Administracinė byla Nr. A520-211/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00031-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.3; 14.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo asociacijos Kaimo bendruomenės „Lumpėnų strazdas“ atstovams A. M., advokatui Sauliui Tamošaičiui,

atsakovo Pagėgių savivaldybės tarybos atstovei Viktorijai Vilemienei,

trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Baltijos vėjas“ atstovėms advokatėms Daliai Barkauskienei, Aušrai Ručienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Pagėgių savivaldybės tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Baltijos vėjas“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos Kaimo bendruomenės „Lumpėnų strazdas“ skundą atsakovui Pagėgių savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „Baltijos vėjas“, UAB „BAU Solutions“, UAB „Pajūrio planai“ dėl sprendimų, kuriais patvirtinti žemės sklypų detalieji planai, panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas asociacija Kaimo bendruomenė „Lumpėnų strazdas“ (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. sausio 20 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Pagėgių savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. T-160, kuriuo patvirtintas žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), detalusis planas; 2) Pagėgių savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. T1-188, kuriuo patvirtintas žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), detalusis planas; 3) Pagėgių savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. T1-189, kuriuo patvirtintas žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), detalusis planas.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamais aktais patvirtintų detaliųjų planų sprendiniai pažeidžia vietos bendruomenės teises ir interesus į saugią aplinką, planavimo tikslai ir sprendiniai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėjo teigimu, jis turi teisę ginčyti detaliuosius planus vadovaudamasis Lietuvos Respublikos 2001 m. spalio 30 d. ratifikuota konvencija dėl teisės gauti informaciją visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso konvencija) (toliau – ir Orhuso konvencija).

Skunde pareiškėjas paaiškino, jog Pagėgių savivaldybės taryba 2008 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu leido rengti detalųjį planą žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) kadastrinėse vietovėse, taip pat sprendimu leido rengti detaliojo plano projektą žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje. Planavimo tikslas – žemės sklypų padalijimas ir tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimas iš žemės ūkio paskirties žemės į kitos paskirties žemę, kurios naudojimo būdas – inžinerinės infrastruktūros teritorijos, naudojimo pobūdis – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų statyba (vėjo jėgainių parko statyba). Pareiškėjas nurodė, jog planuojamus žemės sklypus nuomoja UAB „Baltijos vėjas“. Pagėgių savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T-520 patvirtintas Pagėgių savivaldybės teritorijos bendrasis planas (toliau – ir Bendrasis planas). Bendrajame plane numatytos vėjo jėgainių parkų zonos ir grafiškai užfiksuotos jų ribos. Pagėgių savivaldybės tarybos ginčijamais sprendimais patvirtinti UAB „Baltijos vėjas“ nuomojamų žemės sklypų detalieji planai.

Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 24 straipsnio 1 dalį rengti detaliuosius planus formuojant žemės sklypus gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų bei statinių statybai galima tik tais atvejais, kai statyba numatyta savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendruosiuose planuose arba specialiuosiuose saugomų teritorijų ar jų zonų, saugomų paveldo objektų, taip pat gyvenamųjų ar kitų teritorijų išdėstymo planuose, o jei bendrieji planai neparengti iki 2007 m. gruodžio 31 d., kai turi būti parengti savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų ir miestelių) bendrieji planai, rengti detaliuosius planus svarbių savivaldybės infrastruktūros objektų (išskyrus gyvenamųjų namų) statybai buvo leidžiama savivaldybės tarybos sprendimu, gavus apskrities viršininko pritarimą. Pareiškėjas argumentavo, jog ginčijami detalieji planai pradėti rengti nesant vietovės bendrojo ar specialiojo plano, o Tarybos sprendimais vėjo jėgainių parkai nebuvo pripažinti svarbiais savivaldybės infrastruktūros objektais, t. y. nebuvo patvirtintas ar pakoreguotas svarbių savivaldybės infrastruktūros objektų sąrašas. Pareiškėjo teigimu, detalieji planai pradėti rengti pažeidžiant tuo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 2 dalį bei 15 straipsnio 3 dalį turėjo būti rengiami teritorijos specialieji planai, kurie nustato privalomus reikalavimus kitiems to paties ar žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams rengti.

Pareiškėjas nurodė, jog pagal Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalį detalieji planai negalėjo būti rengiami, jeigu planavimo tikslai prieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams. Detalieji planai, kurių numatomi sprendiniai neatitinka regiono ar rajono lygmens bendrųjų arba specialiųjų planų sprendinių, planavimo organizatoriaus pageidavimu rengiami kartu su bendrųjų ar specialiųjų planų sprendinių pakeitimais, jei sprendimą dėl sprendinių keitimo yra priėmusi šiuos planus tvirtinusi institucija. Detalusis planas tvirtinamas po to, kai pakeičiami numatomi detaliojo plano sprendinių neatitinkantys teritorijų planavimo dokumentų (bendrųjų ir specialiųjų planų) sprendiniai, priešingu atveju, detalusis planas negali būti tvirtinamas.

Pareiškėjas teigė, jog ginčijamais Tarybos sprendimais patvirtintų detaliųjų planų sprendiniais suplanuoti vėjo jėgainių parkai ir jų ribos nesutampa su Bendrajame plane grafiškai fiksuotomis šių objektų ribomis. Tai reiškia, kad skundžiamais Tarybos sprendimais patvirtintų detaliųjų planų sprendiniai prieštarauja Bendrojo plano sprendiniams, todėl skundžiami Tarybos sprendimai prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 daliai.

Pareiškėjo teigimu, Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų sprendiniams, kitiems teisės aktams. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-604 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ (toliau – ir 2011 metų Higienos norma) 7 punkte nustatyti didžiausi leidžiami triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose bei visuomeninės paskirties pastatuose ir jų aplinkoje. 2011 metų Higienos normos taikymas apibrėžtas 3 ir 9 punktuose, pagal kuriuos ji buvo privaloma rengiant ginčijamus detaliuosius planus. Detalieji planai yra parengti vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. V-555 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 33:2007 „Akustinis triukšmas. Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ (toliau – ir 2007 metų Higienos norma), kuri negalioja nuo 2011 m. lapkričio 1 d. Naujoji higienos norma iš esmės pakeitė triukšmo ribinių dydžių reglamentavimą, sugriežtino ūkinės komercinės ir pramoninės veiklos (išskyrus transporto infrastruktūras) triukšmo ribinius dydžius gyvenamųjų ir visuomeninės paskirties pastatų aplinkoje, todėl jos netaikant padarytas esminis pažeidimas. Pareiškėjo teigimu, 2011 metų Higienos norma ginčijamiems detaliesiems planams yra privaloma, nes reglamentuoja atstumus nuo vėjo jėgainių iki gyvenamųjų ir visuomeninės paskirties pastatų. Vėjo jėgainių keliamas triukšmas yra žalingas žmogui stresą sukeliantis dirgiklis, veikiantis širdies ir kraujagyslių sistemą, sukelia klausos organų kraujagyslių spazmus, nervinių receptorių medžiagų apykaitos sutrikimus ir t. t.

Pareiškėjas nurodė, jog ginčijamu Pagėgių savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T1-188 patvirtintas detalusis planas parengtas Pagėgių savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 3 d. išduoto planavimo sąlygų sąvado Nr. 08/87 (toliau – ir Planavimo sąlygų sąvadas) pagrindu. Planavimo sąlygų sąvado tvirtinimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 patvirtinto Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 10 punkte buvo nurodyta, jog išduotos nacionalinio, regiono ir rajono lygmens bendrųjų planų sąlygos galioja visą teritorijų planavimo dokumento rengimo laikotarpį, bet ne ilgiau kaip 5 metus. Specialiojo plano rengimo sąlygos ir detaliojo plano rengimo planavimo sąlygų sąvadas galioja visą teritorijų planavimo dokumento rengimo laikotarpį, bet ne ilgiau kaip 3 metus. Pasibaigus sąlygų ir sąvado galiojimo laikotarpiui, jų galiojimas gali būti pratęsiamas ne ilgiau kaip 2 metams jas išdavusių institucijų.

Skunde nurodyta, jog Planavimo sąlygų sąvado galiojimo metu sugriežtintos higienos normos, t. y. įsigaliojo patvirtinti nauji teisės aktai ir normatyviniai dokumentai, kurie darė įtaką rengiamo teritorijų planavimo dokumento sprendiniams, todėl Planavimo sąlygų sąvadas turėjo būti keičiamas (Aprašo 11.2 punktas). Pareiškėjo teigimu, Planavimo sąlygų sąvadas įsigaliojus 2011 metų Higienos normai nebuvo pakeistas, o pasibaigus jo galiojimui, nebuvo pratęstas terminas ir detaliojo planavimo procedūros buvo atliekamos nebegaliojant planavimo sąlygų sąvadui, t. y. skundžiamas Pagėgių savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. T1-188 priimtas pažeidžiant Aprašo 10 punkto reikalavimus.

Atsakovas Pagėgių savivaldybės taryba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas argumentavo, jog pagal įstatus asociacija Kaimo bendruomenė „Lumpėnų strazdas“ įsteigta atstovauti vietos bendruomenės – Lumpėnų seniūnijos teritorijoje esančios bendruomenės, interesams. Nors pareiškėjas kreipėsi į teismą, reikalavimą grįsdamas Orhuso konvencija, tačiau įstatuose nenurodyta, jog tai nevyriausybinė organizacija (visuomeninė organizacija), kuri padeda spręsti aplinkosaugos problemas. Priešingai, įstatuose nurodyta, jog pareiškėjas veikia Lumpėnų bendruomenės interesais, t. y. įstatuose nurodyti tikslai susiję tik su Lumpėnų bendruomenės interesų įgyvendinimu, todėl, atsakovo teigimu, pareiškėjas turi teisę ginčyti tik Pagėgių savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. T1-188, kuriuo patvirtintas detalusis planas žemės sklypams, esantiems (duomenys neskelbtini). Atsakovo manymu, reikšti reikalavimą panaikinti kitus ginčijamus sprendimus pareiškėjas neturi teisės ir skundo dalis dėl 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. T-160 ir 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. T1-189 panaikinimo turėtų būti palikta nenagrinėta.

Atsakovas nurodė, jog sprendimų leisti rengti detaliųjų planų projektus priėmimo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis, kuria skundą grindžia pareiškėjas, reglamentavo naujų žemės sklypų formavimą, o ne jau suformuotų žemės sklypų paskirties keitimą. Pagėgių savivaldybės tarybos sprendimais duoti leidimai rengti detaliųjų planų projektus, kurių tikslas yra sprendimuose minimų žemės sklypų padalijimas ir tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimas iš žemės ūkio paskirties žemės į kitos paskirties žemę, kurios naudojimo būdas – inžinerinės infrastruktūros teritorijos, naudojimo pobūdis – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų statyba (vėjo jėgainių statyba). Pagal galiojusią Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies redakciją detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, rengiami, jei toks keitimas numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose. Jei bendrieji ar specialieji planai neparengti, detaliųjų planų planavimo organizatoriumi gali būti tik savivaldybės administracijos direktorius arba valstybinės žemės valdytojas.

Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-335/2008 konstatuota, jog nedraudžiama rengti detaliųjų planų, keičiančių pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, net jeigu toks keitimas nėra numatytas bendruosiuose ar specialiuosiuose planuose, tačiau tokiu atveju planavimo organizatoriumi turi būti savivaldybės administracijos direktorius.

Atsiliepime nurodyta, jog rengiant UAB „Baltijos vėjas“ nuomojamų žemės sklypų detaliuosius planus 2008 m. gruodžio 4 d. pasirašytos detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartys Nr. 08/142 P, Nr. 08/155 P ir Nr. 08/153 P, kuriomis Pagėgių savivaldybės administracija, atstovaujama administracijos direktoriaus, perdavė detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas UAB „Baltijos vėjas“. Atsakovas teigė, jog išdėstytų motyvų pagrindu nepagrįstas ir pareiškėjo argumentas dėl Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo.

Atsakovas pažymėjo, jog Pagėgių savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T-520 patvirtintame Pagėgių savivaldybės bendrajame plane nustatytos vėjo jėgainių parkų steigimo prioritetinės zonos. Atsakovo teigimu, tai, jog nustatyta prioritetinė zona, reiškia, kad nors konkrečiomis ribomis neapibrėžta vėjo jėgainių parko teritorija, joje pirmenybė teikiama būtent vėjo jėgainių parkui steigti. Vienas iš detaliojo plano uždavinių yra detalizuoti bendrojo teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus teritorijų tvarkymo ir naudojimo reikalavimus, nustatyti planuojamos teritorijos naudojimo ir užstatymo kokybinius ir kiekybinius parametrus (Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 1 punktas), todėl ginčijamų detaliųjų planų sprendiniais suplanuoti vėjų jėgainių parkai ir jų ribos neprivalėjo sutapti su Pagėgių savivaldybės bendrajame plane grafiškai fiksuotomis prioritetinėmis vėjo jėgainių zonomis, o suplanuotuose žemės sklypuose Pagėgių savivaldybės bendruoju planu nėra draudžiama statyti vėjo jėgaines.

Atsakovas nurodė, kad 2011 metų Higienos norma taikoma gyvenamuosiuose pastatuose, visuomeninės paskirties pastatuose bei šių pastatų, išskyrus maitinimo ir kultūros paskirties pastatus, aplinkoje, apimančioje žemės sklypų, kuriuose pastatyti nurodytieji pastatai, ribas ne didesniu nei 40 m atstumu nuo pastatų sienų (2 punktas). Atsakovas argumentavo, jog UAB „Baltijos vėjas“ nuomojamų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), detaliųjų planų aiškinamajame rašte nurodyta, kad planuojama ūkinė veikla 55 dBA stiprumo akustiniu triukšmu (ribinė vertė nakties metu) darys įtaką planuojamiems ir gretimiems žemės sklypams, tačiau juose nėra gyvenamųjų ar visuomeninės paskirties pastatų, todėl higienos normos reikalavimai netaikomi. Žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), detaliojo plano aiškinamajame rašte nurodyta, jog planuojama ūkinė veikla – elektros energijos gamyba, naudojant alternatyvius atsinaujinančios vėjo energijos išteklius, numatoma ūkinė veikla (už savo nustatytos triukšmo izolinijos zonos ribų) fizikinės, cheminės, biologinės taršos nepadidins, kitos fizinės taršos vykdoma veikla taip pat nesukels. Vėjo jėgainės veikla, susijusi su sveikatai įtaką darančiais fizinės aplinkos veiksniais: triukšmu, elektromagnetiniu lauku, šešėliavimu, atlikta poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaita, kurios metu planuojamoms vėjo jėgainėms buvo suformuotos atitinkamų dydžių garso izolinijos. Taip pat nurodyta, jog už nustatytų vėjo jėgainėms garso izolinijų ribų nebus neigiamo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai. Detaliojo plano rengimo metu buvo atlikta poveikio aplinkai vertinimo atranka bei gauta išvada, kad poveikio aplinkai vertinimas neprivalomas.

Atsakovo teigimu, 2008 m. gruodžio 3 d. išduotas planavimo sąlygų sąvadas detaliojo planavimo dokumentui rengti galiojo iki 2011 m. gruodžio 3 d. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 35 straipsnį valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekanti institucija tikrina, ar planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas atitinka teisės aktų reikalavimus, ar teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai atitinka planavimo sąlygas, ar atliktos visos teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo, derinimo procedūros ir sprendiniai atitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus, t. y. prieš teikiant tvirtinti teritorijų planavimo dokumentus, jie turi būti patikrinti atitinkamoje valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje. Atsakovas argumentavo, jog pateikus valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai tikrinti teritorijų planavimo dokumentaciją išduoto planavimo sąlygų sąvado galiojimas nebuvo pasibaigęs. Pateikta planavimo dokumentacija įvertinta teigiamai ir pasiūlyta detalųjį planą tvirtinti. Atsakovo teigimu, tai įrodo, jog detaliojo planavimo procesas buvo atliktas tinkamai, pagal išduoto planavimo sąlygų sąvado sąlygas, o detaliojo plano netvirtinimas tik todėl, kad tvirtinimo metu buvo pasibaigęs planavimo sąlygų sąvado galiojimas, būtų formalus, neteisingas, pažeidžiantis detaliojo plano rengėjo teisėtus lūkesčius.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Baltijos vėjas“ atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsikirtimą grindė argumentais, jog pareiškėjas neturi reikalavimo teisės, nes pareiškėjo įstatuose nenurodyta, kad asociacija yra visuomeninė organizacija, kuri padeda spręsti aplinkosaugos problemas, nors būtent šiuo pagrindu remiasi pareiškėjas. Asociacija įsteigta 2012 m. sausio 9 d., steigiamajame susirinkime dalyvavo tik trys asmenys, tačiau Lumpėnų gyventojams teritorijų planavimo procedūros metu atstovavo 2004 metais įsteigtas juridinis asmuo – Lumpėnų kaimo bendruomenė. Pareiškėjo pirmininkė nepateikė įrodymų, kad veikia visos bendruomenės narių interesais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo argumentavo, jog Orhuso konvencija numato suinteresuotos visuomenės teisę kreiptis į teismus dėl priimtų sprendimų aplinkos apsaugos klausimais, bei nurodė, jog administracinėje byloje Nr. A7-720/2004 išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad visuomeninės organizacijos, padedančios spręsti aplinkosaugos problemas, veikiančios pagal nacionalinių įstatymų reikalavimus, turi teisę ginti viešąjį interesą kreipdamosi į administracinį teismą srityje, susijusioje su aplinkos elementais: oru, atmosfera, vandeniu, dirvožemiu, žeme, kraštovaizdžiu, gamtos objektais, biologine įvairove, t. y. visuomeninės organizacijos ginti viešąjį interesą turi teisę tik šia apimtimi. Į Orhuso konvencijos 1 priede konkrečiai išvardytas veiklos rūšis vėjo jėgainių statyba/veikla neįtraukta. Ši ūkinė veikla taip pat nepatenka į Orhuso konvencijos 6 straipsnio 1 dalies a punkto bei 9 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, nes į ją patenka tokia veikla, kuriai pagal nacionalinę teisę numatyta poveikio aplinkai vertinimo procedūra. Ginčijamuose detaliojo planavimo dokumentuose yra Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Atrankos išvados dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo, kuriose nurodyta, jog UAB „Baltijos vėjas“ planuojamai ūkinei veiklai poveikio aplinkai vertinimas neprivalomas. Pagėgių savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. T-160 bei 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T1-189 patvirtinti detalieji planai teritorijų, nutolusių nuo Lumpėnų k. atstumu: iki Stoniškių sen. Berštininkų k., kur planuojamos vėjo jėgainės – 20 kilometrų, iki artimiausiai esančio Pagėgių seniūnijos Piktupėnų k., kur planuojamos vėjo jėgainės, – 5 kilometrai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, jog nepagrįsti pareiškėjo argumentai, susiję su Pagėgių savivaldybės tarybos sprendimais 2008 m. rugpjūčio 21 d. Nr. T-391, 2008 m. spalio 16 d. Nr. T-447 ir 2008 m. spalio 16 d. Nr. T-449, kuriais leista pradėti detaliojo planavimo procedūrą, nes jie nesukėlė teisinių pasekmių, o ginčijami detalieji planai patvirtinti galiojant Pagėgių savivaldybės bendrajam planui.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog pažeistos Teritorijų planavimo įstatymo, Pagėgių savivaldybės bendrojo plano nuostatos, dėl higienos normų reikalavimų taikymo bei planavimo sąlygų sąvado galiojimo termino trečiasis suinteresuotas asmuo dėstė tuos pačius argumentus, kuriais atsiliepimą grindė atsakovas Pagėgių savivaldybės taryba. Dėl ginčijamų detaliųjų planų sprendimų atitikimo Bendrajam planui trečiasis suinteresuotas asmuo papildomai nurodė, kad Lietuvos Respublikos teismo ekspertas G. T. 2011 m. rugpjūčio 23 d. davė išvadą, jog Pagėgių savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniuose nėra aiškiai suformuluotų draudimų vėjo jėgainių statybai, todėl vėjo jėgainės gali būti statomos ne tik vėjo jėgainių prioritetinėse zonose, kurios yra pažymėtos Pagėgių savivaldybės teritorijos bendrojo plano inžinerinės infrastruktūros brėžinyje. Eksperto 2011 m. rugsėjo 5 d. išvadoje papildomai nurodyta, jog vėjo jėgainės gali būti statomos ne tik vėjo jėgainių parko prioritetinėse zonose, bet ir kitose zonose, o detalieji planai gali būti rengiami ir tvirtinami nesant ir nerengiant specialiojo vėjo jėgainių išdėstymo plano, vadovaujantis Pagėgių savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniais ir kitais teritorijų tvarkymą ir naudojimą nustatančiais teisės aktais. Atsiliepime nurodyta, kad detalusis teritorijų planavimo procesas yra viešas, informacija buvo skelbiama vietinėje spaudoje, savivaldybės interneto puslapyje, seniūnijose, kuriose buvo vykdomas teritorijos planavimas. Visuomenė aktyviai dalyvavo šiame procese ir su planavimo dokumentais buvo supažindinta konsultavimosi bei viešojo svarstymo metu, kilę klausimai buvo išspręsti, motyvuotai atsakyta į pasiūlymus, atsakymai nebuvo skundžiami.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Pajūrio planai“ atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad skundžiami teritorijų planavimo dokumentai pradėti rengti teisėtai, nes išduodant planavimo sąlygų sąvadus dėl detaliųjų planų, patvirtintų Pagėgių savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. T-160 ir 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T1-189, Pagėgių savivaldybės teritorijos bendrasis planas buvo patvirtintas. Planavimo sąlygų sąvadas detaliajam planui, patvirtintam Pagėgių savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T-188, rengti išduotas 2008 m. gruodžio 3 d., t. y. iki Bendrojo plano patvirtinimo. Vėjo jėgainių įrengimas galimas ne tik Bendrajame plane numatytose prioritetinėse vėjo elektrinių parkų zonose, todėl šiuo aspektu ginčijamų detaliųjų planų sprendiniai neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 daliai. Visuose artimiausiuose planuojamoms vėjo jėgainėms gyvenamuosiuose namuose vidutinė triukšmo paros dozė yra mažesnė už leistiną, todėl dėl vėjo jėgainių įtakos nebus sutrikdytos kokybiškos gyvenimo sąlygos triukšmo poveikio sveikatai atžvilgiu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, jog pasikeitusios higienos normos nedarė įtakos detaliųjų planų sprendiniams, todėl planavimo sąlygų ir sąvado keitimas ar papildymas nebuvo būtinas. Poveikio aplinkai vertinimas pagal Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento atrankos išvadas pripažintas neprivalomu. Išduoti sąlygų sąvadai galiojo visą detaliųjų planų rengimo laikotarpį, todėl nėra pagrindo konstatuoti Aprašo reikalavimų pažeidimo.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo asociacijos Kaimo bendruomenės „Lumpėnų strazdas“ skundą patenkino: panaikino Pagėgių savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. T-160, 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. T1-188, 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. T1-189.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas reikalavimus reiškia gindamas viešąjį interesą. Sprendime pažymėta, jog vėjo jėgainių parkų įrengimas (elektros energijos gamyba, naudojant alternatyvius atsinaujinančios vėjo energijos išteklius) į Orhuso konvencijos I priede konkrečiai išvardytas veiklos rūšis nepatenka, tačiau šiuo aspektu į Orhuso konvencijos I priedo ir į Orhuso konvencijos 6 straipsnio 1 dalies a punkto bei 9 straipsnio 2 dalies veikimo sritį gali patekti veikla, kuriai pagal nacionalinę teisę numatyta poveikio aplinkai vertinimo procedūra, kurioje teisė dalyvauti suteikiama ir visuomenei. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir Aplinkos apsaugos įstatymas) 1 straipsnio 22 punktu, 7 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 7 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymu (toliau – ir Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 967 patvirtinto Planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Strateginio pasekmių vertinimo tvarkos aprašas) 4.11 punktu, 8.3 punktu, Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 4 dalies 2 punktu.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, siekdamas ginti viešąjį interesą, jo pažeidimą sieja su neatliktu strateginio teritorijų planavimo dokumentų sprendinių pasekmių aplinkai vertinimu, atliktu nepakankamu planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimu, darkomu kraštovaizdžiu, teisės į saugią, darnią, švarią ir ramią aplinką šioje vietovėje pažeidimu. Teismas darė išvadą, kad tokie pagrindai priskirtini prie viešojo intereso aplinkos apsaugos srityje, todėl pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 25 straipsnio 1, 6 dalimis, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 27, 28 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtinto Teritorijų planavimo dokumentams rengti sąlygų parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo 23 punktu.

Teismas vadovavosi Aprašo (redakcija, galiojusi sąlygų ir sąvado išdavimo metu nuo 2008 m. spalio 19 d. iki 2009 m. gruodžio 9 d.) 8.5 punkto, Aplinkos apsaugos įstatymo (redakcija, galiojus laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 18 d. iki 2010 m. birželio 17 d.) 1 straipsnio 10, 17 punktų, 27 straipsnio 2 dalies, Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 4 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2008 m. liepos 17 d. iki 2010 m. liepos 1 d.), Strateginio pasekmių vertinimo tvarkos aprašo 4.8, 19, 21.1, 21.3, 25 punktų nuostatomis. Teismas darė išvadą, kad planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas ir planų ir programų strateginis pasekmių aplinkai vertinimas – nėra tapačios procedūros, t. y. skiriasi ne tik šių vertinimų objektai, bet ir šių vertinimų apimtis bei atskirų aspektų išsamumas. Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo tikslas iš esmės yra įvertinti, ar tokia ūkinė veikla yra galima pasirinktoje teritorijoje, o detaliųjų planų strateginių pasekmių aplinkai vertinimas apimtų jau konkrečių (sudarančių prielaidas minėtos ūkinės veiklos plėtrai) koncepcijos krypčių ir jų alternatyvų (galimų detaliojo plano sprendinių) įgyvendinimo galimų reikšmingų pasekmių aplinkai vertinimą. Teismas pažymėjo, kad tokios pačios pozicijos, vertindamas planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ir planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo institutus, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-12/2011 ir kt.).

Teismas nurodė, jog bylos medžiaga – Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2010 m. balandžio 8 d. atrankos išvadomis Nr. (9.14.5)-LV4-1810, (9.14.5)-LV4-1808 ir (9.14.5)-LV4-1809, 2011 m. rugpjūčio 8 d. atrankos išvada Nr. (9.14.5)-LV4-3194, 2011 m. gegužės 26 d. atrankos išvada Nr. (9.14.5)-LV4-2170 ir 2011 m. liepos 11 d. atrankos išvada Nr. (9.14.5)-LV4-2775 – nustatyta, kad ginčijamais detaliaisiais planais planuojamose teritorijose planuojama ūkinė veikla – elektros energijos gamyba, naudojant alternatyvius atsinaujinančios vėjo energijos išteklius, numatant įrengti vėjo jėgaines, kurių kiekviena aukštesnė nei 10 m. Teismas nustatė, jog numatomos įrengti vėjo jėgainės atitinka Strateginio pasekmių vertinimo tvarkos aprašo 7.1 punkte nustatytą sąlygą – plėtrą ūkinės veiklos, įrašytos į Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 2 priedėlį. Teismui nekilo abejonių, kad atliktas planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimas neapima visų strateginio pasekmių vertinimo aspektų, kiek tai susiję su ginčijamų detaliųjų planų sprendinių reikšmingų pasekmių aplinkai vertinimu.

Teismas konstatavo, kad rengiant ir tvirtinant ginčijamus detaliuosius planus, strateginis pasekmių vertinimas, vadovaujantis Strateginio pasekmių vertinimo tvarkos aprašo 7.1 punktu, buvo privalomas, tačiau išduodant ginčijamų detaliųjų planų planavimo sąlygas ir sąvadą nebuvo nustatyti reikalavimai vadovautis Strateginiu pasekmių vertinimo tvarkos aprašu ir toks vertinimas nebuvo atliktas.

Sprendime nustatyta, kad planavimo sąlygų sąvadai detaliesiems planams rengti išduoti 2008 m. gruodžio 3 d. ir 2009 m. kovo 10 d., Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas planavimo sąlygas išdavė 2008 m. lapkričio 18 d., 2008 m. gruodžio 22 d., 2009 m. vasario 5 d. Teismas pabrėžė, kad nei viename išduotame planavimo sąlygų sąvade, kaip ir institucijų, tarp jų, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento, išduotose planavimo sąlygose nebuvo numatytas reikalavimas laikytis Bendrojo plano reikalavimų. Išduodant planavimo sąlygas ir sąvadą dėl detaliojo plano, patvirtinto ginčijamu Pagėgių savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T-188, toks reikalavimas objektyviai ir negalėjo būti numatytas, nes šių dokumentų rengimo ir išdavimo metu Bendrasis planas nebuvo patvirtintas. Teismas darė išvadą, kad Bendrojo plano rengimo metu atliktas strateginis pasekmių aplinkai vertinimas negali būti laikomas tinkamu strateginių pasekmių aplinkai vertinimu ginčijamų detaliųjų planų aspektu.

Teismo vertinimu, 2011 metų Higienos norma, kuri ženkliai sugriežtino didžiausius leistinus triukšmo ribinius dydžius, galėjo tiesiogiai daryti įtaką ginčijamų detaliųjų planų sprendiniams, todėl Tauragės visuomenės sveikatos centras, įvertinęs visas aplinkybes, inter alia planuojamos ūkinės veiklos pobūdį (vėjo jėgainių statyba), turėjo pakeisti 2008 m. lapkričio 14 d., 2009 m. vasario 4 d. ir 2009 m. vasario 17 d. išduotas planavimo sąlygas.

III.

Atsakovas Pagėgių savivaldybės taryba apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

Apeliaciniame skunde išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo subjektinę teisę kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, netinkamai aiškino ir taikė teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, susijusias su asociacijų teise kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar pareiškėjas, veikdamas pagal savo įstatus, skatina aplinkos apsaugą. Atsakovas teigia, jog pareiškėjo įstatuose nėra aiškiai ir konkrečiai suformuluoti asociacijos Kaimo bendruomenės „Lumpėnų strazdas“ tikslai veikti gamtosaugos srityje, tarp jų skatinti aplinkos apsaugą, be to, nėra nurodyta, jog asociacija suteikia savo valdymo organams teisę kreiptis į teismą siekiant ginti viešąjį interesą aplinkosaugos srityje. Kadangi pareiškėjas netenkina vienos iš Aplinkos apsaugos įstatyme įtvirtintų sąlygų – nėra įsteigta turint tikslą skatinti gamtos apsaugą, negalima laikyti, kad pareiškėjas yra suinteresuota visuomenė, kaip įtvirtinta įstatymų nuostatose, turinti įstatyme nustatytą teisę kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui, kaip asociacijai, teisės ginti viešąjį interesą aplinkos apsaugos srityje nesuteikia nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK), nei Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas (toliau – ir Asociacijų įstatymas), nei Teritorijų planavimo įstatymas, nei Aplinkos apsaugos įstatymas, nei kiti teisės aktai, be to, ši teisė nėra įtvirtinta pareiškėjo įstatuose. Pagėgių savivaldybės tarybos sprendimai dėl detaliųjų planų patvirtinimo Stoniškių ir Pagėgių seniūnijose nepatenka į pareiškėjo veiklos teritoriją, todėl jis nėra tinkamas subjektas, turintis teisę skųsti minimus sprendimus.
2. Dėl strateginio pasekmių vertinimo pažymėtina, kad Strateginio pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos apraše nurodyta, jog strateginio pasekmių aplinkai vertinimo subjektai yra valstybės ir savivaldybės institucijos, atsakingos už aplinkos apsaugą, sveikatos apsaugą, saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo organizavimą, kultūros vertybių apsaugą (8.2.1 punktas), t. y., atliekant rajono ir vietovės lygmenų planų ir programų vertinimą – atitinkamas Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentas (šiuo atveju – Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas), atitinkamas Sveikatos apsaugos ministerijos teritorinis padalinys (šiuo atveju – Tauragės visuomenės sveikatos centras), atitinkamas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teritorinis padalinys (šiuo atveju – Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Tauragės teritorinis padalinys). Nė viena iš nurodytų institucijų išduotose planavimo sąlygose nenurodė, jog turi būti atliktas strateginis pasekmių aplinkai vertinimas. Taip pat nė viena iš išvardytų institucijų nebuvo įtrauktos į bylos nagrinėjimą, nepateikė savo motyvuotų atsikirtimų ir paaiškinimų. Atsakovas remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ iki 2011 m. balandžio 30 d. galiojusioje redakcijoje buvo nustatyta, kad Strateginis pasekmių aplinkai vertinimo aprašas netaikomas rengiant ir tvirtinant teritorijų planavimo dokumentus, kurių sprendiniuose numatomas tik vienas ūkinės veiklos objektas (3.4 punktas). Kiekviename patvirtintame detaliajame plane numatytas tik vienas ūkinės veiklos objektas – vėjo jėgainių statyba ir eksploatacija. Taip pat atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimą motyvavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-12/2011, tačiau išnagrinėtoje administracinėje byloje aplinkybės skyrėsi.
3. Dėl pasikeitusios higienos normos taikymo atsakovas nurodo, jog, pirmosios instancijos teismo nuomone, pasikeitus teisiniam reguliavimui, išduotos sąlygos turėjo būti pakeistos, tačiau šis sprendimas buvo priimtas neįtraukus į bylos nagrinėjimą Tauragės visuomenės sveikatos centro, t. y., atsakingos institucijos, kuri išdavinėjo planavimo sąlygas ir kuri galėjo savo iniciatyva šias sąlygas keisti. Atsakovas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teismo posėdžio metu pateiktus argumentus dėl pasikeitusios higienos normos taikymo laiko atžvilgiu. Visi derinimai buvo atlikti iki naujos higienos normos įsigaliojimo. Higienos norma skirta statiniams projektuoti ir statyti. Planuojamų statyti vėjo jėgainių poveikio ribose nėra gyvenamųjų pastatų ar visuomeninės paskirties pastatų higienos normos ribose, todėl nurodytos higienos normos nustatyti dydžiai tvirtinant detaliuosius planus nėra privalomi, jie yra privalomi projektuojant, statant ir eksploatuojant vėjo jėgaines. Atsakovas nurodo, kad Pagėgių savivaldybės tarybai parengti detalieji planai po visų privalomų derinimų, tvirtinimų ir tikrinimų buvo pateikti jau įsigaliojus naujai higienos normai, tačiau vien šiuo pagrindu nepatvirtinus detaliųjų planų būtų pažeisti detalaus plano rengėjo teisėti lūkesčiai, būtų pareikalavę iš detalaus plano rengėjo papildomų sąnaudų, nes realiai būtų reikėję iš naujo atlikti detalaus plano rengimą. Be to, higienos norma įsiteisėjo, kai buvo pradėta detaliųjų planų tvirtinimo stadija, kurios metu buvo nustatyta, kad detalieji planai parengti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus bei nebuvo nustatyti pažeidimai, kurių pagrindu detalieji planai nebūtų teikiami savivaldybei su siūlymu tvirtinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Baltijos vėjas“ apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

Be argumentų, nurodytų atsiliepime į skundą, apeliaciniame skunde išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

1. Asociacija Kaimo bendruomenė „Lumpėnų strazdas“ neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl Pagėgių savivaldybės tarybos sprendimų, kuriais buvo patvirtinti detalieji planai, panaikinimo. Pareiškėjo įstatuose nėra nurodyta, jog tai yra visuomeninė organizacija, kuri padeda spręsti aplinkosaugos problemas, o būtent šiuo pagrindu remiasi pareiškėjas.
2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo Nr. 967, kuriuo buvo patvirtintas Planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos aprašas, (redakcija, galiojusi iki 2011 m. gegužės 1 d.) 3.4 punktu, strateginis poveikio aplinkai vertinimas, šios procedūros atlikimas detaliesiems planams, kurių sprendiniuose numatomas tik vienas ūkinės veiklos objektas, nebuvo privalomas. Šis klausimas teisėtai ir pagrįstai nebuvo keliamas nei išduodant planavimo sąlygų sąvadus, nei vykdant detaliojo planavimo procedūras, nei šias procedūras tikrinant, nei tvirtinant detaliuosius planus. Apeliantas pažymi, kad teismo sprendime nėra nurodyti teisės aktai, reikalaujantys atlikti strateginį pasekmių aplinkai vertinimą, rengiant žemės paskirties ir naudojimo būdo keitimo, numatant įrengti vėjo elektrines, detalųjį planą. Teismo sprendimas priimtas pagrindu (rengiant detaliuosius planus, nebuvo atliktas rengiamų detaliųjų planų sprendinių strateginis pasekmių poveikio aplinkai vertinimas, kuris buvo privalomas), kuris nebuvo nurodytas pareiškėjo patikslintame skunde. Nei atsakovas, nei tretieji suinteresuoti asmenys neturėjo galimybės pateikti šiuo klausimu teisinius argumentus.
3. Vėjo elektrinių galimos įtakos nagrinėjimas atsižvelgiant į 2007 metų Higienos normą ir 2011 metų Higienos normą nėra detaliojo plano sprendinys, nes vėjo elektrinių įtaka triukšmui neformuoja sanitarinės apsaugos zonų ir jokie apribojimai žemės sklypui, susiję su vėjo elektrinių eksploatavimu planuojamame žemės sklype, nėra nustatomi. Tauragės visuomenės sveikatos centras neprivalėjo keisti planavimo sąlygų pagal Aprašo 11.2 punktą, pasikeitus higienos normai, nes ši higienos norma nesuformavo detaliųjų planų sprendinių, nustatytų privalomuose teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimuose.

Pareiškėjas asociacija Kaimo bendruomenė „Lumpėnų strazdas“ atsiliepime į atsakovo Pagėgių savivaldybės tarybos apeliacinį skundą prašo palikti galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti.

Be argumentų, išdėstytų skunde pirmosios instancijos teismui, atsiliepime nurodo:

1. Teismas tinkamai išaiškino teisę dėl kreipimosi teisminės gynybos. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30, 138 straipsniais, Orhuso konvencija, ABTĮ 5 straipsnio 1, 3 dalimis, 56 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas teigia, kad pareiškėjo įstatų 2.1.3 punkte aiškiai nurodoma, jog „bendruomenės tikslas, be kita ko yra kurti saugią ir patogią gyvenamąją (kuriant ir saugojant natūralios gamtos, estetines, paveldo vertybes) aplinką“, taip pat įtvirtinta nuostata, jog vienas iš siekiamų tikslų – „rūpintis Lumpėnų ir jos apylinkių kultūrinio, gamtinio paveldo išsaugojimu“ (įstatų 2.4.6 punktas). Siekdama įgyvendinti minėtus tikslus, bendruomenė, kaip suinteresuotas asmuo (pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 22 punktą), padavė skundą, taip gindama ne tik savo bendruomenės, bet ir aplinkinių vietovių bendruomenių, interesą, t. y. siekdama apginti viešąjį interesą, susijusį su aplinkosaugos klausimu.
2. Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 3.4 punkto taikymo yra pasisakęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendime, priimtame byloje G. V. ir kt. prieš Pakruojo rajono savivaldybę ir kt. (Nr. C-295/10), kuriame nurodė, kad tokie (detalieji) planai (šiuo atveju, susiję su energetikos plėtra) yra nurodyti Direktyvos 2001/42 3 straipsnio 2 dalies a punkte ir nepažeidžiant to paties straipsnio 3 dalies yra privaloma atlikti jų aplinkosauginį vertinimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog minėto nutarimo 3.4 punktas 2011 m. gegužės 1 d. neteko galios, o detalieji planai buvo galutinai patvirtinti priėmus skundžiamus sprendimus jau po šios normos panaikinimo, todėl prieš priimdama sprendimus Pagėgių savivaldybės taryba privalėjo patikrinti detaliųjų planų atitiktį teisės aktams. Pareigą atlikti poveikio aplinkai vertinimą numato ir minėto nutarimo 7.1 punktas. Atsiliepime nurodoma, kad apelianto argumentai dėl įvairių institucijų įtraukimo į procesą yra nepagrįsti, nes skundo (bylos) dalyku yra tik savivaldybės tarybos sprendimai, už kurių teisėtumą atsako ne apelianto įvardytos institucijos, o būtent Taryba, kuri ir yra byloje atsakovas.
3. Dėl pasikeitusios higienos normos taikymo Tauragės visuomenės sveikatos centro nuomonė reikšmės neturi. Pasikeitus 2007 metų Higienos normai, turėjo būti keičiami ir sprendiniai, susiję su šia norma, kadangi priešingu atveju laikoma, kad nepakeitus sprendinių ir Pagėgių savivaldybės tarybai priėmus sprendimus buvo pažeisti reikalavimai aplinkos apsaugai bei reikalavimai, įtvirtinti Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. V-604 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ patvirtinimo“ 3, 9 punktais, Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalimi. Pareiškėja teigia, kad pastebėjusi, jog detaliųjų planų sprendiniai neatitinka pasikeitusių teisės aktų nuostatų (pasikeitusios higienos normos), savivaldybės taryba turėjo netvirtinti detaliųjų planų, o grąžinti planavimo sąlygas išdavusiai institucijai pakartotinai svarstyti, pakeičiant sprendinius pagal galiojančius teisės aktus. Naujoji higienos norma įsigaliojo tuomet, kai dar nebuvo baigta detaliųjų planų patikrinimo procedūra, t. y. dar nebuvo surašyti patikrinimo aktai.
4. Kiti detaliuosiuose planuose pastebėti trūkumai: poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitose yra klaidingi duomenys dėl šešėlių mirgėjimo modeliavimo ir dėl kai kurių gyvenamųjų teritorijų, poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitose nėra pateikta teršalų (triukšmo) monitoringo plano.

Pareiškėjas asociacija Kaimo bendruomenė „Lumpėnų strazdas“ atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Baltijos vėjas“ apeliacinį skundą prašo palikti galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas atsiliepime išdėsto iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui bei atsiliepime į atsakovo Pagėgių savivaldybės tarybos apeliacinį skundą. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad teismo eksperto G. T. 2012 m. liepos 18 d. ekspertinis nagrinėjimas grindžiamas negaliojančia Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ norma. Pareiškėjas teigia, jog, kadangi išvada prieštarauja teisės normai, kurioje imperatyviai nurodyta, kad toks vertinimas turi būti atliekamas (minėto nutarimo 7.1 punktas), ir yra paremta negaliojančia teisės norma (minėto nutarimo 3.4 punktas), tai tokia išvada turėtų būti pripažinta neturinčia įrodomosios vertės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Pajūrio planai“ atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Baltijos vėjas“ apeliacinį skundą nurodo, jog sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir palaiko apelianto prašymą panaikinti priimtą sprendimą bei priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepime išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

1. Iki 2011 m. gegužės 1 d. galiojo Aprašo 3.4 punktas, kur buvo numatyta, kad strateginio pasekmių aplinkai vertinimo aprašas netaikomas rengiant ir tvirtinant teritorijų planavimo dokumentus, kurių sprendiniuose numatomas tik vienas ūkinės veiklos objektas.
2. Skundžiamais detaliaisiais planais planuojama teritorija nepatenka į įsteigtas ar potencialias Europos ekologinio tinklo „Natūra 2000“ teritorijas. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba 2011 m. gegužės 17 d. raštu Nr. V3-10.7-873 pateikė išvadą, kad planuojamos ūkinės veiklos įgyvendinimas nedarys reikšmingo neigiamo poveikio Europos ekologinio tinklo „Natūra 2000“ teritorijoms. Strateginio pasekmių aplinkai vertinimo atlikimas, kai išvadą dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių priima pats planavimo organizatorius (UAB „Baltijos vėjas“), nesant privalomos pareigos atsižvelgti į visuomenės ir valstybinių institucijų pastabas ir išvadas, būtų perteklinis.
3. Tauragės visuomenės sveikatos centras turėjo visapusiškai įvertinti patvirtintą naują teisės aktą, išanalizuoti, ar tokie teisinio reguliavimo pakeitimai daro įtaką rengiamo teritorijų planavimo dokumento sprendiniams, įvertinti visas reikšmingas aplinkybes. Sprendime nėra Tauragės visuomenės sveikatos centro analizės dėl sąlygų keitimo būtinumo. Apraše nurodyta galimybė keisti ir/ar papildyti planavimo sąlygas tik tuo atveju, jei dėl normatyvinio akto keitimo kinta detaliojo plano sprendiniai. Lietuvos 2007 metų Higienos norma ir jos pakeitimas 2011 metų Higienos norma reglamentuoja triukšmo ribinius dydžius gyvenamojoje aplinkoje, tačiau ginčijamų detaliųjų planų rengimo metu detaliojo plano sprendinių neformavo, nes minėtų teisės aktų pagrindu nebuvo formuojamos sanitarinės apsaugos zonos bei žemės sklypo naudojimo apribojimai.
4. Klaipėdos apygardos administracinis teismas sprendime nurodė, kad nagrinėjant bylą nebuvo analizuoti kiti pareiškėjo, atsakovo, trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentai. Tuo buvo pažeistos trečiojo suinteresuoto asmens teisės.
5. Teismo sprendime konstatuoti esminiai šiurkštūs teisės aktų reikalavimų pažeidimai, apriboję visuomenės teisę dalyvauti teritorijų planavimo procese ta dalimi, kiek tai susiję su neatliktu detaliųjų planų sprendinių strateginiu pasekmių aplinkai vertinimu ir poveikio aplinkai vertinimu, tarp jų – visuomenės sveikatai vertinimu, neatitinka realybės, nes visuomenė buvo informuota tinkamai pagal šiuos teisės aktus: Visuomenės informavimo ir dalyvavimo planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procese tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-370, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. liepos 5 d. įsakymą Nr. V-511 „Dėl Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme nenumatytų poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atvejų ir vertinimo atlikimo taisyklių patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliaciniai skundai tenkintini.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra atsakovo Pagėgių savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. T-160, kuriuo patvirtintas žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), detalusis planas, 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. T1-188, kuriuo patvirtintas žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), detalusis planas, Pagėgių savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. T1-189, kuriuo patvirtintas žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), detalusis planas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas asociacija Kaimo bendruomenė „Lumpėnų strazdas“, ginčydamas nurodytus atsakovo sprendimus, kreipėsi į teismą 2012 m. sausio 20 d., nepraleidęs termino apskųsti Pagėgių savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. T1-188 (juo patvirtintas žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), detalusis planas) bei Pagėgių savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. T1-189 (juo patvirtintas žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), detalusis planas). Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 22 d. nutartimi (t. I, b. l. 3–5) atnaujino pareiškėjui terminą apskųsti Pagėgių savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. T-160 (juo patvirtintas žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), detalusis planas), atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamais aktais patvirtintus detaliuosius planus sieja vienas tikslas – įrengti vėjo jėgainių parką.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis kreipėsi į teismą, gindamas viešąjį interesą, vietos visuomenės teises ir teisėtus interesus į saugią ir sveiką aplinką (t. I, b. l. 35).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje dalyvaujančių asmenų nurodytas aplinkybes dėl faktinių ir teisinių bylos aplinkybių, surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą, gindamas viešąjį interesą, ir pareiškėjo reikalavimai panaikinti atsakovo sprendimus yra tenkintini. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 22 punktu, 7 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 7 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 967 patvirtinto Planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos aprašo 4.11 punktu, 8.3 punktu, Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 4 dalies 2 punktu. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, siekdamas ginti viešąjį interesą, jo pažeidimą sieja su neatliktu strateginio teritorijų planavimo dokumentų sprendinių pasekmių aplinkai vertinimu, atliktu nepakankamu planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimu, darkomu kraštovaizdžiu, teisės į saugią, darnią, švarią ir ramią aplinką šioje vietovėje pažeidimu. Teismas darė išvadą, kad tokie pagrindai priskirtini prie viešojo intereso aplinkos apsaugos srityje, todėl pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą. Teismas taip pat sprendė, jog asociacijos Kaimo bendruomenės „Lumpėnų strazdas“ įsteigimo momentas neturi teisinės reikšmės ir šiuo pagrindu negali būti pripažįstama, kad pareiškėjas neturi teisės ginti viešąjį interesą.

Pirmosios instancijos teismas panaikino atsakovo sprendimus, kuriais buvo patvirtinti minėti detalieji planai, nustatęs, kad nagrinėjamu atveju rengiant ir tvirtinant ginčijamus detaliuosius planus buvo privaloma atlikti strateginį pasekmių vertinimą, nustatytą Strateginio pasekmių vertinimo tvarkos aprašo 7.1 punkte, o išduodant ginčijamų detaliųjų planų planavimo sąlygas ir sąvadą, nebuvo nustatyti reikalavimai vadovautis Strateginiu pasekmių vertinimo tvarkos aprašu ir toks vertinimas nebuvo atliktas. Sprendime nurodyta, kad strateginis pasekmių vertinimas privalomai atliekamas, kai teritorijų planavimo dokumentu planuojama teritorija energetikos plėtrai ir ši veikla yra įrašyta į Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 1 arba 2 priedėlį. Taip pat nurodyta, kad ginčijamų detaliųjų planų planavimo sąlygų sąvaduose, išduotuose 2008 m. gruodžio 3 d. ir 2009 m. kovo 10 d., nustatyti planavimo tikslai, uždaviniai bei numatoma veikla – vėjo jėgainių statyba, o numatoma veikla atitinka Strateginio pasekmių vertinimo tvarkos aprašo 7.1 punkte nustatytą sąlygą – teritorijų planavimas energetikos plėtrai. 

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad planavimo sąlygose, kurias 2008 m. lapkričio 14 d., 2009 m. vasario 4 d. ir 2009 m. vasario 17 d. išdavė Tauragės visuomenės sveikatos centras, buvo nurodyta, kad, rengiant ginčijamus detaliuosius planus, turi būti vadovaujamasi Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. V-555 patvirtinta higienos norma HN 33:2007 „Akustinis triukšmas. Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“. Sveikatos apsaugos ministras 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-604 patvirtino naują higienos normą HN 33:2011, kuri įsigaliojo nuo 2011 m. lapkričio 1 d. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Aprašo 11.2 punktu, konstatuodamas, jog Higienos norma 33:2011, kuri žymiai sugriežtino didžiausius leistinus triukšmo ribinius dydžius, galėjo daryti tiesioginę įtaką ginčijamų detaliųjų planų sprendiniams, konstatavo, jog Tauragės visuomenės sveikatos centras, įvertinęs visas aplinkybes, inter alia planuojamos ūkinės veiklos pobūdį (vėjo jėgainių statyba), turėjo pakeisti 2008 m. lapkričio 14 d., 2009 m. vasario 4 d. ir 2009 m. vasario 17 d. išduotas planavimo sąlygas, o nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta.

Atsakovas Pagėgių savivaldybės taryba ir trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Baltijos vėjas“ apeliaciniais skundais ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą ir prašo jį panaikinti tuo pagrindu, kad pareiškėjas asociacija Kaimo bendruomenė „Lumpėnų strazdas“ neturėjo teisės kreiptis į teismą, gindamas viešąjį interesą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė minėtus pažeidimus, bei kad nuspręsta dėl byloje nedalyvaujančių asmenų, t. y. Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento, Tauragės visuomenės sveikatos centro, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Tauragės teritorinio padalinio, teisių ir pareigų.

Apeliaciniai skundai yra grindžiami tuo, kad pagal įstatus pareiškėjui, kaip asociacijai, teisės ginti viešąjį interesą aplinkos apsaugos srityje nesuteikia nei CK, nei Asociacijų įstatymas, nei Teritorijų planavimo įstatymas, nei Aplinkos apsaugos įstatymas, nei kiti teisės aktai, be to, ši teisė nėra įtvirtinta pareiškėjo įstatuose. Apeliantai nurodo, jog pareiškėjo įstatuose nėra nurodyta, kad pareiškėjas yra visuomeninė organizacija, kuri padeda spręsti aplinkosaugos problemas, o būtent šiuo pagrindu remiasi pareiškėjas. Apeliantai akcentuoja, jog asociacija yra įsteigta steigiamajame susirinkime, kuriame dalyvavo tik trys asmenys, 2012 m. sausio 9 d., t. y. tuo metu, kai buvo priimti skundžiami Pagėgių savivaldybės tarybos sprendimai, pareiškėjas net nebuvo įregistruotas kaip juridinis asmuo Juridinių asmenų registre, pareiškėjo steigėjai, kaip fiziniai asmenys, dalyvavo detaliųjų planų viešinimo procedūrose, turėjo galimybę susipažinti su visais parengtais dokumentais, pateiktais visuomenei svarstyti, ir reikšti savo poziciją.

Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad nei asociacijos įstatai, nei Asociacijų įstatymo 16 straipsnis nedraudžia bendruomenei ginti viešuosius interesus, o įstatuose yra įtvirtinta, kad pareiškėjas siekia šių tikslų: formuoti geros būties aplinką, kurti saugią ir patogią gyvenamąją aplinką, rūpintis Lumpėnų ir apylinkių gamtinio paveldo išsaugojimu ir kt. Pareiškėjas savo teisę kreiptis į teismą tam, kad būtų apgintas viešasis interesas, grindžia Orhuso konvencijos 2 straipsnio 5 dalimi, 9 straipsnio 2 dalimi, ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir 56 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A3-11/2004, 2012 m. vasario 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-1231/2012, 2010 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-393/2010, pateiktais išaiškinimais. Pareiškėjas akcentuoja, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl senos higienos normos taikymo, kad nebuvo atliktas strateginis pasekmių aplinkai vertinimas, dėl vizualinės taršos, dėl triukšmo, dėl saugios ir kokybiškos aplinkos, dėl gamtinio paveldo išsaugojimo, dėl poveikio aplinkai vertinimo neatlikimo, t. y. toks ginčas yra susijęs su neigiamu poveikiu supančiai aplinkai ir visiems joje esantiems komponentams (aplinkosauga). Pareiškėjas teigia, kad turi teisę ginti visuomenės interesą dėl sveikos ir saugios aplinkos.

Apeliantai administracinėje byloje kelia klausimą dėl pareiškėjo asociacijos Kaimo bendruomenės „Lumpėnų strazdas“ teisės nagrinėjamu atveju kreiptis į teismą, ginčijant minėtus Tarybos sprendimus, kuriais buvo patvirtinti detalieji planai. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktinius ir teisinius aspektus, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, pirmiausia nagrinėja klausimą, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas yra tinkamas subjektas kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą.

V.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sprendžiant klausimą dėl visuomeninės organizacijos teisės kreiptis į teismą, ginčijant viešojo administravimo subjekto priimtą aktą ar veiksmus, ne kartą buvo pažymėta, kad organizaciją sudarančių narių subjektinių teisių ir interesų gynyba administraciniame teisme gali įgauti įvairias formas, t. y. pareiškėjas kreipdamasis į teismą gali ginti savo, kaip juridinio asmens, pažeistas teises ir interesus, viešąjį interesą ar administracinėje byloje dalyvauti kaip savo narių procesinis atstovas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-610/2013, kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje buvo pasisakyta ir dėl visuomenės narių teisės kreiptis į teismą, remiantis Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 ir (ar) 3 dalies nuostatomis (žr. administracinę bylą Nr. A556-393/2010), teismas pažymėjo, jog pirmiausia organizacijos narių teisės ir įstatymų saugomi interesai gali būti apginti per pareiškėjui suteikiamus įgalinimus ginti viešąjį interesą. Tokioje byloje, administracinių bylų teisenos, t. y. procesiniu požiūriu, organizacija veikia savo vardu (kaip pareiškėjas), bet iš esmės dėl kitų asmenų (tiek esančių, tiek nesančių organizacijos nariais), visuomenės (jos dalies) ar valstybės teisėms ir teisėtiems interesams galbūt padaryto pažeidimo, kurio pašalinimas yra viešojo intereso reikalas. Tačiau ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte, taip pat 56 straipsnyje nurodyta, kad asmenų (šiuo atveju pareiškėjo) įgalinimai (teisė) ginti viešąjį interesą turi būti nustatyti įstatyme, todėl tuo atveju, jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, asmuo neturi teisės kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, o teismas neturi pareigos nagrinėti tokio pareiškimo.

Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A556-393/2010) taip pat nurodyta, jog organizacijos narių teisės ir teisėti interesai taip pat gali būti apginti jiems administracinių bylų teisenoje dalyvaujant pareiškėjais, tačiau įgaliojant juos atstovauti tam tikrai organizacijai (asociacijai), jei toks pavedimas neprieštarauja teisės normoms. Šiuo atveju patys organizacijos nariai (kaip fiziniai ar juridiniai asmenys) dalyvauja byloje pareiškėjais (procesiniu požiūriu), o atitinkama organizacija yra tik procesinis jų atstovas. Tačiau tokiu atveju teismui turi būti pateikti atstovaujamųjų įgaliojimai, įforminti įstatymų nustatyta tvarka, kuriais atstovui pavedama veikti jų (atstovaujamųjų) vardu.

Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodytoje byloje (administracinė byla Nr. A556-393/2010), atsižvelgdamas į ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, taikomas tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, pabrėžė, jog pareiškėjas, kaip juridinis asmuo (asociacija), turi teisę kreiptis į teismą dėl savo, kaip juridinio asmens (asociacijos), teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimo.

VI.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas asociacija Kaimo bendruomenė „Lumpėnų strazdas“, jo teigimu, skundą pareiškė, gindamas vietos visuomenės interesus, t. y. gindamas viešąjį interesą, o teisę ginti viešąjį interesą grindžia Orhuso konvencijos 2 straipsnio 5 dalimi, 9 straipsnio 2 dalimi, ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir 56 straipsnio 1 dalimi. Atkreiptinas dėmesys, jog šioje byloje yra ginčijami tik Tarybos sprendimai, kuriais patvirtinti detalieji planai.

ABTĮ 5 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą (1 punktas), pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo (3 punktas). ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

Pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reguliavimą viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą. Jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, teismas negali konstatuoti į teismą besikreipusio asmens materialinio suinteresuotumo ir tenkinti jo reikalavimą apginti viešąjį interesą. Be minėtų dviejų sąlygų teismų praktikoje nurodoma ir prielaida kreiptis dėl viešojo intereso gynimo – tai viešojo intereso buvimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Tačiau kiekvienas viešasis interesas tegali būti grindžiamas pamatinėmis visuomenės vertybėmis, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, jo įtvirtinimas ir užtikrinimas, gynimas ir apsauga yra konstituciškai motyvuoti. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl kiekvienu atveju, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008).

Asmens teisė į sveikatos apsaugą ir sveiką aplinką užtikrinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 ir 54 straipsniuose, kuriuose, be kitų nuostatų, įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata, valstybės ir visos visuomenės pareiga saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, nustatyti pagrindiniai Lietuvos valstybės aplinkos apsaugos politikos tikslai bei kryptys. Aiškindamas šias nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, kad Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje suformuluotas vienas iš valstybės veiklos tikslų – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas). Iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad būtų apsaugota natūrali gamtinė aplinka, atskiri jos objektai, kad būtų užtikrintas racionalus gamtos išteklių naudojimas ir jų atkūrimas bei gausinimas. Tam tikslui turi būti sukurta ir deramai funkcionuoti atitinkama valstybės institucijų sistema, valstybės biudžete turi būti numatytos lėšos, reikalingos apsaugoti natūralią gamtinę aplinką, atskirus jos objektus, užtikrinti racionalų gamtos išteklių naudojimą, atkūrimą bei jų gausinimą. Iš Konstitucijos 54 straipsnio kyla pareigos ir visiems Lietuvos Respublikos teritorijoje esantiems asmenims: jie privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala žemei, jos gelmėms, vandeniui, orui, augalijai ir gyvūnijai (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Šios konstitucinės doktrinos kontekste konstatuotina, kad pirmiau nurodytose Konstitucijos normose ne tik įtvirtintas aplinkos apsaugos principas: visi juridiniai ir fiziniai asmenys turi susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala aplinkai (taip pat ir joje gyvenantiems žmonėms), bet ir suponuojamos teisinio poveikio priemonių taikymo prielaidos, subjektams nesilaikant nustatytų imperatyvų.

1998 m. birželio 25 d. Orhuse priimtos Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso konvencija), kuri ratifikuota 2001 m. liepos 10 d. įstatymu ir Lietuvoje įsigaliojo 2002 m. balandžio 28 d., preambulės septintoje konstatuojamojoje dalyje pripažįstama, kad kiekvienas asmuo turi teisę gyventi tinkamoje jo sveikatai bei gerovei aplinkoje, privalo individualiai ir kartu su kitais saugoti aplinką bei gerinti jos būklę dėl dabartinių ir būsimų kartų gerovės. Siekdamos sudaryti galimybes ginti šią teisę ir vykdyti nustatytas pareigas, Orhuso konvencijos šalys įsipareigojo užtikrinti teisę gauti informaciją, teisę visuomenei dalyvauti priimant sprendimus bei teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais, kad būtų apsaugota kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisė gyventi jo sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje (Orhuso konvencijos 1 straipsnis). Vadovaujantis Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalimi, visuomenės, kuriai daro arba gali daryti įtaką aplinkos srityje priimami sprendimai arba kuri yra suinteresuota sprendimų aplinkos srityje priėmimo procesu (suinteresuotos visuomenės), nariai, siekdami teisiškai užginčyti sprendimo, veiksmo ar neveikimo, patenkančio į Orhuso konvencijos 6 straipsnio taikymo sritį, teisėtumą, nacionalinės teisės aktų užtikrinta tvarka turi teisę kreiptis į teismą dėl priimto sprendimo pakartotinio nagrinėjimo. Pagal Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį visuomenės nariams, atitinkantiems nacionalinėje teisėje nustatytus kriterijus (jeigu tokie yra), turi būti sudaryta galimybė pasinaudoti administracinėmis arba teisminėmis procedūromis su aplinka susijusias nacionalinės teisės nuostatas pažeidžiančių privačių asmenų ir valstybės institucijų veiksmams arba neveikimui užginčyti.

Pagal Orhuso konvencijos 2 straipsnio 5 dalį suinteresuota visuomenė – tai visuomenė, kuriai daro įtaką arba gali daryti įtaką aplinkosaugos srityje priimami sprendimai arba kuri yra suinteresuota sprendimų priėmimo procesu; pagal šią apibrėžtį nevyriausybinės organizacijos, padedančios spręsti aplinkosaugos problemas ir veikiančios pagal nacionalinių įstatymų reikalavimus, laikomos suinteresuotomis organizacijomis.

Atkreiptinas dėmesys, jog Orhuso konvencijos įgyvendinimo gairėse yra nurodyta, kad nustatant, ar nevyriausybinė organizacija realiai veikė padedant spręsti aplinkosaugos problemas, vertinami įvairūs aspektai, tokie, kaip įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai, subjekto įstatai bei veikla (The Aarhus Convention: An Implementation Guide, 2013, p. 48, prieiga per internetą: <http://www.unece.org/fileadmin/DAM/env/pp/ppdm/Aarhus_Implementation_Guide_second_edition_-_text_only.pdf>, anglų k.).

Europos Sąjunga, siekdama užtikrinti „teisės į aplinką“ tinkamą įgyvendinimą ir apsaugą, bendrajame žmogaus teisių apsaugos kontekste priėmė dvi direktyvas, skirtas Orhuso konvencijos nuostatoms įgyvendinti: 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl visuomenės teisės gauti informaciją apie aplinką ir Tarybos direktyvos 90/313/EEB pripažinimo netekusia galios (2003/4/EB) (toliau – ir Direktyva 2003/4/EB); 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, nustatanti visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su aplinka susijusius planus ir programas ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 85/337/EEB ir 96/61/EB ryšium su visuomenės dalyvavimu ir teise kreiptis į teismą (2003/35/EB) (toliau – ir Direktyva 2003/35/EB).

Tarybos direktyvos 85/337/EEB, iš dalies pakeistos Direktyva 2003/35/EB, 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog suinteresuota visuomenė – tai visuomenė, kuriai turėjo ar gali turėti poveikio 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta sprendimų aplinkos klausimais priėmimo tvarka arba kuri yra ja suinteresuota ta tvarka; šiame apibrėžime nevyriausybinės organizacijos, skatinančios aplinkos apsaugą ir atitinkančios reikalavimus pagal nacionalinę teisę, yra laikomos suinteresuotomis. Šios direktyvos 10 a straipsnyje nurodyta, jog valstybės narės užtikrina, kad pagal atitinkamą nacionalinę teisinę sistemą suinteresuotos visuomenės nariai: a) turintys pakankamą interesą, arba alternatyviai; b) pareikšdami apie teisės pažeidimą, jei valstybės narės administracinio proceso teisė reikalauja to kaip išankstinės sąlygos, turėtų teisę į peržiūrėjimą teisme ar kitoje įstatymo nustatytoje nepriklausomoje ir nešališkoje institucijoje, kad užginčytų sprendimų, veikimo ar neveikimo, kuriems pagal šią direktyvą taikomos visuomenės dalyvavimo nuostatos, materialinį ar procesinį teisėtumą. <...> Kas yra pakankamas interesas ir teisės pažeidimas nustato valstybės narės, deramai siekdamos suteikti suinteresuotai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismus. Šiuo tikslu kiekvienos nevyriausybinės organizacijos, atitinkančios 1 straipsnio 2 dalyje nurodytus reikalavimus, interesas yra laikomas pakankamu šio straipsnio a punkto prasme. Tokia organizacija taip pat laikoma turinti teises, kurios gali būti pažeistos, šio straipsnio b punkto prasme.

Įvertinus išdėstytas Orhuso konvencijos bei minėtų direktyvų nuostatas, galima daryti išvadą, jog nevyriausybinė organizacija tam, kad ji būtų laikoma suinteresuota visuomene Orhuso konvencijos prasme, be kitų reikalavimų, taip pat turi padėti spręsti aplinkosaugos problemas, skatinti aplinkos apsaugą bei atitikti reikalavimus pagal nacionalinę teisę, veikti pagal nacionalinių įstatymų reikalavimus.

Tokią išvadą iš esmės patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika. Pažymėtina, jog Teisingumo Teismas gana plačiai aiškina suinteresuotos visuomenės teisę kreiptis į teismą aplinkos klausimais bei pabrėžia tai, jog nacionalinės taisyklės turi, viena vertus, užtikrinti „plačias galimybes kreiptis į teismus“ ir, kita vertus, garantuoti Direktyvos 85/337 nuostatų, susijusių su teise užginčyti sprendimą teisme, veiksmingumą, tačiau Teisingumo Teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, jog Direktyvos 85/337 10a straipsnyje valstybėms narėms paliekama didelė diskrecija tiek apibrėžti, kas yra teisės pažeidimas, tiek nustatyti, be kita ko, ieškinio priimtinumo sąlygas bei įstaigas, kurioms ieškinys gali būti pateiktas (Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimas Trianel Kohlekraftwerk Lünen byloje (C-115/09)). Teisingumo Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog Direktyvos 85/337 10a straipsnyje esanti nuoroda į 1 straipsnio 2 dalį palieka nacionalinės teisės aktų leidėjams nustatyti taikytinus reikalavimus, kad nevyriausybinė organizacija, skatinanti aplinkos apsaugą, kaip asociacija, galėtų pasinaudoti teise pateikti apeliacinį skundą teisme minėtomis sąlygomis. Taip pat nacionalinės teisės aktuose gali būti reikalaujama, kad asociacijos, ketinančios teisminiu būdu ginčyti į Direktyvos 85/337 taikymo sritį patenkantį projektą, tikslas būtų susijęs su gamtos ir aplinkos apsauga (Teisingumo Teismo 2009 m. spalio 15 d. sprendimas Djurgården-Lilla Värtans Miljöskyddsförening byloje (C-263/08)). Teisingumo Teismas yra pasisakęs ir tai, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis Sąjungos teisėje neveikia tiesiogiai. ESTT nurodė, kad nėra jokio aiškaus ir tikslaus įpareigojimo, kuris galėtų tiesiogiai reguliuoti asmenų teisinę situaciją; kadangi tik „visuomenės atstovai, atitinkantys nacionaliniuose įstatymuose numatytus kriterijus“ turi minėto 9 straipsnio 3 dalyje numatytas teises, šios nuostatos vykdymas arba veikimas priklauso nuo vėlesnio akto priėmimo. ESTT teigė, kad nesant šią sritį reguliuojančių Sąjungos teisės normų, kiekviena valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi nustatyti ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesines taisykles (ESTT 2011 m. kovo 8 d. sprendimas byloje Lesoochran?rske zoskupenie VLK prieš Ministerstvo životného prostredia Slovenskej republiky (C-240/09)).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalis atitinkamais atvejais gali suteikti teisę visuomeninei organizacijai kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-1775/2006 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sistemiškai analizuojant Orhuso konvencijos 2 straipsnio 5 dalies, 9 straipsnio 2 dalies normas ir ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 56 straipsnio 1 dalyje nurodytas teisės normas yra akivaizdu, kad suinteresuotos visuomeninės organizacijos, padedančios spręsti aplinkosaugos problemas, veikiančios pagal nacionalinių įstatymų reikalavimus, turi teisę ginti viešąjį interesą kreipiantis į administracinį teismą aplinkosaugos srityje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-11/2004).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis, kuri nustato, kad „be to, ir nepažeidžiant šio straipsnio 1 ir 2 dalyse minimų peržiūros procedūrų, kiekviena Šalis užtikrina, kad visuomenės nariai, atitinkantys nacionalinėje teisėje nustatytus kriterijus, jeigu tokie yra, galėtų pasinaudoti administracinėmis arba teisminėmis procedūromis privačių asmenų ir valstybės institucijų, pažeidžiančių su aplinka susijusias nacionalinės teisės nuostatas, veiksmams arba neveikimui užginčyti“, neturi tiesioginio poveikio. Kitaip tariant, ji pati savaime ir tiesiogiai nesuteikia asmenims teisės kreiptis į teismą. Šis klausimas ir toliau turi būti sprendžiamas pagal nacionalinėje teisėje nustatytus kriterijus, kaip tai ir yra numatyta Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/2010).

VII.

Nagrinėjamu atveju vertinant nacionalinės teisės aktų nuostatas, susijusias su pareiškėjo asociacijos Kaimo bendruomenės „Lumpėnų strazdas“ teise kreiptis į teismą, ginčijant Pagėgių savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. T-160, 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. T1-188 ir 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. T1-189, kuriais patvirtinti detalieji planai, ir ginti viešąjį interesą, pažymėtina, jog aktualios yra Aplinkos apsaugos bei Teritorijų planavimo įstatymų nuostatos.

Aplinkos apsaugos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad suinteresuota visuomenė turi teisę Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo užginčijant sprendimų, veiksmų, neveikimo aplinkos ir jos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo srityje materialinį ir procesinį teisėtumą. Suinteresuota visuomenė – vienas arba daugiau fizinių ar juridinių asmenų, kuriems daro arba gali daryti poveikį sprendimai, veiksmai ar neveikimas aplinkos ir jos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo srityje arba kurie yra suinteresuoti šių sprendimų procesu. Pagal šią apibrėžtį asociacijos ir kiti viešieji juridiniai asmenys (išskyrus valstybės ar savivaldybės, jų institucijų įsteigtus juridinius asmenis), kurie įsteigti teisės aktų nustatyta tvarka ir skatina aplinkos apsaugą, visais atvejais laikomi suinteresuotais asmenimis (1 straipsnio 22 punktas).

Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, jog kreiptis į teismą dėl neteisėtai priimto administracinio sprendimo panaikinimo turi teisę suinteresuota visuomenė. Suinteresuota visuomenė – visuomenė, kuriai daro įtaką arba gali daryti įtaką rengiamo teritorijų planavimo dokumento sprendiniai ar kuri yra suinteresuota tų sprendinių įgyvendinimu; pagal šį apibrėžimą nevyriausybinės organizacijos, padedančios spręsti kraštotvarkos problemas ir veikiančios pagal Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus, laikomos suinteresuotomis organizacijomis (2 straipsnio 35 dalis).

Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, kad aplinka – gamtoje funkcionuojanti tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršiaus ir gelmių, oro, vandens, dirvožemio, augalų, gyvūnų, organinių ir neorganinių medžiagų, antropogeninių komponentų) visuma bei juos vienijančios natūraliosios ir antropogeninės sistemos; aplinkos apsauga – aplinkos saugojimas nuo fizinio, cheminio, biologinio ir kitokio neigiamo poveikio ar pasekmių, atsirandančių įgyvendinant planus ir programas, vykdant ūkinę veiklą ar naudojant gamtos išteklius (2 punktas).

Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 12 dalį kraštotvarka – teritorijų planavimo priemonėmis įgyvendinamas žmonių veiklos erdvinis organizavimas ir aplinkos tvarkymas, siekiant suderinti teritorijos naudojimo socialinius, ekonominius ir ekologinius interesus bei kurti harmoningą kultūrinį kraštovaizdį.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato asociacijai jokių specifinių reikalavimų, susijusių su asociacijų kreipimusi į teismą dėl viešojo intereso gynimo (tokių kaip narių skaičius, geografinė teritorija, įsisteigimo momentas ir pan.).

Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą, teigdamas, kad gina viešąjį interesą, daro išvadą, jog šiuo atveju nėra svarbu, kada pareiškėjas buvo įsteigtas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo įsisteigimo momentas būtų svarbus sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo, kaip juridinio asmens, pažeistų subjektinių teisių ar interesų gynimo. Taigi šiuo atveju svarbu yra tai, ar kreipimosi į teismą metu teisės aktai pareiškėjui suteikė specialų teisinį subjektiškumą – ginti viešąjį interesą. Aplinkos apsaugos ir Teritorijų planavimo įstatymai suteikia teisę viešiesiems juridiniams asmenims ginti viešąjį interesą, nesiejant šios teisės su juridinio asmens įsisteigimo momentu. Taigi įstatymų leidėjas pasirinko tokį reguliavimą, kuriuo suteikė locus standi ginti viešąjį interesą viešiesiems juridiniams asmenims, nepriklausomai nuo to, kada jie nebuvo įsteigti.

Atsižvelgus į pirmiau nurodytas Aplinkos apsaugos bei Teritorijų planavimo įstatymų nuostatas, galima išskirti kriterijus, kuriais remiantis, nustatytina, ar pareiškėjas šioje byloje laikytinas suinteresuota visuomene pagal Aplinkos apsaugos įstatymą bei Teritorijų planavimo įstatymą, turinčia teisę kreiptis į teismą: 1) asociacija (nevyriausybinė organizacija) įsteigta teisės aktų nustatyta tvarka, veikianti pagal Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus; 2) ji skatina aplinkos apsaugą, padeda spręsti kraštotvarkos problemas.

VIII.

Dėl pirmojo kriterijaus (asociacijos įsisteigimo ir veikimo Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka) pažymėtina, jog Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asociacija – savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus. Asociacijos pavadinime gali būti žodžiai „asociacija“, „visuomeninė organizacija“, „susivienijimas“, „konfederacija“, „sąjunga“, „draugija“ ar kiti (2 dalis). Asociacijos buveinė turi būti Lietuvos Respublikoje (3 dalis). Asociacija privalo turėti bent vieną sąskaitą kredito įstaigoje (4 dalis). Asociacijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti asociacijos veiklos pagrindai, t. y. kad asociacija veikia laikydamasi Konstitucijos, CK, šio bei kitų įstatymų, Vyriausybės nutarimų, kitų teisės aktų ir veiklą grindžia savo įstatais. Minėto įstatymo 4 straipsnyje reglamentuotas asociacijos steigimas. Nurodyta, jog asociacijos steigėjais gali būti 18 metų sulaukę veiksnūs fiziniai asmenys ir (ar) juridiniai asmenys, sudarę asociacijos steigimo sutartį. Minimalus asociacijos steigėjų skaičius yra trys (1 dalis). Asociacijos steigimo sutartį pasirašo visi steigėjai (2 dalis). Visi asociacijos steigėjai nuo asociacijos įregistravimo juridinių asmenų registre tampa jos nariais (3 dalis). Asociacijos steigėjai iki asociacijos įregistravimo juridinių asmenų registre parengia įstatų projektą ir sušaukia steigiamąjį susirinkimą, kuriame priimami įstatai ir sudaromas bent vienas valdymo organas (4 dalis). Steigiamos asociacijos vardu veikia steigimo sutartyje nurodytas arba steigiamojo susirinkimo įgaliotas asmuo (5 dalis). Asociacijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asociacija teisės aktų nustatyta tvarka turi būti įregistruota juridinių asmenų registre. Asociacija laikoma įsteigta nuo įregistravimo juridinių asmenų registre (4 dalis). Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asociacija gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jos veiklos tikslams, nustatytiems CK, šiame įstatyme ir asociacijos įstatuose. Įstatymo 16 straipsnyje įvardijami asociacijos veiklos ribojimai.

Iš bylos medžiagos (asociacijos Kaimo bendruomenės „Lumpėnų strazdas“ įstatų (t. I, b. l. 13–21), steigiamojo susirinkimo protokolo (t. I, b. l. 22–25)) matyti, kad pareiškėjas asociacija Kaimo bendruomenė „Lumpėnų strazdas“ įsteigta 2011 m. gruodžio 27 d., juridinių asmenų registre įregistruota 2012 m. sausio 9 d., asociacijos adresas (duomenys neskelbtini). Įstatų 1.1–1.2 punktuose nurodoma, kad pareiškėjas yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis, ne pelno siekiantis juridinis asmuo, veikiantis Lumpėnų gyvenamojoje vietovėje, vienijantis ir jos apylinkių socialiai aktyvius piliečius bei joje registruotus juridinius asmenis, koordinuojantis pareiškėjo narių veiklą, atstovaujantis pareiškėjo interesams ir juos ginantis ar tenkinantis kitus viešuosius interesus, savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, CK, Asociacijų bei kitais Lietuvos Respublikos įstatymais ir poįstatyminiais aktais bei įstatais. Iš steigiamojo susirinkimo protokolo matyti, jog yra trys steigėjai (G. J. (gyvenanti (duomenys neskelbtini)), A. M. (gyvenantis (duomenys neskelbtini)), R. P. (gyvenanti (duomenys neskelbtini)) (vyresni nei 18 metų)). Iš pareiškėjo pateikto asociacijos Kaimo bendruomenės „Lumpėnų strazdas“ narių registracijos žurnalo matyti, jog pareiškėjo kreipimosi į teismą metu (2012 m. sausio 20 d.) bendruomenėje veikė 7 nariai (t. VI, b. l. 99). Pareiškėjas asociacija Kaimo bendruomenė „Lumpėnų strazdas“ veikia teritoriniu lygmeniu.

Apibendrindama nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjas asociacija Kaimo bendruomenė „Lumpėnų strazdas“ įsteigtas teisės aktų nustatyta tvarka ir veikia pagal Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

IX.

Dėl antrojo kriterijaus (aplinkos apsaugos skatinimo, padėjimo spręsti kraštotvarkos problemas) pažymėtina, jog pareiškėjas asociacija Kaimo bendruomenė „Lumpėnų strazdas“ turi skatinti aplinkos apsaugą, padėti spręsti kraštotvarkos problemas tam, kad būtų laikomas suinteresuota visuomene Aplinkos apsaugos bei Teritorijų planavimo įstatymų prasme ir turėtų teisę kreiptis į teismą.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog tam, kad būtų nustatyta, ar visuomeninė organizacija atitinka antrąjį kriterijų, t. y. skatina aplinkos apsaugą, padeda spręsti kraštotvarkos problemas, turi būti vertinami teisės aktai, reglamentuojantys visuomeninės organizacijos veiklą, įrodymai, patvirtinantys realią pareiškėjo veiklą aplinkos apsaugos bei kraštotvarkos srityje, visuomeninės organizacijos įstatų nuostatos, iš kurių būtų galima nustatyti, jog aplinkos apsauga yra vienas iš pagrindinių visuomeninės organizacijos veiklos tikslų.

Įvertinusi proceso šalių pirmosios instancijos teismui bei apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog pateikti įrodymai nepagrindžia, kad pareiškėjas kreipimosi su skundu į teismą metu realiai veikė, skatindamas aplinkos apsaugą, padėdamas spręsti kraštotvarkos problemas. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas šioje byloje yra tinkamas subjektas kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą.

Išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą, 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi suteikė bylos šalims galimybę pateikti papildomus įrodymus bei paaiškinimus, tarp jų ir pagrindžiančius pareiškėjo, kaip asociacijos, veiklą aplinkosaugos srityje.

Pareiškėjas be aplinkybių, išdėstytų atsiliepimuose į apeliacinius skundus, papildomuose paaiškinimuose taip pat nurodo, jog pareiškėjo nariai, dar neįsikūrus bendruomenei, aktyviai dalyvavo aptariant vėjo jėgainių plėtros klausimus Pagėgių savivaldybėje ir gretimuose rajonuose. Lumpėnų kaimo bendruomenės valdybos nariai yra tiesiogiai susiję su vėjo jėgainių statytojais, yra nuomojamų sklypų savininkai ar jų artimi giminaičiai, todėl Lumpėnų kaimo bendruomenė negali atstovauti Lumpėnų gyvenamosios vietovės gyventojams dėl chaotiškos ir pažeidžiančios teisės aktus vėjo jėgainių statybos. Pareiškėjas teigia, jog matant ignoruojamą vietos gyventojų nuomonę, viešą interesą, paminamą įstatymo viršenybę ir pasmerkiant vietos gyventojus gyventi itin sveikatai kenksmingoje aplinkoje, buvo nuspręsta įkurti Lumpėnų gyvenamosios vietovės ir jos apylinkių gyventojus vienijančią bendruomenę. Naujai įkurtos bendruomenės vienas iš pagrindinių tikslų – išsaugoti saugią ir švarią supančią aplinką. Pareiškėjas taip pat paaiškina, kad pareiškėjo pagrindinis dalyvavimo procese tikslas buvo ir yra, kad vėjo jėgaines statytų proporcingo aukštingumo lyginant su gyvenamaisiais namais, kad būtų tinkamai ir išsamiai įvertintas jų neigiamas poveikis, kad būtų nuolatinė neigiamo poveikio, sklindančio iš vėjo jėgainių, kontrolė.

Dėl veikimo aplinkosaugos srityje pareiškėjas paaiškinimuose nurodo, jog lygiagrečiai ginčijamo proceso vyko ir kitų vėjo jėgainių planavimo procesai. 2012 m. kovo mėnesį UAB „Sweco Lietuva“ pristatė planuojamos ūkinės veiklos vėjo jėgainių poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą. Pareiškėjas, nustatęs ataskaitoje pažeidimus, kreipėsi į įvairias institucijas. Raštuose ne tik klausė atitinkamų klausimų, bet ir teikė pasiūlymus atsakingoms institucijoms dėl vėjo jėgainių neigiamo poveikio supančiai aplinkai mažinimo priemonių. Pareiškėjas teigia, jog, kadangi yra išsamiai susipažinęs su vėjo jėgainių neigiamu poveikiu supančiai aplinkai, gyvajai ir negyvajai gamtai (aplinkosauga), nuo proceso pradžios aktyviai domisi vėjo jėgainių planavimo ir statybos eiga bei po to patiriamu neigiamu poveikiu, todėl sprendžia aplinkosaugos problemas (t. VI, b. l. 35–39).

Atsakovas Pagėgių savivaldybės taryba apeliaciniame skunde bei savo paaiškinimuose remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2013, kurioje teismas bendruomenes pripažino suinteresuotos visuomenės dalimi Orhuso konvencijos prasme ir turinčiomis teisę į teisminę gynybą. Atsakovas nurodo, kad minėtoje byloje dalyvavo Santakos ir Kvietkinės kaimų bendruomenės. Kvietkinės kaimų bendruomenės įstatuose nurodyta, kad bendruomenės veiklos sritis: socialinė, aplinkosaugos, kultūros, sporto, švietimo, o viena iš bendruomenės veiklos rūšių – kitų, niekur kitur nepriskirtų, narystės organizacijų veikla (EVRK 94.99) (į EVRK 94.99 klasę patenka aplinkos apsaugos ir ekologiniai judėjimai). Atsakovas pažymi, jog pareiškėjo įstatuose nėra aiškiai ir konkrečiai suformuluoti asociacijos Kaimo bendruomenės „Lumpėnų strazdas“ tikslai veikti gamtosaugos srityje, įskaitant ir skatinti aplinkos apsaugą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Baltijos vėjas“ apeliaciniame skunde bei savo paaiškinimuose pažymi, jog pareiškėjo įstatuose nėra nurodyta, kad tai yra visuomeninė organizacija, kuri padeda spręsti aplinkosaugos problemas, o būtent šiuo pagrindu remiasi pareiškėjas. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat pažymi, jog ginčui aktualioje vietovėje veikia ir kitos bendruomenės – Stoniškių bendruomenė, Piktupėnų kaimo bendruomenė, Benininkų kaimo bendruomenė.

Kaip matyti iš pareiškėjo įstatų, juose nurodyti bendruomenės veiklos tikslai (veiklos sritys): formuoti geros būties aplinką (2.1.2 punktas); kurti saugią ir patogią gyvenamąją (kuriant ir saugojant natūralios gamtos, estetines, paveldo vertybes) aplinką (2.1.3 punktas); rūpintis Lumpėnų ir apylinkių kultūrinio, gamtinio paveldo išsaugojimu (2.4.6 punktas) ir kt. (t. I, b. l. 13–21). Įstatuose taip pat įvardytos pareiškėjo veiklos rūšys pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių (toliau – ir EVRK), tarp jų – kraštovaizdžio tvarkymas (P.81.30).

Nors pareiškėjo įstatuose yra įvardyti minėti bendruomenės veiklos tikslai (geros būties aplinkos formavimas, saugios ir patogios gyvenamosios (kuriant ir saugojant natūralios gamtos, estetines, paveldo vertybes) aplinkos kūrimas, rūpinimasis Lumpėnų ir apylinkių kultūrinio, gamtinio paveldo išsaugojimu), tačiau tai nepagrindžia, kad pareiškėjas kreipimosi į teismą metu realiai veikė, siekdamas padėti spręsti kraštotvarkos problemas, skatindamas aplinkos apsaugą. Įstatų 1.1 punkte nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas tenkina kitus viešuosius interesus, yra bendro pobūdžio, nekonkretizuota, todėl nesuteikianti pagrindo daryti išvadą, jog tie viešieji interesai apima ir kraštotvarkos problemų sprendimą bei aplinkos apsaugos skatinimą.

Pažymėtina, jog iš Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus (2 redakcija) matyti, jog į pareiškėjo įstatuose įvardytą jo veiklos rūšį pagal šį klasifikatorių – kraštovaizdžio tvarkymas (P.81.30), patenka: apželdinimas, kasdieninė priežiūra ir aptarnavimas: parkų ir sodų: privačių ir daugiabučių municipalinių namų, viešųjų ir pusiau viešų pastatų (mokyklų, ligoninių, administracinių pastatų, bažnyčių ir kt.), savivaldybės plotų (parkų, žaliųjų plotų, kapinių ir kt.), magistralių želdynų (kelių, traukinių ir tramvajų linijų, vandens kelių, uostų), pramoninių ir komercinių pastatų; želdynų: pastatų (stogų sodų, fasadų želdinimo, vidinių sodų ir t. t.), sporto aikštynų (futbolo aikščių, golfo laukų ir t.t.) ir žaidimų aikštynų, deginimosi pievelių ir kitokių atgaivos parkų, stovinčio ar tekančio vandens telkinių (baseinų, kintamos drėgmės plotų, tvenkinių, plaukymo baseinų, griovių, vandentakių, gamyklų nuotakynų); apželdinimas, skirtas apsaugoti nuo triukšmo, vėjo, erozijos, akinimo ir matomumo. Taigi į minėtą veiklos sritį nepatenka Teritorijų planavimo įstatyme įtvirtintas kraštotvarkos problemų sprendimas. Be to, pareiškėjo įstatuose nėra nurodyta jokia kita veiklos rūšis, į kurią patektų minėtas kraštotvarkos problemų sprendimas bei aplinkos apsaugos skatinimas.

Pareiškėjo paaiškinimuose nurodyta aplinkybė, jog jis yra susipažinęs su vėjo jėgainių neigiamu poveikiu supančiai aplinkai, gyvajai ir negyvajai gamtai (aplinkosauga), nuo proceso pradžios aktyviai domisi vėjo jėgainių planavimo ir statybos eiga, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas kreipimosi į teismą metu realiai sprendė problemas aplinkosaugos ar kraštotvarkos srityje. Po kreipimosi su skundu į teismą pareiškėjo vykdoma veikla, atliekami veiksmai, kreipimasis į įvairias institucijas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas kreipimosi į teismą metu realiai veikė kaip nevyriausybinė organizacija, skatinanti aplinkos apsaugą bei sprendžianti kraštotvarkos problemas. Atkreiptinas dėmesys, jog iš pareiškėjo pateiktų teismui dokumentų matyti, jog pareiškėjas kaip asociacija kreipėsi į įvairias institucijas su pasiūlymais, nepritarimais nuo 2012 m. kovo 5 d. (t. VI, b. l. 56–98).

Teismo posėdyje apklaustas liudytoju R. P. taip pat nepatvirtino, kad pareiškėjas (asociacija) kreipimosi į teismą metu realiai veikė aplinkos apsaugos ar kraštotvarkos srityje, kad skatino aplinkos apsaugą ar kad padėjo spręsti kraštotvarkos problemas, t. y., kad šioje byloje pareiškėjas yra tinkamas subjektas teisme ginti viešąjį interesą.

Tai, kad iki asociacijos Kaimo bendruomenės „Lumpėnų strazdas“ įsikūrimo pareiškėjo nariai, kaip pavieniai asmenys, aktyviai dalyvavo aptariant vėjo jėgainių plėtros klausimus Pagėgių savivaldybėje ir gretimuose rajonuose, nepagrindžia pareiškėjo, kaip visuomeninės organizacijos, veiklos aplinkos apsaugos bei kraštotvarkos srityje.

Byloje pateikti įrodymai, jog Lumpėnų kaimui gretimose apylinkėse (Pagėgių savivaldybėje) veikia ir kitos bendruomenės, t. y. nuo 2003 metų Stoniškių seniūnijoje veikianti Stoniškių bendruomenė, nuo 2001 metų Piktupėnų kaime veikianti Piktupėnų kaimo bendruomenė, nuo 2010 metų Benininkų kaime veikianti Benininkų kaimo bendruomenė (t. VI, b. l. 3, 11–16), kurios atstovauja savo narių interesams.

Be to, byloje nustatyta jog Lumpėnų seniūnijoje nuo 2009 m. balandžio 14 d. veikia Lumpėnų kaimo bendruomenė (t. III, b. l. 2–4). Pirmosios instancijos teismo posėdžių metu pareiškėjo pirmininkė G. J., grįsdama pareiškėjo reikalavimo teisę, nurodė, kad bendruomenė rūpinasi gamtinio paveldo išsaugojimu ir puoselėjimu Lumpėnų gyvenamojoje vietovėje (t. III, b. l. 97–98). Be to, pirmosios instancijos teismo posėdžių metu buvo nurodytos ir aplinkybės dėl pareiškėjo įsikūrimo, t. y. kad minėta Lumpėnų kaimo bendruomenė netinkamai atstovavo savo nariams, todėl buvo įkurta nauja bendruomenė, kurios nariai prieš tai dalyvavo kaip fiziniai asmenys. Sukūrus naują bendruomenę buvo manoma, kad geriau bus ginamos jų narių teisės (t. III, b. l. 95–97, 99–100). Pareiškėjo įsikūrimo tikslą pagrindžia ir pareiškėjo paaiškinimuose nurodytos aplinkybės, kad Lumpėnų kaimo bendruomenei esant suinteresuotai, ignoruojant vietos gyventojų nuomonę, viešą interesą, paminant įstatymo viršenybę ir pasmerkiant vietos gyventojus gyventi itin sveikatai kenksmingoje aplinkoje, buvo nuspręsta įkurti Lumpėnų gyvenamosios vietovės ir jos apylinkių gyventojus vienijančią bendruomenę (t. VI, b. l. 37). Pažymėtina, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad Lumpėnų kaimo bendruomenė netinkamai atstovavo vietos visuomenės interesams, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog pareiškėjas kreipdamasis su skundu į teismą veikė aplinkos apsaugos bei kraštotvarkos srityje ir todėl laikytinas suinteresuota visuomene Aplinkos apsaugos, Teritorijų planavimo įstatymų bei Orhuso konvencijos prasme.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo ginčijami Pagėgių savivaldybės tarybos sprendimai priimti 2011 m. lapkričio 24 d. (sprendimas Nr. T-160), 2011 m. gruodžio 20 d. (sprendimas Nr. T1-188) ir 2011 m. gruodžio 20 d. (sprendimas Nr. T1-189). Pareiškėjas asociacija Kaimo bendruomenė „Lumpėnų strazdas“ juridinių asmenų registre įregistruota 2012 m. sausio 9 d. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2012 m. sausio 20 d. Visos šios aplinkybės, pareiškėjo įsisteigimas nepagrindžia pareiškėjo teiginių, kad jis veikia aplinkos apsaugos bei kraštotvarkos srityse, o iš esmės rodo pareiškėjo įsisteigimo tikslą, t. y. tai, kad pareiškėjas įsisteigė, siekdamas šiuo konkrečiu atveju kreiptis į teismą ir iš esmės ginti savo narių teises. Tokią teismo išvadą iš esmės patvirtina ir pareiškėjo papildomuose paaiškinimuose nurodyta aplinkybė, kad: „kadangi kaip pavieniai asmenys ir kaip bendruomenė buvome įgyvendinę visas įmanomas procedūras informacijai gauti, kurios buvo numatytos ginčijamuose visuomenės supažindinimo su ūkine veikla procese, todėl liko paskutinis būdas – skųsti Pagėgių savivaldybės tarybos sprendimą teismui <...>“ (t. VI, b. l. 37).

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo įsisteigimo tikslas bei laikas pagrindžia pirmiau nurodytas aplinkybes, jog pareiškėjas kreipimosi su skundu į teismą metu realiai neveikė skatindamas aplinkos apsaugą bei padėdamas spręsti kraštotvarkos problemas. 

Įvertinus visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjas neatitinka pirmiau nurodyto antrojo kriterijaus – padėti spręsti kraštotvarkos problemas, skatinti aplinkos apsaugą, todėl nagrinėjamu atveju nėra laikomas suinteresuota visuomene Aplinkos apsaugos įstatymo ir Teritorijų planavimo įstatymo prasme, turinčia teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjas neatitinka ratione personae (subjektų) kriterijaus ginti viešąjį interesą.

Išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo teisės nagrinėjamu atveju kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą vadovaujantis Asociacijų įstatymu, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013) yra nurodžiusi, jog vien pareiškėjo teisinė forma, suponuojanti tikslą ginti į asociaciją susibūrusių asmenų daugeto interesus, jam teisės ginti viešąjį interesą nesuteikia. Išplėstinė teisėjų kolegija šiuo aspektu negali remtis Asociacijų įstatymo nuostatomis, nes jis bendrąja prasme reglamentuoja būtent tokios teisinės formos juridinių asmenų steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymo, pabaigos (reorganizavimo ir likvidavimo) ypatumus (Asociacijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Todėl vien tai, jog Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies normoje, kuri savo pobūdžiu yra definicinė (apibrėžiančioji), yra nurodoma, jog asociacija, kaip tokia, turi tikslą (ir yra sutelkta) tenkinti viešuosius interesus, negali būti prilyginama įstatymo numatytiems viešojo intereso gynimo atvejams. Arba, kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, definicinėmis teisės normomis nėra siekiama suformuluoti konkrečių elgesio taisyklių (taigi, ir įgalinimų), adresuotų atitinkamo teisinio santykio subjektams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-597/2013).

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog Asociacijų įstatymas suteikia teisę asociacijoms įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apgintos jo narių pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomi interesai, tačiau teisė kreiptis į teismą vien tik dėl viešojo intereso gynimo nėra numatyta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-610/2013).

Kaip jau buvo minėta, viešasis interesas gali būti ginamas tik įstatymų numatytais atvejais. Pareiškėjas kitų įstatymų nuostatų, eksplicitiškai suteikiančių jam teisę ginti viešąjį interesą, nenurodė. Jų nenustatė ir išplėstinė teisėjų kolegija. Įvertinus tai, darytina išvada, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą, siekdamas apginti viešąjį interesą, neturėdamas tam teisinio pagrindo, t. y. nesant įstatyme nustatyto atvejo, leidžiančio jam tokį viešąjį interesą ginti nagrinėjamoje byloje.

Kaip matyti, pareiškėjas remiasi teismų praktika, kuri, jo manymu, pagrindžia jo teisę kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą. Pareiškėjas nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A3-11/2004, 2012 m. vasario 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A492-1231/2012, 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-393/2010.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjo nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos aplinkybės skyrėsi. Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 23 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A3-11/2004, pažymėtina, jog šioje byloje teismas nustatė, kad organizacija „Žvėryno bendruomenė“ faktiškai veikė ginant aplinkosaugos interesus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-1231/2012, teismas taikė kitus teisės aktus, t. y. vertino pareiškėjo atitiktį visuomenės sąvokai pagal Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymą.

Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A556-393/2010, pažymėtina, jog šioje nutartyje teismas nurodė, jog Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalis gali būti tiesiogiai taikoma tik sprendimams, veiksmams ar neveikimui, patenkančiam į Orhuso konvencijos 6 straipsnio taikymo sritį. Teismas minėtoje byloje nustatė, kad gyvenamųjų namų statyba į šią sritį nepatenka. Be to, teismas iš esmės nepasisakė dėl ratione personae (subjektų) kriterijaus ginti viešąjį interesą.

Nagrinėjamu atveju sutiktina su atsakovo paaiškinimuose išdėstytu pastebėjimu, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2013, kurioje teismas bendruomenes pripažino suinteresuotos visuomenės dalimi Orhuso konvencijos prasme ir turinčiomis teisę į teisminę gynybą, buvo nustatyta, kad įstatuose, viena iš bendruomenės veiklos sričių buvo aplinkosaugos sritis. Byloje buvo nustatyti konkretūs pažeidimai, ginčas buvo kilęs dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo išdavimo teisėtumo.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą ne dėl savo, kaip juridinio asmens, teisių ir teisėtų interesų pažeidimo. Pareiškėjas savo teisę kreiptis į teismą grindė būtent viešojo intereso gynimu.

Be to, nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą užimdamas pareiškėjo (ABTĮ 48 straipsnio 2 dalis), o ne atstovo (ABTĮ 49 straipsnis) procesinę padėtį, todėl nėra pagrindo daryti išvados, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą savo narių vardu gindamas jų pažeistas teises ir teisėtus interesus.

X.

Įvertinus tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, nesant jam įstatymais suteiktos teisės, darytina išvada, jog iš esmės toks pareiškėjo skundas neturėjo būti priimtas nagrinėti teisme (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o priėmus skundą nagrinėti ir nustačius, jog tai buvo padaryta be pagrindo, vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 dalimi, byla turėtų būti nutraukiama. Tačiau šiuo atveju, atsižvelgiant į konkrečios bylos specifines aplinkybes, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo skundas visa apimtimi turi būti atmestas. Tokia išvada darytina todėl, kad pareiškėjas, kaip asociacija, į teismą kreipėsi, nurodydamas, jog gina viešąjį interesą aplinkosaugos srityje. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas šiuo atveju nėra tinkamas subjektas kreiptis į teismą ir ginti viešąjį interesą, nustatyta tik atlikus išsamią analizę bei nagrinėjant bylą iš esmės. Tik išsiaiškinus minėtąsias aplinkybes buvo neabejotinai nustatyta, jog pareiškėjas neįrodė turįs įstatymo jam suteiktą teisę ginti viešąjį interesą. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad konkrečioje byloje specialųjį pareiškėjo subjektiškumą vertinant skundo priėmimo stadijoje prima facie nebuvo akivaizdu, jog jis nagrinėjamoje byloje negali būti tinkamu viešojo intereso gynimo subjektu. Atsižvelgiant į tai, dabartinėje proceso stadijoje jo skundas in corpore turi būti atmestas, konstatavus, jog pareiškėjas neturi materialiojo suinteresuotumo ginti viešąjį interesą. Pažymėtina, jog tokia išvada atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-597/2013).

Išplėstinė teisėjų kolegija, nustačiusi, jog pareiškėjas neturėjo įgaliojimų šiuo atveju kreiptis į teismą ir ginti viešąjį interesą, neanalizuoja kitų aspektų, susijusių su viešojo intereso gynimu, t. y. termino, per kurį viešasis interesas turi būti apgintas, paties viešojo intereso buvimo ir pan. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nepasisako ir dėl kitų pareiškėjo skundo bei apeliantų apeliacinių skundų argumentų.

Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ta aplinkybė, kad šiuo atveju nustatyta, jog pareiškėjas neturi materialiojo suinteresuotumo ginti viešąjį interesą ir jo skundas yra atmetamas, nereiškia, kad yra užkertamas kelias iškilus abejonių dėl ginčijamų Tarybos sprendimų, kuriais patvirtinti detalieji planai, teisėtumo tokio pobūdžio ginčą nagrinėti administraciniame teisme. Tačiau šioje konkrečioje byloje buvo nustatyta, jog į teismą kreipėsi netinkamas subjektas. Kaip jau buvo pirmiau nurodyta, ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje yra įvardyti subjektai, turintys teisę įstatymų nustatytais atvejais kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, t. y. prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys.

Apibendrindama šiame sprendime nurodytus argumentus, bylos faktinius bei teisinius aspektus išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad pareiškėjas asociacija Kaimo bendruomenė „Lumpėnų strazdas“ turi teisę kreiptis į teismą, gindamas viešąjį interesą, netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu darė minėtą išvadą, todėl panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo asociacijos Kaimo bendruomenės „Lumpėnų strazdas“ skundą atmeta.

Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Pagėgių savivaldybės tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Baltijos vėjas“ apeliacinius skundus tenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo asociacijos Kaimo bendruomenės „Lumpėnų strazdas“ skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                                      Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

                                                                      Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė