Baudžiamoji byla Nr. 1A-26-1036/2023

                                                                            Teisminio proceso Nr. 1-02-6-00062-2020-1

                                                                            Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.14.5.2.3;  

                                                                            1.2.18.10; 2.4.6.4.1

  (S)

 

 

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

N U O S P R E N D I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. gegužės 16 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Giedrės Telksnienės ir Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

sekretoriaujant Simonai Andrijauskaitei, 

vertėjaujant Rimantui Skuratovič, Jakaterinai Chochlanovai.

dalyvaujant prokurorams Gedvydui Vaivadai, Tomui Tukleriui, civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovui Ričardui Jankovskiui,

nuteistųjų gynėjui advokatui Sauliui Juzukoniui,

        viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. L. (I. L.) gynėjo advokato ir nuteistojo A. L. (A. L.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo I. L. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas:

-       pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams;

-       pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams;

-       pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir I. L. paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams ir 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, I. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, toliau tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba).

Vadovaujantis BK 69 straipsnio 1, 3 dalimis, I. L. paskirta skirti baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas atlyginti ne mažiau nei 20000 Eur padarytos turtinės žalos, šį įpareigojimą įvykdant per dvejus metus.

A. L. pripažintas kaltu ir nubaustas:

-       pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;

-       pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

-       pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 120 MGL (4519,20 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, A. L. paskirtos bausmės subendrintos ir paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams bei 80 MGL (3012,80 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, A. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, toliau tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje.

Vadovaujantis BK 69 straipsnio 1, 3 dalimis, A. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas atlyginti ne mažiau nei 15000 Eur padarytos turtinės žalos, šį įpareigojimą įvykdant per dvejus metus.

Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir iš I. L. bei A. L. buvo solidariai priteisti 142370,25 Eur nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 3 d. nuosprendžiu I. L. dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas UAB „A.“ buhalterinės apskaitos tvarkymas) išteisintas, nes nebuvo padaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

 

Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,

 

n u s t a t ė :

 

I.                       Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

 

1.       I. L. ir A. L. nuteisti už tai, kad jie nuo 2013 m. sausio mėnesio iki 2013 m. spalio mėnesio, veikdami vieninga tyčia ir bendrininkų grupėje, apgaule UAB „A.“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – 142370,25 Eur mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokesčio. Įgyvendinant nusikalstamą sumanymą 2013 m. sausio – vasario mėnesiais, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, I. L. pasiūlius D. J. (mirė (duomenys neskelbtini)) šio vadovaujamos UAB „A.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) vardu vykdyti elektronikos ir buitinės technikos prekybą Lietuvos ūkio subjektams ir šiam sutikus, I. L. kartu su A. L., turėdami tikslą panaikinti UAB „A.“ vardu mokėtiną PVM ir apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą – šio juridinio asmens už iš Europos Ekonominės bendrijos ūkio subjektų su 0 procentų PVM tarifu įgytas ir Lietuvos ūkio subjektams su 21 procento PVM tarifu parduotas prekes gautas pinigines lėšas, tame tarpe panaikintos prievolės sumokėti PVM dydžio sumą, žinodami, kad UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ realios veiklos nevykdys, o bus panaudotos kaip priedangos įmonės sandorių grandinėje imituojant tariamą prekybą ir tariamus tarpusavio atsiskaitymus, siekiant neteisėtai padidinti UAB „A.“ pirkimų PVM atskaitą, taip sumažinant nuo pardavimų mokėtiną PVM, A. L. pasiūlė G. B. tapti UAB „G. G.“, o I. L. pasiūlė N. J. tapti UAB „B. G.“ formaliais šių bendrovių vadovais, jiems nežinant apie vykdomą nusikalstamą veiką, bei atidaryti UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ bankines sąskaitas Lietuvos bankuose, iš bankų gauti bei I. L. ir A. L. perduoti elektroninių prisijungimų prie šių banko sąskaitų priemones.

G. B., nežinojusiai, kad I. L. ir A. L., siekdami kito juridinio asmens naudai apgaule išvengti didelės vertės turtinės prievolės – mokėtino į Lietuvos Respublikos biudžetą PVM sumokėjimo, panaudos šį juridinį asmenį neteisėtai veiklai nuslėpti, nuo 2013 m. vasario 5 d. tapus UAB „G. G.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)), direktore ir šio juridinio asmens vardu atidarius AB „Swedbank“ banke sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), gautus elektroninių prisijungimų prie šių sąskaitų duomenis, generatorius bei mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) perdavus A. L. bei I. L.;

N. J., nežinojusiam, kad A. L. ir I. L. siekdami kito juridinio asmens naudai apgaule panaikinti didelės vertės turtinę prievolę – mokėtino į Lietuvos Respublikos biudžetą PVM sumokėjimą, panaudos šį juridinį asmenį neteisėtai veiklai nuslėpti, nuo 2013 m. balandžio 12 d. tapus UAB „B. G.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir šio juridinio asmens vardu atidarius „Luminor Bank AS“ banke sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), gautus elektroninių prisijungimų prie šios sąskaitos duomenis, generatorių, mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir čekių knygelę perdavus I. L.;

I. L. ir A. L. tęsdami nusikalstamą sumanymą ir įgiję realią galimybę disponuoti UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ banko sąskaitomis bei priemonėmis, reikalingomis elektroniniu būdu prisijungti prie šių sąskaitų, kad imituojant tarpusavio atsiskaitymus atliktų mokėjimo pavedimus bei paimtų iš banko sąskaitų pinigines lėšas grynais, realiai, per kitus asmenis vadovavo šiems juridiniams asmenims. Vykdant išankstinius susitarimus, 2013 m. kovo – spalio mėnesiais, I. L. suradus ir įsigijus elektronikos bei buitinės technikos prekių iš realią veiklą vykdančių Europos Ekonominės bendrijos ūkio subjektų, šias prekes importavus į Lietuvos Respubliką su 0 procentų PVM tarifu ir organizavus šių prekių pardavimą UAB „A.“ vardu įvairiems Lietuvos Respublikos ūkio subjektams su 21 procentų pardavimo PVM tarifu, o Lietuvos Respublikos ūkio subjektams 2013 m. kovo – spalio mėnesiais apmokėjus UAB „A.“ vardu išrašytas ir jiems pateiktas PVM sąskaitas faktūras, sumokant prekių kainą ir 21 procentų PVM, kurį UAB „A.“ turėjo sumokėti į valstybės biudžetą, I. L. kartu su A. L., siekdami imituoti tariamus prekių pirkimus iš Lietuvos ūkio subjektų ir tariamus tarpusavio atsiskaitymus, taip siekiant neteisėtai padidinti UAB „A.“ pirkimų PVM atskaitą ir tuo pačiu sumažinti nuo pardavimų mokėtiną PVM, žinodami kad realiai pirkimo pardavimo sandorių tarp UAB „A.“ ir UAB „G. G.“ nebus, panaudojo kompiuterinės technikos pagalba pagamintą žinomai netikrą 2013 m. kovo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2013/03/04/1, sudarytą tarp UAB „A.“ ir UAB „G. G.“ dėl prekių pirkimo-pardavimo, pasirašytą D. J. kaip UAB „A.“ direktoriaus ir G. B. kaip UAB „G. G.“ direktorės. Tęsiant nusikalstamą sumanymą nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d. I. L. davė D. J. (mirė (duomenys neskelbtini)) nurodymus šios tariamą tarpusavio prekybą imituojančios netikros sutarties pagrindu didžiąją dalį Lietuvos Respublikos ūkio subjektų į UAB „A.“ banko sąskaitas kaip atsiskaitymą už parduotų elektronikos ir buitinės technikos prekių įsigijimą pervestų piniginių lėšų pervesti į tariamo prekių tiekėjo – realiai I. L. ir A. L. kontroliuojamos bei valdomos UAB „G. G.“ bankines sąskaitas.

Vykdant I. L. nurodymus ir pervedus 1996192,87 Lt (578137,41 Eur) į UAB „G. G.“ vardu atidarytas banko sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančias AB „Swedbank“ banke, o kitą piniginių lėšų dalį konvertavus į Lenkijos zlotus ir pervedus į kitą „Luminor Bank AS“ banke esančią UAB „A.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (PLN), iš kurios daugkartiniais mokėjimo pavedimais 712464,92 PLN (Lenkijos zlotų) pervedus į UAB „G. G.“ Lenkijos banke „Nordea Bank Polska SA“ esančią bankinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), I. L. ir A. L., tęsdami savo nusikalstamą sumanymą, nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 25 d. UAB „G. G.“ banko mokėjimo kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) pagalba grynais į UAB „G. G.“ bankinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“ banke, bendrai įnešė 551940 Lt (159852,87 Eur), taip pat nuo 2013 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. spalio 10 d. I. L. elektroniniu būdu prisijungus prie UAB „G. G.“ bankinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Swedbank” banke, imituojant atsiskaitymus už UAB „G. G.“ tariamus prekių įsigijimus iš jo paties kontroliuojamos UAB „B. G.“, dalį piniginių lėšų – 535700 Lt (155149,44 Eur), kaip atsiskaitymą už tariamus prekių pirkimus daugkartiniais pavedimais pervedus į UAB „B. G.“ bankinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Luminor Bank AS“ banke, iš kurios I. L. ir A. L., pasinaudodami UAB „B. G.“ mokėjimo kortele Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2013 m. gegužės 12 d. iki 2013 m. spalio 13 d. išgrynino iš viso 527440 Lt (152757 Eur). Tęsiant nusikalstamą veiką, nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d. pateikė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB „A.“ buhalterei R. L., nieko nežinojusiai apie vykdomas nusikalstamas veikas, netikrus duomenis apie tariamus UAB „A.“ pirkimus iš UAB „G. G.“ (ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį UAB „G. G.“ vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir duomenis apie šių apmokėjimus), nurodant įtraukti šiuos duomenis į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, kad šių tariamų pirkimų duomenų pagrindu būtų suformuotos ir valstybės įgaliotai institucijai pateiktos UAB „A.“ žinomai neteisingos mėnesinės PVM deklaracijos. UAB „A.“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai R. L. įtraukus jai pateiktus žinomai netikrus duomenis apie UAB „A.“ elektronikos ir buitinės technikos prekių pirkimus iš UAB „G. G.“ iš viso už 2832412 Lt (820323,22 Eur), tai yra už 2340836 Lt (677952,97 Eur) plius 491576 Lt (142370,25 Eur) PVM, į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, šių pagrindu buvo suformuotos UAB „A.“ 2013 m. kovo – spalio mėnesių mėnesinės PVM deklaracijos, jose nurodant žinomai neteisingas prekių įsigijimo iš UAB „G. G.“ PVM bendrai 142370,25 Eur sumai, ir pateiktos Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai atitinkamai: 2013 m. balandžio 24 d. už 2013 m. kovo mėnesį, 2013 m. spalio 9 d. už 2013 m. balandžio mėnesį, 2014 m. sausio 8 d. už 2013 m. gegužės mėnesį, 2014 m. sausio 8 d. už 2013 m. birželio mėnesį, 2014 m. sausio 8 d. už 2013 m. liepos mėnesį, 2014 m. sausio 8 d. už 2013 m. rugpjūčio mėnesį, 2014 m. sausio 8 d. už 2013 m. rugsėjo mėnesį ir 2014 m. sausio 8 d. už 2013 m. spalio mėnesį, tokiu būdu buvo sumažinta į valstybės biudžetą mokėtino PVM suma, viso 142370,25 Eur.

Tokiu būdu A. L. ir I. L., veikdami bendrininkų grupėje 2013 m. sausio – spalio mėn. organizuodami ir vykdydami juridinių asmenų UAB „G. G.“ bei UAB „B. G.“ kontrolę ir vadovavimą per D. J. (mirė (duomenys neskelbtini)), G. B. ir N. J., nežinojusius apie vykdomą nusikalstamą veiką, panaudodami netikrą dokumentą, kurio pagrindu imitavo tariamus UAB „A.“ prekių pirkimus iš Lietuvoje registruotos UAB „B. G.“, taip padidinant UAB „A.“ PVM atskaitą ir sumažinant nuo pardavimų mokėtiną PVM, ir tokiu būdu apgaule juridinio asmens UAB „A.“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – mokėtiną į Lietuvos Respublikos biudžetą PVM – 142370,25 Eur padarydami Lietuvos Respublikos valstybei bendrą 142370,25 Eur turtinę žalą. Šiais savo veiksmais I. L. ir A. L. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje.

2.       Taip pat I. L. ir A. L. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje, ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje ir tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2013 m spalio 29 d. paslėpė UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl ko visiškai negalima nustatyti UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ veiklos, jų turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

I. L. ir A. L. turėdami tikslą nuslėpti vykdomą nusikalstamą veiką PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, nuo 2013 m. vasario 5 d. iki 2013 m. spalio 29 d., būdami faktiniais UAB „G. G.“ bei nuo 2013 m. balandžio 16 d. iki 2013 m. spalio 29 d. UAB „B. G.“ vadovais, vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau BAĮ) Nr. IX-574 21 straipsnio nuostatomis, jog už buhalterinės apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas, būdami atsakingais už šių įmonių buhalterinės apskaitos organizavimą ir privalėdami garantuoti buhalterinių įrašų teisingumą, iki metinės atskaitomybės sudarymo buhalterinėje apskaitoje privalėdami nurodyti visas ataskaitinio laikotarpio ūkines operacijas, privalėdami apskaitos dokumentus patvirtinus metų finansinę atskaitomybę saugoti laikantis Lietuvos Respublikos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, turėdami savo žinioje šios įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, veikdami kartu ir vieninga tyčia siekdami, kad biudžetinė įstaiga Valstybinė mokesčių inspekcija negalėtų pasinaudoti UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ buhalterinės apskaitos dokumentais tiriant šių bendrovių veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ar struktūrą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2013 m. spalio 29 d. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, žinodami, kad UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ valdymas bei šių įmonių buhalterinės apskaitos dokumentai nebus perduoti, 2013 m. spalio 29 d. įformino jų (I. L. ir A. L.) realiai valdomų įmonių: UAB „G. G.“ fiktyvų pardavimą Rusijos piliečiui D. L. bei fiktyvų UAB „B. G.“ pardavimą Rusijos Respublikos piliečiui I. B. Tuo pagrindu 2013 m. spalio 29 d. Juridinių asmenų registre D. L. buvo įregistruotas kaip UAB „G. G.“ akcininkas ir vadovas, o I. B. kaip UAB „B. G.“ akcininkas ir vadovas, nors iš tikrųjų šių bendrovių valdymas bei buhalterinės apskaitos dokumentai jiems perduoti nebuvo. I. L. ir A. L., tęsdami nusikalstamą veiką, suvokdami nusikalstamo veikimo pobūdį, numatydami nusikalstamus veikos padarinius, kad bus trukdoma nustatyti UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ veiklą, jų turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą, sąmoningai leido šiems padariniams atsirasti, tai yra ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, tyčia paslėpė visus UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ buhalterinės apskaitos dokumentus bei apskaitos registrus, dėl ko visiškai negalima nustatyti UAB „G. G.“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d. ir visiškai negalima nustatyti UAB „B. G.“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. spalio 31 d. Šiais veiksmais I. L. ir A. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

 

II.                      Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

 

3.       Apeliaciniame skunde nuteistojo I. L. gynėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 3 d. nuosprendį, kuriuo I. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir I. L. dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), Valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštą civilinį ieškinį atmesti arba palikti nenagrinėtą.

4.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad veikų, už kurias I. L. buvo nuteistas, aprašymas yra itin sudėtingas, o jame išdėstytos aplinkybės yra prieštaringos. Iš to, kaip yra aprašytos nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, aplinkybės, neįmanoma suprasti jų padarymo mechanizmo, įvertinti konkrečių nusikalstamų veikų sudėčių požymių. Pirmosios instancijos teismas, aprašydamas nustatytas aplinkybes, visų pirma konstatavo, kad turtinės prievolės panaikinimą nulėmė PVM deklaracijų, kurioje nurodyti žinomai, neteisingi duomenys apie UAB „A.“ prekių įsigijimą iš UAB „G. G.“, pateikimas Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Vis tik toliau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad didelės vertės turtinės prievolės panaikinimą nulėmė tai, jog I. L. ir A. L. imitavo tariamus UAB „A.“ prekių pirkimus iš Lietuvoje registruotos UAB „B. G.“, taip padidinant UAB „A.“ PVM atskaitą ir sumažinant nuo pardavimų mokėtiną PVM 142370,25 Eur sumai. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes nėra aiškus nei turtinės prievolės atsiradimo, nei tariamo jos panaikinimo mechanizmas. Tokia apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies struktūra pažeidžia I. L. teisę veiksmingai gintis nuo pareikštų kaltinimų ir teisę žinoti, už ką jis yra nuteistas.

5.       Nuteistojo gynėjas teigia, kad baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys neleidžia daryti išvados, jog I. L. savo veiksmais, vykdydamas verslą, ketino panaudoti ar panaudojo apgaulę prieš Valstybinę mokesčių inspekciją ar kitus subjektus. I. L. nėra ir niekada nebuvo kaltinamas tuo, kad pats asmeniškai (ar kartu su A. L.) neteisėtai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, kažkokį kitą nusikalstamu būdu įgytą turtą. Jokios neteisėtos turtinės naudos nei iš UAB „G. G.“, nei iš UAB „B. G.“, nei iš UAB „A.“ jis niekada negavo ir tuo nebuvo kaltinamas. Vien ši aplinkybė leidžia abejoti, kad I. L. (kaip ir A. L.), neturėdami jokio suinteresuotumo, nusikalstamai veiktų UAB „A.“ naudai.

6.       Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad sukčiavimas yra padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y., kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl turto, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia. Jokių įrodymų dėl tiesioginės tyčios apgaule suklaidinti Valstybinę mokesčių inspekciją ir tokiu būdu kito asmens naudai panaikinti turtinę prievolę dėl PVM mokėjimo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta.

7.       Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad civilinis ieškovas ieškinį dėl neva padarytos 142370,25 Eur turtinės žalos pareiškė tik 2020 m. rugsėjo 25 d., t. y. tuomet, kai gavo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštą. Tuo tarpu UAB „G. G.“, dėl kurios veiklos 2013 metais neva ši prievolė kilo, buvo likviduota dar 2017 metais, ir Valstybinė mokesčių inspekcija šiai įmonei neturėjo jokių pretenzijų nei dėl vykdomos veiklos, nei dėl pajamų deklaracijų. Valstybinė mokesčių inspekcija nereikalavo nei kokių nors mokestinių nepriemokų, nei delspinigių.

8.       Advokatas aiškina, kad, darant kratą I. L. gyvenamojoje vietoje, 2013 metais nebuvo rasta jokių dokumentų, antspaudų ir pan., susijusių su UAB „G. G.“ ar su UAB „B. G.“, jokių suklastotų dokumentų ar kitų tariamą nusikalstamą veiką patvirtinančių duomenų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje preziumavo prekių pirkimo-pardavimo sutarčių netikrumą ir neteisingų duomenų į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą pateikimą. Pats I. L. tvirtino, kad sandoriai buvo realūs. Tokį nuteistojo teiginį patvirtina baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys. UAB „A.“ buhalteriją tvarkiusios UAB „A.“ buhalterinės R. L. parodymai akivaizdžiai patvirtina, kad nei I. L., nei A. L. ji niekada nematė ir negaudavo iš jų jokių nurodymų, jog jai visus įmonės dokumentus teikdavo tik tuometis UAB „A.“ direktorius D. J.. Visi apklausti UAB „A.“ darbuotojai teigė, kad jie teikė dokumentus tik savo direktoriui, o I. L. tik konsultuodavo juos dėl pardavimų ir su tuo susijusių klausimų. UAB „A.“ banko išrašai patvirtina, kad ši įmonė pirko prekes ne tik iš UAB „G. G.“, bet ir iš kitų Lietuvos Respublikos ūkio subjektų. Be to, UAB „A.“ pati iš Europos Sąjungos didžiosios dalies prekių neįsiveždavo, o tik jas siųsdavo savo klientams iš UAB „R.“ sandėlio. Viena iš įmonių, pristatančių prekes į minėtą vežėjo UAB „R.“ sandėlį, buvo UAB „G. G.“. Iš baudžiamojoje byloje esančių važtaračių ir kitų dokumentų matyti, jog prekių pirkėjas yra UAB „G. G.“, vežėjas UAB „R.“, o gavėjas yra UAB „A.“. UAB „G. G.“ vykdė realią veiklą, tai nebuvo jokia priedangos įmonė. Taigi I. L. veiksmuose nėra nei BK 182 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties būtinojo požymio – apgaulės, nei kito būtinojo požymio – tiesioginės tyčios.

9.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuteistieji panaudojo žinomai netikrą dokumentą, t. y. 2013 m. kovo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2013/03/04/1 tarp UAB „A.“ ir UAB „G. G.“, tuo pačiu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nepasitvirtino nuteistiesiems inkriminuotos aplinkybės, susijusios su dokumento pagaminimu. Vis tik advokato nuomone, tik iš kaltinime nurodytų veiksmų, susijusių su dokumento pagaminimu, ir buvo galima spręsti, kad abu nuteistieji galėjo suvokti, jog sutartis yra netikra. Vien tik dokumento panaudojimas niekaip nepatvirtina, kad nuteistieji veikė tiesiogine tyčia. I. L. nuosekliai teigė, kad aptariamas dokumentas yra tikras, atspindintis realią faktinę situaciją (realius bendrovių turėtus sandorius) dokumentas. Įrodymų, paneigiančių nuteistojo I. L. parodymus, byloje nėra. Todėl I. L. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį išteisintinas.

10.       Nuteistojo gynėjas tikina, kad apkaltinamojo nuosprendžio išvados dėl nuteistojo I. L. dalyvavimo bendrininkų grupės veikloje yra nepagrįstos išsamiu visų bylos aplinkybių ištyrimu bei įrodymų viseto įvertinimu. Šioje baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų apie būtinąjį bendrininkavimo požymį – susitarimą tarp I. L. ir A. L. dėl konkrečių (ar bent jau bendrais bruožais numanomų) nusikalstamų veikų padarymo. Tariamas bendrininkavimas grindžiamas telefoninių pokalbių tarp dviejų brolių interpretacijomis, kurias pateikė pokalbius išklausę pareigūnai. Pirmosios instancijos teisme nebuvo patikrintas net šių telefoninių pokalbių leistinumo klausimas, nebuvo išklausyti visi telefoniniai pokalbiai. Neaišku, ar į baudžiamąją bylą įdėti visi kaltinamųjų pokalbiai, ar tik atrinkti selektyviai, taip pat neaišku, ar šie pokalbiai nėra ištraukti iš konteksto. Bet kuriuo atveju abu nuteistieji pirmosios instancijos teisme išsamiai paaiškino pokalbių aplinkybes, nes tik patys pokalbio dalyviai ir gali žinoti tikrąjį pokalbio turinį. Be to, bendrininkavimo nusikaltimo sudėtis reikalauja ir kitų objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių, kurių akivaizdžiai šioje byloje nenustatyta. Byloje neįrodytas nei bendrininkų grupės buvimas (BK 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ši bendrininkavimo forma reikalauja bent dviejų vykdytojų, o byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad A. L. neatliko jokių vykdytojo veiksmų), nei I. L. dalyvavimas jam inkriminuotų veikų padaryme.

11.       Skunde aiškinama, kad baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, kur, kokioje vietoje, kokiu būdu I. L. (vienas pats ar kartu su A. L.) paslėpė dviejų bendrovių buhalterinius dokumentus. Pabrėžiama, kad kiekvienas nusikalstamos veikos požymis turi būti nustatytas remiantis ne prielaidomis, o abejonių nekeliančiais įrodymais. Šis imperatyvus reikalavimas taikytinas pagrindiniam ir vieninteliam inkriminuotam nusikaltimo sudėties požymiui – pavojingai veikai. Šiuo atveju, remiantis skundžiamo nuosprendžio konstrukcija, t. y. nesant tinkamų, teisiškai racionalių motyvų dėl I. L. inkriminuoto būtinojo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto požymio – tyčinio buhalterinių dokumentų slėpimo, lieka nepaneigta neatsargios veikos – buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo galimybė, kas atitinka BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių visumą.

12.       Nuteistojo gynėjas pastebi, kad I. L. davė išsamius parodymus apie tai, jog UAB „G. G.“ pardavimas Rusijos Federacijos piliečiui buvo realus. Dėl kaltinimo, susijusio su UAB „B. G.“ baudžiamojoje byloje apskritai, nėra nė vieno liudytojo, telefoninio pokalbio, vaizdo ir (ar) garso įrašo apie tai, kad I. L. (kaip ir A. L.) buvo susiję su šia įmone. Apklausta kaip liudytoja UAB „B. G.“ finansininkė paaiškino, kad šios įmonės dokumentų atsiimti buvo atvažiavę kiti asmenys, ne nuteistieji. Manytina, kad šioje dalyje apkaltinamasis nuosprendis yra visiškai nepagrįstas, o I. L. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

13.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė teisiškai reikšmingų motyvų dėl byloje pareikšto Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinio ieškinio išsprendimo. Sprendimas priteisti iš I. L. solidariai su A. L. priteisti 142370,25 Eur padarytą turtinę žalą yra apskritai nepagrįstas. Skundžiamo nuosprendžio argumentai, susiję su civilinio ieškinio tenkinimu, yra abstraktūs ir bendro pobūdžio. Baudžiamojoje byloje iš tikrųjų nėra ginčo dėl to, kad UAB „A.“ yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro, tačiau šis faktas savaime neleidžia konstatuoti, kad už (galimą) šios bendrovės mokestinių prievolių neįvykdymą atsakingas I. L. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad I. L. ir A. L. nusikalstamą veikimą juridinio asmens UAB „A.“ naudai bei turtinės žalos valstybei atsiradimą sieja priežastinis ryšys. Vis tik ši išvada prieštarauja paties pirmosios instancijos teismo sprendimui išteisinti I. L. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl jam inkriminuoto apgaulingo UAB „A.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. BPK 109 straipsnis civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje sieja tik su kaltinamojo padaryta nusikalstama veika. Išteisinus I. L. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingo UAB „A.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, teisinio pagrindo tenkinti baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį dėl (galimai) UAB „A.“ padarytos žalos, nebeliko. Skundžiamame nuosprendyje nustatytos aplinkybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, taip pat negali būti pagrindu tenkinti pareikštą civilinį ieškinį. Apkaltinamajame nuosprendyje nėra net menkiausios užuominos, kad I. L. iš veiklos, susijusios su UAB „G. G.“, gavo neteisėtas pajamas. Visos jo sąsajos su UAB „A.“, kiek jos liečia šios bendrovės mokestines prievoles, apkaltinamajame nuosprendyje paneigtos.

14.       Advokato įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas Valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštą civilinį ieškinį, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 straipsnį, BPK 109 straipsnį bei 115 straipsnio 1 dalį. Civilinį ieškinį baudžiamajame procese gali pareikšti tik asmuo, kuris turtinės ar neturtinės žalos patyrė dėl nusikalstamos veikos. Baudžiamosiose bylose gali būti priteisiama tik ta žala, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. I. L. inkriminuota BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyta veika — dokumentų suklastojimas yra apibrėžiama formalia nusikaltimo sudėtimi, nesukurianti jokių nusikalstamų padarinių, todėl jokios žalos dėl šios veikos padarymo neatsirado. Dėl inkriminuoto sukčiavimo, teisinis santykis atsirado tik tarp jo ir UAB „G. G.“ bei UAB „B. G.“, kurioms Valstybinė mokesčių inspekcija jokių mokestinių pretenzijų šioje baudžiamojoje byloje neturi. UAB „A.“ nėra šio teisinio santykio dalyvė, todėl jai neatsiranda iš šio teisinio santykio jokių teisių ir pareigų, todėl nėra pareigos atlyginti tariamą žalą. I. L. išteisinus pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl jam inkriminuoto UAB „A.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, išvis išnyko bet kokios prielaidos dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos pareikšto civilinio ieškinio pagrįstumo.

15.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas praėjus beveik devyniems metams nuo pranešimo apie įtarimą I. L. įteikimo ir pastarojo sulaikymo. Aplinkybė, kad nuteistajam baudžiamoji byla buvo atskirta į atskirą tyrimą tik 2020 metais, šiuo atveju jokios reikšmės sprendžiant apie proceso trukmės atitikimą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) suformuluotiems teisingo proceso kriterijams, neturi. Tokia proceso trukmė, remiantis EŽTT praktika, gali būti pripažįstama nepateisinamu delsimu, bylos vilkinimu, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą nebuvo operatyvūs, Dėl to per visą bylos ikiteisminio tyrimo, teisminio nagrinėjimo laikotarpį I. L. dėl jam paskirtų kardomųjų priemonių patyrė didelių laisvės suvaržymų, netikrumą dėl procesinės padėties. Bylos ikiteisminis tyrimas ir nagrinėjimas užsitęsė išimtinai valstybės institucijų iniciatyva. Baudžiamasis procesas truko nepateisinamai ilgai, todėl I. L. paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, turėtų būti ženkliai sušvelnintos.

16.       Apeliaciniame skunde nuteistasis A. L. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 3 d. nuosprendį, kuriuo jis nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, jam nepadarius veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), Valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštą civilinį ieškinį atmesti arba palikti nenagrinėtą.

17.       Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos yra prieštaringos – neaišku, kokie konkretūs veiksmai yra priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais ar susiję su UAB „A.“ sandoriais su UAB „G. G.“, ar su UAB „A.“ sandoriais su UAB „B. G.“, ar kiti veiksmai. Skundžiamo nuosprendžio parašomoji dalis, susijusi su nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje, rodo, kad tariamai padarytos nusikalstamos veikos mechanizmas nenustatytas, ši nuosprendžio dalis yra prieštaringa.

18.       Skunde tvirtinama, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, išdėstant įrodyta pripažintos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, aplinkybes, kaip ir BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos atveju, nebuvo atskleistas objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis – pavojinga veika, bei būtinasis subjektyvusis BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymis – tyčia. A. L. teigia, kad jis buvo nuteistas už tai, jog paslėpė UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ buhalterinės apskaitos dokumentus. Pagal įstatymo prasmę ir teismų praktiką apskaitos dokumento paslėpimas – tai veiksmai, kai dokumentas slepiamas turint tikslą, kad juo nebūtų pasinaudota tikrinant asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Vis tik jokiomis įrodinėjimo priemonėmis byloje nebuvo nustatyta, kur, kokioje vietoje, kokiu būdu buvo paslėpti dviejų bendrovių buhalteriniai dokumentai. Nesant tinkamų, teisiškai racionalių motyvų dėl nuteistajam inkriminuoto būtinojo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto požymio – tyčinio buhalterinių dokumentų slėpimo, lieka nepaneigta neatsargios veikos – buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo galimybė, kas atitinka BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių visumą. Vienas iš BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos neatsargios veikos objektyviųjų požymių yra buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas, kuris suprantamas kaip norminiais aktais nustatytos šių dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikymas. A. L. iš esmės buvo inkriminuojami buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarką nustatančių teisės aktų pažeidimai. Taigi kyla klausimas, nuo kokios veikos, nuo kokių konkrečiai inkriminuotų nusikaltimo sudėties požymių ir elementų A. L. turėjo gintis, jei apkaltinamajame nuosprendyje jie yra prieštaringi, persipinantys tarpusavyje ir netgi apimantys keliuose BK straipsniuose.

19.       Apeliantas aiškina, kad nei jis nei I. L. nebuvo kaltinami ir nėra nuteisti už suklastotų ar žinomai neteisingų PVM sąskaitų-faktūrų panaudojimą ar jų įtraukimą į UAB „G. G.“, UAB „B. G.“ ar UAB „A.“ buhalterinę apskaitą. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta nė vienos PVM sąskaitos-faktūros suklastojimo. Tuo tarpu sukčiavimas PVM srityje (panaikinant turtinę prievolę ar išvengiant turtinės prievolės) paprastai padaromas kaltininkui klastojant PVM sąskaitas-faktūras (pavyzdžiui, PVM sąskaita-faktūra įforminant realiai neįvykusius sandorius dėl prekių tiekimo ar paslaugų teikimo), po to šių suklastotų PVM sąskaitų-faktūrų duomenis įtraukiant į bendrovės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaraciją, taip padidinant pirkimo PVM ir kartu sumažinant mokėtiną į biudžetą PVM sumą Tokių veikos kvalifikavimui būtinų aplinkybių šioje byloje nenustatyta.

20.       Skunde pastebima, kad sukčiavimo būdas – suklastoto dokumento panaudojimas pagal pirmosios instancijos teismo išvadas pasireiškė tuo, jog A. L. (kartu su I. L.) panaudojo kompiuterinės technikos pagalba pagamintą žinomai netikrą 2013 m. kovo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2013/03/04/1, sudarytą tarp UAB „A.“ ir UAB „G. G.“ dėl prekių pirkimo-pardavimo. Vis tik šiuo atveju nėra aišku, ar ši sutartis buvo įtraukta į kurios nors iš bendrovių buhalterinę apskaitą. Be to, nei iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių nėra aišku, kaip ši sutartis priežastiniu ryšiu susijusi tuo, kad UAB „A.“ naudai buvo panaikinta 142,370,25 Eur PVM mokėjimo prievolė. Šios sutarties turinys neleidžia spręsti apie tai, kad visi būsimieji prekių pirkimai-pardavimai tarp UAB „A.“ ir UAB „G. G.“, atlikti po 2013 m. kovo 4 d., bus fiktyvūs, neteisėti ir pan. Taigi nėra nustatytas pagrindinis BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymis – pavojinga veika.

21.       Nuteistasis tvirtina, kad byloje esantys duomenys leidžia padaryti vienareikšmišką išvadą, jog jo veiksmuose nėra ir jokių kitų BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių ir elementų. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys neleidžia daryti išvados, kad savo veiksmais nuteistasis, vykdydamas verslą, ketino panaudoti ar panaudojo apgaulę prieš Valstybinę mokesčių inspekciją ar kitus subjektus. A. L. nėra ir niekada nebuvo kaltinamas tuo, kad pats asmeniškai (ar kartu su I. L.) neteisėtai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, ar kažkokį kitą, nusikalstamu būdu įgytą turtą. Byloje nustatyta, kad jokios neteisėtos turtinės naudos nei iš UAB „G. G.“, nei iš UAB „B. G.“, nei iš UAB „A.“ nuteistasis niekada negavo ir tuo nebuvo kaltinamas. Jau vien ši aplinkybė leidžia abejoti tuo, kad A. L. (kaip ir I. L.), neturėdami jokio suinteresuotumo, nusikalstamai veiktų UAB „A.“ naudai.

22.       A. L. atkreipia dėmesį į tai, kad sukčiavimas padaromas tik veikiant tiesiogine tyčia. Jokių įrodymų dėl tiesioginės tyčios apgaule suklaidinti Valstybinę mokesčių inspekciją ir tokiu būdu kito asmens naudai panaikinti turtinę prievolę dėl PVM mokėjimo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepateikta. A. L. skunde, kaip ir I. L. gynėjo skunde, nurodoma, kad civilinis ieškovas ieškinį dėl padarytos 142370,25 Eur turtinės žalos pareiškė tik 2020 m. rugsėjo 25 d., tuomet, kai gavo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštą. Tuo tarpu UAB „G. G.“, dėl kurios veiklos 2013 metais neva ši prievolė kilo, buvo likviduota dar 2017 metais, ir Valstybinė mokesčių inspekcija šiai įmonei neturėjo jokių pretenzijų nei dėl vykdomos veiklos, nei dėl pajamų deklaracijų. Valstybinė mokesčių inspekcija nereikalavo nei kokių nors mokestinių nepriemokų, nei delspinigių.

23.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamojoje byloje esantys duomenys neleidžia abejoti UAB „G. G.“ ir UAB ,,A.“ sandorių realumu. Skunde aptariami tie patys duomenys (nurodyti procesinio sprendimo 8 pastraipoje), kaip ir I. L. gynėjo apeliaciniame skunde, taip pat pabrėžiama, kad A. L. niekada neturėjo jokių minėtų įmonių elektroninės bankininkystės duomenų. Taigi A. L. veiksmuose nėra nei BK 182 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties būtinojo požymio – apgaulės, nei kito būtinojo požymio – tiesioginės tyčios.

24.       Apeliaciniame skunde dėstomi tokie patys argumentai, susiję su A. L. nuteisimu pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, kaip ir I. L. gynėjo apeliaciniame skunde, pažymima, kad A. L. apskritai nieko nežinojo apie 2013 m. kovo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2013/03/04/1 tarp UAB „A.“ ir UAB „G. G.“, įrodymai, kurie paneigtų A. L. teiginį apie tai, kad jis nieko nežinojo apie 2013 m. kovo 4 d. sutartį, skundžiamame nuosprendyje nenurodyta. Be to, nuteistajam nėra aišku ne tik kuo grindžiamas jo dalyvavimas padarant aptariamą nusikalstamą veiką, bet ir tai, kuo remiantis buvo nustatytas kvalifikuojantis požymis, t. y. didelė žala. Jeigu pirmosios instancijos teismas preziumavo, kad veika pagal BK 300 straipsnio 3 dalį kvalifikuotina, nes sutarties pagrindu buvo panaikinta didelės vertės turtinė prievolė, tuomet toks veikos kvalifikavimas pažeidžia non bis in idem (dvigubo nubaudimo draudimo) principą, nes didelė turtinė žala jau yra BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymis.

25.       A. L. nurodo, kad PVM sukčiavimo bylose esminis momentas, leidžiantis pripažinti asmens atliktus veiksmus bendrininkavimu PVM sukčiavime, yra bendra tyčia, apimanti neteisėtą PVM lėšų įgijimą iš valstybės biudžeto arba PVM prievolės valstybės biudžetui panaikinimą arba išvengimą. Nenustačius atskiro schemos dalyvio tyčios gauti sau ar kitam asmeniui turtinės naudos apgaule, jis gali atsakyti tik už tuos veiksmus, kuriuos jo tyčia apėmė, pavyzdžiui, dokumentų suklastojimą, apgaulingą ar aplaidžią apskaitą ir kt. Šioje baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų apie būtinąjį bendrininkavimo požymį – susitarimą tarp A. L. ir I. L. dėl konkrečių (ar bent jau bendrais bruožais numanomų) nusikalstamų veikų padarymo. Baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad byloje neįrodytas nei bendrininkų grupės buvimas, nei nuteistojo dalyvavimas nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, padaryme.

26.       Apeliantas yra įsitikinęs, kad jis buvo nepagrįstai nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, skunde dėstomi argumentai (aptarti šio procesinio sprendimo 12 punkte) yra tokie patys, kaip ir I. L. gynėjo apeliaciniame skunde. Taip pat apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio klausimą ir dėsto analogiškus argumentus (aptarti šio procesinio sprendimo 13 ir 14 punktuose) kaip ir I. L. gynėjo apeliaciniame skunde.

27.       Teismo posėdžio metu nuteistųjų gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti. Nuteistųjų gynėjas papildomai nurodė, kad apeliacinės instancijos teisme pateikta UAB „Verus auditus“ 2023 m. vasario 22 d. specialisto išvada Nr. 02/22 ir posėdžio metu apklausto, šią išvadą teikusio specialisto, Česlovo Maculevičiaus paaiškinimai patvirtina, kad UAB „G. G.“ vykdė realią ūkinę – finansinę veiklą. UAB „G. G.“ buvo aktyvus tarpininkas tarp prekių pardavėjų ir prekių pirkėjo – UAB „A.“. UAB „G. G.“ rūpinosi prekių gabenimu, jų sandėliavimu bei logistika. Šios aplinkybės paneigia pirmos instancijos teismo išvadas, jog UAB „G. G.“ buvo realios ūkinės – finansinės veiklos nevykdanti bendrovė, kad ji buvo tik priemonė nusikalstamai veikai padaryti.

28.       Teismo posėdžio metu nuteistieji prašė apeliacinius skundus tenkinti. Nuteistieji akcentavo, kad jie nusikaltimų nepadarė, jokios finansinės naudos negavo. Bandė pradėti verslą, norėjo prekiauti buitine technika. Savo vardu bendrovių UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ neregistravo dėl turimų skolų antstoliams.

29.       Prokuroras ir civilinio ieškovo atstovas prašė apeliacinius skundus atmesti.

 

III.                      Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

 

Nuteistųjų apeliaciniai  skundai tenkintini iš dalies.

30.       Apeliaciniais skundais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas dėl I. L. ir A. L. pripažinimo kaltais dėl bendrininkų grupėje, panaudojant suklastotą dokumentą, įvykdyto sukčiavimo, pasireiškusio apgaule UAB „A.“ naudai panaikinant didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į biudžetą pridėtinės vertės mokestį bei dėl UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ buhalterinių dokumentų paslėpimo. Taip pat keliamas klausimas dėl turtinės žalos priteisimo iš nuteistųjų pagrįstumo ir paskirtų bausmių teisingumo. Abu apeliaciniai skundai iš esmės grindžiami tais pačiais argumentais, kuriais išreiškiama  nuteistųjų ir jų gynėjo nuomonė dėl įrodymų vertinimo, kartu atkreipiant dėmesį, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pažeista nuteistųjų teisė į teisminę gynybą.

31.       Apeliacinės instancijos teisme pakartotinai išanalizavus byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą bei papildomai atlikus įrodymų tyrimą, siekiant pašalinti bet kokias kilusias abejones, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinių skundų argumentai pagrįsti tik iš dalies. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą dėl I. L. ir A. L. kaltės, padarius jiems  inkriminuotus nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, tačiau be pagrindo nuteistųjų veiksmus – suklastoto dokumento panaudojimą vykdant sukčiavimą, kvalifikavo kaip atskirą nusikaltimą, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 3 punktas ir 4 punktas).

 

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje

32.       Nuteistųjų I. L. ir A. L. apeliaciniuose skunde prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nuteistuosius dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje išteisinti, nes jų veiksmuose nėra nusikalstamos veikos požymių. Teigiama, kad tiek I. L. tiek A. L. veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti kaip sukčiavimas. Akcentuojama, kad kaltinime, kaip suklastota, nurodyta 2013 m. kovo 4 d. pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 2013/03/04/1 atspindėjo realią faktinę situaciją, o UAB „G. G.“ buvo realią ūkinę – ekonominę veiklą vykdanti bendrovė. Prekyba tarp UAB „G. G.“ ir UAB „A.“ buvo tikra, o ne tariama.

33.       Teisėjų kolegija, atsakydama į šį apeliacinių skundų argumentą pažymi, kad BK 182 straipsnyje numatyta nusikalstama veika (sukčiavimas) objektyviai gali pasireikšti alternatyvių veikų padarymu, t. y.: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad veikos, kuri reiškiasi suklastotų dokumentų panaudojimu siekiant apgaule sumažinti į biudžetą mokėtiną PVM, turi būti kvalifikuojamas kaip sukčiavimas, apgaule panaikinant turtinę prievolę. Šiuo atveju į biudžetą dėl apgaulės dar nesumokėta PVM dalis nelaikoma valstybės nuosavybe ir asmens veiksmai, kai apgaule išvengiama šio mokesčio sumokėjimo, negali būti vertinami kaip svetimo, t. y. valstybei nuosavybės teise priklausančio turto įgijimas apgaule. Ši praktika suformuota, atsižvelgus į PVM mokėjimo teisinio reguliavimo specifiką ir galimybę suklastotų sąskaitų faktūrų ir PVM deklaracijų pagrindu sukurti fiktyvią teisę į šio mokesčio sugrąžinimą (tiesiogiai ar užskaitos būdu). Pažymėtina, kad tokiomis veikomis iš esmės fiktyviu pagrindu (imituojant sandorius, pagal kuriuos neva sumokėtas pirkimo PVM, šiais tikslais kuriant jokios veiklos nevykdančias įmones ir pan.) grobiamos valstybės biudžeto lėšos. Taigi tokia veika pagal teismų praktiką paprastai laikoma sukčiavimu panaikinant turtinę prievolę – asmens (fizinio ar juridinio) turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu, pavyzdžiui fiktyviais atskaitos ir įskaitos būdais likviduojamas ar sumažinamas į biudžetą mokėtinas PVM (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-222/2018

34.       Šioje baudžiamojoje byloje I. L. ir A. L. pirmosios instancijos teismo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteisti būtent už mokestinį sukčiavimą, kuris pasireiškė realios ūkinės veiklos nevykdančių juridinių asmenų (UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“) panaudojimu imituojant tariamą prekybą ir tariamus tarpusavio atsiskaitymus tarp UAB „A.“, kaip pirkėjo, ir UAB „G. G.“, kaip tiekėjo (pardavėjo), siekiant padidinti UAB „A.“ PVM atskaitą ir tokiu būdu panaikinant prievolę į Lietuvos Respublikos biudžetą sumokėti PVM. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas Skundžiamą nuosprendį, nustatė, kad UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ buvo realios ūkinės veiklos nevykdančios ir valstybei privalomų mokesčių nemokančios bendrovės, kurias valdė ir kontroliavo nuteistieji. Taigi sprendžiant klausimą, ar A. L. ir I. L. pagrįstai nuteisti už mokestinį sukčiavimą, teisiškai reikšminga yra tai, ar prekių tiekimas ir atsiskaitymai už prekes pagal 2013 m. kovo 4 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2013/03/04/1 tarp UAB „A.“, kaip pirkėjo, ir UAB „G. G.“, kaip pardavėjo, buvo realūs, ar prekyba tarp šių Lietuvos Respublikoje registruotų juridinių asmenų buvo imituojama (tariama) siekiant neteisėtai padidinti UAB „A.“ PVM atskaitą ir sumažinti nuo pardavimų mokėtiną PVM, tokiu būdu apgaule UAB „A.“ naudai panaikinant didelės vertės turtinę prievolę valstybei.

35.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistieji, žinodami, jog UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ realios ūkinės veiklos nevykdo, realiai prekes įgiję iš realią veiklą vykdančių Lenkijos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos  subjektų, šias prekes į Lietuvos Respubliką importavo su 0 procentų PVM tarifu, vėliau UAB „A.“ vardu tas pačias prekes pardavė Lietuvos Respublikos ūkio subjektams su 21 procento PVM tarifu, kurį UAB „A.“ privalėjo sumokėti į valstybės biudžetą, tačiau, siekdami neteisėtai padidinti UAB „A.“ pirkimų PVM atskaitą, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis imitavo, jog prekės, kurios, kaip jau minėta, realiai įgytos iš veiklą vykdančių Europos Ekonominės bendrijos ūkio subjektų, neva buvo perkamos iš UAB „G. G.“, į tariamą prekių įsigijimo grandinę įtraukiant ir UAB „B. G.“.

36.       Pirmos instancijos teismo išvados, kad UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ nevykdė realios veikos, o buvo panaudotos imituojant prekybą su UAB „A.“, taip siekiant jos naudai panaikinti didelės vertės turtinę prievolę, pagrįstos visapusiška ir išsamia visų bylos aplinkybių analize, įrodymai įvertinti laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų, todėl apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmos instancijos teismo išvadomis, jų nekartos, tik dar kartą akcentuos esmines bylos aplinkybes, patvirtinančias I. L. ir A. L. kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad su UAB „A.“  ūkines operacijas turėjusi UAB „G. G.“ ir mokestinio sukčiavimo grandinėje panaudota UAB „B. G.“, kurias per fiktyvius vadovus kontroliavo I. L. ir A. L., buvo ūkinės finansinės veiklos nevykdančios ir valstybei privalomų mokesčių nemokančios bendrovės. UAB „G. G.“ direktorė G. B. apklausta pirmos instancijos teisme nurodė, kad bendrovės direktore tapti paprašė jos buvęs žentas A. L.. Prieš jai tampant direktore, ji kažką pasirašė, kartu su A. L. ir I. L. buvo VĮ „Registrų centre“, taip pat kažkokiame banke, kur bendrovės vardu atidarė sąskaitą. Gautus dokumentus ir išduotus kodų generatorius atidavė arba I. L., arba A. L. Įmonės vardu ji jokių veiksmų neatliko, tik pasirašinėdavo I. L. arba A. L. pateiktus dokumentus. UAB „G. G.“ akcininkas S. M., apklaustas pirmos instancijos teisme, parodė, kad bendrovės akcininku jo paprašė tapti jo draugas I. L., su kuriuo mokėsi vienoje mokykloje. Liudytojas N. J., apklaustas pirmos instancijos teisme, parodė, kad I. L. jam pasiūlė tapti UAB „B. G.“ akcininku ir direktoriumi. Už tai žadėjo pinigų. Tuo metu neturėjo darbo, piktnaudžiavo alkoholiu, trūko pinigų, todėl sutiko. I. L. sakė, kad jam nieko nereikės daryti, o visus reikalus tvarkys pats I. L. Pasirašė, kaip suprato, bendrovės pirkimo dokumentus, vėliau su I. L. vyko į VĮ „Registrų centrą“, į banką, kur bendrovės vardu atidarė sąskaitą. Banke išduotą sąskaitos kodų generatorių ir kitus dokumentus atidavė I. L. Būdamas bendrovės direktoriumi nevykdė jokių sandorių, neatliko mokėjimų. Taigi bendrovių vadovai, nurodyti viešuosiuose registruotuose, buvo fiktyvūs, realiai neatliekantys juridinių asmenų vadovų funkcijų, o bendroves realiai kontroliavo nuteistieji. Nors nuteistieji nurodė, kad bendrovių valdymą kitų asmenų vardu organizavo siekdami išvengti priverstinio skolų išieškojimo, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi, kad duomenų apie antstolių pradėtas vykdomąsias bylas nuteistųjų ar bent vieno iš jų atžvilgiu byloje nėra, o bendrovių veiklos, įskaitant ir vadovavimą, fiktyvumą patvirtina ir kiti bylos duomenys (bus aptarti vėliau), sprendžia, kad tokiu būdu nuteistieji siekė neatskleisti (paslėpti) savo tapatybių nusikalstamos veikos įgyvendinime. Tai, kad UAB „G> G.“ ir UAB „B. G.“ buvo realios ūkinės veiklos nevykdančios bendrovės, patvirtina ne tik aptartos aplinkybės dėl vadovų ir akcininkų fiktyvumo, bet ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gauti duomenys. Telefoninio pokalbio tarp I. L. ir A. L. metu, I. L. siūlo prekes pirkti „per (duomenys neskelbtini)“ (10 t., b. l. 24). Kito pokalbio metu nuteistieji jau tariasi, kaip bendroves fiktyviai perleisti asmeniui iš Rusijos, kuris niekur neišlenda, I. L. aiškina A. L., kad reikia tartis su teisininkais, kad viskas butų padaryta taip, kad „nebūtų problemų, kai išeis ant direktoriaus“ (10 t., b. l. 25). Kitame pokalbyje nuteistieji tariasi, kad prieš išsiunčiant dokumentus rusams pasirašyti, ant bendrovės reikia „užmesti daugiau mėšlo, daugybė skolų kokių...ką nors prasukti, kad dėl visų amžinų skolų, kurios bus, (duomenys neskelbtini)bus kaltas“ (10 t., b. l. 22). Dar viename pokalbyje tarp nuteistųjų I. L. A. L. sako, kad „galbūt mums paruošti pardavimo dokumentus ir šitos... (duomenys neskelbtini)“, A. L. paklausus „Išsigandai?“, I. L. nurodo „nu, kad visai ramiai miegoti, žinai“, po ko A. L. pritardamas priduria, „tik vis tiek reikia ten viską išvalyti“ (10 t., b. l. 41). Tai, kad UAB „B. G.“ kaip ir UAB „G. G.“ buvo realios veiklos nevykdančios bendrovės, o naudojamos tik imituojant tariamus pirkimus, siekiant galiojančio teisinio – mokestinio reguliavimo pagrindu, fiktyviai padidinti UAB „A.“ PVM atskaitą, patvirtina ir tai, kad UAB „G. G.“ neturėjo nei žmogiškųjų, nei finansinių išteklių realiai ekonominei – ūkinei veiklai vykdyti. Atliekant elektroninių ryšių kontrolę užfiksuotas I. L. pokalbis su D. J., kurio metu D. J. informuoja I. L., kad kurjerių tarnyba UPS pristatė iš siuntėjo Y. prekes, tačiau jų neatiduoda. I. L. pasipiktinus, kodėl, D. J. atsako „Tai parodyk darbo pažymėjimą, kad tu (duomenys neskelbtini). Įsivaizduok dabar tu atvažiuoji į kažkokį ofisą, nei iškabų, nei nieko, atiduodi 500 iPhone“. Kito pokalbio metu D. J. informuoja I. L., kad siekiant atsiimti prekes „I. rašo įgaliojimą nuo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), O., kad ji gali priiminėti prekes“ (10 t., b. l. 76). Svarbu paminėti tai, kad tiek įgaliojimą rašiusi I. (I. S.), tiek įgaliojimą atsiimti prekes UAB „G. G.“ vardu gavusi O. (O. K. (G.) buvo UAB „A.“ darbuotojos, kurios apklaustos pirmosios instancijos teisme parodė, kad apie UAB „G. G.“ nieko nežino. Šios aplinkybės patvirtina, kad UAB „G. G.“ ne tik kad nebuvo atsakingų asmenų, kurie turėtų galimybes priimti siunčiamas prekes, kas bent iš dalies patvirtintų bendrovės veiklos realumą, tačiau nebuvo net asmenų, kurie galėtų UAB „G. G.“ vardu parašyti įgaliojimą atlikti tam tikrus veiksmus, įskaitant prekių atsiėmimą. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes, UAB „G. G.“ ir UAB „A.“ prekių pristatymo adresą buvo nurodę tą patį, bendrovių dokumentai ir antspaudai, taip pat buvo laikomi tose pačiose patalpose, o prekių pirkimą ir pristatymą kontroliavo tie patys asmenys – nuteistieji I. L. ir A. L. (10 t., b. l. 48, 76). Tai, kad UAB „G. G.“ buvo tik priedangos bendrovė (tarpinė grandis) siekiant fiktyviai padidinti UAB „A.“ PVM atskaitą, vieno užfiksuoto pokalbio metu netiesiogiai pripažino ir nuteistasis A. L., kuris, prašydamas I. L. atspausdinti įgaliojimą, nurodė, kad „ten jie galvoja, kad (duomenys neskelbtini) tai atskira kompanija“ (10 t., b. l. 47). Bylą nagrinėjant teisme nuteistieji nurodė, kad prekių pirkimas ir atsiskaitymas tarp UAB „G. G.“ ir UAB „A.“ buvo realūs, kad neva UAB „G. G.“ teikė tarpininkavimo paslaugas UAB „A.“ įsigyjant prekes iš užsienyje veikiančių verslo subjektų. Šiuos nuteistųjų parodymus paneigia ne tik anksčiau aptarti įrodymai, bet ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau VMI) pateikti duomenys (2 t., b. l. 1 – 91). Iš VMI pateiktos informacijos matyti, kad 2013 metais tiek UAB „A.“, tiek UAB „G. G.“ prekių tiekimus deklaravo tie patys Lenkijos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos PVM mokėtojai (A. S. A., Z. S., T. M., AFG C., Y. G., T. t. G.), kas reiškia, kad UAB „A.“ tuo pačiu laikotarpiu su tais pačiais tiekėjais bendradarbiavo  ir tiesiogiai ir per tarpininkus. Vienintelis tokio ekonomine logika nepagrįsto  UAB „A.“ elgesio paaiškinamas – į realiai vykstančių sandorių grandinę įtraukus priedangos bendrovę (tarpinę grandį) UAB „G. G.“ fiktyviai padidinama UAB „A.“ PVM atskaita. Nustatytos ir aptartos aplinkybės patvirtina pirmos instancijos teismo išvadas, kad UAB „G. G.“ nevykdė realios veikos, o buvo panaudota imituojant prekybą su UAB „A.“, taip siekiant padidinti šios bendrovės PVM atskaitą. Taigi nustatytas faktines aplinkybes dėl UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ ekonominės – ūkinės veiklos fiktyvumo įvertinus bendrame kontekste su 2019 m. balandžio 12 d. specialisto išvadoje „Dėl UAB „A.“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 04/10-2-25-4151 konstatuotomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl A. L. ir I. L. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

37.       Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinių skundų argumentais, jog nuteistųjų veiksmuose nebuvo tyčios suklaidinti Valstybinę mokesčių inspekciją. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl tyčios turinio, sutinka, kad byloje pirmosios instancijos teismo pateiktas I. L. ir A. L. veiksmų tyčios aspektu vertinimas yra gan lakoniškas, tačiau Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymų visetu pagrįsta nuteistųjų kaltė, padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje. I. L. ir A. L. suvokimas iš esmės atskleistas byloje ištirtų įrodymų pagrindu surinktų duomenų visuma, analizuojant nuteistųjų veiksmus organizuojant fiktyvų UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ valdymą, elektroninių ryšių kontrolės metu gautus duomenis. Analizuojant šioje byloje nustatytas aplinkybes, nustatyta, kad nuteistieji savo veiksmais sudarė sąlygas įvykdyti aptariamą nusikalstamą veiką. Ir nors nuteistųjų aiškinimu, jie jokios materialinės naudos negavo, tačiau tarp jų veiksmų bei jais (veiksmais) padarytos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Protingas situacijos vertinimas leidžia daryti išvadą, jog kiekvienas suaugęs, pakaltinamas asmuo, organizuodamas fiktyvų bendrovių valdymą ir imituodamas jų veiklą prekių tiekimo grandinėje, bent jau bendrais bruožais suvokia savo veiksmų neteisėtumą. Šių argumentų pagrindu, teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo išvadomis, kad šioje byloje nustatyti ir įrodyti net tik nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje objektyvieji požymiai, bet ir nuteistųjų tyčia (subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis).

38.       Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką žinomai netikrų ar žinomai suklastotų dokumentų panaudojimas sukčiaujant papildomai pagal BK 300 straipsnį nekvalifikuojamas, nes netikri ar suklastoti dokumentai panaudojami kaip priemonė turtinei naudai gauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. balandžio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-82-699/2018). Nagrinėjamoje byloje I. L. ir A. L. pirmosios instancijos teismo nuteisti ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį už žinomai netikro dokumento - 2013 m. kovo 4 d. pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 2013/03/04/1 panaudojimą sukčiaujant, t. y. panaikinant turtinę prievolę UAB „A.“ naudai. Taigi pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikoje pateikto oficialaus teisės aiškinimo, nepagrįstai (pertekliniai) nuteistųjų I. L. ir A. L. veiksmus kvalifikavo dar ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, I. L. ir A. L. veiksmus iš BK 182 straipsnio 2 dalies ir BK 300 straipsnio 3 dalies perkvalifikuojant pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.  

Dėl bendrininkavimo

39.       Apeliaciniuose skunde nepagrįstai nurodoma, kad pirmos instancijos teismas be pagrindo pripažino, jog nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje buvo padaryta bendrininkų grupėje, nes, anot nuteistųjų, byloje nėra tiesioginių įrodymų apie būtinąjį bendrininkavimo požymį – susitarimą tarp I. L. ir A. L. dėl konkrečių (ar bent jau bendrais bruožais numanomų) nusikalstamų veikų padarymo.

40.       Teisėjų kolegija atsakydama į šį skundo argumentą pažymi, kad pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Bendrininkavimą apibūdina ir atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. gruodžio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279-697/2022; 2020 m. vasario 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-1-719/2020). Pažymėtina, kad, esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Bendravykdis yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2009 m. birželio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-197/2009; 2022 m. gruodžio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279-697/2022).

41.       Šio procesinio spendimo 36 punkte jau minėta, kad tiek I. L., tiek A. L. atliko aktyvius veiksmus organizuojant UAB „B. G.“ ir UAB „G. G.“, kurios, kaip jau nustatyta, buvo panaudotos nusikalstamos veikos įgyvendinime, valdymą per fiktyvius vadovus. Liudytoja G. B., apklausta pirmosios instancijos teisme, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad UAB „G. G.“ vadove jos paprašė būti A. L., ji pasirašydavo jo arba I. L. atvežtus dokumentus. Be to, iš elektroninių ryšių kontrolės metu gautų duomenų, kurie jau buvo aptarti šiame procesiniame dokumente, akivaizdu, kad A. L. ir I. L. aptardavo nusikalstamos veikos įgyvendinimo veiksmus, I. L. nurodydavo A. L., ką reikia padaryti siekiant išvengti galimo teisėsaugos institucijų persekiojimo, kaip ir kur iš fiktyvių bendrovių sąskaitų išgryninti pinigus. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad elektroninių ryšių kontrolės metu užfiksuoti pokalbiai tarp I. L. ir A. L. neginčijamai patvirtina, kad abu nuteistieji suvokė, kad daro nusikalstamą veiką bendrai. A. L. ir I. L. kalba apie dokumentų parengimą fiktyviam bendrovių pardavimui rusams (10 t., b. l. 22), aptaria nusikalstamos veikos įgyvendinimo schemą (10 t., b. l. 23, 30, 33, 34 – 35),  tariasi dėl teisininkų (advokatų), kurie galėtų suteikti konsultacijas dėl nusikalstamų schemų įgyvendinimo paieškos (10 t. 25, 55). Tai, kad abu nuteistieji suvokė, jog bendrai daro nusikalstamą veiką, patvirtina ir tai, kad nuteistieji, bendraudami tarpusavyje rūpinasi konspiracija, kalba apie tai, kad nuolat reikia keisti ne tik telefono SIM korteles, bet ir pačius telefono aparatus (t. 10, b. l. 47), ieško galimybių įdiegti programinę įrangą, kuri paslepia išmaniųjų įrenginių IP adresą (t. 10, b. l. 59). Šių argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nusikalstamą veiką I. L. ir A. L. padarė bendrininkų grupėje.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies

42.       Nuteistieji apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos pripažino kaltais pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ buhalterinių dokumentų paslėpimo. Nurodo, kad UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ pardavimas Rusijos Federacijos piliečiams buvo realus. Byloje nėra patikimų įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad jie tyčia paslėpė nurodytų bendrovių buhalterinius dokumentus.

43.       Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos apeliacinių skundų argumentus pažymi, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Be to, padarius šias veikas, būtini padariniai – dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

44.       I. L. ir A. L. nagrinėjamoje byloje buvo kaltinami ir vėliau nuteisti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad bendrininkų grupėje, ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje ir tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2013 m spalio 29 d. paslėpė UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl ko visiškai negalima nustatyti UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ veiklos, jų turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes  nurodytų bendrovių buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimas pasireiškė imituojant bendrovių perleidimą Rusijos Federacijos piliečiams. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka, joms pritaria, todėl atsakydama į apeliacinių skundų argumentus, pirmosios instancijos teismo išvadų nekartos, tik dar kartą akcentuos esmines aplinkybes, patvirtinančias I. L. ir A. L. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

45.       Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme I. L. ir A. L. neneigė, kad UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ tikrieji vadovai buvo būtent jie, t. y. iš esmės pripažino, kad yra tinkami subjektai BK 222 straipsnio 1 dalies prasme. Tai, kad nuteistieji I. L. ir A. L. bendrais veiksmais, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, paslėpė bendrovių buhalterinius dokumentus, patvirtina liudytojų G. B., N. J. parodymai, kurių turinys aptartas šio nuosprendžio 36 punkte. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad vykdant elektroninių ryšio priemonių kontrolę nustatyta, jog nuteistieji tariasi, kaip bendroves fiktyviai perleisti asmeniui iš Rusijos, kuris niekur neišlenda, I. L. aiškina A. L., kad reikia tartis su teisininkais, kad viskas butų padaryta taip, kad „nebūtų problemų, kai išeis ant direktoriaus“ (10 t., b. l. 25). Kitame pokalbyje nuteistieji tariasi, kad prieš išsiunčiant dokumentus rusams pasirašyti, ant bendrovės reikia „užmesti daugiau mėšlo, daugybė skolų kokių...ką nors prasukti, kad dėl visų amžinų skolų, kurios bus, (duomenys neskelbtini) bus kaltas“ (10 t., b. l. 22). Dar viename pokalbyje tarp nuteistųjų I. L. A. L. sako, kad „galbūt mums paruošti pardavimo dokumentus ir šitos...(duomenys neskelbtini)“, A. L. paklausus „Išsigandai?“, I. L. nurodo „nu, kad visai ramiai miegoti, žinai“, po ko A. L. pritardamas priduria, „tik vis tiek reikia ten viską išvalyti“ (10 t., b. l. 41). Iš A. L. ir I. L. pokalbių turinio matyti, kad jie 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutaria „perdaryti (duomenys neskelbtini) pardavimo dokumentus, tuos kuriuos atsiuntė advokatas, reikia viską pakeisti į (duomenys neskelbtini), tas pats advokatas kai mes pardavinėjom (duomenys neskelbtini), tai dabar reikia viską padaryti ant (duomenys neskelbtini) patiems, kam ten pinigus mokėti, pasakyti, kad dokumentai paruošti, neims gi tų pačių pinigų, nebent kokius 200, kad dokumentai suvaikščiotų“ (t. 10, b. l. 51). Taip pat elektroninių ryšių priemonių kontrolės metu užfiksuota, kaip nuteistieji tariasi dėl popieriaus naikinimo aparato įsigijimo, nutaria pirkti tą, kuris „ir su sąsagėlėm ir su papkėm, kad paskui nereiėtų nagų graužtis“ (t. 10, b. l. 55). Teisėjų kolegija elektroninių ryšių priemonių kontrolės metu gautus duomenis vertindama bendrai su liudytojų G. B., N. J., L. J. parodymais ir FNTT prie LR VRM specialisto išvadose Nr. 04/10-2-25-3731 ir Nr. 04/10-2-26-4326 konstatuotis aplinkybėmis, jas sugretindama su bendru šioje byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų kontekstu, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl I. L. ir A. L. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

Dėl civilinio ieškinio

46.       Šioje byloje į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą solidariai iš A. L. ir I. L. priteista 142 370,25 Eur nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio. Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su tokiu sprendimu ir nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, išteisinęs I. L. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingos UAB „A.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, be pagrindo tenkino civilinį ieškinį dėl UAB „A.“ padarytos žalos atlyginimo. Apeliantų teigimu, Skundžiamu nuosprendžiu nustatytos aplinkybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, taip pat negali būti pagrindas tenkinti civilinį ieškinį. Apeliacinės instancijos teisme nuteistųjų gynėjas papildomai nurodė, kad visi kreditoriniai reikalavimai, įskaitant ir valstybės, turėjo būti išspręstos UAB „A.“ bankroto byloje, todėl ir dėl to pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė civilinio ieškinio išsprendimą reglamentuojančias teisės normas.

47.       Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinių skundų argumentus dėl civilinio ieškinio išsprendimo pažymi, kad pagal BPK 109 straipsnio prasmę civilinis ieškinys baudžiamajame procese yra dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu, jeigu būtų nustatyta, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68-222/2018).  Taigi tais atvejais, kai reikalavimas įvykdyti mokestinę prievolę nėra teisiškai įmanomas, taikytinas civilinės atsakomybės institutas.

48.       Teisėjų kolegijos vertinimu šioje byloje anksčiau aptartos aplinkybės ir buvo nustatytos. I. L. ir A. L., organizuodami ir vykdydami UAB „G. G.“ bei UAB „B. G.“ kontrolę ir vadovavimą, imitavo tariamus UAB „A.“ prekių pirkimus iš Lietuvoje registruotos UAB „G. G.“, taip fiktyviai padidino UAB „A.“ PVM atskaitą ir sumažino nuo pardavimų mokėtiną PVM. Tokiu būdu juridinio asmens UAB „A.“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – mokėtiną į Lietuvos Respublikos biudžetą PVM – 142370,25 eurų. Taigi neteisėtai panaikinus šią mokestinę prievolę valstybės biudžetui buvo padaryta 142370,25 eurų žala. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi UAB „A.“ buvo iškelta bankroto byla, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartimi, ši bendrovė pripažinta bankrutavusia. 2017 m. rugpjūčio 24 d. buvo priimtas Vilniaus apygardos teismo sprendimas dėl juridinio asmens pabaigos. 2017 m. spalio 20 d. bendrovė išregistruota iš Juridinių asmenų registro. UAB „A.“ nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn, todėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau MAĮ) nustatyta tvarka tapo neįmanoma iš jos (bendrovės) išreikalauti mokestinės prievolės įvykdymo. Nurodytų aplinkybių pagrindu, laikantis šio nuosprendžio 47 p. aptartos teismų praktikos, civilinis ieškinys dėl valstybės biudžetui padarytos žalos atlyginimo buvo pagrįstai tenkintas šioje baudžiamojoje byloje.

49.       Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad atliekant dalinį įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, buvo apklaustas civilinės ieškovės atstovas, taip pat iš civilinio ieškovo buvo išreikalauti papildomi duomenys apie valstybės kreditorinių reikalavimų išsprendimą UAB „A.“ bankroto byloje. Iš civilinio ieškovo pateiktų papildomų dokumentų matyti, kad UAB „A.“ Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi iškėlus bankroto bylą, VMI bankroto byloje pateikė 26345,81 eurų (0,11 euro gyventojų pajamų mokesčio delspinigių, 24963,33 eurų PVM, 1382,37 eurų PVM delspinigių) dydžio kreditorinį reikalavimą, kuris bankroto byloje nebuvo dengiamas. 2017 m. spalio 20 d. UAB „A.“ išregistravus iš Juridinių asmenų registro, 2017 m. lapkričio 21 d. VMI sprendimu 26345,81 eurų mokestinė nepriemoka buvo nurašyta. Bankroto byloje kreditoriniai reikalavimai buvo reiškiami dėl 24963,33 eurų PVM nepriemokos, kuri susidarė per mokestinius laikotarpius nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d., nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d., bei nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d. (16 t., b. l. 40). Tuo tarpu civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje kildinamas iš to, kad UAB „A.“ per laikotarpį nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d. į apskaitą nepagrįstai įtraukė 142 370,25 eurų pirkimo PVM pagal UAB „G. G.“ įformintas PVM sąskaitas faktūras, kuriose įrašytos ūkinių operacijų turinys – prekių pardavimas, neatitinka tikrovės. Taigi kreditorinio reikalavimo dalykas bankroto byloje ir civilinio ieškinio dalykas šioje baudžiamojoje byloje skiriasi. Pareikšti reikalavimai nėra tapatūs. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad I. L. ir A. L. nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos valstybės biudžetui faktas buvo nustatytas tik šioje baudžiamojoje byloje priėmus apkaltinamąjį nuosprendį. Iki tol civilinis ieškovas neturėjo jokio teisinio pagrindo reikalauti iš UAB „A.“ atlyginti šią (142370,25 eurų) valstybės biudžetui padarytą turtinę žalą, todėl teigti, kad visi valstybės kreditoriniai reikalavimai turėjo būti išspręsti UAB „A.“ bankroto byloje nėra pagrindo.  

Dėl teisės į gynybą užtikrinimo

50.       Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad iš pirmosios instancijos teismo aprašyto nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, mechanizmo neįmanoma suprasti nusikalstamos veikos sudėties požymių. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes nėra aiškus nei turtinės prievolės atsiradimo, nei tariamo jos panaikinimo mechanizmas. Pirmosios instancijos teismas pradžioje konstatavo, kad piniginės prievolės panaikinimą lėmė PVM deklaracijų apie UAB „A.“ prekių įsigijimą iš UAB „G. G.“ pateikimas VMI, vėliau jau konstatavo, jog piniginės prievolės panaikinimą nulėmė neteisingų duomenų pateikimas apie UAB „A.“ prekių pirkimus iš UAB „B. G.“. Tokia apkaltinamojo nuosprendžio struktūra, anot apeliantų, pažeidžia jų teisę veiksmingai gintis nuo pareikštų kaltinimų ir teisę žinoti, už ką jie nuteisti. Teisėjų kolegija sutinka, kad aprašant nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, konkrečiai nurodant fiktyviai veikusius juridinius asmenis, buvo padarytas aiškus rašymo apsirikimas, bet tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nelėmė ir negalėjo lemti nuteistųjų teisės žinoti kuo jie kaltinami pažeidimą.

51.       Teisėjų kolegija atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus pažymi, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės). Teismas turi glaustai ir tiksliai išdėstyti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamai veikai kvalifikuoti ir bausmei parinkti reikšmingus faktus ir aplinkybes. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kai nusikalstamą veiką padarė keli asmenys, jų veika aprašoma bendrai, aiškiai nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Kai vienas ar grupė asmenų yra padarę kelias nusikalstamas veikas, kiekviena veika aprašoma atskirai. Paprastai laikytina netinkama teismų praktika, kai nuosprendžio aprašomojoje dalyje bendrininkų padarytos veikos aprašomos po kelis kartus kartojant tuos pačius veikos požymius kiekvienam bendrininkui atskirai, o ne sujungiant į visumą, kurioje be pasikartojimų bendrai būtų aprašyta bendrininkų padaryta veika, nuosekliai atskleidžiant tiek padarytos nusikalstamos veikos požymius, tiek kiekvieno bendrininko vaidmenį padarant šią veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2023 m. kovo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-719/2023).

52.       Skundžiamu nuosprendžiu du asmenys pripažinti kaltais dėl kelių nusikalstamų veikų. Veiksmai, už kuriuos skundžiamu nuosprendžiu I. L. ir A. L. pripažinti kaltais, aprašyti taip kaip reikalauja procesinis įstatymas: nuteistųjų veiksmai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, aprašyti bendrai, aiškiai nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką; kita nuteistiesiems inkriminuota nusikalstama veika (BK 222 straipsnio 1 dalis) aprašyta atskirai nuo nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, aiškiai nurodant kokiais konkrečiais bendrais nuteistųjų veiksmais ji pasireiškė. Taip pat skundžiamame nuosprendyje yra aiškiai nurodyta veikų padarymo vieta, laikas, būdas, įvardintos tiek nusikalstamų veikų pasekmės, tiek įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, taip pat nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai, todėl darytina išvada, kad skundžiamas nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

53.       Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme I. L. ir A. L. nurodė suprantantys, kuo yra kaltinami, vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, tiek I. L., tiek A. L. aktyviai gynėsi nuo pateiktų kaltinimų, teikė papildomus duomenis, uždavinėjo apklausiamiems asmenims logiškus, su pareikštais kaltinimais susijusius, klausimus, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pateikti kaltinimai I. L. ir A. L. buvo suprantami. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo pažeista nuteistųjų teisė žinoti kuo yra kaltinami.

54.       Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašant nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, yra padaryta aiški rašymo apsirikimo klaida. Pirmosios instancijos teismas, aprašydamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad turtinės prievolės panaikinimą nulėmė PVM deklaracijų, kuriose nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie UAB „A.“ prekių įsigijimą iš UAB „G. G.“, pateikimas Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau toliau nurodant (aprašant) didelės vertės turtinės prievolės panaikinimo mechanizmą, klaidingai nurodoma, kad nuteistieji imitavo tariamus UAB „A.“ prekių pirkimus iš Lietuvoje registruotos UAB „B. G.“ (pagal nustatytas aplinkybes turėtų būti UAB „G. G.“). Nustatytas aiškus rašymo apsirikimas nepaneigia šio nuosprendžio 52 – 53 punktuose pateiktų išvadų dėl teisės žinoti kuo kaltinamas užtikrinimo, jį ištaisius nesikeičia kaltinimo apimtis ir esmė, todėl šis netikslumas pašalintinas šiuo nuosprendžiu.

55.       Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad Skundžiamu nuosprendžiu I. L. buvo išteisintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingos UAB „A.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo (ši nuosprendžio dalis neskundžiama). Tuo pagrindu pirmosios instancijos teismas iš nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, aprašymo pašalino kaltinime nurodytas aplinkybes, jog A. L. ir I. L., veikdami bendrininkų grupėje 2013 m. sausio – spalio mėn. organizavo ir vykdė taip pat ir UAB „A.“  kontrolę, tačiau iš kaltinimo liko nepašalinta aplinkybė, jog nuteistieji vadovavimą juridiniams asmenims vykdė ir per UAB „A.“ direktorių  D. J. (mirė (duomenys neskelbtini)), nors, kaip jau buvo minėta, ši aplinkybė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepasitvirtino. Šis netikslumas laikytinas procesinio sprendimo surašymo/korektūros klaida, kuri nekeičia Skundžiamo nuosprendžio esmės, nesuvaržo nuteistųjų procesinių teisių įgyvendinimo, todėl šiuo nuosprendžiu pašalintina.

Dėl BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka gautų duomenų pripažinimo įrodymais    

56.       Apeliaciniuose skunduose nuteistieji nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl bendrininkavimo grindė telefoniniais pokalbiais, tačiau nepatikrino šių telefoninių pokalbių leistinumo. Be to, telefoniniai pokalbiai nebuvo išklausyti, todėl lieka neaišku, ar šie pokalbiai nėra ištraukti iš konteksto.

57.       Teisėjų kolegija šiuos apeliacinių skundų argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Nagrinėjamoje byloje kaip įrodymai buvo panaudoti duomenys, surinkti taikant procesinę prievartos priemonę, numatytą BPK 154 straipsnyje, kuri buvo sankcionuota Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjų 2013 m. gegužės 14 d. ir 2013 m. liepos 30 d. nutartimis, atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-00024-12 (14 t., b. l. 16 – 21). Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės 2020 m. rugsėjo 29 d. nutarimu, iš ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-00024-12, kurio metu buvo sankcionuotos procesinės prievartos priemonės, atskirtas ikiteisminis tyrimas, suteikiant jam Nr. 02-6-00062-20, kuriame buvo tiriamos I. L. ir A. L. padarytos nusikalstamos veikos, už kurias nuteistieji yra nuteisti Skundžiamu nuosprendžiu (1 t., b. l. 114). Taigi susiklostė procesinė situacija, kuomet vienoje baudžiamojoje byloje taikant procesines prievartos priemones gauta informacija buvo panaudota kitoje baudžiamojoje byloje. BPK 162 straipsnyje numatyta, kad vienoje baudžiamojoje byloje taikant procesines prievartos priemones surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą ikiteisminio tyrimo metu gali būti panaudota kitoje baudžiamojoje byloje tik aukštesniojo prokuroro nutarimu. Jeigu baudžiamoji byla yra teismo žinioje, sprendimas dėl informacijos panaudojimo kitoje baudžiamojoje byloje priimamas ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi. Šioje baudžiamojoje byloje aptartas procesinis reikalavimas pažeistas nebuvo, nes minėtus duomenis panaudoti nagrinėjamoje byloje buvo leista Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2021 m. sausio 20 d. nutarimu (10 t., b. l. 1-7). Teisėjų kolegija, darydama išvadą dėl BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka gautų duomenų pripažinimo įrodymais leistinumo aspektu, pažymi ir tai, kad tiek baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00024-12, kurioje buvo sankcionuotos procesinės prievartos priemonės, tiek šioje baudžiamojoje byloje buvo atskleistos tos pačios kategorijos, tuose pačiuose BK straipsniuose įtvirtintos nusikalstamos veikos. Abejose baudžiamosiose bylose buvo tiriamos, o vėliau nagrinėjamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, t. y. kurias tiriant gali būti naudojamos procesinės prievartos priemonės, numatytos BPK 154 straipsnyje.  Nurodytų teisnių ir faktinių argumentų pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad procesinių prievartos priemonių, numatytų BK 154 straipsnyje, taikymo metu gauti duomenys šioje baudžiamojoje byloje atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus leistinumo reikalavimus.

58.       Kartu teisėjų kolegija akcentuoja, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, kurio metu, be kita ko, buvo perklausomi ir telefoniniai pokalbiai, užfiksuoti taikant procesinę prievartos priemonę, numatytą BPK 154 straipsnyje. 2022 m. gruodžio 12 d. posėdžio metu perklausant telefoninius pokalbius nustatyta, kad telefoninių pokalbių stenogramose pokalbių esmė yra surašyta teisingai, nors ne žodis į žodį. Posėdžio metu perklausius telefoninius pokalbius, nenustatyta, kad jų stenogramos būtų surašytos selektyviai ar tendencingai. Priešingai, sugretinus telefoninių pokalbių turinį su pirmos instancijos teisme apklaustų liudytojų G. B., S. M., Z. G., R. (R.) R. parodymais, esminių prieštaravimų nenustatyta, jų turinys atitinka bendrą tiriamų faktinių aplinkybių kontekstą, todėl pirmosios instancijos teismas, pagrįstai šiuos duomenis pripažino įrodymais tiek leistinumo, tiek patikimumo aspektais.

Dėl 2023 m. vasario 22 d. specialisto išvados Nr. 02/22 vertinimo

59.       Apeliacinės instancijos teisme atliekant dalinį įrodymų tyrimą teismui buvo pateikta UAB „Verus auditus“ 2023 m. vasario 22 d. specialisto išvada Nr. 02/22, taip pat buvo apklaustas specialisto išvadą teikęs specialistas Česlovas Maciulevičius. UAB „Verus auditus“ 2023 m. vasario 22 d. specialisto išvadoje Nr. 02/22 konstatuota, kad tarp UAB „G. G.“ ir UAB „A.a“ realiai įvyko prekių pirkimo – pardavimo ūkinės operacijos (pagrįstos ekonomine prasme). Tokią savo išvadą specialistas Česlovas Maciulevičius iš esmės grindžia tuo, kad nepagrįstas VMI tvirtinimas, kad UAB „G. G.“ realios veiklos nevykdė, akcentuojant Lietuvos teritoriją, nes akivaizdūs prekių įsigijimo įrodymai iš ES šalių tiekėjų buvo nustatyti. Ne pirmas kartas, kai neatskleisto tarpininko veikla (PVM įstatymo 11 straipsnio 2 punktas), kai prekės suteikiamos galutiniam pirkėjui tiesiogiai, VMI ir FNTT traktuoja ne veiklą, o veikos imitacija. Šiuo atveju UAB „G. G.“ buvo net ne pasyvus neatskleistas tarpininkas, o aktyvus tarpininkas – rūpinosi ir prekių gabenimu, sandėliavimu bei logistika bendradarbiaujant su UAB „R. L.“.

60.       Teisėjų kolegija, vertindama 2023 m. vasario 22 d. specialisto išvadą Nr. 02/22 ir specialisto Česlovo Maciulevičiaus paaiškinimus pažymi, kad teismų praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad ekspertizės aktas (taip pat ir specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes; jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo jų. Ekspertizės akto ar specialisto išvados duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, kurių visuma remdamasis teismas priėjo prie išvados dėl įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių. Nors ekspertizės aktas ar specialisto išvada gali būti reikšmingas duomenų šaltinis baudžiamojoje byloje, bet kuriuo atveju teisinis bylos aplinkybių vertinimas yra ne specialisto ar eksperto, o teismo kompetencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2023 m. kovo 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-654/2023).

61.       Jau buvo minėta, kad UAB „Verus auditus“ 2023 m. vasario 22 d. specialisto išvada Nr. 02/22 ir specialisto Česlovo Maciulevičiaus paaiškinimai, jog UAB „G. G.“ vykdė realią ūkinę veiklą grindžiami iš esmės tuo, kad UAB „G. G.“, tiekdama prekes UAB „A.“ vykdė neatskleisto tarpininko, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 2 punkte, veiklą. Nagrinėjant bylą teisme nenustatyta, kad UAB „G. G.“ būtų vykdžiusi tarpininkavimo veiklą. Priešingai, šio procesinio sprendimo 36 punkte jau buvo konstatuota, jog visų byloje ištirtų įrodymų visuma (visetas) patvirtina, kad UAB „G. G.“ nevykdė realios veikos, o buvo panaudota imituojant prekybą su UAB „A.“, taip siekiant padidinti šios bendrovės PVM atskaitą. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad 2023 m. vasario 22 d. specialisto išvadoje Nr. 02/22 pateikti argumentai nepagrįsti visų bylos duomenų bendru vertinimu. Nurodytoje specialisto išvadoje nevertintos šioje byloje įrodytos aplinkybės, susijusios su UAB „G. G.“ fiktyviu valdymu per kitus asmenis, nuteistųjų aktyvūs veiksmai paslepiant UAB „G. G.“ buhalterinės apskaitos dokumentus. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2023 m. vasario 22 d. specialisto išvadoje Nr. 02/22 konstatuotos aplinkybės apie realią UAB „G. G.“ ūkinę ekonominę veiklą grindžiamos išimtinai tik UAB „A.“ ir UAB „G. G.“ teiktomis PVM deklaracijomis (kurių pateikimas ir yra vienas iš šios nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių), nevertinant šių duomenų bendrame kontekste su kitais bylos duomenimis, todėl teisėjų kolegija, priimdama šį procesinį sprendimą, nuteistųjų pateikta specialisto išvada ir ją teikusio specialisto paaiškinimais nesivadovauja.  

Dėl paskirtų bausmių

62.       Apeliantai skundais prašo juos išteisinti, t. y. priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas pagal kasacinio teismo praktiką reiškia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiais atvejais BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, įskaitant ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. birželio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-190-648/2018). Be to, apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad nuteistųjų baudžiamasis persekiojimas dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų tęsėsi ilgą laiką, todėl, jei bus pagrindas nuteistuosius pripažinti kaltais, jiems skirtinos bausmės turi būti mažinamos.

63.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nuteistiesiems pirmosios instancijos teismo paskirtų bausmių, pažymi, kad šiuo nuosprendžiu nuteistųjų veiksmai iš BK 182 straipsnio 2 dalies ir 300 straipsnio 3 dalies perkvalifikuotini pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (žr. nuosprendžio 38 punktą), todėl šiame procesiniame dokumente išdėstys argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems paskirtų bausmių už nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje.  Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistiesiems I. L. ir A. L. tiek bausmių rūšį, tiek jų dydį, atsižvelgė į nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, įvertino jų asmenybę, jų vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme. Pirmos instancijos teismas įvertino, kad nenustatyta nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistuosius I. L. ir A. L. charakterizuojančius duomenis – anksčiau neteisti, administracine tvarka bausti už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, abu turi šeimas, išlaikomų asmenų, dirba, nei vienas nei kitas negydyti VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre ir/ar Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje. Teisėjų kolegija, vertindama nuteistiesiems paskirtų bausmių už nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, rūšies ir dydžio pagrįstumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistųjų asmenybes, tiek padarytų nusikaltimų pavojingumą ir pagrįstai nuteistiesiems skyrė BK 182 straipsnio 2 dalies, 222 straipsnio 1 dalies  sankcijose numatytas bausmių rūšis: už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalį vienintelę sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje – švelniausią sankcijoje numatytą bausmę – baudą. Nors pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių (nustatyta viena jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė), tačiau skirtinų bausmių dydžiai už atskiras nusikalstamas veikas yra ženkliai mažesni už sankcijos (įstatymo) numatytus vidurkius. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai ir argumentuotai nuteistųjų atžvilgiu taikytos BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija). Taigi individualizuojant I. L. ir A. L. bausmes, už nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirtos bausmės atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas bausmes, paskirtas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, parinko nuteistiesiems palankesnį bausmių bendrinimo būdą. Taigi nenustačius BK 41, 54 straipsnių reikalavimų pažeidimų, nėra pagrindo keisti I. L. ir A. L. paskirtų bausmių.

Dėl skundų argumentų dėl per ilgos proceso trukmės

64.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinių skundų argumentų susijusių su proceso trukmės įtaka skirtinoms bausmėms pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimus ir pagal juos formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu, o su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Taigi sprendimas dėl bausmės švelninimo, atsižvelgiant į proceso trukmę, turi būti priimamas tik nuosekliai įvertinus šios trukmės pagrįstumą pagal EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį, institucijų veiksmus organizuojant bylos procesą, proceso reikšmę persekiojamam asmeniui (be kita ko, taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumą ir jų taikymo trukmę) (2006 m. liepos 18 d. sprendimas byloje Jakumas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 6924/02; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. birželio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-197-719/2022).

65.       Bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija sprendžia, kad šios bylos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti pernelyg ilgą proceso trukmę, dėl kurios nuteistiesiems būtų galima dar labiau švelninti pirmosios instancijos teismo paskiras bausmes, kurių dydis ir taip ženkliai mažesnis nei sankcijose (įstatyme) numatyti vidurkiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, už kurias nuteistieji pripažinti kaltais pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, pradėtas 2014 m. vasario 3 d., tačiau pranešimas apie įtarimą dėl šių nusikalstamų veikų I. L. įteiktas 2020 m. rugsėjo 10 d. (t. 13, b. l. 70 – 75). Iki tol baudžiamasis persekiojimas I. L. atžvilgiu buvo vykdomas dėl kitų nusikalstamų veikų, kurias jis galimai padarė su kitais, šioje byloje kaltinamaisiais nepatrauktais, asmenimis. Tuo tarpu nuteistajam A. L. pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas pirmosios instancijos teismo, įteiktas po to, kai ikiteisminiam tyrimui vadovaujanti prokurorė priėmė 2020 m. rugsėjo 29 d. nutarimą atskirti ikiteisminius tyrimus (1 t., b. l. 1 – 14), t. y. 2020 m. gruodžio 14 d. (13 t., b. l. 160 - 165). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad iki 2020 m. rugsėjo mėnesio, kuomet pranešimas apie įtarimą buvo įteiktas I. L. ir prokurorė priėmė nutarimą atskirti ikiteisminius tyrimu, baudžiamasis procesas dėl nusikalstamų veikų, už kurias nuteistieji nuteisti pirmosios instancijos teismo, iš esmės nevyko, nuteistųjų teisės dėl šioje byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų suvaržytos nebuvo. Taigi vertinant baudžiamojo proceso trukmę galimo bausmės švelninimo kaip satisfakcijos už ilgą asmenų persekiojimą aspektu, svarbus ne formalus ikiteisminio tyrimo subjektų sprendimo pradėti ikiteisminio tyrimą priėmimo momentas, bet atsakomybėn patrauktų asmenų teisių suvaržymo trukmė. Pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes, nuteistųjų teisės dėl šioje byloje tiriamų nusikalstamų veikų buvo ribojamos (nuteistiesiems taikytos kardomosios priemonės rašytiniai pasižadėjimai neišvykti) ne pilnus tris metus, o tokia trukmė įvertinus tiriamų nusikalstamų veikų pavojingumą ir sudėtingumą, nelaikytina per ilga.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktas,

n u s p r e n d ž i a :

nuteistųjų I. L. ir A. L. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.  

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 3 d. nuosprendį pakeisti.

I. L. veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį perkvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, už nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, paskirtas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir skirti I. L. galutinę 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmę ir 100 MGL, t. y. 3766 Eur (trijų tūkstančių septynių šimtų šešiasdešimt šešių eurų) dydžio piniginę baudą.

A. L.

veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį perkvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, už nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, paskirtas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir skirti A. L. galutinę 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir 80 MGL, t. y. 3012,80 Eur (trijų tūkstančių dvylikos eurų aštuoniasdešimties centų) dydžio piniginę baudą.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 3 d. nuosprendžio aprašomąją dalį, nurodant, kad I. L. ir A. L. imitavo tariamus UAB „A.“ prekių pirkimus iš Lietuvoje registruotos UAB „G. G.“ bei iš aprašomosios nuosprendžio dalies pašalinti aplinkybę, jog nuteistieji vadovavimą juridiniams asmenims vykdė ir per UAB „A.“ direktorių D. J. (mirė (duomenys neskelbtini)).

 Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 3 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

 

Teisėjai                                                                          Ugnė Gailiūnienė

 

                                                                                  Mindaugas Povilanskas

 

 Giedrė Telksnienė