Civilinė byla Nr. 2-114/2011

                                                                                                         Procesinio sprendimo kategorija:

                                                                                                         99.1.1. (S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. vasario 3 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Kazio Kailiūno ir Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų L. M. ir V. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutarties, kuria atsakovai L. M. ir V. V. įpareigoti sumokėti trūkstamą žyminį mokestį už priešieškinį ieškovui akcinei bendrovei Šiaulių bankas dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

          Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

          Ieškovas AB Šiaulių bankas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Senoji smuklė“, L. M. ir V. V. 505 119,43 eurų skolą, sutartines ir procesines palūkanas. Atsakovai L. M. ir V. V. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiomis tarp jų ir ieškovo AB Šiaulių bankas sudarytas laidavimo sutartis, už priešieškinį sumokėjo 132 Lt žyminį mokestį. Šiaulių apygardos teismas 2010 m. birželio 11 d. žodine nutartimi priėmė priešieškinį, tačiau ieškovas, pateikdamas atsiliepimą į priešieškinį, prašė įpareigoti atsakovus L. M. ir V. V. sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį, kadangi atsakovų priešieškinio reikalavimas dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis yra turtinio pobūdžio.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

          Šiaulių apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi įpareigojo atsakovus L. M. ir V. V. sumokėti iki 2010 m. rugsėjo 2 d. po 10 655 Lt žyminio mokesčio. Teismas nurodė, kad atsakovų priešieškinio reikalavimas dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis yra turtinio pobūdžio, todėl atsakovai privalo sumokėti žyminį mokestį, numatytą CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Teismas pripažino, kad priimdamas priešieškinį, suklydo ir tuo pažeidė CPK nuostatas, reglamentuojančias žyminio mokesčio sumokėjimą. Atsakovai, priešieškinyje pasisakydami dėl savo pareigos mokėti žyminį mokestį, teismo vertinimu, nurodo teismų nutartis, kurios negali būti laikomos precedentu šioje byloje. Teismas nustatė, kad mokėtinas žyminis mokestis už priešieškinį yra 21 441 Lt. Kadangi atsakovai sumokėjo 132 Lt žyminį mokestį, likusi mokėtina suma yra 21 309 Lt.

 

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

 

          Atskiruoju skundu atsakovai L. M. ir V. V. prašo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

          1. Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad jų nurodytos teismo nutartys negali būti laikomos precedentu šioje byloje. Apeliantų cituojamose bylose faktinės aplinkybės yra labai panašios, todėl šios bylos gali ir turi būti laikomos precedentu šioje byloje.

2. Apeliantų nuomone, šioje byloje reiškiamas priešieškinis yra neturtinio pobūdžio, todėl apmokestinamas 132 Lt žyminiu mokesčiu. Ginčas laikomas turtiniu ir už jį mokamas proporcinis žyminis mokestis tada, kai sandorio negaliojimas lemia restitucijos taikymą, nes restitucijos taikymo atveju įmanoma įvertinti priteistiną turtą ar priteistinas lėšas, o paprastasis žyminis mokestis gali būti nustatomas sprendžiant dėl neįvykdytų ar tariamų sandorių pripažinimo negaliojančiais, dažniausiai tada nėra taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2009). Šioje byloje restitucija negalima, todėl pripažintina, kad priešieškinio reikalavimai yra neturtinio pobūdžio.

3. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2-779/2010 pažymėjo, kad atsakovų įpareigojimas sumokėti proporcinį žyminį mokestį ne tik reikštų, jog už ginčijamo fakto nagrinėjimą atsakovai turėtų sumokėti žyminį mokestį kaip už turtinį reikalavimą, bet ir tai, jog ieškinio patenkinimo atveju atsakovas patirtų dvigubus nuostolius: sumokėtų proporcinį žyminį mokestį valstybei bei turėtų grąžinti ieškovui jo sumokėtą žyminį mokestį už ieškinio nagrinėjimą (CPK 93 str.). Tokia situacija ne tik neatitiktų žyminio mokesčio paskirties, bet ir reikštų, kad nagrinėjamoje byloje valstybė nepagrįstai praturtėjo bylą pralaimėjusios šalies sąskaita.

 

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo atsakovų L. M. ir V. V. atskirąjį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovų L. M. ir V. V. priešieškinio reikalavimas pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis yra turtinis ir turi būti apmokamas proporciniu žyminiu mokesčiu (CPK 80 str. 1 d. 1 p.), kadangi patenkintus šį reikalavimą ir pripažinus laidavimo sutartis negaliojančiomis, kiltų turtinės pasekmės, t. y. ieškovas netektų teisės reikalauti iš šių atsakovų 1 744 076,38 Lt atsakovo UAB „Senoji smuklė“ skolos, už kurią buvo laiduota, apmokėjimo. Reikalavimai pripažinti negaliojančiomis laidavimo sutartis daugelyje bylų pripažįstami turtinio pobūdžio reikalavimais (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-577/2009; 2010 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-31/2010).

2. Apeliantai remiasi teismų išaiškinimais, kurie šiuo konkrečiu atveju negali būti laikomi precedentais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad bandymas taikyti konkrečius teismo precedentus bylos, neturinčiose esminio panašumo su bylą, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereguliuoja.

3. Nagrinėjamu atveju yra ypač svarbu teisingai išspręsti klausimą dėl žyminio mokesčio. Apeliantai priešieškiniu teikia melagingas faktinių aplinkybių interpretacijas. Apeliantai patys priėmė sprendimą sudaryti ginčijamas laidavimo sutartis, sutarčių sąlygas derino su trečiuoju asmeniu UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ ir ieškovu AB Šiaulių bankas, aiškiai suvokė savo veiksmus ir iš to kylančias teisines pasekmes, todėl apeliantų argumentai dėl sužinojimo apie laidavimus tik 2010 m. akivaizdžiai neatitinka tikrovės ir atsirado tik siekiant dirbtinai sumodeliuoti pagrindus laidavimo sutarčių ginčijimui.

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Byloje kilo ginčas, ar reikalavimas pripažinti negaliojančiomis laidavimo sutartis yra turtinio ar neturtinio pobūdžio. Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė, o kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 str.). Taigi iš laidavimo sutarties sampratos akivaizdu, kad laiduotojas prisiima turtinius įsipareigojimus prieš kito asmens kreditorių (kreditorius), jeigu asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Nagrinėjamoje byloje ieškovas apeliantams pareikė turtinius reikalavimus dėl skolos priteisimo ir šie reikalavimai kildinami iš priešieškiniu ginčijamų laidavimo sutarčių. Tuo atveju, jeigu bylą išnagrinėjus iš esmės būtų visiškai ar iš dalies patenkinti priešieškinio reikalavimai, tai sąlygotų turtinių pasekmių laiduotojams atsiradimą, nes dėl to nebūtų galima visiškai ar iš dalies patenkinti ieškovo jiems pareikšto ieškinio reikalavimų dėl skolos priteisimo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas nepagrįstai teigia, kad, ginčijant laidavimo sutartis, jų reikalavimai nėra turtinio pobūdžio. Tokios pozicijos bylose, kurių faktinės aplinkybės yra panašios į nagrinėjimą bylą, laikosi Lietuvos Aukščiausiasis ir Lietuvos apeliacinis teismai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-31/2010; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1523/2010).

Teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009). Apeliantas atskirajame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis, priimtomis bylose, kurių ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl teisėjų kolegija apelianto nurodytose bylose pateiktais teismų išaiškinimais nesiremia.

Nustačius, kad laidavimo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis yra turtinis reikalavimas, neturi teisinės reikšmės apeliantų argumentai dėl restitucijos negalimumo ir valstybės nepagrįsto praturtėjimo pralaimėjusios šalies sąskaita, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Padarius išvadą, kad laidavimo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis yra turtinis reikalavimas, apeliantams atsiranda procesinė pareiga, vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, sumokėti žyminį mokestį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju ginčijant laidavimo sutartis toks reikalavimas yra turtinio pobūdžio ir turi būti apmokamas pagal proporcinio žyminio mokesčio skaičiavimo taisykles.

          Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju žyminio mokesčio sumokėjimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

          Kadangi teismo nustatytas terminas sumokėti trūkstamą žyminį mokestį pasibaigė, apeliantams nustatytinas naujas terminas sumokėti žyminį mokestį ir pateikti pirmosios instancijos teismui tai patvirtinančius dokumentus (CPK 115 str. 2 d.).

          Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

          Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

          Nustatyti atsakovams L. M. ir V. V. terminą iki 2011 m. vasario 24 d. sumokėti po 10 655 Lt (dešimt tūkstančių šešis šimtus penkiasdešimt penkis litus) žyminio mokesčio ir pateikti pirmosios instancijos teismui tai patvirtinančius dokumentus.

 

 

Teisėjai	Konstantinas Gurinas
	Kazys Kailiūnas
	Danutė Milašienė