Civilinė byla Nr. 2A-2041-340/2015
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27970-2014-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.10.2.4.2; 3.3.1.14; 3.3.1.18
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2015 m. gruodžio 18 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. N. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo.
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas M. N. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 1 300 Lt neturtinės žalos už Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnio pažeidimą; priteisti iš atsakovo 1 000 Lt neturtinės žalos už teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo pažeidimus (b. l. 1-2). Nurodė, kad 2014-06-04 jis kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl baudžiamosios bylos kopijos parengimo, tačiau Vilniaus apygardos teismas atsakymą pateikė tik 2014-07-16 ir bylos kopiją parengti atsisakė. Pasak ieškovo,
teismas praleido Viešojo administravimo įstatymo 31 str. numatytus terminus, pateikęs atsakymą per 30 d., o ne per 20 d. Šiais veiksmais teisėja sąmoningai jį ignoravo, kaip nuteistą asmenį, nesiskaitė su juo, kaip su piliečiu, sukėlė jam neigiamus dvasinius išgyvenimus bei padarė jam neturtinę žalą, kurią ieškovas vertina 1300 Lt. Ieškinyje taip pat nurodė, kad teisėja V. Š., atsisakiusi suteikti informaciją apie jį patį, pažeidė Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 7 str., Konstitucijos 30 straipsnį bei Europos žmogaus teisių konvencijos 13 straipsnį. Tokį atsisakymą suteikti informaciją ieškovas laiko neteisėtu veikimu, trukdančiu veiksmingai gintis tiek nacionaliniame, tiek Europos Žmogaus Teisių teisme. Dėl šių teismo pareigūnės veiksmų ieškovas jam padarytą neturtinę žalą vertina 1 000 Lt, kurią pagal Viešo administravimo įstatymo 42 str.1d. privalo atlyginti valstybė.
Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Teisingumo ministerija pateiktu atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad deliktinė civilinė atsakomybė kyla tik tada, jei yra visos tam būtinos sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei tuos veiksmus padariusio asmens kaltė. Specialiose normose, numatančiose valstybės civilinę atsakomybę už žalą padarytą valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais bei teisėsaugos institucijų administracinio ir baudžiamojo proceso srityje, numatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės, tačiau kitų trijų sąlygų egzistavimas vis tiek yra privalomas. Atsakovas nurodė, kad Civilinio proceso kodekso 10 str. 3 d. numato specialią susipažinimo su išnagrinėtų bylų medžiaga tvarką, kurią nustato teisingumo ministras, todėl Vilniaus apygardos teismas negalėjo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 31 str. bei Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu ir juos pažeisti. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo pirmininkas, būdamas atsakingas už teismo darbo organizavimą, 2014-04-23 d. priėmė įsakymą Nr. V-66, kuriuo detalizavo susipažinimo su bylomis bei jose esančių dokumentų kopijų darymo ir išdavimo tvarką, kurios ieškovas nesilaikė, todėl ir negalėjo tikėtis, kad jo prašymas bus patenkintas. Atsakovo manymu, ieškovas nepagrindė neturtinės žalos egzistavimo aplinkybių, todėl prašė ieškinį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė (32-33). Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas neveikia kaip viešojo administravimo subjektas ir neatlieka funkcijų, būdingų vykdomosios valdžios institucijoms. Taigi, viešojo administravimo įstatymas, kurio pažeidimu ieškovas grindžia teisėjos neteisėtus veiksmus, šiuo atveju negali būti taikytinas, nes minėtas įstatymas įtvirtina bei nustato viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje, kurių ratui teismas nėra priskirtas. Vilniaus apygardos teismo pirmininkas 2014 m. balandžio 23 d. priėmė Įsakymą Nr. V-66, kuriuo patvirtino Susipažinimo su bylomis ir jose esančių dokumentų kopijų darymo tvarkos aprašą. Aprašo 28 punktas nustato, kad proceso dalyviams, kurie asmeniškai negali atvykti į teismą ir pateikti prašymą dėl bylos ir jose esančių dokumentų kopijų išdavimo, pastarosios išduodamos per jo įgaliotą atstovą, pateikusį paprastos rašytinės, notarinės ar jai prilygintos formos įgaliojimą (išskyrus atvejus, kai atstovas yra advokatas, ar jo padėjėjas). Kadangi ieškovas prašymą pateikė nesilaikydamas aukščiau nurodytos tvarkos, todėl teisėja neturėjo pagrindo jo tenkinti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas M. N. prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą (b. l. 37). Skundą grindė šiais argumentais:
- Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, negalėjo remtis Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2014-04-23 priimtu įsakymu Nr. V-66, kurio aktuali redakcija yra nuo 2014-07-04, nes dėl baudžiamosios bylos kopijos parengimo ieškovas kreipėsi 2014-06-04, t.y. dar negaliojant naujai įsakymo redakcijai;
- Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl ieškovo teisių pažeidimų, įtvirtintų Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 7 straipsnyje;
- Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad kaltinamojo akto, nuosprendžio bei nutarčių nuorašus ieškovas yra gavęs. Teisę susipažinti su byla apeliantas turėjo ankstesnėse proceso stadijose, tačiau tai neatima teisės iš jo tokią informaciją gauti vėliau;
- Pirmosios instancijos teismas nenurodė jokio kito įstatymo, reglamentuojančio administracinės procedūros terminus, vadinasi, turi būti vadovaujamasi Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnio nuostatomis.
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 44-45). Pažymėjo, kad pirmosios instancijos sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus. Nurodė, kad apeliantas visiškai neįrodinėjo žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistavimo aplinkybių. Taip pat apeliantas neįrodė, kad teismas, atsisakęs tenkinti prašymą dėl baudžiamosios bylos kopijų parengimo, atliko neteisėtus veiksmus. Kadangi priimdamas sprendimą teismas neprivalo analizuoti ir pasisakyti dėl kiekvieno ieškinio argumento, todėl yra nepagrįstas apelianto teiginys, kad teismas sprendime nepasisakė dėl visų ieškinyje išdėstytų argumentų, todėl sprendimas negalioja.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas ( CPK 263 str.).
Byloje nustatyta, kad ieškovas M. N. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 1 300 Lt neturtinės žalos už Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnio pažeidimą bei 1 000 Lt neturtinės žalos už teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo pažeidimus. Ieškinį argumentavo tuo, kad Vilniaus apygardos teismas, atsakydamas į jo prašymą, praleido Viešojo administravimo įstatymo 31 str. numatytus terminus, kas jam sukėlė neigiamus dvasinius išgyvenimus bei padarė neturtinės žalos. Be to, teisėja V. Š., atsisakydama suteikti informaciją apie jį patį, pažeidė Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 7 str., Konstitucijos 30 straipsnį bei Europos žmogaus teisių konvencijos 13 straipsnį.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė motyvuodamas tuo, kad Viešojo administravimo įstatymas, kurio pažeidimu ieškovas grindžia teisėjos ir teismo neteisėtus veiksmus, šiuo atveju netaikomas, nes teismas nėra priskiriamas viešojo administravimo subjektų ratui. Be to, ieškovas prašymą pateikė nesilaikydamas Vilniaus apygardos teismo pirmininko patvirtintos Susipažinimo su bylomis ir jose esančių dokumentų kopijų darymo tvarkos, todėl teismas neturėjo pagrindo jo tenkinti.
Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas skunde nurodė, kad teismas nenurodė jokio kito įstatymo, reglamentuojančio administracinės procedūros terminus, todėl turėjo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnio nuostatomis. Be to, teismas negalėjo remtis Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2014-04-23 priimtu įsakymu Nr. V-66, kurio aktuali redakcija yra nuo 2014-07-04, nes dėl baudžiamosios bylos kopijos parengimo ieškovas kreipėsi 2014-06-04, t.y. dar negaliojant naujai įsakymo redakcijai. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokie apelianto teiginiai yra nepagrįsti.
Tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde apeliantas savo poziciją grindžia Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsniu, kuris numato, jog administracinė procedūra turi būti baigta ir administracinės procedūros sprendimas priimtas per 20 darbo dienų nuo jos pradžios. Pasak apelianto, jam pasikreipus į Vilniaus apygardos teismą su prašymu dėl baudžiamosios bylos kopijos parengimo, teismas turėjo į prašymą atsakyti per įstatyme nurodytą 20 darbo dienų terminą, tačiau atsakymą pateikė tik 2014-07-16, t.y. praleidęs nurodytą terminą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju Viešojo administravimo įstatymas nėra taikomas, nes teismas, t.y. institucija, į kurią kreipėsi ieškovas, nėra viešojo administravimo subjektas. Pažymėtina, jog Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektas yra valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą. Kaip teisingai nurodė Vilniaus miesto apylinkės teismas, teismas nėra viešąjį administravimą vykdanti institucija, todėl Viešojo administravimo įstatymas ir jame numatyti terminai teismams nėra taikomi.
Nepagrįstas yra apelianto teiginys, jog atmesdamas jo prašymą, teismas nenurodė jokio kito įstatymo, reglamentuojančio administracinės procedūros terminus. Priešingai, ginčijamame sprendime teismas nurodė, jog ieškovo susipažinimo su išnagrinėtos bylos medžiaga tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 7 d. įsakymas Nr. 1R-308 „Dėl susipažinimo su teismuose išnagrinėtų bylų medžiaga taisyklių patvirtinimo“, o taisykles detalizuoja Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2014m. balandžio 23d. priimtas Įsakymas Nr. V-66, kuriuo patvirtintas Susipažinimo su bylomis ir jose esančių dokumentų kopijų darymo tvarkos aprašas. Be to, apeliantas yra neteisus, teigdamas, jog teismas negalėjo remtis Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2014-04-23 priimtu įsakymu Nr. V-66, nes dėl baudžiamosios bylos kopijos parengimo ieškovas kreipėsi 2014-06-04, t.y. dar negaliojant naujai įsakymo redakcijai. Pažymėtina, jog pats apeliantas nurodė, jog į Vilniaus apygardos teismą jis kreipėsi 2014-06-04, todėl teismas turėjo teisę vadovautis Vilniaus apygardos teismo pirmininko Įsakymu Nr. V-66, kuris buvo priimtas 2014 m. balandžio 23 d., t.y. dar prieš ieškovo pasikreipimą. Apeliacinės instancijos teismui yra visiškai nesuprantama, kodėl Įsakymo taikymą ginčo atveju apeliantas sieja su Įsakymo nauja redakcija ir jos įsigaliojimu apeliantui kreipiantis dėl baudžiamosios bylos kopijų. Byloje nėra duomenų, jog 2014 m. balandžio 23 d. Vilniaus apygardos teismo pirmininko Įsakymas Nr. V-66 apskritai buvo priimtas nauja redakcija, kuri būtų pakeitusi susipažinimo su bylomis ir jose esančių dokumentų kopijų darymo tvarką, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip neįrodytas.
Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl ieškovo teisių pažeidimų, įtvirtintų Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 7 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog minėtas įstatymas reglamentuoja asmenų teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų. Šio įstatymo 2 straipsnio 10 dalis konkretizuoja, jog valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos yra atstovaujamosios, valstybės vadovo, vykdomosios, teisminės valdžios institucijos, teisėsaugos institucijos ir įstaigos, auditą, kontrolę (priežiūrą) atliekančios institucijos ir įstaigos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir kurioms Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai, įmonės ir įstaigos, teikiančios asmenims viešąsias paslaugas; taip pat valstybės ir savivaldybių įmonės, viešosios įstaigos, kurių savininkė arba bent viena iš dalininkių yra valstybė ar savivaldybė, akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės, kuriose valstybei arba savivaldybei priklauso daugiau kaip 50 procentų balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, kai jos teikia informaciją apie savo darbuotojų darbo užmokestį šio įstatymo nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą akcentuoja, jog teismas nepatenka į šiame straipsnyje nurodytą valstybės ir savivaldybių įstaigų sąrašą, todėl Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymas, kreipiantis informacijos į teismą, taip pat nėra taikomas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pabrėžia, jog byloje nėra duomenų, kad teismas ar bet kuri kita institucija būtų ribojusi apelianto teisę gauti informaciją, į instituciją kreipiantis teisės aktų nustatyta tvarka.
Galiausiai, apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai pažymėjo, kad kaltinamojo akto, nuosprendžio bei nutarčių nuorašus ieškovas yra gavęs. Pasak ieškovo, teisę susipažinti su byla jis turėjo ankstesnėse proceso stadijose, tačiau tai neatima teisės iš jo tokią informaciją gauti vėliau.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, jog ieškovas, būdamas byloje kaltinamuoju, sutinkamai su BPK reikalavimais, kaltinamojo akto, nuosprendžio bei nutarčių nuorašus yra gavęs. Tačiau pabrėžtina, jog minėtą išvadą Vilniaus miesto apylinkės teismas padarė remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, t.y. teisėjos V. Š. 2014-07-15 raštu ieškovui Nr. 1-83-256/2011, kuriame nurodyta, kad kaltinamojo akto, nuosprendžio bei nutarčių nuorašai ieškovui buvo įteikti (b. l. 3). Kita vertus, nei bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nekvestionuoja apelianto teisės susipažinti su byla ir po jos išnagrinėjimo. Šiuo atveju apeliantas jokiais rašytiniais įrodymais neįrodė, jog ši jo teisė buvo kažkaip ribojama (CPK 178 str.). Vien aplinkybė, kad apelianto prašymas dėl baudžiamosios bylos kopijų parengimo buvo netenkintas, per se nereiškia, jog Vilniaus apygardos teismas apribojo M. N. teisę susipažinti su byla teisės aktų nustatyta tvarka.
Pažymėtina, jog valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų. Ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008).
Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas neįrodė, jog teismas, atsisakęs tenkinti jo prašymą dėl baudžiamosios bylos kopijų parengimo bei vadovavęsis Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2014 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-66 patvirtintu Aprašu, atliko neteisėtus veiksmus, konstatuotina, kad ieškovas neįrodė pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtų veiksmų, lėmusių žalos jam atsiradimą, todėl deliktinė civilinė atsakomybė valstybei negali kilti (CK 6.272 str. 2 d.).
Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog apeliantas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo apeliacinį skundą, todėl apeliacinės instancijos teismas ieškovo M. N. apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, palikdamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą nepakeistą.
Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r ė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėja Tatjana Žukauskienė