Civilinė byla Nr.2-7-188/2015

Teisminio proceso Nr. 2-2-3-02246-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija

99.7.; 116.1.;

(S)

KĖDAINIŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 17 d.

Kėdainiai

Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėja Ramyna Šidlauskienė,

sekretoriaujant  Gintarei Adomaitienei, dalyvaujant

pareiškėjui V. B.,

suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atstovėms R. M., L. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. B. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir 

n u s t a t ė :

pareiškėjas V. B. kreipėsi į teismą pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis – pareiškėjas V. B. (a.k. (duomenys neskelbtini)) liga  (epilepsija), kuri buvo priežastis Kauno psichiatrinės medicininės darbingumo ekspertizės komisijai 1977 m. vasario 17 d. nustatyti jam invalidumą ir pripažinti jį nedarbingu, susirgo vaikystėje. Nurodė, kad 2012 m. lapkričio 13 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius priėmė sprendimą atsisakyti skirti jam valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją, nes neatitinka Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 str., pagal kurio 1 d.  teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Jo tėvai yra mirę: tėvas B. B. mirė (duomenys neskelbtini), mama G. B. – (duomenys neskelbtini). 2008-01-18 Neįgalumo ir nedarbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės  apsaugos ir darbo ministerijos jam išdavė Darbingumo lygio pažymą DL-1 Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad jam nuo 1990-03-29 neterminuotai nustatytas 65 procentų netektas darbingumas dėl bendrosios ligos. Diagnozės kodas pagal TLK-10-F02.8 (Demencija, sergant kitomis ligomis, klasifikuojamomis kitur). Dėl invalidumo jam skirta invalidumo (netekto darbingumo) pensija. Prie prašymo skirti jam valstybinio socialinio draudimo našlaičių pensiją už mirusius tėvus jis pateikė atitinkamus dokumentus, tačiau 2013-02-14 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Kėdainių skyrius pateikė informaciją, kad jo pateikti dokumentai įrodė, jog iki 2005-07-01 jis buvo pripažintas invalidu po 18 metų sukakties dienos ir nuo pripažinimo invalidu dienos nuolat yra nedarbingas, taip pat įrodo, kad invalidumo priežastis yra bendras susirgimas, tačiau neįrodo, kad invalidumas yra atsiradęs iš vaikystės. Vadovaujantis jo pateiktais dokumentais bei Pensijų įstatymo 38 str. 1 d. nuostatomis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 51 p. jam valstybinio socialinio draudimo našlaičių pensijos už mirusį tėvą ir motiną negali būti skiriamos. Pirmą kartą invalidumas jam buvo nustatytas 1977-02-17, kai jam buvo 21 metai. Priežastis nustatyti invalidumą - epilepsija su retais didžiaisiais priepuoliais, charakterio priepuoliais, silpnaprotystės reiškiniais. Nors invalidumas dėl epilepsijos jam buvo nustatytas tik sulaukus 21 metų amžiaus, t.y. 1977 m., tačiau šia liga jis serga nuo pat vaikystės. Tą aplinkybę patvirtina išrašai iš jo ligos istorijos. Joje yra 1972-02-14 įrašas, kad jis, dar besimokydamas (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos 10 klasėje, karinio komisariato siuntimu buvo siunčiamas ištyrimui dėl tinkamumo karinei tarnybai. Įraše konstatuojama, kad jis serga nuo 12 metų. Nustatyta diagnozė – Epilepsija petit. Mal. karinei tarnybai netinkamas. 1973-04-27 Kėdainių poliklinikos darytame išraše iš jo ligos istorijos konstatuojama, kad jam nustatyta diagnozė - epilepsija. Taip pat konstatuojama, kad jam  „nuo 10 metų amžiaus būna priepuoliai. Psichoneurologiniame kabinete dispanserizuotas 1969 m. Nuo to laiko lankosi pastoviai.... 1972-02-14-02-21 gulėjo Kėdainių nervų skyriuje... Diagnozė patvirtinta, atleistas nuo karinės tarnybos“. Išraše rekomenduojama atleisti jį nuo egzaminų. Vėlesni įrašai irgi patvirtina tą aplinkybę, kad jo susirgimo pradžia buvo vaikystėje: 1. Epikrizė Nr. 394/75 – „priepuoliai  atsirado jam esant 2 metų, ilgai nenustatė ligos, buvo gydomas nuo kirminų, ir tik jam būnant 13 metų, kai atsirado didieji priepuoliai su traukuliais, tapo aišku, kad serga epilepsija. Priepuoliai kartodavosi po 2-3 kartus per mėnesį pamokų metu arba nakties metu“. Diagnozė – Epilepsija (grand mal reti priepuoliai su ryškiais charakterio pakitimais ir prasidedančia demencija). 2. Epikrizė Nr. 425/81 – „Iš anamnezės žinoma, kad priepuoliai atsirado jam būnant 13 metų, kartodavosi 2-3 kartus per mėnesį“. Diagnozė – Epilepsija su dažnais didžiaisiais priepuoliais, charakterio pakitimais ir silpnaprotystės reiškiniais.  3. Epikrizė 1993 m. – „Iš anamnezės žinoma, ... nuo 2 m amžiaus serga epilepsija“/ Visi šie įrašai jo ligos istorijoje duoda pagrindą teigti, kad jis epilepsija, kuri buvo invalidumo priežastis, susirgo būdamas 2 metų amžiaus, tačiau tik prasidėjus priepuoliams su traukuliais (nuo 10-13 metų amžiaus) tapo aišku, kad jis serga epilepsija. Epilepsijos diagnozė patvirtinta 1972 m. vasario mėnesį, t.y. iki jam sulaukiant 18 metų amžiaus. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tikslas – gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją, nes kitais būdais jis negali įrodyti fakto, kad invalidumą (neįgalumą) nulėmusia liga jis susirgo iš vaikystės.

Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė pareiškime nurodytą prašymą. Reikalavimus grindžia byloje esančiais dokumentais ir pareiškime išdėstytais motyvais.              

Suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atstovė L. K. su pareiškėjo reikalavimu nesutinka atsiliepime išdėstytais motyvais. 

Pareiškimas atmestinas.

Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ir neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia arba nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo, laikydamasis įstatymuose nustatytos tvarkos ir sąlygų, gali pasinaudoti įstatymuose įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatinėjami tik esant visoms išvardytoms aplinkybėms: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t.y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme.

Pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tikslu gauti našlaičio pensiją pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnį. Teisę gauti našlaičių pensiją reglamentuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – Pensijų įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – Nuostatai).

Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis, kuri išdėstyta taip: ,,1. Teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai)“. Taigi pagal papildytą Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies nuostatą nuo 2011 m. sausio 1 d. teisė gauti našlaičių pensiją vyresniems nei 18 metų mirusiojo vaikams siejama su dviem sąlygomis: 1) pripažinimo invalidais (iki 2005 m. liepos 1 d.) momentu nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai; 2) buvimu nedarbingu ar iš dalies darbingu (invalidu) nuo pripažinimo invalidais dienos.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas V. B. gimė (duomenys neskelbtini) (b.l.7). V. B. tėvas B. B. mirė (duomenys neskelbtini) (b.l.8), mama G. B. – (duomenys neskelbtini) (b.l.9). Nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 13 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius priėmė sprendimą atsisakyti skirti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją V. B. (b.l.11), nes neatitinka Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 str., pagal kurio 1 d. teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai. V. B. pateiktuose invalidumo pažymėjimuose nėra nurodyta, kad jo invalidumas atsiradęs iš vaikystės. 2008-01-18 Neįgalumo ir nedarbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos V. B. išdavė Darbingumo lygio pažymą DL-1 Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.10), kurioje nurodyta, kad jam nuo 1990-03-29 neterminuotai nustatytas 65 procentų netektas darbingumas dėl bendrosios ligos. Diagnozės kodas pagal TLK-10-F02.8 (Demencija, sergant kitomis ligomis, klasifikuojamomis kitur). Dėl invalidumo jam skirta invalidumo (netekto darbingumo) pensija. Byloje pateikti prie V. B. prašymo skirti jam valstybinio socialinio draudimo  našlaičių pensiją už mirusius tėvus dokumentai:

1. Kauno psichiatrinės medicininės darbingumo ekspertizės komisijos 1977-02-17 išduotas pirminis pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.13), kuriame nurodyta invalidumo priežastis – bendras susirgimas, pagrindinė diagnozė – epilepsija su  retais didžiaisiais priepuoliais, charakterio priepuoliais, silpnaprotystės reiškiniais. Pripažintas nedarbingu.

2. Kauno psichiatrinės medicininės darbingumo ekspertizės komisijos 1978-02-23  išduotas pažymėjimas Nr.  (duomenys neskelbtini) (b.l.14), kuriame nurodyta invalidumo priežastis - bendras susirgimas, pagrindinė diagnozė – epilepsija su charakterio pakitimais ir silpnaprotystės reiškiniais, retais didžiaisiais priepuoliais. Pripažintas nedarbingu.

3. Kauno psichiatrinės medicininės darbingumo ekspertizės komisijos 1979-02-22  išduotas pažymėjimas Nr.  (duomenys neskelbtini) (b.l.15), kuriame nurodyta invalidumo priežastis - bendras susirgimas, pagrindinė diagnozė – epilepsija su vidutinio dažnumo didžiaisiais priepuoliais ir silpnaprotystė. Pripažintas nedarbingu.

4. Šiaulių tarprajoninės psichiatrinės medicininės darbingumo ekspertizės komisijos 1980-02-25 pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.16), kuriame nurodyta invalidumo priežastis - bendras susirgimas, pagrindinė diagnozė – epilepsija su dažnais didžiaisiais priepuoliais ir demencija. Pripažintas nedarbingu.

5. Šiaulių tarprajoninės psichiatrinės medicininės darbingumo ekspertizės komisijos 1981-02-26 pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.17), kuriame nurodyta invalidumo priežastis - bendras susirgimas, pagrindinė diagnozė – epilepsija su didžiaisiais priepuoliais ir demencija. Pripažintas nedarbingu.

6. Šiaulių tarprajoninės psichiatrinės medicininės darbingumo ekspertizės komisijos 1982-02-25 pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.18), kuriame nurodyta invalidumo priežastis - bendras susirgimas, pagrindinė diagnozė – epilepsija su dažnais epilepsiniais priepuoliais ir silpnaprotystė. Pripažintas nedarbingu.

7. Šiaulių tarprajoninės psichiatrinės medicininės darbingumo ekspertizės komisijos 1983-03-01 pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.19), kuriame nurodyta invalidumo priežastis - bendras susirgimas, pagrindinė diagnozė – epilepsija su dažnais didžiaisiais traukulių priepuoliais bei silpnaprotyste. Pripažintas nedarbingu.

8. Šiaulių tarprajoninės psichiatrinės medicininės darbingumo ekspertizės komisijos 1984-03-01 pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.20), kuriame nurodyta invalidumo priežastis - bendras susirgimas, pagrindinė diagnozė – epilepsija su dažnais epilepsiniais priepuoliais ir silpnaprotystė. Pripažintas nedarbingu.

9. Šiaulių tarprajoninės psichiatrinės medicininės darbingumo ekspertizės komisijos 1985-03-05 pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.21), kuriame nurodyta invalidumo priežastis - bendras susirgimas, pagrindinė diagnozė – epilepsija su dažnais epilepsiniais priepuoliais ir silpnaprotystė. Pripažintas nedarbingu.

10. Šiaulių tarprajoninės psichiatrinės medicininės darbingumo ekspertizės komisijos 1986-03-18 pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.22), kuriame nurodyta invalidumo priežastis - bendras susirgimas, pagrindinė diagnozė – epilepsija su dažnais epilepsiniais priepuoliais ir silpnaprotyste. Pripažintas nedarbingu.

11. Šiaulių tarprajoninės psichiatrinės medicininės darbingumo ekspertizės komisijos 1987-03-24 pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.23), kuriame nurodyta invalidumo priežastis - bendras susirgimas, pagrindinė diagnozė – epilepsija su dažnais epilepsiniais priepuoliais ir silpnaprotystė. Pripažintas nedarbingu.

12. Šiaulių tarprajoninės psichiatrinės medicininės darbingumo ekspertizės komisijos 1988-03-29 pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.24), kuriame nurodyta invalidumo priežastis - bendras susirgimas, pagrindinė diagnozė – epilepsija su dažnais epilepsiniais priepuoliais ir silpnaprotystė. Pripažintas nedarbingu.

13. Šiaulių tarprajoninės psichiatrinės medicininės darbingumo ekspertizės komisijos 1989-03-28 pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.25), kuriame nurodyta invalidumo priežastis - bendras susirgimas, pagrindinė diagnozė – epilepsija su dažnais priepuoliais ir demencija. Pripažintas nedarbingu.

14. Šiaulių tarprajoninės psichiatrinės medicininės darbingumo ekspertizės komisijos 1990-03-29 pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.26), kuriame nurodyta invalidumo priežastis - bendras susirgimas, pagrindinė diagnozė – epilepsija su dažnais priepuoliais ir demencija. Pripažintas nedarbingu. Invalidumas nustatytas neterminuotai.

Byloje esančioje 2013-02-14 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Kėdainių skyriaus informacijoje (b.l.27-28) nurodyta, kad V. B. pateikti dokumentai įrodė, jog iki 2005-07-01 jis buvo pripažintas invalidu po 18 metų sukakties dienos ir nuo pripažinimo invalidu dienos nuolat yra nedarbingas, taip pat įrodo, kad invalidumo priežastis yra bendras susirgimas, tačiau neįrodo, kad invalidumas yra atsiradęs nuo vaikystės, todėl vadovaujantis jo pateiktais dokumentais bei Pensijų įstatymo 38 str. 1 d. nuostatomis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių  socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 51 p. jam valstybinio socialinio draudimo našlaičių pensijos už mirusį tėvą ir motiną negali būti skiriamos.

Remiantis Kauno psichiatrinės medicininės darbingumo ekspertizės komisijos 1977-02-17 išduotu pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.13), pareiškėjui pirmą kartą invalidumas buvo nustatytas 1997 metais, t.y. jam sulaukus 21 metų amžiaus, nurodant priežastį „bendras susirgimas“.

Kaip matyti iš aukščiau aptarto teisinio reguliavimo, nagrinėjamu atveju teisės gauti našlaičio pensiją pripažinimui yra svarbus ne asmens susirgimo, o jo pripažinimo invalidu (neįgaliu) momentas. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus: išrašus iš medicininių dokumentų - ligos istorijų (b.l.29-30), epikrizių (b.l.31-35), MDEK pažymėjimų ir darbingumo lygio pažymos  duomenis (b.l.6, 10, 13-26), daro išvadą, kad jose paminėti išrašai, patvirtina, jog pareiškėjas epilepsija sirgo būdamas vaikas (anamnezės duomenimis), tačiau nelaikytini tinkamais įrodymais, patvirtinančiais, kad invalidumas yra atsiradęs nuo vaikystės. Darbingumo lygio nustatymo tvarka reglamentuota Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtintame Darbingumo lygio nustatymo tvarkos apraše (toliau - Tvarkos aprašas), jo 1 priedas ir Darbingumo lygio kriterijų aprašas bei jo 1 ir 2 priedai (Žin.,2005, Nr. 38-1253; 2013, Nr. 4-141). Tvarkos aprašo 27.15. papunktyje įtvirtinta, kad asmeniui darbingumo lygio priežastis „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės" nustatoma tuo atveju, kai asmenims buvusi Valstybinė medicininės socialinės ekspertizės komisija pagal teisės aktus, galiojusius iki 2005 m. liepos 1 d., buvo nustačiusi invalidumo priežastį „nuo vaikystės". Kompetentingos institucijos, turėjusios teisę pripažinti asmenį neįgaliu (invalidu), sprendimo byloje nėra, ir pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad toks sprendimas buvo. Neįgalumą nustatančios komisijos sprendimas dėl invalidumo nuo vaikystės turėjo būti priimtas iki asmeniui sukako 18 metų (Lietuvos Respublikos pensijų įstatymo 38 str. 1 d.), tačiau iš byloje teiktų medicininių duomenų ir faktinių aplinkybių akivaizdu, kad nei pareiškėjas, nei jo įstatyminiai atstovai dėl invalidumo nuo vaikystės nustatymo pareiškėjui iki 18 metų nesikreipė, be to ir būdamas pilnamečiu pagal medicininius duomenis pareiškėjas nebuvo pripažintas invalidu nuo vaikystės, jo turimą negalią sąlygojo nustatyti bendri susirgimai, tokių medikų diagnozių bei neįgalumą nustačiusių institucijų išvadų pareiškėjas nustatyta tvarka nenuginčijo. Dėl nurodytų aplinkybių V. B. pareiškimas atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi jo prašomas faktas neįeina į CPK 444 str. 9 punkte nustatytinų kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos, sąrašą.

Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis – pareiškėjas V. B. (a.k.(duomenys neskelbtini)) liga (epilepsija), kuri buvo priežastis Kauno psichiatrinės medicininės darbingumo ekspertizės komisijai 1977 m. vasario 17 d. nustatyti jam invalidumą ir pripažinti jį nedarbingu, susirgo vaikystėje, atmestinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 442 str. 1 d. 1 p., 443 str. 6 d., 444 str. 2 d. 9 p., teismas

n u s p r e n d ž i a:

atmesti pareiškėjo V. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad jis – pareiškėjas V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) liga (epilepsija), kuri buvo priežastis Kauno psichiatrinės medicininės darbingumo ekspertizės komisijai 1977 m. vasario 17 d. nustatyti jam invalidumą ir pripažinti jį nedarbingu, susirgo vaikystėje,  nustatymo.

Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant skundą per Kėdainių rajono apylinkės teismą.

Teisėja                                                                                                              Ramyna Šidlauskienė