji specialistė J. N.“ ir parašas. Deklaracijoje, kurioje pateikti duomenys pagal teismų praktiką galėtų būti laikomi įgijusiais teisinį stabilumą ir preziumuojamais, nurodyta, kad pareiškėjų šeima iki 2003-12-31 buvo sukaupę ir turėjo bendrai 530 000 Lt piniginių lėšų ne banke. Faktinių aplinkybių konstatavimo metu buvo atspausdintos saugomo dokumento – 2004-04-05 vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijos su jos priedais kopijos (detaliau žr. pridedamas nuotraukas Nr. 1-6 ir deklaracijos kopijos 4 l.).

Atsakovė 2020 m. birželio 23 d. rašte nurodė, kad Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijos Kauno apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje (toliau- AVMI) buvo priimamos pagal 2003 m. kovo 28 d. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko įsakymu Nr. 65 patvirtintas Lietuvos Respublikos gyventojų turto ir pajamų deklaracijų priėmimo ir pažymų išdavimo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kauno skyriuje taisykles. Pagal šias taisykles deklaraciją priėmęs darbuotojas deklaruotojo pageidavimu pirmo deklaracijos puslapio viršuje grafoje “Gauta“ turėjo įrašyti savo vardą, pavardę, pareigas (arba dėti vardinį spaudą), deklaracijos priėmimo datą ir pasirašyti. Antrą deklaracijos egzempliorių, pažymėtą apie deklaracijos pateikimą, grąžinti deklaruotojui. Preliminariai taip pat atsakovas patvirtino, kad nurodyta pareigūnė 2004 m. dirbo Kauno Inspekcijos Kauno gyventojų skyriuje ir priimdavo teikiamas deklaracijas. Ant skenuotos deklaracijos yra galimai specialistės parašas, tačiau detaliau negalėjo paaiškinti dėl deklaracijos priėmimo ir kitų aplinkybių. 

Kauno AVMI padaliniuose gautos Deklaracijos FR0593 buvo perduodamos Valstybinės mokesčių inspekcijos Deklaracijų tvarkymo skyriui (toliau – Skyrius), laikantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko pavaduotojo (toliau- VMI prie FM) 2005-01-04 potvarkyje Nr. PO-1 nustatytos deklaracijų atidavimo apdorojimui tvarkos ir terminų. Deklaracijos FR0593 iš Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kauno skyriaus Gyventojų aptarnavimo poskyrio buvo perduodamos į Skyrių nuosekliai, vadovaujantis VMI prie FM 2004-12-30 potvarkiu Nr. PO-15 patvirtintu grafiku. Į klausimą, ar Deklaracija FR0593 ir/ar informacija apie tokio tipo deklaraciją nebuvo perkelta į elektroninio deklaravimo sistemą (toliau –EDS), t. y. jos duomenys neatvaizduoti EDS, nors deklaracija realiai buvo pateikta, atsakyti negalėjo, tačiau pažymėjo, kad atvejų, kai deklaracijos duomenys neperkelti į EDS, nebuvo nustatyta. R. K. archyvinėje byloje deklaracijos FR0593 Kauno AVMI nėra.

Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie finansų ministerijos Mokestinių prievolių departamento Duomenų tvarkymo skyriaus pateiktą išvadą deklaracijos FR0593 Skyriuje buvo gautos ir pradėtos skenuoti 2005 metais. Deklaracijos FR0593 originalai Skyriuje nebuvo naikinami. R. K., Deklaracija FR0593, pildymo data 2004-04-05, nebuvo perduota skenavimui, jos duomenų sukėlimui į EDS bei saugojimui Skyriui.

Taigi esant teismui pateiktai popierinės vienkartinės gyventojo (šeimos) turto 2003-12-31 deklaracijos kopijai, ant kurios yra atsakingo už deklaracijų priėmimą atsakovo darbuotojo parašas, ir nei pareiškėjui, nei atsakovui negalint patvirtinti ar patikimai paneigti šios deklaracijos (ne)pateikimo aplinkybių, tikslinga pavesti centriniam mokesčių administratoriui iš naujo įvertinti ginčo turto deklaracijos (ne)pateikimo aplinkybes ir atitinkamai su tuo pakoreguoti pareiškėjų šeimos pajamų ir išlaidų balansą, perskaičiuojant gyventojų pajamų mokestį ir su juo susijusias sumas. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas teigia, kad vienkartinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje ne banke deklaravo 410 000 Lt, pareiškėja 120 000 Lt. Skundžiamasi sprendimais skaičiavimuose buvo naudotas šeimos 150 000 Lt grynųjų pinigų likutis. Visa tai apsprendžia ir byloje įrodinėtinų aplinkybių pobūdį bei apimtį, o būtent, tai, kad galimai pareiškėjai, teikdami paskolas 2012-2015 metais UAB „(duomenys neskelbtini)“, tebeturėjo pakankamai sukauptų ne banke piniginių lėšų, kurias buvo deklaravę pagal Vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593), šias paskolas įmonei teikė būtent iš šių deklaruotų sukauptų piniginių lėšų, laikomų ne banke. Iš pareiškėjų tėvų atžvilgiu atliktų mokestinių tyrimų matyti, kad jie galėjo (buvo finansiškai pajėgūs) pareiškėjams (savo vaikams) dovanoti didesnes pinigų sumas. Paaiškinimuose ikiteisminėje stadijoje ir teismui pareiškėjai nuolat teigė, kad paskolų teikimui buvo naudojamos santaupos. Kita vertus mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad pareiškėja 2008 m. balandžio 11 d. pasirašė Kreditinės mokėjimo kortelės sutartį su 4 000 Lt kredito limitu, taip pat 2008 m. rugsėjo 1 d. iš banko gavo 25 000 Lt kreditą automobilio pirkimui, kurį po 4 dienų 2008 m. rugsėjo 5 d. pervedė UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip paskolą. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad vienkartinės turto deklaracijos kopija buvo tikėtina daryta taip pat paskolos iš banko gavimui. 

Dėl to nustačius, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjų patirtas išlaidas ir gautas pajamas už 2012-2015 metus, neatsižvelgė į pareiškėjo lėšas – 410 000 Lt, ir pareiškėjos 120 000 Lt, kurias jie galimai deklaravo vienkartinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje, bei dėl to nustatė, jog 2015 m. išlaidos viršijo gautas pajamas 67 235 Eur ir išlaidų sumai padengti pareiškėjas naudojo įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas pajamas, būtina atlikti papildomą tyrimą pirmiausia patikimai nustačius vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos pateikimo aplinkybes, įvertinus tuo laikotarpiu tokios rūšies deklaracijų pateikimo inspekcijai tvarką, deklaracijas priėmusius pareigūnus, deklaracijų priėmimą inspekcijoje patvirtinančius duomenis, šių deklaracijų saugojimo ir skaitmenizavimo tvarką. Tik patikimai nustačius vienkartinės gyventojo (šeimos) deklaracijos (ne)pateikimo aplinkybę, atliktinas (ar koreguotinas) gyventojų pajamų ir išlaidų balansas ir apskaičiuotinas gyventojų pajamų mokestis už tikrinimo laikotarpį. Šiai dienai, patikimai nepaneigus pareiškėjų rašytiniai įrodymais patvirtintos aplinkybės, jog jie buvo pateikė vienkartinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją, kuri neišsaugota ir neišliko VMI, mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjai 2012 – 2015 metais išlaidas (paskolų įvairiomis sumomis suteikimas UAB „(duomenys neskelbtini)“) dengė pajamomis, nepagrįstomis juridinę galią turinčiais dokumentais ir atitinkamais sandoriais, nuo kurių ir apskaičiavo į biudžetą mokėtinus mokesčius, negali būti laikoma pagrįsta.

Taigi teismas nesutinka su Inspekcijos 2020 m. gegužės 20 d. pateikta nuomone, kad vienkartinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje turėto turto duomenys nėra aktualūs ginčo atveju ir, teisminio nagrinėjimo metu paaiškėjus naujai aplinkybei apie vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos, kuri įgijusi teisinį stabilumą, mokesčių administratoriui pateikimą, daro išvadą, kad atsakovas turi įvertinti aplinkybes dėl pareiškėjų vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos pateikimo, (ne)pripažinti ją, taip pat įvertinti aplinkybes ar pareiškėjai laikotarpiu 2012 – 2015 m. savo poreikiams tenkinti (teikti paskolas UAB „(duomenys neskelbtini)“) nenaudojo lėšų gaunamų iš kitų asmenų ar kitokių sandorių.

Pareiškėjai skunde taip pat nesutinka su vartojimo išlaidų apskaičiavimo metodika už laikotarpį nuo 2004-01-01 iki 2012-01-01. Pareiškėjų teigimu šio laikotarpio šeimos vartojimo išlaidos turėjo būti apskaičiuotos atsižvelgiant į pareiškėjų šeimos faktiškai patirtas išlaidas, o ne remiantis statistiniais duomenimis. Pareiškėjų šeima negali būti laikoma statistine šeima. Be to, apskaičiuotos vartojimo išlaidos vaikams (nors sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo metu jos buvo sumažintos), yra neadekvačios ir pernelyg didelės. Pažymėtina, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidas už atitinkamą laikotarpį, rėmėsi objektyviais duomenimis (vidutiniais statistinių vartojimo išlaidų dydžiais), kurie, nesant mokesčio mokėtojų pateiktų duomenų apie turėtas išlaidas, nagrinėjamu atveju pripažintini pakankamai pagrindžiančiais mokesčių administratoriaus apskaičiuotų išlaidų dydį. Nors pareiškėjai skunde nurodo, kad jų šeimos išlaidos 2004–2012 m. laikotarpiu buvo mažesnės negu nustatė mokesčių administratorius, tačiau konkrečių duomenų ar skaičiavimų, kokio konkrečiai dydžio buvo šeimos išlaidos, nepateikė. Vien teiginių pateikimas nėra tinkamas įrodinėjimo pareigos įvykdymas. Skunde išdėstyti bendro pobūdžio teiginiai, jog pareiškėjai gyveno itin kukliai, nesilankė teatruose, nesilanko švietėjiško pobūdžio renginiuose ir pan., savaime nepaneigia mokesčių administratoriaus atlikto pareiškėjos šeimos išlaidų skaičiavimo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad vartojimo išlaidų apskaičiavimuose neatsispindi pareiškėjo iš kitos santuokos vaiko išlaikymui skirtos išlaidos. Plačiau dėl kitų pareiškėjų skundų argumentų, iš esmės susijusių su pajamų ir išlaidų nustatymu ir atliktais skaičiavimais, delspinigių ir baudų paskaičiavimais, nepasisakytina, kadangi centrinis mokesčių administratorius dėl šių aplinkybių spręs iš naujo nagrinėdamas pareiškėjų skundus dėl teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimų.

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytus argumentus ir nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjų skundai tenkintini iš dalies, panaikinant MGK 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimus Nr. S-168 (7-131/2019), Nr. S-167 (7-130/2019), ir VMI 2019 m. liepos 9 d. sprendimus Nr. 68-90 Nr. 68-89 ir grąžinti atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo pareiškėjų skundus dėl Inspekcijos sprendimų. Papildomai dėl MGK sprendimo naikinimo pažymėtina, kad negali būti sprendimuose remiamasi duomenimis, gautais po posėdžio, kuriame vyko skundų nagrinėjimas ir išnagrinėtas klausimas iš esmės, nesuteikiant kitai proceso šaliai pasisakyti dėl gautų duomenų, atsikirsti ir pateikti savo įrodymus. Šioje byloje nustatyta, kad MGK skundžiamuose sprendimuose rėmėsi (ir tuo grindė savo išvadas) po posėdžio iš atsakovo gautu elektroninio deklaravimo sistemos išrašu bei jo duomenimis. Administracinis procesas grindžiamas tiesioginio įrodymų tyrimo, betarpiškumo ir rungimosi procese principais. MGK, būdama kvaziteismine institucija, turi užtikrinti teisminėms institucijoms ir jų vedamiems procesams keliamus esminius reikalavimus, pagrindines proceso dalyvių teises.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a:

iš dalies patenkinti pareiškėjų N. K. ir R. K. skundus.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimus Nr. S-168 (7-131/2019), Nr. S-167 (7-130/2019), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. liepos 9 d. sprendimus Nr. 68-90, Nr. 68-89 ir grąžinti atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo pareiškėjų skundus dėl teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimų.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                                                         Jovita Einikienė