Administracinė byla Nr. A-4266-442/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06115-2015-4
Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 37.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. liepos 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. C. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 10 341,71 Eur turtinei ir 18 810 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. sausio 23 d. Teigė, kad buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis. Šiltuoju metų laiku kamerose buvo nepakeliamai tvanku ir karšta, o šaltuoju metų laiku – šalta ir drėgna. Kamerose nuo lubų krisdavo tinkas, kalkės ir dažų atplaišos, ypač intensyviai lubų danga byrėjo karantino patalpose. Ant kamerų sienų ir lubų veisėsi pelėsis. Visose kamerose buvo tarakonų. Lukiškių TI-K kamerų sanitariniai mazgai nebuvo atskirti nuo bendros kamerų erdvės. Tualetas buvo įrengtas priešais įėjimo duris, kuriose buvo stebėjimo langelis. Ventiliacijos kamerose nebuvo, iš tualeto sklido smarvė, vėdinti kamerų pro langus nebuvo galimybės dėl įrengtų grotų. Dėl virš grotų įrengto metalinio tinklo, kamerose tvyrojo prieblanda. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose nebuvo spintelių, dėžių ir lentynų kalinamų asmenų daiktams, knygoms ir maisto produktams laikyti, dėl to asmeninius daiktus turėjo laikyti ant grindų po gultu. Kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo įrengti veidrodžiai. Pareiškėjas teigė, kad turėjo laukti eilėje pavalgyti ir valgyti ataušusį maistą, kadangi kameros stalo ploto užtekdavo tik vienam asmeniui. Dėl to, kad kamerose kalėdavo daug asmenų, jam dažnai tekdavo laukti eilėje norint pasinaudoti tualetu. Pareiškėjas pabrėžė, kad buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis. Nurodė, kad asmenys turėjo skalbti ir džiovinti rūbus kamerose.
Pareiškėjo teigimu, kadangi į dušą vienu metu buvo vedami visi kameroje laikomi asmenys, o dušuose buvo tik 2 purkštuvai, norėdamas pasinaudoti dušu taip pat turėjo laukti eilėje. Nors turėjo teisę 2 val. pasivaikščioti lauke, tačiau pasivaikščioti buvo išvedamas tik 1 val. Kalinamų asmenų sveikata atvykimo į Lukiškių TI-K metu nebuvo tikrinama. Laisvės atėmimo įstaigos priėmimo skyriuje nebuvo nei medicinos darbuotojų, nei informacijos apie teisę pasinaudoti sanitarine švarykla ir gauti medicinos pagalbą. Atvykus buvo leidžiama pasinaudoti dušu, tačiau nei muilas, nei rankšluostis nebuvo duodami. Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo suteikiamas čiužinys, antklodės užvalkalai, antra paklodė, antras pagalvės užvalkalas ir antras rankšluostis. Karantine minkštasis lovos inventorius (čiužinys, antklodė, pagalvė) buvo naudojamas be užvalkalų ir be paklodžių, todėl į jį įsigerdavo kūno prakaitas, jis taip pat susitepdavo nuo lubų krentančiu tinku ir nuo grindų kylančiomis cemento dulkėmis. Vatos pagrindu pagamintas minkštasis lovos inventorius negalėjo būti skalbiamas. Minkštasis lovos inventorius geriausiu atveju buvo tik dezinfekuojamas, todėl buvo pasibaisėtinos būklės – purvinas, blizgantis nuo įsigėrusių į medžiagą kūno riebalų ir prakaito. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K turėjo galimybę gauti tik iki 2 val. trukmės trumpalaikius pasimatymus, o ilgalaikiai pasimatymai nebuvo suteikiami. Jam nebuvo mokamos socialinės pašalpos ir nebuvo teikiama tikslinė parama iš socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondo. Nurodė, kad valgiaraščiuose buvo nustatytas skirtingas maisto davinio kiekis dirbantiems ir nedirbantiems asmenims bei skirtingos lyties kalinamiems asmenims.
Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas jautėsi diskriminuojamas, kankinamas, buvo pažemintas jo orumas, todėl patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjo teigimu, jo sąskaita sutaupyta materialinio buitinio aprūpinimo normose numatytų higienos, buities ir materialinio aprūpinimo priemonių vertė, kamerų įrengimo priemonių vertė sudaro jam priteistinos turtinės žalos atlyginimo dydį.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas (2,40 Eur dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas).
Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes sudaryta iš tardymo izoliatoriaus ir kalėjimo. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat viršijamas. Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą minimalų dydį. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodamas suimtiesiems. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam suteiktais valikliais. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atskiriamąsias sieneles, kurios skiria tualetą nuo miegamųjų vietų. Todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, lentynos padarytos didesnės arba mažesnės, taip, kad visiems užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims susidėti. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos pro langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės kamerose. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu tam skirtoje teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią paslaugą. Tuo atveju, jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išsiskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Suimtiesiems kas mėnesį išduodami dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka fiziologines mitybos normas. Suimtiesiems, pateikusiems prašymą, kiekvieną mėnesį gali būti skiriama pašalpa iš suimtųjų pašalpų fondo, jeigu jame yra lėšų. Nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų, ilgalaikiai – iki dviejų parų. Trumpalaikiai pasimatymai vyksta Lukiškių TI-K atstovo akivaizdoje, nuteistojo pageidavimu toks pasimatymas gali būti pakeistas vienu telefoniniu pokalbiu. Lukiškių TI-K užtikrina, kad nerūkantys asmenys nebūtų laikomi kartu su rūkančiais asmenimis.
Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio. Būtina įrodyti, kad pareiškėjo skunde minimi kalinimo sąlygų trūkumai tiesiogiai darė įtaką besiskundžiančiam asmeniui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Tam tikras suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kuris ir lėmė, kad jis pateko į laisvės atėmimo vietą.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti.
Teisingumo ministerija nurodė, kad ji įgaliota atstovauti valstybei bylose dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė. Taigi Teisingumo ministerija yra įgaliota atstovauti valstybei tik tada, kai žala atsirado dėl aukščiau paminėtų neteisėtų veiksmų. Atsižvelgdama į tai, kad šiame ginče pareiškėjas nekildina žalos iš neteisėtų teismo veiksmų, Teisingumo ministerija dėl kitų pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų nepasisakė.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti.
Kalėjimų departamentas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir kiti asmenys. Tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais, saugiu vykdymu. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos. Pareiškėjas pateikė tik savo samprotavimus ir abstrakčius paaiškinimus apie patirtą turtinę žalą, todėl pareiškėjo argumentai apie patirtą turtinę žalą turėtų būti vertintini kaip nepagrįsti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 486 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. sausio 23 d. buvo laikomas 100 dienų, iš jų minimalus plotas užtikrintas 19 dienų, taigi 81 dieną Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m kalinimo plotą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Konstatuota, kad valstybė 81 dieną neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to buvo pagrindas pripažinti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Atsižvelgęs, kad pareiškėjas didžiąją dalį kalinimo laiko Lukiškių TI-K buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis, teismas priėjo išvados, kad pareiškėjui ne visada užtekdavo kameroje jam priklausančio inventoriaus ar vietos pavalgyti prie stalo.
Atsižvelgęs į tai, kad nei pareiškėjas, nei atsakovo atstovai šiuo atveju nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių ar paneigiančių pareiškėjo argumentus, į tai, kad pareiškėjo skundas identiškas kitų laivės atėmimo vietose laikomų asmenų skundams, teismas pažymėjo, kad nenagrinės aplinkybių, susijusių su kamerose buvusiu apšvietimu, vėdinimu ir kondicionavimo sistema, kamerų temperatūra, kamerų būkle, valymo inventoriumi, kamerose galimai besiveisusių tarakonų, laikymo su rūkančiaisiais, teise į 2 val. pasivaikščiojimą gryname ore, ilgalaikiais pasimatymais, neskirta parama, pašalpa, darbinėmis pajamomis, netinkama patalyne, brangiomis skalbimo paslaugomis, maistu.
Įvertinęs, kad pareiškėjas buvo laikomas 81 dieną netinkamomis sąlygomis, teismas pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą. Turtinės žalos atlyginimo teismas pareiškėjui nepriteisė, pažymėjęs, kad pareiškėjas nuostolių nepatyrė.
III.
Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
Pareiškėjas pažymėjo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra vientisas, logiškai nuosekliai surašytas dokumentas, o yra sudarytas iš šabloninių frazių. Pabrėžė, kad teismo sprendimo tekstas turi būti nuoseklus, rezoliucinė sprendimo dalis turi logiškai sekti iš motyvuojamosios dalies, baigiamieji teismo aktai privalo būti grindžiami teisiniais argumentais (motyvais), argumentavimas turi būti racionalus (turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų teismo aktui pagrįsti, negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo baigiamojo teismo akto priėmimui), baigiamieji teismo aktai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Pareiškėjas teigė, kad šių reikalavimų skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitiko.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti. Teisingumo ministerija nurodė, kad, nagrinėjamu atveju nesant priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, o tai reiškia, kad šiuo pagrindu reikalavimas atlyginti žalą yra nepagrįstas ir netenkintinas.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti. Kalėjimų departamentas nurodė, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas. Pažymėjo, kad pareiškėjo samprotavimai yra nepagrįsti jokiais įrodymais. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 14 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pareiškėjo skundo pagrindą sudarančios aplinkybės iš dalies sutampa su kitose administracinėse bylose kitų asmenų (nuteistųjų/suimtųjų) pateiktais skundų pagrindais, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės tokių aplinkybių nenagrinėti. Teismas pažymėjo, kad kiekvienoje administracinėje byloje dėl turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų individualiai yra vertinama, ar buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai pareiškėją laikant atitinkamoje įkalinimo įstaigoje ir ar dėl to pareiškėjas patyrė jo nurodytą žalą. Teisėjų kolegijos nuomone, tik esant įvertintiems visiems pareiškėjo skunde nurodytiems neteisėtiems veiksmams, iš kurių pareiškėjas kildiną žalą, ir juos nustačius ar juos paneigus, yra galima spręsti bendrai apie pareiškėjo patirtą turtinę ir (ar) neturtinę žalą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą pateikė argumentus, susijusius su dalimi pareiškėjo skundo argumentų, tačiau pirmosios instancijos teismas jų nevertino, kaip ir nevertino Lukiškių TI-K pateiktų įrodymų, pvz., sutarčių, patvirtinančių, kad buvo susitarta dėl kenkėjų naikinimo Lukiškių TI-K ir pan. Pirmosios instancijos teismas, ruošdamas bylą nagrinėti teismo posėdyje, apsiribojo bendro pobūdžio įpareigojimo – pateikti su ginču susijusią medžiagą – atsakovo atstovui davimu.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skunde nurodytų visų argumentų dėl Lukiškių TI-K, Kalėjimų departamento, Teisingumo ministerijos galbūt neteisėtų veiksmų ar neveikimo neįvertino ir dėl jų nepasisakė, todėl priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas. Tai sudaro pagrindą administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, be kita ko, įvertinant, ar nagrinėjamu atveju nėra būtina išsireikalauti papildomų įrodymų, susijusių su pareiškėjo nurodomais neteisėtais Lukiškių TI-K veiksmais (neveikimu).
V.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad visą ginčo laikotarpį (nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. spalio 22 d.) pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 100 dienų. Teismo vertinimu, pareiškėjui minimalus plotas kalint Lukiškių TI-K buvo užtikrintas 19 dienų. Todėl 81 dieną Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m kalinimo plotą. Dėl neužtikrinto privatumo pareiškėjui naudojantis tualetu teismas taip pat konstatavo jo teisių pažeidimą.
Įvertinęs bylos duomenis, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės (jo kamerose buvo drėgna, šalta, ant sienų buvo pelėsis, veisėsi tarakonai; pareiškėjui išduodami čiužiniai ir pagalvės buvo prastos būklės; jo teisė skalbtis ir džiovinti drabužius buvo pažeista; nebuvo sudarytos sąlygos tinkamai nusiprausti; buvo netinkamai tikrinama jo, atvykusio į Lukiškių TI-K, sveikata; jis buvo kalinamas su rūkančiais asmenimis; pasivaikščiojimo trukmė gryname ore buvo nepakankama; Lukiškių TI-K neišduodavo jam nei tualetinio popieriaus, nei dantų šepetėlio ir dantų pastos, nei muilo; jam buvo tiekiamas netinkamos kokybės maistas; jam nebuvo suteikta socialinė pašalpa bei trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai) yra nepagrįstos.
Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas patyrė nuostolių, todėl konstatavo, jog turtinės žalos atlyginimą priteisti jam nėra pagrindo. Tačiau, įvertinęs pareiškėjui padarytų (neužtikrintos pareiškėjo teisės kalėti tinkamomis ploto sąlygomis ir pareiškėjo privatumo pažeidimo jam naudojantis sanitariniu mazgu) pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, teismas pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą.
Atsižvelgęs į tai, kad Lukiškių TI-K visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą, teismas konstatavo, jog atsakovo atstovas išlaidų už kopijų parengimą nepatyrė, todėl Lukiškių TI-K prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas atmetė.
VI.
Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo spendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai. Taip pat prašo priteisti procesines palūkanas.
Pareiškėjas teigia, kad jam buvo priteistas per mažas neturtinės žalos atlyginimas, kadangi analogiškose bylose teismų sprendimais kalinamiems asmenims priteisiama daugiau. Pažymi, kad jis šioje byloje ginčija Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr.V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkto, nustatančio, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3.6 kv. m, teisėtumą. Pabrėžia, kad jis skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog Lukiškių TI-K kamerose nebuvo būtinų baldų ir reikmenų, dėžių, spintelių ir lentynų asmeniniams daiktams, knygoms ir maisto produktams laikyti. Sanitariniuose mazguose nebuvo veidrodžių. Savadarbių gultų eksploatavimo terminas beveik lygus Lukiškių TI-K pastato amžiui, todėl buvo pažeidžiamas teisės aktų reikalavimas, kad lova turi būti eksploatuojama ne ilgiau kaip 10 metų. Kamerose buvo neteisėtai įrengtos grotos, dėl kurių kalinami asmenys neturėjo galimybės vėdinti kameras pro langus. Todėl kamerose buvo drėgna, veisėsi pelėsis. Lovos patalynė (čiužinys, antklodė) Lukiškių TI-K buvo eksploatuojami be privalomu užvalkalų, dėl ko susitepdavo jau pirmojo naudojimo metu. Lovos patalynė cheminiu būdu nebuvo valoma, todėl ją Lukiškių TI-K išduodavo nevalytą, purviną. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K nebuvo teikiamos privalomos (nemokamos) rūbų skalbimo ir džiovinimo paslaugos, todėl, rūbus skalbiant ir džiovinant kamerose, kaupėsi drėgmė. Naujai atvykusiems į Lukiškių TI-K asmenims nebuvo sudaroma galimybė pasinaudoti sanitarine švarykla, taip pat nebuvo patikrinama jų sveikata. Pasivaikščioti asmenims Lukiškių TI-K buvo leidžiama ne ilgiau kaip 1 val. per parą. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis laisvės atėmimo įstaigoje buvo maitinamas pagal diskriminaciniais pagrindais sudarytus valgiaraščius, kurie visiškai neatitiko jo fiziologinių poreikių. Pareiškėjas paaiškina, kad dėl neišduotų materialinio buitinio aprūpinimo priemonių, kamerose neįrengtų privalomų baldų jis patyrė turtinę žala, kurios atlyginimas apskaičiuojamas sudedant minėtų daiktų vertę. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad ši administracinė byla buvo pradėta nagrinėti 2015 metais, todėl yra pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta žmogaus teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiko tarpą.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Lukiškių TI-K teigia, kad pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjas nekonkretizavo, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala. Atsakovo atstovo teigimu, būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi kalinimo sąlygų trūkumai sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes pareiškėjui. Lukiškių TI-K nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir objektyviai įvertino situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Lukiškių TI-K nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Teisingumo ministerijos teigimu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas paduotame apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
VII.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaudamasi minėta ABTĮ nuostata, teisėjų kolegija šioje proceso stadijoje, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nagrinės bylą pagal apeliacinio skundo ribas.
Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žala (t. y. turtinė žala) yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.
Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto minimalią normą nustatė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Teisėjų kolegija pažymi, kad jai nekyla abejonių dėl šios norminio administracinio akto nuostatos teisėtumo. Todėl Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas taikytinas šioje byloje.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Įsakymas Nr. V-124 neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m) neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
Įvertinusi byloje esančius duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių (I t., b. l. 53–61), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. sausio 23 d., 81 parą buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, kuriame, kaip minėta, numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto.
Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista Lukiškių TI-K kamerose jam naudojantis nuo bendros kameros erdvės nevisiškai atskirtu tualetu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, yra išaiškinęs, kad pareiškėjas, teigiantis, jog kalinimo sąlygos buvo netinkamos turi pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o įrodinėjimo pareiga dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013).
Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 28 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-584 (I t., b. l. 71–74) konstatuota, kad dalis minkštojo inventoriaus (čiužinių, antklodžių ir pagalvių) buvo susidėvėję ir vietomis suplyšę, todėl neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimų (toliau – ir HN 76:2010) 66 punkto reikalavimų, kuriame nustatyta, kad lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir (arba) dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Nors minėtu patikrinimo aktu Lukiškių TI-K buvo įpareigotas keisti suplyšusį minkštąjį inventorių nauju, tinkamu dezinfekcijai, tačiau Lukiškių TI-K nei patvirtino, nei pateikė duomenų, kad šį įpareigojimą įvykdė. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis minėta teismų praktika paskirstant šalių įrodinėjimo pareigą šios kategorijos bylose, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui nebuvo suteikta tinkama patalynė Lukiškių TI-K, dėl ko buvo pažeistas minėtas HN 76:2010 66 punktas.
Lukiškių TI-K nepaneigus pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad kamerų sanitariniame mazge nebuvo veidrodžių, konstatuotina, jog buvo pažeistas ir HN 76:2010 21 punktas, nustatantis, kad sanitariniame mazge turi būti veidrodis.
Nors Lukiškių TI-K nurodė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, tačiau nepatvirtinto, kad laisvės atėmimo įstaigos kamerose ginčo laikotarpiu buvo visi baldai, kurie turi būti pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.6–14.7 punktus (po lova dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti). Todėl Taisyklių 14.6 ir 14.7 punktų pažeidimas nagrinėjamu atveju konstatuotinas.
Lukiškių TI-K taip pat nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad lovos buvo senos, jose buvo nepatogu miegoti. Todėl pripažintina, kad buvo pažeistas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1R-38 patvirtintos Baldų, virtuvės ir kito inventoriaus, būtino laisvės atėmimo vietų bendrabučiuose, specialiose patalpose, kamerose, komunalinės ir buitinės paskirties objektuose, naudojimo laiko normos, kuriose numatyta, jog lovos naudojimo laikas yra 10 metų.
Pareiškėjas nurodė, kad atvykusiems asmenims į Lukiškių TI-K nebuvo patikrinta sveikata ir nebuvo suteikiama teisė pasinaudoti dušu (sanitarine švarykla), t. y. Lukiškių TI-K administracija versdavo asmenis atsisakyti eiti į dušą. Tačiau pareiškėjas nedetalizavo, ar jam pačiam sveikata nebuvo tikrinama ir ar teisė nusiprausti duše atvykus nebuvo suteikiama. Iš bylos duomenų nenustatyta, kad dėl galbūt nepatikrintos pareiškėjo ar kitų asmenų sveikatos jam būtų kilę sveikatos sutrikimų (t. y. jis būtų susirgęs ar apsikrėtęs liga nuo kitų asmenų). Tai, kad duše Lukiškių TI-K jis paprastai prausdavosi, pareiškėjas pats patvirtino savo skunde. Atsižvelgiat į pareiškėjo argumentus ir nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijas vertinimu, pareiškėjas netinkamai įvykdė savo pareigą pagrįsti minėtus galimai padarytus pažeidimus. Todėl HN 76:210 40 punkto, nustatančio, kad asmenys, patekę į laisvės atėmimo vietas, turi būti tikrinami, ar nėra utėlėti, apsikrėtę niežais (jei reikia – gydomi), ir privalo nusiprausti duše, pažeidimas nekonstatuotinas.
Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo suteikta teisė bent vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Todėl pripažintina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktas (2012 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1R-69 redakcija), nustatantis, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, nebuvo pažeistas. Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui teisė po dušu nusiprausti bent vieną kartą per savaitę buvo suteikta ir įvertinus tai, kad nesustatyta, jog dėl nesinaudojimo dušu dažniau pareiškėjui būtų kilę kokių nors neigiamų pasekmių (pvz., sveikatos sutrikimų), teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisė palaikyti kūno higieną Lukiškių TI-K buvo pažeista.
Iš byloje pateiktų duomenų (I t., b. l. 69–70) matyti, kad pareiškėjas kalinimo Lukiškių TI-K metu buvo laikomas kaip suimtasis, kuriam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Todėl Lukiškių TI-K pareiškėjui pagrįstai buvo taikoma Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Kaip matyti iš Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies, suimtiesiems nustatytas minimalus laikas, kurį jie turi teisę praleisti gryname ore. Tai reiškia, kad suimtųjų praleidimo gryname ore laikas įstatymu nėra ribojamas. Pareiškėjas neginčija, kad bent vieną valandą per dieną turėdavo teisę pasivaikščioti gryname ore. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis tardymo izoliatoriaus administracijai dėl suteikto nepakankamo laiko pasivaikščioti Lukiškių TI-K kiemelyje. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo (kuris Lukiškių TI-K laikytas kaip suimtasis) teisės į pasivaikščiojimą gryname ore pažeidimo nėra pagrindo konstatuoti.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarimu yra išaiškinęs, kad diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, t. y. esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, atskiroms subjektų grupėms įstatymu galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus. Tai reiškia, kad konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas. Iš esmės diskriminacijos sampratą analogiškai aiškina ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06)).
Taigi tam, kad būtų galima nustatyti diskriminaciją, pirmiausia būtina išsiaiškinti, ar skirtingai vertinamos asmenų grupės neturi kokių nors skirtumų, dėl ko nevienodas jų traktavimas būtų pagrįstas.
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. birželio 26 d. raštu Nr. 1S-2550 papildomai paaiškino, kad Respublikinis mitybos centras atliko tyrimus tardymo izoliatoriuose ir pataisos namuose bei nustatė paros energijos poreikį kalinamiems asmenims. Tuo pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtino fiziologines mitybos normas dirbantiems ir nedirbantiems vyrams, dirbančioms ir nedirbančioms moterims, nepilnamečiams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtini maisto produktų vidutiniai paros kiekiai visoms maitinamų asmenų grupėms. Minėtas įsakymas buvo suderintas su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Skirtingi valgiaraščiai asmenų grupėms (dirbantiems vyrams, nedirbantiems vyrams, dirbančioms moterims, nedirbančioms moterims) patvirtinti vadovaujantis minėtais norminiais administraciniais teisės aktais ir atsižvelgiant į kiekvienos grupės nevienodus fiziologinius poreikius.
Kaip matyti, valgiaraščiai buvo patvirtinti tik po to, kai kompetentinga įstaiga atliko tyrimus laisvės atėmimo įstaigose ir nustatė paros energijos poreikį kalinamiems asmenims. Skirtingi valgiaraščiai kalinamų asmenų grupėms buvo patvirtinti remiantis objektyviu kriterijumi – nevienodais asmenų fiziologiniais poreikiais. Nustačius, kad asmenų grupės (dirbantys, nedirbantys vyrai, dirbančios, nedirbančios moterys) pagal fiziologinius poreikius yra skirtingos ir dėl to joms sudaryti nevienodi valgiaraščiai, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas dėl to, jog jis Lukiškių TI-K buvo maitinamas pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams. Be to, byloje nenustatyta, kad pareiškėjui tiektas maitinimas būtų netinkamas ar nepakankamas ir todėl jam būtų kilusios sveikatos problemos.
Taisyklių 14.1 punkte nustatyta, jog kameros langų angoje turi būti įstatytos metalinės grotos. Todėl konstatuotina, kad minėtų grotų įrengimas Lukiškių TI-K kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus.
Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ištyrusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sutinka su minėto teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo teisė skalbtis ir džiovinti drabužius buvo pažeista, o kamerose buvo drėgna ir veisėsi pelėsis. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas minėtas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo šioje dalyje nepagrįstumą patvirtinančius motyvus. Dėl to teisėjų kolegija dėl šių aplinkybių plačiau nepasisako.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad ši administracinė bylą yra nagrinėjama per ilgai (nuo 2015 metų), todėl teigia, kad yra pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, numatanti, jog asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas. Teisėjų kolegija dėl šio pareiškėjo argumento nagrinėjamoje byloje neturi pagrindo pasisakyti, nes ginčo ribos šioje byloje yra apibrėžtos pareiškėjo pateiktu ir pirmosios instancijos teismo priimtu skundu, t. y. ginčas kilęs tik dėl žalos, kuri patirta dėl pareiškėjo netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo. Tačiau pabrėžtina, kad, jei pareiškėjas mano, jog jo teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką nagrinėjant šią administracinę bylą buvo pažeista, jis, pasibaigus šios bylos nagrinėjimui, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka paduoti kitą skundą su atitinkamais reikalavimais.
Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 81 parą buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, kuriame numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto; visą ginčo laikotarpį (100 dienų) pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista Lukiškių TI-K kamerose jam naudojantis nuo bendros kameros erdvės nevisiškai atskirtu tualetu; pareiškėjui nebuvo suteikta tinkama patalynė Lukiškių TI-K (pažeistas HN 76:2010 66 punktas); pareiškėjo kamerų sanitariniame mazge nebuvo veidrodžių (pažeistas HN 76:2010 21 punktas); pareiškėjo kamerose nubuvo dėžės asmeniniams daiktams sudėti, spintelės arba sieninės lentynos daiktams susidėti (pažeisti Taisyklių 14.6–14.7 punktai); lovos buvo senesnės negu 10 metų (pažeistos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1R-38 patvirtintos Baldų, virtuvės ir kito inventoriaus, būtino laisvės atėmimo vietų bendrabučiuose, specialiose patalpose, kamerose, komunalinės ir buitinės paskirties objektuose, naudojimo laiko normos). Todėl konstatuotina, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl to patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.
Vertinant, koks neturtinės žalos atlyginimo dydis pareiškėjui priteistinas nagrinėjamu atveju, atsižvelgtina, kad pareiškėjas nustatytomis netinkamomis kalinimo sąlygomis iš viso buvo laikomas 100 dienų. Iš minėtų 100 dienų 81 dieną pareiškėjas buvo kalinimas mažesnio nei 3,6 kv. m ploto sąlygomis – priklausomai nuo kameros ploto ir jose kalinčių asmenų skaičiaus jam teko nuo 1,9 iki 3,54 kv. m ploto, o tai lėmė, kad 79 dienas pareiškėjas buvo kalinamas 2,6 kv. m ir mažesnio ploto sąlygomis. Atsižvelgus, kad kamerų erdvę dar užėmė sanitarinis mazgas ir baldai, pripažintina, kad pareiškėjui didžiąją dalį jo kalinimo laiko teko ypač mažas kamerų plotas. Įvertinusi pareiškėjui padarytų pažeidimų pobūdį (teisėjų kolegijos nuomone, nustatyti minimalios ploto normos ir teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimai yra šiurkštūs), trukmę, mastą ir intensyvumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė tokias kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Todėl konstatuotinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į nustatytas minėtas aplinkybes, pakankama suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti yra 900 Eur.
Kadangi nenustatyta, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju dėl neteisėtų veiksmų (jam padarytų pažeidimų) būtų patyręs nuostolių, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė turtinę žalą Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 ir 2 dalių prasme. Todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę žalą netenkintinas kaip nepagrįstas.
ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016) Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas pateikė reikalavimą priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Minėto reikalavimo pareiškėjas skundu pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikęs. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, teisėjų kolegija pareiškėjo reikalavimo priteisti procesines palūkanas nenagrinėja.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjo Ž. C. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjo Ž. C. skundą tenkinti iš dalies – priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 900 Eur (devynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Dainius Raižys
Dalia Višinskienė