Civilinės bylos Nr. e2A-706-790/2023
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00311-2022-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
3.5.2; 3.5.20.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gruodžio 14 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Žilvino Terebeizos ir Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų M. M. (M. M.) ir I. M. (I. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. M. ir I. M. ieškinį atsakovams antstolei B. P., antstoliui D. T. ir uždarajai akcinei bendrovei „Vadybos ir psichologijos institutas“ dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai M. M. ir I. M. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu 2019 m. kovo 20 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S–274017, taikyti restituciją varžytynių metu realizuotam, nuosavybės teise priklausiusiam I. M., nekilnojamajam turtui: 0,31 ha ploto žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiais pastatais – gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatui – garažui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), inžineriniams statiniams – pavėsinei, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems (duomenys neskelbtini).
2. Ieškovai nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-2299-567/2019, uždraudė pradėti priverstinį išieškojimą iš ieškovui I. M. priklausančio ir įkeisto turto bei realizuoti šį įkeistą turtą iki įsiteisės teismo sprendimas nurodytoje civilinėje byloje. Nepaisydama teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, taip pat nesikreipusi su prašymais dėl leidimo vykdyti išieškojimą ar nustatyti turto dalį, į kurią būtų galima nukreipti išieškojimą pagal kitus vykdomuosius dokumentus, antstolė B. P. 2019 m. vasario 15 d. varžytynėse neteisėtai realizavo ieškovui priklausantį turtą ir surašė 2019 m. kovo 20 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S–274017, kuris pripažintinas negaliojančiu.
3. Ieškovų įsitikinimu, varžytynėse realizuoto turto kaina – 136 899 Eur – neatitiko realios parduoto turto kainos. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, I. M. priklausančio turto vertė siekia 669 000 Eur. Todėl antstolės paskirtas atlikti ieškovui priklausančio turto vertinimas, kurio metu turtas įvertintas 170 000 Eur, yra neteisingas ir nesąžiningas. Tokia maža turto vertė nustatyta turint tikslą sumažinti konkurenciją ir dalyvių skaičių varžytynėse.
4. Ieškovai taip pat teigė, kad turtą varžytynėse nusipirkusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Vadybos ir psichologijos institutas“ neturėjo piniginių lėšų tokio turto įsigijimui. 2019 m. vasario 14 d. varžytynėse įvykęs turto įsigijimo sandoris yra apsimestinis, nes UAB „Vadybos ir psichologijos institutas“ nepristatė dalyvavimui varžytynėse reikiamų dokumentų (pakeistų įstatų, pinigų kilmės dokumentų, išrašo iš Juridinių asmenų registro, kompetentingo valdymo organo sprendimo dėl dalyvavimo varžytynėse), taip pat nebuvo nustatytas pirkėjos turimas įstatinis kapitalas bei sąskaitose esančios lėšos. Tokiu būdu antstolė B. P. nepatikrino UAB „Vadybos ir psichologijos institutas“ dalyvavimo varžytynėse teisėtumo, nors privalėjo tai padaryti. Dokumentus dėl dalyvavimo varžytynėse pirkėja antstolei pateikė tik praėjus mėnesiui po varžytynių. Be to, UAB „Vadybos ir psichologijos institutas“ atstovė A. D., pokalbio su ieškovais metu pažadėjusi po varžytynių suteikti teisę I. M. išsipirkti turtą, galiausiai pateikė ieškinį dėl ieškovų iškeldinimo.
5. Iškeldinimą iš varžytynėse parduoto turto vykdęs antstolis D. T. buvo informuotas apie susiklosčiusią situaciją, tačiau jos nepaisydamas ir neturėdamas teismo sprendimo dėl iškeldinimo, vykdė ieškovų iškeldinimo veiksmus. Tokie antstolio veiksmai ieškovų įvertinti kaip neteisėti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. liepos 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovų prašymą dėl ieškinio senaties ieškovų reikalavimui taikymo, nustatė, kad ieškinį dėl 2019 m. kovo 20 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. S–274017 (toliau – ir Varžytynių aktas) pripažinimo negaliojančiu ieškovai pateikė 2022 m. kovo 9 d., praleidę Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 602 straipsnio 3 dalyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo varžytynių akto pasirašymo dienos. Atsižvelgęs į tai, kad dar 2019 m. gruodžio 12 d. ieškovas I. M. Vilniaus regiono apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-190-647/2020 pateikė priešieškinį dėl Varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovų atstovės argumentais, kad apie Varžytynių aktą ieškovams tapo žinoma 2021 m. Šią išvadą, teismo vertinimu, patvirtina ir aktyvus I. M. dalyvavimas vykdymo procese, teikiant prašymus, skundus dėl antstolės B. P. veiksmų.
8. Teismas nusprendė, kad ieškovė M. M. neturi reikalavimo teisės, nes varžytynėse parduotas turtas jai nuosavybės teise nepriklausė. Todėl ir ieškinio senaties taikymo nuostatos ieškovės atžvilgiu nėra aktualios. Ieškovui I. M. prašymo dėl senaties termino atnaujinimo nepateikus, nenurodžius jokių svarbių tokio termino praleidimo priežasčių, teismas įvertino, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.
9. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2299-567/2019 ieškovų, taip pat ir ieškovo I. M., reikalavimų užtikrinimui pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė pradėti priverstinį išieškojimą iš ieškovų, taip pat ir I. M., įkeisto turto ir realizuoti šį įkeistą turtą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje civilinėje byloje. I. M. 2019 m. lapkričio 5 d. pateikus patikslintą ieškinį, buvo suformuluotas naujas ieškinio reikalavimas dėl 2008 m. kovo 6 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties Nr. K-2411-2008-67 pripažinimo negaliojančia. Todėl, teismo vertinimu, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamam ginčui nėra aktualios. Šias išvadas patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-189-464/2020, motyvai, nurodantys, kad teismo draudimas išieškoti pagal kitas sutartis, dėl kurių reikalavimus ieškovas pareiškė patikslintame ieškinyje, nebuvo (nėra) nustatytas.
10. Teismas konstatavo, kad antstolės B. P. vykdomoji byla Nr. 0171/17/03881 vykdyta pagal 2016 m. gegužės 19 d. vykdomąjį įrašą Nr. 14-2681, išduotą 2008 m. kovo 6 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties Nr. K-2411-2008-67 pagrindu. Priverstinio vykdymo veiksmai vykdomojoje byloje Nr. 0171/17/03881 buvo atliekami esant įsiteisėjusiems Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimui, priimtam civilinėje byloje Nr. e2-2299-567/2019, ir Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 22 d. sprendimui, priimtam civilinėje byloje Nr. 2-146-544/2013, kurį iš dalies pakeitė Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-619/2014, dėl 2008 m. kovo 6 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties Nr. K-2411-2008-67 vertinimo. Įvertinęs šias bei anksčiau nustatytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad antstolė B. P. pagrįstai vykdė išieškojimą pagal pateiktus vykdomuosius dokumentus iš ieškovo įkeisto turto.
11. Teismas nustatė, kad antstolės 2017 m. lapkričio 8 d. patvarkymu Nr. 0171/17/03881/EKSP buvo paskirta ekspertizė ieškovo nekilnojamojo turto rinkos vertei nustatyti. Nekilnojamojo turto ekspertizės aktu Nr. VS-2018/02-7 nustatyta įkeisto turto vertė – 170 000 Eur. 2018 m. kovo 28 d. patvarkymu Nr. 0171/17/03881/VARŽ buvo paskelbtos pirmosios turto varžytynės Nr. 152030, kuriose pradinė turto pardavimo kaina sudarė 80 proc. nustatytos turto vertės, t. y. 136 000 Eur. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2YT-19216-807/2018, atmetė ieškovo skundą dėl netinkamai nustatytos įkeisto turto vertės. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad varžytynėse parduoto turto kainos pagrįstumas buvo įvertintas įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais.
Antstolė, įkainodama ginčo turtą, tinkamai vykdė CPK 681 straipsnyje įtvirtintas pareigas bei veikė nepažeisdama vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų.
12. Teismas nusprendė, kad ieškovų veiksmai neteikia pakankamo pagrindo kvalifikuoti juos kaip akivaizdų piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Todėl atsakovų prašymą skirti baudą ieškovams už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis teismas atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
13. Apeliaciniame skunde ieškovai M. M. ir I. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 13 d. sprendimą ir bylą pagal ieškovų patikslintą ieškinį atsakovams antstolei B. P., antstoliui D. T. ir UAB „Vadybos ir psichologijos institutas“ dėl Varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
13.1. Antstolė B. P., nesilaikydama Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartimi nustatyto draudimo bei ieškovui priklausantį turtą neteisėtai įvertinusi tik 170 000 Eur verte, atliko neteisėtus veiksmus. Dėl to ieškovas I. M., turėdamas itin brangų turtą ir galimybę visiškai padengti savo įsipareigojimus, ne tik nepadengė skolos, bet taip pat liko skolingas. Teismas neteisėtų antstolės veiksmų neištyrė, nepasisakė apie atsakovės nesąžiningumą.
13.2. 2023 m. balandžio 12 d. buvo sudarytas Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas dėl antstolės neteisėtų veiksmų, skelbiant ir 2019 m. vasario 14 d. vykdant varžytynes. Nustatyta, kad antstolė iš anksto žinojo apie ketinamus vykdyti neteisėtus veiksmus. Šią aplinkybę patvirtina antstolės ir Luminor Bank AS Lietuvos filialo oficialus susirašinėjimas, pateiktas teismui. Teismas šio įrodymo neįvertino.
13.3. Teismas atsisakė priimti ieškovų pateiktus papildomus įrodymus bei neleido patikslinti ieškinio. Šiais prašymais ieškovai siekė apibendrinti savo reikalavimus, atkreipti teismo dėmesį ir užtikrinti pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijos tinkamumą. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas užkirto kelią į teisingą teismą.
13.4. Ieškovė M. M. turi teisę ginti savo pažeistas teises. Ieškovai faktiškai visą gyvenimą (42 metus) gyvena kartu, veda bendrą ūkį. Ieškovė M. M. taip pat investavo savo asmenines lėšas į ginčo nekilnojamąjį turtą.
13.5. Antstolis D. T. 2021 m. kovo 9 d. pradėjo ieškovų iškeldinimo iš nekilnojamojo turto procesą dar nesant priimtam jokiam teismo procesiniam sprendimui. Antstolio veiksmai yra neteisėtų varžytynių padarinys, ciniškai iškeldinant ieškovus, nuslėpus dalį jų daiktų bei ieškovų kilnojamuosius daiktus, kurių vertė siekė 415 842 Eur, pardavus už 3 600 Eur. Visi nurodyti atsakovo antstolio D. T. veiksmai įvyko nagrinėjant bylą teisme, tačiau teismas apie tai nepasisakė.
13.6. Teismas neatsižvelgė į teismų suformuotą praktiką dėl ieškinio senaties termino taikymo bylose, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos įrodymų vertinimo praktikos, todėl netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Skundžiamame sprendime teismas taip pat be jokio objektyvaus pagrindo atmetė ir nevertino dalies į bylą pateiktų įrodymų.
14. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė antstolė B. P. prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
14.1. Ieškovui I. M. apie Varžytynių aktą tapo žinoma dar iki 2019 m. birželio 20 d. Ieškinį I. M. pateikė 2022 m., t. y. ieškinio senaties terminą praleidęs pusantrų metų. Todėl teismo išvada, kad skolininkas yra paleidęs ieškinio senaties terminą, yra pagrįsta.
14.2. I. M. ir M. M. nutraukė santuoką 2002 m. gegužės 29 d. Teismo posėdžio metu ieškovai patvirtino, kad skyrybų metu buvo padalintas visas bendras turtas. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo nekilnojamasis turtas I. M. priklausė asmeninės nuosavybės teise, kadangi turtas jam buvo padovanotas. Statiniai, dėl kurių pardavimo buvo išduotas Varžytynių aktas, buvo įregistruoti tik 2007 m. spalio 29 d. kaip asmeninė ieškovo nuosavybė. Taigi, kaip teisingai konstatavo teismas, ieškovė M. M. neturi reikalavimo teisės ginčyti Varžytynių akto, todėl ir ieškinio senaties taikymo nuostatos jos atžvilgiu nėra aktualios.
14.3. Vykdomoji byla Nr. 0171/17/03881 užvesta pagal 2016 m. gegužės 19 d. vykdomąjį įrašą Nr. 14-2681, išduotą 2008 m. kovo 6 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties Nr. K-2411-2008-67 pagrindu. Jokių laikinųjų apsaugos priemonių pagal 2008 m. kovo 6 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2411-2008-67 nėra. Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-2299-567/2019 ieškovas ginčijo 2008 m. kovo 12 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2411-2008-69, nes dėl 2008 m. kovo 6 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties Nr. K-2411-2008-67 teisminis ginčas jau buvo išspręstas kitoje byloje. 2019 m. lapkričio 5 d. ieškovas I. M. pateikė patikslintą ieškinį, prašydamas pripažinti negaliojančia ir 2008 m. kovo 6 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2411-2008-67, t. y. praėjus pusei metų po nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytynių.
14.4. Ieškovas teiginiais, kad jam yra nesuprantama, kodėl antstolė sumažino turto vertę, siekia tik dramatizuoti savo ieškinio aplinkybes, nepaisant to, jog šis ginčas teisme jau buvo išspręstas, o skolininko skundai buvo atmesti, teismui konstatavus, kad atlikti veiksmai nepažeidė nei skolininko interesų, nei įstatymų. Atsižvelgiant į tai, kad nustatyta areštuoto turto vertė buvo 170 000 Eur, pirmose varžytynėse turtas buvo parduodamas už 80 proc. nustatytos kainos, t. y. 136 000 Eur (CPK 718 straipsnis). Antrųjų varžytynių kaina buvo sumažinta iki 60 proc. nustatytos kainos, t. y. 102 000 Eur (CPK 722 straipsnis). Skolininko sesuo tris kartus tapo varžytynių laimėtoja, tačiau nei karto nebuvo sumokėta visa suma, už kurią buvo nupirktas turtas varžytynėse, todėl 2019 m. vasario 14 d. antstolė paskelbė antras pakartotines varžytynes. Turtas jų metu buvo parduotas už didžiausia pasiūlytą kainą (CPK 721 straipsnis), t. y. 139 899 Eur. Todėl sutiktina su skundžiamo sprendimo išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, kad varžytynėse parduoto turto kaina buvo nustatyta neteisingai. Turto vertę nustatė kvalifikuotas turto vertintojas, kurio atliktas vertinimas nei vienam teismui nesukėlė abejonių.
14.5. Nors ieškovas reikalauja įvertinti antstolio D. T. veiksmus, susijusius su priverstiniu iškeldinimu ir ieškovo kilnojamojo turto pardavimu, tačiau tai nėra ieškinio dalykas, o minėto antstolio veiksmų teisėtumas ne kartą buvo patvirtintas teisminiuose ginčuose su ieškovu. Pralaimėjęs ankstesnius ginčus su antstoliu D. T. ieškovas bando atnaujinti šių ginčų nagrinėjimą kito ieškinio apimtyje, taip nepagrįstai apkraudamas bylos šalis ir teismą pertekline informacija ir įrodymais.
15. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Vadybos ir psichologijos institutas“ prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
15.1. Ieškovai neįrodė fakto, kad varžytynių metu M. M. gyveno ginčo name, nes pagal bylos duomenis jie išsiskyrė dar iki varžytynėse parduoto namo pastatymo. Ieškovės gyvenamoji vieta po santuokos nutraukimo deklaruota kitu adresu. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis žemės sklypas buvo įgytas prieš pat santuokos nutraukimą ir jis buvo ieškovo asmeninė nuosavybė, taigi į žemės sklypo įsigijimą jokių lėšų ir darbo ieškovė investuoti negalėjo.
15.2. Apeliantai dėl ieškinio senaties termino netaikymo jų reikalavimui pasisakė tik perrašydami bendrą teisminę praktiką dėl ieškinio senaties instituto. Byloje pateikti įrodymai, kad I. M. ne tik žinojo apie Varžytynių aktą, bet ir bandė jį ginčyti reikšdamas ieškinį iškeldinimo byloje. Iškeldinimo bylą nagrinėjęs teismas atsisakė priimti I. M. priešieškinį. Tuomet ieškinio senatis dar nebuvo praleista, tačiau dėl nežinomų priežasčių, kurių pats ieškovas šioje byloje nenurodė, jis tokio ieškinio neteikė. Taigi nėra jokių objektyvių priežasčių praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimui. Ieškovas apeliaciniame skunde nenurodo nė vienos konkrečios termino praleidimo priežasties.
15.3. Ieškovas, pasibaigus vienam teisminiam ginčui, inicijavo naują teisminį ginčą dėl kitos jo sudarytos sutarties, kuriame prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir teismas jas taikė. Ieškovas vėliau pareiškė ir kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau atmestą reikalavimą dėl kitos jo sudarytos sutarties ginčijimo. Tai įrodo, kad ieškovas piktnaudžiauja teisminiu procesu.
15.4. Jeigu ieškovui netiko vykdomojoje byloje nustatyta turto kaina, jis galėjo skųsti (ir skundė) antstolės veiksmus bei teikti savo turto vertinimą. Tačiau toks vertinimas nebuvo pateiktas nei anksčiau, nei dabar. Ieškovams nebuvo trukdoma teikti prašymą dėl turto vertinimo ekspertizės skyrimo šioje byloje. Ieškovai nepagrįstai ginčija individualaus vertinimo metu, taikant lyginamąjį metodą, nustatytą daiktų kainą, remdamiesi 2008 m. pradžios vertinimais.
15.5. Atsakovė sumokėjo tiek varžytynių dalyvių įmoką, tiek ir visą likusią varžytynių metu pasiūlytą kainą, tai rodo atsakovę turėjus pakankamą lėšų kiekį turto įsigijimui. Nėra aišku, kas ir kodėl turėjo tikrinti atsakovės turtinę padėtį, pastarajai siekiant dalyvauti varžytynėse.
15.6. Nei iš ieškovų patikslintų ieškinių turinio, nei iš ieškovų atstovės paaiškinimų nebuvo įmanoma suprasti, kokį ieškinio elementą (pagrindą ar dalyką) jie tikslino ir kodėl. Teismo nepriimti papildomi įrodymai buvo teikiami ne tik pasibaigus pasirengimo procesui, bet ir jokios reikšmės bylai neturėjo.
15.7. Teismas ieškovams ne kartą akcentavo, kad ieškinys yra priimtas tik dalyje dėl Varžytynių akto ginčijimo, o antstolio D. T. veiksmų iškeldinimo procese apskundimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tam yra nustatyta speciali procedūra, kuria ieškovai yra pasinaudoję ir visi jų skundai yra atmesti įsiteisėjusiomis teismų nutartimis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
17. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nusprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį ribas.
Dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu
18. Antstolio surašyti turto pardavimo aktai gali būti pripažinti negaliojančiais dėl CPK 602 straipsnio 1 dalyje išvardytų aplinkybių (pagrindų). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagrindu panaikinti antstolio surašytą aktą, be CPK 602 straipsnio 1 dalyje konkrečiai įvardytų įstatymo pažeidimų, gali būti kitokie esminiai vykdymo proceso normų pažeidimai, dėl kurių varžytynių ar turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktai laikomi neteisėtais, taip pat imperatyviųjų kitų įstatymų nuostatų pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-592-469/2015). Tokie esminių suinteresuotų asmenų teisių pažeidimai, kaip pagrindas panaikinti CPK 602 straipsnio 1 dalyje nurodytus aktus, yra nustatytas CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte.
19. Siekdamas nuginčyti antstolio surašytą pardavimo aktą, ieškovas turi kartu įrodyti CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą akto negaliojimo aplinkybę – kad aktas pažeidė esmines ieškovo teises ir (arba) kitas CPK 602 straipsnio 1 dalyje nurodytas akto negaliojimo aplinkybes, ir (arba) imperatyviąsias CPK, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso bei kitų įstatymų teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-69-313/2021 24 punktas).
20. Apeliantai, laikydamiesi pirmosios instancijos teisme suformuotos pozicijos, teigia, kad 2019 m. vasario 15 d. varžytynėse realizuodama ieškovui priklausantį nekilnojamąjį turtą bei surašydama 2019 m. kovo 20 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S–274017 antstolė atliko neteisėtus veiksmus. Turtas realizuotas galiojant draudimui vykdyti išieškojimą iš I. M. priklausančio turto bei už nepagrįstai mažą kainą, todėl ginčijamas Varžytynių aktas turėjo būti pripažintas negaliojančiu.
21. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, ieškovai I. M., A. J., G. K., P. K., A. P. 2014 m. birželio 20 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu (civilinės bylos Nr. e2-2299-567/2019), kurį 2014 m. lapkričio 18 d. patikslinę, prašė pripažinti tarp ieškovų ir atsakovo Luminor Bank AS Lietuvos filialo (ankstesnis pavadinimas akcinė bendrovė „DnB bankas“) sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis (toliau – ir SASO obligacijų sutartys) niekinėmis ir (arba) nuginčytomis ir dėl to negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento (ab initio), taikyti restituciją ir iš atsakovės ieškovams priteisti pinigų sumas, kurias ieškovai sumokėjo atsakovei kaip palūkanas už įsigytas SASO obligacijas skolintomis lėšomis, arba taikyti alternatyvų ieškovų pažeistų teisių gynimo būdą ir priteisti iš atsakovės ieškovų naudai žalos atlyginimą, t. y. ieškovų už įsigytas SASO obligacijas skolintomis lėšomis atsakovei sumokėtas palūkanas, taip pat 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas I. M. su kitais asmenimis pateikto ieškinio pagrindu reikalavo pripažinti niekinėmis ir (arba) nuginčytomis ir dėl to negaliojančiomis ab initio 2008 m. kovo 12 d. su atsakove sudarytas obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2411-2008-69.
22. Patenkinęs ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 25 d. nutartimi atsakovui Luminor Bank AS Lietuvos filialui uždraudė pradėti priverstinį išieškojimą iš ieškovų I. M., A. J., G. K., P. K. įkeisto turto ir realizuoti šį įkeistą turtą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.
23. 2015 m. gegužės 21 d. ieškovai pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės ieškovų naudai žalos atlyginimą arba taikyti alternatyvų ieškovų teisių gynybos būdą ir pakeisti ab initio ieškovų su atsakove sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis, nustatant, kad atsakovė ieškovams pagal šias SASO obligacijų sutartis skolina pinigus ginčo SASO obligacijų skolintomis lėšomis įsigijimui už 75 proc. mažesnę palūkanų normą, nei buvo nustatyta SASO obligacijų sutartyse.
24. 2019 m. lapkričio 5 d. ieškovas I. M. pateikė patikslintą ieškinį, kuriame inter alia (be kita ko) prašė pripažinti negaliojančiomis ir (arba) nuginčytomis ir dėl to negaliojančiomis nuo sudarymo momento (ab initio) su atsakove sudarytas 2008 m. kovo 6 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2411-2008-67, 2008 m. kovo 12 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2411-2008-69 ir 2008 m. kovo 21 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2411-2008-77 bei priteisti iš Luminor Bank AS Lietuvos filialo ieškovui 1 656 562,40 Eur. Remdamasis tuo, kad antstolė B. P., nepaisydama teismo draudimo, realizavo ieškovui priklausantį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir laikinai, iki bus priimtas bei įsiteisės teismo sprendimas šioje civilinėje byloje, uždrausti pradėti priverstinį išieškojimą iš I. M. įkeisto turto, realizuoti įkeistą turtą. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 5 d. nutartimi ieškovo I. M. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-189-464/2020, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino I. M. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nutartį paliko nepakeistą.
25. Bylos duomenimis nustatyta, kad antstolė B. P. apelianto I. M. atžvilgiu vykdė tris vykdomąsias bylas:
25.1. Vykdomoji byla Nr. 0171/17/03881 vykdyta pagal 2016 m. gegužės 19 d. Vilniaus m. 14-ojo notarų biuro vykdomąjį įrašą Nr. 14-2681, kuriuo siūloma priverstinai išieškoti hipoteka Nr. 0171/17/03881 užtikrintą reikalavimą pagal tarp Luminor Bank AS Lietuvos filialo ir I. M. sudarytą 2008 m. kovo 6 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2411-2008-67.
25.2. Vykdomoji byla Nr. 0171/17/03882 vykdyta pagal 2012 m. lapkričio 7 d. Vilniaus m. 31-ojo notaro biuro vykdomąjį įrašą Nr. 3853, kuriuo siūloma priverstinai išieškoti hipoteka Nr. 01120080010967 užtikrintą reikalavimą pagal tarp Luminor Bank AS Lietuvos filialo ir I. M. sudarytą 2008 m. kovo 21 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2411-2008-77.
25.3. Vykdomoji byla Nr. 0171/18/00887 vykdyta pagal Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. vykdomąjį raštą Nr. e2-2092-852/2017 dėl 1 744,82 Eur išieškojimo iš skolininko I. M. trečios eilės išieškotojo Luminor Bank AS Lietuvos filialo naudai.
26. Siekdama įvykdyti priverstinį išieškojimą iš I. M. priklausančio ir hipoteka pagal 2008 m. kovo 6 d. bei 2008 m. kovo 21 d. SASO obligacijų sutartis įkeisto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), antstolė pastarąjį areštavo bei paskyrė ekspertizę turto rinkos vertei nustatyti. 2018 m. kovo 5 d. gavus Nekilnojamojo turto ekspertizės aktą Nr. VS-2018/02-7, antstolė 2018 m. kovo 28 d. paskelbė pirmąsias turto varžytines. Turtas buvo parduotas antrųjų pakartotinių turto varžytynių, paskelbtų 2019 m. sausio 15 d., metu, 2019 m. kovo 20 d. surašytas Varžytynių aktas.
27. Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau nustatytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad, priešingai nei įrodinėja apeliantai, antstolė, realizuodama I. M. turtą varžytynėse, neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad konkrečios rūšies ir masto laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neišeinant už pareikštų reikalavimų ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimto būtent pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, vykdymą. Laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Tiesiogiai su pareikštu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu nesusijusių bei įtakos teismo sprendimo įvykdymui nedarančių apribojimų dėl atsakovo taikymas pažeidžia ekonomiškumo principą, todėl yra neteisėtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008; 2023 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-908-910/2023 15 punktas; kt.).
28. Šioje nutartyje minėta, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 25 d. nutartimi atsakovui Luminor Bank AS Lietuvos filialui uždraudė pradėti priverstinį išieškojimą iš ieškovo I. M. įkeisto turto ir realizuoti šį įkeistą turtą iki įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2299-567/2019. Savo reikalavimą dėl SASO obligacijų sutarčių nuginčijimo ir pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo I. M. grindė 2008 m. kovo 12 d. obligacijų pasirašymo sutarties ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties Nr. K-2411-2008-69 neteisėtumu. Vadovaujantis anksčiau pateikta teismų praktika yra aišku, kad 2014 m. lapkričio 25 d. nutartimi pritaikytas draudimas galiojo ieškovo I. M. reikalavimui pagal 2008 m. kovo 12 d. obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2411-2008-69 ir įtakos galimiems išieškojimams pagal kitus sandorius ir (ar) teismo sprendimus neturėjo. Iš šios nutarties 23.1–23.3 punktuose išdėstytų aplinkybių matyti, kad antstolė B. P. nevykdė išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą, kuris būtų (buvo) išduotas pagal 2008 m. kovo 12 d. obligacijų pasirašymo sutartį ir (ar) skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2411-2008-69.
29. Patikslintą ieškinį dėl 2008 m. kovo 6 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties Nr. K-2411-2008-67, 2008 m. kovo 12 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties Nr. K-2411-2008-69 ir 2008 m. kovo 21 d. kreditavimo sutarties Nr. K-2411-2008-77 pripažinimo negaliojančiomis ir (arba) nuginčytomis ir dėl to negaliojančiomis ab initio ieškovas pateikė 2019 m. lapkričio 5 d., t. y. praėjus daugiau nei pusmečiui nuo turto pardavimo iš varžytynių. Taigi, ieškovas patikslintus reikalavimus dėl 2008 m. kovo 6 d. bei 2008 m. kovo 21 d. SASO obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pateikė ir tuo pagrindu prašė uždrausti ieškojimą šių sandorių pagrindu, kai turtas jau buvo realizuotas. Šią aplinkybę akcentavo ir Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-189-464/2020 (žr. šios nutarties 22 punktą), nustatęs, kad apeliantas pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (patikslintame ieškinyje) pateikė tuo metu, kai priverstinis išieškojimas iš I. M. įkeisto turto buvo ne tik pradėtas, bet ir įvykdytas. Be to, apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, kad teismo draudimas išsiieškoti pagal kitas sutartis, dėl kurių reikalavimus apeliantas pareiškė patikslintame ieškinyje, nebuvo nustatytas. Tokiu būdu nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad antstolė turtą varžytynėse realizavo neteisėtai.
30. Šios išvados nepaneigia ir apeliantų akcentuojamas 2023 m. balandžio 11–12 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 12-23-556. Šiame dokumente konstatuota, kad 2023 m. balandžio 11 d. į antstolių V. M. ir D. M. kontorą atvykusi apeliantų atstovė I. B. pateikė segtuvą „VYKDOMOJI BYLA“ su dokumentais. Dokumentų segtuve buvo atspausdintas 2018 m. gegužės 10 d. elektroninis Luminor Bank AS Lietuvos filialo darbuotojos laiškas. Nors, ieškovų įsitikinimu, šis elektroninis laiškas, kuris buvo skirtas antstolei B. P., patvirtina atsakovės ketinimą atlikti neteisėtus veiksmus, tačiau toks vertinimas yra nepagrįstas. Šio elektroninio laiško turinys leidžia nuspręsti, kad antstolė, siekdama nepažeisti teismo draudimo pradėti priverstinį išieškojimą iš I. M. įkeisto turto ir realizuoti šį įkeistą turtą iki įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2299-567/2019, kreipėsi į Luminor Bank AS Lietuvos filialą. Atsakovas, savo ruožtu, pateikė informaciją apie I. M. susitarimus su kredito įstaiga, jų pagrindu vykdomus išieškojimus, jų eigą bei su sandoriais susijusius ginčus, vykstančius (vykusius) teismuose. Vien ta aplinkybė, kad Luminor Bank AS Lietuvos filialas nurodė siekiantis ieškovo įkeisto turto realizavimo, savaime nepatvirtina, kad antstolė turtą varžytynėse realizavo neteisėtai.
31. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-2299-567/2019, nustatęs, kad dėl 2008 m. kovo 6 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties Nr. K-2411-2008-67 vertinimo yra pasisakyta įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gegužės 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-164-378/2015 paliko galioti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-619/2014, kuria, pakeitus Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą iš dalies, I. M. iš Luminor Bank AS Lietuvos filialo buvo priteista 215 969,18 Lt nuostoliams atlyginti ir 5 319 Lt žyminio mokesčio) nutraukė civilinės bylos dalį dėl ieškovo I. M. reikalavimo pripažinti niekine ir negaliojančia 2008 m. kovo 6 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2411-2008-67, restitucijos arba alternatyvaus teisių gynimo būdo dėl nuostolių atlyginimo taikymo. Tiek Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gruodžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-760-781/2020, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. gruodžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-469/2021 šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį pripažino pagrįsta. Pateiktų teismų sprendimų pagrindu galima spręsti, kad ieškovas I. M., papildydamas ieškinį reikalavimu dėl 2008 m. kovo 6 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties Nr. K-2411-2008-67 pripažinimo negaliojančia, žinojo (turėjo žinoti), kad šio sandorio pagrindu įvykdytas priverstinis išieškojimas buvo teisėtas, nes dėl šio sandorio teisėtumo jau buvo pasisakyta įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose.
32. Teisėjų kolegija, apibendrindama visas aukščiau išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, pritaria pirmosios instancijos teismui, kad antstolė pagrįstai vykdė išieškojimą pagal pateiktus vykdomuosius dokumentus iš I. M. įkeisto turto. Šią išvadą pagrindžia tiek varžytynių vykdymo metu buvusios, tiek po jų susiklosčiusios aplinkybės.
33. Esminį savo teisių pažeidimą ieškovai taip pat įrodinėjo tuo, kad antstolės nustatyta nekilnojamojo turto vertė ir kaina, už kurią turtas buvo parduotas varžytynėse, neatitiko realios realizuoto turto vertės. Apeliantų įsitikinimu, tikroji ieškovui I. M. priklausiusio nekilnojamojo turto vertė yra valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše 2008 m. gegužės 13 d. duomenimis nurodyta vidutinė rinkos vertė – 669 000 Eur.
34. Pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, kai turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Tam, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas galėtų būti pripažintas negaliojančiu nurodytu pagrindu, nustatytas pažeidimas dėl turto įkainojimo procedūros ir parduodamo turto pradinės kainos nustatymo neturi būti formalus, priešingai, jis privalo turėti tiesioginę reikšmę kainos, kuri būtų iš esmės mažesnė nei rinkos kaina, nustatymui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi atsižvelgti į kainų skirtumo dydį, įvertinti pažeidimo esmingumą, gautos už turtą sumos proporcingumą to turto rinkos vertei. Koks konkrečiai kainų skirtumo dydis laikytinas teikiančiu pagrindą konstatuoti CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyto pagrindo turto pardavimo aktą pripažinti negaliojančiu buvimą, nėra vienareikšmiškai reglamentuota, tai – vertinamasis kriterijus. Aplinkybė, ar kaina yra „esmingai mažesnė“, taip pat kitos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatomos įvertinus konkrečios bylos duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2016 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-701/2016 18 punktas; 2018 m. spalio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018 21 punktas).
35. Į bylą pateiktame 2019 m. rugpjūčio 9 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, kuriuo remiasi apeliantai, nurodyta, kad 2008 m. gegužės 13 d. I. M. priklaususio nekilnojamojo turto vertė nustatyta masinio vertinimo būdu. Masinis turto vertinimas apibūdinamas kaip vienarūšio turto (rūšiniais požymiais apibūdintų daiktų) vienu metu vertinimas, atsižvelgiant į šio turto būklę tam tikrą dieną, pagal atitinkamą turto vertinimo metodą, kurio taikymo procedūros ir tvarka nustatytos Turto ir verslo vertinimo metodikoje, ir šį vertinimą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 2 dalį individualusis turto arba verslo vertinimas – turto arba verslo, atsižvelgiant į individualias jo savybes tam tikrą dieną, vertinimas atitinkamu turto arba verslo vertinimo metodu, kurio taikymo procedūros ir tvarka nustatytos Turto ir verslo vertinimo metodikoje. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodyta, kad masinis turto vertinimas negali būti lygiavertis individualiam (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-420-381/2018 67–68 punktai). Kasacinio teismo praktikoje nagrinėjant ginčus, kuriuose kilęs turto vertės nustatymo klausimas, taip pat išaiškinta, kad individualaus vertinimo išvados, kuriose matyti specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir panašios turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008; 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019 51 punktas).
36. Bylos duomenimis, antstolė B. P., vadovaudamasi CPK 681 straipsnio 1 dalimi, vykdydama priverstinį išieškojimą iš I. M. priklausančio ir hipoteka pagal 2008 m. kovo 6 d. bei 2008 m. kovo 21 d. SASO obligacijų sutartis įkeisto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), 2017 m. lapkričio 8 d. patvarkymu Nr. 0171/17/03881/EKSP paskyrė ekspertizę jo rinkos vertei nustatyti. Nekilnojamojo turto ekspertizės 2018 m. kovo 5 d. aktu Nr. VS-2018/02-7 nustatyta įkeisto turto vertė – 170 000 Eur (CPK 681 straipsnio 4 dalis). Vadovaujantis šioje nutartyje pateiktu teisiniu reglamentavimu bei jį aiškinančia teismų praktika, suteikiančią prioritetą individualaus vertinimo būdu nustatytai turto vertei, apeliantams skunde nenurodžius jokių kitų aplinkybių, kurios leistų nuspręsti dėl neteisingai nustatytos nekilnojamojo turto vertės, teisėjų kolegija apeliantų argumentus pripažįsta nepagrįstais. Šią išvadą papildomai pagrindžia Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2YT-19216-807/2018, kurioje 2018 m. birželio 19 d. nutartimi netenkintas I. M. skundas dėl antstolio veiksmų, aplinkybės.
37. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, ieškovas I. M., nesutikdamas su Nekilnojamojo turto ekspertizės 2018 m. kovo 5 d. akte Nr. VS-2018/02-7 nustatyta įkeisto turto verte, 2018 m. gegužės 3 d. kreipėsi į teismą su skundu dėl antstolės B. P. veiksmų (civilinės bylos Nr. 2YT-19216-807/2018). Ieškovas prašė teismo atlikti nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), perkainavimą, paskiriant ekspertizę turto vertei nustatyti vykdomojoje byloje Nr. 0171/17/03881. Akcentuotina, kad nurodytoje byloje apeliantas, remdamasis UAB „Verslavita“ 2018 m. balandžio 24 d. pateikta konsultacija, įrodinėjo, kad jam priklausiusio nekilnojamojo turto vertė siekė 177 000 Eur. Nors šiame ginče apeliantai teigia, kad tikroji ieškovui I. M. priklausiusio nekilnojamojo turto vertė yra 669 000 Eur, tačiau nustatyta aplinkybė patvirtina, kad apeliantams neabejotinai yra žinoma ir suprantama, kad masiniu būdu nustatyta nekilnojamojo turto vertė, kuri nurodyta Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, neatitinka tikrosios turto vertės. Remiantis šiomis bei anksčiau nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Nekilnojamojo turto ekspertizės 2018 m. kovo 5 d. akte Nr. VS-2018/02-7 nustatyta įkeisto turto vertė buvo neteisinga.
38. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės leidžia nuspręsti, kad antstolė, realizuodama įkeistą turtą varžytynėse, laikėsi įstatymuose nustatytos tvarkos. Atsižvelgiant į tai, kad nustatyta areštuoto turto vertė buvo 170 000 Eur, pirmose varžytynėse turtas buvo parduodamas už 80 proc. nustatytos kainos, t. y. 136 000 Eur (CPK 718 straipsnis). Antrųjų varžytynių kaina buvo sumažinta iki 60 proc. nustatytos kainos, t. y. 102 000 Eur (CPK 722 straipsnis). Nors I. M. sesuo I. M. net tris kartus tapo varžytynių laimėtoja, tačiau nė karto nesumokėjo visos sumos, už kurią buvo nupirktas turtas varžytynėse. Todėl 2019 m. sausio 15 d. antstolė paskelbė antras pakartotines varžytynes. Turtas jų metu buvo parduotas už didžiausią pasiūlytą kainą (CPK 721 straipsnis), t. y. už 139 899 Eur pirkėjai UAB „Vadybos ir psichologijos institutas“. Todėl sutiktina su skundžiamo sprendimo išvada, kad nėra jokio pagrindo pripažinti, kad varžytynėse parduoto turto kaina buvo nustatyta neteisingai.
39. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio objektyvaus pagrindo Varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 ir 7 punktų pagrindais. Apeliantai, teigdami priešingai, ignoruoja jiems žinomas aplinkybes dėl ieškovui I. M. priklausiusio nekilnojamojo turto tikrosios vertės bei Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2299-567/2019 pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių masto (apimties).
Dėl ieškinio senaties
40. CPK 602 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo varžytynių akto pasirašymo dienos, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atvejį. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą.
41. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovai ieškinį dėl 2019 m. kovo 20 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. S–274017 pripažinimo negaliojančiu padavė 2022 m. kovo 9 d., praleidę CPK 602 straipsnio 3 dalyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Apeliaciniame skunde, nesutikdami su nurodyta skundžiamo sprendimo išvada, ieškovai išdėstė tik ieškinio senaties taisykles išaiškinančią teismų praktiką, tačiau jokių kitų argumentų, kuriais būtų galima nuspręsti dėl minėtos pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstumo, nenurodė.
42. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenys patvirtina, kad Vilniaus regiono apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1090-647/2020 pagal UAB „Vadybos ir psichologijos institutas“ ieškinį atsakovui I. M. dėl iškeldinimo, I. M. 2019 m. gruodžio 11 d. pateikė priešieškinį dėl 2019 m. kovo 20 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. S–274017 pripažinimo negaliojančiu. Teismui 2019 m. gruodžio 17 d. nutartimi nustačius terminą priešieškinio trūkumams ištaisyti – sumokėti 5 993 Eur dydžio žyminį mokestį ir pateikti teismui jo apmokėjimo kvitą, ieškovas trūkumų neištaisė. Dėl to teismas 2020 m. sausio 3 d. nutartimi pripažino ieškovo priešieškinį nepaduotu bei grąžino jį pareiškėjui. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad net ir turėdami teisę bei galimybę skųsti Varžytynių aktą iki termino ieškiniui pateikti pabaigos, ieškovai pastarąja tinkamai nepasinaudojo.
43. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo nuspręsti, kad terminas ieškiniui dėl Varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu pateikti paduoti nebuvo praleistas ar kad šis terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Taigi, kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame sprendime, nustačius, kad ieškinio senaties terminas dėl Varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu yra praleistas ir nėra pagrindo jo atnaujinti, šios aplinkybės sudarė savarankišką pagrindą ieškinį atmesti.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
44. Byloje nustatyta, kad ieškovai I. M. ir M. M. 2022 m. kovo 9 d. kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti 2019 m. vasario 14 d. varžytynes negaliojančiomis, 2019 m. kovo 20 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S–274017 neteisėtu ir negaliojančiu, sustabdyti antstolių veiksmus ir grąžinti situaciją į 2021 m. kovo 9 d., taip pat taikyti restituciją. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs reikalavimą dėl situacijos grąžinimo į 2021 m. kovo 9 d. neaiškiu, taip pat nustatęs, kad ieškinyje nėra nurodyta, kokius konkrečius vykdymo veiksmus ieškovai prašo sustabdyti, 2022 m. kovo 14 d. nutartimi nustatė ieškovams terminą ieškinio trūkumams pašalinti.
45. Šalindami teismo nustatytus ieškinio trūkumus, ieškovai 2022 m. kovo 22 d. padavė teismui patikslintą ieškinį, kuriame prašė 2019 m. kovo 20 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S–274017 pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu, taikyti restituciją bei atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-9736-647/2019 dėl I. M. iškeldinimo. Vilniaus apygardos teismas, nustatęs, kad pateiktas patikslintas ieškinys nėra ieškovų pasirašytas, 2022 m. kovo 23 d. nutartimi nustatė ieškovams papildomą terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Toje pačioje nutartyje teismas išaiškino apeliantams, kad dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-9736-647/2019 jie turi kreiptis į bylą nagrinėjusį pirmosios instancijos teismą, t. y. į Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.
46. Ieškovams 2022 m. kovo 29 d. pateikus dar vieną patikslintą ieškinį, pirmosios instancijos teismas 2022 m. kovo 30 d. nutartimi inter alia ieškovų reikalavimą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-9736-647/2019 dėl I. M. iškeldinimo atsisakė priimti kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui.
47. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovai dar tris kartus (2022 m. lapkričio 18 d., 2023 m. balandžio 17 d. ir 2023 m. liepos 5 d.) teikė teismui patikslintus ieškinius. Pirmosios instancijos teismas, 2022 m. lapkričio 18 d. teismo posėdžio metu nustatęs, kad 2022 m. lapkričio 18 d. pateiktu patikslintu ieškiniu ieškovai prašė priteisti 914 842 Eur žalos atlyginimą, konstatavo, kad toks patikslintas ieškinys užvilkins bylos nagrinėjimą, todėl atsisakė jį priimti. Konstatavęs, kad ieškovų 2023 m. balandžio 17 d. ir 2023 m. liepos 5 d. patikslinti ieškiniai buvo identiški 2022 m. lapkričio 18 d. pateiktam ir teismo atsisakytam priimti patikslintam ieškiniui, kuriuo iš esmės buvo pareikštas naujas reikalavimas, grindžiama naujomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas juos 2023 m. balandžio 18 d. ir 2023 m. liepos 5 d. vykusių teismo posėdžiu metu priimti taip pat atsisakė.
48. Pagal CPK 141 straipsnio 1 dalį ieškovas iki teismo nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką. Bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje taikomas tokios teisės ribojimas – ieškinio dalyko arba pagrindo pakeitimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo.
49. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prieš tai išdėstytas bylos nagrinėjimo aplinkybes, civilinio proceso įstatymo nuostatas, konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo nuspręsti, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti 2022 m. lapkričio 18 d., 2023 m. balandžio 17 d. ir 2023 m. liepos 5 d. patikslintus ieškinius, pažeidė ieškovų teisę į teisingą teismą. Vien deklaratyvaus pobūdžio skundo teiginys, kad teismas ieškovams neleido patikslinti ieškinio ir tokiu būdu užkirto kelią į teisingą teismą, nustatytų aplinkybių kontekste laikytinas nepagrįstu.
50. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad viso bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovai teikė prašymus dėl papildomų įrodymų priėmimo ir (ar) išreikalavimo. Tačiau iš apeliacinio skundo itin abstrakčių teiginių neįmanoma nustatyti, kurių įrodymų nepriėmimas, ieškovų vertinimu, nulėmė jų teisių pažeidimą. Pažymėtina, kad teikdami prašymus dėl papildomų įrodymų prijungimo, ieškovai (jų atstovė) teisme nesugebėjo paaiškinti, kokias aplinkybes dalis jų pagrindžia, dalies įrodymų nurodė neturintys, tačiau ketinantys pateikti. Galiausiai, didelė dalis ieškovų teismui teiktų įrodymų (duomenys apie antstolio D. T. vykdytus ieškovų iškeldinimo veiksmus, Vilniaus regiono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-9736-647/2019 esantys įrodymai ir kt.) nebuvo susiję su byloje pareikštu reikalavimu ir pirmosios instancijos teismas ne kartą apie tai ieškovus informavo. Atsižvelgiant į tai, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis), nėra pagrindo nuspręsti, kad su ieškinio dalyku nesusijusių įrodymų nepriėmimas pažeidė ieškovų teises.
51. Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko ir ieškovų teiginius, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti antstolio D. T. veiksmus. Šios nutarties 46 punkte nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas 2022 m. kovo 30 d. nutartimi ieškovų reikalavimą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-9736-647/2019 dėl I. M. iškeldinimo atsisakė priimti kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui. Šią aplinkybę teismo posėdžių metu akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, pažymėdamas, kad ieškinio argumentai dėl antstolio D. T. vykdytų iškeldinimo veiksmų nėra susiję su nagrinėjamu ginču. Tuo pačiu pagrindu teismas netenkino dalies ieškovų prašymų dėl papildomų įrodymų (vykdomosios bylos Nr. 0241/20/01130 dėl iškeldinimo iš nekilnojamojo turto) išreikalavimo. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai bei pagrįstai nevertino ieškovų argumentų dėl antstolio D. T. veiksmų, kaip nesusijusių su ginčo dalyku. Todėl apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais įrodinėjamas antstolio D. T. veiksmų neteisėtumas, kaip peržengiančių nagrinėjimo ginčo ribas.
52. Nors apeliaciniame skunde ieškovai laikosi pozicijos, kad M. M. turi teisę ginti savo pažeistas teises šioje byloje, tačiau iš esmės jokių, išskyrus deklaratyvų teiginį apie investicijas į nekilnojamąjį turtą, argumentų ir (ar) įrodymų nepateikia. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad varžytynėse parduotas turtas M. M. nuosavybės teise nepriklausė. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovų santuoka buvo nutraukta 2002 m. gegužės 29 d. Šį faktą patvirtino ir ieškovų atstovė teismo posėdžio metu. Bylos duomenimis nustatyta, kad nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė ieškovui I. M.. Byloje esantis VĮ Registrų centro 2017 m. spalio 17 d. duomenų banko išrašas patvirtina, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė ieškovui 2002 m. balandžio 5 d. dovanojimo sutarties pagrindu, o nuosavybės teisė į pastatus ieškovui įregistruota nuo 2007 m. lapkričio 28 d. pagal 2007 m. spalio 29 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4.-2471. Šios aplinkybės patvirtina, kad ginčijamu Varžytynių aktu ieškovės M. M. teisės ir (ar) interesai nebuvo ir negalėjo būti pažeisti.
53. Apibendrindama šioje nutartyje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovų teisė į teisingą teismą nebuvo pažeista. Ieškovai aktyviai dalyvavo bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme metu, teikė paaiškinimus žodžiu bei raštu, taip pat turėjo atstovą teisme, teikė papildomus įrodymus, kurių dalį pirmosios instancijos teismas priėmė. Todėl vien tai, kad teismas pagrįstai netenkino dalies ieškovų prašymų, neleido nepagrįstai išplėsti nagrinėjimo ginčo ribų, savaime nereiškia jų teisės į teisingą teismą pažeidimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme
54. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo bei laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio.
55. Atsakovė UAB „Vadybos ir psichologijos institutas“ už atsiliepimo į ieškovų apeliacinį skundą parengimą patyrė 980 Eur bylinėjimosi išlaidų, šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikta PVM sąskaita faktūra bei išrašas iš kredito įstaigoje esančios sąskaitos. Kadangi už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatyto rekomenduojamo priteisti maksimalaus dydžio, iš ieškovų I. M. ir M. M. atsakovei UAB „Vadybos ir psichologijos institutas“ priteisiamos 980 Eur, t. y. po 490 Eur iš kiekvieno ieškovo, bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vadybos ir psichologijos institutas“ (juridinio asmens kodas 301809538) iš ieškovų M. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir I. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 490 Eur (keturis šimtus devyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Marius Bajoras
Žilvinas Terebeiza
Tomas Venckus