Civilinė byla Nr. 3K-3-507/2013

                                            Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS

                Procesinio sprendimo kategorijos: 114.8.2; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ir D. R. ieškinius atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai (procesinių teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), Vilniaus miesto savivaldybei, valstybės įmonei Registrų centras, savivaldybės įmonei „Vilniaus planas“, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Sistema“ (šiuo metu likviduota), uždarajai akcinei bendrovei „Kennedy Forbes“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Beatričės saldumynai“ dėl sandorių ir administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, L. A. , R. B. , R. D. , R. P. , G. P. , S. P. , I. R. , J. Z. , D. Z. , V. Z. , 998-oji daugiabučių namų savininkų bendrija, uždaroji akcinė bendrovė „Bergama“ ir uždaroji akcinė bendrovė „GMG Investments“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių pažeistų teisių, tvirtinant detalųjį planą ir sudarant valstybinės žemės nuomos sutartį, gynimą bei proceso teisės normų dėl prejudicinių faktų nustatymo aiškinimo ir taikymo.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pateikė ieškinį ir nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija ir AB „Sistema“ 1998 m. birželio 10 d. sudarė valstybinės žemės nuomos sutartį, pagal kurią AB „Sistema“ komercinei veiklai buvo išnuomotas 2725 kv. m dydžio žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Nuomos sutartis buvo sudaryta Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. birželio 10 d. įsakymo Nr. 1657-01 pagrindu. Sutartyje nenustatyta jokių trečiųjų asmenų teisių ar servitutų, kitų apribojimų ir sąlygų, ne žemės nuomininkui priklausančių pastatų, statinių, inžinerinių įrenginių ir komunikacijų naudojimo ar perleidimo sąlygų. Prie 1998 m. gegužės 27 d. AB „Sistema“ prašymo suteikti žemės sklypą buvo pateiktos Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės 1998 m. kovo 4 d. pažymos, iš kurių matyti, kad visas sklypas buvo naudojamas tik AB „Sistema“, kitų savininkų nekilnojamojo turto sklype nėra. Aplinkybė, kad kitų sklype esančio nekilnojamojo turto savininkų nėra, nurodyta ir kituose parengiamuosiuose dokumentuose nuomos sutarčiai sudaryti –Vilniaus miesto valdybos 1998 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 939V dėl sklypo ribų ir dydžio nustatymo, 1998 m. gegužės 21 d. žemės sklypo ribų paženklinimo akte bei sklypo plane. Dėl nurodytų pažymų suklastojimo ir netinkamo tarnybos pareigų atlikimo buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, kuris 2007 m. gegužės 25 d. nutarimu buvo nutrauktas dėl suėjusio patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino, tačiau nutarime konstatuota, kad 1998 m. AB „Sistema“ priklausė tik 77 proc. sklype esančių pastatų, todėl įmonė galėjo pretenduoti į atitinkamą procentą žemės nuomos. Prokuroro teigimu, neteisingi duomenys pažymose sudarė prielaidas kitiems asmenims pagrįstai manyti, jog įmonė buvo vienintelė pastatų savininkė; neteisingi duomenys nurodyti ir 1998 m. gegužės 21 d. žemės sklypo ribų paženklinimo akte. Vadinasi, sudarant 1998 m. birželio 10 d. nuomos sutartį nebuvo užtikrintos kitų sklype esančių pastatų bendraturčių teisės dalyvauti valdant jų naudojamą sklypą, pažeidė jų interesus, todėl nuomos sutartis, taip prieš jos sudarymą priimti administraciniai aktai naikintini.

Neteisėtos nuomos sutarties pagrindu viešame registre buvo įtvirtinti tikrovės neatitinkantys duomenys, kad AB „Sistema“ yra vienintelis teisinis ir faktinis išnuomoto sklypo naudotojas. Tai leido įmonei vienai, be kitų sklype esančio pastato bendraturčių žinios ir sutikimo, organizuoti sklypo detalųjį planavimą. Vilniaus miesto valdybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1059V buvo patvirtintas sklypo nedidelių veiklos mastų detalusis planas. Detaliojo plano rengimas, derinimas ir tvirtinimas atliktas su gausybe teisės aktų nustatytos tvarkos pažeidimų; ekspertas nustatė, kad sprendinys neatitiko norminių aktų reikalavimų: sklypas padalytas nesilaikant į atidalytus sklypus patenkančių pastatų dalies, neįmanoma įrengti būtinų kelių prie kai kurių pastatų, į juos patekti, prie jų privažiuoti ir kt. Kadangi detalusis planas nuo pat organizatoriaus teisių suteikimo buvo rengiamas, derinamas ir tvirtinamas pažeidžiant nustatytą tvarką, Vilniaus miesto valdybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimas Nr. 1059V naikintinas.

Po detaliojo plano patvirtinimo AB „Sistema“ perleido UAB „Beatričės viešbutis“ (dabartinis pavadinimas – UAB „Beatričės saldumynai“) nuosavybės teises į sklype esančius jai priklausančius pastatus. Vilniaus miesto valdyba, remdamasi sklypo detaliuoju planu, 2001 m. sausio 11 d. sprendimu patvirtino 1857 kv. m dydžio žemės sklypo planą ir pasiūlė Vilniaus apskrities viršininko administracijai išnuomoti šį sklypą. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 542-01 nutarta išnuomoti 1857 kv. m dydžio žemės sklypą UAB „Beatričės viešbutis“, nustatyti sklype žemės servitutą. Tą pačią dieną su UAB „Beatričės viešbutis“ sudaryta nuomos sutartis, naujai suformuotas 1857 kv. m dydžio sklypas įregistruotas viešame registre. Ieškovo teigimu, kadangi 2001 m. vasario 23 d. nuomos sutartyje nurodytos žemės sklypo ribos ir jo tvarkymo reglamentas buvo nustatyti naikintina 1998 m. birželio 10 d. nuomos sutartimi ir ja pasinaudojant atliktu šio sklypo detaliuoju planavimu, negaliojančia pripažintina ir ši sutartis, taip pat Vilniaus miesto valdybos 2001 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. 30V ir išnuomoto sklypo teisinė registracija.

2005 UAB „Kennedy Forbes“ įgijo nuosavybės teisę į visus 1857 kv. m dydžio žemės sklype UAB „Beatričės viešbutis“ priklausiusius pastatus. Vilniaus apskrities viršininkas 2005 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 2.3-653/-01 pripažino, kad UAB „Beatričės viešbutis“ pagal 2001 m. vasario 23 d. žemės sklypo nuomos sutartį turėtos teisės ir pareigos pereina UAB „Kennedy Forbes“. 2005 m. liepos 29 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir UAB „Kennedy Forbes“ pasirašė susitarimą dėl 2001 m. vasario 23 d. nuomos sutarties pakeitimo, kuriuo UAB „Beatričės viešbutis“ pakeistas UAB „Kennedy Forbes“. Kadangi iš neteisės teisė nekyla, nurodyti sandoriai ir administraciniai aktai taip pat naikintini.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašė teismo: 1) panaikinti Vilniaus miesto valdybos 1998 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 939V, Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. birželio 10 d. įsakymą Nr. 1657-01, Vilniaus miesto valdybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 1059V, Vilniaus miesto valdybos 2001 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 30V, Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. vasario 23 d. įsakymą Nr. 542-01, Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 19 d. įsakymą Nr. 2.3-653/-01 ir 1857 kv. m dydžio žemės sklypo teisinę registraciją; 2) pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 1998 m. birželio 10 d. ir 2001 m. vasario 23 d. nuomos sutartis bei 2005 m. liepos 29 d. susitarimą dėl 2001 m. vasario 23 d. nuomos sutarties pakeitimo.

Ieškovė D. R. yra pastatų (duomenys neskelbtini), bendraturtė; ji pateikė ieškinį, kurį grindė iš esmės tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais kaip ir prokuroras. Esminiai ieškovės reikalavimai taip pat yra analogiški prokuroro reikalavimams. Papildomai ši ieškovė prašė panaikinti kitus su ginčijamais sandoriais ir administraciniais aktais susijusius sandorius ir aktus, taip pat atkurti ar iš naujo suformuoti 2725 kv. m dydžio žemės sklypą ir įpareigoti sudaryti su ja atitinkamos šio sklypo dalies nuomos sutartį.

Šios ieškovės inicijuota civilinė byla ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro inicijuota civilinė byla buvo sujungtos į vieną bylą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 13 d. sprendimu prokuroro ieškinį tenkino, ieškovės D. R. ieškinį paliko nenagrinėtą šiai neatvykus į teismo posėdį, nors apie posėdį pranešta tinkamai.

Teismas nustatė, kad istoriškai 2725 kv. m valstybinės žemės sklypą (duomenys neskelbtini),  nuosavybės teise priklausantiems pastatams eksploatuoti naudojo ne tik AB „Sistema“, bet ir kitų sklype esančių pastatų (patalpų) savininkai. 1998 m. kovo 4 d. pažymos buvo išduotos nesilaikant nustatytos tvarkos; jose pastatų sklype nuosavybės teisių turėtoja nurodyta tik AB „Sistema“, todėl buvo sudarytos prielaidos pagrįstai manyti, jog AB „Sistema“ buvo vienintelė sklype esančių pastatų valdytoja. 1998 m. gegužės 21 d. žemės sklypo ribų paženklinimo akte vienintele sklypo naudotoja taip pat nurodyta tik ši bendrovė. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 7 punktu, 8 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 29 punktu, nurodė, kad fiziniai ar juridiniai asmenys, nuosavybės teise valdantys pastatus, statinius ir įrenginius, yra žemės, ant kurios stovi šie nekilnojamieji daiktai ir kurių funkcionavimui būtinas atitinkamas žemės sklypo dydis, faktiniai naudotojai, jeigu ta žemė jiems nėra išnuomota, parduota. Tokie pastatų, statinių ir įrenginių savininkai įgyja teisę ne bendra tvarka išsinuomoti valstybės žemę, užstatytą jiems nuosavybės teise priklausančiais nekilnojamaisiais daiktais (CK 6.551 straipsnio 2 dalis). Taigi teismas padarė išvadą, kad pagal pirmiau nurodytas teisės normas faktiniai žemės naudotojai pripažintini teisėtais žemės naudotojais, kurie turi garantuotą teisę faktiškai valdomą žemės sklypą išsinuomoti ir pirkti.

Teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad atsakovai, išskyrus valstybės ir savivaldybės institucijas, yra statinių ir patalpų, esančių ginčo sklype, savininkai. Ginčijami aktai –Vilniaus miesto valdybos 1998 m. gegužės 14 d. sprendimas 939V, Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. birželio 10 d. įsakymas Nr. 1657-01, 1998 m. birželio 10 d. nuomos sutartis – buvo parengti neatsižvelgiant į esminę aplinkybę, jog išnuomotame sklype buvo ne tik AB „Sistema“, bet ir kitų savininkų pastatai (patalpos), todėl buvo užkirsta galimybė teisėtiems žemės naudotojams išsinuomoti žemės sklypą. Pagal teismų praktiką kiekvienam iš savininkų tenkančios naudotis žemės sklypo dalies dydis priklauso nuo turimo pastatų, statinių skaičiaus, jų užimamos žemės sklypo dalies ir būtinumo naudotis žeme, kad būtų galima pastatus ir statinius naudoti pagal paskirtį; jeigu žemės naudotojai nesusitaria kitaip arba jei teisės aktai nenumato kitaip, tai žemės sklypo naudojimosi klausimai sprendžiami būtent vadovaujantis bendru proporcingumo principu.

Teismas kaip rašytinį įrodymą vertino teismo eksperto S. M. 2007 m. balandžio 22 d. atliktą ekspertizės aktą, kuriame konstatuota, kad detaliojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto valdybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1059, sprendinys, kuriuo ginčo žemės sklypas padalytas į du sklypus, neatitiko norminių aktų reikalavimų. Teismas ekspertizės išvadas pripažino pagrįstomis; atsakovai išvadų nepaneigė, taigi padarė išvadą, kad ginčo nuomos sutarties ir detaliojo plano sprendiniai iš esmės pažeidė žemės sklypo naudotojų dalių nustatymo proporcingai daliai pastatų nuosavybėje principą.

Teismas vertino ir administracinę bylą, kurioje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. lapkričio 2 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. vasario 22 d. nutartimi netenkino ieškovės D. R. skundo panaikinti Vilniaus miesto valdybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 1059V dėl detaliojo plano patvirtinimo, nes šioje byloje nustatytos aplinkybės nepriskirtinos prie neįrodinėtinų aplinkybių. Administracinės bylos dalykas buvo tik administracinė detaliojo plano rengimo procedūra ir teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų vykdymas, o sklypų ribų ir servitutų klausimai nebuvo nagrinėjimo dalykas. Teismas taip pat sprendė, kad aplinkybė, jog į du sklypus padalyto sklypo ribos galbūt buvo suderintos su 998-osios DNSB atstovu, yra teisiškai nereikšminga, nes patalpų savininkai tokių įgaliojimų bendrijai neperdavė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės D. R. , atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir UAB „Kennedy Forbes“ apeliacinius skundus, 2013 m. sausio 4 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinys, ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; kitą teismo sprendimo dalį, kuria paliktas nenagrinėtas ieškovės ieškinys, paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad prokuroro ieškinyje faktiškai yra perteikiamas sutrumpintas ieškovės anksčiau pareikšto ieškinio turinys. Nors prokuroras prašė panaikinti nemažai civilinių sandorių ir administracinių aktų, tačiau kolegija, įvertinusi ginčo aplinkybes, sprendė, kad iš esmės buvo ginčijamas 1998 m. birželio 10 d. valstybinės žemės nuomos sutarties ir Vilniaus miesto valdybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 1059V dėl žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo teisėtumas, todėl pasisakė dėl šių, nes visi kiti sandoriai ir aktai yra išvestiniai.

Kolegija, vertindama 1998 m. birželio 10 d. nuomos sutartį, nurodė, kad ši nuomos sutartis buvo nutraukta Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. vasario 23 d. įsakymu. Nors nurodytos nuomos sutarties neteisėtumas iš esmės grindžiamas tuo, kad buvo pažeistos kitų sklype esančio nekilnojamojo turto bendraturčių teisės išsinuomoti atitinkamą sklypo dalį, juo naudotis, dalyvauti priimant sprendimus dėl sklypo valdymo, tačiau, net pripažinus, jog nuomos sutartis buvo sudaryta nesilaikant teisės aktų reikalavimų, nebūtų jokio pagrindo spręsti, kad toks sandoris realiai pažeidė kitų bendraturčių teises. Kolegija iš administracinės bylos Nr. I3-265/2004 nustatė, kad ieškovė apie 1998 m. birželio 10 d. nuomos sutartį sužinojo tik 2004 m. vykstant administracinei bylai dėl sprendimo dėl sklypo detaliojo plano patvirtinimo panaikinimo ir šios sutarties egzistavimas faktiškai jokių nepatogumų ieškovei nesukėlė – ji turėjo visas galimybes naudotis žemės sklypu kaip ir anksčiau ir nelaikė, kad jos teisės buvo pažeidžiamos. Taigi teisinis žemės sklypo statusas nesukėlė neigiamų padarinių kitiems sklype esančio nekilnojamojo turto bendraturčiams. Kolegija tikrąja 1998 m. birželio 10 d. nuomos sutarties ginčo priežastimi pripažino aplinkybę, kad tokiu būdu siekiama paneigti AB „Sistema“ teisę būti ginčo žemės sklypo detaliojo plano organizatoriumi ir šiuo pagrindu nuginčyti Vilniaus miesto valdybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimą dėl detaliojo plano patvirtinimo. Šį sprendimą dėl detaliojo plano patvirtinimo ieškovė D. R. buvo apskundusi administraciniam teismui dar iki nagrinėjamos civilinės bylos iškėlimo, kėlė klausimus tiek dėl procedūrinių detaliojo plano rengimo, derinimo ir tvirtinimo reikalavimų pažeidimo, tiek dėl šio plano turinio neteisėtumo, t. y. pateikė tapačius kaip ir ieškinyje šioje civilinėje byloje detaliojo plano neteisėtumo motyvus: nepaskelbimas apie ketinimą rengti detalųjį planą, bendraturčių neinformavimas, netinkamas plano svarstymo su visuomene būdas, netinkamas planavimo organizatorius, detaliojo plano patvirtinimas nekompetentingos institucijos, žemės sklypo ribų nustatymas neatsižvelgiant į sklypo naudojimą, jame esančių pastatų bendraturčių interesus, komercinės ir darbinės veiklos sutrikdymas, apsaugos nuo triukšmo ir kiti pažeidimai, nustatyto servituto nerealumas, neproporcingas sklypų atidalijimas, negalėjimas sklype statyti automobilių, patekti prie kai kurių pastatų ir kt. Nagrinėjamoje byloje naujų argumentų dėl detaliojo plano neteisėtumo nepateikiama. Kolegija atsižvelgė į tai, kad ieškovės argumentai administracinėje byloje buvo atmesti, teismams konstatavus, jog jos interesai nebuvo pažeisti. Kadangi ginčai dėl teritorijų planavimo dokumentų teisėtumo yra administracinių teismų kompetencija ir nagrinėjamu atveju toks ginčas buvo visiškai ir galutinai išspręstas, tai, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, neteisingai nustatęs administracinės bylos nagrinėjimo dalyką, pažeidė nurodytą teismo sprendimo privalomumo principą, leido dar kartą bylinėtis dėl ginčo, kuris iš esmės jau yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimų į jį esmė

Kasaciniu skundu Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroras prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų bylos įrodymų esmės, pažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nutartyje nurodė, kad nors 1998 m. birželio 10 d. nuomos sutartimi visas žemės sklypas buvo išnuomotas vienam iš sklype esančių pastatų (patalpų) bendraturčiui AB „Sistema“, tačiau teisinis žemės sklypo statusas nesukėlė neigiamų padarinių kitiems sklype esančio nekilnojamojo turto bendraturčiams, o sutarties pripažinimas negaliojančia nebuvo galimas, nes šis sandoris galiojo tik iki 2001 m. vasario 23 d. Kasatoriaus teigimu, AB „Sistema“ ir valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis buvo sudaryta 1998 m. birželio 10 d.; 2000 metais, AB „Sistema“ pastatų dalį perleidus UAB „Beatričės viešbutis“ nuosavybėn, pastatų perleidimo pagrindu 2001 m. vasario 23 d. Vilniaus apskrities viršininkas ir UAB „Beatričės viešbutis“ sudarė valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį. Taigi iš esmės nuomos teisiniai santykiai nenutrūko, o tik pasikeitė jų dalyviai pasikeitus pastatų, ant kurio sklypo stovi, savininkams. UAB „Beatričės viešbutis“ pagal nurodytą sutartį perėmė visas anksčiau pagal 1998 m. birželio 10 d. nuomos sutartį AB „Sistema“ suteiktas teises ir pareigas. Taigi, valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos teisinių santykių tęstinumas pasikeitus tik nuomininkui lėmė ir vėlesnį likusių (duomenys neskelbtini)  ir (duomenys neskelbtini) namo patalpų savininkų teisių – išpirkti, išnuomoti ar kitaip valdyti jiems priklausančią žemės sklypo dalį, pažeidimą. Juolab kad 1998 m. birželio 10 d. nuomos sutarties pagrindu tik AB „Sistema“ suteikta teisė užkirto galimybę teisėtų žemės naudotojų – kitų patalpų savininkų – teisei išsinuomoti žemės sklypą.
2. Dėl prejudicijos pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, neteisingai nustatęs administracinės bylos nagrinėjimo dalyką, pažeidė teismo sprendimo privalomumo principą, leido dar kartą bylinėtis dėl ginčo, kuris iš esmės jau yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Kasatoriaus teigimu, administracinės bylos nagrinėjimo dalykas buvo tik administracinė detaliojo plano rengimo procedūra ir buvo įvertintas teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų vykdymas, o sklypų ribų ir servitutų klausimai nebuvo nagrinėjami, todėl teismo sprendimu, priimtu administracinėje byloje, nustatytų aplinkybių negalima priskirti prie neįrodinėtinų aplinkybių pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, nukrypdamas nuo teismų praktikos dėl prejudicinių faktų nustatymo, neteisingai sprendė dėl ginčo dalyko administracinėje byloje.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad 1998 m. birželio 10 d. sudarant nuomos sutartį pagal pateiktus dokumentus nebuvo nustatyta, jog buvo kitų žemės sklype esančių statinių savininkų, todėl visas žemės sklypas pagrįstai buvo išnuomotas AB „Sistema“. Šios sutarties galiojimo laikotarpiu kiti žemės sklypo naudotojai nepateikė prašymų išsinuomoti žemės sklypo dalį, todėl teismas pagrįstai pripažino, kad prašoma pripažinti negaliojančia nuomos sutartis nepažeidė nekilnojamojo turto savininkų interesų. Teismas teisingai sprendė, kad 2001 m. vasario 23 d. sudarius valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį su kitu nuomininku, ankstesni nuomos teisiniai santykiai nutrūko (Žemės nuomos įstatymas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. Š. v. V. E. ir kt., bylos Nr. 3K-3-575/2003).

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad, net pripažinus, jog nuomos sutartis buvo sudaryta nesilaikant teisės aktų reikalavimų, nebūtų jokio pagrindo spręsti, kad toks sandoris realiai pažeidė kitų bendraturčių teises. Atsakovo teigimu, kiti žemės sklypo statinių savininkai turėjo teisę išsinuomoti žemės sklypo dalį, tačiau šia teise nepasinaudojo, o ginčo nuomos sutarties nutraukimo klausimas galėjo būti sprendžiamas tik gavus statinių savininkų prašymus. Juolab kad AB „Sistema“ buvo didžiosios patalpų, esančių ginčo sklype, dalies savininkė, todėl turėjo teisę į jai priskirtino žemės sklypo (ar dalies) nuomą. Aplinkybė, kad ieškovė apie ginčo nuomos sutartį sužinojo tik vykstant administraciniam procesui, vertintina kaip patvirtinanti faktą, jog ginčo nuomos sutartis iki to laiko šiai ieškovei nesukėlė jokių nepatogumų. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl CPK 182 straipsnio 2 dalies taikymo yra pagrįstos, nes iš esmės abiejose bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl ieškovės įstatymu saugomų interesų pažeidimo. Nors kasatorius nurodė, kad administracine tvarka buvo sprendžiama tik detaliojo plano rengimo procedūros ir jų atitiktis teisės aktų reikalavimams, tačiau būtent teisės aktuose nurodyti reikalavimai, kaip rengiant detalųjį planą turi būti išspręsti sklypų ribų ir servitutų klausimai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu. Prokuroras, teikdamas ieškinį, praleido ieškinio senaties terminą, nenurodė, kodėl kreipimosi į teismą diena buvo būtent tas momentas, kai buvo gauta pakankamai įrodymų apie viešojo intereso pažeidimą.

Ieškovė D. R. ir trečiasis asmuo Vilniaus miesto 998-oji daugiabučių namų savininkų bendrija pareiškimu dėl prisidėjimo prie ieškovo Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasacinio skundo prašo tenkinti kasacinį skundą, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą.

Atsakovas UAB ,,Kennedy Forbes“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, kasatoriaus argumentai dėl kitų žemės sklypo statinių savininkų interesų pažeidimo nepagrįsti, nes jie nepasinaudojo teise nuomotis žemės sklypo dalį nuo pat nekilnojamojo turto įsigijimo. Tai patvirtino ir faktai, kada ieškovė sužinojo apie jos neva teisių pažeidimą. Priešingai, 1998 m. birželio 10 d. sudarius nuomos sutartį su AB „Sistema“ buvo išspręstas neracionalus valstybės žemės naudojimo klausimas, nes iki tol už naudojimąsi valstybine žeme nebuvo mokamas nuomos mokestis. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl CPK 182 straipsnio 2 dalies taikymo šioje byloje yra teisingos, nes nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta naujų nei administracinėje byloje argumentų dėl detaliojo plano neteisėtumo, o šis klausimas jau išspręstas administracinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo, prejudicinės ir res judicata galios ir apeliacinės instancijos teismo neteisingo procesinio sprendimo privalomumo principo taikymo 

Apeliacinės instancijos teismas, nauju sprendimu tenkindamas Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Kennedy Forbes“ apeliacinius skundus ir atmesdamas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinį, sprendimą grindė anksčiau išnagrinėtoje administracinėje byloje priimto sprendimo privalomumo principu (ABTĮ 14 straipsnio 1 dalis, CPK 18 straipsnis) ir prokuroro pareikšto ieškinio bei D. R. skundo, dėl kurio buvo priimtas ir įsiteisėjo administracinio teismo sprendimas, pagrindų ir dalyko tapatumu. Tokie apeliacinės instancijos teismo argumentai, nors tiesiogiai neįvardijama, kad įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas turi prejudicinę ir res judicata galią nagrinėjamoje byloje bei nenurodomos atitinkamos proceso teisės normos, kasaciniam teismui, pasisakius dėl šių proceso teisės institutų aiškinimo, yra pagrindas pripažinti sprendimą neteisėtu dėl neteisingo proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo.  

Teismo sprendimo privalomumo konkrečioje byloje išraiška yra CPK 182 straipsnio 2 dalies ir 279 straipsnio 4 dalies normos. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Įsiteisėjusio sprendimo res judicata galia, reiškianti draudimą šalims ir kitiems dalyvavusiems byloje asmenims, taip pat jų teisių perėmėjams iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, įtvirtinta CPK 279 straipsnio 4 dalyje, kurioje taip pat nurodyta kad įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialinių teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Aiškindamas prejudicinio fakto apibrėžtį, kasacinis teismas yra nurodęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ Sarteksas“ v. UAB „ Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos Nr. 3K-3-37/2008; 2008 m. balandžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. N. v. L. R. , bylos Nr. 3K-3-214/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB  „Fabrikant corporation“ v. UAB „Vilniaus ūkas“, bylos Nr. 3K-3-130/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. LUAB „ Osterotas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-180/2009; kt.). Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galią lemia ginčo materialinio teisinio santykio šalių dalyvavimas teisminiame procese, suponuojantis draudimą pareikšti tapatų reikalavimą tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų bei teisinių santykių. Toks draudimas taikomas tik proceso šalims, kitiems byloje dalyvavusiems asmenims ir jų teisių perėmėjams (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Pabrėžtina, kad nors įsiteisėjęs teismo sprendimas yra visiems privalomas (CPK 18 straipsnis), tačiau tai neužkerta galimybės tiems, kurie nebuvo byloje dalyvaujančiais asmenimis, kreiptis į teismą ginant pažeistas teises pareiškiant tapatų reikalavimą analogišku pagrindu tam, kuris jau išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu byloje, kurioje jie nedalyvavo, taip pat ginčytis dėl faktų ir teisinių santykių, nors jie buvo nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu byloje, kurioje šie asmenys nedalyvavo. Taigi, įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje nedalyvavusiems asmenims neturi nei res judicata, nei prejudicinės galios. Sprendimo visuotinio privalomumo principas, įtvirtintas CPK 18 straipsnyje ir ABTĮ 14 straipsnio 1 dalyje, nevaržo byloje nedalyvavusių asmenų teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos tapačioje faktinėje ir teisinėje situacijoje, dėl ko jau įsiteisėjo sprendimas kitoje byloje. Juolab kad šis principas neriboja tiek ankstesnėje byloje dalyvavusių, tiek nedalyvavusių asmenų teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos pareiškiant tapatų reikalavimą, nurodant tapatų dalyką, tačiau ne tapatų pagrindą, taip pat kitoje byloje įrodinėti ir peržengiančius įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytus, ankstesnėje byloje netirtus faktus bei teisinius santykius. CPK tai apibrėžiama nuostata, kad iš sprendimo, nutarties ar įsakymo res judicata galios kylantys draudimai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, pasisako dėl ieškovo teisinės padėties šių proceso teisinių institutų taikymo aspektu.

Minėta, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims.

CPK 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą. Įstatymų nustatytais atvejais pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo valstybės vardu gali pareikšti prokuroras.

Kai atmetamas asmens ar asmenų (arba jo (jų) atstovų) skundas administracinėje byloje, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, kurį apima viešasis interesas, tai prokuroras, gindamas viešąjį interesą, negali ginčyti kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių. Tokie prokuroro procesiniai veiksmai prieštarauja CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatoms, nes dėl asmens ar asmenų, kurių skundas atmestas administracinėje byloje, teisių gynimo įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatytos aplinkybės prokurorui turi prejudicinę reikšmę vadovaujantis nurodytoje CPK normoje įtvirtinta taisykle, kad toks teismo sprendimas sukėlė teisinius padarinius ir nedalyvavusiam byloje asmeniui.

Atsižvelgiant į teisės normose įtvirtintą sąžiningumo principą kaip absoliučią teisės vertybę, pažymėtina, kad šioje byloje aiškinant teismo sprendimo (sprendimo ne dėl pripažinimo) res judicata principo taikymo sąlygas, galima teigti, jog nesąžiningu būtų laikomas toks procesinių teisių įgyvendinimo būdas, kai esant atmestam asmens ar asmenų arba jų atstovų skundui administracinėje byloje, kad būtų apginta įstatymų saugoma ir viešąjį interesą turinti teisė ir interesas, prokuroras imtųsi ginti viešąjį interesą, reikšdamas ieškinį tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko. Konstatavus tokią teisinę situaciją, būtų pagrindas pripažinti ankstesniojo sprendimo res judicata galią ir proceso negalimumą, vadovaujantis CPK 279 straipsnio 4 dalimi ir 293 straipsnio 3 punktu, nors formaliai ieškovas nėra tas pats asmuo.

Šioje byloje pripažinti esant tokią teisinę situaciją nėra pagrindo, nes ieškinio pagrindai nagrinėjamoje civilinėje byloje nesutampa su tais, dėl kurių išnagrinėta administracinė byla Nr. I3-265/2004 ir įsiteisėjo joje priimtas administracinio teismo sprendimas.

Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad AB „Sistema“, 1998 m. teikdama prašymą ir dokumentus išnuomoti 2725 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nepateikė duomenų apie išnuomojamoje žemėje esančius kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančius statinius, todėl Vilniaus miesto valdybos 1998 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 939V, 1998 m. gegužės 21 d. žemės sklypo paženklinimo akte, sklypo plane ir 1998 m. birželio 10 d. sklypo (duomenys neskelbtini), nuomos sutartyje buvo nurodyta, kad kitų sklype esančio turto savininkų nėra, nors tai, vadovaujantis Žemės nuomos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1998 m. balandžio 3 d.; Žin., 1998, Nr. 32-855), yra žemės nuomos sutarties turinį iš esmės lemiantis faktas, apibrėžiantis nuomojamoje žemėje esančių, kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių naudojimosi sąlygų nustatytą prievolę. Šie esminiai sutarties, detaliojo plano ir žemės sklypo paženklinimo akto trūkumai buvo prielaida, sudaranti sąlygas AB „Sistema“ įgyti teisę nuomotis visą žemės sklypą, nors jai priklausė 77 procentai pastatų nurodytu adresu. Bendrovė, neteikdama duomenų apie kitus asmenis, turinčius nuosavybės teisę į pastatus (jų dalis) šiame žemės sklype, taip pat nesuteikė galimybės kitiems pastato bendraturčiams išreikšti valią įgyvendinant Žemės nuomos įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintą teisę nuomotis valstybinę žemę ne aukciono būdu. Šie faktai nebuvo nagrinėjimo administracinėje byloje Nr. I3-265/2004, kurioje yra įsiteisėjęs sprendimas, dalykas. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, kad, nepaisant kitų valstybinės žemės naudotojų (pastatų bendraturčių) teisių tapti naudojamos žemės nuomininkais ne aukciono būdu, detaliojo plano sprendiniais žemės sklypas (duomenys neskelbtini), buvo padalytas į du sklypus nesilaikant žemės sklypų dalių proporcingumo pastatų dalims principo, šis faktas taip pat turi būti nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dalykas vertinant kitų sklype esančio turto savininkų teises ir jų apsaugą. Visų pirmiau pateiktų faktų vertinimas būtų pagrindas padaryti išvadas dėl kitų sklype esančio turto savininkų teisių tiek detaliojo planavimo procedūrose, tiek nustatant ir įteisinant detaliuoju planu planuojamos teritorijos naudojimo ir veiklos plėtojimo sąlygas, taip pat individualių teisės aktų teisėtumo ar neteisėtumo. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas nurodytų aplinkybių nevertino ir su tuo susijusių klausimų neišnagrinėjo, todėl pripažintina, kad pažeidė proceso teisės normas ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 347 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, nurodo, kad, sprendžiant klausimą dėl kitų žemės sklype esančių statinių savininkų teisių įgyvendinimo, byloje nebuvo nustatytos visos reikšmingos aplinkybės, dėl šių pažeidimų buvo neteisingai išspręsta byla, padaryti proceso teisės normų pažeidimai negali būti ištaisyti kasaciniame teisme, todėl teisėjų kolegija, nustačiusi CPK 346 straipsnyje įtvirtintus kasacijos pagrindus, naikina apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžina bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 273,61 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Bylą perdavus iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Dangutė Ambrasienė

Gintaras Kryževičius

                                                                      Antanas Simniškis