Civilinė byla Nr. 3K-3-45-706/2017

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00349-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.6.1; 3.2.4.11; 3.3.1.13.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autonas LT“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Autonas LT“, uždarajai akcinei bendrovei „Gineso servisas“, dalyvaujant trečiajam asmeniui A. Ž., dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių pareigą sudaryti transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, sandorio negaliojimą, aiškinimo ir taikymo, įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. 
2. Ieškovas prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovių 52 580,31 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. 
3. Ieškovas (toliau – ir Biuras) ieškinį grindė Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 1 dalies, 17, 21 straipsnių, 41 straipsnio 8 dalies nuostatomis. Jis nurodė, kad 2013 m. birželio 13 d. Vokietijoje dėl trečiojo asmens A. Ž., vairavusio transporto priemonę „SCANIA R 124 LA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir vilkikas), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė (vilkikas) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras atlygino šio įvykio metu padarytą žalą ir pateikė reikalavimą ieškovui – transporto priemonės registracijos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, šis sumokėjo 52 580,31 Eur. Įvykis kilo A. Ž. einant UAB „Gineso servisas“ darbines pareigas. Transporto priemonė eismo įvykio metu nuosavybės teise priklausė atsakovei UAB „Autonas LT“. Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnyje įtvirtinta teise reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš atsakingo už žalos padarymą asmens arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, raštu kreipėsi į atsakoves UAB „Gineso servisas“ ir UAB „Autonas“, reikalaudamas sugrąžinti 52 580,31 Eur, tačiau atsakovės reikalaujamos sumos nesumokėjo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Kauno apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės UAB „Gineso servisas“ 52 580,31 Eur nuostolių atlyginimo ir 2265,30 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, valstybei iš atsakovės – 15,89 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo; ieškinį atsakovei UAB „Autonas LT“ atmetė, priteisė šiai atsakovei iš ieškovo 847 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
5. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl 2013 m. birželio 13 d. eismo įvykio kaltininko ir žalos dydžio. Jis kilęs tik dėl asmens, kuris turi atlyginti žalą. Teisės aktai, teismo vertinimu, nenustato solidarios atsakomybės už žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010 pateikti išaiškinimai nagrinėjamu atveju netaikytini, nes apie solidariąją atsakomybę šioje nutartyje nekalbama. Be to, šios bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos.
6. Remdamasis TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalimi, kur nustatyta, kad jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris šią priemonę naudoja pagal lizingo, išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą atsakingas šis asmuo, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas neginčijo atsakovių 2013 m. sausio 2 d. papildomo susitarimo prie 2012 m. gruodžio 28 d. nuomos sutarties, kuriame šalys susitarė dėl išperkamosios nuomos, teismas padarė išvadą, jog vilkiką privalėjo apdrausti būtent atsakovė UAB „Gineso servisas“, dėl to ji ir yra atsakinga už kilusią žalą, o ieškinys, pareikštas atsakovei UAB „Autonas LT“, atmestinas. 
7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimą pakeitė, ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovui solidariai iš atsakovių 52 580,31 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. balandžio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iš abiejų atsakovių – po 1132,65 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė valstybei iš atsakovių po 9,43 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo ir atitinkamai išdėstė pakeisto sprendimo rezoliucinę dalį; priteisė ieškovui iš atsakovės UAB „Autonas LT“ 1340 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo. 
8. Remdamasi TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pateiktais 2008 m. birželio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008, 2010 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010, 2013 m. lapkričio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2013, 2016 m. sausio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2016), teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog teisės aktuose nenustatyta Biuro teisė reikalauti, kad žalą solidariai atlygintų už žalą atsakingas asmuo ir asmuo, atsakingas už draudimo sutarties sudarymą. 
9. Teisėjų kolegija sprendė, kad, nors ieškovas teikė argumentus dėl atsakovės UAB „Autonas LT“ kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikto atsakovių 2013 m. sausio 2 d. papildomo susitarimo prie 2012 m. gruodžio 28 d. nuomos sutarties, kuriuo šalys pakeitė nuomos sutarties sąlygas ir susitarė dėl vilkiko lizingo (finansinės nuomos) atsakovei UAB „Gineso servisas“, pripažinimo tariamuoju, tačiau atskiro reikalavimo pripažinti jį negaliojančiu nesuformulavo, atsakovė UAB „Autonas LT“ dėl šių argumentų atsikirtimų ir įrodymų nepateikė, todėl konstatuoti 2013 m. sausio 2 d. papildomo susitarimo (lizingo sutarties) negaliojimą, nepažeidžiant rungimosi ir dispozityvumo principų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 13 straipsniai), nėra galimybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2004; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-248/2015). Pareiga įrodyti, kad sandoris vykdomas, tenka atsakovėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006), tačiau tik tuo atveju, jeigu ieškovas reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu būtų pareiškęs įstatyme nustatyta tvarka. 
10. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovės UAB „Autonas LT“ pateiktas 2013 m. sausio 2 d. papildomas susitarimas pirmosios instancijos teismo turėjo būti įvertintas jo, kaip įrodymo, patikimumo aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012). Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas, dar prieš kreipdamasis į teismą, prašė atsakovių pateikti jų nurodomą išperkamosios nuomos sutartį, tačiau tokia sutartis jam nebuvo pateikta; atsakovės nepateikė 2013 m. sausio 2 d. papildomo susitarimo 5 punkte nustatyto šalių susitarimo, kuriame būtų aptarta lizingo (išperkamosios nuomos) sutarties kaina, nors pagal kasacinio teismo praktiką esant lizingo teisiniams santykiams, lizingo davėjo pagrindinis interesas – gauti finansinę naudą iš investuotų lėšų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2015); vilkiko nuosavybės teisė atsakovei UAB „Gineso servisas“ nebuvo perleista (2015 m. balandžio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi UAB „Autonas LT“ ją perleido UAB „Translogus LT“); priešingai nei 2012 m. gruodžio 28 d. nuomos sutartis, 2013 m. sausio 2 d. papildomas susitarimas nebuvo išviešintas; atsakovė nenurodė objektyvių aplinkybių, kurios būtų lėmusios poreikį skubos tvarka pakeisti išviešintą nuomos sutartį; atsakovės kitose bylose pagal analogiškus Biuro reikalavimus yra pateikusios atskirus 2012 m. gruodžio 28 d. nuomos sutarties papildomus susitarimus, sudarytus dėl kiekvienos transporto priemonės, kuria padarytos žalos atlyginimo klausimas konkrečiu atveju iškyla (Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1928-920/2016); nors atsakovės nurodė, kad lizingo sutartis buvo nutraukta UAB „Gineso servisas“ tinkamai nevykdant mokėjimų, įrodymų, kurie galėtų pagrįsti, jog 2013 m. birželio 13 d. eismo įvykio metu ši sutartis dar nebuvo nutraukta, į bylą nepateikta; išnagrinėjęs analogišką ginčą, Kauno apylinkės teismas 2016 m. kovo 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1928-920/2016 konstatavo, kad 2013 m. sausio 2 d. papildomas susitarimas perduoti vilkiką DAF XF105, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudotis lizingo pagrindu yra tariamasis sandoris, taikė niekinio sandorio teisines pasekmes, o atsakovės šio sprendimo neginčijo.
11. Teisėjų kolegija nurodė, kad pareiga įrodyti, jog prievolė sudaryti draudimo sutartį iš savininko perėjo transporto priemonės naudotojai pagal lizingo sutartį, teko atsakovei UAB „Autonas LT“ (TPVCAPDĮ 4 straipsnis). Atsakovė UAB „Autonas LT“, esant abejonių dėl 2013 m. sausio 2 d. susitarimo patikimumo, taip pat jai pačiai nurodžius, kad šis susitarimas buvo nutrauktas, turėjo pareigą įrodyti šio įrodymo patikimumą, susitarimo galiojimo ginčo eismo įvykio metu faktą, tačiau šios įrodinėjimo pareigos neįvykdė (CPK 178 straipsnis). Įvertinusi įrodymų visumą, teisėjų kolegija sprendė, kad yra pagrindas 2013 m. sausio 2 d. papildomu susitarimu nesivadovauti ir tenkinti Biuro reikalavimą priteisti žalą solidariai iš atsakovės UAB „Autonas LT“ ir UAB „Gineso servisas“.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

12. Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Autonas LT“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 26 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 178, 185 straipsniai), rungimosi ir dispozityvumo principus (CPK 12, 13 straipsniai), nepagrįstai taikė kasacinio teismo išaiškinimus, pateiktus 2012 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Ieškovas nepateikė įrodymų, teikiančių pagrindą teismui suabejoti atsakovių 2013 m. sausio 2 d. sudaryto susitarimo patikimumu. Pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2011), šiuo atveju – ieškovui. Kadangi ieškovas neformulavo reikalavimo pripažinti 2013 m. sausio 2 d. papildomą susitarimą tariamuoju, atsakovė neturėjo gintis, įrodinėti, jog susitarimas buvo vykdomas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo prašymą išreikalauti papildomus įrodymus iš atsakovių. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino 2013 m. sausio 2 d. papildomo susitarimo neišviešinimo aplinkybę. Tokios (išviešinimo) pareigos įstatymas neįtvirtina. UAB „Autonas LT“ ir UAB „Gineso servisas“, užregistravę pradinę 2012 m. gruodžio 28 d. vilkiko nuomos sutartį ir VĮ „Regitra“ išdavus transporto priemonės registracijos liudijimą su spaudu, jog UAB „Gineso servisas“ yra „Naudotojas“, neturėjo teisinės pareigos įregistruoti 2013 m. sausio 2 d. papildomo susitarimo, nes transporto priemonės naudotojas nepasikeitė, o sandoris nėra registruotinas. Teismas taip pat klaidingai nurodė, kad UAB „Autonas LT“ neskundė Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1928-920/2016.
2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarčių laisvės principą, sutarties galią jos šalims bei negaliojančius sandorius.  Šalių sudarytas papildomas 2013 m. sausio 2 d. susitarimas neprieštarauja bendriems teisės principams, viešajai tvarkai, imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl kvestionuojant jo patikimumą pažeidžiamas sutarčių laisvės principas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 straipsnis). Nepripažinęs šio susitarimo tariamuoju ir negaliojančiu, teismas negalėjo taikyti šalims tokių teisinių pasekmių, kurios galėtų būti taikomos tik esant negaliojančiam sandoriui, negalėjo pripažinti solidariosios šalių atsakomybės. Susitarimas yra galiojantis ir šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis).
3. Konstatavęs atsakovių solidariąją atsakomybę ieškovui, teismas pažeidė TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias pareiga sudaryti draudimo sutartį tenka transporto priemonės savininkui, išskyrus kai yra sudaryta lizingo ar kita panašaus pobūdžio sutartis.
4. Apeliacinės instancijos teismai analogiškose bylose tarp tų pačių šalių ir esant toms pačioms aplinkybėms tik dėl kita transporto priemone padarytos žalos atlyginimo skirtingai vertina atsakovių 2013 m. sausio 2 d. susitarimą, skirtingai taikydami materialiosios teisės normas priima iš esmės skirtingus procesinius sprendimus (žr., pvz., Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-822-259/2016, kurioje teismas konstatavo, kad susitarimas dėl išperkamosios nuomos buvo realiai vykdomas ir negali būti kvalifikuojamas kaip tariamasis; žalos atlyginimas draudikų biurui buvo priteistinas tik iš UAB „Gineso servisas“, kaip vilkiko naudotojos išperkamosios sutarties pagrindu, atsakingos už eismo įvykio metu padarytą žalą).
13. Ieškovas atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1.   Atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismui nebuvo pagrindo suabejoti 2013 m. sausio 2 d. susitarimo patikimumu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus 2012 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012). Byloje buvo pateikta pakankamai įrodymų ir argumentų. Teismas bylos duomenis įvertino tinkamai taikydamas įrodymų vertinimo taisykles. Atsakovė, siekdama palankaus teismo sprendimo, turėjo apsispręsti dėl įrodinėjimo byloje masto. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių atsakovių tarpusavio atsiskaitymus pagal 2013 m. sausio 2 d. sandorį, įmonės yra glaudžiai susijusios, be to, Kauno apylinkės teismas 2016 m. liepos 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-195-886/2016 konstatavo, kad bendrais abiejų atsakovių veiksmais buvo siekiama išvengti atsakovės UAB „Autonas LT“ civilinės atsakomybės atlyginti nuostolius Biurui.
2. Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė atsakovės laisvės sudaryti sutartis. Teismas tik įvertino jos pateiktus įrodymus, pagrindžiančius neva 2013 m. sausio 2 d. sudarytą sandorį, kaip nepatikimus, t. y. nepakankamus, norint susiklosčiusius teisinius santykius pripažinti išperkamosios nuomos (lizingo) teisiniais santykiais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės normų, reglamentuojančių pareigą sudaryti transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, aiškinimo ir taikymo

14. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi eismo įvykio metu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota.
15. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalį, už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas. Jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo.
16. Šioje TPVCAPDĮ normoje nustatyta bendroji taisyklė, kad atsakingas už draudimo sutarties sudarymą asmuo yra transporto priemonės savininkas. Kartu joje įtvirtinta išlyga, kada už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas kitas asmuo. Jis turi būti sudaręs lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos, kitą panašaus pobūdžio sutartį.
17. Pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita (CK 6.567 straipsnio 1 dalis).
18. Pagal daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (kreditan) sutartį pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamus daiktus tol, kol pirkėjas nesumoka visos sutartyje numatytos kainos, jeigu sutartyje nenumatyta kitaip (CK 6.411 straipsnio 1 dalis).
19. Pirmiau nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos išimties taikymui teisiškai reikšmingi yra tokie nuomos santykiai, kai sutartyje nurodyto termino pabaigoje, sumokėjus visą sutartyje nustatytą kainą, nuosavybės teisė į parduodamą daiktą pereina atitinkamai lizingo gavėjui ar pirkėjui.
20. Pažymėtina, kad išplėstinė kasacinio teismo teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010 sprendė dėl pareigos sudaryti draudimo sutartį, esant nuomos ar panaudos santykiams, ir 2010 m. spalio 7 d. nutartyje konstatavo, jog nuomos ar panaudos sutarties šalys gali susitarti, kad transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudarys transporto priemonės nuomininkas arba panaudos gavėjas; tačiau, jeigu nuomininkas ar panaudos gavėjas neapdraudžia transporto priemonės jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakingas Biurui yra automobilio savininkas.
21. Taigi pagal įstatymą lizingo gavėjas ar pirkėjas turi pareigą sudaryti draudimo sutartį, esant atitinkamai lizingo (finansinės nuomos) ar išperkamosios nuomos santykiams, o tuo atveju, jei šalis sieja kiti santykiai (nuomos, panaudos ir kt.), aptariama (savininko) pareiga gali būti perduota (kitam asmeniui) sutarties pagrindu.
22. Nagrinėjamu atveju atsakovės 2012 m. gruodžio 28 d. buvo sudariusios nuomos sutartį. Šioje sutartyje nėra sąlygų, pagal kurias įstatyme įtvirtinta transporto priemonės savininkės UAB „Autonas LT“ pareiga sudaryti draudimo sutartį būtų tekusi nuomininkei – atsakovei UAB „Gineso servisas“.
23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nuomos sutartį pareiga sudaryti transporto priemonės (vilkiko) valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį išliko atsakovei UAB „Autonas LT“.

  Dėl apeliacinio skundo ribų, 2013 m. sausio 2 d. susitarimo (ne)galiojimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo 

24. Lietuvoje įtvirtinta dalinė (ribota) apeliacija, apibrėžiama kaip pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir (ar) pagrįstumui neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 306 straipsniai).
25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas turi analizuoti tuos argumentus, kuriais remiamasi apeliaciniame skunde (išskyrus atvejus, nustatytus CPK 320 straipsnio 2 dalyje).
26. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).
27. Atsakovė UAB „Autonas LT“, įrodinėdama, kad pagal įstatymą pareiga apdrausti vilkiką priklausė ne jai, kaip transporto priemonės savininkei, o atsakovei UAB „Gineso servisas“, t. y. kad taikytina TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta išlyga, pateikė teismui 2013 m. sausio 2 d. papildomą susitarimą prie 2012 m. gruodžio 28 d. nuomos sutarties. 
28. Pagal šio susitarimo 1 punktą, nuomotojas, vadovaudamasis CK 6.567 straipsniu, perduoda klientui lizingo (finansinės nuomos) pagrindu naudotis vilkiką su sąlyga, kad, sumokėjus visą sutartyje nustatytą kainą, daiktas pereis klientui nuosavybės teise, jei bus įvykdytos visos sutarties sąlygos ir pasirašytas perdavimo–priėmimo aktas. Susitarimo 2 punkte įtvirtinta kliento pareiga sudaryti draudimo sutartį.     
29. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas, reikšdamas ieškinį, neturėjo duomenų apie 2013 m. sausio 2 d. atsakovių papildomą susitarimą. Jis buvo pateiktas tik kartu su atsiliepimu į ieškovo ieškinį. UAB „Autonas LT“ atsiliepime į ieškinį pažymėjo, kad atsakoves sieja lizingo (finansinės) nuomos santykiai, todėl pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalį pareiga apdrausti vilkiką teko lizingo gavėjai – UAB „Gineso servisas“. 
30. Ieškovas, reaguodamas į atsakovės atsiliepime išdėstytus argumentus, susijusius su 2013 m. sausio 2 d. papildomu susitarimu, pateikė teismui procesinį dokumentą (paaiškinimus), kuriame nurodė priešingus argumentus ir juos pagrindžiančius dokumentus, jog susitarimas laikytinas negaliojančiu (apsimestiniu sandoriu, CK 1.87 straipsnio 2 dalis).
31. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šios nutarties 29 punkte nurodytas aplinkybes, atsakovės UAB „Autonas LT“ ir ieškovo pateiktus argumentus, ieškovo reikalavimus, TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą, sprendė, kad būtina nustatyti papildomas faktines aplinkybes, susijusias su atsakoves siejančiais (nuomos ar išperkamosios nuomos) teisiniais santykiais, nes nuo jų kvalifikavimo priklauso, kuri iš atsakovių turi pareigą atlyginti Biurui nuostolius. Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad teismas turi įvertinti, ar pagrįsta laikyti, jog 2013 m. sausio 2 d. papildomas susitarimas buvo sudarytas.
32. Pirmosios instancijos teismui nutarus ex officio (pagal pareigas) spręsti dėl 2013 m. sausio 2 d. papildomo susitarimo egzistavimo, bet sprendime nenurodžius aiškaus tokio susitarimo teisinio vertinimo, ieškovo apeliaciniame skunde esant argumentams, jog bylos duomenys nebuvo tinkamai ištirti ir įvertinti, apeliacinės instancijos teismas turėjo spręsti dėl susitarimo (ne)galiojimo.
33. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai 2013 m. sausio 2 d. papildomą susitarimą vertino tik jo, kaip įrodymo, patikimumo aspektu.
34. CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš svarbiausių civiliniuose santykiuose galiojančių principų – sutarties laisvės principas. Šis principas, detalizuotas CK 6.156 straipsnyje, suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė. Sutarties laisvės principas taip pat apima šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme įtvirtintas sutarties laisvės principas bei sutarties galia nulemia, jog sutartis negali būti vertinama kaip patikimas ar nepatikimas įrodymas, nes sutartis šalims yra privaloma.
36. CK 1.86 straipsnyje nustatyta, kad tariamasis (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sandoris negalioja. Tariamasis sandoris yra niekinis, todėl teismas jo faktą ir teisines pasekmes konstatuoja ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).
37. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, tais atvejais, kai akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012). Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015  m. vasario 18  d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-248/2015). Bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015).
38. Taigi, atsižvelgiant į šios bylos faktines aplinkybes, tai, kad ieškovas apie papildomą susitarimą sužinojo tik nagrinėjant bylą ir išreiškė poziciją ne ieškinio forma, o rašytiniu paaiškinimu, teigdamas, jog papildomas susitarimas buvo fiktyvus, neturėjo tapti teismui kliūtis įvertinti, ar jis nėra akivaizdžiai negaliojantis. Tuo atveju, jei susitarimas nėra akivaizdžiai negaliojantis, teismai turėjo suteikti galimybę ieškovui patikslinti ieškinį ir pareikšti reikalavimą dėl susitarimo pripažinimo niekiniu, taip pat šalims pateikti argumentus ir įrodymus dėl tokio reikalavimo (ne)pagrįstumo. Ieškovui nepasinaudojus tokia galimybe, dėl atsakovių atsakomybės teismas turi spręsti pagal byloje esančius įrodymus.    
39. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas liko tinkamai neįvertintas. Byla neišnagrinėta visa apimtimi, nes apeliacinės instancijos teismas nesilaikė apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnis).
40. Paprastai tariamieji, priešingai negu, pavyzdžiui, prieštaraujantys imperatyviosioms teisės normoms, sandoriai nėra akivaizdžiai niekiniai, nes tariamųjų sandorių šalys, sudarydamos tokį sandorį tik dėl akių (neketindamos sukurti teisinių padarinių), slepia tikrąją savo valią. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų. Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Vienas tariamojo sandorio požymių yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju  (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017 43, 44 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).
41. Atsižvelgdama į kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tai, kad šiuo atveju būtina pašalinti proceso teisės normų pažeidimus (suteikti galimybę ieškovui patikslinti ieškinio reikalavimus, bylą išnagrinėti laikantis bylos nagrinėjimo ribų), taikydama proceso koncentracijos ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis), teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis ir pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintini ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis).

   Dėl Biuro regreso teisė įgyvendinimo

42. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17  straipsnio 1 dalies 1 punktą.
43. Ši specialioji teisės norma įtvirtina Biuro regreso teisę į atitinkamus asmenis, t. y. kaltąjį dėl žalos padarymo arba savininką, atsakingą už transporto priemonės apdraudimą. Lingvistiškai aiškinant šią teisės normą, darytina išvada, kad Biuras pasirenka, į kurį asmenį nukreipti regresinį reikalavimą.
44. CK 6.280 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. TPVCAPDĮ nuostatos nenumato kitokio regreso tvarka atlyginamos žalos dydžio, o CK 6.251 straipsnio 2 dalis draudžia mažinti nuostolių atlyginimą, jei atlyginimas bus mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko atsakomybė privalomai turėjo būti apdrausta.
45. Atsižvelgdama į šį reglamentavimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010 išaiškino, kad Biuras, pareiškęs reikalavimą kaltam dėl eismo įvykio asmeniui, kuris padarė žalos, valdydamas neapdraustą transporto priemonę, ir negavęs visos išmokėtos išmokos grąžinimo, turi teisę pareikšti reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį. Pažymėtina, kad šis išaiškinimas paremtas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios skiriasi nuo aplinkybių nagrinėjamoje byloje. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė atsakomybės klausimą transporto priemonės savininko, kuris turėjo pareigą apdrausti automobilį ir neperduoti jo nedrausto naudoti kitam asmeniui. Tokios transporto priemonės valdytojui ir įvykio kaltininkui ieškinys nebuvo pareikštas.
46. Narinėjamas ieškinys pareikštas savininkui, turinčiam įstatyme nustatytą pareigą apdrausti transporto priemonę, ir transporto priemonės valdytojui, kuris neapdraustą transporto priemonę naudojo nuomos pagrindu. Taigi ieškovas  transporto priemonės nedraudimą, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimą naudoti be susitarimo, kas ją apdraus, ir jos naudojimą prašo pripažinti bendrais neteisėtais veiksmais, prieštaraujančiais tą daryti draudžiančioms imperatyviosioms teisės normoms. Kasatorė teigia, kad pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio nuostatas įstatyme įtvirtinta pareiga drausti transporto priemonę išnyko, kai ji pasirašė papildomą susitarimą dėl išperkamosios nuomos, todėl ji neatsakinga už tokį transporto priemonės valdytojo elgesį. Taigi tik tinkamai išsprendus klausimą dėl susitarimo dėl išperkamosios nuomos galiojimo galima spręsti, kuri iš atsakovių ar abi jos pažeidė imperatyviąsias teisės normas, kuri iš jų naudojo eisme nedraustą transporto priemonę ir, priklausomai nuo nustatytų neteistų veiksmų bei jų vertinimo, taikyti atitinkamą atsakomybės rūšį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

47. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 14,22 Eur tokių išlaidų. Perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 26 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikinti bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                                            Birutė Janavičiūtė

           Janina Stripeikienė

           Dalia Vasarienė