Civilinė byla Nr. 2S-1607-823/2011
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-04096-2011-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1; 122.4 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. rugpjūčio 19 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės, kolegijos teisėjų Antano Rudzinsko ir Vytauto Zeliankos, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Edgira“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Adsum“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
Ginčas byloje kilęs dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.
Kreditorius UAB „Edgira“ kreipėsi į teismą prašydamas išduoti teismo įsakymą dėl skolos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko UAB „Adsum“. Kartu prašė teismo reikalavimui užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šis prašymas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartimi atmestas, kreditorius dėl paminėtos nutarties padavęs atskirąjį skundą, kuris apeliacinės instancijos teismo dar nėra išnagrinėtas.
Skolininkui pareiškus prieštaravimus dėl teismo įsakymo, UAB „Edgira“ Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 439 straipsnio 3 dalies pagrindu pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė iš atsakovo UAB „Adsum“ priteisti jo naudai 10 940,02 Lt skolos, 53,84 Lt delspinigių, 8,05 procento dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo užtikrinimui pakartotinai pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą.
- Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi netenkino ieškovo UAB „Edgira“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodė, kad UAB „Edgira“, teikdama prašymą dėl skolos priteisimo iš skolininko (atsakovo) teismo įsakymu, prašė taikyti ir laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti pinigines lėšas, esančias kreditoriaus skolininko nurodytoje sąskaitoje, įsiskolinimo įvykdymui bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, o nesant pakankamai lėšų, areštuoti kitą UAB „Adsum“ turtą. Šis prašymas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartimi nebuvo tenkintas. Ieškovas, teikdamas ieškinį, vėl prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą. Atsižvelgęs į tai, kad ieškinio dėstomojoje dalyje ieškovas nurodė, kad atsakovas neturi nekilnojamojo turto, teismas padarė išvadą, jog ieškovas prašo taikyti laikinąją apsaugos priemonę, numatytą CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punkte (kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, areštą) ir nurodė, kad dėl šios laikinosios apsaugos priemonės teismas jau pasisakė 2011 m. kovo 21 d. nutartyje, o naujų esminių aplinkybių, sudarančių pagrindą tenkinti ieškovo prašymą, teismui nebuvo pateikta. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės susijusios su apribojimais atsakovo atžvilgiu, jos turi būti taikomos atsakingai ir neturi tapti ieškovo materialinio ginčo sprendimo būdu. Ieškovo reikalaujama suma nelaikytina didele. Be to, ieškovas ieškinyje nurodė, kad atsakovas 2011 m. kovo mėnesį atliko dalinius mokėjimus.
- Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas UAB „Edgira“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartį ir pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, areštą. Nurodo, kad, atsižvelgiant į įmonės apyvartą, ieškovui reikalaujama iš atsakovo suma yra labai didelė, dėl atsakovo vengimo įvykdyti prievolę ieškovas patiria nuostolius. Šalis sieja nuomos santykiai, atsakovas (nuomininkas) naudojasi ieškovui priklausančiu turtu, todėl skola nuolat auga. Skolininkas nereaguoja į raginimus sumokėti skolą, nesikreipia į kreditorių dėl įsipareigojimų vykdymo grafiko suderinimo. Atsakovas neturi nekilnojamojo turto, todėl kyla reali grėsmė, kad turtas, iš kurio galimas išieškojimas, gali būti realizuotas, ir būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas, sąžiningo kreditoriaus interesai gali būti pažeisti. Atsakovo turto areštas reikalavimo sumos ribose nesutrikdytų jo veiklos.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas UAB „Adsum“ prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas yra lokalus įrodinėjimo dalykas, t. y. jis įrodinėjamas ir sprendžiamas atskirai nuo bylos įrodinėjimo dalyko. Todėl asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo įrodyti jų taikymo pagrindą ir konkrečią apsaugos priemonę, kad teismas galėtų įvertinti jos būtinumą. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta šalių pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Ieškovas, teikdamas teismui pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepateikė naujų faktų ar aplinkybių, patvirtinančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Ieškovas nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovo siekius šalių ginčą dėl skolos spręsti derybų būdu, priešingai – ieškovas, pažeisdamas sutartį dėl nekilnojamojo daikto nuomos, nepateikęs atsakovui pretenzijos sutartyje numatyta tvarka, vienašališkai nutarė ginčą spręsti teisme. Faktas, kad atsakovas neatsiskaito su ieškovu, nereiškia, kad atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą. Atsakovas 2011 m. kovo mėn. atliko dalinius mokėjimus, tai leidžia pagrįstai teigti, kad atsakovas tik nesutinka su ieškovo nurodytu skolos dydžiu. Ieškovo nurodytos aplinkybės, kad atsakovas vengia sumokėti skolą, yra pagrindas ginti savo teises ir teisėtus interesus įstatymų nustatyta tvarka, o ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas siekia apribojimais atsakovo atžvilgiu pažeisti šalių teisinį lygiateisiškumą, taip nepagrįstai įgydamas pranašumą.
- Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – egzistuojanti teismo sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo grėsmė, kuri pateisintų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Tai, jog konkrečiu atveju egzistuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, turi pagrįsti šių priemonių taikymo prašantis asmuo (CPK 178 straipsnis).
Teismų praktikoje aiškiai suformuluota pozicija, jog spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas iš esmės nevertina ieškovo reikalavimo pagrįstumo, todėl pagrįstai pripažintini atsakovo atsiliepime nurodyti argumentai, jog atsakovo atsisakymas įvykdyti ieškovo reikalavimus (ieškovo nurodomas kaip vengimas vykdyti prievolę) savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovo reikalavimo pagrįstumas šioje proceso stadijoje nėra preziumuojamas, nebent atsakovo elgesys, prima facie vertinant į bylą pateiktus įrodymus, būtų akivaizdžiai piktybiškas. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Priešingai, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas vykdo atsiskaitymus su ieškovu, o tarp šalių yra kilęs ginčas dėl prievolės dydžio, kuris bus teismo sprendžiamas įstatymų nustatyta tvarka. Esant tokioms aplinkybėms atsakovo elgesys neatsiskaitant su ieškovu negali būti vertinamas kaip prima facie neteisėtas, piktybiškas elgesys, iš kurio būtų galima daryti prielaidą, kad atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą, jei šis bus palankus ieškovui. Laikinosios apsaugos priemonės taip pat nėra sankcija atsakovui už prievolės nevykdymą ar netinkamą vykdymą ir negali būti naudojama kaip spaudimo atsakovui būdas, nes tai neatitiktų įstatyme įtvirtintos šių priemonių taikymo paskirties, todėl atskirojo skundo argumentai, jog atsakovas, neatsiskaitydamas su ieškovu, daro pastarajam žalą, teisėjų kolegijos pripažįstami teisiškai nereikšmingais nagrinėjamam klausimui spręsti.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, jog turtinių ginčų atveju galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui preziumuojama jei kilęs ginčas dėl didelės sumos priteisimo (Žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-307/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-271/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-782/2007 ir kt). Apeliantas pagrįstai nurodo, jog sąvoka „didelė suma“ yra vertinamoji – tai, ar konkrečiu atveju pareikštas didelės vertės turtinis reikalavimas teismas sprendžia vertindamas konkrečios bylos faktines aplinkybes. Tačiau apeliantas nepagrįstai teigia, jog šiuo atveju turi būti vertinamas reikalavimo sumos dydis ieškovui. Paminėta prezumpcija teismų suformuluota atsižvelgiant į tai, kad esant pareikštam didelės vertės turtiniam reikalavimui atsakovui galėtų būti objektyviai sunku įvykdyti būsimą teismo sprendimą, jei šis būtų palankus ieškovui, taigi reikalavimo suma vertintina atsižvelgiant į jos dydį konkrečiam atsakovui, o ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašančiam ieškovui. Kaip minėta, laikinosios apsaugos priemonės nėra teisinė sankcija atsakovui, taigi ieškovo turtinė padėtis ir konkrečios sumos reikšmingumas jam nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje pareikšto reikalavimo suma, atsižvelgiant į tai, kad atsakovu yra juridinis asmuo, byloje nėra duomenų apie tai, kad šio asmens turtinė padėtis būtų sunki, atsakovui būtų pareiškę reikalavimus kiti kreditoriai, net ir įvertinus tai, kad atsakovas neturi jam nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, nelaikytina didele. Tai, kad šalis siejant tęstiniams teisiniams santykiams atsakovo įsipareigojimai ieškovui didėja taip pat nesudaro pagrindo ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį laikyti nepagrįsta, kadangi iš ieškovo neatimama teisė pasikeitus aplinkybėms, inter alia padidinus ieškinio reikalavimus, iš naujo pareikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 144 straipsnio 3 dalis).
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, teisingai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias proceso teisės nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Absoliučių ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
Vadovaudamasi CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, 339 straipsniu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkė Goda Ambrasaitė-Balynienė
Teisėjai Antanas Rudzinskas
Vytautas Zelianka