Administracinė byla Nr. A-2277-756/2020
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00822-2018-8
Procesinio sprendimo kategorija 22.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gruodžio 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl generalinio prokuroro 2018 m. gegužės 2 d. rezoliucijos „Teikimui pritariu“, užrašytos ant 2018 m. balandžio 30 teikimo „Dėl tarnybinio pažeidimo konstatavimo” Nr. 17.9-6917, panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas L. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros generalinio prokuroro 2018 m. gegužės 2 d. rezoliuciją „Teikimui pritariu“ (toliau – Rezoliucija), užrašytą ant 2018 m. balandžio 30 teikimo „Dėl tarnybinio pažeidimo konstatavimo“ Nr. 17.9-6917 (toliau – ir Teikimas), kuriuo jis buvo pripažintas padaręs tarnybinį nusižengimą, tačiau tarnybinė nuobauda nepaskirta ir tarnybinio patikrinimo teisena nutraukta.
2. Pareiškėjas paaiškino, jog Generalinio prokuroro 2018 m. vasario 9 d. sprendimu pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl jo tarnybinių veiksmų baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-10028-13, nes būdamas Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroru ir palaikydamas valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje, baigiamojoje kalboje neprašė teismo iš asmenų, kaltinamų nusikalstamu būdu įgijus turtą, išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, o teismui nuosprendžiu nepaskyrus turto konfiskavimo, nepadavė apeliacinio skundo. Tarnybinis patikrinimas dėl galimų pažeidimų baigtas 2018 m. balandžio 18 d. surašant tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 17.9-6348 (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada), kurioje siūloma pripažinti, kad jis padarė tarnybinį pažeidimą ir taikyti tarnybinę atsakomybę, skiriant tarnybinę nuobaudą – pastabą. Generalinio prokuroro 2018 m. balandžio 23 d. sprendimu (rezoliucija) Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiajam prokurorui pavesta surašyti motyvuotą teikimą. Generaliniam prokurorui buvo pateikti du teikimai: 2018 m. balandžio 30 d. teikimas „Dėl tarnybinio pažeidimo konstatavimo“ ir teikimas „Dėl tarnybinės atsakomybės taikymo procedūros nutraukimo“. Generalinis prokuroras 2018 m. gegužės 2 d. rezoliucijomis „teikimui“ pritariu“ teikimus patvirtino ir 2018 m. balandžio 30 d. Teikimu „Dėl tarnybinio pažeidimo konstatavimo“ pripažino, kad jis padarė tarnybinį pažeidimą, tačiau tarnybinės atsakomybės netaikė ir nuobaudos nepaskyrė. Teikimo surašymo ir jame padarytų išvadų konstatavimui pagrindas buvo Tarnybinio patikrinimo išvada ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus prokurorės (toliau – ir Tikrintojas) nepagrįstos išvados, padarytos nesusipažinus su baudžiamosios bylos Nr. 1-29-255/2017 (ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-10028-13) medžiaga, o tik susipažinus su baudžiamosios bylos duomenimis, esančiais Informacinėje prokuratūros sistemoje (toliau – ir IPS), Integruotoje baudžiamojo proceso sistemoje (toliau – ir IBPS) ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (toliau – ir LITEKO) bei baudžiamosios bylos „kontrolės byla Nr. 10-1-01217-13“ duomenimis. Tikrintojas nurodydamas, kad „Pajūrio kredito unija“ civilinio ieškinio nepareiškė, nenurodė tarnybiniam patikrinimui svarbių duomenų, unijos 2016 m. sausio 22 d. rašto Nr. 25, kuriame pasisakoma dėl civilinio ieškinio, apie bankroto bylos iškėlimą, civilinio ieškinio pareiškimą ir kt. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nepagrįstai konstatuota, jog unijos valdybos pozicija, kad ji civilinį ieškinį pareikš ateityje nesukuria garantijos dėl ieškinio pareiškimo. Pareiškėjas pripažino, kad baudžiamojoje byloje neprašė teismo paskirti nuteistiesiems turto konfiskavimą ir argumentuoja tuo, kad „Pajūrio kredito unija“ neatsisakė teisės pareikšti civilinį ieškinį ateityje civilinio proceso tvarka, todėl tokiu atveju konfiskavus iš M. N. ir R. G. apgaule gautas paskolos lėšas, priklausančias „Pajūrio kredito unija“, kaltinamieji būtų nubausti du kartus, tokiu būdu iškreipiant turto konfiskavimo esmę ir paskirtį, unijai vėliau būtų apsunkintos galimybės civilinio proceso tvarka išsiieškoti žalą.
3. Pareiškėjas nurodė, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje nepagrįstai nurodyta aplinkybė, jog jis nebuvo išsiaiškinęs, apie unijai paskelbtą bankrotą ir kad dėl to palaikydamas valstybinį kaltinimą teisme nebuvo tinkamai pasiruošęs. Dėl šios aplinkybės nebuvo prašoma paaiškinti 2018 m. kovo 6 d. pranešime „Apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą“ (toliau – ir Pranešimas), taip pat Tarnybinio patikrinimo išvadoje nenurodytas tokios išvados pagrindimas. Apie „Pajūrio kredito unija“ iškeltą bankroto bylą ir paskirtą bankroto administratorių žinojo ir šios aplinkybės buvo įvertintos ruošiantis baigiamajai kalbai, tačiau įvertinęs, kad bankroto administratorius privalo vykdyti jam Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymu nustatytus įpareigojimus – pareikšti ieškinius teisme ir kt., tai ketino padaryti ir „Pajūrio kredito unija“ administracijos vadovas ir valdyba (2016 m. sausio 22 d. rašte išdėstyta pozicija), todėl teismui nesiūlė išieškoti konfiskuotino turto. Paskolos sutartys yra galiojančios, paskolas gavę asmenys nebuvo ir nėra atleisti nuo prievolės jas mokėti, kai kurios paskolos buvo mokamos ir prokuroro baigiamosios kalbos metu, „Pajūrio kredito unija“ paskolos sutarčių su paskolas gavusiais asmenimis nenutraukė, galutiniai paskolų grąžinimo terminai yra numatyti iki 2031 metų, paskolų gražinimo dalis yra užtikrinta nekilnojamojo turto įkeitimu, pajiniais įnašais, o Tikrintojo argumentas, kad teismo nuosprendžiu pripažintos sudarytos apgaulės būdu, nedaro jų negaliojančiomis ar niekinėmis. Įvertinęs tai, kad Klaipėdos apygardos teismas nuosprendžiu sutiko su jo baigiamojoje kalboje išdėstytais motyvais ir siūlymais dėl bausmių, l teismo nuosprendžio neskundė apeliacine tvarka. Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuojamojoje dalyje nurodytas neigiamas padarinių kilimas negali būti siejamas su prokuroro veikimu ar neveikimu. Tarnybinio patikrinimo išvadoje jis papildomai pripažintas pažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 72 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, Prokurorų etikos kodekso 7.4 punkto reikalavimus ir nuostatas, nors dėl papildomai konstatuotų teisės aktų pažeidimų Tikrintojas jam neįteikė naujo pranešimo apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą ir nesuteikė galimybės pateikti paaiškinimo. Be to, Pranešime netiksliai nurodytas teisinis reguliavimas ir faktinės aplinkybės, (neteisingai nurodyta baigiamosios kalbos data), kurie vėliau nebuvo ištaisyti, tačiau buvo atkartoti Tarnybinio patikrinimo išvadoje. Dėl profesinių pareigų atlikimo, palaikant valstybinį kaltinimą sudėtingoje, didelės apimties baudžiamojoje byloje, jo priimtas sprendimas (rekomendacinio pobūdžio), su kuriuo sutiko ir Klaipėdos apygardos teismas ir aukštesnysis prokuroras, neturi būti vertinamas kaip akivaizdus baudžiamojo įstatymo ar kitų teisės aktų pažeidimas, kad jį būtų galima prilyginti aplaidžiam pavestų pareigų atlikimui arba įstatymo pažeidimui, dėl to jam neturėtų būti taikoma tarnybinė atsakomybė ar konstatuotas tarnybinis pažeidimas.
4. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovo įsitikinimu, pradedant ir atliekant tarnybinį patikrinimą pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos pagrindinės taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nebuvo padaryta esminių procedūrinių pažeidimų, kurie būtų apriboję pareiškėjo teises; tarnybinio patikrinimo metu surinkti ir Tarnybinio patikrinimo išvadoje išanalizuoti faktiniai duomenys buvo pakankami konstatuoti jo padarytą tarnybinį pažeidimą, sprendimą pritarti Teikimui priėmė kompetentingas subjektas, konstatuojant tarnybinį pažeidimą atsižvelgta į visas reikšmingas aplinkybes, todėl sprendimas neprieštarauja teisės aktams, yra pagrįstas ir teisėtas.
6. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas, vykdydamas valstybinio kaltinimo funkcijas, turėjo imperatyvią pareigą veikti savo kompetencijos ribose ir pasiūlyti teismui taikyti imperatyvias BK 72 straipsnio nuostatas dėl turto konfiskavimo taikymo. Tarnybinis patikrinimas yra atliktas dėl prokuroro padarytų pažeidimų pagal jo kompetenciją vykdant jam nustatytas valstybinio kaltinimo funkcijas. Neigiamų padarinių kilimas tarnybinio patikrinimo išvados konstatuojamojoje dalyje siejamas tik su pareiškėjo neveikimu ir kad tiesioginiu priežastiniu ryšiu su pareiškėjo neveikimu susiję tokie neigiami padariniai, jog teisme liko nespręstas valstybiniam kaltinimui aktualus klausimas dėl turto konfiskavimo, todėl nusikalstamu būdu gauti pinigai buvo paleisti į apyvartą, tuo padaryta žala valstybei. Gavus pareiškėjo paaiškinimą, patvirtinantį priežastį neskųsti nuosprendžio, buvo nutarta šios aplinkybės nelaikyti pažeidimu, dėl to apie šią aplinkybę nebuvo pasisakoma baigiamuosiuose tarnybinio patikrinimo dokumentuose, nebuvo konstatuotas ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 312 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimas.
II.
7. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. gegužės 31 d. sprendimu atmetė pareiškėjo L. K. skundą ir grąžino jam į Regionų apygardos administracinio teismo specialiąją sąskaitą 2018 m. gruodžio 6 d. įmokėtus 150 Eur.
8. Teismas nustatė, kad Teikime nurodyta, jog Tarnybinio patikrinimo išvadoje ir surinktoje tarnybinio patikrinimo medžiagoje pakanka duomenų konstatuoti, kad prokuroras L. K. padarė tarnybinį pažeidimą, nes palaikydamas valstybinį kaltinimą pirmosios instancijos – Klaipėdos apygardos teisme baudžiamojoje byloje Nr. 1-29-255/2017 (ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10028-13) 2017 m. birželio 20 d. baigiamojoje kalboje pasiūlęs teismui pripažinti M. N. ir R. G. kaltais (pagal BK 182 str. 2 d.), nepasiūlė taikyti BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatų ir išieškoti iš šių asmenų konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, tokiu neveikimu pažeidė BK 72 straipsnio 3 dalies, BPK 1 straipsnio 1 dalies, Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 3 dalies, Rekomendacijų dėl finansų tyrimo, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1-73, 88 ir 103 punktų, Prokurorų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. I-68, 7.4 punkto reikalavimus ir nuostatas.
9. Teismas nurodė, kad Prokurorų tarnybinės atsakomybės klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas ir Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės atsakomybės taikymo prokurorams nuostatai (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2018 m. gegužės 18 d., toliau – ir Nuostatai), patvirtinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. I-181.
10. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad tarnybinio pažeidimo nepadarė, tyrimas atliktas nesilaikant procedūrinių reikalavimų, nors tarnybinė nuobauda nepaskirta skundžiamas aktas jam sukelia neigiamas teisines pasekmes, atsižvelgęs į teisinį reguliavimą ir bylos faktines aplinkybes, sprendė, jog atliktus tarnybinį patikrinimą ir nustačius padarytą pažeidimą, generalinis prokuroras, gavęs motyvuotą Teikimą, turėjo teisę 2018 m. gegužės 2 d. Rezoliucija jam pritarti ir konstatuoti, kad pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, tačiau tarnybinės atsakomybės netaikyti ir nuobaudos neskirti. Generalinio prokuroro sprendimas (Rezoliucija) pritarti Teikimui yra galutinis sprendimas, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, todėl šis sprendimas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes ir gali būti ginčo dalyku.
11. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentą, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje jis papildomai pripažintas pažeidęs BK 72 straipsnio 3 dalį, Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, Prokurorų etikos kodekso 7.4 punkto reikalavimus ir nuostatas, nors dėl šių teisės aktų pažeidimų jam nebuvo įteiktas naujas pranešimas apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą ir nesuteikta galimybė prokurorui pateikti paaiškinimo, nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, konstatavo, jog Pranešime „Apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą“ nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas galimai pažeidė BK 72 straipsnio 3 dalį, Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ir Prokurorų etikos kodekso 7.4 punktą; byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo įteiktas naujas pranešimas apie galimai padarytus BK 72 straipsnio 3 dalies, Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir Prokurorų etikos kodekso 7.4 punkto pažeidimus ir būtų pareikalauta iš jo pasiaiškinimo dėl šių teisės aktų pažeidimo. Teismas, įvertinęs, kad nebuvo įteiktas naujas pranešimas apie galimai padarytus kitų teisės aktų pažeidimus, pareiškėjas neturėjo galimybės teikti paaiškinimus dėl BK 72 straipsnio 3 dalies, Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir Prokurorų etikos kodekso 7.4 punkto pažeidimo, pripažįstama, kad atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai Tarnybinio patikrinimo išvadoje ir Teikime pareiškėjui išplėtė kaltinimą, jam neužtikrindama teisės duoti paaiškinimus ir tokiu būdu užtikrinti jo teisę į gynybą. Todėl teismas Tarnybinio patikrinimo išvadoje ir Teikime nurodyti BK 72 straipsnio 3 dalies, Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir Prokurorų etikos kodekso 7.4 punkto pažeidimus pašalino iš kaltinimo.
12. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentą, kad Pranešime neteisingai nurodyta prokuroro baudžiamojoje byloje pasakytos baigiamosios kalbos data, įstatymas, kurį galimai pažeidė, teismas atkreipė dėmesį, jog Tarnybinio patikrinimo išvadoje ir Teikime baudžiamojoje byloje pasakytos baigiamosios kalbos data nurodyta teisingai. Nors Pranešime ir nebuvo tiksliai nurodyta prokuroro pasakytos baigiamosios kalbos data, taip pat papildomai netiksliai nurodyta, kad pareiškėjas galimai pažeidė BK, tačiau iš šio Pranešimo turinio matyti, jog tai buvo rašymo apsirikimo klaidos, kurios nesutrukdė pareiškėjui suprasti faktinių aplinkybių ir kaltinimo esmės. Teismas padarė išvadą, kad Pranešime aiškiai nurodyta konkreti baudžiamoji byla, bylos aplinkybės ir joje padaryti pažeidimai, dėl kurių pareiškėjo atžvilgiu pradėtas tarnybinis patikrinimas, todėl minėtą pareiškėjo argumentą atmetė. Teismas taip pat nurodė, kad šiuo atveju nenustačius ir pareiškėjui nenurodžius kitų galimai padarytų procedūrinių pažeidimų tarnybinio patikrinimo metu, teismas kitų tarnybinio patikrinimo procedūrų plačiau nenagrinėja.
13. Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, nes pareiškėjas pripažįsta, jog Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-29-255/2017 2017 m. birželio 20 d. baigiamojoje kalboje nepasiūlė taikyti baudžiamojo poveikio priemonę ir iš kaltai pripažintų asmenų išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Teismas vertino, kad pareiškėjo hipotetiniai samprotavimai dėl ateityje grąžintinos pinigų sumos ar dėl to nebuvo padaryta žala ir nekilo neigiamos pasekmės yra nepagrįsti. Pareiškėjas, vykdydamas valstybinio kaltinimo funkcijas, turėjo imperatyvią pareigą veikti savo kompetencijos ribose ir pasiūlyti teismui taikyti imperatyvias BK 72 straipsnio nuostatas dėl turto konfiskavimo taikymo, tačiau tai nepadarė.
14. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, sprendė, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą dėl to, kad Klaipėdos apygardos teisme nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-29-255/2017 baigiamosios kalbos metu teismo neprašė taikyti baudžiamojo poveikio priemonės ir iš kaltinamųjų (M. N. ir R. G.) išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Teismas nenustatė, kad buvo pažeistos pagrindinės taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nebuvo padaryta esminių procedūrinių pažeidimų, kurie būtų apriboję pareiškėjo teises; tarnybinio patikrinimo metu surinkti ir Tarnybinio patikrinimo išvadoje išanalizuoti faktiniai duomenys buvo pakankami konstatuoti jo padarytą tarnybinį pažeidimą, sprendimą pritarti Teikimą priėmė kompetentingas subjektas, konstatuojant tarnybinį pažeidimą atsižvelgta į visas reikšmingas aplinkybes, generalinis prokuroras turėjo teisę apsispręsti dėl tarnybinės nuobaudos nepaskyrimo pareiškėjui, išdėsčius Teikime tokio sprendimo motyvus, todėl sprendimas neprieštarauja teisės aktams, yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas taip pat grąžino pareiškėjui nepanaudotus 150 Eur liudytojos išlaidoms atlyginti.
III.
15. Pareiškėjas L. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl generalinio prokuroro 2018 m. gegužės 2 d. rezoliucijos „Teikimui pritariu”, užrašytos ant 2018 m. balandžio 30 teikimo „Dėl tarnybinio pažeidimo konstatavimo” Nr. 17.9-6917, panaikinimo.
16. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepilnai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktą skundą, visiškai nepasisakė dėl skundo antroje dalyje nurodytų aplinkybių, skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje paties teismo konstatuotas aplinkybes vertino priešingai negu konstatavo, taip pat priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota naujausia teismų praktika analogiškose bylose, sprendimo motyvuojamoje dalyje konstatuotų aplinkybių nenurodė sprendimo rezoliucinėje dalyje ir dėl jų nepasisakė, taip pat nagrinėjant administracinę bylą pirmosios instancijos teismas padarė procesinių pažeidimų, kurių dalis susijusi su pareiškėjo teisių apribojimu bei teisės į objektyvų ir teisingą teismą įgyvendinimu. Teismas, neišnagrinėdamas bei nevertindamas pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl prokurorams už jų priimamus sprendimus taikomų drausminių priemonių teisėtumo ir pagrįstumo, sukūrė teisės aktams ir teismų praktikai prieštaraujantį precedentą, kuriuo prokuroras už priimtą procesinį sprendimą (šiuo konkrečiu atveju, rekomendacinio pobūdžio), su kuriuo sutiko Klaipėdos apygardos teismas bei aukštesnysis prokuroras, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai „konstatavus tarnybinį pažeidimą ir neskyrus tarnybinės nuobaudos“, vis dėlto yra nubaudžiamas ir laikomas baustu (su visomis iš to kylančiomis neigiamomis pasekmėmis) ne tik visam likusiam tarnybos prokuroru laikui, bet tuo pažeidžiant ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą vertybę, jog prokuroras, organizuodamas ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaudamas, palaikydamas valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, veikia nepriklausomai. Toks teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 str. 1 d.), be to, būtų ydingas teisminis precedentas. Teismas nepagrįstai susiaurino skundo nagrinėjimo bei administracinėje byloje nustatinėtinų aplinkybių ribas, nukrypo nuo pareikėjo skundo esmės, o skunde nurodytų aplinkybių neištyrimas buvo nepakankamas teisingam bylos išnagrinėjimui bei teisėto ir pagrįsto procesinio sprendimo priėmimui.
17. Pareiškėjas pabrėžia, jog atsakovas pareiškėjui neteisėtai ir nepagrįstai išplėtė kaltinimą, neužtikrindamas teisės duoti paaiškinimus ir tokiu būdu užtikrinti jo teisę į gynybą, tačiau teismas šių atsakovo veiksmų, dėl nurodytų teisės aktų vertinimo, padarytų tarnybinio patikrinimo išvadoje bei teikime daromų išvadų, jų įtakos turėjimo užtikrinant objektyvų visų aplinkybių įvertinimą galutinio sprendimo pagrįstumui, remiantis tais teisės aktais, nevertino bei neanalizavo, o skundžiamame sprendime apibrėžė naujas kaltinimo ribas, nurodydamas, kad „Pareiškėjas kaltinamas tuo, jog pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Teismų įstatymo 23 straipsnio 3 dalies, Rekomendacijų dėl finansų tyrimo, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1-73, 88 ir 103 punktų reikalavimus ir nuostatas“ ir bylos aplinkybes nagrinėjo pagal naują kaltinimą.
18. Pareiškėjas nurodo, jog Teismas, neatlikęs jokio skunde nurodytų aplinkybių vertinimo (analizės), skundžiamame sprendime tiesiog konstatavo, kad „nagrinėjamoje byloje teismui nenustačius ir pareiškėjui nenurodžius kitų galimai padarytų procedūrinių pažeidimų tarnybinio patikrinimo metu“, todėl „teismas kitų tarnybinio patikrinimo procedūrų plačiau nenagrinėja“. Taip pat teismas visiškai be jokių motyvų nesutiko ir su pareiškėjo skunde nurodytais teiginiais dėl žalos bei neigiamų pasekmių kilimo nurodydamas, kad „Pareiškėjo hipotetiniai samprotavimai dėl ateityje grąžintinos pinigų sumos ar, dėl to nebuvo padaryta žala ir nekilo neigiamos pasekmės, laikytini nepagrįstais. Teismas, neatsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, sprendime nepagrįstai vertino pareiškėjo priimto procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje, kurioje priimtas įsiteisėjęs sprendimas, o ne aplinkybes, susijusias su nuobaudos skyrimo pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą, neperžengdamas skundo ribų, kaip tai numato ABTĮ reikalavimai. Taigi teismas nesivadovavo teismų praktika, nesilaikė ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies, 24 straipsnio reikalavimų, nukrypo nuo bylos esmės. Teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje aptardamas naujai suformuoto kaltinimo ribas, nepagrįstai dėstė šių teisės aktų turinį bei pateikė šių ir kitų teisės aktų analizę, formaliai perrašydamas atsakovo argumentus. Pažymi, kad teismui pašalinus iš kaltinimo dalį nepagrįstai bei neteisėtai atsakovo išplėstus kaltinimus pareiškėjui, tolesnis šios administracinės bylos aplinkybių bei atsakovo Tarnybinio patikrinimo išvadoje bei Teikime nurodytų argumentų vertinimas turėtų būti atliekamas tik likusių teisės aktų, kuriuos skundžiamame sprendime nurodė teismas, kontekste. Teismas, nors ir neanalizuoja pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl žalos padarymo ir neigiamų pasekmių, kurias, pasak atsakovo, sukėlė pareiškėjo veiksmai, kilimo, tačiau savo teiginius grindžia atsakovo atsiliepime į skundą nurodytomis (pažodžiui perrašytomis) aplinkybėmis.
19. Pareiškėjas vertina, kad skundžiamo sprendimo aprašomoji ir rezoliucinė dalys skiriasi, nes iš sprendimo rezoliucinės dalies matyti, kad teismas pareiškėjo skundą atmetė, tačiau visiškai neaišku, kokia apimtimi teismas savo sprendimu paliko galioti atsakovo Tarnybinio patikrinimo išvadoje ir Teikime nurodytas aplinkybes.
20. Pareiškėjas mano, kad nesuteikdamas teisės pasisakyti proceso šalims bei nepriėmęs jokio procesinio sprendimo, o suteikęs teisę pačiai liudytojai (2018 m. gruodžio 14 d. nutartimi) pasirinkti procesinę padėtį, išreiškė palankumą vienai proceso šalių, kas sukėlė abejones dėl teismo objektyvumo. Be to, teismas nesprendė ir pareiškėjo 2019 m. vasario 28 d., 2019 m. gegužės 9 d. raštu teismui pateiktų prašymų dėl 150 Eur įmokos į teismo sąskaitą už liudytojos L. P. iškvietimą grąžinimo, t. y. pareiškėjo prašymą išsprendė tik 2019 m. gegužės 31 d. priimdamas galutinį sprendimą. Teismas posėdžio metu taip pat pažeidė žodinio proceso nagrinėjimo tvarką, proceso šalių rungimosi principą. Pabrėžia, kad atsakovo atstovė L. P. neatsakė į pareiškėjo 132 klausimus, tačiau teismui dėl to klausimų nekilo. Teismas neleido baigiamosios kalbos metu pareiškėjui pasisakyti dėl Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 10 d. nutarimo, nors jis šioje byloje buvo itin svarbus ir reikšmingas, taigi tokie teismo veiksmai leidžia daryti išvadą, kad teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl galutinio sprendimo priėmimo.
21. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
22. Atsakovas teigia, kad prokuroras privalo vykdyti ir pareigas, kurias apibrėžia Baudžiamojo proceso kodeksas, Prokuratūros įstatymas ir kiti teisės aktai. Šiuo atveju apelianto veiksmuose nustatyti konkretūs teisės aktų normų pažeidimai, nes jis, vykdydamas savo tiesiogines pareigas, nesilaikė konkrečių įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų, todėl toks neveikimas nesikerta su prokuroro statusui suteiktomis garantijomis, tai yra bendrojo pobūdžio prokurorui nustatytos pareigos neatlikimas ir šiuo požiūriu negali būti siejamas su prokuroro Konstitucijoje ir Prokuratūros įstatyme įtvirtintu nepriklausomumu. Apeliantas nekonkretizuoja kokios, esminės aplinkybės nebuvo išnagrinėtos. Teismas, pripažindamas padarytą tarnybinį pažeidimą teisingu, rėmėsi tarnybinio patikrinimo medžiagoje išdėstytais argumentais, surinktais duomenimis, jų analize, įvertino apelianto pateiktus duomenis bei argumentus, kurie buvo reikšmingi ginčo dalykui ir vadovaudamasis administracinėje teisenoje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, padarė išvadą dėl tarnybinio pažeidimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas skundžiamame sprendime plačiai aptarė tokį teisinį reguliavimą ir konstatavo, kad apeliantas privalėjo veikti pagal savo kompetenciją vykdydamas valstybinio kaltinimo funkcijas ir pasiūlyti teismui taikyti konfiskavimo institutą. Nėra jokio pagrindo teigti, kad aukštesnysis prokuroras pritarė apelianto pozicijai. Pabrėžia, kad apelianto samprotavimai galėtų būti pagrįsti tik tuo atveju, jeigu būtų pareikštas nukentėjusiųjų civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje arba sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas civilinio proceso tvarka, ko nagrinėjamu atveju nebuvo, todėl sutikti, kad konfiskuotinas turtas net ir nesant civilinio ieškinio, gali būti nekonfiskuojamas, nėra pagrindo, be to, nuosekliai formuojama teismų praktika tai paneigia.
23. Atsakovas nurodo, kad apelianto, kaip valstybinio kaltintojo, pozicija svarstant klausimą neprašyti konfiskuoti turto, esant tam visoms procesinėms sąlygoms, iš esmės yra ydinga ir dėl to, kad būtų paneigiamas ir itin aktualus bei reikšmingas kovos su nusikalstamu praturtėjimu imperatyvas, o kartu ir tarptautiniai valstybės įsipareigojimai, kurie įtvirtinti ratifikuojant Jungtinių Tautų 1990 m. ir Europos Tarybos 2005 m. konvencijas dėl pinigų išplovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo, o taip pat vėliau priimtas tuo klausimu Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas. Apeliantas neteisingai interpretuoja nagrinėjamo dalyko aplinkybes, nes civilinis ieškinys šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pareikštas, t. y. ne „Pajūrio kredito unija“ realizavo savo teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka, o Lietuvos bankas kreipėsi į teismą dėl bankroto iškėlimo „Pajūrio kredito unijai“. Civilinis ieškinys 2018 m. balandžio 3 d. buvo priimtas nagrinėti Klaipėdos apygardos teisme, tačiau tai nesusiję su ginčo dalyku šioje administracinėje byloje.
24. Atsakovas vertina, kad sistemiškai aiškinant įstatymo nuostatas, remiantis protingumo, proporcingumo, įstatymo analogijos principais, tarnybinio pažeidimo konstatavimas negalioja ilgiau negu 12 mėnesių, ką patvirtina ir generalinio prokuroro rezoliucija, kuria nepritarta apelianto skatinimui, nes „nuo tarnybinės nuobaudos skyrimo nepraėjo 1 metai“. Sutinka, kad 2018 m. balandžio 18 d. Išvadoje ir Teikime buvo nurodytas kiek platesnis apelianto neveikimo juridinis vertinimas, negu jam įteiktame Pranešime apie galimai padarytą pažeidimą, tačiau atsakovas, nekvestionuodamas teismo sprendimo susiaurinti tarnybinio pažeidimo apimtį, pažymi, kad atsakovo vertinimas nurodant, kad apeliantas pažeidė BK 72 straipsnio 3 dalį ir Rekomendacijų dėl finansų tyrimo, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1-73, 88 ir 103 punktus, nekeičia tarnybinio pažeidimo esmės. Nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas nepagrįstai plečia kaltinimą pareiškėjui, nes teismas, pašalinęs BK 72 straipsnio 3 dalį, Prokuratūros 2 straipsnio 1 dalį ir Prokurorų etikos kodekso 7.4 punktą, aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, jog apeliantas „pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Teismų įstatymo 23 straipsnio 3 dalies, Rekomendacijų dėl finansų tyrimo, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1- 73, 88 ir 103 punktų reikalavimus ir nuostatas“. Teismas, pripažindamas, kad apeliantas pažeidė nurodytus teisės aktų reikalavimus, sistemiškai aiškino ir kitas teisės normas, nenurodydamas, kad jos buvo pažeistos. Teismas, pripažindamas padarytą tarnybinį pažeidimą teisingu, rėmėsi tarnybinio patikrinimo medžiagoje išdėstytais argumentais. Atsakovas nesutinka, kad teismas pažeidė ir ABTĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes yra būtina atsakyti į esminius skundo argumentus. Apeliantas netiksliai aiškina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką nurodytos administracinės bylos Nr. A-733-575/2019 kontekste dėl konstatuoto tarnybinio pažeidimo, nes šioje byloje prokuroras priėmė procesinį sprendimą – nutarimą taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą ir jame nurodyti motyvai ir argumentai buvo vertinamojo pobūdžio, dėl nustatytų aplinkybių ir teisės taikymo. Pažymi, kad prokuroras tarnybinėn atsakomybėn gali būti patrauktas tik už neteisėtus ar prokuroro etiką pažeidžiančius veiksmus ar neveikimą, o prokurorų priimtų proceso sprendimų pagrįstumas, kita jo tarnybinė veikla tarnybinio patikrinimo metu negali būti vertinama, jeigu ji neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Pabrėžia, kad apeliantas bylos nagrinėjimo metu nepateikė teismui pastabų ar prašymų dėl teismo nušalinimo. Atsakovo atstovė atsakė į visus 210 apelianto klausimų, susijusių su ginčo dalyku, stengdamasi didelį besikartojančio pobūdžio klausimų kiekį grupuoti, siekdama suteikti racionalesnį turinį ir atsižvelgdama į nagrinėjamo klausimo dėl tarnybinio pažeidimo konstatavimo ribas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros generalinio prokuroro 2018 m. gegužės 2 d. rezoliucijos, kuria pritarta 2018 m. balandžio 30 d. teikimui Nr. 17.9-6917 „Dėl tarnybinio pažeidimo konstatavimo”, pripažinta, kad pareiškėjas L. K. padarė tarnybinį pažeidimą, tačiau nuspręsta tarnybinės nuobaudos neskirti, teisėtumo ir pagrįstumo.
26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
27. Prokurorų funkcijos yra nustatytos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad prokuroras organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja, baudžiamosiose bylose palaiko valstybinį kaltinimą. Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose yra konstitucinė vertybė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose. Tačiau Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų <...> (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
28. Kompetencijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. I-141 (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. I-290 redakcija) 11.1.9. papunktyje nustatyta, kad apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus prokuroras palaiko valstybinį kaltinimą visuose apylinkės ir apygardos teismuose, kai ikiteisminį tyrimą atliko, organizavo ir jam vadovavo specializuoto skyriaus prokuroras, sprendžia dėl šių teismų priimtų sprendimų ir nutarčių pagrįstumo bei teisėtumo ir esant pagrindui savo iniciatyva paduoda apeliacinį skundą.
29. Šiame kontekste pažymėtina, kad Prokuratūros įstatymo 391 straipsnyje nustatyta, jog prokurorai tarnybos ir ne tarnybos metu turi laikytis Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų ir Prokurorų etikos kodekso, kurį tvirtina generalinis prokuroras kolegijos patarimu (1 d.). Už padarytus įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus, prokuroro vardą žeminančius poelgius, taip pat kitus Prokurorų etikos kodekso pažeidimus prokurorai traukiami tarnybinėn atsakomybėn (2 d.). Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokurorų padarytus įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus, prokuroro vardą žeminančius poelgius, taip pat kitus Prokurorų etikos kodekso pažeidimus nagrinėja Etikos komisija šio Įstatymo ir generalinio prokuroro nustatyta tvarka. Konstatuoti, kad buvo padarytas įstatymų pažeidimas, tarnybinis nusižengimas, prokuroro vardą žeminantis poelgis, taip pat kitas Prokurorų etikos kodekso pažeidimas gali ir generalinis prokuroras, gavęs generalinio prokuroro pavaduotojo, Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus) ar teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ar jo pavaduotojo motyvuotą teikimą, surašytą atsižvelgiant į generalinio prokuroro įsakymu nustatyta tvarka atlikto tarnybinio patikrinimo išvadą (Prokuratūros įstatymo 41 str. 4 d.).
30. Nuostatų 37 punkte nurodyta, kad Generalinis prokuroras, gavęs tarnybinio patikrinimo medžiagą su išvada, kurioje siūloma taikyti prokurorui (prokurorams) tarnybinę atsakomybę ir skirti tarnybinę nuobaudą arba konstatuoti pažeidimą neskiriant tarnybinės nuobaudos, gali priimti sprendimą pavesti Nuostatų 38 punkte nurodytiems subjektams surašyti motyvuotą teikimą. Gavęs tarnybinio patikrinimo medžiagą su išvada ir motyvuotą teikimą dėl pažeidimo konstatavimo, generalinis prokuroras gali pritarti teikimui, konstatuoti pažeidimą ir neskirti nuobaudos (41.1 p.).
31. Nuostatų 5 punkte įtvirtinta, kad Tarnybinio pažeidimo sudėtį sudaro: priešingas teisei veikimas ar neveikimas, kaltė (tyčia ar neatsargumas), neigiami padariniai, priežastinis ryšys tarp prokuroro neteisėto veikimo ar neveikimo ir neigiamų padarinių. Prokuroro veikimas ar neveikimas, kuriuo pažeidžiami teisės aktų reikalavimai, bet nesukeliama realių neigiamų padarinių, laikytinas tarnybiniu pažeidimu esant dviem tarnybinio pažeidimo sudėties elementams: neteisėtam veikimui ar neveikimui ir kaltei (tyčia ar neatsargumas).
32. Bylos duomenys patvirtina, kad generalinis prokuroras, gavęs 2018 m. balandžio 18 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 17.9-6348, 2018 m. balandžio 23 d. rezoliucija ant šios išvados pavedė Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiajam prokurorui R. P. surašyti motyvuotą teikimą.
33. Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiojo prokuroro 2018 m. balandžio 30 d. teikime ,,Dėl tarnybinio pažeidimo konstatavimo“ Nr. 17.9-6917 nurodyta, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje ir surinktoje tarnybinio patikrinimo medžiagoje pakanka duomenų konstatuoti, kad prokuroras L. K. padarė tarnybinį pažeidimą. Palaikydamas valstybinį kaltinimą pirmosios instancijos – Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-29-255/2017 ir 2017 m. birželio 20 d. baigiamojoje kalboje: 1) pasiūlęs teismui pripažinti M. N. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį (2 veikos), t. y. dėl sukčiavimo būdu apgaule įgyto turto, nepasiūlė taikyti BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatų ir išieškoti iš M. N. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (dėl pirmojo epizodo (V. S. paskola) – 68 145,33 Eur ,,Pajūrio kredito unijos” piniginių lėšų; dėl antrojo epizodo (A. J. paskola) – 69 562,07 Eur ,,Pajūrio kredito unijos” piniginių lėšų), iš viso 137 707,40 Eur; 2) pasiūlęs teismui pripažinti R. G. kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2 veikos), t. y. dėl sukčiavimo būdu apgaule įgyto turto, nepasiūlė taikyti BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatų ir išieškoti iš R. G. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (dėl pirmojo epizodo (J. G. paskola) – 62 532,22 Eur ,,Pajūrio kredito unijos” piniginių lėšų; dėl antrojo epizodo (V. Š. paskola) – 81 040,23 Eur ,,Pajūrio kredito unijos” piniginių lėšų), iš viso 143 572,45 Eur. Tokiu neveikimu prokuroras L. K. pažeidė 72 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio 1 dalies, Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Teismų įstatymo 23 straipsnio 3 dalies, rekomendacijų dėl finansų tyrimo, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1-73 88 ir 103 punktų, Prokurorų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. I-68 (2012 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. I-15 redakcija) 7.4 papunkčio reikalavimus ir nuostatas. Teikime daroma išvada, kad tiesioginiu priežastiniu ryšiu su prokuroro neveikimu susiję tokie neigiami padariniai, kad iš esmės teisme liko nespręstas kaltinimo pusei aktualus klausimas dėl turto konfiskavimo šioje baudžiamojoje byloje. Taip pat pripažįstama, kad po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje priėmimo ,,Pajūrio kredito unijos” bankroto byloje nuteistiesiems pareikštas civilinis ieškinys (teisme priimtas 2018 m. balandžio 3 d.), todėl tikėtina, jog nuteistieji galimai nepasipelnys iš nusikalstama veika gauto turto. Teikimą surašiusio subjekto vertinimu, tarnybinio patikrinimo išvadoje ir medžiagoje pakanka duomenų konstatuoti, kad tarnybinį pažeidimą prokuroras L. K. padarė tyčiniu neveikimu (netiesiogine tyčia).
34. Taigi, kaip matyti iš šios bylos medžiagos, Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiojo prokuroro Teikimas Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui yra tas galutinis tarnybinio patikrinimo medžiagą ir išvadą apibendrinantis dokumentas, kuriame pateikiamas padaryto pažeidimo faktinis ir teisinis vertinimas, apibrėžiama kaltės forma, priežastinis ryšys su kilusiomis pasekmėmis (liko neišspręstas kaltinimui aktualus nuteistų asmenų turto konfiskavimo klausimas), tačiau siūloma tarnybinės atsakomybės prokurorui netaikyti ir nuobaudos neskirti. Tokiam teikimui generalinis prokuroras pritarė 2018 m. gegužės 2 d. rezoliucija.
35. Pareiškėjas iš esmės ir neginčija faktinės aplinkybės, kad palaikydamas valstybinį kaltinimą minėtoje baudžiamojoje byloje nesiūlė teismui taikyti BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatas ir išieškoti iš M. N. bei R. G. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, t. y. valstybės naudai iš šių asmenų konfiskuoti 143 572,45 Eur ,,Pajūrio kredito unijos“ piniginių lėšų. Tokį sprendimą pareiškėjas nurodo priėmęs todėl, kad, jo nuomone, baudžiamojoje byloje esančios aplinkybės nebuvo tokios, kurios leistų tiesiogiai, neabejotinai, vienareikšmiškai, nepažeidžiant protingumo, pagarbos asmenų (,,Pajūrio kredito unijos“ pajininkų) teisėms bei būtinumo atlyginti žalą principų šioje byloje taikyti BK 72 straipsnio nuostatas. Paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu jis buvo gavęs ,,Pajūrio kredito unijos“ administracijos vadovės S. S. 2016 m. sausio 22 d. raštą, kuriame nurodyta, kad ,,Pajūrio kredito unijos“ valdyba priėmė nutarimą ikiteisminio tyrimo byloje civilinio ieškinio nereikšti, tačiau valdyba neatsisako teisės pareikšti civilinį ieškinį ateityje civilinio proceso tvarka asmenims, kurių atžvilgiu bus priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Įvertinęs byloje esančius duomenis, atsižvelgdamas į teismų praktiką, teisės aktus ir tai, kad civilinis ieškinys juridinio asmens ,,Pajūrio kredito unija“ naudai gali ir galės būti reiškiamas ateityje, taip pat gali ir galės būti sudaromas ir realizuojamas susitarimas dėl žalos atlyginimo kitokiais būdais, ir, kad šių aplinkybių kontekste teismui konfiskavus ,,Pajūrio kredito unija“ apgaulės įtakoje suteiktas paskolas (pinigines lėšas) būtų apsunkinta galimybė šias lėšas ,,Pajūrio kredito unijos“ naudai išieškoti civilinio proceso tvarka; taip pat įvertinęs aplinkybes, kad paskolos sutartys Nr. 11-00071, Nr. 11-00067, Nr.11-00060, Nr. 11-00058 yra galiojančios, o paskolas gavę asmenys nėra atleisti nuo prievolės jas mokėti, ,,Pajūrio kredito unija” paskolos sutarčių su jas gavusiais asmenimis nenutraukė, galutiniai paskolų grąžinimo terminai numatyti iki 2031 metų; paskolų grąžinimo dalis yra užtikrinta nekilnojamojo turto įkeitimu, pajiniais įnašais; o ,,Pajūrio kredito unija“ turėtų galimybę jai priklausančias pinigines lėšas išsiieškoti civilinio proceso tvarka. Taigi pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis tinkamai, nepažeisdamas teisės normų reikalavimų, palaikė valstybinį kaltinimą byloje ir jokio tarnybinio pažeidimo nepadarė.
36. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tą faktinę aplinkybę, kad pareiškėjui įteiktame pranešime apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą nebuvo nurodyta, jog jis galimai pažeidė BK 72 straipsnio 3 dalį, Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ir Prokurorų etikos kodekso 7.4 punktą, šiose teisės normose numatytus pažeidimus iš kaltinimo pašalino. Tačiau, išanalizavęs kitų pareiškėjui pateiktų pažeidimų nuostatas bei faktines bylos aplinkybes, aptaręs valstybinį kaltinimą palaikančio prokuroro kompetenciją bei funkcijas, įstatymų leidėjo įtvirtintas Baudžiamojo proceso kodekse bei Prokuratūros įstatyme, konstatavo, kad pareiškėjas, vykdydamas valstybinio kaltinimo funkcijas, turėjo imperatyvią pareigą veikti savo kompetencijos ribose ir pasiūlyti teismui taikyti imperatyvias BK 72 straipsnio nuostatas dėl turto konfiskavimo taikymo, bet to nepadarė. Teismas konstatavo, jog atsakovas pagrįstai pripažino pareiškėją padariusį tarnybinį pažeidimą.
37. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo padarytais procesiniais pažeidimais (pranešimo nagrinėjant bylą apie administracinės bylos ginčo dalyką, pagrindus, ginčo ribas bei kitas esmines bylos aplinkybes nepadarymu; nepaminėjimu visų esminių ir pagrindinių aplinkybių sprendimo aprašomojoje dalyje; skundo ribų peržengimu; sprendimo aprašomosios ir rezoliucinės dalių skirtingumo) atmetami kaip abstraktūs, nepagrįsti konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir neturintys esminės reikšmės nagrinėjamam ginčui. Apeliantas taip pat teigia, kad bylos žodiniame nagrinėjime buvo apribotos jo procesinės teisės, nes jis negalėjo užduoti norimo kiekio klausimų atsakovo atstovei, kai tuo metu teisėja ir atsakovo atstovė savo procesinėmis teisėmis naudojosi be jokių apribojimų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas byloje atsakovo atstovei pateikė daugiau nei 200 klausimų raštu. Be to, turėdamas pagrindą manyti, jog teismas (teisėja) gali būti šališkas ar kitaip suinteresuotas bylos baigtimi, turėjo teisę ir galimybę reikšti nušalinimą, tačiau to nepadarė. Teismo sprendimo turiniui keliami reikalavimai, išdėstyti ABTĮ 87 straipsnyje, nėra pažeisti. Teigti, kad teismas buvo šališkas ir sprendimas priimtas remiantis vien tik atsakovo atstovės paaiškinimais, taip pat nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.
38. Kita vertus, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektu, pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 10 d. nutarime pateiktus išaiškinimus dėl teisėjų drausminės atsakomybės ir teisėjų procesinio nepriklausomumo santykio, kurie aktualūs sprendžiant ir prokurorų tarnybinės atsakomybės klausimus už jų priimtus procesinius sprendimus, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką šiais klausimais.
39. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 10 d. sprendime
išaiškino, kad konstitucinis teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas nepaneigia galimybės taikyti teisėjams drausminę atsakomybę už vengimą atlikti pareigas be pateisinamos priežasties, netinkamą pareigų atlikimą, tačiau vien tai, kad aukštesnės instancijos teismas, proceso įstatymų nustatyta tvarka peržiūrėjęs teisėjo priimtą sprendimą, jį pakeitė arba panaikino dėl jį priimant padarytų teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidų, proceso įstatymų pažeidimų, nereiškia, kad yra pagrindas taikyti teisėjui drausminę atsakomybę. Nuolat pasikartojančios šiurkščios, akivaizdžios teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, nuolat pasikartojantys šiurkštūs, akivaizdūs proceso įstatymų pažeidimai, padaryti teisėjui priimant sprendimus, yra pagrindas teismų savivaldos institucijai (-oms), turinčiai (-ioms) atitinkamus įgaliojimus, teisėjo elgesį vertinti kaip netinkamą pareigų atlikimą, reikiamos profesinės kvalifikacijos stoką, taikyti teisėjui drausminę atsakomybę.
40. Konstitucinis Teismas tame pat sprendime konstatavo, kad aukštesnės instancijos teismų teisėjai, nagrinėjantys bylas dėl žemesnės instancijos teismų priimtų sprendimų, taip pat remiasi savo žiniomis ir vidiniu įsitikinimu, tad kitokio sprendimo priėmimą gali lemti ir skirtingas suvokimas, faktų vertinimas ir (arba) teisės aiškinimas. Tai, kad žemesnės instancijos teismo teisėjo, nepriklausomai ir nešališkai išnagrinėjusio bylą, priimant sprendimą padarytos teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, proceso įstatymų pažeidimai ištaisomi aukštesnės instancijos teismo, pirmiausia rodo, kad teismų instancinė sistema veikia pagal savo paskirtį, o ne tai, kad pakeistą ar panaikintą sprendimą priėmęs teisėjas aplaidžiai atliko savo pareigas ar stokojo reikiamos profesinės kvalifikacijos. Aukštesnės instancijos teismui peržiūrint ir keičiant ar naikinant žemesnės instancijos teismo priimtą sprendimą nėra vertinama jį priėmusio teisėjo kvalifikacija ar veikla (darbas) nagrinėjant bylas. Galimybė teisėjams taikyti kokias nors neigiamus padarinius turinčias priemones už jų priimtus konkrečius sprendimus (juose išdėstytą faktų vertinimą ir teisės aiškinimą) paneigtų teismų instancinės sistemos esmę, sudarytų prielaidas pažeisti teisėjo procesinį savarankiškumą sprendžiant visus su nagrinėjama byla susijusius klausimus, kištis į teisėjo ar teismo veiksmus vykdant teisingumą, taigi pažeistų konstitucinį teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą.
41. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje pripažįstama, jog atsižvelgiant į prokuroro statusą ir jo nepriklausomumo principą (Prokuratūros įstatymo 11–12 str.), prokuroro veiksmų ir sprendimų apskundimo pakopinę (instancinę) tvarką (Prokuratūros įstatymo 3 str. 4 d.), prokuratūros statusą ir funkcijas (Prokuratūros įstatymo 2 str.), Konstitucinio Teismo sprendime paminėti principai taip pat taikytini ir prokurorų atžvilgiu. T. y., jeigu prokuroro sprendimas pakeistas arba panaikintas dėl jį priimant padarytų teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidų, proceso įstatymų pažeidimų, tai dar nereiškia, kad yra pakankamas pagrindas taikyti prokurorui tarnybinę atsakomybę. Tik šiurkščios, akivaizdžios, pasikartojančios teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, šiurkštūs, akivaizdūs proceso įstatymų pažeidimai, padaryti prokurorui priimant sprendimus, yra pagrindas prokuroro elgesį vertinti kaip netinkamą pareigų atlikimą, reikiamos profesinės kvalifikacijos stoką, taikyti prokurorui tarnybinę atsakomybę (žr.,pvz., 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-733-575/2019, 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1015-552/2019 ir kt.).
42. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išsakyta nuomone, kad nagrinėjamas atvejis negali būti tapatinamas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-733-575/2019) nustatytomis aplinkybėmis, kadangi prokuroras nepriėmė motyvuoto procesinio sprendimo. Valstybinio kaltinimo palaikymo metu priimtas sprendimas nesiūlyti teismui taikyti turto konfiskavimą reglamentuojančias baudžiamojo įstatymo normas, laikytinas procesiniu sprendimu, padedant teismui vykdyti teisingumą, kurį atitinkamai turi ir gali vertinti ne tik nuosprendį priimantis teismas, bet ir aukštesnysis prokuroras. Valstybinį kalinimą palaikančio prokuroro nepasiūlymas taikyti turto konfiskavimą reglamentuojančias teisės normas jokiu būdu neužkerta kelio teismui priimti šiuo klausimu kitokį sprendimą, laikantis įstatymo reikalavimų. Klaipėdos apygardos teismo priimto nuosprendžio neapskundimu dėl BK 72 straipsnio nuostatų netaikymo galutiniame variante pareiškėjas nebuvo kaltinamas.
43. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nesurinkta įrodymų, jog pareiškėjo apsisprendimas nesiūlyti taikyti BK 72 straipsnio nuostatas (žr. 33 p.) baudžiamojoje byloje Nr. 1-29-255/2017 buvo sąlygotas aplaidumu vykdant valstybinio kaltinimo palaikymo funkcijas, dėl ko šiuo atveju L. K. neveikimą būtų galima pagrįstai pripažinti tarnybiniu pažeidimu. Šiame kontekste teisėjų kolegija atsižvelgia tiek į aukštesniojo prokuroro (Klaipėdos apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro) J. M. poziciją (kuria jis pritarė pareiškėjo nuomonei dėl BK 72 straipsnio nuostatų netaikymo), tiek ir į paties Teikimą surašiusio generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiojo prokuroro nuomonę, kad bankroto byloje M. N. ir R. G. pareiškus civilinį ieškinį, kuris priimtas nagrinėti teisme, tikėtina, jog nuteistieji galimai nepasipelnys iš nusikalstamos veikos gauto turto. Pareiškėjas charakterizuojamas labai gerai, nurodoma, jog ne kartą yra skatintas, tarnybinių nuobaudų neturi, iki 2018 m. vasario mėnesio jo darbo krūvis buvo vienas didžiausių.
44. Nagrinėjamoje administracinėje byloje, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pareiškėjui, be kita ko, pašalino ir BK 72 straipsnio 3 dalies, numatančios kaltininkui priklausančio turto privalomą konfiskavimą, pažeidimą, tačiau atsakovas dėl to apeliacinio skundo nepadavė.
45. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas rėmėsi savo žiniomis ir vidiniu įsitikinimu, veikdamas savo kompetencijos ribose ir galbūt padarydamas klaidas. Tačiau, atsižvelgus į šio Sprendimo 39-40 punktus pažymėtina, kad nei teisėjams, nei prokurorams negali būti taikoma atsakomybė už priimant proceso sprendimus (tai pat ir valstybinio kaltinimo palaikymo metu) padarytas pavienes teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidas ar proceso įstatymų pažeidimus, nebent tokios klaidos ar pažeidimai būtų itin šiurkštūs, pažeidžiantys pagrindines žmogaus teises, sukėlę kitokią didelę žalas ar itin neigiamas pasekmes. Tokių duomenų nagrinėjamu atveju nėra nustatyta.
46. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, teismų praktiką, konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje atsakovas nepagrįstai, pažeisdamas konstitucinį prokuroro nepriklausomumo principą, patraukė pareiškėją L. K. tarnybinėn atsakomybėn už tai, kad 2017 m. birželio 20 d. baigiamojoje kalboje, palaikydamas valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje Nr. 1-29-255/2017, nepasiūlė Klaipėdos apygardos teismui kaltinamiesiems M. N. ir R. G. taikyti BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatas, todėl skundžiama generalinio prokuroro 2018 m. gegužės 2 d. rezoliucija „Teikimui pritariu“, užrašyta ant 2018 m. balandžio 30 d. teikimo „Dėl tarnybinio pažeidimo konstatavimo“ Nr. 17.9-6917, kuriuo jis buvo pripažintas padaręs tarnybinį pažeidimą, tačiau tarnybinė nuobauda nepaskirta, naikintinas. Dėl pirmiau išdėstytų motyvų pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas pareiškėjo skundą tenkinti.
47. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nagrinėjamam ginčui esminės reikšmės nebeturi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą patenkinti.
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo L. K. skundą tenkinti, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros generalinio prokuroro 2018 m. gegužės 2 d. rezoliuciją „Teikimui pritariu“, užrašytą ant 2018 m. balandžio 30 d. teikimo „Dėl tarnybinio pažeidimo konstatavimo“ Nr. 17.9-6917, kuriuo jis buvo pripažintas padaręs tarnybinį pažeidimą, tačiau tarnybinė nuobauda nepaskirta, panaikinti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai
Audrius Bakaveckas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Milda Vainienė