Baudžiamoji byla Nr. 1-77-1122/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07860-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.6.2.2

 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Aušra Dambrauskienė,

sekretoriaujant Vitai Jurienei, Dianai Sabinai Bakaitytei, Raimondai Bingelytei, vertėjaujant Erikai Vencevičienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Urbonienei,

kaltinamajai O. U., jos gynėjui advokatui Gediminui Skaisčiui,

nukentėjusiajam V. U., jo atstovei advokatei Inai Navickienei,

nukentėjusiojo V. U. atstovui advokatui Aleksandrui Palamarčukui (Aleksandr Palamarčuk),

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovėms Ingai Rupšienei, Jolantai Vasiukevič ir Daivai Čerbauskienei,

uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje O. U., gimusi (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenamąją vietą deklaravusi ir faktiškai gyvenanti (duomenys neskelbtini), išsiskyrusi, dirbanti, neteista,

kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalyje (dvi veikos).

Teismas

n u s t a t ė :

O. U. šioje baudžiamojoje byloje kaltinama tuo, jog mušdama sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, o būtent:

ji 2018 m. vasario 12 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, buto, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje, konflikto metu dėl mobiliojo ryšio telefono su mažamečiu sūnumi V. U., gimusiu (duomenys neskelbtini), atėmė iš pastarojo mobiliojo ryšio telefoną ir šiam bandant atsiimti jį, tyčia ne mažiau 10 kartų stumdė nuo savęs pastarąjį, dėl ko V. U. griuvo ir susitrenkė juosmens sritį, tokiu būdu nukentėjusiajam mažamečiui V. U. sukėlė fizinį skausmą.

Tokiais veiksmais O. U. kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

Taip pat O. U. šioje baudžiamojoje byloje kaltinama tuo, jog mušdama nežymiai sužalojo mažamečio sveikatą, o būtent:

ji laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 17 d. iki 2018 m. vasario 20 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, konflikto metu su mažamečiu sūnumi V. U., gimusiu (duomenys neskelbtini), uždarė pastarąjį virtuvės patalpoje, atremdama duris kėde ir, sūnui bandant ištrūkti, dešine ranka stumdydama pastarąjį, sudavė ne mažiau keturių kartų rankomis ir kojomis smūgius jam į įvairias kūno vietas bei sūnaus galvą trenkė į durų kampą, tuo padarydama žaizdą viršugalvyje ir besirezorbuojančią poodinę kraujosruvą kairėje blauzdoje bei odos įbrėžimą dešinėje blauzdoje, kas specialisto buvo įvertinta kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, tokiu būdu mušdama nukentėjusiajam mažamečiui V. U. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė fizinį skausmą.

Tokiais veiksmais O. U. kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

Kaltinamoji O. U. apklausiama teisiamojo posėdžio metu savo kaltės nepripažino ir parodė, kad abiejų konfliktų su sūnumi V. U. metu (neneigia, kad jie buvo) galiojo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, pagal kurią jos vaikų (A. U., V. U. ir M. U.) gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ja, adresu (duomenys neskelbtini), o tėvas V. U. matydavosi su vaikais kas antrą savaitgalį, trečiadienį, po 3 valandas. Pirmas konfliktas įvyko 2018 m. vasario 12 d., kai ji pastebėjo, kad jos sūnus V. U. grįžo iš susitikimo su tėvu turėdamas naują mobilųjį telefoną (kitą, nei ji jam buvo davusi). Jos duotas telefonas turėjo tam tikrų laiko apribojimų žaidimams, t. y. per dieną sūnus galėjo žaisti vieną valandą, todėl natūralu, kad vaikui tai nepatiko. Telefonas krovėsi, todėl ji nusprendė, kad paims jį ir su V. pasikalbės, paaiškins jam apie dažno laiko leidimo internete žalą. V. tai pastebėjo ir supyko. Viskas vyko jos bute, koridoriuje. V. pradėjo tą telefoną plėšyti jai iš rankų, pradėjo rėkti „atiduok, atiduok“. Tuo metu nebuvo galimybės ramiai su juo pasikalbėti ir išsiaiškinti. Ji stovėjo pakėlusi rankoje telefoną, o vaikas bandė jį pasiekti: šokinėjo, tempė ją už rankovių, traukė į save. O. U. jį prilaikė ranka, kad jis jos nestumtų ir neištrauktų telefono iš rankų. Jam bandant telefoną ištraukti, gali būti, kad jis atsitrenkė į kažkokį baldą ir užsigavo. Vienu momentu jis paslydo ir nukrito. Tai tęsėsi kokias 5 minutes. Tada ji nuėjo į kambarį, užrakino duris, padėjo telefoną, kad V. jo nematytų ir jie galėtų ramiai pasikalbėti. V. pradėjo spardyti duris, dėl ko išdaužė durų stiklą. V., matyt, išsigando dėl to, o ji išsigando, kad jis galbūt susižeidė. Atrakino duris, pažiūrėjo, ar viskas gerai, ar rankos, kojos nesužeistos. Ji paklausė, ar viskas gerai, vaikas patvirtino, kad viskas gerai. Matyt dėl to, kad išsigando dėl išdaužto stiklo, V. emocijos pasikeitė. Jie visi kartu sušlavė stiklus, vaikas jau buvo nusiraminęs, jam telefono nebereikėjo. Jie pradėjo kalbėtis, kad tas telefonas jam nereikalingas, jis turi telefoną, kurį ji jam buvo davusi, ir kad ji sprendžia jo užimtumą ir laisvalaikį. Vaikas apsiramino, jie pasikalbėjo ir tėvo duoto telefono jau nereikalavo. Sūnus pasakė, kad jam skaudą galvą, ji užčiuopė guzelį, pagailėjo, apkabino. Tuo šis konfliktas ir baigėsi. O. U. pabrėžė, kad tikrai savo vaiko netrankė, nespardė, kaip nurodyta kaltinamajame akte. Ji tiesiog bandė jį sulaikyti, kad jis jos nepargriautų ir nesuplėšytų drabužių. Jeigu griuvo, tai jis griuvo vieną kartą, stumdyti ji jo nestumdė. Tiksliai neatsimena, ar to įvykio metu V. susižalojo galvą. Jis tik buvo pasiskundęs, kad jam skauda galvą. Bet tai galėjo būti ir kažkoks jo ankstesnis atsitrenkimas, nes V. yra judrus vaikas, be mėlynių niekada nebūna. Tai gali patvirtinti ir jo mokytoja. Iš kur pas V. yra mėlynės, jai niekad nekildavo klausimų, nes jis berniukas, karstosi po sporto sales, bėgioja, atsitrenkia į kokį kampą. Ji negali teigti, kad būtent šio konflikto metu V. buvo padaryta galvos trauma. Jis buvo ir prieš tai pasiskundęs, kad kažkur atsitrenkė. Be to, mušantis su sese galėjo atsirasti mėlynių. Taip pat pažymėjo, jog vaikas tuo metu turėjo ir jos duotą telefoną, neigia, jog vaikas jokio telefono tuo metu neturėjo. Iki 2017 m. gruodžio mėnesio, kaltinamoji ir buvęs sutuoktinis susitarę nebuvo, kas pirks telefoną. Prieš tai telefonas buvo pirktas tėvo. Paskui, kai vaikai pradėjo gyventi su ja, ji V. davė kitą telefoną. Bet jis pamesdavo telefonus, gal kažkokios šventės proga ji jam davė tą telefoną, kuriame buvo nustatyti apribojimai. Tačiau tėvas pakeitė tą telefoną kitu. Iki tol su tėvu neturėjo sutarimo, kas turėtų jam duoti tą telefoną.

Nurodė, kad po 6 dienų, vasario 18 d., atrodo, tada buvo savaitgalis, jie visi buvo namuose. Ji savo kambaryje, vaikai savo. Tuo metu ji išgirdo, kaip A. pradėjo rėkti: „Mama, gelbėk“. Tarp A. ir V. nuo mažens dažnai kyla konfliktai. Atbėgusi į vaikų kambarį pamatė, kad vaikai susikabinę, mušasi. O. U. bandė juos atskirti, bet jie nepaleido vienas kito. Tada ji jėga atitraukė V. nuo A., nuvedė į virtuvę ir uždarė duris – pritaikė „kėdutės taisyklę“, kad pasėdėtų, apsiramintų ir jie ramiai išsiaiškintų, kas nutiko. V. pradėjo plėštis, rautis iš jos rankų, nes, matyt, toliau buvo įsikarščiavęs. Ji pasakė, kad jie tikrai dabar sėdės virtuvėje 15 minučių ir ji jo neišleis, kol jis nenusiramins. Ji atsisėdo prie virtuvės durų. V. nenurimo. Bėgdamas į ją ir į sieną atsitrenkė, ir į taburetę tikrai galėjo atsitrenkti. Ji sakė: „V., apsiramink, mes išsiaiškinsime viską, pasikalbėsime“. Ji tiesiog sėdėjo ir jo neišleido, nes matė, kad dar negalima bandyti vaikus suleisti ir aiškintis santykius. Galiausiai jis apsiramino ir jie pradėjo kalbėtis. O. U. jam paaiškino, kad gali įvykti konfliktas, bet taip negalima elgtis: pešioti plaukus ir stumdytis. V., atrodo, ją suprato. Sūnų ji išleido kaip ir sakė po 15 minučių. Po 5 minučių situacija vėl kartojosi, V. vėl puolė ant sesės. Jo pakartojo V. nuvedimą į virtuvę, jie vėl sėdėjo. Kadangi V. yra emocingas, stiprus pagal savo amžių, kai supyksta, nevaldo savo emocijų, gali sesei ir trenkti nesivaldydamas. Kai V. antrą kartą išėjo iš virtuvės, prie sesės nebelindo. O. U. pabrėžė, kad nei per vieną konfliktą ji savo vaikų neskriaudė, nemušė, galvos į durų kampą netrenkė, nebuvo praskėlus. V. pats, bandydamas ištrūkti atsitrenkė į kampą, taburetę ar šaldytuvą. Ji neatsimena, kad jis tą dieną būtų kur atsitrenkęs galva. Dėl skaudamos galvos jis skundėsi vasario 12 d. Tas guzas galėjo būti atsiradęs ir anksčiau, net ne konflikto metu. Negali pasakyti, kaip atsirado ir įbrėžimas ant V. kojos, nes tai buvo prieš du metus, pripažino, jog, kai V. atsitrenkdavo į jos koją, ji jį prilaikydama galėjo netyčia įbrėžti nagu. Kaip minėjo, vaikas tikrai judrus, daugeliu atveju galėjo atsirasti tas įbrėžimas. Taip pat, atkreipė dėmesį, jog nuo konflikto praėjo trys dienos, kai vaikas buvo nuvestas į Baltijos Amerikos kliniką ir per tris dienas tikrai galėjo kažkas nutikti.

Pažymėjo, jog tarp šitų įvykių 2018 m. vasario 14 d. buvo atvykęs policijos ekipažas, kurį iškvietė vaikų tėvas – V. U. O. U. sužinojo apie tai dar prieš atvykstant tam ekipažui į namus, kadangi buvo apie 9 valanda vakaro, ji sėdėjo pas vaikus kambaryje, skaitė jiems knygą ir A. suskambo telefonas, ji (O. U.) suprato, kad skambina tėtis. Sėdėjo netoli, todėl išgirdo žodį „policija“, dar norėjo su V. pakalbėti, ir praktiškai po 5 minučių atvyko policijos ekipažas. Pareigūnai filmavo šį įvykį. Pareigūnas paklausė, ar viskas gerai, ar su mama vyksta konfliktas, ar turi kažkokių nusiskundimų, V. atsakė: „ne, viskas gerai“. Pareigūnai, išvažiavo.

O. U. pridūrė, kad nuo 2017 m. vyksta civilinė byla su V. U. dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Jie oficialiai išsiskyrė (duomenys neskelbtini), iki tol gyveno kaip šeima. V. U. 4 metus vedė dvigubą gyvenimą, t. y. su ja ir su kita moterimi, kuri apie ją (O. U.) taip pat nieko nežinojo, su ja (kita moterimi) susilaukė vaiko, kuris yra vyresnis negu jos jauniausia dukra (M. U.). Jis verslininkas, pasakydavo, kad važiuoja į komandiruotes, o iš tiesų važiuodavo pas kitą moterį. Ji pati juo tikėjo, nors aplinkiniai sakė, kad žiūrėtų, jog jis kažką turi. Taigi jos santuoka su V. U. nebuvo ideali, ypač paskutiniais metais. Ji reikšdavo nepasitenkinimą, kad jo nebūna namuose, kad jis nemato, kaip auga vaikai. Tie santykiai palaipsniui šalo. 2015 m. sausio mėnesį V. U. išėjo iš namų (duomenys neskelbtini), ji ten liko gyventi viena su vaikais. 2014 m. gegužės mėnesį V. U. jai kalbėjo apie skyrybas, kad reikia išsiskirti, nors 2012 ir 2013 m. jau buvo minėjęs, jog jam būtų naudinga su ja išsiskirti fiktyviai dėl neaiškių reikalų jo versle, dėl ko jis galėtų būti teisiamas, todėl jam būtų labai paranku išsiskirti ir būti vienišu tėvu su trimis nepilnamečiais vaikais, kurie auga pas jį. Taigi (duomenys neskelbtini) jis jai pakišo kažkokius popierius. Ji juo visiškai pasitikėjo, nesigilino, kas tai per dokumentai. Dėl to ji kažką pasirašė. Kas tai buvo, ji sužinojo 2018 m. kovo mėnesį, kai jau buvo prasidėjusi civilinė byla. Vilniaus miesto apylinkės teismo archyve pamatė, kad yra dvi civilinės bylos dėl skyrybų. Vienos bylos dokumentai buvo pateikti (duomenys neskelbtini), tačiau teismas paprašė patikslinti kažkokią informaciją, o per 2 savaites to nepadarius byla buvo nutraukta. (Duomenys neskelbtini) į teismą buvo pateiktas dar vienas prašymas dėl skyrybų. Tas prašymas jau buvo pasirašytas ne jos (dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau šiuo metu byla sustabdyta, nes nors ekspertų nustatyta, kad pasirašė ne O. U., tačiau nenustatyta, kad pasirašė V. U.). Taigi (duomenys neskelbtini) skyrybų dokumentuose vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėčiu, o ji yra solidariai atsakinga už paskolą, bendro turto nėra (nes būstas (duomenys neskelbtini) buvo nupirktas V. U. sesers vardu), ir ji moka alimentus vaikams. Skyrybų metu santykiai su V. U. buvo draugiški, nes tuo metu ji nieko nežinojo apie jo naująją žmoną (tuo metu dar nebuvo žmona, bet su ja kartu gyveno), pabrėžė, jog jie skyrėsi tik fiktyviai. Iki 2014 m. spalio jie visi gyveno (duomenys neskelbtini), ten buvo jų deklaruota gyvenamoji vieta. 2014 m. O. U. dar nesuprato, kad yra išsiskyrusi, apie tai sužinojo 2015 m., kai nuėjo darytis pasus ir jai pasakė, kad negali padaryti pasų vaikams, nes ji išsiskyrusi ir gyvenamoji vieta nustatyta su vyru ir tik tėvas gali padaryti vaikams pasus. Taigi nuo 2015 m. sausio V. U. negyveno su jais (duomenys neskelbtini), ji nežino, kur jis gyveno. Nors reali situacija 2015 m. neatitiko minėto skyrybų dokumento, bet santykiai su V. U. taip pat buvo geri, jie sutarė dėl vaikų išlaikymo. Neturėdama pakankamai lėšų samdytis advokatą, nusprendė, kad tebūnie taip, kaip yra, galbūt kažkada jie išsiaiškins. 2015 m. pabaigoje V. U. pasiūlė jai, kai suprato, kad leidžia mažai laiko su vaikais (tuo metu jis jau buvo vedęs kitą moterį), grįžti į šeimą, skirti vaikams daugiau laiko, o ji galėtų daugiau laiko skirti sau. O. U. su jo pasiūlymu sutiko, nes jis jai pasirodė nuoširdus. O. U. buvo pasiūlyta, kad jis su savo nauja žmona atsikraustys į (duomenys neskelbtini) namą, nes čia, iš esmės, ne jos būstas, todėl jie ir susitarė, kad jie vaikais dalinsis pagal neapibrėžtą grafiką. Ji iš tos gyvenamos vietos išsikėlė, bet su vaikais palaikė ryšį, veždavo į būrelius. Vaikų nepaliko. Ji vaikus matydavo kiekvieną dieną, nors ir ne kiekvieną dieną jie nakvodavo pas ją, bet nebūdavo taip, kad vaikai gyvena su tėčiu, o ji jais nesirūpina, nepalaiko ryšio. Tuo metu ji turėjo draugą ir gyveno (duomenys neskelbtini) pas jį, arba V. U. tėvų name, (duomenys neskelbtini), su kuriais tuo metu buvo neblogi santykiai. Jie, žinodami, kad ji nuosavo būsto neturi, leido jai ten su vaikais gyventi, būti. Jie ten patys negyveno, namas stovėjo tuščias. Nuo 2016 m. pabaigos iki 2017 m. sausio ji viena nuomojosi būstą (duomenys neskelbtini) ir ten atsikraustė gyventi su vaikais, vėliau išsikėlė į (duomenys neskelbtini) butą, jis jos sesers, kuri pagal panaudos sutartį leidžia jai (O. U.) juo naudotis, ten gyvena iki šiol. Kadangi su buvusiu vyru dalinosi vaikų priežiūrą, todėl vaikai turėjo du namus, kuriuose gyveno. Su vaikais ji matėsi kiekvieną dieną nuo 2015 m. spalio iki 2017 m. sausio, kai nutarė, kad vieną savaitę su vaikais leidžia ji, o kitą – tėvas. Nuo 2017 m. sausio vaikai gyveno savaitę (duomenys neskelbtini) ir savaitę (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, jog jos gyvenime draugas atsirado tik nuo 2015 m. Jos draugo ir vaikų santykiai buvo geri. Nors jis pats savo vaikų neturėjo, bet puikiai mokėjo ir žaisti, ir bendrauti, keliauti. Byloje yra duomenų, kad tas santykis buvo geras. Pabrėžė, jog įvykių metu, 2018 m. vasario 12 d. ir vasario 18 d., jos draugas nedalyvavo konfliktuose, jo jau nebebuvo. 2017 m. prasidėjo konfliktai su V. U. dėl bendravimo su vaikais, dėl būrelių lankymo ir panašiai, jis iš esmės sprendė, kaip bus, o ji, jo nuomone, turėjo prisitaikyti. Nuo 2017 m. kovo mėnesio ji pradėjo kalbėti apie taikos sutartį, kurioje būtų pakeistos skyrybų dokumentų sąlygos, detaliai viskas aprašyta, V. U. su viskuo sutiko, bet raštiškai nieko nepasirašė. Taigi iš pradžių ji bandė gražiuoju susitarti, samdėsi ir advokatę, buvo parengusi ir sutarties projektą, bet taikiuoju būdu susitarti niekaip nepavyko. Tas bandymas tęsėsi pusę metų. Kai pamatė, kad taikiai situacijos jie neišspręs, tada ji 2017 m. lapkričio mėnesį kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo. Tuomet įvyko tikrasis konfliktas su V. U. Jis tuo metu kreipėsi ir į antstolį, nes (duomenys neskelbtini) teismo sprendime buvo jos finansinis įsipareigojimas, jis iš tiesų nebuvo vykdomas, nes reali situacija buvo visai kitokia. Ji savo vaikais rūpinosi nepriklausomai, ar tai buvo parašyta teismo sprendime ar ne. Tuo laikotarpiu, kai prasidėjo visi teismai, vaikai akivaizdžiai pamatė tėvo poziciją jos atžvilgiu, ir, anot jos, buvo stengtasi vaikus paveikti psichologiškai iš jo pusės ir patraukti savo pusėn, dabar, kiek ji mato, kiek bendrauja su savo vaikais, jiems tėvo žodis yra viskas, gal bijo nepaklusti tėčiui, gal tai yra solidarumo konfliktas, kad jie pasąmoningai pasirenka daryti taip, kaip tinka tėčiui. Ji savo vaikus mato tikrai retai. 2018 m., kai ji kreipėsi į teismą, V. U. susirinko vaikus, pasakė, kad nematys mamos, buvo iš V. žodžių, kad jis bijo, kodėl taip tėtis apie ją (O. U.) šneka, jis nenori, kad taip būtų. Vaiko žodžiai tokie buvo, kad bijo. Jis kritinėje situacijoje nesukonkretino, ko jis bijo. Tuo metu ji atvažiuodavo pas vaikus, kai V. U. jai leisdavo, išsivežti neleisdavo. 2017 m. gruodžio mėn. teismas priėmė sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir paliko vaikus su ja, tuo metu sutapo, kad tą savaitgalį vaikai leido su ja, jie taip ir liko pas ją iki 2018 m. kovo mėn. Taigi vaikai nuo 2018 m. kovo mėn. pagal teismo nutartį vėl gyvena su tėvu, o su ja matosi gana retai: pusantrų metų V. su ja iš viso nebendravo, A. nebendravo praktiškai du metus, todėl jie dabar tikrai yra labai prisirišę prie tėvo. V. susitapatina su juo, kas nurodyta ir ekspertizės išvadose. Tėvo nuomonė yra pirmoje vietoje ir vaikai stengiasi jam įtikti, padaryti kaip liepta. Dabar, bendraujant su vaikais, ji mato tą patį: jie yra labai stipriai paveikti tėvo. Jos nuomone, V. parodymai šioje byloje yra tėvo įtaka. Vaiko galvoje smurtą ir konfliktą labai lengva sutapatinti. Žinant tėvo sugebėjimus pateikti informaciją klaidingai, nenuostabu, kad vaikas net nesąmoningai gali pradėti sakyti dalykus, kurių iš tikrųjų nebuvo, bet kurie galėjo būti jam primesti. Konfliktas, anot O. U., vaikui buvo pateiktas taip, kaip reikėjo, kad būtų naudinga V. U. (jei ji būtų nuteista, teismas netenkintų jos ieškinio dėl vaikų gyvenamosios vietos), ir vaikas, veikiamas tėvo, galėjo paminėti tokius dalykus, kuriuos pasakė. Abejoja, kad vaikas konfliktinėje situacijoje galėtų skaičiuoti, kad jam mama spyrė neva 10, 11 kartų. Yra tokios frazės kaip: „man atrodo..“, „galbūt“, rodančios, kad jis neįsitikinęs tikrai, jog buvo taip, kaip jis pats sako. Iš telefoninio pokalbio tarp V. ir tėvo matyti, kad ne pats vaikas pasako situaciją, bet yra privedamas prie atsakymo, kuris naudingas tėvui. Mano, kad jos ir vaiko parodymai skiriasi tiek, kiek vaikas buvo paveiktas, buvo jam pateikta iš tėvo pusės kitaip negu buvo, ir kadangi vaikas susitapatina su tėvu, palaiko tėvo pusę, tai papasakojo taip, kaip jam buvo įteigta. Vaikas galbūt turėtų jaustis truputį kaltas, jeigu jis sakytų, kad jis šokinėjo ant mamos, nei vienas vaikas to nenorėtų pasakyti apklausoje. Mano, natūrali vaiko reakcija tokia, kad ne jis stūmė, bet mama. Dėl to, kai jis bandė išplėšti telefoną, o ji viena ranka jį stipriai prilaikė, tai buvo traktuojama kaip stumdymas. Taip pat vaikas galėjo traktuoti kaip spardymą tai, kad ji sėdėjo ir laikė pakėlusi koją, atremtą į sieną virtuvėje. Ji sėdėjo ant praėjimo, pro kurį jis bandė prasiveržti, susidurdavo tai su siena, tai su jos rankomis. Toks kontaktas buvo. Natūralu, jei vaikas bando prasibrauti, o ji jį prilaiko, jis tai irgi galėjo suprasti kaip stumdymą.

O. U. santykius su V. suskirstė pagal etapus nuo gimimo iki 2017 m. rudens (lapkričio mėnesio), kuomet buvo pradėtas procesas dėl vaikų gyvenamosios vietos paskyrimo. Iki tol santykis buvo tikrai puikus. V. labai nuoširdus, jausmingas ir jautrus berniukas, ir jam visą laiką labai reikėjo mamos šilumos. Jis ateidavo, apsikabindavo, ir dažnai ant kelių sėdėdavo. Ji domėjosi jo rezultatais mokykloje, dalyvaudavo veikloje, kur jis dalyvavo, bendraudavo su jo draugais, eidavo į renginius, važinėdavo su palapinėmis. Tarp jų nebuvo didelių konfliktų, smulkūs konfliktai, natūralu, jog iškyla šeimoje. Kai ji kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su prašymu keisti vaikų gyvenamą vietą, tai labai daug ką pakeitė – V. U. reakcija buvo labai agresyvi, jis susirinko vaikus ir pasakė, kad dabar vaikai pusmetį nematys mamos, kol mama nepradės gražiai elgtis. Pačioje pradžioje, kai prasidėjo šie įvykiai, V. buvo išsigandęs, pasimetęs. Kai ji su juo kalbėdavo, jis jai sakydavo: „Aš nesuprantu, kodėl tėtis apie tave taip šneka“, „kodėl tėtis sako, kad tu nori nužudyti E. leliuką“ (E. U. tuo metu buvo nėščia). V. buvo pasimetęs, nes jis buvo pripratęs prie tam tikro gyvenimo ritmo: vieną savaitę su mama, kitą – su tėvu. Kai tėvas pasiėmė visus vaikus, jiems buvo pasakyta, kad dabar su mama matytis negalės, nakvoti taip pat negalės, kol mama nedarys taip, kaip V. U. pasakė. Natūralu, kad tuomet santykis pasikeitė. Ji neturėjo galimybės vaiko matyti tiek, kiek ji nori, nes V. U. visiems pradėjo rodyti teismo nutartį, pagal kurią vaikai gyvena su tėvu ir ji neturi jokių teisių ir negali vaikų matyti. V. U. jai pradėjo nurodinėti, kur ir kada ji gali su vaikais susimatyti, kad negali imti su nakvyne, negali važiuoti vienur ar kitur, kad gali atvažiuoti tik pas juos namo. Jai atvykus į jo namus, V. U. buvo užpuolęs ją, atėmęs telefoną, kurį po to išmetė, dėl to irgi buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Kitą kartą V. U. jai yra trenkęs mokykloje, V. matant. Ji tuo metu vaikams apie tėvą nieko blogo nepasakojo, tačiau V. U. vaikams pasakojo visas savo versijas apie ją, visus dalykus apie teismą, įtraukinėjo ir vaikus. Visa tai palietė vaiko psichiką. Tuo metu V. pasidarė labiau konfliktiškas, labiau jautrus, pažeidžiamas, bet santykis neblogėjo, jis ir toliau norėjo su ja bendrauti. Ir konflikto metu, ir praėjus pusei metų po konflikto, ji puikiai sutarė su V. Galiojant teismo 2018 m. kovo 22 d. nutarčiai dėl laikinųjų apsaugos priemonių, pagal kurią vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu, o jai paskirtas tam tikras bendravimo grafikas, t. y. kas antras savaitgalis ir trečiadienis, net tada V. jai sakydavo, kodėl su ja tiek mažai laiko praleidžia, norėjo, kad būtų kaip anksčiau, kai savaitę pas ją, savaitę pas tėvą (gyvendavo). O. U. V. bandė paaiškinti, kad tai laikinas dalykas. Su V. santykis buvo puikus iki 2018 m. liepos mėnesio. Nuo liepos pabaigos iki rugpjūčio pabaigos pagal susitarimą su V. U. dėl vaikų atostogų, jie visą mėnesį leido su tėvu. Grįžus po atostogų, buvo sutarta, kad tą savaitę ji leis su vaikais. Tačiau V., grįžęs po atostogų, pasikeitė radikaliai. Jis pasakė, kad nenori važiuoti pas ją. Konkrečios priežasties nenurodė ir O. U. tai buvo didelis šokas, nes santykis su V. visą laiką buvo nuoširdus. Nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio vaikas atsisakė su ja važiuoti į namus, bet bendravo telefonu, ji toliau lankėsi jo mokyklos šventėse. Ilgainiui ir tas santykis pasikeitė tiek, kad jis (V.) O. U. pradėjo rodyti neapykantos ženklus, visiškai nustojo palaikyti ryšį. Tai truko pusantrų metų. Tik atsiradus teismo psichologinės ekspertizės aktams civilinėje byloje, vaikai sutiko su ja susitikti. Santykis dabar yra įtemptas. Vaikas per tą laiką labai pasikeitė, prieraišumas prie tėčio labai ryškus, jis palaiko tėvo poziciją. Dabar visi vaikai išgyvena tą konfliktą, tarsi nenorėdami parodyti, kad ir su mama būna gerai ir smagu, bet nori parodyti, kad jie su tėčiu, su juo gerai. Ji atvažiuoja, mergaitės su ja važiuoja į namus, V. atsisako. Pabrėžė, jog V. apklausa buvo atlikta 2018 m. balandžio 11 d., t. y. po poros mėnesių po minėtų konfliktų, V. santykis su ja dar buvo geras, bet tuo metu vaikas jau kurį laiką gyveno su tėvu ir to laiko buvo pakankamai, kad tėvas pakeistų vaiko nuomonę ar jam būtų įteigti kažkokie žodžiai.

Apibūdindama santykius su psichologe D. S. nurodė, jog 2017 m. gruodį, kreipėsi į ją dėl A., nes matė, kad ją labiausiai paveikė visa ta situacija. Pas ją lankėsi du kartus. Tačiau ji liko nepatenkinta jos (psichologės) darbu. Ir tuo metu ji gavo galimybę lenkytis pas psichologą Centro poliklinikoje, gauti nemokamą psichologo konsultaciją, todėl nusprendė vesti ten A. ir galbūt kitus vaikus. Psichologei D. S. antro vizito metu 2017 m. gruodžio mėnesį pasakė, kad nenorės pas ją lankytis su A. Psichologei tai nepatiko, iš pradžių bandė sumažinti kainą, tačiau ji (O. U.) atsisakė, o psichologė pasikvietė A. ir pasakė, kad: „A., aš nežinau, kodėl nepasitiki savo mama, bet aš manau, tu turi tam pagrindą“. Iš jos ir V. U. susirašinėjimo, esančio byloje, matyti, kad jis pats teigė, jog A. nepatiko tos konsultacijos, jis pats nenorėjo, kad eitų pas tą specialistę, tačiau neaišku, kodėl vėliau jis su vaikais vis tiek ten lankėsi. pradėjo vaiką vesti pas tą psichologę, kuri nepatiko nei vaikui, nei jis norėjo, kad vesčiau. Taigi jos (O. U.) ir psichologės D. S. santykis nuo tada atšalo, ji toliau lankėsi Centro poliklinikoje, su visais trimis vaikais. V. ir A. ėjo į konsultaciją be jos, 4-5 kartus. Lankėsi iki pat 2018 m. kovo mėnesio, kai įsigaliojo nutartis dėl laikinų apsaugos priemonių, pagal kurią gyvenamoji vieta buvo paskirta su tėvu. Tėvas pakeitė vaikų polikliniką, o ji, matydama vaikus tik kelias valandas per dieną, sunkiai suderino vizitus pas gydytojus. Kai vaikai pradėjo gyventi su tėvu, ji jau nebevedė pas psichologus, ar tėvas vedė – nežino.

Parodė, kad jos santykiai su vaikais, kai gyveno kartu nuolat, nuo 2017 m. gruodžio iki 2018 m. kovo, buvo geri. Aišku, prasidėjus tai 2017 m. konfliktinei situacijai, visų vaikų elgesys pasikeitė. Matėsi, kad jie pasimetę, nerimauja, įtampa buvo atsiradusi, bet tarp jų nebuvo kažkokio nesusišnekėjimo, baimės, tik matėsi, kad jų elgesys pasikeitė nuo įprasto. Tuo metu, kai vyko konfliktai su V., ji neminėjo jam, kad gali nesiskųsti, neieškoti pagalbos, nes jam niekas nepadės: nei tėtis, nei policija. Galėjo būti panaši frazė, kad V. sakė: „Aš paskambinsiu tėčiui ir tu (mama) turėsi atiduoti man tą telefoną.“ arba „tėtis paskambins vaikų teisėm“, todėl ji galėjo pasakyti, kad „V., telefono klausimas yra mūsų klausimas, o ne tėčio ir vaikų teisių“. Mano, jog tėvas V. papasakojo apie Vaikų teises, dėl to vaikas konfliktų metu ir po jų kartodavo šią frazę. Ji pati 2017 m. kovą kreipėsi į Vaikų teises, norėdama pasitarti, ką daryti susiklosčiusioje situacijoje. Kai 2017 m. pabaigoje prasidėjo byla dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, Vaikų teisės buvo įtrauktos privalomai, paskui atsirado daug skundų, prašymų, tiek iš jos, tiek iš V. U. pusės, vyko į susitikimus, seneliai iškėlė dar vieną bylą dėl bendravimo su vaikaičiais, vaikai buvo apklausti, grėsmės lygio anketa pildyta. Taip pat pati kreipėsi ir į policiją, bet ne dėl to, kad V. U. smurtauja prieš vaikus. Kreipėsi dėl smurto prieš save du kartus, 2017 m. lapkričio mėnesį, taip pat su prašymų, kad tėvas neišvežtų vaikų už Lietuvos sienų ribų, bet jis vis tiek išsivežė. Taip pat kreipėsi dėl padirbto parašo. Iš viso keturis kartus. Taip pat pažymėjo, kad nebuvo taip, jog įrašinėdavo pokalbius tarp vaikų ir tėčio, o vieno iš konflikto metu liepėte sakyti A., kad V. pats susižeidė. Vaikų apklausoje yra paminėtas sakinys, kad mama įrašo pokalbius, tėtis taip sako. Ir paskui A. patvirtina, kad mama neliepė taip sakyti, vaiko apklausos protokole yra tai pažymėta.

Liudytoju apklaustas V. U. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad iš esmės visą aptariamą konfliktą iniciavo kaltinamoji. Jai buvo svarbūs piniginiai reikalavimai. Ji ėjo prie namų, ėmė už rankų vaikus, gąsdino, persekiojo jo dabartinę žmoną, buvo nuvažiavusi pas jos tėvus. Vaikus tai užgavo. O. U. proceso metu nesusiprato, po V. apklausos jį užpuolė prie namų, o šis verkdamas parbėgo. Dar jų santuokos metu ji prieš vaikus naudojo psichologinį, fizinį smurtą (buvo gąsdinami, žeminami, gaudavo diržo, jautė patyčias, ant jų buvo šaukiama), tą jis sužinojo per vėlai, todėl gailisi, kad nesikreipė pagalbos anksčiau ir dėl to tik gali atsiprašyti vaikų. Džiaugiasi, kad šiuo atveju buvo užkirstas kelias sunkesnėms pasekmėms. Tačiau patyčios ir toliau tęsiasi, tie du atvejai nebuvo vienkartiniai. Galima suprasti, kad O. U. buvo sunku 2017 m. gruodžio mėnesį parsivežus vaikus su policija, nes vaikai iki tol gyveno su juo ir tokio teroro nesuprato. Todėl tiki, kad ji neteko savitvardos ir konfliktų metu. Ekspertizės išvados civilinėje byloje yra abejotinos, netinkamai vertinama, kad mama negali mušti savo vaikų. Jo dukra A., nepasitikėdama Vaikų teisėmis, pateikė jam vaizdo (garso) įrašą, darytą ekspertizės metu. Iš jo matyti, kad ekspertai keičia vaiko žodžius. Liudytojas papasakojo apie tai, kaip vaikų santykiai su motina nuo 2017 m. lapkričio 27 d. (kai vaikai naktį visą gyvenimą su juo gyvenę neva dėl jo smurto prieš O. U. buvo ištempti iš lovų, verkė iš baimės, buvo psichologiškai traumuojami) iki 2018 m. vasario 9 d. blogėjo. Vaikai jam pasakojo, jog motina jiems draudė bendrauti su tėvu, jei nebus įrašinėjami pokalbiai, broliu, gąsdino, kad padegs namus, išdaužys langus, gruodžio 12 d. A. jam minėjo, kad mama aiškina, jog policija nepadės, pasakojo apie tai, kad tėtis pinigus iš kortelės pavogė, jei pasimatys su seneliu, tėtis sės į kalėjimą, po dviejų dienų gyvenimo su mama A. prašo parašyti pareiškimą policijai, kad ją mama gąsdina, po dviejų dienų prašo kreiptis į Vaikų teises, sako kad pas mamą ją kažkokie girti vyrai persekioja. Gruodžio 24 d. neišleidžia švęsti su juo gimtadienio. Vaikai jam pranešė, kad A. (O. U. draugas) ne kartą rėkė ant jų, sausio 10 d. dukra M. buvo išgąsdinta. Sausio 28 d. vaikai bijo, kad mama baudžia, labai šaukia. Vasario 9 d. vėl vaikai jam skundėsi, kad mušė, kad atėmė telefoną. Nenorėjo sakyti, nes labai bijo mamos. Mano, jog mama nubaudė V., atimdama iš jo telefoną, kad šis melavo, jog A. nėra, nors tuo metu buvo pas mamą. Jis klausė V., ar sakė apie Vaikų teises, V. atsakė, kad bijo. Kai jis skambino, mama numetė ragelį ir neleido su vaikais kalbėtis. V. neleido diegti šnipinėjimo programos į savo telefoną, apie ką jis (liudytojas) yra anksčiau kalbėjęs, ir pasiūlė kreiptis į Brazilijos vaikų teises, nes lietuviškos jam nepadeda. Vasario 11 d. skundžiasi, kad mama slapta klausosi jų visų pokalbių. V. jau turėjo jo duotą telefoną (vasario 9 d. V. paprašė tėvo naujo telefono ir jis tos pačios dienos vakarą jam perdavė kitą telefoną), o mama tyčiojosi iš jo neaiškindama, kaip įdėti kortelę. Vasario 13 d. 18.03 val. A. pasakė jam apie tetą, kuri yra pas juos namuose. 18.12 val. V. skundžiasi, kad vėl atėmė telefoną, mušė ir pasakė, kad už jo pinigus reikės pirkti stiklą. Jis paklausė, kada atėmė telefoną, V. atsakė, kad vakar, t. y. vasario 12 d. Tada jis (liudytojas) pasakė, kad praneš policijai, kad pavogtas telefonas. Taip sutapo, kad tą dieną pas O. U. namuose buvo ir policija, ir Vaikų teisės. V. bijojo pasakyti tetai apie telefoną ir mušimą. Tada jis (liudytojas) paprašė leisti jam pakalbėti su Vaikų teisėmis. 18.40 val. V. jam pasakė Vaikų teisių telefono numerį. 18.43 val. V. labai bijo mamos, pakalbėjus su Vaikų teisių specialistais jis vis tik papasakojo apie telefoną, Vaikų teisės pakartojo, kad nebijotų skambinti jiems, nes žinojo tą padėtį, kas ten dedasi. A. vasario 21 d. pasakoja, kad mušė V. ir kad A. nuramino, nes pagal sesės žodžius mama V. būtų visai sumušusi. Taip pat V. įrašas, vasario 21 d., drėskė tyčia jam nagu, kad skaudėtų. Visa tai užfiksuota jo garso įrašuose. 

2018 m. vasario 13 d. pokalbio metu, kai V. pasiskundė, kad vasario 12 d. vėl atėmė telefoną, mušė ir pasakė, kad už jo pinigus reikės pirkti stiklą, sūnus smurto aplinkybių nedetalizavo. Nurodė, kad smurtas panaudotas ne pirmą kartą ir su psichologais buvo sutarę vaikus drąsinti, kai jie tai pasakoja, sakyti, kad jie šeima ir viską ištvers. Todėl neskambino policijai sužinojęs apie smurtą, nes tikėjosi išsiaiškinti su Vaikų teisėmis, pats vaikui psichologiškai padėti. Kitą dieną specialistai pasakė, kad čia reikia policijos įsikišimo. Vasario 14 d. 20.16 val. V. verkdamas paskambino, kad iš jo vis dar šaiposi, (mama) neatiduoda telefono, todėl liudytojas paskambino policijai, nežinojo, kad dedasi su V., nes pokalbis su juo nutrūko. Vasario 16 d. vaikai vėl jam skambino, M. prašė nekalbėti, nes jie išsigandę. V. buvo nusivylęs policija, nes ji atvažiavusi nieko negalėjo padėti. Vasario 14 d. turėjo atvykti policija. Kadangi buvo epizodas prieš jo pareiškimą, su A. Apklausai į A. bylą sumanevravo, kad tą bylą uždaryti, nes policijoje yra O. pažinčių. Tame epizode jis iš karto parašė skundą policijos viršininkui, kad neduoti bylos tiems tyrėjams, kurie nėra labai tvarkingi. Atvykimo metu policija nefiksavo sudaužytų stiklų, jie nevykdė to, ką turėjo vykdyti. Policijai yra skambinęs ir anksčiau. Anksčiau visas tyrimas yra: ir A. buvo apklausta, su ja buvo tokia pati situacija. Ją gąsdino, kad jį išveš į kalėjimą, paslėpė telefoną, ją apstumdė, jos prašymo pagrindu vieną kartą kreipėsi į policiją. Ne kartą buvo kreiptasi į policiją. Vasario 16 d. V. skundžiasi, kad mama ji šantažuoja, sakydama, kad ji neatiduos telefono, kurį atėmė, jeigu V. negaus to telefono, kuriame buvo šnipinėjimo programa.

Antro epizodo metu, 2018 m. vasario 18 d. 15.05 val. V. pasako, kad jį mušė su ranka ir koja, koją perdrėskė su nagu, jam skaudėjo. Vaikas pasakojo, kad spardėsi, jį uždarė. Paklausus, ar buvo sužeidimų kitoje vietoje, sakė tikrai ne. Liudytojas mano, jog O. U. vaikui nagu įbrėžė tyčia, kad verkiantis nutiltų iš skausmo. Kalbėjo su M., ji bijojo, A. taip pat buvo baisu. Tai yra kitas epizodas, vėliau yra keletas kitų pasakojimų. Kitą dieną A. atsiuntė nuotraukas V. mėlynių. Papasakojo, kad pas V. buvo mėlynių ir ant rankų, ir ant kojų. Tik trečiadienį, kada vaikai pas jį atvyko, V. pasakė, kad skaudėjo ir svaigo galva visas tas dienas, gydytojai jis to nebesakė. Jis (liudytojas) skambino į teismo medicinos tarnybą, bet jie nebedirbo, todėl nuvažiavo į Baltijos-Amerikos kliniką, kuri yra netoli jų namų. Suprasdamas svarbą užfiksuoti nusikaltimą, nuvežė vaikus 21 d. vasario į tą kliniką. Tą dieną mėlynės jau buvo išnykusios, tačiau liudytojas teigė matęs stipriai praskeltą galvą (buvo šašas užsitraukęs), perbrėžtą nagu kojos odą, mėlynes ant kojų. Tikėjosi, kad medikai padarys galvos nuotrauką. Nežino, ar medikai kreipėsi į pareigūnus. Kas liečia pareiškimus, papildomai teikė policijai prašymą, kad prijungtų medžiagą, tas nuotraukas, toliau jų bendravimas intensyvesnis.

Liudytojas pabrėžė, jog po santuokos nutrūkimo (duomenys neskelbtini) vaikai visą laiką gyveno su juo pagal teismo sprendimą (motinai vaikų išlaikymas nebuvo nustatytas). Anot jo, susitarimas buvo pasirašytas laisva valia. Kaltinamoji buvo įsipareigojusi mokėti 100 Eur išlaikymą, tačiau nemokėjo, o liudytojas ją atleido nuo mokėjimo, nes žinojo jos sunkią padėtį. O. ateidavo pažiūrėti vaikų. Šeima 2012 m. vasarą persikėlė į (duomenys neskelbtini). M. nuo gimimo ten gyveno. Nuo 2014 m. spalio O. U. išsikėlė, ji dažnai būdavo pas sugyventinį A., nes neturėjo, kur gyventi. Liudytojas teigė, jog 2015 m. sausio mėn. ji parašė, kad nebegali su vaikais būti ir (duomenys neskelbtini) nebegyveno. Jis kreipėsi į psichologus, kurie patarė palaikyti motinos ryšį su vaikais, ypač vyriausios mergaitės. Dar pusę metų motina bendravo su vaikais. 2015 m. spalio mėnesį ji persikėlė pas sugyventinį ir pasakė, kad su vaikais nebus. Pabrėžė, jog ji nuo savo giminės slėpė, kad jie išsiskyrę, prašė ir jo nesakyti. Jie buvo sutarę, kad ji bent po valandą per dieną pabus su vaikais, paėmus iš mokyklos. Ilgiau ji nebūdavo. 2016 m. spalį, savo žmonos iniciatyva, jis pradėjo daryti spaudimą O. U., kad matytųsi su vaikais, tačiau A. nesutiko. Dėl to V. U. pasiūlė jai išnuomoti butą šalia jų, tačiau jiems nepavyko pasiekti susitarimo. Po liudytojo dviejų savaičių kelionės į Indiją, vaikai pradėjo gyventi kas antrą savaitę pas kiekvieną iš tėvų, anot jo, dažnai ne visi vaikai išvažiuodavo pas mamą. Galiausiai vaikai kategoriškai pasakė, kad jiems taip nepatinka. Kovą kaltinamoji kreipėsi į Vaikų teises. Kai liudytojas sužinojo, kad kaltinamoji kreipėsi į teismą, jis irgi kreipėsi dėl alimentų. 2017 m. rugsėjį santykiai tapo konfliktiški, prasidėjo aštresnis bendravimas. Nurodė, jog vaikai turėjo būrelius, jo žmona sutiko vežti A. į tolimesnį maršrutą, o jis O. prašė nuvežti du brolius į futbolo treniruotę. Kaltinamoji atsisakė vežti jo sūnų iš antros santuokos. Paprašė kaltinamosios prisidėti prie vaikų išlaikymo, nes A. buvo užsakomas taksi, tačiau ji atsisakė. Nuo skyrybų laikotarpio iki 2017 m. buvo girdėjęs dėl pastumdymo – kaltinamoji pastūmė I. ir V., matė vaiko purtymą, uždarymą į tamsų kambarį, A. tampymą už plaukų po grindis, tačiau tokių stiprių smurto išraiškų iki 2017 m. nebuvo. Liudytojo teigimu, O. U. draugas smurtavo prieš ją, kai jis ją sumušdavo, ji gražiai elgdavosi su vaikais, o praėjus kažkiek laiko, išsiliedavo ant jų. Iš vaikų žinojo, kad A. rėkė ant jų. 2018 m. M. pasiskundė, kad A. norėjo su ja miegoti.

Pažymėjo, jog vedė vaikus pas D. S. todėl, kad sužinojęs, jog tai darė jo vaikų motina, nusprendė, jog tai bus labai geras 2015 m. tęstinumas. Vaikai buvo konfliktiškai nusiteikę, nenorėjo eiti, kai mama vedė, o kai eidavo su juo – viskas būdavo gerai. Mano, jog vaikai kritikuodavo psichologę Vaikų teisėms, nes motina juos spaudė. Liudytojas teigiamai atsiliepia apie D. S.

Liudytojas pridūrė, jog nesidomėjo V. pasiekimais mokykloje dėl teismo. Jis nejuto poreikio prisijunginėti prie dienyno, eiti į susirinkimus, nes vaikais domėjosi tiesiogiai, kalbėdamasis su jais. Perrašius A. į privačią gimnaziją, metodika pasikeitė. Santykiai jo su vaikais visada buvo geri, jis jais domėjosi.

Pritaria O. U., jog V. daug žaidžia telefonu, jų vaikai dažnai „įlindę į telefonus“. Paaiškino vaikams apie telefonų žalą, tačiau duoda jiems laisvę jais naudotis. Pridūrė, jog mokytoja kreipėsi į jį, kad V. mėgsta pažaisti ilgiau, negu numatyta, tačiau su mokytoja per mėnesį šią problemą išsprendė. Nepritaria telefono atėmimui iš vaiko.

Pabrėžė, jog pasakojimai, kad jis neleidžia (motinai) bendrauti su vaikais – visiškai neatitinka tiesos. V. U. nurodė, jog kaip rašė ir policijai, V. telefonas sekamas. Ne šiaip sekamas per tėvų kontrolės programas dėl laiko ribojimo, o būtent O. U. naudojasi telefono sekimo programine įranga, kad sektų vaiką, stebėtų jo susirašinėjimus, šiuo atveju su juo (tėvu). Iš pokalbių su vaikais matosi, kad vaikai bijo prie mamos kalbėti. Paskui jie rašydavo šifruotas žinutes. Pokalbių metu matyti, kad A. įrašinėja pokalbį su eksperte, bet įraše girdėti, kad vaikas blogai apie mamą sako, o ekspertai tempia šališkai prie O. palaikymo, cituoja priešingai, negu sakė vaikas. Nurodė, jog ne tik jis, bet ir vaikai įrašinėja pokalbius. Pas juos visokių įrenginių namuose yra. Kartais paprašo vaikai nusinešti įrenginius į renginius. Jie daug įrašinėja, todėl ramiai gyvena.

Patvirtino teisėjos pagarsintus savo ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. vasario 15 d. ir 2018 m. kovo 14 d. duotus parodymus.

Liudytoja apklausta D. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jos santykiai su U. šeima prasidėjo prieš 2 ar 3 metus, kai į ją telefonu kreipėsi mama su mergaite, prašydama atlikti tyrimą jos dukrai ir pateikti atsakymą, pažymą raštiška forma. Mama pasakė, kad pažymos reikia dėl šeimos aplinkybių: kad tėtis su vaikais elgiasi netinkamai ir mergaitė nekalba, nes yra stipriai sutraumuota ir pan. Per pirmą valandą susidarė rūpestingos mamos įspūdis. Liudytoja atsakė, kad reikia keleto susitikimų, kad galėtų atlikti įvertinimą, bet pirmiausia reikėtų susitikti ir pasikalbėti. 2017 m. gruodžio mėn. mama atėjo su mergaite, mergaitė buvo nekalbi, liudytoja matė, kad kažkas joje buvo keisto – priešiškumas jos atžvilgiu, nenoras kalbėtis. Mama pasakojo apie tai, koks vyras negeras, kaip jis nori atimti vaikus, kad tėvas sako, kad ji nori nužudyti vaiką, pasakojo kaip ji nori pati juos auginti, suprato, kad vyksta procesas dėl vaikų ir mama nori juos globoti. Anot liudytojos, kai mama pasakojo apie tėvą, A. mėgino priešintis, paskui sėdėjo visa suakmenėjusi ir nieko nekalbėjo. Pirmos konsultacijos metu mama dalyvavo su A., kitą konsultaciją – liudytoja su mergaite bendravo viena. Po dviejų sesijų (sesijos įvyko su savaitės pertrauka iki Kalėdų), pradėjo formuotis kontaktas su mergaite, A. pasakojo, kad ji bijo dėl „į pasaulį keliaujančio“ kūdikio nužudymo, anot liudytojos, tai buvo reali A. baimė. Specialistė dar turėjo daug klausimų, ir paprašė dar bent 5–6 susitikimų, kad galėtų įvertinti situaciją. Mama supyko, pasakė, kad jai turėtų pakakti poros susitikimų. Liudytoja mėgino daugiau kalbėtis su mama, sakydama, kad yra neaiškumų, norėjo duoti mamai rekomendacijų, kaip reikėtų megzti kontaktą su vaiku. Mama jos nesiklausė, atsakė, kad neturi individualaus laiko skirti vaikams, todėl D. S. viskas tapo įtartina. Ji suabejojo mamos rūpinimųsi vaiku, mamos požiūris pasirodė atsainus, susidarė įspūdį, kad mama nelabai išmano apie vaikų auklėjimą, kaip vaikai jaučiasi. Matydama, kad tai bus panaudota vaiko priteisimo tikslais, jai buvo kilę per daug klausimų, kad galėtų išduoti pažymą, jog vaikas turi sutrikimų, nors buvo akivaizdu, kad ji turi psichologinių sunkumų. Liudytoja atsisakė parašyti mamai pažymą ir mama išėjo, jos daugiau nebesusitiko. Pažymėjo, jog kai mama atsisveikino po antros konsultacijos, pasakė, kad nori vesti A. nemokamai pas psichologą, nes gavo vietą. Galėjo būti, kad ji siūlė mamai sumažinti konsultacijos kainą. Liudytojos nuomone, mama akivaizdžiai nenorėjo, kad ji toliau bendrautų su mergaite. Paskutinį susitikimą, po to, kai mama pasakė, jog daugiau nebesilankys pas liudytoją, ji A. pasakė, jog ši galimai turi priežastį nepasitikėti mama. Taip pasakė, nes jautėsi, kad iki to mergaitė kreipta bloga linkme. Patikino, jog motina su ja už konsultacijas atsiskaitė, todėl tai nelemia jos išvadų. 

Po kurio laiko į jos kabinetą atvyko paskambinęs senelis, kuris pasakojo jai apie drabužėlius, mėgino ją kažkuo įtikinti, susidarė įspūdį, kad senelis stengiasi apginti šeimą ir pats apsiginti, galvodamas, kad jai pripasakota blogų dalykų apie šeimą. Tik vėliau ji suprato, kad senelis galvojo, kad ji panašiai kaip mokytoja pateiks pažymą, liudijančią apie vaiko nepriežiūrą. Iš senelio pasakojimo suprato apie šeimos situaciją, apie situaciją mokykloje, apie didelį išsigandimą dėl vaikų atėmimo, senelis buvo suinteresuotas turėti galimybę matyti anūkus. Ji pradėjo gilintis į tą situaciją ir galiausiai paprašė susitikti su vaiko tėčiu. Tėtis pas specialistę greit nepasirodė – po keleto savaičių ar mėnesių. Iš pradžių atėjo su mergaite, vėliau ir su kitais vaikais dėl pagalbos mergaitei, galiausiai ir sūnui. Tai buvo keletas susitikimų, kurį laiką tėtis atvesdavo vaikus ir lankėsi pas ją su vaikais, ji dirbo individualiai su kiekvienu vaiku su pertraukomis keletą mėnesių. Kai mergaitė atėjo su tėčiu, dar pradžioje buvo įsitempusi. Kildavo nesutarimų, dėl to, kad ketvirtas vaikas (I.), kuris buvo iš antros santuokos, norėdavo būti su V., A. ir M. mama. Paaiškino, jog anksčiau vaikai gyveno su tėčiu ir mama ateidavo į jų namus. Vaikams tai tikdavo, tačiau po šeimoje kilusių konfliktų, susiklostė, kad vaikai leido laiką su mama, o ketvirtasis vaikas, nenorėdavo būti paliktas vienas. Specialistės tikslas buvo padėti vaikams susitaikyti su situacija, permainomis, kad nors jiems ankšta pas mamą namuose ir trūksta žaidimų, ir jie negali būti visi kartu, ji siekė, kad nebūtų nesantaikos. Su tėčiu jie matydavosi tik retkarčiais, ji stengėsi vaikams padėti susitaikyti, jeigu jie buvo nepatenkinti, norėjo namo pas tėvą. Pabendravus su vaikais, tėvo prašymu pateikė jam pažymą.

Po kažkokių traumuojančių situacijų šeimoje jie vėl atvyko. Vaikai leisdavo laiką pas mamą – buvo toks laikotarpis, kad vieną savaitę vaikai gyveno pas mamą, kitą savaitę pas tėtį, ir po vieno tokio susitikimo, berniukas buvo mamos traumuotas. Berniukas su sesute susipešė, susiginčijo, ir mamos sprendimas buvo brutalus. Kad įvyko incidentas, tėtis pasakė, tačiau su berniuku kalbėjo be tėvo. Jai buvo nelengva iš V. išgauti (kas įvyko), jis jautėsi prasikaltęs, nelabai nenorėjo kalbėti. Galiausiai berniukas pasakė, kad jis susipešė su sesute dėl pinigėlių, V. norėjo paskambinti tėčiui ir mama nedavė telefono, ir su mama V. susipyko dėl telefono. Mama jį mėgino uždaryti į virtuvę, tačiau jis „laužėsi“, nepakluso, nenorėjo likti uždarytas virtuvėje, tarp vaiko ir mamos įvyko konfliktas – mama jam plėšė už ausies, pastūmė ant grindų, jis parkrito, buvo spardomas į koją, stumdomas. Sesė šaukė, kad jį paleistų, bet mama V. baudė. Berniukas jai rodė sužeidimus – berods koją, pasakojo, jog kitą dieną tėvas jį nuvežė pas gydytoją. Viską papasakojęs berniukas atsipalaidavo (anot liudytojos, dėl to, kad pasijuto suprastas, kad jo niekas nebaus). Patikino, jog iki incidento su V. buvo (individualių) susitikimų, ir po incidento – galimai 2 ar 3 susitikimai (iš viso galimai 5-6 konsultacijos). A. pasakojo, kad tarp jos ir V. įvyko konfliktas ir mama tempė brolį, neišleido (iš virtuvės), pastūmė, tačiau nepasakojo, kad būtų buvę didelių sužalojimų. Iš A. susidarė įspūdį, kad jai buvo noras gelbėti brolį.

Pažymėjo, jog vaikai apie mamą atsiliepė (galimai ir prieš incidentą), kaip ant jų dažnai rėkiančią. Iš V. pasakojimo sužinojo, kad mama kartais juos grubokai pastumdo ir šaukia. Visi vaikai pasakojo, kad jiems būna nuobodu pas mamą. Susidarė įspūdis, kad tėčio namuose daugiau su vaikais bendrauja, mama dažnai būna su draugu, kuris su vaikais taip pat grubokas, pas mamą mažiau vietos ir mažiau bendros veiklos. Apie tėčio šeimą liudytojai susidarė įspūdis, kad tėtis domisi vaikais, kad su jais bendraujama, žaidžiama. Prisiminė, jog buvo nepasidalijimas dėl būrelio, A. norėjo lankyti galimai dailės mokyklą, bet mama ją atkalbinėjo. Be to, A. nenorėjo susitikti su mama, nes jautėsi mamos persekiojama, buvo daug įtampos. Su tėvu vaikai buvo atsipalaidavę, linksmi, o kai matė A. su mama – ji su mama nekalbėjo, padarė išvadą, kad yra įtempti santykiai su mama, aiškus vaizdas nesusiformavo, bet susidarė įspūdis, kad su mama blogesnis kontaktas, galimai mama nemoka prie jų prieiti, buvo aišku, kad vaikai nenori su mama (bendrauti) – kai mama ateidavo į mokyklą pas A., ji jausdavosi nejaukiai. Tėtis klausė jos patarimo, kaip padaryti, kad vaikai bendrautų su mama, nes jis jautėsi lyg būtų nuteikęs vaikus prieš ją. Anot liudytojos, tėtis nenorėjo piešti blogo paveikslo apie vaikų mamą. Pridūrė, jog vaikams buvo geras prisiminimas, kai abu tėvai būdavo kartu, tai jiems patikdavo.

Patikino, jog ikiteisminio tyrimo metu geriau prisiminė aplinkybes, patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, mano, jog jie tikslesni, nes jos užrašuose buvo tikslesnės datos.

Liudytoja apklausta J. T. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad su kaltinamąja asmeninių ryšių neturi. Liudytoja yra pradinių klasių mokytoja – V. U. nuo (duomenys neskelbtini) buvo jos mokinys (duomenys neskelbtini). Pabrėžė, jog 2018 m. vasario viduryje V. elgesyje pasikeitimų nepastebėjo, kūne nebuvo pasikeitimų, sužalojimų (nepastebėjo, jog jis slėptų sužalojimus, tačiau V. dažnai turi mėlynių ir susižeidimų). Neprisimena, ar 2018 m. vasario mėn. buvo pateikta sveikatos pažyma, nes jeigu vaikas praleidžia 3 d., tai galima neteikti pažymos, užtenka tėvų žinutės, jog vaikas susirgo. Nebuvo, kad V. nelankytų mokyklos (be pateisinamos priežasties), ją informuodavo, jeigu sirgdavo. Taip pat 4 metų laikotarpyje V. elgesys nebuvo pasikeitęs – jis judrus, bet uždaras, pastebėjo, jog, kai išėjo gyventi pas tėvą, jis tapo tylus, nerodė, kad jam blogai. Nurodė, jog mokyklos gyvenime dalyvavo abu V. tėvai, pradžioje daugiau bendravimas vyko su mama, kai prasidėjo kitas procesas, dažniau ateidavo, daugiau šnekėdavo tėtis, mano, jog tai darė pagal teismo sprendimą. Pridūrė, jog kažkada tėtis buvo nepatenkintas ir parašė raštą, kad ji teikia nereikalingą informaciją, nors pagal teismo sprendimą turi teisę teikti informaciją mamai ir tėčiui. Tačiau konfliktas nekilo, jie išsiaiškino tai. Jai buvo žinoma, kad vyksta V. tėvų skyrybų procesas. Pirmoje klasėje, kaip suprato iš pokalbių, buvo susitarta, V. vieną savaitę gyvendavo pas mamą, kitą savaitę pas tėvą. Situacija nuolat keitėsi, pagal teismo sprendimą ir mokyklos įgaliojimą, V. reikėjo skirtingai organizuoti prailgintą grupę, taip pat kokiomis dienomis, kuriam iš tėvų atiduoti vaiką. Dėl telefono naudojimo paaiškino, jog tėtis duodavo vieną telefoną, mama duodavo kitą, V. sakydavo, kad tėtis daugiau leidžia telefonu naudotis, mama – mažiau. Jam labai nepatikdavo, kai mama paimdavo telefoną, bet kai V. ilgiau gyveno pas tėtį, tai buvo 4 klasė, jis mažiau naudojosi telefonu. Jos klasėje buvo taisyklė, kad 15 minučių vaikai žaidžia. Pradžioje V. slėpdavosi, kad tik pažaistų kuo ilgiau, o vėliau mano, jog tėtis buvo telefoną paėmęs, nes jis tiek nežaisdavo, arba žaisdavo retai, arba telefono neturėdavo. Jai nėra žinoma, kad iš V. buvo paimamas telefonas ir neleidžiama juo naudotis. Pažymėjo, jog V. pirmoje klasėje bėgdavo pas mamą ir pas tėtį vienodai, 2 klasėje V. motinos dienos proga beveik 2 mėnesius noriai darė darbelį, su malonumu laukė, kada galės pabaigti, įteikti, šalindavosi mamos 3-ioje klasėje (galimai nuo 2018 m. spalio mėn.).

Liudytoja apklausta A. A. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji O. pusseserė – jų mamos seserys. 2018 m. vasario mėnesį buvo atvykusi pas seserį į (duomenys neskelbtini). Jai buvo pakeistas pasas, dėl to jai neliko jokių įrodymų, antspaudų pase, kad tuo metu ji buvo (duomenys neskelbtini). Atsimena, kad 2018 m. vasario 20, 21 d. buvo pas O. svečiuose – namuose (duomenys neskelbtini). Tuo metu visi trys vaikai gyveno su motina ir bendravo su tėvu teismo numatytu laiku. Anot liudytojos, vaikai švelniai bendravo su mama, su ja, nepaisant to, kad A. A. gyvena užsienyje. Jokių konfliktų nepastebėjo, nors vaikai galėjo susipykti tarpusavyje, nes jie nuo mažens pykstasi, bet šiaip jokių problemų nepastebėjo. V. jai visada atrodė švelnus, jautrus vaikas, linksmas. Per visas tas dienas jai nepasirodė, kad vaikas pasikeitęs. Vienintelis dalykas, į kurį atkreipė dėmesį, kad V. dažnai pykosi su vyresniąja seserimi A., bet patikino, kad jie visada dėl kažkokių dalykų pasipykdavo, didelio konflikto nematė. Pabrėžė, jog nė ant vieno vaiko kūno nematė jokių traumų ar sužalojimų. Kad būtų kažkas sudužę pas O. namuose, liudytoja nepastebėjo, bet negali tvirtinti, kad to tikrai nebuvo. Vasario 21 d. vakare ji išvyko ir O. pagal grafiką turėjo atiduoti vaikus tėčiui. O. su vaikais nuvežė ją į stotį apie 5-6 val. vakaro. Jie prisiparkavo aikštelėje, V. taip pat sustojo aikštelėje. Jis išlipo iš automobilio, bet prie jų nepriėjo, pakvietė vaikus pas save į automobilį. Vaikai atsisveikino su liudytoja, pasibučiavo, apsikabino, atsisveikino su mama, o O. ją palydėjo iki autobuso. Tą dieną nei ji, nei O. su V. nebendravo, vaikai patys nuėjo pas tėtį į automobilį. Atkreipė dėmesį, kad tada, kai O. dar gyveno santuokoje su V., kai vaikai buvo maži, juos auklėjo ir jais rūpinosi mama, nes tėtis nuolat dirbo, retai buvo namuose, nuolat buvo komandiruotėse. Liudytoja dažnai atvažiavus pas O. nematydavo tėčio, nes jis būdavo išvykęs. Tuo metu santykiai su vaikais buvo labai šilti, jie visada džiaugėsi, kai ji atvažiuodavo, atveždavo jiems dovanų. Santykiai su O. vaikais nutrūko, su jais nesimato, nes jie gyvena su tėčiu, visa jos šeima taip pat nebendrauja su O. vaikais, kadangi nėra galimybės. Kai su vyru buvo (duomenys neskelbtini) 2019 m., jie labai norėjo pasimatyti su vaikais, kalbėjo su V., bet jis atsakė, kad jie labai užsiėmę, išvažiuoja iš miesto ir pasimatyti negali.

Liudytoja apklausta I. C. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad U. šeimoje yra lankiusis dėl ikiteisminių santykių, vaikų pasidalinimo prieš 2-3 metus žiemos metu, darbo dieną, tamsiu paros metu. Specialistai gaudavo teismo raštus, kai reikia apklausti vaiką, surašyti jų buities tyrimo aktą civilinėje byloje. Dėl ko tiksliai vyko byla, neatsimena, mano dėl to, kad nepasidalino vaikais. Jos tikslas buvo paklausti vaikų, kaip jie bendrauja su mama, tėčiu, su kuo norėtų bendrauti, pagal klausimyną. Paskui tuos klausimynus jie atiduodavo teisininkams. Neatsimena tiksliai, kieno iniciatyva buvo prašymas Vaikų teisėms. Atsimena, kad namai buvo (duomenys neskelbtini). Apsilankymo metu namuose buvo mama (O. U.) su vaikais. Žino, kad turėjo būti 3 vaikai, bet mano, kad tuo metu matė 2 vaikus. Atsimena berniuką (jau mokinuką), ir mažiausią mergaitę, kuri tuo metu sirgo, vyriausiosios mergaitės nebuvo. Atvyko į namus, liudytoją sutiko mama, parodė, kur gali pakalbėti su vaikais be jos. Su mama mažai bendravo. Berniukas sutiko be mamos kalbėti. Jie susėdo prie staliuko, berniukas atsakinėjo į klausimus, mergaitė buvo maža, sirgo, nelabai norėjo kalbėti. Užklausė elementarių klausimų – ar gera su mama. Viską atsakė, jai berniukas pasirodė linksmas vaikas – dūko, išdykavo, sužalojimų ant vaiko kūno nematė. Mama nedalyvavo pokalbyje. Neįprasto elgesio irgi nepastebėjo. Nepamena, kad berniukas būtų kažką kalbėjęs, kad kažkas įvyko tą ar kitą vakarą. Tik atsimena, kad kai su juo kalbėjo, jam paskambino tėtis. Jis išėjo, grįžo, ir pasakė, kad tėtis klausia, „ar pasakei, ar pasakei?“. Ir pasakė, kad tėtis nori su ja pakalbėti. Ji pasakė, kad dabar negali, turiu pabaigti klausimyną, pasakė, kad perskambins ir tada pakalbės. Po pokalbio su vaiku ir paskambino tėčiui. Nepamena, ką tėtis norėjo, kad vaikas jai pasakytų. Viską surašė akte. Paskui dar pavasarį jai skambino tėtis, išsiaiškino jos vardą pavardę, nes berniukas sakė, kad ji gera teta. Vaikas sakė, kad mama atėmė telefoną, o dėl mušimo – nepamena. Gal galėjo būti, kad mamos draugas mušė, gal toks atvejis galėjo būti, negalėjo to patvirtinti. Berniuko savijautą galėtų apibūdinti teigiamai, buvo linksmas. Savo mamos atžvilgiu juto nepasitenkinimą, kad atėmė mama telefoną. Klausė, kodėl mama atėmė, bet dabar neatsimena. Gyvenamą vietą taip pat įvertino, ar turi miegamą vietą. Visos priemonės, reikalingos vaikui, tikrai buvo. Jos tikslas nebuvo bendrauti su mama, su ja mažai bendravo. Jai (mamai) jokių priekaištų neturėjo. Jai tik nepatiko, kad vaikai plėšomi, nes tai nėra psichologiškai sveika aplinka vaikams. Nebuvo išgirsta iš vaiko, kad mama muša. Tuo metu dėl telefono V. buvo tėčio pusėje, jos vertinimu, bet nemanė, kad jis tuo metu pyko ant mamos. Pabrėžė, jog savo akte užfiksavo to vakaro pokalbį. Su O. U. bendravo du kartus, su V. taip pat du kartus. Tarp tų dvejų kartų buvo 1-2 mėnesių tarpas, visa tai vyko iki pavasario. Su V. bendravo tik tiesiogiai, telefonu ne, su tėčiu bendravo tik telefonu, tiesiogiai nebuvo mačiusi. Pavasarį V. U. skambino ir prašė aktų iš jų skyriaus, jis juos turėtų turėti.

Liudytoja apklausta S. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jai girdėta U. šeima. Neatsimena, kada dalyvavo šios šeimos gyvenime, bet tai buvo iki 2018 m. liepos mėnesio. Vaiko teisių skyrius priklausė savivaldybei, tuo metu liudytoja kuravo (duomenys neskelbtini) seniūniją, joje vykstančius įvairius pažeidimus. Vyko į šeimą (duomenys neskelbtini) esančiuose namuose, teko išklausyti vaikų nuomonę, tėčio nuomonę, pildė dokumentus, teko nagrinėti susidariusią situaciją – prašymus ir skundus. Teko girdėti iš vaikų apie fizinį smurtą – tampymą, iki 2018 m. Nepamena, ar nuo pat pradžių kuravo šią šeimą. Jai atrodo, kad buvo skirtingos tėvų gyvenamosios vietos, dėl to buvo skirtingi specialistai toje šeimoje. Kiek atsimena, mamos niekad nebuvo mačiusi, mano, jog su mama bendravo pagal jos gyvenamą vietą priskirtas specialistas. Specialistai turi bendradarbiauti tarpusavyje, su abejais tėvais ir vaikais. Dabar tvarka pasikeitus. Visa informacija liko savivaldybės informacinėje sistemoje, o dabar jie dirba su visai kita sistema. Po pertvarkos nebeliko teritorinio principo ir nuo 2018 m. neteko bendrauti su U. šeima. Ji nežinojo, kad dar tęsiasi neišspręstos problemos šioje šeimoje. Pažymėjo, jog jeigu vaiko teisių skyrius sužino apie smurtą prieš vaikus jų kuruojamose šeimose, jie turi teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas. Šiuo atveju, turėjo būti kreiptasi, bet ji neprisimena. Jeigu jau buvo kreipęsis vienas iš tėvų, jie antrą kartą neberašo (pareiškimo). Policija bendradarbiauja su jais, pateikia jiems raštišką prašymą suteikti jiems visą turimą informaciją.

Liudytoju apklaustas V. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nepamena U. šeimos. Jis yra naktinis ir savaitgalinis darbuotojas, kuris reaguoja į skubius iškvietimus ir kartais dienos metu nespėjus darbuotojai atlikti savo darbų, jam tekdavo pavaduoti. Neatsimena, ar yra tekę važiuoti nakties metu į (duomenys neskelbtini). Nurodė per metus vidutiniškai apie 1 000 šeimų aplanko. Teisėjai pagarsinus liudytojo surašytą aktą jį patvirtino.

Kaltinamoji O. U. 2018 m. rugpjūčio 9 d. apklausta įtariamąja parodė, kad įtarimo esmę suprato, dėl kaltės pasisakys kitą dieną, dalyvaujant advokatui. Taip pat galės duoti nuodugnius parodymus iki 2018 m. rugpjūčio 23 d., kai jau turės jai priskirtą advokatą bei susipažins su ikiteisminio tyrimo medžiaga (bus pateiktas prašymas prokurorei dėl susipažinimo). (3 t., b. l. 4).

Kaltinamoji O. U. 2018 m. rugsėjo 13 d. papildomai apklausta įtariamąja parodė, kad 2018 m. rugsėjo 13 d. 10.30 val. turėjo atvykti pas vyriausiają tyrėją Ž. V. kartu su privačiu advokatu ir duoti parodymus dėl jai pateikto pranešimo apie įtarimą, tačiau jos advokatas Zbignevas Jankovskis (Zbignev Jankovskij), paskutiniu momentu atsisakė dalyvauti apklausoje, nurodydamas priežastis dėl didelio darbo krūvio, todėl ji, žinodama, kad privalo duoti parodymus 2018 m. rugsėjo 6 d., kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisės skyrių su prašymu skirti jai advokatą. 2018 m. rugsėjo 11 d. iš minėtos tarnybos gavo el. laišką, prie kurio buvo prisegtas dokumentas, kuriame buvo nurodomas jai priskirtas advokatas – Vytautas Griežė, kuriam ji skambino jo nurodytais kontaktiniais numeriais, tačiau prisiskambinti nepavyko, kadangi ji pageidavo duoti parodymus dalyvaujant advokatui, todėl iki 2018 m. rugsėjo 28 d. ji atvyks apklausai kartu su minėtu advokatu. Daugiau nieko pridurti neturėjo (3 t., b. l. 22).

Kaltinamoji O. U. 2018 m. spalio 11 d. papildomai apklausta įtariamąja parodė, kad įtarimo esmę suprato, dėl jai pareikšto įtarimo kaltės nepripažįsta. (Duomenys neskelbtini) susituokė su V. U., santuokoje gimė vaikai – V. U., gimęs (duomenys neskelbtini), A. U., gimusi (duomenys neskelbtini), M. U., gimusi (duomenys neskelbtini). (Duomenys neskelbtini) įvyko skyrybos. Po skyrybų visi vaikai liko gyventi su ja, adresu (duomenys neskelbtini), buvęs sutuoktinis savaitgaliais lankydavo vaikus. Nuo 2015 m. spalio mėnesio su V. U. pradėjo dalintis vaikų priežiūrą. Žodinio susitarimo metu su V. U. buvo susitarta, kad tam tikromis savaitės dienomis vaikai nakvos ir gyvens pas jį, adresu (duomenys neskelbtini), ir tam tikromis dienomis vaikai gyvens pas ją, adresu (duomenys neskelbtini). Minėtu adresu ji gyveno su savo sugyventiniu A. J., gimusiu (duomenys neskelbtini). Dalį laiko ji gyveno pas V. U. tėvus nuosavame name, (duomenys neskelbtini) (tikslaus adreso neprisimena). Vaikai ten nemažai laiko leido su ja. Minėtas namas tuo metu buvo tuščias ir kadangi ji neturėjo nuosavo būsto, todėl seneliai (V. U. tėvai) geranoriškai sutiko jai užleisti namo patalpas ir leido minėtame name gyventi kartu su vaikais. Seneliai tuo metu gyveno (duomenys neskelbtini) bute. Iki 2017 m. lapkričio mėnesio santykiai su V. U. tėvais buvo geri ir taikūs, kol 2017 m. lapkričio pradžioje buvo pradėta civilinė byla dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo ir tuomet prasidėjo nesutarimai. Nuo 2017 m. sausio 1 d. buvo susitarimas su V. U., kad vaikai gyvens pas kiekvieną iš tėvų (ją ir V. U.) po 1 savaitę. Kadangi (duomenys neskelbtini) teismo sprendime buvo nustatyta, kad vaikai gyvens su tėvu, o tai neatitiko realios situacijos, ji nuo 2017 m. kovo mėnesio el. laiškais ir Viber pagalbos žinutėmis rašė V. U. dėl oficialios sutarties įforminimo, kad vaikai gyventų 1 savaitę pas tėtį, o kitą savaitę pas mamą (pas ją). Tačiau per 6 mėnesius jie nesusitarė. Bendravimas el. laiškais ir Viber programa vyko ir su V. U. sutuoktine E. U. Kadangi bendro sprendimo nepriėmė, 2017 m. rugsėjo mėn. ji parašė V. U. el. laišką, kad kreipsis į teismą dėl vaikų gyvenamosios vietos. 2017 m. lapkričio mėnesį į teismą buvo paduotas ieškinys dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo. Nuo to laiko prasidėjo V. U. bandymas laimėti tą bylą melagingų ir gąsdinančių faktų apie ją pasakojimais, psichologiniu spaudimu – tam kaip įrodymą ji norėjo pateikti garso įrašus ir susirašinėjimo žinutes (žinutes ir paaiškinimus pateiks rytoj, 2018 m. spalio 12 d.). Mano, kad V. U., siekdamas savo tikslų, parašė pareiškimą dėl vaikų fizinio smurto. Minėto pareiškimo pagrindu buvo panaikintos laikinos vaikų apsaugos priemonės, kur vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ja. Dėl pirmojo epizodo, 2018 m. vasario mėnesio laikotarpio nuo 5 d. iki 7 d., ji nieko pakomentuoti negali, nes tokio atvejo nebuvo. 2018 m. vasario 5 d. ir 2018 m. vasario 6 d. V. lankė mokyklą, pamokos vyko nuo 9.00 val. iki 15.00 val., jokių konfliktų tarp jos ir jo nebuvo. 2018 m. vasario 7 d. vakare nuo 17 val. iki 20 val. vaikai buvo su tėvu V. U., V. U. pasiėmė visus vaikus ir leido laiką su jais. Iš kur konkrečiai paėmė vaikus, neatsimena – ar iš mokyklos, ar iš namų. Vaikai grįžę po apsilankymo su tėvu jokių pretenzijų jai neišreiškė, V. U. taip pat jokių pretenzijų išreiškęs jai nebuvo. 2018 m. vasario 7 d. dienos metu V. buvo (duomenys neskelbtini) mokykloje, pamokos prasidėjo nuo 9.00 val. iki 15.00 val. 2018 m. vasario 7 d. tarp jos ir V. jokio konflikto nebuvo. Nuo 2018 m. vasario 9 d. iki 2018 m. vasario 11 d. V. U. paėmė visus vaikus ir nuvežė pas save į namus, jie savaitgalį leido kartu su tėvu. 2018 m. vasario 11 d. apie 17.00 val. vaikai buvo grąžinti. V. turėjo savo MRT XIAOMI su tėvų kontrolės programėle, kurioje yra nustatymai, kuriuose pažymima, kad vaikas gali žaisti su žaidimais 1 valandą per dieną. Minėtą telefoną ji davė naudotis V. 2018 m. vasario 12 d. apie 18.00 val. ji pamatė, kad V. žaidė kitu telefonu, o būtent LG šviesios spalvos. Ji pasiteiravo sūnaus, iš kur pas jį minėtas telefonas. Jis jai atsakė, kad davė tėvas naudotis. Ji nesuprato, kodėl V. U. davė sūnui kitą telefoną, nors sūnus turėjo ir savo. Tuomet V. pajungė LG telefoną krauti. Tuomet ji minėtą telefoną paėmė į rankas, atjungė nuo kroviklio ir norėdama su sūnumi pasikalbėti, kad žaidimų laikas ir trukmė turi būti ribojama, kadangi tai kenkia akims, trukdo ugdymo procesui. V. pamatęs, kad ji pasiėmė tą telefoną, labai supyko, susinervino (vaikas yra impulsyvus). V. puolė prie jos ir bandė jai iš rankų atimti telefoną. Kadangi tai viskas vyko koridoriuje, ji, neturėdama, kur padėti telefoną, iškėlė ranką su telefonu į viršų, o V. tuo metu visais būdais bandė pasiekti telefoną, ją tampydamas, traukdamas jos rankas į save, tampydamas už rankos, stumdė ją. Ji mano, kad visą įvykį matė ir A., ir M. Vienu momentu vaikui, matyt, susipynė kojos ir jis nugara griuvo ant grindų, griūdamas ant grindų V. galėjo atsitrenkti galva į duris arba į sieninės spintos kampą (baldus). V. visą tą laiką rėkė reikalaudamas telefono, sakydamas: ,,Atiduok, atiduok“, po griuvimo jis staigiai atsistojo ir toliau tęsė tuos pačius veiksmus. Tuomet ji viena nuėjo į savo kambarį, uždarė duris, tam, kad galėtų telefoną ramiai padėti ir su vaiku pasikalbėti. Kadangi kambario durys buvo įstiklintos kvadračiukais, V. pradėjo daužyti minėtas duris, kokia kūno dalimi daužė, nežino. Tokiu būdu jis išdaužė vieną stikliuką. Ji atidarė duris ir pažiūrėjo, ar vaikas nesusižeidė, pasiteiravo jo. V. atsakė, kad nesusižeidė. Po to jis nieko nesakė, tylėjo, nes suprato, kad pasielgė netinkamai, telefono neprašė. Ji palikusi jį prie durų, nuėjo į vaikų kambarį. Vaikų kambaryje prie jos priėjo A. Ji prašė, kad ji nepyktų ant V. Ji A. pasakė, kad nepyksta, kad aišku atsitiko nemalonus dalykas ir A. nuėjo pakviesti V. V. atėjo prie jos, ji prie jo pasilenkė, pasakė, kad ji nepyksta, kad gerai, kad jis nesusižeidė ir jie gali susitaikyti ir pakalbėti apie tą LG telefoną, kai jis nusiramins. Ji su juo susitaikė, su visais vaikais sušlavė tuos stiklus. Tuomet V. jai pasiskundė, kad galvoje yra guzas, jam skauda. V. pasakė, kad jis atsitrenkė. Kur konkrečiai, jis nepasakė. Ji vaiko galvoje užčiuopė guzelį, pasiūlė jam eiti atsigulti ant savo lovos, atsisėdo šalia, pabučiavo jį, pagailėjo. Ji su V. pakalbėjo apie telefoną, pasakė, kad jam antro telefono nereikia, nes mokykloje reikia mokytis, o ne žaisti. V. neprieštaravo. Minėto įvykio metu ji V. nemušė, nestumdė, galvos netrankė, kojomis nespardė. V. yra labai aktyvus vaikas, darželyje yra susilaužęs rankos pirštą, reikėjo siūti žaizdą smakro srityje, o mėlynės įvairiose kūno vietose yra jo kasdienybė, be to, V. pasimuša su savo sese A., mokykloje V. yra irgi labai aktyvus, kūno kultūros pamokoje 2018 m. vasario-kovo mėnesį (tiksliai neprisimena) susižeidė dešinės kojos kulną, dėl ko ji kartu su V. važiavo į Vaikų Santariškių ligoninę, kur jis buvo apžiūrėtas, jam buvo diagnozuotas sumušimas, vaikas išleistas gydytis į namus. V. mokykloje pertraukų metu bėgioja ir žaidžia su kitais vaikais sporto aikštelėje ir tikrai dažnai atsitrenkia į įvairius objektus, todėl mėlynės ir nubrozdinimai ant jo kūno vietų yra normalus dalykas. Pateiks įrodymą prie bylos (garso įrašą), kad vaikas yra nuteikiamas prieš ją ir meluoja. Skyrybos su V. U. buvo nutrauktos šalių susitarimu, o priežastis buvo ta, kad V. U. vedė dvigubą vedybinį gyvenimą oficialioje santuokoje su ja ir neoficialioje santuokoje su E. R. (U.), dėl ko (duomenys neskelbtini) gimė jų bendras vaikas, sūnus I. U. Šiuo metu jam 7 metai. Jos santykiai su vaikais visada buvo puikūs iki 2018 m. liepos pabaigos. 2018 m. visą rugpjūčio mėnesį vaikai atostogavo su tėvu ir ji jų visas 4 savaites nematė, tačiau bendravo telefonu su jais, jeigu pastarieji atsiliepdavo. Po minėtų vaikų atostogų su tėvu pasikeitė jų elgesys. V. atsisakė važiuoti su ja į namus, sakydamas, kad jis nevažiuos ir priežasties nurodyti negalėjo. Nuo to laiko vaikas su ja nėra važiavęs į jos namus, priežasties paaiškinti negali. Tą patį daro ir A., bet tai atsitiko anksčiau negu 2018 m. rugpjūčio mėnesį, bendravimas su dukra A. pasikeitė nuo 2018 m. balandžio mėnesio. Ji mano, kad tai yra V. U. įtakos padarinys, tam pateiks irgi įrodymus – susirašinėjimą Viber žinučių forma. Tokiu būdu vaikai psichologiškai traumuojami ir nuteikinėjami prieš ją, žalojama jų psichinė būsena. Dėl 2018 m. vasario 12 d. įvykio, kad dėl šio įvykio 2018 m. vasario 14 d. vakare, apie 21.00 val. vaikams gulint lovose, adresu (duomenys neskelbtini), atvyko policijos pareigūnai. 5 minutės prieš jiems atvykstant A. į mobiliojo ryšio telefono numerį (duomenys neskelbtini) skambino V. U., paprašė telefoną perduoti V., kadangi ji buvo šalia, ji girdėjo žodį ,,policija“, girdėjo todėl, kad sėdėjo šalia ir skaitė pasaką prieš miegą. A. duodama telefoną V. pasakė, kad su juo nori kalbėti tėtis, iš pokalbio sūnaus ir tėvo išgirdo tėvui sakant žodį ,,policija“. Šiuo metu suprato, kad tada jis buvo nuteikinėjamas prieš ją ir buvo duodami nurodymai, kaip vaikui elgtis atvykus policijai. Toks pats įvykis dėl nuteikinėjimo buvo ne tik su V. U., bet ir su vaiko teisių specialistais, kuomet vaiko teisių specialistei atvykus į namus, adresu (duomenys neskelbtini), jos akivaizdoje V. skambino tėvas V. U. Ji girdėjo kaip V. kalbėdamas su tėvu patvirtino ir pasakė tėvui :,,Taip, jau atvažiavo“. Baigus pokalbį V. iškart pareiškė norą kalbėti su vaiko teisių specialiste. Ką konkrečiai jie kalbėjo, ji pasakyti negalėjo, nes negirdėjo. Kadangi vaiko teisių atstovai į namus atvyko ne pirmą kartą, todėl anksčiau V. pats iniciatyvos nerodė bendrauti su vaiko teisių apsaugos specialistais. Tai dar kartą įrodo kad V. U. nurodo vaikui, kaip reikia elgtis, baugina juos (3 t., b. l. 41–44).

Kaltinamoji O. U. 2018 m. spalio 12 d. papildomai apklausta įtariamąja parodė, kad V. šią vasarą būnant kartu su tėvu V. U. (vaikai atostogavo ir buvo kartu su tėvu nuo 2018 m. liepos paskutinės savaitės iki 2018 m. rugpjūčio mėnesio 26 d.), kurio metu sūnus sulaužė rankos pirštą. V. U. apie minėtą įvykį jos neinformavo, ji apie tai sužinojo tik tada, kai pamatė V. 2018 m. rugpjūčio 27 d. ir pamatė gipsą ant rankos. Šiuo metu dėl dešinės rankos riešo lūžimo yra uždėtas gipsas dukrai M. U., apie tai tėvas V. U. jai irgi piktybiškai nepranešė. Ji sužinojo iš darželyje esančios M. draugės mamos. Kai turėjo galimybę pasimatyti su dukra M., ji jai papasakojo, kad žaidė su V., bėgiojo kambaryje, būdama namuose ir atsitrenkė į lovą. Dukra jai papasakojo, kad nakties metu vyko į ligoninę, iškart į ligoninę jos tėvas nevežė. 2018 m. spalio 3 d. pagal grafiką apie 17.00 val. ji turėjo pasiimti vaikus iš V. U. namų. Belaukdama vaikų automobilyje atsitiktinai prie jos privažiavo jos bendradarbis, kuris gyvena netoli V. U. namų, S. A., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus (duomenys neskelbtini). Iš paskos jo iškart privažiavo V. U. Jai belaukiant vaikų, apie 17.20 val., kadangi V. U. vėlavo, S. A. išlipo iš savo automobilio ir stovėjo šalimai savo automobilio. Ji pasisveikino su juo. Ji nuėjo link V. U. automobilio, kuriame buvo jos vaikai. M. išlipus pasisveikino su ja ir nuėjo sėsti į jos automobilį, tuomet išlipo V. iš automobilio, ji su juo pasisveikino, jis atsakė ,,Labas“ ir greitu žingsniu nuėjo namo. A. ji nematė, negali pasakyti, ar ji buvo automobilyje. Jai prisegant saugos diržu M., išgirdo V. U. kalbant su S. A., pokalbio metu V. U. reikalavo prisistatyti. A. jam pasakė savo vardą. V. U. reikalavo ir pavardės. Tuo metu ji įsiterpė ir pasakė, kad S. savo pavardės sakyti neprivalo. V. U. jos paklausė, su kokiais vyrais išvažiuoja jo vaikai. Ji atsakė, kad vaikas išvažiuoja su ja ir tuo pačiu pasiteiravo, kur buvo A. ir V. Į jos klausimą V. U. neatsakė. Jai išvykus V. U. ją pradėjo terorizuoti dėl jos bendradarbio, rašydamas SMS žinutes bei elektroninius laiškus, kuriuose reikalavo jam išaiškinti, su kokiais svetimais vyrais išvažiuoja jo vaikai ir panašaus turinio žinutės. Po minėto konflikto ji 2018 m. spalio 3 d. 17.50 val. M. nuvežė į (duomenys neskelbtini) būrelį, pasiėmė po būrelio 19.05 val. po būrelio užsiėmimo M. išėjo su mėlyne ant skruostikaulio. Iš paskos išėjo mokytoja, kuri paaiškino, kad M. užsiėmimo metu užsigavo skruostikaulį į stalą. 2018 m. spalio 3 d. 20.00 val. ji M. pagal grafiką grąžino V. U. ir 20.04 ir 20.05 val. iš V. U. gavo dvi SMS žinutes. Pirmoje žinutėje V. U. parašė: ,,Kodėl M. ant veido mėlynėmis?“, ,,Čia vyrų darbas?“. Kadangi ji vairavo ir negalėjo rašyti, atrašė trumpai, kad M. susitrenkė. Pateiks žinučių išklotines ir garso įrašą bei du el. laišku iš V. U. bei savo atsakymus. Šita atvejį papasakojo dėl to, kad nebūtų apkaltinta ir dėl šito sumušimo ir įrodant, kad V. U. viską interpretuoja savaip, siekdamas sau naudos, ir apkaltinti ją bei įbauginti vaikus. Taip pat norėjo papildomai paaiškinti dėl savo vaikų įbauginimo ir nuteikinėjimo prieš ją. 2018 m. spalio 12 d. apie 13.00 val. jai bendraujant su vaiko teisių specialiste R. R. dėl atliktos vaikų – A., V. ir M. apklausos, kuri buvo atlikta vakar, o būtent 2018 m. spalio 11 d. vaiko teisių apsaugos tarnybos patalpose, ir ji nurodė, kad V. bendraudamas pasakė, kad važiuoti su ja nenori dėl to, kad bijo jos po smurto atvejo. Pabrėžė, kad iki 2018 m. liepos mėnesio paskutinės savaitės vaikas jos nebijojo (tol kol V. U. 4 savaites juos atskyrė nuo jos). Tai įrodo, kad per tą laiką vaikas yra nuteikinėjamas prieš ją ir tai įrodo, kad jam įteigta, kad ji jį sumušė. Taip pat norėjo informuoti, kad vakar 2018 m. spalio 11 d. jai atvykus apklausai adresu Algirdo g. 20, Vilnius, įėjimo į policijos komisariatą metu apie 14.54-15.00 val. prie jos priėjo V. U. ir J. U. Ji įtarė, jie norėjo jai padaryti psichologinį spaudimą, tačiau, matyt, apsigalvojo, nes šalia buvo jos advokatas. Tai patvirtinti gali vaizdo įrašai prie įėjimo į policijos komisariatą, o vėliau ir policijos komisariato budinčios dalies patalpoje. Prašė prijungti prie bylos vaizdo stebėjimo kamerų įrašus (3 t., b. l. 46–47).

Kaltinamoji O. U. 2018 m. lapkričio 14 d. papildomai apklausta įtariamąja parodė, kad įtarimo esmę suprato, dėl kaltės pasisakys dalyvaujant jos gynėjui 2018 m. lapkričio 19 d., kadangi jos gynėjas šiandien ir šią savaitę dalyvauti apklausoje negali dėl didelio darbo krūvio. Daugiau nieko pridurti neturėjo (3 t., b. l. 81–82).

Kaltinamoji O. U. 2018 m. lapkričio 19 d. papildomai apklausta įtariamąja parodė, kad įtarimo esmę suprato, dėl jai pareikšto įtarimo kaltę neigia. Prašo vadovautis jos ankstesniais parodymais, kadangi jie yra išsamūs, taip pat nori papildyti dėl 2018 m. vasario 14 d. policijos pareigūnų atvykimo į namus (dėl 2018 m. vasario 12 d. įvykio), adresu (duomenys neskelbtini), kurio metu pareigūnai klausinėjo jos sūnų V. dėl galimo smurto bei filmavo, kaip vaikas atsakinėjo. Prašo išreikalauti filmuotą medžiagą ir apklausti pareigūnus. Dėl antrojo epizodo nori papasakoti, kad 2018 m. vasario 18 d. metu, tikslaus laiko nurodyti negali, ji, būdama namuose, savo kambaryje, o visiems vaikams būnant savo kambaryje, išgirdo dukters A. šauksmą: ,,Mama, gelbėk mane“. Atbėgus į vaikų kambarį pamatė, kad A. su V. buvo susikibę, mušėsi, tampėsi, rėkė vienas ant kito. Tuo metu nesuprato, dėl ko jie konfliktavo. Bandė vaikus atskirti vieną nuo kito ir kadangi V. buvo stipriai įsikabinęs į sesę, ji, sugriebus V. už abiejų žastų, atitraukė jį nuo sesės ir pasakė jam, kad reikia nueiti apsiraminti ir pabūti atskirai nuo sesės. V. buvo įsiaudrinęs, susinervinęs ir jį reikėjo jėga išvesti iš kambario, kadangi jis priešinosi, spardėsi kojomis, bandė rankomis kabintis už durų rankenos ir kitų baldų. Ji su V. kartu nuėjo į virtuvę, uždarė duris ir pasakė, kad kartu sėdės virtuvėje 15 minučių, kol jis neapsiramins. V. nesutiko ir vis bandė ištrūkti iš virtuvės patalpos ir nubėgti pas sesę. Matėsi, kad V. buvo labai įsiutęs. Ji pastatė dvi taburetes tam, kad vaikas ramiai pasėdėtų ir apsiramintų, o ant kitos taburetės pati atsisėdo. Sėdėdama ant kėdės ir atsirėmus nugara į sieninę virtuvės spintą, ištiesė koją ir atrėmė ją į virtuvės sieną, kad V. nesugebėtų ištrūkti. V. apsiraminti nenorėjo ir apie 10 minučių aktyviai vis bandė prasiveržti į koridorių. Tuo metu jis vis atsitrenkdavo į jos koją, ir ją pastumdydavo. Paskui jis apsiramino, atsisėdo ant taburetės šalia jos, jie pasikalbėjo. Jai pasirodė, kad V. suprato, kad negalima tampyti sesės už plaukų ir mušti. Dar apie 10 minučių sėdėjo ramiai ir be konfliktų išėjo iš virtuvės. Ji nuėjo į kitą patalpą, o V. sugrįžo į savo kambarį. Po 5 minučių ji išgirdo dviejų vaikų klyksmą. Ji nuėjo į vaikų kambarį ir pamatė vėl susikibusius V. ir A., pasakė V., kad jie su juo kalbėjosi dėl jo elgesio. V. į jos pastabas nereagavo. Teko V. vėl jėga traukti nuo sesės ir išvesti į virtuvės patalpą. Būnant virtuvės patalpoje, V. 15 minučių ramiai sėdėjo ant kėdės ir jie kalbėjosi. Kiek ji suprato iš vaikų žodžių, kad konfliktas tarp V. ir A. buvo dėl kažkokio daikto – dėl 1 Eur ar namuko. Prie ikiteisminio tyrimo medžiagos prašo prijungti: iš V. U. el. paštu atsiųstus laiškus – 2018 m. spalio 3 d., kuriuose V. U. kaltina ją tuo, kad vaikus vežioja jam nepažįstami vyrai, 2018 m. spalio 3 d. SMS žinučių susirašinėjimą su V. U., pateikia CD diską, kuriame: 2018 m. spalio 3 d. garso įrašas, kuriame girdisi jos ir V. U. balsas, kai buvo paėmimas dukros M. nuo namų, kurio metu jis reiškia pretenzijas jos bendradarbiui S. A. (plačiau apie tai yra paminėta ankstesnėje apklausoje), nuotraukomis laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 12 d. iki 2018 m. liepos 30 d. ir vaizdo įrašais, kurie parodo jos bendravimą su vaikais. Taip pat minėtame CD diske yra susirašinėjimas jos ir V. per Viber sistemą; taip pat V. rašytą sveikinimą Mamos dienos proga, 1 lapas, kopija; Registrų centro išrašus apie vaikų nuosavybės teises – 10 lapų. Tie įrodymai parodo, kad tai yra V. U. siekis apšmeižti ją, kadangi jis nori būti vaikų nekilnojamojo turto valdytoju ir siekia, kad vaikų gyvenamoji vieta būtų priskirta su juo. (Duomenys neskelbtini) metais jos dukra M. lankė muzikos būrelį, esantį (duomenys neskelbtini) mokykloje, kur mokosi ir V. Į užsiėmimus M. ji atvesdavo pati, M. ir V. dažniausiai būdavo kartu su jais. Kartu su M. tą patį būrelį lanko ir jos grupiokė, kurios kartu su ja koridoriuje laukė pastarosios mama D. C. (telefono numeris (duomenys neskelbtini). Kadangi D. C. matė jos elgesį su sūnumi ir jo elgesį su ja. Kadangi muzikos užsiėmimai vyko 2 kartus per savaitę, todėl ji dažnai galėjo matyti jų bendravimą ir prašo ją apklausti. Taip pat nori paprašyti apklausti jos kaimynus – V. V., gyvenančią (duomenys neskelbtini) (telefono numeris (duomenys neskelbtini) ir J. (pavardės nežino), gyvenančią (duomenys neskelbtini) (telefono numeris (duomenys neskelbtini). V. V. dukra bendravo su jos vaikais ir dažnai jos vaikai būdavo pas ją svečiuose ir jie dažnai šeimomis eidavo pasivaikščioti į lauką, ji matė jų santykį ir bendravimą su vaikais ir gali daug papasakoti, taip pat ir tą laikotarpį, dėl kurio ji yra kaltinama. J. kartais prižiūrėdavo jos vaikus pas ją namuose, taip pat ir tuo laikotarpiu. Taip pat prašo apklausti M. auklėtoją M. S. (telefono numeris (duomenys neskelbtini), V. auklėtoją J. T. (telefono numeris (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 85–89).

Kaltinamoji O. U. 2019 m. lapkričio 12 d. papildomai apklausta įtariamąja parodė, kad įtarimo esmę suprato, dėl jai pareikšto įtarimo kaltę neigia, nuodugnius parodymus davė ankstesnėse apklausose, prašo jais vadovautis (3 t., b. l. 135–136).

Liudytoju 2018 m. balandžio 11 d. apklaustas mažametis V. U. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad gimė (duomenys neskelbtini), jam dabar (duomenys neskelbtini), sutiko pakalbėti apie mamą, pažadėjo sakyti tiesą. Sakė, kad mama jį mušė, jam taip atrodo. Jis turėjo rankose telefoną, o mama jį atėmė, jis bandė išsisukti ir atimti, bet mama nuėjo į savo kambarį ir užsirakino, jis bandė daužyti duris. Mama, kai dar nebuvo užsidariusi, jį stumdė. Dar buvo atvejis, kai A. pasiėmė jo vieną eurą ir jis supyko, tada sulaužė jos namelį, kai lipo į lovą. A. pradėjo rėkti, mama jį uždarė į virtuvėje, dar jis bandė ištrūkti. Mama jį plėšė, mušė, spardė. Trečią kartą mama jį prispaudė ir trenkė į durų kampą. Kada tai vyko neatsimena, buvo žiema, vasaris, apie 6 dieną. Visi įvykiai vyko virtuvėje, mamos namuose, adreso nežino, tik žino, kad labai arti stoties, paeiti iki jos reikia kokias penkias minutes. Pirmas kartas buvo, tai įvykis dėl telefono, jis šokinėjo ir bandė pasiekti savo telefoną, o mama daug kartų jį stumdė rankomis (parodė į krūtinę), jis griūdavo. Griūdavo ant grindų, jam skaudėdavo nugarą (parodė į nugaros apačią). Stumdė daug kartų, mano, kad daugiau nei 10 kartų, jam atrodo, kad 11 kartų, jis neskaičiavo, nes norėjo pasiekti telefoną. Nugarą jam skaudėjo dvi dienas, dėl šio įvykio sužalojimų nebuvo. Jis mamai sakė, kad ji atiduotų telefoną, o ji tik laikė jį ir nieko nekalbėjo. Apie tai žinojo jo sesė A., nes ji matė įvykį, žino dėl to, kad jis matė, jog ji matė. Pradžioje telefonas buvo ant M. lovos, krovėsi, jis sakė mamai, kad neimtų telefono, o mama pasiėmė. Prašė mamos, kad atiduotų telefoną, jis pradėjo ant jos rėkti, bet mama telefono neatidavė. Pradžioje jis rėkė, vėliau verkė, kad jam neatiduoda telefono. Kai mama jį stumdė, telefoną laikė aukštai. M. verkė ir sakė, kad jo nemuštų. Apie įvykį jis pasikalbėjo su tėčiu ir su sese A. Jam atrodo, kad mama jį stumdė viena ranka, nes kitoje laikė telefoną. Mama su kaire laikė telefoną, o su dešine ranka jį stumdė. Kai mama jį stumdė, jis prašė atiduoti telefoną, vėliau pradėjo šokinėti, norėjo atimti telefoną, tempė jos ranką, tada mama perdėjo telefoną į kitą ranką ir jį stumdė. Jis mamos nestumdė, tik pritraukė jos ranką, kad galėtų pasiimti telefoną, tada mama perdėjo telefoną į kitą ranką. Dar parodė, kad tada, kai mama užsidarė į kambarį, jis daužė, daužė duris ir netyčia išmušė stiklą, bet jam nieko nenutiko. Išdaužus mamos kambario durų stiklą, ji dar labiau supyko, bet M. ją nuramino. Kadangi mokykloje nepažaidė su telefonu, norėjo pažaisti namuose, bet mama nenorėjo, kad jis žaistų. Mokykloje per vieną pertrauką pažaidė truputį telefonu. Norėjo labai telefono, žinojo, kad mama būtų paslėpusi telefoną ir jam neduotų. Mama sakė, kad išmes telefoną į šiukšliadėžę. Dėl ko mama norėjo išmesti telefoną jis nežino. Dar kai jis verkė, kai mama buvo paslėpusi telefoną, jis norėjo paskambinti tėčiui ir pasakyti, kad jis paskambintų Vaikų teisėms ir praneštų. Mama sakė, kad jam nepadės nei Vaikų teisės, nei tėtis – negaus jis telefono. Jis tėčiui tada papasakojo, kad mama atėmė telefoną ir ji jį stumdė. Jis tada taip papasakojo tėčiui. Jis daugiau mamos jokių kitokių žodžių neatsimena. Vėliau mama liepė jam eiti miegoti, jis atsigulė ir su rūbais užmigo, ant mamos labai pyko dėl to, kad neatidavė telefono. Dar jam atrodė, kad mama sakė, kad netampytų rankų, rankovių. Kai sugriovė netyčia A. namelį, tada mama sakė, kad neliptų ant A., tada A. pradėjo pykti ant jo. Tada mama uždarė jį į virtuvę ir padėjo kėdę, jis norėjo išeiti, tada mama stumdė, mušė, spardė. Mušė su ranka, kad jis pasitrauktų, spardė (parodė) tada ir stumdė, jis bandė pralįsti pro tarpelį, tada stumdė. Kai mušė su ranka, pataikė jam atrodė į pilvą (parodė), pataikė keturis kartus su ranka, kai pataikė į pilvą prisimena, tada skaudėjo. Jis nežino, kaip atrodė ta vieta, kur pataikė. Spardė į koją ir pataikė, (rodė į kojų apačią) įvairiai spyrė, tikrai jis neskaičiavo, kiek spyrė. Buvo daug spyrių kur spardė, o mėlynės buvo keturios, bet spardė daug daugiau, bet mėlynių buvo keturios. Niekas nematė, jam atrodė, ir niekas nežinojo. Jis apie šį įvykį irgi pasakė tėčiui. Kai pasakė tėčiui apie šį įvykį, jis atrodo pasakė, kad pasakys Vaikų teisėm. Mama buvo atėmusi jo telefoną, jis iš A. buvo pasiskolinęs. Dar buvo ir ant rankų mėlynės, kai mušė ir stumdė, buvo (rodė į rankas), sesė A. matė mėlynes. Nufotografavo A. ir nusiuntė tėčiui, daugiau niekas nematė mėlynių. Gal gydytoja matė mėlynes, ten prie kur jie gyveno (duomenys neskelbtini), netoli (duomenys neskelbtini) kažkokia yra, ten buvo kabinetas ir tikrino vaikus, neatsimena. Gydytoja apžiūrėjo, ar nėra galvos sutrenkimų, nes jam svaigo galva, kai sutrenkė, daugiau arba nieko nedarė, arba neatsimena. Dar ėmė kraują. Gydytoja apžiūrėjo jam galvą, nes ten (parodė į dešinę galvos pusę) buvo guzas, kai mama trenkė į durų kampą. Kai jis truputį perėjo ir norėjo atidaryti duris, ir tada mama trenkė (rodė rankomis kaip įvyko įvykis). Jis peršoko, prašliaužė, tada mama prisivijo ir trenkė į durų kampą ir truputi prispaudė ranką. Ranką prispaudė arba su durimis, arba su rankomis, toje vietoje nieko neliko. Kai su durimis pataikė, tai neskaudėjo rankos, o galvą tai skaudėjo žiauriai ir svaigo. Galva svaigo iš karto tada, kai sumušė, ir dar penkias dienas. Kraujo nebuvo. Ten buvo dar mažos sofytės, kur galima atsisėsti ir jis gulėjo ten ir labai verkė, mamai nieko nesakė, mama irgi jam nieko nesakė, arba neatsimena. Kai susimušė galvą, mama nekreipė dėmesio. Tą dieną, kai įvykis įvyko, buvo sesės namuose, kai mama paleido, jis joms parodė didelį guzą. Jos tada buvo savo kambaryje, jam atrodo, kad girdėjo, kaip jis verkė, bet nematė įvykio, nes buvo uždarytos durys. Viskas prasidėjo nuo to, kai A. jį vadino kvailiu ir jis ją su ranka pagąsdino, bet jis mergaičių nemuša. Tada A. pasikvietė mamą ir jį uždarė. A. jį pravardžiavo, mama A. sakė neprasivardžiuoti. A. mamą nuramino, kad jo nemuštų, o jis supyko ant mamos ir nuėjo skambinti tėčiui. Mama įrašinėjo su diktofonu, kai gerai pas mamą. Tėtis taip sakė, kad diktofoną nurašo teismui. Tą dieną neįrašinėjo. Kai jis dar sakė, kai buvo atėmusi telefoną, mama jį filmavo, o jam labai nepatinka, kai jį filmuoja, o mama juokėsi. Mama visą laiką įrašinėja, kai viskas gerai. Mama klausosi, ką jis su tėčiu kalbasi, jam nepatinka, ir A., ir M. nepatinka. Mama neprašė sakyti, kad jį sumušė sesė, nebuvo taip. Jis papasakojo visus tris kartus: vienas su telefonu, kitas tarp durų (per vieną dieną buvo trys kartai, kai bandė pasprukti iš virtuvės). Ant rankų buvo mėlynės ir ant kojų buvo mėlynės, gal sumaišė vietomis, bet tikrai taip buvo. Kai jis padaro kažką laibai gero, arba jam pasiseka, mama arba nekreipia dėmesio, arba sako šaunuolis. Kai padaro ko jo prašo, parašo pliusą, jeigu surenka 10 pliusų – euras. O su tėčiu tai, jeigu kažką gerai padarai, gali už du eurus išsirinkti kažkokį daiktą, eiti į pramogas. Kai blogai pasielgia, mama arba nubaudžia, arba liepia eiti miegoti, arba neleidžia žiūrėti filmų, arba kartą neleido valgyti, bet A. išprašė. Jam atrodė, kad griežčiausia buvo, kai nedavė valgyti. Kai mama supyksta, sako, pavyzdžiui, arba eiti miegoti, arba neleidžia žiūrėti filmų, bet mama nieko daugiau nepasako. Papildė, kad jis ant A. nelipo. Dar pasitaisė, kad su telefonu situacija vyko ne virtuvėje, o koridoriuje (1 t., b. l. 186–189).

Liudytoja 2018 m. gegužės 10 d. apklausta mažametė A. U. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji sutinka kalbėti apie mamą, sakyti tik tiesą. Kalbėjo apie mamą, kaip ji elgėsi. Apie mamos elgesį su jais, su ja, M. ir V. Mama elgėsi negražiai. Ji tiksliai neatsimena, kas buvo pirmas dalykas. Atsimena, kad mušė V. Atsimena, kad mama atėmė iš V. telefoną, kad nežaistų, tada mama jam padarė ant kojos, rankos ir galvos mėlynes. Mama nuėjo į savo kambarį, ir V. išdaužė langą. Kai V. sutrankė galvą, jam buvo bloga. Situacija su telefonu buvo, kai neleido pas tėtį važiuoti, kai gyveno su mama. Tai buvo prieš 1-2 mėn. Atrodė, buvo žiema. Jie gyveno ten, kur gyveno mama maža, (duomenys neskelbtini), numerių nežino. Mama padarė žaizdą V. ant galvos. Ji girdėjo, kaip V. labai verkė ir vėliau jis jai viską papasakojo. Ji matė tas mėlynes. Ji dar nusiuntė tas mėlynes tėčiui. Tiesiog sugalvojo nusiųsti. Kai mama mušė, ji nematė, nes mama buvo užsidariusi. Ji matė ant V. kojos mėlynę, ant rankos, galvos. Nežino kuri koja, virš čiurnos. Jai atrodė, kad buvo viena mėlynė ir dar buvo ant kelio, ant kurios kojos neatsimena, galbūt dešinės. Ant dešinės rankos (rodė žemiau alkūnės) viena mėlynė. Galvoje buvo žaizda, truputį praskelta, buvo kairėje pusėje. Mėlynės ant kojos, V. sakė, atsirado trenkus kumščiu; ant rankos – kai mama trenkė į sieną. Mama trenkė V. galvą į duris. V. jai viską papasakojo tą pačią dieną. Ji buvo už virtuvės durų, kai mama mušė. Mama buvo virtuvėje. Girdėjo, kaip V. verkė. Tiesiog verkė. Ką kalbėjosi, ji negirdėjo, o vėliau ką kalbėjosi, nežino, nes ji buvo savo kambaryje. Visas konfliktas prasidėjo nuo telefono. Mama telefoną paslėpė ir neatidavė. Apie šį įvykį kalbėjo su tėčiu ir psichologe. Su mama nekalbėjo. Kai mama paleido V., ji turėjo ją dar nuraminti, kad nemuštų V. V. žaidė su telefonu, vėliau telefoną padėjo, bet mama vis vien jį paėmė. Ji mano, kad dėl žaidimų atėmė, o kai V. norėjo paskambinti tėčiui, vis viena mama neatidavė jam telefono. Mama sakė, kad telefono neduoda dėl to, kad jis su juo žais. Visada kai kalbėdavosi su tėčiu telefonu, mama įrašinėdavo į diktofoną. Įrašinėdavo, ką kalbėdavo su tėčiu, ką jam rašydavo. Mama jos paklausė, ar V. blogai padarė, tai ji pasakė, kad taip. Mama padėjo šalia telefoną ir jos klausinėjo. Mama sakė V., kad V. sakytų, kad pats susižeidė. Mama sakė, taip sakyti vaikų teisėms ar psichologei. Į diktofoną reikėjo pasakyti, bet ji taip nesakė. Ji su V. gerai sutaria, kartais susipyksta. Tiesiog susipyksta. Buvo susipykę dėl euro, kad jei mamos neklaus, V. jo negaus, jis neatsiminė, kad blogai elgėsi, ir tas euras buvo jos. Tada V. pradėjo muštis. Susipykimas dėl euro buvo ne tą pačią dieną. Jie buvo mamos namuose, kai pykosi dėl euro. Buvo savo kambaryje. Mama tada buvo pas save kambaryje. V. mama nuramino, kad nesimuštų. Ji neatsimena, ar sudavė V., kai gynėsi irgi neatsimena ar sudavė. Mama daugiau nieko nemušė. Mamos draugas – A. M. pradėjo verkti, ji norėjo prie jos prieiti, bet jis juos aprėkė ir vis tiek liepė likti savo lovose. Su tėčiu bendrauja telefonu. Ji turi savo telefoną. Mama leidžia bendrauti telefonu su tėčiu. Mama vieną kartą buvo atėmusi telefoną. Ji norėjo paskambinti tėčiui, bet jai neleido, jei tėtis rašys ar skambins, neatiduos telefono, jei nerašys – atiduos. Ji tiesiog atėmė telefoną, jos telefonas krovėsi, o ji nuėjo ir pasiėmė. Buvo paėmusi du kartus iš jos. Vieną kartą pasiėmė, bet neužilgo atidavė. Vieną kartą pasiėmė dėl to, kad nebendrautų su tėčiu, o kitą kartą tiesiog. Kai ji kažką gero padaro, mama nieko nesako. Ką daro nežino. Kai kažką padaro kas nepatinka, tada supyksta. Kartais rėkia. Ką rėkia, neatsimena. Nelabai dažnai mama supyksta. Kiek kartų supyksta nežino, nedažnai (1 t., b. l. 156–158).

Liudytoju 2018 m. vasario 15 d. apklaustas V. U. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis su savo buvusia žmona O. U. išsiskyrė (duomenys neskelbtini), jie turi keturis vaikus, kurie po skyrybų tris metus gyveno pas jį ir viskas buvo gerai, pirmuosius metus po skyrybų O. gana daug laiko praleido su vaikais, po to O. draugas pradėjo prieštarauti, kad ji leidžia laiką su jais ir nuo 2015 m. O. leido vis mažiau laiko su vaikais. O. niekad neprašė mokėti alimentus, nors jie ir buvo priteisti teismo. Jie su O. galima sakyti nekonfliktavo, tik būdavo, kad O. paprašydavo pabūti su vaikais, nes jie nori būti su mama, tačiau ji atsakydavo, kad ne. 2017 m. spalio mėnesį jis paprašė O., kad ji prisidėtų prie vaikų išlaikymo ir po šio prašymo prasidėjo konfliktai, O. pradėjo rašyti pareiškimus policijai, vaikų teisėms dėl jo neva neteisėtų veikų. Po jos pareiškimo policijai teismas skyrė vaikams laikinas apsaugos priemones ir vaikus priteisė laikinai globai motinai. Su vaikais nuolat bendravo ir vaikai jam skundėsi, kad nenori važiuoti pas mamą, nori gyventi su juo, jam bendraujant su dukra A. vieno pokalbio metu vaikų teisių specialistė būtent tuo metu buvo pas juos namuose ir bendravo su A. be motinos. Yra vaikų teisių specialistų išvada, kurią prideda prie skundo, kuriame nurodoma, kad A. nurodo, kad nenori grįžti pas mamą, nes jos draugas A. skriaudžia ją. Jam ilgainiui pradėjo aiškėti, kaip O. smurtauja prieš vaikus, kad atima mobiliuosius telefonus ir atiduoda praėjus keletui dienų po smurto, kuomet viskas būna atslūgę. 2018 m. vasario 13 d. jam telefonu bendraujant su sūnumi V., jis pasakė, kad 2018 m. vasario 12 d. vakare sukonfliktavo su mama, kad ji neatiduoda jam telefono ir konflikto metu mama jį stumdė ir mušė, kaip mušė nekonkretizavo. Viso šio pokalbio įrašą turi telefone ir galės pateikti. Šiuo metu visi trys vaikai teismo sprendimu yra pas motiną. 2018 m. vasario 14 d. matėsi su vaikais pas psichologę D. S. (telefono numeris (duomenys neskelbtini), V. su ja bendravo ir papasakojo apie smurtą jam. Psichologė galės paliudyti apie šią situaciją. Vaikai yra pavergę jau nuo visos šios situacijos. Prašo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl smurto prieš jo sūnų V. ir kitus vaikus (1 t., b. l. 60–61).

Liudytoju 2018 m. kovo 14 d. apklaustas V. U. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad (duomenys neskelbtini) jis išsiskyrė su O. U. ir vaikai: V. U., gimęs (duomenys neskelbtini), A. U., gimusi (duomenys neskelbtini), ir M. U., gimusi (duomenys neskelbtini), bendru sutarimu gyvena su juo. Maždaug nuo 2015 m. O. U. rodė akivaizdų nenorą bendrauti su vaikais. Jis turi garso įrašą, kuriame girdima, kaip jis ragina ją pabūti su vaikais, tačiau ji nesutinka, teigdama, kad turi kitą šeimą. Kad O. U. galėtų dažniau bendrauti su vaikais, jis išnuomojo butą šalia savo gyvenamosios vietos, kad vaikams būtų arti pas ją nuvykti. Kadangi O. U. sugyventinis A. J. vaikų nemėgo ir neleido pas save į namus, tai jis pagalvojo, kad išnuomoti butą, kuriame O. U. bus su vaikais, yra gera mintis. Jis pasiūlė O. U., kad vaikai galėtų vieną savaitę būti pas jį, kitą pas ją, tačiau ji nesutiko, teigdama, kad A. nesutinka, ir ji daugiausia su vaikais gali būti 4 dienas. (pateikė susirašinėjimą). Maždaug po dviejų mėnesių įkalbinėjimo, ji sutiko. Kai ji pradėjo būti su vaikais, jis pastebėjo, kad jie grįžta pasikeitę, agresyvūs ir vaikai paaiškino, kad jie yra nuteikinėjami prieš jo sūnų iš antrosios santuokos I. 2017 m. vasarį O. U. norėjo pakeisti (duomenys neskelbtini) teismo sprendimą, siekiant nuimti išlaikymo mokėjimus, kad ji nebūtų įpareigota mokėti, nes norėjo paimti paskolą iš banko ir nusipirkti nuosavą būstą, o banko sąlygoms tas įsipareigojimas trukdė. Jis šiam pasiūlymui neprieštaravo, tik paprašė atsiųsti naują sutartį. Kai gavo sutartį ir perskaitė, jį tenkino, kad ji nemokės išlaikymo, tačiau netenkino kitos sutarties sąlygos, kurios buvo nenaudingos vaikams ir sutartis buvo labai kategoriška. Vienas iš punktų (ji nenorėjo mokėti esant reikalui už vaikų vaistus, buvo ribojama vaikų susitikimo laisvė). Kadangi tolimesnį sutarties derinimą jis pavedė atlikti savo antrai žmonai E. U., o O. U. tuo tarpu žinodama jo sąlygą, kad jis neskaitys pateiktos sutarties, kadangi pilnai pasitiki E. ir tai, ką ji suderins, bandė jį apgauti ir teigdama, kad tai skubu, bandė gauti jo parašą. Po šio bandymo jį apgauti, jis priėmė kitą sprendimą ir kitaip su ja bendravo, atsisakė nuomoti butą, apie kurį minėjo anksčiau. O. U. išsikraustė gyventi pas seserį į (duomenys neskelbtini), ir du mėnesius ten gyveno, iš dalies susitikdavo su vaikais. Visą vasarą vaikai buvo arba stovykloje, arba su juo išvykę į užsienį ir O. U. tam neprieštaravo. Nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio pasijautė labai stiprus O. U. vaikų nuteikinėjimas prieš I. ir prieš E. Taip pat ji bandė riboti papildomą vaikų ugdymą, sakydama, kad ji į būrelius nevežios ir jiems užtenka po vieną būrelį. Jam pasakius, kad jis prašys mokėti pinigus vaikų išlaikymui, kurių ji iki šiol nemokėjo, ji pasakė, kad atims iš jo vaikus. 2017 m. lapkritį jis pateikė antstoliui išieškojimui 12 000 Eur sumai, ji pateikė ieškinį į teismą dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo į (duomenys neskelbtini). Kadangi pagrindo keisti gyvenamąją vietą nebuvo, ji paruošė darželiui pažymą, kurioje buvo parašyta, kad jis vaikais nesirūpina. Antstolis Irmantas Gaidelis užfiksavo dokumento padirbimo faktą ir apie tai buvo pranešta tik darželiui, po ko darželio direktorė pažymą pakeitė. Gali paminėti dar faktą, kad 2017 m. lapkričio mėnesį O. U. po kelionės iš Baltarusijos jam negrąžino vaikų pasų, žinodama, kad jis su vaikais turi išvykti 2017 m. lapkričio 29 d. į Norvegiją. O. U. ėmėsi įvairių priemonių, kad jis su vaikais į užsienį neišvyktų, rašė pareiškimus, prašė teismo papildomo apribojimo, ir pačius vaikus nuteikinėjo prieš jį. Po šio incidento, jis O. U. vaikų iš jo namų išvežti nebeleido, tačiau nedraudė jų lankyti bei jiems skambinti. Susitikimų metu O. U. pradėjo nuteikinėti vaikus prieš jį, neva kad jis blogas, juos muša. Lapkričio 22 d. jis sužinojo, kad yra pateiktas ieškinys teismui siekiant pakeisti vaikų gyvenamąją vietą, taip pat pateikta daug melagingų faktų vaikų teisių apsaugos skyriui ir jis suprato, kad ji bendradarbiaudama su jais ketina iš jo atimti vaikus. Po šios žinios jis taip pat pradėjo bendradarbiauti su vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojais ir prašė jų spręsti klausimus ne už nugaros, o atvažiuoti pas jį ir pabendrauti su vaikais. 2017 m. gruodžio 1 d. pas jį atvyko vaiko teisių specialistė S. M. Gruodžio 4 d. jie taikiai sutarė, kad vaikai lieka gyventi pas jį ir aptarė jų motinos O. U. lankymą, tačiau vakare O. U. pateikė informaciją Vaiko teisių skyriui, kad jie pateiktų išvadą O. U. naudai. 2017 m. gruodžio 6 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė nutartį, kurioje vadovaudamiesi vaiko teisių apsaugos specialistų išvada vaikų gyvenamąją vietą pakeičia. 2017 m. gruodžio 8 d. jis pagal teismo nutartį vaikus perdavė O. U., tačiau vaikai ir O. U. žinojo, kad jie turi laikytis Vaiko teisių apsaugos skyriaus susitarimo, priimto 2017 m. gruodžio 4 d., kuriame nustatyta bendravimo su vaikais tvarka. Gruodžio 10 d. A. U. išreiškė norą grįžti pas jį. Ji pokalbio metu buvo išsigandusi, o vėliau parašė SMS, kad mama ją gąsdina, kad su juo susidoros. Po šio incidento, jis iškvietė policiją, kadangi O. U. pradėjo gąsdinti vaiką ir atėmė iš jos telefoną. Gruodžio 11 d. jis atėjo į mokyklą, kur mokosi A. ir pasidomėjo, kodėl mama, jai neatidavė telefono. Ji paaiškino, kad mama neatiduoda telefono dėl to, kad ji nieko blogo apie ją nepasakytų ir kad mama telefonus tiek iš jos, tiek iš V. paėmė jėga. Visą laiką, kol vaikai buvo pas O. U., ji kategoriškai kartodavo, kad niekas jiems nepadės ir juos baugindavo. Jis ne kartą kreipėsi į policiją dėl O. U. elgesio su vaikais, tačiau tyrimai nebuvo atlikti. Kadangi Vaiko teisių skyrius rekomendavo lankytis pas psichologą, vaikai buvo vedami pas D. S. Konsultacijų metu V. pasakojo psichologei apie patiriamą smurtą iš O. U. Vasario 15 d. dėl smurto buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau vaikai vis tiek liko gyventi pas O. U. Jis 2018 m. vasario 18 d. 16.00 val. sulaikė skambučio iš V., kuris skundėsi, kad O. U. jį 3 kartus sumušė, su durimis praskėlė galvą, pradrėskė koją, spardė ir trankė rankomis. Kadangi tyrimas buvo jau pradėtas, jis nusprendė pranešti vaikų teisių apsaugos skyriui. O. U. toliau darė spaudimą vaikams, liepdama V. paimti iš jo telefoną, kad neliktų įkalčių dėl šnipinėjimo. O A. liepė sakyti į diktofoną, kad 2018 m. vasario 18 d. V. susižeidė pats. Jis 2018 m. vasario 21 d. atvyko pasiimti vaikų ir pamatė mėlynes ant V. kojų ir praskeltą galvą. A. paaiškino, kad mėlynių buvo daugiau, tačiau jos išnyko. Kadangi buvo vakaras, jis ekspertizei kreipėsi į Baltijos Amerikos kliniką. Į ją nuvažiavo tik su V. Gydytojai apklausė V., apžiūrėjo, tačiau medicininės pagalbos neprireikė, kadangi po sumušimo pykinimas jau buvo praėjęs. Tiksliai nepamena, bet vykdė teismo nutarimą ir vaikus grąžino O. U., tačiau V. liko pas jį, kadangi bijojo grįžti pas motiną, ji, aišku, tam prieštaravo. 2018 m. vasario 27 d. Vilniaus apygardos teismas panaikino 2017 m. gruodžio 6 d. Vilniaus apylinkės teismo nutartį ir vaikų gyvenamąją vietą paskyrė pas jį (duomenys neskelbtini). Nuo 2018 m. vasario 9 d. O. U. negrąžino V. telefono, tačiau vakar 2018 m. kovo 13 d. ji vis tik telefoną grąžino, tik su sąlyga, kad V. su ja susitiks (1 t., b. l. 85–86).

Liudytoja 2018 m. kovo 9 d. apklausta D. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pirmą kartą su O. U. susitiko 2017 m. gruodžio mėnesį, kai ji paskambino jai į telefono numerį. (duomenys neskelbtini), ir pasiteiravo, ar ji galėtų atlikti dukros psichologinės būklės įvertinimą ir išduoti pažymą. Jos sutarė susitikti keletą kartų. Susitikus ji pastebėjo, kad mergaitė A. yra labai nepatenkinta ir nenori bendrauti nei su ja, nei su mama. Pastebėjusi, kad A. ir mamos santykiai yra labai prasti, kad nėra kontakto, pasitikėjimo mama, todėl rekomendavo mamai pratęsti konsultacijas susitinkant ir su tėčiu (jei jis sutiks), taip pat, kad skirtų vaikui bent pusvalandį individualaus dėmesio per dieną. O. U. į jos rekomendacijas sureagavo neigiamai ir daugiau neatvyko. Po kurio laiko, tai galėtų būti naujų metų pradžia, į ją kreipėsi senelis Jonas, kaip suprato, jis pamanė, kad ji išdavė pažymą O. U., ir jis atvyko pas ją apginti savęs ir savo sūnaus V. U. dėl neteisingų kaltinimų ir prastos vaikų priežiūros. Tokiu būdu reiškė nepasitenkinimą O. U. atžvilgiu, jos bendravimas yra atsainus, ji nenori bendradarbiauti ir rūpinantis vaikais. Į šiuos žodžius J. ji atsakė, kad jis netarpininkautų, kad vaikais rūpintis yra tėvų pareiga ir tegu V. U. pats kreipiasi į ją. Iš karto po susitikimo su seneliu į ją kreipėsi V. U., kuris išreiškė norą tęsti jau pradėtas konsultacijas, dėl A. ir kitų vaikų. Jie sutarė patogų laiką ir jis su vaikais pradėjo lankytis vieną kartą į savaitę trečiadieniais. V. U., jos nuomone, buvo pasimetęs, kadangi vaikai buvo ne su juo, tačiau rodė didelį susidomėjimą vaikais, kaip jie jaučiasi ir kur norėtų būti. V. U. buvo įdomu, ar jis kaip tėvas yra pakankamai geras. Ne kartą ji pastebėjo, kaip po konsultacijos vaikai būna sunerimę, kad turės grįžti pas O. U. Vaikai labai pyko ant V. U., dėl to, kad turi grįžti pas mamą. Tiksliai neatsimena kada, tačiau tai buvo vasario mėnuo, kai į konsultaciją atėjo V. U. tik su sūnumi V. V. U. paaiškino, kad buvo incidentas su O. U., kad ji nedavė V. telefono, nors vaikas norėjo paskambinti tėčiui. Tuomet tą telefoną atėmė, trenkė ranka ir apstumdė V. Ji norėjo pabendrauti su V., tačiau jis buvo labai drovus ir nenorėjo nieko pasakoti. V. U. paaiškino, kad kai mama vaiką apstumdė jis iš pykčio išdaužė durų stiklą, dėl to jaučiasi kaltas ir nedrįsta papasakoti situacijos. Po konsultacijos vaikas buvo susierzinęs, dėl to, kad reikia grįžti pas mamą, ir rodė akivaizdų nepasitenkinimą. Kaip psichologė, iš bendravimo su vaikais ir tėvais, susidarė įspūdį, kad vaikai būdami pas mamą yra įsprausti į šiokius tokius rėmus ir su jais mažai bendraujama, o pats tėtis su jais daug bendrauja ir skiria dėmesį jų savijautai, nuotaikoms ir lavinimui. Tiksliai neprisimena kada, tačiau sulaukė skambučio iš policijos pareigūno, (kaip suprato įvyko kažkokia situacija kur buvo sprendžiamas klausimas, ar vaikus paimti iš šeimos į globos namus ar palikti su kažkuriuo iš tėvų). Pareigūnas teiravosi jos nuomonės, ar O. U. naudojo smurtą prieš vaikus. Kai šį faktą ji patvirtino, parekomendavo vaikus palikti su V. U. Po šio skambučio į sekančią konsultaciją vėl atvyko V. U. su V. Tuomet ji sužinojo iš tėvo, kad įvyko dar vienas incidentas su O. U., kurio metu buvo sužalotas V. Pokalbio metu bendraujant su V. jis paaiškino, kad susipyko su sese A., kuri iš jo paėmė 1 eurą ir susimušė. Tuomet mama neišlaikiusi pykčio V. tampė, apdraskė, stūmė, jis nukrito ir prasiskėlė galvą, bei nugriuvusį spardė kojomis po ko liko mėlynės. Ji paklausė, ar dėl šio įvykio buvo kreiptasi į gydymo įstaigą, tėtis paaiškino, kad apie įvykusį incidentą nieko nežinojo ir tik po keleto dienų atėjęs pasiimti V. iš O. U. apie tai sužinojo ir tada kreipėsi pas gydytoją, bei pranešė policijai. V. U. dar paminėjo, kad A. jam papasakojo, kad po šio incidento mama atsinešė telefoną, įjungė diktofoną ir liepė A. garsiai pasakyti, kad brolis ją mušė. Visos konsultacijos metu V. labai verkė, labai pyko, kad vėl reikės grįžti pas mamą. Daugiau apie šį įvykį pridurti nieko negali (1 t., b. l. 82–83).

Liudytoja 2018 m. spalio 18 d. papildomai apklausta D. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2018 m. sausio 15 d. pas ją konsultacijai atvyko J. U., kuris bandė ginti savo sūnaus V. U. interesus. V. U. 2018 m. vasario 1 d., pirmą kartą pas ją atvyko konsultacijai. Pirmą kartą V. U. buvo vienas, paskui jis atvyko 2018 m. vasario 2 d. (buvo vienas). 2018 m. vasario 7 d. V. atvyko su keturiais savo vaikais: V. U., A. U., M. U., I. U. V. U. buvo noras suprasti, kaip vaikai jaučiasi vienuose ar kitose namuose, ir ar ji jam turi kažkokių rekomendacijų. 2018 m. vasario 14 d. apie 18.55 val. pas ją konsultacijai, adresu (duomenys neskelbtini) atvyko su V. U. ir I. U., negali tiksliai pasakyti ar dar kartu su juo buvo ir mergaitės – jo dukros. 2018 m. vasario 28 d. 19.00 val. atvyko V. U. konsultacijai su vaikais, taip pat vyko konsultacija ir 2018 m. kovo 10 d., ji buvo kartu su vaikais. Ji negali tiksliai pasakyti, kurios konsultacijos metu (šalia buvo jo tėvas V. U.) (ar 2018 m. vasario 14 d. ar 2018 m. vasario 28 d.) V. U., jai papasakojo apie įvykį su telefonu, kai jo mama O. U. jam nedavė telefono ir, iš vaiko žodžių, rankos kumščiu trenkė jam ir jį stumdė, ir jis išdaužė stiklą. Kai V. U. kartu su V. U. atvyko pas ją konsultacijai (galimai 2018 m. vasario 28 d., nes jie vaikščiodavo trečiadieniais) ji iš V. U., girdint V. U., sužinojo apie dar vieną įvykį tarp V. ir mamos O. U., kurio metu V. susipyko su sese A. dėl 1 euro, kadangi sesė paėmė iš jo minėtą eurą. Tuomet V. jai papasakojo, kad mama jį spardė kojomis, stumdė, tempė, dėl ko V. nukrito ir prasiskėlė galvą. Iš pokalbio ir bendravimo su V. U. ir V. U. ji suprato, kad antras įvykis buvo apie 1,5 savaitės po pirmo įvykio. Kaip ji suprato, V. dėl antro įvykio negalėjo pranešti tėčiui, nes neturėjo telefono ir tėvas sužinojo apie tai jau pasiimdamas V. iš mamos O. U. Kurią konkrečiai 2018 m. vasario mėnesio dieną jai skambino policijos pareigūnai arba vaiko teisių atstovai dėl antrojo įvykio su V. U. ji nurodyti negali, tačiau tai galėjo būti vasario viduryje. Daugiau nieko pridurti neturi (2 t., b. l. 42–43).

Liudytoja 2018 m. spalio 26 d. apklausta A. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad negali prisiminti kada tiksliai, tačiau 2018 m. jos pusseserė O. U. bekalbant mobiliojo ryšio telefonu su ja, jai papasakojo, kad jos buvęs sutuoktinis V. U. parašė pareiškimą į policiją dėl to, kad ji sumušė savo sūnų V. U. O. jai pasakė, kad nuo V. žodžių tai buvo tada, kai tuo metu ji buvo atvykusi į Lietuvą iš Baltarusijos į svečius, kokia tai buvo konkreti data, ji nurodyti negali, tačiau tai galėjo būti nuo 2018 m. vasario 20 d. iki 2018 m. vasario 21 d. Ji kaip tik minėtas dienas svečiavosi pas O. U., adresu (duomenys neskelbtini), tuo metu visi vaikai nuolat gyveno su O., o su tėvu V. U. matėsi tam tikromis datomis ir tam tikru laiku pagal susitarimą. Vaikai elgėsi kaip įprastai, elgėsi draugiškai. V. dažnai konfliktuodavo su A., jie dažnai tarpusavyje konfliktuoja. Tarp O. ir V. minėtomis dienomis ji nematė jokio konflikto. 2018 m. vasario 21 d. apie 17-18 val. O. būdama kartu su visais vaikais su jos automobiliu vyko į stotį, kur O. turėjo ją palydėti į kelionę į Baltarusiją, Minską, ir tuo metu pagal lankymo grafiką atvyko V. U., jos buvęs sutuoktinis. Vaikai atsisveikino su ja, O. ir nuėjo iki V. U. automobilio, kur įlipo ir kartu su V. U. išvyko. O. su V. U. tą vakarą nebendravo (2 t., b. l. 47–49).

Liudytoja 2018 m. gruodžio 6 d. apklausta J. T. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad V. U., gimęs (duomenys neskelbtini), yra jos auklėtinis, jis mokosi (duomenys neskelbtini) mokykloje, trečioje klasėje. Jis yra jos auklėtinis nuo pirmos klasės. V. yra labai judrus, geranoriškas, draugiškas, protingas, švelnus, jautrus vaikas. Kadangi V. yra labai judrus vaikas, todėl pastarasis dažnai susižaloja, o būtent pargriūva, nusibrozdina, bandydamas kažkur prasibrauti, patekti. V. nenustygsta vietoje, ramiai pasėdėti negali. Kadangi jis yra labai judrus, todėl priprato prie jo padidinto judrumo ir būnant ekskursijose paprašo jį atokiau stovėti nuo važiuojamosios kelio dalies, taip pat V. eidamas kartu su klasiokais gali apibėgti ratu kiekvieną medį, nes jis turi daug energijos. Su kitais vaikais jis nekonfliktuoja, yra taikus, geranoriškas. V. motina O. U. domisi vaiko auklėjimu, nuolat dalyvauja tėvų susirinkimuose, teiraujasi dėl vaiko gebėjimų, mokymosi. 2017 m. V. tėvas mokslo metų eigoje tėvų susirinkimuose nedalyvavo ir vaiko pasiekimais nesidomėjo. 2017 m. pabaigoje pradėjo domėtis V. pasiekimais, atrašinėti į jos laiškus, kalbėtis apie V. Apie tai, kad V. tėvai yra išsiskyrę, ji sužinojo 2016 m. rugsėjo mėnesį, žinojo, kad V. vieną savaitę gyvena pas tėvą V. U., o kitą savaitę pas motiną O. U. V. būnant pirmoje klasėje matydavo, kad jis bėgdavo į glėbį ir tėvui, ir motinai, laukdavo abiejų tėvų. Šiuo metu V. apie santykius su mama ir tėčiu nieko nepasakoja, tik paminėdavo, kur yra palikęs kažkokius savo asmeninius daiktus – ar pas tėvą, ar pas motiną. Šiuo metu V. gyvena pas tėvą V. U. Kiek mato V. negali pasakyti, kad jis jaučiasi blogai gyvendamas kartu su tėvu, yra linksmas, džiaugsmingai nusiteikęs, laukia važiavimo namo. Apie motiną O. U. V. nėra nieko sakęs, nesidalino savo mintimis. 2018 m. kovo 23 d. O. U. el. paštu atsiuntė Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, kurioje buvo nurodytas jos lankymo grafikas, visa bendravimo tvarka su jos vaikais, taip pat ir V. U. 2018 m. rugsėjo 20 d. el. paštu V. U. atsiuntė minėtą nutartį jai į el. paštą. 2018 m. spalio mėnesį, pas ja pakalbėti atvyko O. U., kadangi norėjo sužinoti ir pasiteirauti apie vaiką, toliau V. Tuo metu buvo pertrauka ir V. vengė prieiti prie mamos, nors mama norėjo prie jo prieiti, jį apkabinti. V. J. T. nieko nepaaiškino ir nuėjo atokiau, žaisti su vaikais. 2018 m. vasario mėnesį nepastebėjo ant V. kūno jokių sužalojimų – nei mėlynių, nei galvos sumušimų. V. taip pat jai nieko apie sužalojimus nėra sakęs. Negali tiksliai pasakyti, ar V. lankė visas 2018 m. vasario mėnesio pamokas, taip pat patikslins vėliau, ar V. tėvas buvo pateikęs pažymą dėl sūnaus ligos vasario mėnesį. Iš V. buvo girdėjusi, kad mama jam ribojo naudojimąsi internetu per mobilaus ryšio telefoną, dabar kaip suprato, kad ir tėvas riboja naudojimąsi internetu. V. nėra iš tų vaikų, kuris dalinasi kas vyksta namuose, tarp jo ir tėvų, tarpusavio bendravimą. Apie konfliktus tarp mamos ar tėčio arba su seserimi jis nėra pasakojęs. V. motina galėtų charakterizuoti tik iš gerosios pusės, kadangi ji yra mandagi moteris, atvira, kuri visada domisi ir rūpinasi savo vaiku, visada suranda V. mokyklos patalpose pamestus daiktus, taip parodydama savo dėmesį ir rūpestingumą (2 t., b. l. 54–57).

Iš policijos įvykių registro išrašo matyti, kad 2018 m. vasario 15 d. 08.48 val. buvo gautas, o 11.31 val. registruotas pranešimas iš V. U., kad O. U. smurtavo prieš vaikus ir pavogė mobiliojo ryšio priemonę tuo būdu padarydama žalą. 1. Pirmadienio vakarą panaudodama fizinį ir psichologinį smurtą prieš sūnų V. U. atėmė telefoną. Stumdė jį ir mušė. Grumtynių metu buvo sudaužytas stiklas ir vos išvengta dar didesnės nelaimės, t. y. vaikas galėjo patirtį sunkų sužeidimą. 2. Pavogusi mobiliojo ryšio priemonę LG grasino ir žemino vaiką, tuo sukeldama jam dideles psichologines kančias. Vaikui buvo aiškinama, kad jis yra bejėgis ir niekas jam nepadės nei policija, nei vaikų teisės, į kurias vaikas aiškino, kad kreipsis. 3. Kitoje mobiliojo ryšio priemonėje, kuria naudojo sūnus V. U., nustatyta įdiegta šnipinėjimo programa. Kuriai diegti vaikas nėra davęs sutikimo. Ir apie tai, kad yra pažeidžiamos jo teisės į privatumą ir asmeninį gyvenimą, V. U. nežinojo. Daiktinis įrodymas šiuo metu pas V. U. (jis bus perduodas ikiteisminio tyrimo tyrėjui). 4. Smurtas prieš vaikus yra nuolatinis ir pasikartojantis, pastebėtas psichologinis smurtas jau daugiau nei metus, O. U. nuolatos įtraukia vaikus į tėvų konfliktus, kreiptasi ne kartą į vaikų teisių tarnybą ir policiją. Dėl policijos pareigūnų ir vaikų teisių nekompetentingumo, situacija peraugo jau į fizinį smurtą. Prašo policijos pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nuolatinio smurto prieš vaikus, ne pirmą kartą atliekamo mobiliojo ryšio priemonių vagysčių, ir padėti sugrąžinti iš vaiko pavogtą mobiliojo ryšio priemonę. Pradėti tyrimą dėl šnipinėjimo ir asmeninio gyvenimo pažeidimo (1 t., b. l. 40–42).

Iš policijos įvykių registro išrašo matyti, kad 2018 m. vasario 21 d. 11.18 val. gautas, o 15.52 val. buvo registruotas pranešimas iš V. U., kad 2018 m. vasario 18 d. informavo vaikų teisių skyrių, dėl nesiliaujančio psichologinio ir dabar jau fizinio smurto prieš vaikus. Informuoja, kad ir toliau yra žalojami vaikai, persiunčia vaikų teisėms siųstą pranešimą, kadangi yra nurodyta informuoti policiją taip pat. Negana to, O. U. sužinojusi, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl jos smurto prieš vaikus, vaiką bandė įtraukti į nelegalią ir dar labiau žalojančią veiklą, liepė jam pavogti įkalčius, kuriais gali būti įrodoma jos kaltė. Darė garso įrašus, kuriuose psichologiškai spaudė A. U. aiškinti esą O. U. nesmurtauja, esą V. U. susižeidžia pats ir panašiai. Visiškai nesistengia vaikų apsaugoti nuo psichiką žalojančių veiksmų. 2018 m. vasario 18 d. V. U. buvo sužalotas eilinį kartą, smurto prieš jį metu. Net kelis kartus jis šiandien buvo mušamas rankomis, spardomas kojomis, stumdomas ir kalinamas mažoje erdvėje, žalojama jo psichika ir gąsdinamas, jei kam nors pasiskųs jis bus baudžiamas dar labiau. Smurto metu sužalota jo koja, yra sužeidimų nuotraukos, kadangi vaikai ,,kalinami“ pas O. U., ir nėra galimybės atlikti medicininę apžiūrą, vaikai atsiuntė sužeidimų nuotraukas. Prašo skubiai pradėti ikiteisminį tyrimą. Taip pat prašo užtikrinti, kad tyrimo neatliks L. G., nes jau yra aplaidžiai atlikusi tyrimą, taip pat labai nemandagiai bendraujantis asmuo ir dėl to smurtas nesiliauja (1 t., b. l. 43–44).

Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikalstamų veikų registravimo skyriaus tyrėjo 2018 m. vasario 15 d. tarnybinio pranešimo dėl aplinkybių tikslinimo matyti, kad dirbant pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 01-1-07860-18 apklausinėjant V. U. jis parodė, kad su sūnumi V. po galimo smurto prieš jį lankėsi pas psichologę D. S., kuri gali suteikti informacijos. Bendraujant su psichologe telefonu nustatyta, kad ji bendravo su V. ir nurodė, kad jai susidarė įspūdis, kad vaikai labiau nori gyventi pas tėvą, tačiau nori matytis ten gyvendami taip pat ir su motina. Taip pat nurodė, jog susidarė įspūdį, kad O. U. auklėja vaikus griežtai, V. nurodė, kad kilo konfliktas dėl telefono su mama ir jie su mama apsistumdė, kilo konfliktas. Psichologės manymu, namuose, kur šiuo metu gyvena vaikai su mama ir O. U. draugas, grėsmės vaikams jokios nėra. Tikslinant įvykio aplinkybes ir siekiant atlikti įvykio vietos apžiūrą ir pabendrauti su O. U., nuvykta adresu (duomenys neskelbtini), kur gyvena minėta šeima. Laiptinės durys yra rakinamos, domofonu skambinant į butą durų niekas neatidarė, languose taip pat buvo tamsu (1 t., b. l. 58).

Iš 2019 m. spalio 15 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėta CD laikmena su 6 garso įrašais, kuriuos 2018 m. kovo 26 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu pateikė V. U. Pateikti telefoninio pakalbio tarp vaiko V. U. (V.) ir tėvo V. U. (T.) garso įrašai 2018 m. vasario 13 d. (1-4 garso įrašai 18.03 val., 18.12 val., 18.18 val., 18.21 val.), 2018 m. vasario 16 d. (5 garso įrašas) ir 2018 m. vasario 18 d. (6 garso įrašas).

Garso įraše Nr. 1 užfiksuota: V.: Tėti, labas. T.: Labas, mažuk. Ką veiki? V.: Tėti, tai V. dabar kalba su ta teta, kur atėjus, tai po to pasakysiu, kad jis tau perskambintų. T.: A, gerai, gerai. V.: Gerai, ate. T.: Ate.

Garso įraše Nr. 2 užfiksuota: V.: Tėti. T.: Aha. V.: Labas, tėti. T.: Labas. V.: Ką man norėjai pasakyti? T.: Ai, aš tik norėjau, dabar jūs ten užsiėmę girdėjau, dėl kortelės norėjau paklausti, ar tau jau davė ar nedavė. V.: Nu aišku, kad nedavė, ir tėti. T.: Mhm. V.: Ir aš noriu tau pasakyti, kad mama atėmė mano LG telefoną ir neduoda, ir dar, kai buvo atėmusi tada (nesuprantama, ką sako), ir dar sako, kad už mano pinigus turės pirkti stiklą, nes sakė – aš išdaužiau stiklą, nes mama man nedavė telefono, mano LG. T.: O siaubas, o siaubas. Kada čia, tada, kai trečiadienį? Ar dabar vėl atėmė? V.: Aaa, pirmadienį. T.: O siaubas, o tą, kur aš tau daviau telefoną irgi atėmė? V.: Taip, tą ir sakau, LG atėmė. T.: Tai pasakyk, kad parašysim Vaikų teisėms iškarto. Viskas, ka. V.: Tėti, aš nesakysiu. Ji man atiduos, kai aš važiuosiu pas tave ir tada, ir tada, ir tada aš tik pas tave liksiu. T.: Pasakyk, kad ji neturi teisės tavo daiktų atiminėti. Pasakyk. V.: Aš sakiau jai šimtus kartų taip. T.: Tai gerai, aš parašysiu šiandien vaikų teisėms, kad tavo telefonus pavogė ir dar sakyk, kad policijai pranešiu, kad pavogė telefoną, kad neatiduoda. V.: Gerai, gerai. T.: Gerai, mhm. V.: Ate. T.: Ate.

Garso įraše Nr. 3 užfiksuota: V.: Alio, tėti. T.: O kas ten pas jus per teta atėjusi dabar yra? V.: Kas? T.: Kokia ten teta atėjusi? V.: Ai, tokia gera. T.: Bet iš Vaikų teisių, ar ne? V.: Taip, klausinėja, ar nori, dar vieną dieną būti su seneliais? T.: Mm, o klausyk, o tu tai tetai sakei dėl telefono? V.: Kas? T.: Tai tetai sakei dėl telefono? V.: Ne. T.: O jinai jau išėjo? V.: Ne, bet aš nesakysiu. T.: O koks jos vardas, gali pasakyti? V.: Nežinau. T.: Paklausk, aš tiesiog jai paskambinsiu dabar, pakalbėsiu su ja. V.: Taip, tėti, aš einu (girdisi ragelyje taip, taip, o koks jūsų vardas? Kas?). V.: Tėti. T.: Taip. V.: Jos vardas I. V.: I.? V.: Mhm. T.: Tu tai jai nesakei dėl telefono, kad padėtų tau atgauti? V.: Ne, aš jai nesakysiu, tu pasakysi. T.: Nu gerai, aš jai tuoj paskambinsiu, pakalbėsiu su ja, mhm. V.: Mhm.

Garso įraše Nr. 4 užfiksuota: V.: Alio, tėti. T.: Žėk, gal tu, V., gali jam duot telefoną, aš jo, nėra matai internete jo telefono, tai. V.: Tėti, aš jau pasakiau. T.: Aa, gerai, ai duok man su juo pakalbėti truputį. V.: Gerai, gerai, duodu. V.: Tėti. T.: Taip. V.: Jis sako, kad „biškį“ vėliau. T. Ai, gerai, tai tada tiesiog tegul man paskambina, gerai, kai pabaigs ten. V.: Gerai, ate. T.: Mhm, ate.

Garso įraše Nr. 5 užfiksuota: V.: O žinai ką? T.: Ką, mažuti? V.: (nesuprantama, ką sako). T.: Kaip sakai? V.: (nesuprantama, ką sako). T.: Kas nekreipia dėmesio? V.: Policija. T.: Nieko žinok, šiandien aš jau parašiau vaikų teisėms, tai viskas bus gerai. O Policija buvo atėjusi? V.: Buvo. T.: Ir nepadėjo tau? V.: Taip. T.: Mhm. O ką sakė? V.: Sakė, nu kad, kad čia jūs su mama, bet (nesuprantama, ką sako), tai tada pasakiau, kad pirmadienį tada, o tada, o tada kažką (nesuprantama, ką sako). T.: Mhm, mhm, ai paklausė, ar nemušė tave? V.: Mhm. T.: Nu nemušė dabar. V.: Ne. T.: O ką tau sako, kodėl neduoda tau tavo telefono? V.: Nu sako, kad kai atiduosi tą juodą, tada aš tavo. T.: Tai juodas policijoje, matai jis ten, mhm, policininkai sakė tą juodą sutvarkys, o šitą tau padės, atiduos ten dabar matyt, va taip, tai žodžiu. V.: Tai. T.: Nu tai va, dabar aš tau nupirksiu kitą dar, jei tau to neatiduos, tai aš dar kitą tada nupirksiu, gerai, o ta mamytė. V.: Mhm, (nesuprantama, ką sako). T.: Tai nieko, mažuti, aš tau nupirksiu, va kitą trečiadienį, kai pasimatysime, aš tau duosiu kitą telefoną, o šitą apmokėsim, gerai? V.: Mhm. T.: Nu tvarkoj, nepergyvenk, viskas bus gerai, neleisk, kad tave skriaustų, va ir mes išauklėsim tą vagį, gerai? V.: Mhm.

Garso įraše Nr. 6 užfiksuota: T.: Labai gerai, tai sugrąžins. O šita, kaip tau sekasi? V.: Blogai. T.: Blogai, ane? Erzina tave, kad neatiduoda? V.: Ne, tiesiog, muša, stumdėsi ir mušė. T.: Šiandien stumdė? V.: Ir dar laikė virtuvėj. T.: Šiandien mušė, šiandien irgi mušė, mažuti? V.: Taip. T.: O siaube, kaip tave mušė šiandien? V.: Laikė tik virtuvėj, per užpakalį mušė ir stumdė. T.: Šiandien? V.: Mhm. T.: Ojojoj. O tau skaudėjo labai? V.: Labai, ir net kraujas bėgo. T.: Oho, iš kur bėgo? V.: Iš kojos. T.: O siaubas, o siaubas, nu aš paprašysiu būtinai, būtinai paprašysiu vaikų teisių, kad tau ten nebeleistų būti, būtum tik pas mane, kad tau būtų saugu, gerai? V.: Hmh. T.: Paprašysiu, kad tavęs ten nebeskriaustų daugiau, nu kas čia, kiek gi galima taip skriausti mano sūnelį. U. reikia ginti visus, gerai, mes, U., apginsi tave, gerai? V. Mhm. T.: Neskriaus tavęs, gerai. Oi, mažiuliukai, mažiuliukai, o kitų vaikų nemušė? V.: Ne, nes A. vogė mano pinigus, tai tada aš ant jų labai supykau, ir tada mama mane. T.: O tai kaip tu tą koją užsigavai, kad tau kraujas bėgo, ką ji tau padarė su ta koja? V.: Kas? T.: Ką ji tau padarė su ta koja, kad kraujas bėgo? V.: Aš bandžiau prasmukti, o ji man (nesuprantama, ką sako). T.: Ką ji padarė? (nesuprantama, ką sako) T.: Aš tave blogai girdžiu, kaip sakai? V.: Man, aš bandžiau išeiti iš virtuvės ir dar, nu o tada mama perbrėžė. T.: Trenkė. V.: Perdrėskė su oda. T.: Su durim? V.: Ne. T.: Su rankom? V.: Taip. T.: O siaubas, tai sudraskė tau koją? V.: Mhm, ne visą, tik labai mažai. T.: O stumdė, kaip tave pastūmė, tu nukritai, kai tave pastūmė? V.: Ne, ji mane stumdė nuo durų, stumdė ir supratai, aš bandžiau. T.: Ir mušė kaip? Su rankom ar su kojom? V.: Mušė irgi. T.: Su rankom ar su kojom? V.: Su rankom ir su kojom? T.: Ir su kojom, ir su rankom mušė? V.: mhm. T.: Tai tau labai liūdna buvo? V.: mhm. T.: Tai tu verkei? V.: Mhm, labai stipriai. T.: Ir niekas tavęs nepaguodė? V.: Čia buvo tris kartus taip šiandien. T.: o siaubas, ir niekas tavęs nepaguodė? V.: Ne. T.: Nu, mažuti, tu būk stiprus, gerai, pakentėk dar kelias dieneles, mes tave būtinai apsaugosim gerai? V.: Mhm. T.: Mažuti tu mano, branguti sūnau, sūneli, mes tave būtinai apsaugosim, irgi I. siųsim į gynybą, negalima taip. Sakei, kad vaikų teisėm pasakysi? V.: Ne. T.: Nesakei. V.: Ne. T.: Tai kitą kart pasakyk, kad tavęs nemuštų, aš pasakysiu Vaikų teisėms, iškviesiu policiją, tu kažkaip biškį, nebijok gintis, gerai, ar tu bijai? V.: Gerai. T.: Nebijosi ar bijosi? V.: Mm, „biškį“ bijosiu. T.: O kodėl bijai mamai taip pasakyti? V.: Aš tau nebijau. T.: Bijai, kad paskui tave dar labiau bars? V.: Taip, nu, taip. T.: Mm, nu gerai mažuti, kentėk kaip nors, jeigu ką, prašyk A., kad tau padėtų, gerai, nebegalima skriaust mano vaikų, nebegalima, tu esi U., U., taip, tu turi būti tvirtas, stiprus mano berniukas ir mes tave apginsim gerai, nuo visų šitų skriaudėjų, gerai? V.: Mhm. T.: Nu mažuti, laikykis, gerai branguti mano, gerai. Duosi man M., „biškį“ gerai? V.: Kas? T.: Duok man dar M., gerai? V.: M.. M.: Labas, tėti. T.: Labas mano zuikuti, ką ten šiandien vėl V. mušė? M.: Taip. T.: O tavęs nemušė. M.: Ne. T.: Zuikuti, tau baisu buvo, kai V. mušė? M.: Ką. T.: Tau baisu buvo, kai V. mušė? M.: Taip. T.: Zuikuti mano, M., o kaip mes tavęs laukiam, žinok, greičiau atvažiuotumėt jūs čia, vaikučiai, į saugią teritoriją, ten jūsų niekas nebeskriaustų, nu kiek gi galima skriaust mano mažiukus mano vaikų skriaust niekam aš neleisiu, gerai, mažute? M.: Bet mes jau greitai atvažiuosime. T.: Taip, už kelių dienelių, gerai? M.: Aha. T.: Nu lauksiu labai, mažute, myliu myliu tave labai stipriai, gerai? M.: Gerai. T.: Nu ate, mažuliukai man dar biškį A., gerai. M.: Ką? T.: Duosi man dar „biškį“ A.? M.: Taip. T.: Nu, myliu tave (1 t., b. l. 87–91).

Iš Baltijos Amerikos klinikos 2018 m. vasario 21 d. gydytojo apžiūros lapo matyti, kad buvo apžiūrėtas V. U. Nurodoma, jog berniukas pasakoja, kad užvakar (arba 02.18) dienos metu mama apstumdė, mušė per kojas, nes berniukas pykosi su sese. Berniukas sako, kad mama pastūmė ir jo galvą trenkė į kampą, per koją sudavė ranka. Jam nustatyta: kairės blauzdos priekyje stebima apie 3 cm mėlynė (gelsvai-žalsva), ant dešinės blauzdos priekio įdrėskimas apie 1,5 cm. Galvos plaukuotoje dalyje dešinėje viršugalvio srityje apie 1,5 cm šašas, patinimas. Diagnozė – kairės blauzdos sumušimas, dešinės blauzdos odos įbrėžimas, galvos plaukuotosios dalies paviršinė žaizda (1 t., b. l. 108; 2 t., b. l. 2).

Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2018 m. birželio 15 d. specialisto išvados Nr. G 1981/2018(01) matyti, kad V. U. 2018 m. vasario 21 d. Baltijos Amerikos klinikoje nustatyta nedidelė šašu padengta žaizda viršugalvyje ir besirezorbuojanti poodinė kraujosruva kairėje blauzdoje bei odos įbrėžimas dešinėje blauzdoje. Žaizda galvoje galėjo būti padaryta kieto daikto buka briauna, kampu; kraujosruva kietu buku riboto paviršiaus daiktu; odos įbrėžimas kieto daikto briauna, kampu, smaigaliu. Žaizda galvoje ir kraujosruva blauzdoje galėjo būti padaryta prieš 2-4 paras iki vaiko apžiūrėjimo klinikoje. Blauzdos odos įbrėžimas padarytas prieš jį nustatant minėtoje klinikoje, tiksliau apie padarymo laiką pasisakyti negalima, nes tam būtini įbrėžimo požymiai neaprašyti. Sužalojimų padarymo galimybė vienu laiku neatmetama. Visi šie trys sužalojimai tiek pavieniui, tiek ir visi kartu atitinka nežymaus masto sveikatos sutrikdymą. Kiekvienas iš šių sužalojimų galėjo būti padarytas nemažiau kaip vienu trauminiu poveikiu – viso poveikių buvo nemažiau kaip trys. Daugiau sužalojimų, kurie galėjo būti padaryti 2018 m. vasario mėnesį ar kitu artimu laiku, nenustatyta (2 t., b. l. 6). 

Iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2019 m. birželio 4 – liepos 4 d. ekspertizės akto Nr. 103MS-108/2019 matyti, kad 2019 m. birželio 4 d. buvo atlikta ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizė V. U. Šios ekspertizės akto išvadose nurodoma, kad: 1. V. U. praeityje, tiriamos nusikalstamos veikos padarymo metu nesirgo bei šiuo metu neserga lėtiniu psichikos sutrikimu. V. U. nebuvo ir šiuo metu nėra laikino psichikos sutrikimo būsenoje. Ekspertizės metu jam konstatuotas emocijų sutrikimas vaikystėje (F93.8); 2. V. U. konstatuojami kiti emocijų sutrikimai vaikystėje F93.8. Šis sutrikimas siejamas ne tik su byloje tiriama veika, bet ir tėvų tarpusavio konfliktais bei nesutarimais dėl vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos su jais nustatymo, todėl tiesioginiu priežastiniu ryšiu šio sutrikimo susieti tik su byloje tiriama įtariamosios O. U. nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 3 dalyje, nėra galimybių. Pažymėtina, jog V. U. psichikos būklė yra sutrikdyta šių faktorių visumos. Kadangi neigiamą poveikį padarė įvykių visuma, todėl nėra galimybės įvertinti ir sveikatos sutrikdymo masto; 3. V. U. nenustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties, mąstymo ir kiti individualūs psichologiniai ypatumai, dėl kurių jis negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių bylai reikšmingų aplinkybių ir duoti apie tai parodymų. Nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti V. U. parodymais, tačiau jų vertinimą apsunkina konfliktiška liudytojo V. U. ir įtariamosios O. U. situacija dėl vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo su jais. Plačiau ekspertizės išvadose; 4. Žiūrėti atsakymą Nr. 3; 5. Intelektiniai V. U. gebėjimai atitinka jo amžių. Mąstymo ir atminties sutrikimų, dėl kurių jis negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių aplinkybių, jų įsiminti ir vėliau atgaminti, jam nenustatyta. Ekspertizės metu stebimi emociniai V. U. sunkumai – jam yra sunku įvardinti žodžiais, kaip jis jaučiasi, jis yra jautrus kitų nuomonei, subjektyviai sudėtingose situacijose (pvz., kai yra išsigandęs, jaučiasi bejėgiškai) reaguoja priešiškumu, prieštaraujančiu elgesiu. Padidintas polinkis fantazuoti ar painioti vaizduotės produkciją su realia patirtimi V. U. nenustatytas. Padidintas polinkis į įtaigumą V. U. nebūdingas, tačiau subjektyviai sudėtingose situacijose (pvz., kai yra išsigandęs, jaučiasi bejėgiškai), taip pat situacijose, kurių savo amžiuje gerai nesupranta (pvz., tėvų tarpusavio nesutarimų, jų priežasčių, teisminių aspektų) jis lengviau pasiduos suaugusiųjų, ypatingai tų, kuriems jaučia prielankumą ir su kuriais tapatinasi, poveikiui (2 t., b. l. 92–101).

Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir veikų kvalifikavimo motyvai

BK 140 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiame straipsnyje nurodytos veikos padarymas savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui baudžiamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o mažamečiui – pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. BK 140 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti.

O. U. šioje byloje kaltinama pagal BK 140 straipsnio 3 dalį tiek fizinio skausmo sukėlimu, tiek nežymiu savo mažamečio sūnaus V. U. sveikatos sutrikdymu (pagal straipsnio dispoziciją nežymiu sužalojimu), kurį ji padarė mušdama ir kitaip smurtaudama (kaltinime nurodytais veiksmais).

Valstybinis kaltintojas O. U. pareikštą kaltinimą grindžia šių duomenų visuma – iš dalies kaltinamosios O. U. parodymais, nukentėjusiojo V. U. parodymais, liudytojos D. S. parodymais, mažamečių V. U. ir A. U. parodymais, specialistų išvadomis, kita bylos medžiaga.

Pažymėtina, jog teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 str. 1, 3, 4 d.). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 str. 2, 5 d.). Duomenys tikrinami atliekant BPK nustatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Svarbu, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus ir teismui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad kaltininkas padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios jis yra kaltinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-642/2012; 2013 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013; 2017 m. liepos 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-175-696/2017; 2019 m. balandžio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-99-895/2019).

Nagrinėjamu atveju, BPK 20 straipsnio nustatyta tvarka įvertinus byloje surinktų ir teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtų duomenų visumą, teismui kyla abejonių dėl šioje byloje surinktų duomenų (įrodymų) patikimumo bei to, kad kaltinamoji iš tiesų padarė nusikalstamas veikas, dėl kurių ji yra kaltinama.

Iš byloje surinktų duomenų visumos matyti, kad 2018 m. vasario mėnesį O. U. namuose (duomenys neskelbtini), tuo metu kartu su ja gyvenant jos vaikams V. U., A. U. ir M. U., iš tiesų kilo konfliktinės situacijos – pirmoji tarp O. U. ir V. U. dėl mobilaus ryšio telefono naudojimo, antroji – tarp V. U. ir O. U., šiai bandant spręsti konfliktą tarp V. U. ir A. U. To neneigia pati kaltinamoji, apie tai kalba V. U., A. U., V. U., kiti bylos duomenys. Taip pat matyti, kad aptariamuose įvykiuose tiesiogiai dalyvavo tik du asmenys, t. y. pati kaltinamoji ir mažametis nukentėjusysis V. U. Kitų asmenų parodymai bei kiti bylos duomenys šiuo atveju yra netiesioginiai įrodymai, daugiausiai liudijantys tai, ką pasakojo mažametis. Iš tiesų byloje esančiuose duomenyse yra fiksuota, kad O. U. kaltinime nurodytu metu ir vietoje galimai naudojo nurodytus smurtinio pobūdžio veiksmus prieš V. U., kurie galėjo sukelti jam ir atitinkamus padarinius. Tai matyti iš V. U., V. U., A. U., D. S. parodymų, V. U. pateiktų garso įrašų apžiūros protokolo, Baltijos Amerikos klinikos 2018 m. vasario 21 d. gydytojo apžiūros lapo, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2018 m. birželio 15 d. specialisto išvados, kai kurių Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (buvusio Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus) specialistų raštų (pvz., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus Pagalbos vaikui organizavimo poskyrio inspektorės S. M. 2018 m. vasario 26 d. akto Nr. A715-1185/18(2.13.2.10-AD15) (5 t., b. l. 12)).

Apklausta tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu O. U. nuosekliai neigė 2018 m. vasario mėnesį jos namuose tarp jos ir sūnaus V. U. kilusių konfliktinių situacijų metu naudojusi sūnaus atžvilgiu kokį nors fizinį smurtą. Ji nurodė, kad pirmo epizodo metu V. šokinėdamas ir bandydamas pasiekti bei atimti telefoną (duotą tėvo, kurį ji iš jo paėmė drausdama toliau žaisti žaidimus), tempė ją už rankovių, traukė į save ir, gali būti, kad jis pats atsitrenkė į kažkokį baldą ir užsigavo, paslydo ir nukrito, pati ji jį tik prilaikė ranka, kad jis jos nestumtų ir neištrauktų telefono iš rankų, tačiau pabrėžė, kad tikrai savo vaiko nestumdė, netrankė, nespardė. Antro epizodo metu, pasak kaltinamosios, ji, bandydama spręsti kilusį konfliktą tarp sūnaus V. ir dukters A., užsidarė su V. virtuvėje ir neleido jam išeiti, kol šis neapsiramins, pati atsisėdo prie durų, o V. bandė aktyviai ištrūkti iš virtuvės, iš jos rankų, bėgdamas į ją, į sieną, kampą atsitrenkė, į taburetę, šaldytuvą galėjo atsitrenkti, kai atsitrenkdavo į jos koją, ji jį prilaikydama galėjo netyčia įbrėžti ir nagu, tačiau jo taip pat nemušė, nespardė, galvos į durų kampą netrenkė, nebuvo praskėlusi. O. U. teigimu, jos sūnus V. U. (kaip ir kiti vaikai) yra įtakotas tėvo V. U., dėl ko pasakoja apie jos fizinį smurtą prieš jį ir duoda tokius parodymus.

Mažametis V. U. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją iš tiesų parodė, kad „Sakė, kad mama jį mušė, jam taip atrodo. Jis turėjo rankose telefoną, o mama jį atėmė, jis bandė išsisukti ir atimti, bet mama nuėjo į savo kambarį ir užsirakino, jis bandė daužyti duris. Mama, kai dar nebuvo užsidariusi, jį stumdė. Dar buvo atvejis, kai A. pasiėmė jo vieną eurą ir jis supyko, tada sulaužė jos namelį, kai lipo į lovą. A. pradėjo rėkti, mama jį uždarė virtuvėje, dar jis bandė ištrūkti. Mama jį plėšė, mušė, spardė. Trečią kartą mama jį prispaudė ir trenkė į durų kampą.“ „Pirmas kartas buvo, tai įvykis dėl telefono, jis šokinėjo ir bandė pasiekti savo telefoną, o mama daug kartų jį stumdė rankomis (parodė į krūtinę), jis griūdavo. Griūdavo ant grindų, jam skaudėdavo nugarą (parodė į nugaros apačią). Stumdė daug kartų, mano, kad daugiau nei 10 kartų, jam atrodo, kad 11 kartų, jis neskaičiavo, nes norėjo pasiekti telefoną. Nugarą jam skaudėjo dvi dienas, dėl šio įvykio sužalojimų nebuvo. Jis mamai sakė, kad ji atiduotų telefoną, o ji tik laikė jį ir nieko nekalbėjo.“ „Prašė mamos, kad atiduotų telefoną, jis pradėjo ant jos rėkti, bet mama telefono neatidavė. Pradžioje jis rėkė, vėliau verkė, kad jam neatiduoda telefono. Kai mama jį stumdė, telefoną laikė aukštai.“ „Jam atrodo, kad mama jį stumdė viena ranka, nes kitoje laikė telefoną. Mama su kaire laikė telefoną, o su dešine ranka jį stumdė. Kai mama jį stumdė, jis prašė atiduoti telefoną, vėliau pradėjo šokinėti, norėjo atimti telefoną, tempė jos ranką, tada mama perdėjo telefoną į kitą ranką ir jį stumdė. Jis mamos nestumdė, tik pritraukė jos ranką, kad galėtų pasiimti telefoną, tada mama perdėjo telefoną į kitą ranką.“. „Kai sugriovė netyčia A. namelį, tada mama sakė, kad neliptų ant A., tada A. pradėjo pykti ant jo. Tada mama uždarė jį į virtuvę ir padėjo kėdę, jis norėjo išeiti, tada mama stumdė, mušė, spardė. Mušė su ranka, kad jis pasitrauktų, spardė (parodė) tada ir stumdė, jis bandė pralįsti pro tarpelį, tada stumdė. Kai mušė su ranka, pataikė jam atrodė į pilvą (parodė), pataikė keturis kartus su ranka, kai pataikė į pilvą prisimena, tada skaudėjo.“ „Spardė į koją ir pataikė, (rodė į kojų apačią) įvairiai spyrė, tikrai jis neskaičiavo, kiek spyrė. Buvo daug spyrių kur spardė, o mėlynės buvo keturios, bet spardė daug daugiau, bet mėlynių buvo keturios.“ „Dar buvo ir ant rankų mėlynės, kai mušė ir stumdė, buvo (rodė į rankas), sesė A. matė mėlynes. Nufotografavo A. ir nusiuntė tėčiui, daugiau niekas nematė mėlynių. Gal gydytoja matė mėlynes, ten prie kur jie gyveno (duomenys neskelbtini) kažkokia yra, ten buvo kabinetas ir tikrino vaikus, neatsimena. Gydytoja apžiūrėjo, ar nėra galvos sutrenkimų, nes jam svaigo galva, kai sutrenkė, daugiau arba nieko nedarė, arba neatsimena. Dar ėmė kraują. Gydytoja apžiūrėjo jam galvą, nes ten (parodė į dešinę galvos pusę) buvo guzas, kai mama trenkė į durų kampą. Kai jis truputį perėjo ir norėjo atidaryti duris, ir tada mama trenkė (rodė rankomis kaip įvyko įvykis). Jis peršoko, prašliaužė, tada mama prisivijo ir trenkė į durų kampą ir truputi prispaudė ranką. Ranką prispaudė arba su durimis, arba su rankomis, toje vietoje nieko neliko. Kai su durimis pataikė, tai neskaudėjo rankos, o galvą tai skaudėjo žiauriai ir svaigo. Galva svaigo iš karto tada, kai sumušė, ir dar penkias dienas. Kraujo nebuvo.“. Taigi V. U. taip pat nurodė, jog pirmuoju atveju mamai atėmus iš jo telefoną ir jį laikant rankoje pakeltą, jis bandė jį pasiekti, atimti, pats šokinėjo, tempė mamos ranką, pritraukė jos ranką, kad galėtų pasiimti telefoną, tačiau tuo pačiu vertino, kad mama jį stumdė, dėl ko jis buvo nugriuvęs ir jam skaudėjo nugarą. Antruoju atveju taip pat nurodo, kad kai mama uždarė jį virtuvėje jis bandė ištrūkti, bandė pralįsti pro tarpelį, norėjo atidaryti duris, peršoko, prašliaužė, tačiau vėlgi vertino, kad be to, mama jį mušė, spardė, trankė.

Vertinant šiuos V. U. parodymus, viena vertus, atsižvelgtina į tai, kad pagal Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2019 m. birželio 4 – liepos 4 d. ekspertizės aktą Nr. 103MS-108/2019 V. U. nenustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties, mąstymo ir kiti individualūs psichologiniai ypatumai (ar sutrikimai), dėl kurių jis negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių bylai reikšmingų aplinkybių, jų įsiminti ir vėliau atgaminti, bei duoti apie tai parodymų, taip pat nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti V. U. parodymais. Kita vertus, tame pačiame ekspertizės akte nurodoma ir tai, kad V. U. parodymų vertinimą apsunkina konfliktiška liudytojo V. U. ir įtariamosios O. U. situacija dėl vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo su jais. Detalizuojant šią išvadą, ekspertizės akte pažymima, jog tiriamojo V. U. tėvų tarpusavio nesutarimai daro įtaką ne tik vaiko būsenai (kalbėdamas apie tai, jis piktas, liūdnas, nerimastingas), bet ir jo vertinimams. Tiriamasis stipriai identifikuojasi su tėčiu (jo mąstysena, elgsena) ir nuvertina mamą. Kraštutinis tėvų vertinimas (tėtis geras, mama bloga), yra ne tik neadaptyvus – kenkia psichologinei tiriamojo gerovei, bet ir gali sąlygoti labiau nuvertinančią jo poziciją, kalbant apie įtariamosios veiksmus (galimai jo atžvilgiu atliktus veiksmus vaikas gali vertinti kaip stipresnius, pabrėžti labiau tyčinį mamos norą jį skriausti) (akto 17-18 lapai). Taip pat Ekspertizės akto išvadose nurodoma, jog ekspertizės metu stebimi emociniai V. U. sunkumai – jam yra sunku įvardinti žodžiais, kaip jis jaučiasi, jis yra jautrus kitų nuomonei, subjektyviai sudėtingose situacijose (pvz., kai yra išsigandęs, jaučiasi bejėgiškai) reaguoja priešiškumu, prieštaraujančiu elgesiu. Nors padidintas polinkis fantazuoti ar painioti vaizduotės produkciją su realia patirtimi V. U. nenustatytas, bei padidintas polinkis į įtaigumą jam nebūdingas, tačiau subjektyviai sudėtingose situacijose (pvz., kai yra išsigandęs, jaučiasi bejėgiškai), taip pat situacijose, kurių savo amžiuje gerai nesupranta (pvz., tėvų tarpusavio nesutarimų, jų priežasčių, teisminių aspektų) jis lengviau pasiduos suaugusiųjų, ypatingai tų, kuriems jaučia prielankumą ir su kuriais tapatinasi, poveikiui.

Apie tai, kad V. U. 2018 m. vasario mėnesį mamos O. U. namuose įvykusių konfliktinių situacijų ir jų metu vykusių įvykių, ypač mamos veiksmų, vertinimui galimai turėjo ir turi įtakos jo tėvų konfliktiški santykiai dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su jais, bei tėvo V. U. elgesys, mąstymas ir nuostatos, byloja ir kitas Teismo psichologijos ekspertizės aktas – 2019 m. lapkričio 20 d. – 2020 m. sausio 31 d. V. U. ekspertizės aktas Nr. 103MS-213/2019, kuris buvo parengtas civilinėje byloje Nr. e2-78-1050/2020 (dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo ir kt.) (4 t., b. l. 15–26). Šioje V. U. psichologinėje išvadoje pažymėta, kad „<...> įvertinus berniuko elgesio su mama ir jo pasisakymų apie mamą prieštaras bei kitimą priklausomai nuo aplinkybių, verbalinį tendencingą tėvo ir jo šeimos palaikymą, o motinos – nuneigimą, nevaikiškus išsireiškimus, kurie yra būdingi jo tėvui, galiausiai – berniuko turimas žinias apie teisminius dalykus, tėvų tarpusavio konfliktus (pvz., savo elektroniniame laiške Vilniaus m. vaikų teisių apsaugos skyriui, 2018-02-11, tėvas išreiškia susirūpinimą vaikais, tačiau tuo pačiu atskleidžia, kad po to, kai vaikai praleidžia laiką su mama, jis klausinėja jų apie motiną, jos elgseną, motinos neleidimą naudotis telefonu įvardina kaip „psichologinio gniuždymo metodą“, kad vaikus jis skatina apie konfliktines situacijas pranešti policijai, VTAS ar jam pačiam bei pateikia šių konfliktų vertinimą girdint vaikams, pačias konfliktines situacijas jis pateikia vienpusiškai; perteikia vaiko išsireiškimus, kad jis nepasitiki policija ir VTAS, nes jie pasitiki, draugauja tik su mama ir kt.), galima pagrįstai tvirtinti, kad V. dar negali išreikšti savarankiškos nuomonės gyvenamosios vietos ir/ar bendravimo tvarkos nustatymo klausimu.“ „<...> Berniukui daromas poveikis, formuojant jo neigiamas nuostatas motinos atžvilgiu, atsiskleidžia per jo pasisakymus (kai demonstruoja neigiamas nuostatas motinos ir teigiamas – tėvo atžvilgiu; kai jo argumentai neatitinka jo amžiaus ir norų), elgseną (demonstruoja priešiškumą motinos ir palankumą – tėvo atžvilgiu). <...>“ (akto 11 lapas).

Taigi šios išvados leidžia spręsti, jog V. U. parodymuose taip pat pasakojimuose kitiems asmenims apie 2018 m. vasario mėnesį mamos namuose konfliktinių situacijų metu vykusius įvykius, ypač mamos veiksmus, atsispindi galimai nevaikiški ir jo amžiui nebūdingi, tėvo V. U. poziciją ir žodžius bei vartojamas frazes atitinkantys jų vertinimai, V. U. sąžiningai manant, kad tai iš tiesų vyko ir tai yra išreikšta tinkamais, teisingais, jo paties žodžiais. Kaip matyti iš jo parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui, apie pirmąjį konfliktą, kurio metu O. U. paėmė iš jo tėvo duotą mobilaus ryšio telefoną, iš pradžių jis pasakoja neutraliai, pabrėždamas savo veiksmus, kurių ėmėsi – „jis šokinėjo, bandė pasiekti, atimti“, prisimindamas, kad po to mama užsirakino savo kambaryje, o jis daužė duris, ir tik pabaigoje pridurdamas, kad prieš tai, kai mama užsirakino kambaryje, jį stumdė. Detalizuodamas tai nurodo, kad mama daug kartų jį stumdė, jis griūdavo ant grindų ir jam skaudėdavo nugarą, tačiau jis neskaičiavo, kiek kartų stumdė, nes norėjo pasiekti telefoną. Po to jo pasakojimas nukrypsta į telefono paėmimo aplinkybes, pabrėžia, kad mamos vis prašė atiduoti telefoną, pradžioje pats rėkė, vėliau verkė, kad jam neatiduoda telefono, o ji tik laikė jį (telefoną), nieko nekalbėjo ir jo neatidavė. Dar vėliau jis vėl pasakoja kaip vyko stumdymas, kad tuo metu jis taip pat prašė atiduoti telefoną, vėliau pradėjo šokinėti, norėjo atimti telefoną, tempė jos ranką, o mama perdėjo telefoną į kitą ranką, nors tuo pačiu mini, kad jis mamos nestumdė, tik pritraukė jos ranką, kad galėtų pasiimti telefoną. Po to V. prisimena aplinkybę dėl durų stiklo išdaužimo, kad kai mama užsidarė į kambarį, jis daužė duris ir netyčia išmušė stiklą. Pabrėžia, kad kadangi mokykloje nepažaidė su telefonu, norėjo pažaisti namuose, bet mama nenorėjo, kad jis žaistų. Norėjo labai telefono, žinojo, kad mama būtų paslėpusi telefoną ir jam neduotų. Jis norėjo paskambinti tėčiui ir pasakyti, kad jis paskambintų Vaikų teisėms ir praneštų. Mama sakė, kad jam nepadės nei Vaikų teisės, nei tėtis. Ant mamos labai pyko dėl to, kad neatidavė telefono. Taigi iš šių mažamečio parodymų matyti, kad jis labiausiai šiuo (pirmuoju) atveju buvo (ir šiuo metu atgamindamas įvykį yra) susikoncentravęs į telefoną ir norą juo žaisti bei jį atgauti, tai ypač dominuoja jo pasakojime, o smurtinio pobūdžio veiksmais (mušimu) šiuo (pirmuoju) atveju įvardija jo stumdymą, nors nurodo neskaičiavęs, kiek tiksliai kartų buvo stumdomas, nes norėjo pasiekti telefoną. Dėl antrojo atvejo V. U. taip pat iš pradžių neutraliai pasakoja, dėl ko kilo konfliktas su seserimi A., ką jis padarė ir, kad mama jį uždarė virtuvėje, o jis bandė ištrūkti. Po to iš karto jo kalboje atsiranda trys žodžiai apie mamos veiksmus – „plėšė, mušė, spardė.“ Dar vėliau – „prispaudė ir trenkė į durų kampą.“ Detalizuodamas tai, nurodo, kas vyko virtuvėje, vartodamas žodžius „stumdė, mušė, spardė“, nurodydamas į kurias vietas, kad buvo mėlynės, akcentuoja, kad niekas to (kas vyko virtuvėje) nematė, tačiau mėlynes matė sesė A., nufotografavo ir nusiuntė tėčiui, o jis apie tai taip pat pasakė tėčiui, kuris pasakė, kad pasakys Vaikų teisėm. Po to pasakoja, kad buvo pas gydytoją, kuri taip pat matė mėlynes, apžiūrėjo, ar nėra galvos sutrenkimų, nes jam svaigo galva, galvos dešinėje pusėje buvo guzas, kai mama trenkė į durų kampą. Detaliau paaiškina, kaip tai vyko – kai jis truputį perėjo ir norėjo atidaryti duris, tada mama trenkė į durų kampą ir truputi prispaudė ranką, bet rankos neskaudėjo, galvą skaudėjo labai ir svaigo dar penkias dienas, kraujo nebuvo. Po to pasakoja, kad labai verkė, o kai mama paleido, jis sesėms parodė didelį guzą, nes jos buvo savo kambaryje, nematė, bet girdėjo, kaip jis verkė. Pabrėžia, nuo ko viskas prasidėjo (A. jį vadino kvailiu ir jis ją su ranka pagąsdino, bet nemušė, o A. pasikvietė mamą ir jį uždarė, A. jį pravardžiavo, mama A. sakė neprasivardžiuoti). Jis supyko ant mamos ir nuėjo skambinti tėčiui. Pabrėžė ir tai, kad mama įrašinėja su diktofonu, o tėtis sakė, kad diktofoną nurašo teismui, bet paprieštarauja, kad tą dieną neįrašinėjo. Viena vertus, nurodo, kad kai buvo atėmusi telefoną, mama jį filmavo, taip pat mama visą laiką įrašinėja, kai viskas gerai, klausosi, ką jis su tėčiu kalbasi, kita vertus, teigia, kad mama neprašė sakyti, kad jį sumušė sesė, nebuvo taip. Taigi iš šių jo parodymų taip pat matyti, kad kalbėdamas apie mamos veiksmus antruoju atveju jis juos įvardija žodžiais, kurie nėra būdingi jo kalbai iš išsiskiria iš jos konteksto, ypač žodžiai „plėšė, mušė, spardė, trenkė“, visos jo kalbos metu dažnai vartojami žodžiai „atrodo“, „galbūt“, „neatsimena“, ypač išryškėja pirmoji frazė „Sakė, kad mama jį mušė, jam taip atrodo.“. Pasakoja daug konteksto, kitų aplinkybių apie santykius su mama, tėčiu, seserimi. Abiejuose vaiko pasakojimuose matyti ir tėčio vaidmuo, jis bendrauja su V. telefonu, kalbasi apie policiją, Vaikų teises. Visų šių mažamečio žodžių turinys iš esmės atitinka tėvo žodžius, nuostatas bei poziciją, kuriuos jis reiškė tiek nagrinėjamų konfliktų metu, po jų, teisminio proceso metu, tiek ir iki jų, deklaruodamas motinos O. U. smurtą prieš vaikus.

Susipažinus su byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Archyvo skyriaus pateiktais dokumentais – 2017 m. gruodžio – 2018 m. liepos mėn. susirašinėjimo V. U. ir O. U. nepilnamečių vaikų teisių klausimais skaitmeninių dokumentų kopijomis (USB laikmena prie 5 bylos tomo galinio viršelio vidinės dalies prisegtame voke), matyti, kad jau 2017 m. lapkričio 29 d. pareiškimu policijai V. U. nurodo, kad 2017 m. lapkričio 27 d. apie 19 val. (duomenys neskelbtini), O. U. smurtavo prieš vaikus, vaikai įtraukti į tėvų konfliktą, gąsdinami. 2017 m. gruodžio 11 d. elektroniniame laiške vaiko teisių apsaugos skyriui V. U. nurodo, kad prašantis skubiai organizuoti pagalbą, nes nuo 2017 m. gruodžio 8 d. teismo sprendimo, vaikų mama O. U. paėmė vaikus ir visiškai nutraukė galimybę su jais bendrauti, taip pat naudodama psichologinį smurtą, grasindama ir gąsdindama vaikus, kad tėvą pasodins į kalėjimą, pavogė jų telefonus, pažeidė privatumą, skaitė prieš jų valią jų susirašinėjimus, tyčiojosi, kad dabar ji darys ką nori, o paprašytas dukros pagalbos išgelbėti nuo kalėjimo, kreipėsi į policiją. Panašią informaciją nurodė ir 2017 m. gruodžio 13 d., 2018 m. sausio 11 d., 2018 m. vasario 2 d. elektroniniuose laiškuose. Taip pat 2018 m. vasario 11 d. rašte vaiko teisių apsaugos skyriui V. U. prašo tinkamai organizuoti pagalbą vaikams, kurie jau kelintas mėnuo patiria nuolatinį psichologinį smurtą, dabar labiausiai skriaudžiamas ir žlugdomas vaikas yra V. U., kadangi A. U. sėkmingai ligos metu buvo išvengus teroro saugiai pasislėpus tėvo namuose, iš V. U. tais pačiais psichologinio gniuždymo metodais buvo atiminėjamas telefonas, neleidžiama juo naudotis, vaikui paaiškinus, kad jis pasakys tėčiui ir vaikų teisėm, O. U. žemino jį ir aiškino, kad jis yra menkas ir niekam nereikalingas, kad niekas jam nepadės, kad ir kam besiskųstų, paklausus, kodėl V. nesikreipė į policiją, jis atsakė, kad nepasitiki policija, nes ji kiek kartų buvo patikėję tik mama, Vaikų teisėmis taip pat nepasitiki, nes jos draugauja su „mama“ ir tiki tik ja, todėl jis bijo ką nors sakyti vaikų teisėm, nes jeigu jis pasako kam nors, kad jis nori pas tėtį, arba gyventi su tėčiu, mama imasi dar didesnio psichologinio smurto ir jis bijo išreikšti savo nuomonę. Apsimetusi motina O. U. žaloja jo psichiką ir siekia jį įbauginti, kad jis niekam nesiskųstų ir neieškotų pagalbos. Jis turi visus garso įrašus, tačiau dar nei karto galimai korumpuoti vaikų teisių skyriaus specialistai jų nėra paprašę pateikti, suprasdami, kad tai gali padėti vaikui. Be kita ko, prašo organizuoti tinkamą atribojimą vaikų nuo žalojančios O. U. ir saugų jų buvimą tėvo namuose, susitikimo metu organizuoti pokalbius nedalyvaujant smurtaujančiai motinai, kadangi vaikai skundžiasi, kad negali atvirai kalbėtis su vaikų teisių specialistais, nes už durų klausosi O. U., ir tuo labiau už kiekvieną žodį, kuris nepatinka O. jie po to yra baudžiami (1 t., b. l. 65–65). 2018 m. vasario 13 d. elektroniniame laiške vaiko teisių apsaugos skyriui V. U. nurodo, kad šiandien telefonu sūnus V. paprašė pranešti vaikų teisėm ir policijai, kad O. U. pirmadienį atėmė jo telefoną ir naudodamasi savo tėvų valdžia neleidžia jam jo turėti, tokiu būdu nėra tinkamos priemones bendrauti su sūnumi, jis buvo mušamas ir iš jo tyčiojamasi, tokie O. U. veiksmai nuolatos vyksta ,,kalėjime“, prašo kuo skubiau imtis visų priemonių apginti jo vaikus nuo žalojimo (1 t., b. l. 69). 2018 m. vasario 18 d. elektroniniame laiške vaiko teisių apsaugos skyriui V. U. rašo, kad prašo skubiai organizuoti pagalbą jo vaikams, kadangi dėl nekompetentingų ir galimai korumpuotų skyriaus darbuotojų veiksmų ilgą laiką buvo kuriamas planas kaip jo tris mažamečius vaikus, gyvenusius saugioje ir įprastoje vietoje, kartu su skyriaus darbuotojų pagalba nekliudomai žaloti ir traumuoti. Šiandien eilinį kartą vaikai kreipėsi į jį pagalbos, nes neturi daugiau į ką kreiptis. Skyriaus darbuotojais nepasitiki, nes jie jiems nepadeda, o tik formaliai atlieka savo darbą ir nė kiek nesirūpina vaiko interesais. Atkreipia dėmesį, kad vos prieš kelias dienas kilęs konfliktas ne tik išgąsdino mažamečius vaikus, žlugdė juos psichologiškai, bet ir kėlė didelę riziką vaikams susižeisti, nes muštynių su vaikais metu buvo sudaužyti stiklai. Vaikų teisių skyrius neatliko jokių veiksmų apsaugoti vaikus ir atriboti nuo žalojančios bei žeminančios motinos O. U., jos veiksmai tik dar labiau ir toliau ją skatina smurtauti prieš vaikus. Visas dienas menkino jo sūnų V. U., esą jis bejėgis, kai jis iškvietė policiją, motina O. U. apsimetė esą taip nutaręs teismas ir viskas yra gerai. Policija patikėjo melagingais O. U. liudijimais, nesiėmė jokių veiksmų, kad grąžintų V. U. ryšio priemones. Todėl psichologiškai žalojamas jis buvo ir toliau, be galimybės išsikviesti pagalbos. Negana to, O. U. sužinojusi, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas, dėl jos smurto prieš vaikus, vaiką bandė įtraukti į nelegalią ir dar labiau žalojančią veiklą, liepė jam pavogti įkalčius, kuriais gali būti įrodoma jos kaltė. Darė garso įrašus, kuriuose psichologiškai spaudė A. U. aiškinti esą O. U. nesmurtauja, esą V. U. susižeidžia pats ir panašiai. Visiškai nesistengia vaikų apsaugoti nuo psichiką žalojančių veiksmų. Šiandien V. U. buvo sužalotas eilinį kartą, smurto prieš jį metu. Net kelis kartus jis šiandien buvo mušamas rankomis, spardomas kojomis, stumdomas ir kalinamas mažoje erdvėje, žalojama jo psichika ir gąsdinamas, jei kam nors pasiskųs, jis bus baudžiamas dar labiau. Smurto metu sužalota jo koja. Pakalbėjus su M. U. visas tas smurtas ją išgąsdino, ji nori greičiau ištrūkti iš tos įkalinimo įstaigos ir nebematyti nuolatinio smurto. Prašo visomis įmanomomis priemonėmis, ne apsimestiniais darbais ar korupciniais metodais taikomomis priemonėmis pasirūpinti, kad vaikai turėtų ramią ir saugią vaikystę. Papildomai prašo pateikti 2018 m. vasario 13 d. inspektoriaus/ės apsilankymo aktą, ar jame yra užfiksuotas V. prašymas apsaugoti nuo smurto? Analogiškai nurodoma ir V. U. 2018 m. vasario 15 d. ir 2018 m. vasario 21 d. pranešimuose policijai (1 t., b. l. 40–42, 43–44).

Taigi akivaizdu, kad V. U. pozicija byloje nagrinėjamais ir kitais klausimais atitinka ir atkartoja tėvo V. U. poziciją, kurią jis (V. U.), be kita ko, dėstė ir teisminio bylos nagrinėjimo metu bei kuri įprastinėmis sąlygomis apskritai nėra būdinga tokio amžiaus, kokio tuo metu buvo ir yra V. U., vaikams. Šiuo aspektu V. U. parodymai byloje taip pat negali būti laikomi objektyviais, be to, kad jis yra (buvo) ir konflikto su O. U. dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir kitų klausimų dalyvis bei suinteresuotas taip pat ir šios baudžiamosios bylos baigtimi. Iš jo parodymų teisiamojo posėdžio metu matyti, kad apie pačius 2018 m. vasario mėnesį O. U. namuose su vaikais kilusius konfliktus ir galimą smurtą jis gali papasakoti labai nedaug, teismo klausiamas negalėjo konkrečiai ir detaliai nupasakoti, ką ir kaip V. pasakojo, kad jį mušė, daugiausia koncentravosi į savo teikiamų pokalbių su vaikais telefonu garso įrašų turinį, pateikdamas savąjį jų vertinimą, vis pabrėždamas, jo nuomone, netinkamą savo buvusios žmonos O. U. elgesį ne tik nagrinėjamų konfliktų metu, bet ir apskritai (jai buvo svarbūs piniginiai reikalavimai, ji ėjo prie namų, ėmė už rankų vaikus, gąsdino, po V. apklausos jį užpuolė prie namų, o šis verkdamas parbėgo, dar jų santuokos metu ji prieš vaikus naudojo psichologinį, fizinį smurtą (buvo gąsdinami, žeminami, gaudavo diržo, jautė patyčias, ant jų buvo šaukiama), vaikai O. U. namuose 2017 m. gruodžio mėnesį tokio teroro nesuprato). Ypač pabrėžė, kad vaikų santykiai su motina nuo 2017 m. lapkričio 27 d. blogėjo ir jau 2018 m. sausio, vasario mėn. vaikai jam skundėsi, kad bijo, mama baudžia, labai šaukia, mušė, atėmė telefoną, nubaudė V., atimdama iš jo telefoną, pats ragino V. pasakyti apie tai Vaikų teisėms, V. pasakojo apie šnipinėjimo programas jo telefone, kad jis nepasitiki Vaikų teisėmis, policija, o V. U. pasakė, kad praneš policijai, kad pavogtas telefonas, pats V. U. paprašė leisti jam pakalbėti su Vaikų teisių atstove, dukra A. nurodė, kad mušė mama V. ir ji nuramino mamą, nes, pagal sesės žodžius, mama V. būtų visai sumušusi, V. praneša jam, kad mama drėskė tyčia jam nagu, kad skaudėtų. Teisiamojo posėdžio metu V. U. atsiliepė neigiamai ir apie ekspertizės išvadas civilinėje byloje, t. y. kad jos abejotinos, netinkamai vertinama, kad mama negali mušti savo vaikų. Nurodė, kad jo dukra A., nepasitikėdama Vaikų teisėmis, pateikė jam vaizdo (garso) įrašą, darytą ekspertizės metu, iš kurio matyti, kad ekspertai keičia vaiko žodžius. 

Ikiteisminio tyrimo metu V. U. pirminėje apklausoje 2018 m. vasario 15 d. apie byloje tiriamus įvykius parodė tik tai, kad 2018 m. vasario 13 d. jam telefonu bendraujant su sūnumi V., jis pasakė, kad 2018 m. vasario 12 d. vakare sukonfliktavo su mama, kad ji neatiduoda jam telefono ir konflikto metu mama jį stumdė ir mušė, kaip mušė nekonkretizavo. Detaliau pasakojo apie kitas jau minėtas aplinkybes. Antrosios apklausos metu 2018 m. kovo 14 d. V. U., be to, kad plačiai ir detaliai pasakojo apie jų šeimos gyvenimą ir konfliktus, apie tiriamus įvykius parodė tai, kad tuo metu lankėsi pas psichologę D. S. ir konsultacijų metu V. pasakojo psichologei apie patiriamą smurtą iš O. U.; 2018 m. vasario 18 d. 16.00 val. jis sulaukė skambučio iš V., kuris skundėsi, kad O. U. jį 3 kartus sumušė, su durimis praskėlė galvą, pradrėskė koją, spardė ir trankė rankomis, o kadangi tyrimas buvo jau pradėtas, jis nusprendė pranešti vaikų teisių apsaugos skyriui. Pažymėjo, kad O. U. toliau darė spaudimą vaikams, liepdama V. paimti iš jo telefoną, kad neliktų įkalčių dėl šnipinėjimo, o A. liepė sakyti į diktofoną, kad 2018 m. vasario 18 d. V. susižeidė pats. Jis 2018 m. vasario 21 d. atvyko pasiimti vaikų ir pamatė mėlynes ant V. kojų ir praskeltą galvą. A. paaiškino, kad mėlynių buvo daugiau, tačiau jos išnyko.

Kaip jau minėta, visa tai, vaikų išsakyti teiginiai, kuriuos V. U. perteikia apklausų metu, akivaizdu visiškai atitinka jo paties žodžius, poziciją, nuostatas O. U. atžvilgiu. V. U. teisme dėstė ir savo neigiamą poziciją valstybės institucijų atžvilgiu ir rodė, jog netoleruoja aplinkybių, kurios susiklosto jam nepalankia linkme (nesėkmingai susiklosčius bylai dėl galimo smurto prieš A. U., šiuo atveju jis iš karto parašė skundą policijos viršininkui, kad neduotų bylos „tiems tyrėjams, kurie nėra labai tvarkingi“). Iš tiesų matyti, kad šioje byloje V. U. darė spaudimą ir teisėsaugos institucijoms dėl ikiteisminio tyrimo (1 t., b. l. 75–76).

V. U. suinteresuotumas byla atsispindi ir iš jo pateiktų pokalbių su V. U. 2018 m. vasario 13 d., 16 d. ir 18 d., kurių graso įrašai apžiūrėti 2019 m. spalio 15 d. kitų objektų apžiūros protokole. Iš jo matyti, kad iš 6 pokalbių, kurie vyko minėtomis dienomis, apie smurtą prieš V. kalba krypsta tik 2018 m. vasario 16 d. pokalbyje, kurio metu pats V. U. ištaria žodžius apie smurtą – mušimą, klausdamas, ar atvykusi policija sūnaus teiravosi, ar nemušė jo. V. U. V. U. paklausus patvirtina, kad dabar jo nemušė, tačiau nėra aišku, apie ką, įvykusį pirmadienį (t. y. 2018 m. vasario 12 d.), nori iš tiesų papasakoti V. ir kaip tai susiję su policija. Tada V. U. vėl kreipia kalbą apie telefono paėmimą, ir patikina, kad jis V. nupirks kitą bei pokalbio pabaigoje pats ragina V. neleisti, kad jį „skriaustų, va ir mes išauklėsim tą vagį“. Be to, visai neaišku, kokia yra šio pokalbio pradžia (ištakos) ir kontekstas, neaišku, kodėl buvo atvykusi policija (jei buvo atvykusi) ir kodėl. Pažymėtina, jog iš 2018 m. vasario 13 d. pokalbio su V. matyti, kad jame neina kalba apie kokį nors smurtą pirmadienį (t. y. 2018 m. vasario 12 d.) prieš V., kuris skundžiasi tik tuo, kad iš jo mama paėmė telefoną. Be to, šios dienos visi 4 pokalbiai inicijuoti paties V. U. (skambinama kas 3-10 minučių), kuris vis stengiasi sužinoti ir sulaukti iš V. atitinkamų atsakymų dėl konflikto su telefonu (ar atidavė, ar ne, ar pasakė apie tai V. atėjusiai vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistei), audringai reaguoja į tai, kad mama paėmė iš V. jo duotą mobilaus ryšio telefoną („o siaubas“), ragina V. pasakyti mamai, kad ji neturi teisės to daryti, praneš policijai, Vaiko teisėms apie tokią „vagystę“, naudojasi V., kad šis leistų jam pakalbėti su atėjusia vaiko teisių apsaugos skyriaus specialiste, prašo, kad šis paimtų jos telefono numerį. Nors 2018 m. vasario 18 d. garso įraše (6 garso įrašas) jau girdima, kaip V. praneša tėčiui apie tai, kad mama jį muša, tačiau tik tėčiui po ankstesnio sakinio ir temos paklausus, o kaip gi jam (V.) sekasi. V. atsakius, kad blogai, V. U. užduoda menamą klausimą „Erzina tave, kad neatiduoda?“. V. atsakius, kad muša, stumdosi, V. U. kelis kartus pakartoja, kad „šiandien irgi mušė“ (reikėtų suprasti, kad V. anksčiau prieš tai taip pat buvo pranešęs jam apie mušimą, nors 2018 m. vasario 13 d. to negirdima). Paprašytas detalizuoti, kaip jį mušė, V. nurodo, kad „Laikė tik virtuvėj, per užpakalį mušė ir stumdė“, „Labai skaudėjo“, „kraujas bėgo iš kojos“ (kas ne visiškai atitinka paties V. apklausos metu nurodytus mamos smurtinio pobūdžio veiksmus bei patirtus sužalojimus). Tuomet V. U. pateikia vertinimą, kad tai yra V. skriaudimas ir pakartoja, kad jis praneš vaikų teisėm, kad V. daugiau nebeleistų būti su mama. Toliau V. U. vėl grįžta prie smurto temos ir konkrečiai menamai klausia „O tai kaip tu tą koją užsigavai, kad tau kraujas bėgo, ką ji tau padarė su ta koja?“, tačiau nesuprantama, ką V. atsako į šį klausimą, galiausiai pamini, kad perbrėžė. Tada V. U. konstatuoja, kad „Trenkė“. V. atsako, kad „Perdrėskė su oda.“, o V. U. pasitikslina „Su durim?“, „Su rankom?“, V. atsakius, kad su rankomis, V. U. konstatuoja, kad „siaubas, tai sudraskė tau koją“, nors V. patikslina, kad „ne visą, tik labai mažai“. V. U. toliau klausinėja dėl stumdymo ir menamai klausia „tu nukritai, kai tave pastūmė?“, tačiau V. atsako, kad visai ne, ji tik stumdė nuo durų, o jis bandė... Nesulaukęs atsakymo V. U. vėl menamai klausia „Ir mušė kaip? Su rankom ar su kojom?“, ir tik tuomet jau V. patvirtina, kad „Mušė irgi.“ „Su rankom ir su kojom“. Vėl V. U. klausia „Tai tau labai liūdna buvo? Tai tu verkei? Ir niekas tavęs nepaguodė?“. V. patvirtinus, V. U. audringai sureaguoja „o siaubas, ir niekas tavęs nepaguodė?“ bei toliau kalba apie tai, kaip jis jį apsaugos, apgins nuo „skriaudėjų“, kad turi pakentėti, ragina sakyti, kad vaikų teisėm pasakys, kad nebijotų to sakyti, gintis ir pan. To paties pokalbio metu įtraukia ir dukrą M. U., kurios taip pat klausia „ką ten šiandien vėl V. mušė? Tau baisu buvo, kai V. mušė?“, M. tai patvirtinus, tikina, kad jie tuoj bus „saugioj teritorijoj, kur jų niekas nebeskriaus“. 

Taigi ypač šio pokalbio metu V. U. akivaizdžiai užduoda V. atsakymą menančius klausimus, tikėdamasis atitinkamo palankaus atsakymo, kurio ir sulaukia. Ypač atkreiptinas dėmesys, kad šio pokalbio, t. y. iš karto po antrojo konflikto, metu V. nenurodė, kad jį mama spardė, mušė rankomis į pilvą, trenkė į durų kampą, dėl ko jis susižalojo galvą, apie ką kalbėjo apklausos ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat šio pokalbio turinys neatitinka V. U. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kad 2018 m. vasario 13 d. jam telefonu bendraujant su sūnumi V., jis pasakė, kad 2018 m. vasario 12 d. vakare sukonfliktavo su mama, kad ji neatiduoda jam telefono ir konflikto metu mama jį stumdė ir mušė, o kaip mušė nekonkretizavo, bei kad 2018 m. vasario 18 d. 16.00 val. jis sulaukė skambučio iš V., kuris skundėsi, kad O. U. jį 3 kartus sumušė, su durimis praskėlė galvą, pradrėskė koją, spardė ir trankė rankomis. Dėl išvardytų priežasčių teismas negali vertinti V. U. parodymų kaip patikimų.

Taigi, įvertinęs visa tai, teismas daro ir išvadą, jog V. U. polinkis sau palankiai vertinti ir hiperbolizuoti daiktus, faktus bei įvykius (pavyzdžiui, žaidimų vaiko mobiliajame telefone ribojimo programą vadinti „šnipinėjimo programa“, teismo sprendimu nustatytą vaikų gyvenamąją vietą ir gyvenimą su mama vadinti „kalinimu“, o mamos namus „kalėjimu“, mamos veiksmus paimant vaiko mobilaus ryšio telefoną ir neleidžiant jam per ilgai žaisti vadinti telefono „vagyste“ ir pan.), jo atitinkamas poveikis vaikams taip pat aiškus deklaruojamas siekis įvykių metu (2018 m. vasario mėn.), kad vaikai neliktų gyventi su motina, bei V. U. identifikacija su tėčiu (jo mąstysena, elgsena) taip pat polinkis sudėtingose (kritinėse) situacijose pasiduoti suaugusiųjų, ypač tų, kuriems jaučia prielankumą ir su kuriais tapatinasi (šiuo atveju tėvo V. U.), poveikiui, bei žinojimas, kad galimai jo bet kokie pokalbiai su kitais asmenimis (taip pat ir su artimaisiais) įrašinėjami (nes, V. U. teigimu, „ne tik jis, bet ir vaikai įrašinėja pokalbius, pas juos visokių įrenginių namuose yra, jie daug įrašinėja, todėl ramiai gyvena“), galėjo nesąmoningai pastūmėti V. U. 2018 m. vasario mėnesį mamos namuose konfliktinių situacijų metu vykusius įvykius, ypač mamos veiksmus, vertinti ir įvardyti kaip tyčinį fizinį smurtą prieš jį – stumdymą, mušimą, spardymą, trankymą ir pan.

Dėl tos pačios priežasties kritiškai vertintini ir mažametės A. U. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kad mama elgėsi negražiai, mušė V., padarė ant kojos, rankos ir galvos mėlynes, žaizdą ant galvos, nes ji girdėjo, kaip V. labai verkė ir vėliau jis jai viską papasakojo, o ji matė tas mėlynes ir nusiuntė tas mėlynes tėčiui, nors pačių įvykių ir nematė. Ne visiškai sutampa ir A. U. bei V. U. pasakojimai apie tai, kas vyko virtuvėje – V. teigė, kad jį ne tik mušė, taip pat ir į pilvą, bet ir spardė kojomis, galvą trenkė į durų kampą. A. nurodo, kad V. pasakojęs, jog mėlynės ant kojos atsirado trenkus kumščiu, ant rankos – kai mama trenkė į sieną, mama trenkė V. galvą į duris. Taip pat A. apklausos metu nurodo, kad mama po to padėjo šalia telefoną ir jos klausinėjo, liepusi sakyti, kad V. pats susižeidė, tuo tarpu V. apklausos metu nurodė, kad mama neprašė sakyti, kad jį sumušė sesė, nebuvo taip, be to tą dieną diktofonu neįrašinėjo. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad civilinėje byloje Nr. e2-78-1050/2020 (dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo ir kt.) parengtame A. U. 2019 m. lapkričio 20 d. – 2020 m. sausio 31 d. ekspertizės akte Nr. 103MS-212/2019 (4 t., b. l. 27–46) taip pat nurodoma, jog A., kaip ir kitų vaikų įtraukimo jau nuo 2017 m. lapkričio mėn. į tėvų tarpusavio konfliktus pasekmė yra ir vaikams nebūdingų žodžių bei išsireiškimų naudojimas, pavyzdžiui, apie jų kalinimą mamos namuose, kas pagal savo turinį atitinka analogiškus tėvo išsireiškimus. Visa tai visiškai neatitinka A. (manytina, ir kitų vaikų) norų ir / ar poreikių. A. daromas poveikis jos nuomonei (apie mamą) atsiskleidžia ir menkai pagrįstoje jos argumentacijoje, mechaniškai kartojant argumentus – mama atiminėjusi telefoną, tėtį liepusi vadinti tėvu ir mušusi V. Šie argumentai yra neproporcingi jos dabartinei savijautai. Mergaitės žodžių turinys ir esmės atitinka tėvo žodžius bei nuostatas jos motinos atžvilgiu. Akte daromos išvados, kad „<...> šiuo metu turimų duomenų analizė rodo, kad A. atsisako bendrauti su motina dėl jai daromo tiesioginio ir/ar netiesioginio poveikio – mergaitės išsakomos neigiamos nuostatos motinos atžvilgiu atitinka jos tėvo neigiamas nuostatas motinos atžvilgiu. To pasekoje A. santykį su tėvu bei tėvo šeima perteikia tendencingai teigiamai (apie mamą – neigiamai). Be to, A. yra įtraukiama į tėvų tarpusavio santykių konfliktų sprendimus. <...> Artimųjų daromas poveikis, formuojant neigiamas nuostatas motinos atžvilgiu, A. U. psichiką veikia žalojančiai <...>“(akto 19 lapas). Kaip matyti iš šio akto turinio A. U. iš O. U. ir V. U. nepilnamečių vaikų yra paveikta labiausiai.

Teismas kritiškai vertina taip pat psichologės D. S. parodymus, kurie, teismo vertinimu, nulemti santykių, susiklosčiusių tarp jos ir kiekvieno iš tėvų – O. U. ir V. U. Liudytoja akivaizdžiai demonstravo neigiamą nuomonę O. U. atžvilgiu ir teigiamą V. U. bei jo šeimos atžvilgiu. Iš liudytojos parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, matyti, kad neigiamas O. U., kaip mamos, vertinimas atsirado vos po dviejų susitikimų su ja ir dukra A. (nors vėliau pažymėjo, kad ir iš vėlesnių susitikimų su vaikais ir tėčiu). Akivaizdu, kad tik O. U. pasakius, jog ji nebesilankys ir nebesinaudos privačios D. S. bendrovės paslaugomis (O. U. teigimu, dėl to, kad gavo vietą nemokamai konsultuotis Centro poliklinikoje, D. S. teigimu, kad O. U. norėjo jau po dviejų susitikimų gauti pažymą dėl A. vertinimo, nors dėl informacijos trūkumo ji to negalėjo padaryti taip greitai), D. S. suabejojo O. U. rūpinimųsi vaiku, jos požiūris jai pasirodė atsainus, susidarė įspūdį, kad mama nelabai išmano apie vaikų auklėjimą, kaip vaikai jaučiasi, kad ji neatsakinga, nenuovoki. Liudytojos nuomone, mama akivaizdžiai nenorėjo, kad ji toliau bendrautų su mergaite. Paklausta, ar mamai pasakius, kad daugiau nebesilankys pas ją, ji (psichologė) pasikvietė A. ir pasakė „Nežinau, kodėl tu nepasitiki mama, bet, manau, kad tu turi tam priežasčių“, ji atsakė, kad taip, iš tiesų A. taip pasakė, bei neigė, jog piniginis aspektas nebuvo pagrindinė priežastis jos išvadoms. Neįtikinantis ir V. U. teiginys, kad vaikus pas D. S. toliau vedė siekdamas tęstinumo, o vaikai buvo konfliktiškai nusiteikę, nenorėjo eiti, kai mama juos vedė, bet kai eidavo su juo – viskas būdavo gerai, nors pati D. S. nurodė, kad po dviejų susitikimų su A. ir mama jai sunkiai sekėsi bendrauti su mergaite ir ji buvo priešiškai nusiteikusi psichologės atžvilgiu. Taigi, D. S. teigimu, toliau pas ją lankantis tėčiui su vaikais, ji galiausiai susidarė gerą įspūdį apie V. U. ir jo šeimą ir kad vaikams pas tėtį geriau. Galiausiai išdavė pažymą jo prašymu.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojos D. S. pozicija ir vartojami išsireiškimai taip pat akivaizdžiai atitinka V. U. poziciją (pvz., vaikams ankšta pas mamą namuose ir trūksta žaidimų, ir jie negali būti visi kartu, norėjo namo pas tėvą, berniukas buvo mamos traumuotas, buvo baudžiamas, vaikai apie mamą atsiliepė kaip ant jų dažnai rėkiančią, mama kartais juos grubokai pastumdo ir šaukia, visi vaikai pasakojo, kad jiems būna nuobodu pas mamą, susidarė įspūdis, kad tėčio namuose daugiau su vaikais bendrauja, mama dažnai būna su draugu, kuris su vaikais taip pat grubokas, pas mamą mažiau vietos ir mažiau bendros veiklos, apie tėčio šeimą susidarė įspūdis, kad tėtis domisi vaikais, kad su jais bendraujama, žaidžiama, A. nenorėjo susitikti su mama, nes jautėsi mamos persekiojama, buvo daug įtampos, su tėvu vaikai buvo atsipalaidavę, linksmi, o kai matė A. su mama – ji su mama nekalbėjo, buvo aišku, kad vaikai nenori su mama (bendrauti) ir pan.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vertinant šias liudytojos D. S. išvadas, jos visiškai neatitinka minėtų Teismo psichologijos ekspertizės aktų – 2019 m. lapkričio 20 d. – 2020 m. sausio 31 d. V. U. ekspertizės akto Nr. 103MS-213/2019, bei A. U. 2019 m. lapkričio 20 d. – 2020 m. sausio 31 d. ekspertizės akto Nr. 103MS-212/2019, išvadų. Be to, pasakodama apie šioje byloje tiriamus konfliktus, D. S. teisme nurodė, kad tai, jog įvyko konfliktas, jai pasakė tėtis, nors su V. ir kalbėjo individualiai. Konkrečiai V. jai pasakė, kad su mama susipyko dėl telefono, mama nedavė jam telefono, mėgino uždaryti jį į virtuvę, tačiau jis „laužėsi“, nepakluso, nenorėjo likti uždarytas virtuvėje, tarp vaiko ir mamos įvyko konfliktas – mama jam plėšė už ausies, pastūmė ant grindų, jis parkrito, buvo spardomas į koją, stumdomas, sesė šaukė, kad jį paleistų, bet mama V. baudė. Berniukas jai rodė sužeidimus – berods koją, pasakojo, jog kitą dieną tėvas jį nuvežė pas gydytoją. A. jai pasakojo, kad tarp jos ir V. įvyko konfliktas ir mama tempė brolį, neišleido (iš virtuvės), pastūmė, tačiau nepasakojo, kad būtų buvę didelių sužalojimų. Iš A. susidarė įspūdį, kad jai buvo noras gelbėti brolį. Šie D. S. parodymai neatitinka jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (1 t., b. l. 82–83), kuomet ji nurodė, kad apie incidentą ir O. U. veiksmus (ji nedavė V. telefono, tą telefoną atėmė, trenkė ranka ir apstumdė V.) papasakojo ne V., o V. U. atvykęs 2018 m. vasario mėn. į konsultaciją su sūnumi V., kuris buvo labai drovus ir nenorėjo nieko pasakoti, tačiau V. U. paaiškino, kad kai mama vaiką apstumdė jis iš pykčio išdaužė durų stiklą, dėl to jaučiasi kaltas ir nedrįsta papasakoti situacijos. Vėliau į kitą konsultaciją vėl atvyko V. U. su V. ir tuomet ji sužinojo vėl iš tėvo, kad įvyko dar vienas incidentas su O. U., kurio metu buvo sužalotas V. Šio pokalbio metu jau bendraujant su V. tiesiogiai jis jai paaiškino, kad susipyko su sese A., kuri iš jo paėmė 1 eurą ir susimušė. Tuomet mama neišlaikiusi pykčio V. tampė, apdraskė, stūmė, jis nukrito ir prasiskėlė galvą, bei nugriuvusį spardė kojomis po ko liko mėlynės (nėra nurodyta, kad mama jam plėšė už ausies, be to, V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad galvą prasiskėlė, kai mama jį trenkė į durų kampą, o ne nugriuvęs). Antrosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 42–43) D. S. jau negalėjo tiksliai pasakyti, kurios konsultacijos metu (šalia buvo jo tėvas V. U.) (ar 2018 m. vasario 14 d. ar 2018 m. vasario 28 d.) V. U. jai papasakojo apie įvykį su telefonu, kai jo mama O. U. jam nedavė telefono ir, iš vaiko žodžių, rankos kumščiu trenkė jam ir jį stumdė (kai tuo tarpu V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad konflikto dėl telefono metu mama jį tik stumdė), ir jis išdaužė stiklą, o kai V. U. kartu su V. U. atvyko pas ją konsultacijai (galimai 2018 m. vasario 28 d., nes jie vaikščiodavo trečiadieniais) ji iš V. U., girdint V. U., sužinojo apie dar vieną įvykį tarp V. ir mamos O. U., kurio metu V. susipyko su sese A. dėl 1 euro, kadangi sesė paėmė iš jo minėtą eurą. Tuomet V. jai papasakojo, kad mama jį spardė kojomis, stumdė, tempė, dėl ko V. nukrito ir prasiskėlė galvą (vėlgi V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad galvą prasiskėlė, kai mama jį trenkė į durų kampą, o ne nugriuvęs). Taigi šie liudytojos nurodyti smurtinio pobūdžio veiksmai, be bendro pobūdžio – stumdė, spardė, tampė, neatitinka V. U. parodymų apie tai, kad antrojo incidento metu jis galvą susižalojo ne nukritęs ant žemės, o kai, jo žodžiais, mama jį trenkė į durų kampą, bei nesutampa su V. U., A. U. nurodytais smurtinio pobūdžio veiksmais. Visų jų parodymuose vyrauja bendro pobūdžio žodžiai – stumdė, spardė, mušė, tampė, trenkė, kurie keičia vienas kitą, tačiau neaišku, kokie konkrečiai veiksmai buvo atlikti kurio konflikto metu ir kaip jie pasireiškė, kokie konkrečiai kilo padariniai kurio konflikto metu.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad D. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir tą aplinkybę, jog po pirmojo incidento (su telefonu) ir V. U. bei V. apsilankymo bei konsultacijos pas ją sulaukė skambučio iš policijos pareigūno (kaip suprato įvyko kažkokia situacija kur buvo sprendžiamas klausimas, ar vaikus paimti iš šeimos į globos namus ar palikti su kažkuriuo iš tėvų), kuris teiravosi jos nuomonės, ar O. U. naudojo smurtą prieš vaikus, o ji šį faktą patvirtino, parekomendavo vaikus palikti su V. U. (1 t., b. l. 82–83). Tuo tarpu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikalstamų veikų registravimo skyriaus tyrėjui 2018 m. vasario 15 d. telefonu, kai šis jai paskambino, ji nurodė, kad bendravo su V. ir jai susidarė įspūdis, kad vaikai labiau nori gyventi pas tėvą, tačiau nori matytis ten gyvendami taip pat ir su motina, susidarė įspūdį, kad O. U. auklėja vaikus griežtai, V. nurodė, kad kilo konfliktas dėl telefono su mama ir jie su mama apsistumdė, tačiau, jos manymu, namuose, kur šiuo metu gyvena vaikai su mama ir O. U. draugas, grėsmės vaikams jokios nėra (1 t., b. l. 58). Galiausiai teisiamojo posėdžio metu D. S. patvirtino, kad išdavė V. U. pažymą pagal jo prašymą, tačiau galimai dar prieš jai papasakotą incidentą tarp V. ir mamos (neaišku kurį, nes posėdžio metu nedarė skirtumo tarp jų), nors savo pažymoje (kuri yra be datos), be to, kad aprašo, jog, jos nuomone, A., V. ir M. be jokių abejonių geriau gyventi su V. U., jų tėvu, o matytis ir bendrauti su mama, išlaikyti kontaktą, vaikams būtų naudinga, bet gyventi su mama, jos namuose, tikrai, šioje situacijoje, nepatartų, kalba ir apie tai, kad ją labai neramina ir O. pykčio protrūkiai – fizinis smurtas, vaikų žeminimas, vaikai yra traumuojami (2 t., b. l. 34–35). Taigi įvertinęs visa tai, teismas daro išvadą, jog liudytojos D. S. nuomonei bei pozicijai O. U. ir jos elgesio su V. ir kitais vaikais atžvilgiu galimai taip pat turėjo įtakos ne tik jos santykiai su O. U., bet ir tolesnis bendravimas su V. U. bei jo vaikais, dėl tų pačių minėtų įtakojančių aplinkybių, dėl ko jos parodymų teismas taip pat negali vertinti kaip objektyvių.

Vertinant byloje pateiktą Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2018 m. birželio 15 d. specialisto išvadą Nr. G 1981/2018(01), kurioje konstatuota, kad V. U. nustatyti trys sužalojimai, vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, pastebėtina, kad išvada padaryta įvertinus tik Baltijos Amerikos klinikos 2018 m. vasario 21 d. gydytojo apžiūros lapą. Šis lapas užpildytas V. U. paėmus vaikus iš O. U. namų 2018 m. vasario 21 d. ir iš karto nuvykus į minėtą kliniką. Dėl šiame nuosprendyje jau išdėstytų priežasčių teismas vėlgi kritiškai vertina Baltijos Amerikos klinikos gydytojui, apžiūrėjusiam V. tą vakarą, V. nurodytas susižalojimo aplinkybes, neatmestina ir V. U. įtaka bei vertinimas, pateiktas gydytojui. Teismas pažymi, kad tiek pirmojo incidento dėl telefono metu, tiek antrojo incidento virtuvėje metu, policijos pareigūnai bei medikai į įvykio vietą nebuvo kviečiami. Nors tiek O. U., tiek V. U. nurodė, kad 2018 m. vasario 14-15 d. į O. U. namus V. U. kvietimu buvo atvykęs policijos ekipažas, bendravo su namuose buvusiais O. U. ir vaikais (tai matyti ir iš V. U. bei V. 2018 m. vasario 16 d. pokalbio telefonu), tačiau byloje nėra jokių duomenų apie policijos pareigūnų iškvietimą, prokurorė patvirtino, kad duomenų bazėje apie tai tuo kelių mėnesių laikotarpiu nebuvo jokių įrašų. Kaip matyti iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikalstamų veikų registravimo skyriaus tyrėjo 2018 m. vasario 15 d. tarnybinio pranešimo dėl aplinkybių tikslinimo, ne pagal iškvietimą, tačiau tik dirbant pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 01-1-07860-18 jau prasidėjus ikiteisminiam tyrimui ir tikslinant įvykio aplinkybes bei siekiant atlikti įvykio vietos apžiūrą ir pabendrauti su O. U., nuvykta adresu (duomenys neskelbtini), kur gyvena minėta šeima, tačiau skambinant į butą prie laiptinės durų domofonu, durų niekas neatidarė, languose taip pat buvo tamsu (1 t., b. l. 58). Taip pat neaišku, kodėl V. U. 2018 m. vasario 18 d. iš V. U. telefonu išgirdęs, kad šis tą dieną buvo mušamas ir jam labai skaudėjo, net bėgo kraujas, nekvietė policijos ir / ar greitosios medicinos pagalbos, o kalbėjo V. apie tai, kad prašys vaikų teisių, kad nebeleistų būti su mama, kad jam reikia pakentėti kelias dieneles ir panašiai bei laukė iki 2018 m. vasario 21 d., kol tik paėmęs vaikus iš mamos tiesiai kreipėsi į Baltijos Amerikos kliniką. Taigi V. U. tokiu būdu nei po vienos iš konfliktinių situacijų, kurių metu galimai prieš jį buvo naudojamas smurtas, o antrojo atvejo metu netgi, V. teigimu, patirti konkretūs sužalojimai, iš karto nebuvo apžiūrėtas medikų, įvertinta jo sveikatos būklė ir konkretūs sužalojimai, jei tokie buvo. Taip pat teismas neatmeta to, kad Baltijos Amerikos klinikos 2018 m. vasario 21 d. gydytojo apžiūros lape V. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti nebūtinai byloje tiriamų konfliktų su mama metu, galėjo būti susižeidęs pats tuo metu atsitrenkdamas į mamą arba griūdamas (ne, kaip ir pats teigė, šokinėjo, tempė mamos ranką, o iš virtuvės aktyviai bandė ištrūkti, pralįsti pro tarpelį ir pan.), taip pat ir kitose vietose ir kitu metu – mokykloje, būreliuose, konfliktuodamas su sese ar kitur. Kaip matyti iš V. U. medicininių dokumentų (kurie buvo aprašyti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2019 m. birželio 4 – liepos 4 d. ekspertizės akte Nr. 103MS-108/2019), V. U. jau nuo antrųjų savo gyvenimo metų 2012 m. buvo patekęs į medikų rankas dėl ūmaus atsitiktinio buitinio apsinuodijimo kalio permanganato kristalais, 2014 m. spalio 6 d. patyrė dešinės plaštakos piršto traumą – lūžį, užsimetęs akmenį, 2014 m. lapkričio 11 d. susižeidė smakrą – krito iš 1 m aukščio, dėl ko buvo reikalinga chirurginė intervencija, 2017 m. gegužės 11 d. Baltijos Amerikos klinikoje diagnozuota kirsta – mušta kairės blauzdos 3 cm žaizda, nes prasikirto, buvo reikalingas chirurginis žaizdos sutvarkymas (akto 4 lapas). V. U. mokytoja J. T., kurios parodymai visų kitų byloje esančių duomenų kontekste teismo vertintini kaip objektyviausi, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad iš tikrųjų V. labai judrus vaikas, jis dažnai turi mėlynių ir susižeidimų, dažnai susižaloja, o būtent pargriūva, nusibrozdina, bandydamas kažkur prasibrauti, patekti. Ši liudytoja, mokytoja, t. y. asmuo, su kuriuo V. praleisdavo didžiąją savo laiko dalį taip pat ir tiriamų konfliktų metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu apklausta patikino, kad 2018 m. vasario mėnesį V. elgesyje pasikeitimų, o kūne rimtesnių (akivaizdžių) sužalojimų nepastebėjo, nematė, jog jis slėptų sužalojimus, parodė, jog žinojo, kad tėtis duodavo vieną telefoną, mama duodavo kitą, o V. sakydavo, kad tėtis daugiau leidžia telefonu naudotis, mama – mažiau, ir jam labai nepatikdavo, kai mama paimdavo telefoną ribodama naudojimąsi internetu, tačiau V. jai nieko apie sužalojimus nėra sakęs, apie konfliktus tarp mamos ar tėčio arba su seserimi jis nėra pasakojęs. Taip pat ir buvusio Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė I. C., kuri kaip tik 2018 m. vasario 13 d. lankėsi O. U. namuose ir po to surašė 2018 m. vasario 15 d. aktą Nr. A715-972/18 (2.13.2.22-AD15) (USB laikmena prie 5 bylos tomo galinio viršelio vidinės dalies prisegtame voke), apklausta teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad tą dieną jos tikslas buvo paklausti vaikų, kaip jie bendrauja su mama, tėčiu, su kuo norėtų bendrauti, pagal klausimyną. Apsilankymo metu namuose buvo mama (O. U.) su vaikais. Su mama mažai bendravo, o su berniuku bendravo be mamos. Jis atsakinėjo į elementarius klausimus, viską atsakė, jai berniukas pasirodė linksmas – dūko, išdykavo, sužalojimų ant vaiko kūno nematė, neįprasto elgesio irgi nepastebėjo bei nepamena, kad berniukas būtų kažką kalbėjęs, kad kažkas įvyko tą ar kitą vakarą, išskyrus tai, kad kai su juo kalbėjo, jam paskambino tėtis, klausdamas ar jis (vaikas) pasakė kažką jai. Tėtis norėjo su ja pakalbėti, bet ji pasakė, kad dabar negali ir perskambins tėčiui vėliau, po pokalbio su vaiku. Viską surašė akte. Ji prisimena, kad vaikas sakė, jog mama atėmė telefoną, o dėl mušimo – nepamena, to iš vaiko neišgirdo. Berniuko savijautą apibūdino teigiamai, jis buvo linksmas, nors mamos atžvilgiu juto nepasitenkinimą, kad atėmė telefoną. Gyvenamą vietą taip pat įvertino, priekaištų taip pat ir mamai neturėjo. I. C. 2018 m. vasario 15 d. akte Nr. A715-972/18 (2.13.2.22-AD15) raštu išdėstė tą patį, t. y. kad apsilankymo namuose 2018 m. vasario 13 d. metu individualiai, motinai nedalyvaujant, bendrauta su nepilnamečiu vaiku V. U., kuris pasakojo, kad 2018 m. vasario 12 d. mama paėmė tėčio per Kalėdas jam padovanotą telefoną. V. teigė, kad tą vakarą nusinešė telefoną į savo kambarį ir įjungė jį krautis, tuomet mama atėjo ir neperspėjusi paėmė telefoną bei nusinešė jį į savo kambarį ir paslėpė. Berniukas papildė, kad kelis kartus bandė paimti savo telefoną iš mamos rankų, dėl to mama jį nuo telefono kelis kartus tik nustūmė. Paklausus V., ar dažnai mama jį stumdo, berniukas nurodė, kad šis kartas buvęs antras. Paklausus apie jo santykius su mama, V. teigė, kad kai jis pradeda mušti sesę, nes ši jį erzina, mama supyksta, bet jo niekuomet nėra mušusi, tačiau kartais neleidžia žiūrėti filmų, eiti į mamos kambarį bei nekalba su juo. Berniukas teigė bijantis ką nors sakyti, nes mama gali sužinoti ką jis pasakė ir pykti, su juo nekalbėti. V. apsilankymo metu buvo padrąsintas nebijoti kam nors (policijos pareigūnams, ugdymo įstaigos personalui ar klasės mokytojai, Skyriaus specialistams) pranešti, jei jaučiasi skriaudžiamas, jam palikti Skyriaus inspektorės kontaktai. Berniukui patikintas, kad jo pasakytų žodžių mama negirdėjo, nes pokalbio metu buvo uždarytos kambario durys, o vaiko pasakytų žodžių Skyriaus inspektorė mamai pasakoti negalinti bei savo užrašų nerodys. Individualaus pokalbio metu O. U. pasakojo, kad 2018 m. balandžio 12 d. paėmė vaiko telefoną, kadangi V. yra priklausomas nuo telefoninių žaidimų bei tą dieną žaidė su naujuoju tėčio dovanotu telefonu visą dieną. Moteris papildė, kad senajame berniuko telefone buvo įdiegta apsauga, kad darbo dienomis vaikas galėtų žaisti telefonu 1 val. per dieną, o savaitgaliais – 2 val. per dieną. O. U. nurodė, kad tėtis, galimai norėdamas vaikui įsiteikti, padovanojo naują telefoną, kuriame apsaugos nėra, todėl berniukas, būdamas mokykloje, galėjo visą dieną be apribojimų žaisti. Moteris tvirtino, kad V. buvo perspėtas, kad ji paims telefoną, kadangi namuose yra taisyklė darbo dienomis telefonu žaisti tik 1 val. per dieną, ir grąžins jį, kai V. važiuos pas tėtį, kad tėtis galėtų kontroliuoti kiek ir kada vaikas žaidžia. Taip pat I. C. pažymėjo, kad apsilankymo namuose metu vaikai Užgavėnių proga valgė blynus, atrodė ramūs, laimingi, žaidė ir juokėsi, bendravo noriai. Pastebėta, kad vyriausioji dukra A. kelis kartus buvo priėjusi prisiglausti ir apsikabinti mamos. Vaikų teisių ir teisėtų interesų pažeidimų nenustatyta. Taip pat pažymėjo, kad pokalbio su V. metu kelis kartus sūnui skambino tėvas ir teiravosi, ko yra klausiamas ir ką vaikas pasakė. V. informavo, kad tėtis pageidauja kalbėtis su Skyriaus inspektore, tačiau vyrui buvo pasakyta, kad pokalbis bus įmanomas vėliau, kadangi šiuo metu yra bendraujama su nepilnamečiu. Po pokalbio su V. Skyriaus inspektorė paskambino V. U., pokalbio metu vyras teiravosi, ar yra žinomas paskutinis pranešimas dėl iš vaiko atimto telefono. V. U. informuotas, kad šiuo klausimu V. nuomonė jau yra išklausyta ir berniukas padrąsintas atsiradus poreikiui kreiptis pagalbos į pareigūnus ar Skyriaus specialistus, jam suteikti kontaktai (5 t., b. l. 118a). Teisiamojo posėdžio metu apklausta buvusio Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė S. M. apie galimą smurtą vaikų atžvilgiu nurodė tik tai, kad, jos žiniomis, teko girdėti iš vaikų apie tampymą. Pažymėtina, jog vien tik iš žodžių, kad V. 2018 m. vasario 12 d. konflikto su mama metu buvo kelis kartus nustumtas nuo telefono ir tai buvo antras kartas bei iš vaikų teko girdėti apie fizinį smurtą – tampymą iki tol, neturint daugiau duomenų, kaip konkrečiai stumdymas ar tampymas pasireiškė ir kokios buvo kitos aplinkybės, negalima kategoriškai teigti, kad šiais minimais atvejais iš tiesų buvo naudotas fizinis smurtas, kuris sukėlė būtent baudžiamajame įstatyme nurodytus padarinius, dėl kurių kyla baudžiamoji atsakomybė. Dar atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš mažamečio V. U. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų bei V. U. pateiktų pokalbių su V. garso įrašų nėra visiškai aišku, ar visi konfliktai vyko vieną dieną, toje pat vietoje ir ar vienu metu patyrė atitinkamus sužalojimus, ar galimai smurtinio pobūdžio veiksmai iš mamos pusės bei jo sužalojimai kilo per kelis kartus. Todėl įvertinus visa tai, vienareikšmiškai nustatyti specialisto išvadoje V. U. konstatuotų sužalojimų kilmę, laiką ir priežastį bei konstatuoti, kad jie yra būtent 2018 m. vasario mėnesį O. U. namuose tarp jos ir sūnaus V. kilusių konfliktinių situacijų pasekmė, nėra galimybės.

Galiausiai teismas negali nevertinti ir tos aplinkybės, kad šioje byloje labai ryškus konflikto tarp O. U. ir V. U. dėl vaikų gyvenamosios vietos ir kitų susijusių klausimų kontekstas, kuriame vyko šioje byloje nagrinėjami įvykiai bei veikė proceso dalyviai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, jog nustačius, kad nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktiniam santuokos nutraukimo procesui, kuriame yra nesutariama dėl esminių klausimų, tarp jų ir susijusių su vaikais, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių sutuoktinių elgesį, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbios teismui sprendžiant dėl nusikalstamos veikos pavojingumo (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017).

Nagrinėjamu atveju susipažinus su bylos medžiaga ir išklausius asmenų paaiškinimus teismo posėdžių metu, nustatyta, kad O. U. ir V. U. santuoka nutraukta remiantis Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu ir vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su V. U. Visus pirmus metus iki 2015 m. spalio mėn. vaikai gyveno nepertraukiamai su motina O. U., o tėvas V. U. juos lankė. Antrus metus iki 2017 m. vaikai kas mėnesį 2/3 dalis mėnesio gyveno su V. U., o 1/3 – su O. U. Nuo 2017 m. sausio mėn. nepilnamečiai vaikai kas savaitę pakaitomis gyveno tiek su O. U., tiek su V. U. Situacija iš esmės pasikeitė ir itin gilūs konfliktiniai santykiai tarp abiejų tėvų dėl bendravimo su vaikais tvarkos ir susijusių klausimų prasidėjo 2017 m. pabaigoje, o ypač kai 2017 m. lapkričio mėn. O. U. kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo bei Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 8 d. nutartimi nustatė laikiną nepilnamečių vaikų A., V. ir M. gyvenamąją vietą kartu su jų motina. Būtent šiuo laikotarpiu iki kol Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 27 d. nutartimi paminėtą pirmosios instancijos teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartį pakeitė ir nutarties dalį, kuria nustatyta laikina nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta kartu su motina, priteistas laikinas išlaikymas ir nustatyta laikina V. U. bendravimo su nepilnamečiais vaikais, tvarka, panaikino (Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. e2S-1232-258/2018), t. y. būtent šioje baudžiamojoje byloje tiriamų 2018 m. vasario mėn. įvykių metu, kai vaikai nuolat gyveno su O. U., ir stebimi ypatingai konfliktiški santykiai tarp V. U. ir O. U. Tai rodo raštų, skundų, prašymų ir kitų elektroninių laiškų įvairioms institucijoms, ypač buvusiam Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui iš V. U. pusės, gausa (USB laikmena prie 5 bylos tomo galinio viršelio vidinės dalies prisegtame voke, 5 t., b. l. 106–118), taip pat tai, kad būtent šiuo laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 27 d. iki 2018 m. kovo mėn. V. U. ir O. U. į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato skirtingus policijos komisariatus kreipėsi 8 kartus pranešdami vienas apie kito daromas galimas nusikalstamas veikas (V. U. dažniausiai pranešdavo apie O. U. smurtą prieš vaikus) (1 t., b. l. 77–78). Šio konflikto pasekmė – pakitusi vaikų nuomonė motinos O. U. atžvilgiu neigiama prasme, o tai lėmė V. U. atitinkamas poveikis vaikams formuojant jų tokią nuomonę, ką konstatavo teismo psichologijos ekspertai savo aktuose, parengtuose civilinėje byloje Nr. e2-78-1050/2020 (dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo ir kt.). Įvertinus visa tai, matyti, kad ypač V. U. atitinkami veiksmai minimu laikotarpiu (poveikis vaikams, kreipimaisi į teisėsaugos institucijas, skundai) buvo nukreipti išimtinai į vaikų gyvenamosios vietos su juo nustatymo ir jam palankaus sprendimo civilinėje byloje tikslą, jo siekiant bet kokia kaina (netgi spaudimu valstybės institucijoms). Tuo tarpu O. U. savo teises teisminio proceso metu gynė įstatymo nustatyta tvarka, iš esmės jos veiksmai buvo nukreipti į tikslą – pasiekti visapusišką, pilnavertį bendravimą su savo nepilnamečiais vaikais. Tai konstatavo ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 23 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-78-1050/2020, patenkinęs O. U. ieškinį iš dalies ir nustatęs nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą kartu su O. U. Kaip paaiškėjo šios baudžiamosios bylos baigiamųjų kalbų metu, minėto įsiteisėjusios teismo sprendimo civilinėje byloje V. U. taip pat nevykdo. Šioje byloje nustatyti skirtingi O. U. ir V. U. vaikų auklėjimo požiūriai ir priemonės, dėl ko galimai šiuo atveju O. U. pasirinko ir netinkamą V. U. auklėjimo būdą atimdama telefoną, neleisdama jam jo pasiekti, uždarydama į virtuvę ir neleisdama jam išeiti, tačiau byloje vienareikšmiškai nenustatyta, kad tai būtų peržengę baudžiamosios atsakomybės ribą.

Teismo vertinimu, šiuo atveju V. U. ir O. U. aiškindamiesi savo tarpusavio santykius įtraukė ir savo mažamečius vaikus, pasirinkę juos kaip objektą, reikalingą nesutarimams spręsti, ir santykius aiškinosi per juos, siekdami savo tikslų. Ši baudžiamoji byla taip pat yra vienas to įrodymų. Pažymėtina, jog netoleruotina tokia situacija, kai baudžiamosios atsakomybės taikymas tampa priemone, padedančia spręsti asmeninius konfliktus.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas, remdamasis teismų praktika pažymi, jog baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177/2009; 2012 m. gegužės 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205/2012; 2012 m. lapkričio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-532/2012; 2012 m. gruodžio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-619/2012). Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu ir kaltinamasis turi būti išteisintas.

Taigi, šiuo atveju teismas, išanalizavęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, įvertinęs ir teisiamųjų posėdžių metu nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad byloje nėra objektyvių, tiesioginių bei netiesioginių patikimų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog tarp O. U. ir V. U. kilusių konfliktinių situacijų metu būtų naudojamas fizinis smurtas mažamečio V. U. atžvilgiu BK 140 straipsnio 3 dalies prasme, juo labiau tai būtų daroma tyčia ir būtų kilę būtent atitinkami padariniai, o O. U. veiksmai konfliktinių situacijų metu vertintini kaip nusikalstamos veikos, todėl O. U. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl abiejų veikų išteisintina, nes nenustatyta, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Kiti klausimai

Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: rudame voke, pridėtame prie baudžiamosios bylos, esantys: vokas Nr. 1 su DVD laikmena, vokas Nr. 2 su CD laikmena, vokas Nr. 3 su DVD laikmena, vokas Nr. 4 su USB jungtimi ir CD laikmena, 2 vokai, prisegti prie baudžiamosios bylos 5 tomo galinio viršelio vidinės pusės, kuriuose yra po 1 vnt. USB atminties laikmeną, nuosprendžiui įsiteisėjus paliktini saugoti prie baudžiamosios bylos.

Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – rudame voke, pridėtame prie baudžiamosios bylos, esantis vokas Nr. 5 su MRT Xiami Redmi, nuosprendžiui įsiteisėjus grąžintinas V. U.

O. U. ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (3 t., b. l. 5) – paliktina galioti iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 304 straipsniu, 305 straipsnio 3 dalimi, 307 straipsnio 4 dalimi, 313 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

O. U. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį (dėl dviejų veikų) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

O. U. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti šiam nuosprendžiui įsiteisėjus.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – rudame voke, pridėtame prie baudžiamosios bylos, esančius: voką Nr. 1 su DVD laikmena, voką Nr. 2 su CD laikmena, voką Nr. 3 su DVD laikmena, voką Nr. 4 su USB jungtimi ir CD laikmena, 2 vokus, prisegtus prie baudžiamosios bylos 5 tomo galinio viršelio vidinės pusės, kuriuose yra po 1 vnt. USB atminties laikmeną, nuosprendžiui įsiteisėjus palikti saugoti baudžiamojoje byloje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – rudame voke, pridėtame prie baudžiamosios bylos, esantį voką Nr. 5 su MRT Xiami Redmi, nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti V. U..

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                                                Aušra Dambrauskienė