Civilinė byla Nr. e2A-314-856/2021
Teisminio proceso Nr. 2-36-3-00652-2020-1
Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.28.1; 2.6.28.3; 3.3.1.18.3; 3.3.1.20. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gegužės 20 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. sausio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-511-476/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovui D. N. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Tomadas“ prašė priteisti iš atsakovo D. N. 13 994,85 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 315 Eur bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė UAB „Tomadas” nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 5 d. su Telšių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu (toliau – ir VPK) sudarė Viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. (duomenys neskelbtini), kurios nuostatomis ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugas sutartyje nustatyta tvarka. Sutarties 5.16 punkto nuostata, ieškovė įsipareigojo savo lėšomis iš ankstesnių paslaugų vykdytojo saugojimo aikštelės nemokamai pergabenti saugomas arba konfiskuotas transporto priemones į savo saugojimo aikštelę. 2017 m. rugpjūčio 17 d. ieškovė ir Telšių apskrities VPK sudarė susitarimą dėl transporto priemonių pervežimo paslaugų, kurio nuostatomis ieškovė įsipareigojo pervežti tolimesniam saugojimui transporto priemones iš G. S. firmos automobilių saugojimo aikštelės į ieškovės aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini). Susitarimo nuostatomis bei 2017 m. rugsėjo 7 d. priverstinai nuvežtų transporto priemonių pervežimo priėmimo ir perdavimo aktu, ieškovė iš G. S. firmos perėmė tolimesniam saugojimui priverstinai nuvežtą transporto priemonę – motorolerį (duomenys neskelbtini), be valstybinių numerių.
3. 2019 m. rugsėjo 6 d. ieškovė gavo užklausimo atsakymą iš Telšių apskrities VPK apie tai, jog motorolerio savininkas yra D. N. Gavusi minėtą informaciją, ieškovė 2019 m. rugsėjo 25 d. pranešimu kreipėsi į atsakovą dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo už transporto priemonės saugojimą, tačiau atsiskaitymo už suteiktas paslaugas negavo. 2019 m. spalio 2 d. atsakovo advokatė kreipėsi į ieškovę su pranešimu, kuriame išdėstė atsakovui rūpimus klausimus, o ieškovė 2019 m. spalio 17 d. elektroniniu paštu atsakė į atsakovo advokatės pranešimą ir išsamiai viską paaiškino atsakovui. Po šio atsakymo atsakovas dar kelis kartus rašė ieškovei nesutikdamas susimokėti už saugojimą. Ieškovė visą laiką bendravo su atsakovu, siūlė jam susitarti taikiai, buvo siūloma ir nuolaida bei skolos išsimokėjimas dalimis, tačiau atsakovui niekas netiko. Ieškovė 2020 m. birželio 30 d. dar kartą mėgino susisiekti su atsakovu siųsdama jam pakartotinį pranešimą dėl susidariusios skolos už motorolerio saugojimą, tačiau atsakovas nereagavo. Atsakovui nereaguojant į ieškovės geranoriškus pasiūlymus, ieškovė neturi kitos išeities kaip tik toliau saugoti motorolerį, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.832 straipsnio 1 dalimi bei CK 6.845 straipsniu, sutarties 5.9 ir 5.11 punktais, ieškovei tenka pareiga išsaugoti atsakovui priklausančią transporto priemonę bei atsakomybė už turto neišsaugojimą. Motoroleris ieškovės aikštelėje buvo saugomas nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos, t. y. 2020 m. lapkričio 20 d., saugojimo terminas sudaro 1 181 dieną. Vienos paros transporto priemonės saugojimo kaina yra 11,85 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmai 2021 m. sausio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - priteisė ieškovei UAB „Tomadas“ iš atsakovo D. N. 482,56 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (482,56 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. lapkričio 20 d.) iki sprendimo visiško įvykdymo ir 10,71 Eur bylinėjimosi išlaidas. Likusioje dalyje teismas ieškinį atmetė.
5. Teismas nurodė, kad ieškovė į bylą pateikė 2014 m. balandžio 1 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą, tačiau jame nėra transporto priemonės savininko (valdytojo) parašo. Ieškovė į bylą nepateikė visiškai jokių įrodymų apie tai, kad atsakovas D. N. būtų buvęs informuotas, jog ieškovė 2017 m. rugsėjo 7 d. perėmė tolimesnį motorolerio saugojimą. Vadovaujantis 2017 m. rugpjūčio 17 d. sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir Telšių apskrities VPK, 3.3 punktu, užsakovas (Telšių apskrities VPK) įsipareigojo tinkamai ir laiku pranešti pervežamos transporto priemonės savininkui (valdytojui) apie priverstinai sulaikytos transporto priemonės saugojimo vietos pakeitimą. Iš to akivaizdu, kad pareigūnai turėjo pareigą (Sutarties 3.3 punktas) nustatyti transporto priemonės teisėtą valdytoją ir jį informuoti, kad transporto priemonė iš G. S. firmos perduodama saugoti UAB „Tomadas”. Ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, kad tokie veiksmai buvo atlikti. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas darė išvadą, kad policijos pareigūnai buvo pasyvūs ir nesiėmė sutartyje prisiimtų įsipareigojimų nustatyti bei informuoti transporto priemonės savininką ar teisėtą valdytoją.
6. Teismas nurodė, kad byloje taip pat nepateikta jokių įrodymų, dėl kokių priežasčių nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. nebuvo atliekami jokie aktyvūs veiksmai, kad būtų išsiaiškinta, kodėl transporto priemone niekas nesidomi. Į bylą pateikta 2019 m. rugsėjo mėnesio Telšių apskrities VPK informacija apie transporto priemonių procesinius statusus patvirtina, kad motoroleris (duomenys neskelbtini), mėlynos spalvos, yra grąžintas, o jos savininkas ar valdytojas yra D. N. Iš to akivaizdu, kad du metus niekas nesidomėjo, kas yra motorolerio (duomenys neskelbtini), be valstybinių numerių, savininkas ar valdytojas, nesistengė jo informuoti apie transporto priemonės saugojimą, nors tokią pareigą turėjo. Nors ieškovė ieškinyje ir nurodo, kad ji buvo aktyvi ir nuolat siųsdavo užklausimus Telšių apskrities VPK, prašydama pateikti duomenis apie transporto priemonės savininką ar valdytoją, tačiau tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė.
7. Teismas pažymėjo, kad CK 6.200 straipsnio 1 – 3 dalyse įtvirtintos sutartinių santykių šalies pareigos sutartį vykdyti sąžiningai, kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu, laikytis bendradarbiavimo ir kooperavimosi principų. Ieškovė UAB ,,Tomadas”, būdama atlygintinas saugojimo paslaugas teikiantis subjektas, turėjo suprasti, kad saugojimo kaštai, kai kiekvieną dieną skaičiuojama po 11,85 Eur už saugojimo parą, ženkliai viršija saugomo motorolerio vertę. Iš to seka, kad didelė suma už transporto priemonės saugojimą susidarė ne tik dėl atsakovo nerūpestingumo ir pasyvumo, bet ir dėl kooperavimosi bei bendradarbiavimo pareigą ignoravusio saugotojo kaltės.
8. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, jog ieškovė, veikdama pasyviai, dirbtinai didino transporto priemonės saugojimo išlaidas, taip galimai siekdama sau finansinės naudos. Tokie ieškovės veiksmai, kai už transporto priemonės saugojimo parą sutartyje nustatytas 11,85 Eur įkainis, negali būti vertinami kaip atitinkantys teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Netgi atsižvelgiant į tai, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostę pasaugos santykiai yra kilę iš viešųjų administracinės teisės normų, atsakovui kilusios pasekmės materialine prasme turi būti adekvačios ir realiai įgyvendinamos. Toks ieškovės elgesys neatitiko rūpestingam civilinių santykių dalyviui keliamų elgesio reikalavimų.
9. Teismas nurodė, kad ieškovė pateikė duomenis apie tai, kad 2019 m. rugsėjo 25 d. ir 2020 m. birželio 30 d. registruotais laiškais ji informavo atsakovą, kad šis gali atsiimti aikštelėje saugomą transporto priemonę bei turi padengti įsiskolinimą už saugojimą. Taip pat pateikė ir iš atsakovo bei jo atstovės advokatės D. Č. gautus pranešimus, kurie patvirtina, kad atsakovui nuo 2019 m. spalio 1 d. tapo žinoma apie motorolerio saugojimo vietą bei saugojimo išlaidų susidarymą, kurias atsakovas sutiko padengti už laikotarpį nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2019 m. spalio 21 d. Ieškovei nesutinkant, kad saugojimo išlaidos būtų padengtos už atsakovo siūlomą laikotarpį, bei pasiūlius 30 procentų nuolaidą nuo susidariusių saugojimo išlaidų bei galimybę jas sumokėti dalimis, atsakovas 2019 m. spalio 22 d. pateikė ieškovei atsakymą, kad ieškovės siūlomos sąlygos jam yra nepriimtinos ir daugiau su ieškove nebendravo, transporto priemonės neatsiėmė ir saugojimo išlaidų neapmokėjo. Šie byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas, kaip transporto priemonės savininkas, sužinojęs apie priverstinai saugomą transporto priemonės vietą bei saugojimo išlaidų susidarymą, taip pat nesiėmė jokių efektyvių veiksmų saugomai transporto priemonei susigrąžinti, jis nagrinėjamoje situacijoje nesielgė kaip apdairus, rūpestingas, atidus žmogus ir savo pasyvumu prisidėjo prie padarinių – išaugusios skolos už saugojimo išlaidas atsiradimo.
10. Teismas sprendė, kad atsakovas yra atsakingas už saugojimų išlaidų susidarymą už laikotarpį nuo 2019 m. spalio 1 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos – 2020 m. lapkričio 20 d., tai yra už 416 dienų, kas pagal UAB „Tomadas” ir Telšių apskrities VPK sutartyje dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo numatytą įkainį (11,85 Eur už parą) sudaro 4 929,6 Eur. Tačiau teismas vertino, kad tokie automobilio saugojimo kaštai ne tik neproporcingai dideli, bet ir neprotingi esant ženkliai mažesnei transporto priemonės vertei. Be to, teismų formuojamoje praktikoje laikoma, kad už ilgalaikį automobilio saugojimą negali būti skaičiuojama pagal vienos paros tarifą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartys civilinėse bylose: Nr. 3K-3-436/2009; 3K-7-309/2010).
11. Teismas nurodė, kad vertinant veikiančių, analogiškas paslaugas teikiančių, įmonių įkainius, iš jų internetinių puslapių matyti, kad vidutinė transporto priemonės saugojimo kaina Kauno mieste vienam mėnesiui sudaro apie 35 Eur, vienos paros kaina - 1,5 Eur (UAB „Degetas“ – 35 Eur/mėn., 1,50 Eur/parai; VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės“ – 29 Eur/mėn., 1,50 Eur/parai). Vertinant šiuos dydžius akivaizdu, jog įkainis už transporto priemonės saugojimą skaičiuojant po 11,85 Eur už parą, kas per mėnesį sudarytų 355,50 Eur, yra neproporcingai didelis, sudarantis prielaidas nepagrįstam ieškovės praturtėjimui ir dešimt kartų viršijantis analogiškų paslaugų rinkos įkainius. Dėl nurodytos priežasties teismas išlaidų už transporto priemonės saugojimą sumą perskaičiavo taikydamas 35 Eur per mėnesį įkainį, kas sudaro 1,16 Eur už saugojimą vieną parą. Taikant minėtą įkainį, išlaidos už atsakovui priklausančios transporto priemonės saugojimą už 416 kalendorinių dienų sudarytų 482,56 Eur (1,16 Eur x 416). Tiek 1,16 Eur per parą įkainį, tiek ir bendrą 482,56 Eur transporto priemonės saugojimo išlaidų sumą teismas pripažino atitinkančia protingumo, teisingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principus.
III. Apeliacinio skundo argumentai
12. Ieškovė UAB „Tomadas“ apeliaciniu skundu prašo: pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. sausio 12 d. sprendimą – priteisti iš atsakovo D. N. ieškovei UAB „Tomadas“ 13994,85 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas; priimti bei prijungti prie bylos medžiagos papildomus rašytinius įrodymus – duomenis apie priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo specializuotos paslaugos rinkos kainas bei 2016-08-30 Telšių apskrities VPK Tiekėjų apklausos pažymą Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovas apie transporto priemonės nuvežimą bei 2017 m. rugsėjo 7 d. saugojimo perėmimą informuotas nebuvo, todėl negalėjo imtis aktyvių veiksmų susigrąžinti transporto priemonę, yra visiškai nepagrįsta, prieštaraujanti realiai faktinei situacijai ir bylos medžiagoje esančių rašytinių įrodymų visumai bei šių įrodymų turiniui. Informavimo pareiga apie saugojimo vietos pasikeitimą buvo numatyta VPK, bet ne apeliantei, kas reiškia, jog sprendimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priteisti apeliantės naudai įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. iki ieškinio pateikimo dienos.
12.2. Priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugos kaina nepriklauso ir negali priklausyti nuo transporto priemonės vertės. Tai, jog ginčo bylos atveju susidariusi įsiskolinimo suma galimai viršija motorolerio rinkos vertę, nėra ir negali būti kriterijumi dirbtinai mažinti viešojo pirkimo sutartyje nustatytą priverstinio saugojimo paslaugos vienos paros įkainį, kadangi tik pats atsakovas yra atsakingas už susidariusį įsiskolinimą.
12.3. Atsakovas į bylos medžiagą nepateikė jokių motorolerio būklę ir (ar) kainą patvirtinančių įrodymų, o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nenustatė. Be to, ginčo civilinei bylai nesant susijus su viešuoju interesu, pirmosios instancijos teismas nebuvo įstatymo saistomas savo iniciatyva nustatinėti motorolerio vertę ar priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugos rinkos kainas.
12.4. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi nebeaktualia, pasenusia ir ginčo bylos atveju netinkama praktika, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 aiškiai apibrėžė kriterijus, kuriais privalo būti vertinama priverstinio transporto priemonių nuvežimo bei saugojimo paslaugos kaina kilus ginčui dėl tokios paslaugos kainos.
12.5. Teismo sprendime nepagrįstai ir iškreiptai pasisakyta apie mėnesinį paslaugos įkainį, kurio sutartis ne tik nenumatė, tačiau jis yra iš esmės neteisingas teismui kvestionuojant apeliantės teikiamos priverstinio saugojimo paslaugos vienos paros įkainio pagrįstumą. Teismas akivaizdžiai neįvertino to, jog priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkas ir/ar valdytojas gali apskritai niekada neatsiimti transporto priemonės, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad apeliantei dėl to turi būti drastiškai iki nuostolingo sumažintas teikiamos paslaugos įkainis.
12.6. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugos, kylančios iš SEAKĮ ir kitų teisės normų, kaina niekaip negali būti sutapatinama su įprastinės transporto priemonių saugojimo paslaugos įprastinėje aikštelėje (kuomet transporto priemonė yra saugojama laisva asmens valia ir pasirinkimu) kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-l4-690/2019). Apeliantė teikia tik priverstinio transporto priemonių nuvežimo bei saugojimo paslaugas ir neteikia jokių kitokių saugojimo paslaugų privatiems subjektams viešosios sutarties pagrindu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, nustatydamas „teisingą“ apeliantės paslaugos įkainį, remiasi priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų neteikiančių subjektų paslaugų įkainiais Kauno mieste, niekaip nesusijusiais su priverstiniu transporto priemonių nuvežimu bei saugojimu.
12.7. Kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-l4-690/2019) nenumato galimybės besąlygiškai mažinti priverstinio transporto priemonių nuvežimo paslaugos įkainio, juolab kai ginčo bylos atveju apskritai pats atsakovas nuo pat motorolerio priverstinio nuvežimo nesirūpino savo turtu, neketino atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų.
12.8. Iš kartu su apeliaciniu skundu pateikiamų duomenų matyti, jog analogiškos paslaugos kainos rinkoje laikotarpiu nuo 2015 metų apskritai tendencingai didėjo. Naujausioje teismų praktikoje yra konstatuota, kad vienos paros priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugų rinkos kaina svyruoja net iki 14 Eur (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-69-580/2019), kas patvirtina, jog tuometinis apeliantės paslaugos įkainis priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkoje laikotarpiu, už kurį apeliantė prašo priteisti įsiskolinimą iš atsakovo, buvo ir yra vienas mažiausių priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkoje.
12.9. Sutartis tarp apeliantės ir VPK buvo sudaryta remiantis viešojo pirkimo rezultatais – mažiausios kainos kriterijumi, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad sutartyje numatyti priverstinio transporto priemonių saugojimo įkainiai yra nepagrįsti. Apeliantė į bylos medžiagą yra pateikusi duomenis apie kitų analogiškas paslaugas teikiančių ūkio subjektų paslaugų įkainius skirtingais laikotarpiais skirtingose teritorijose, kas aiškiai patvirtina, jog visų atitinkamoje rinkoje veikiančių analogiškos paslaugos teikėjų įkainiai yra panašūs. Pateikti duomenys patvirtina, jog kitų ūkio subjektų analogiškos paslaugos kaina yra netgi didesnė nei apeliantės.
12.10. Teismo deklaratyvūs argumentai dėl 1,16 Eur paslaugos įkainio taikymo atsakovo atžvilgiu, yra subjektyvūs, neišsamūs – nenurodyta, kokiais įrodymais remtasi sprendžiant dėl būtent tokio paslaugos įkainio dydžio, kokiais konkrečiais duomenimis, kintamaisiais bei skaičiavimais remiantis teismas nustatė 1,16 Eur paslaugos įkainio „pakankamumą“ apeliantei, versdamas apeliantę paslaugą teikti nuostolingai. Sprendimas tenkinti pareikštą ieškinį tik dalinai yra ne tik nemotyvuotas, tačiau taip pat yra pažeidžiami ir konstituciniai teisinės valstybės ir teisingumo principai, teisinio tikrumo principas.
12.11. Sprendimu nustatydamas apeliantės teikiamos priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugos vienos paros kainą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2377-945/2017, 2018 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-123-254/2018, tačiau minėtos pirmosios instancijos teismo nurodomos nutartys ginčo bylos atveju niekaip negali būti taikomos, kadangi tai iš esmės „prasilenkia“ su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-14-690/2019 pateiktais išaiškinimais.
12.12. Skundžiamą sprendimą palikus nepakeistą, būtų faktiškai pakeistas viešojo pirkimo sutartyje numatytas paslaugos įkainis be perkančiosios organizacijos bei apeliantės valios (nors dėl sutarties teisėtumo nėra priimta jokių įsiteisėjusių teismo procesinių sprendimų, Viešųjų pirkimų tarnybos išvadų ar imperatyvių sprendimų), o apeliantė būtų verčiama paslaugą teikti nuostolingai.
13. Atsakovas D. N. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl naujų įrodymų pateikimo
15. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantė prašo prijungti prie civilinės bylos medžiagos papildomus rašytinius įrodymus: priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų viešojo pirkimo sutartis bei CVPIS sistemos duomenis apie sudarytas viešojo pirkimo sutartis, patvirtinančius paslaugos kainą rinkoje; 2016-08-30 Telšių apskrities VPK Tiekėjų apklausos pažymą Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad šių rašytinių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, kadangi apeliantė negalėjo numatyti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, nesivadovaus naujausia kasacinio teismo praktika – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-14-690/2019.
16. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog naujų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl minėtus įrodymus priima (CPK 314 straipsnis).
Dėl apeliacinio skundo argumentų
17. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė UAB „Tomadas“ prašė priteisti iš atsakovo D. N. 13 994,85 Eur skolą už dviratės transporto priemonės - motorolerio „(duomenys neskelbtini)“ - saugojimą už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. (kuomet iš G. S. firmos tolimesniam saugojimui ieškovė perėmė priverstinai nuvežtą transporto priemonę į ieškovės aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini)) iki ieškinio pateikimo teismui dienos (2020 m. lapkričio 20 d.) už 1 181 dieną. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad atsakovas D. N. būtų buvęs informuotas, jog ieškovė 2017 m. rugsėjo 7 d. perėmė tolimesnį motorolerio saugojimą. Įvertinęs byloje esančius įrodymus – ieškovei pateiktus atsakovo bei jo atstovės advokatės D. Č. pranešimus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovui nuo 2019 m. spalio 1 d. tapo žinoma apie motorolerio saugojimo vietą bei saugojimo išlaidų susidarymą.
18. Išanalizavusi byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų vertinimu, kurių pagrindu teismas padarė išvadą, jog skola už automobilio saugojimą ieškovei iš atsakovo priteistina už laikotarpį nuo 2019 m. spalio 1 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos (2020 m. lapkričio 20 d.), t. y. už 416 dienų.
19. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad informavimo pareiga apie transporto priemonės saugojimo vietos pasikeitimą buvo numatyta Telšių apskrities VPK, bet ne apeliantei, kas reiškia, jog skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priteisti apeliantės naudai įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. iki ieškinio pateikimo dienos.
20. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nepateikta jokių įrodymų, dėl kokių priežasčių nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. (kuomet ieškovė perėmė transporto priemonę saugojimui) du metus ieškovė nesidomėjo, kas yra motorolerio savininkas ar valdytojas, nesistengė jo informuoti apie transporto priemonės saugojimą. Nors ieškovė teigė, kad ji buvo aktyvi ir nuolat siųsdavo užklausimus Telšių apskrities VPK, prašydama pateikti duomenis apie transporto priemonės savininką ar valdytoją, tačiau tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė.
21. Pažymėtina, kad pagal UAB „Tomadas“ ir Telšių apskrities VPK 2016 m. rugsėjo 5 d. sudarytos sutarties 7.6. punktą, vykdytojas (UAB „Tomadas“) įsipareigojo imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos, informuoti transporto priemonės savininką apie saugomą transporto priemonę, vietą, saugojimo įkainį bei pareigą atsiimti transporto priemonę. Atsižvelgiant į tai, atmetamas apeliacinio skundo argumentas dėl apeliantės informavimo pareigos neturėjimo.
22. Apeliantė nurodo, kad teismo deklaratyvūs argumentai dėl 1,16 Eur paslaugos įkainio taikymo atsakovo atžvilgiu yra subjektyvūs, neišsamūs - nenurodyta, kokiais įrodymais remtasi sprendžiant dėl būtent tokio paslaugos įkainio dydžio, kokiais konkrečiais duomenimis, kintamaisiais bei skaičiavimais remiantis teismas nustatė 1,16 Eur paslaugos įkainio „pakankamumą“ apeliantei, versdamas apeliantę paslaugą teikti nuostolingai, sprendimas tenkinti pareikštą ieškinį tik iš dalies, yra nemotyvuotas.
23. Teismo pareiga tinkamai atlikti įrodymų tyrimą ir vertinimą betarpiškai susijusi su jo pareiga motyvuoti procesinį sprendimą. CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus sprendimo turiniui, 4 dalyje nustatyta, jog motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. H. v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 2001-09-27). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. V. de H. v. Netherlands, judgment of 1994-04-19, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Nacionalinių teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami, kad atsakytų į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014, ir kt.).
24. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog įvertinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylos medžiagą, nėra pagrindo spręsti, kad skundžiamo sprendimo motyvai nėra pakankami. Aplinkybė, kad teismas išsamiai nemotyvavo, kodėl taiko 1,16 Eur transporto priemonės saugojimo paslaugos įkainį, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo reikšmingas bylos aplinkybes. Savo ruožtu vien tik apeliantės nesutikimas su teismo padarytomis apeliantei nepalankiomis išvadomis savaime nesuponuoja išvados, kad teismas priėmė nepagrįstą sprendimą.
25. Apeliantė UAB „Tomadas“ apeliaciniame skunde iš esmės teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo D. N. skolą už priverstinį automobilio saugojimą, nepagrįstai netaikė UAB „Tomadas“ ir Telšių apskrities VPK sudarytos sutarties priede Nr. 1 nurodyto įkainio – 11,85 Eur už kiekvieną automobilio saugojimo parą, be pagrindo sumažino šį įkainį iki neva protingo ir teisingo dydžio – 1,16 Eur už kiekvieną automobilio saugojimo parą. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, sumažindamas iš atsakovo priteistiną skolą už priverstinį automobilio saugojimą, neabejotinai pažeidė apeliantės teisėtą lūkestį gauti atlyginimą už faktiškai suteiktą paslaugą taikant įkainius, numatytus sutartyje, sudarytoje VPK paskelbto viešojo konkurso būdu pagal mažiausios kainos kriterijų.
26. Automobilio priėmimo saugoti metu galiojo UAB „Tomadas“ ir Telšių apskrities VPK 2016 m. rugsėjo 5 d. sudaryta sutartis, kurios 2.1 punkte buvo sulygta, kad už automobilio nuvežimą ir saugojimą asmens interesais (būtinoji pasauga) turi sumokėti automobilio savininkas ir (ar) valdytojas pagal sutarties priede Nr. 1 nurodytus įkainius. Pagal sutarties priedą Nr. 1, paslaugos, aprašytos sutarties 2.1 punkte, nurodytas 11,85 Eur įkainis už vieną saugojimo parą.
27. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, jog priverstinai nuvežta transporto priemonė praprastai yra saugoma pagal policijos komisariato ir saugotojo sudarytą sutartį, kuri nustato sutarties šalių teises ir pareigas. Dėl specialaus teisinio reguliavimo pareiga atsiskaityti už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo paslaugas pagal tokią sutartį gali kilti (kyla) ne tik ją sudariusiam viešąjį pirkimą organizavusiam asmeniui (policijos komisariatui), bet ir rengiant bei vykdant viešojo pirkimo procedūras nedalyvavusiam ir sutarties sąlygoms jokios įtakos negalėjusiam turėti nuvežtos transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui. Esant tokiai situacijai pripažintina, kad automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Kasacinio teismo konstatuota, kad transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas, nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą. Šios išvados nepanaikina aplinkybė, kad ieškovas (saugotojas) savo reikalavimą grindžia su policijos komisariatu sudarytoje viešojo pirkimo sutartyje nurodytais įkainiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).
28. Vadovaujantis aptartais kasacinio teismo išaiškinimais, apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti ir mažinti iš atsakovo reikalaujamos skolos, apskaičiuotos pagal ieškovės viešojo pirkimo būdu sudarytoje su Telšių apskrities VPK sutartyje nustatytus įkainius, atmestini kaip nepagrįsti.
29. Teismų praktikoje analogiško pobūdžio bylose pažymima, kad sutartis dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų teikimo, sudaryta dviejų juridinių asmenų, tačiau į šią sutartį įstojus trečiajam asmeniui (transporto priemonės savininkui ar valdytojui), kuriam tenka pagal sutartį nustatyta prievolė, teisinis santykis tarp pasaugos davėjo ir trečiojo asmens įgyja vartojimo sutarties elementų. CK 6.2284 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Nustačius, kad ieškovo ir atsakovų teisiniai santykiai turi vartojimo sutarties požymių, sutartis, sudaryta atsakovams nedalyvaujant, dėl paslaugos, kurios patys atsakovai neprašė atlikti, tačiau kuri suteikiama teisės aktų pagrindu, sprendžiama, jog teismas turi pareigą patikrinti taikomo įkainio pagrįstumą sąžiningumo aspektu (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-69-580/2019; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-379-779/2019). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentas, kad nesant ginčo dėl paslaugos įkainio, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo savo iniciatyva mažinti paslaugos įkainį, atmestinas kaip nepagrįstas.
30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimas yra ne baudimas už padarytą veiką, o teikiama paslauga, kuria užtikrinamas turto saugumas. Pasaugos kaina negali būti paslaugos teikimo sąnaudomis bei rinkos kaina nepateisinamo dydžio, nes tai reikštų dar vienos sankcijos asmeniui už tuos pačius veiksmus, dėl kurių taikomas priverstinis nuvežimas, taikymą. Dvigubas baudimas už tuos pačius veiksmus yra negalimas.
31. Kasacinio teismo išaiškinta, kad byloje kilus ginčui dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. Saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios teisingos paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jeigu teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą. Tuo atveju, jeigu saugojimo paslaugų teikėjo veikla susijusi ne tik su saugojimo paslaugų teikimu viešojo pirkimo sutarties su atitinkamu policijos komisariatu pagrindu, bet ir su saugojimo paslaugų teikimu kitiems subjektams viešosios sutarties (CK 6.161 straipsnis) pagrindu, priteistinas atlyginimas negali būti mažesnis už saugojimo paslaugų teikėjo standartinį įkainį, taikomą už automobilio saugojimą atitinkamą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).
32. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantė pateikė papildomus rašytinius įrodymus – duomenis apie priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo specializuotos paslaugos rinkos kainas. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė, be kita ko, pateikė duomenis apie kitų įmonių kitose apskrityse (Vilniaus, Kauno) su policijos komisariatais sudarytose sutartyse nustatytus įkainius. Antra, viešai prieinamais duomenimis, apeliantė buvo sudariusi priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų sutartis ne tik su Telšių, Klaipėdos policijos komisariatais, bet ir su Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir kitų apskričių komisariatais, tačiau su apeliaciniu skundu pateikė duomenis tik su Klaipėdos apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu sudarytose sutartyse nustatytu vienos paros transporto priemonės saugojimo įkainiu – 10,51 Eur. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, teismui pateikti duomenys nepatvirtina realios priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo rinkos kainos.
33. Tai, kad sutartis tarp apeliantės ir Telšių apskrities VPK buvo sudaryta remiantis viešojo pirkimo rezultatais - mažiausios kainos kriterijumi, savaime neįrodo nagrinėjamoje byloje reikalaujamo priteisti įkainio už priverstinį transporto priemonės saugojimą dydžio pagrįstumo.
34. Nagrinėjamos bylos aspektu akcentuotina tai, kad UAB „Tomadas“ ir Telšių apskrities VPK 2016 m. rugsėjo 5 d. sudarytoje sutartyje, pateiktoje į bylą, nustatyti du transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo tarifai: sutarčių prieduose Nr. 1 – įkainiai, taikytini automobilio savininkams ir (ar) valdytojams; sutarčių prieduose Nr. 2 – įkainiai, taikytini policijos įstaigoms. Apeliantė su ieškiniu pateikdama sutartį pridėjo tik sutarties priedą Nr. 1, nepateikdama sutarties priedo Nr. 2. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad sutarties priede Nr. 2 policijos įstaigai taikomas įkainis – 0,90 Eur (Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-7223-471/2019). Taigi, kaip matyti iš šių duomenų, skirtingiems subjektams už tas pačias priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas nustatyti dešimt kartų besiskiriantys įkainiai.
35. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų įkainių skirtumo nepagrįstumą patvirtina ir tai, jog sutarties 6.4 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai UAB „Tomadas“ nepavyksta išsiieškoti atlyginimo už suteiktas paslaugas iš fizinių ir (ar) juridinių asmenų (kai fizinis asmuo yra miręs, o nukreipti išieškojimą į paveldėtojus nėra galimybės, arba kai juridinis asmuo yra nutraukęs savo veiklą ar išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, arba kai transporto priemonės savininko (valdytojo) neįmanoma nustatyti), už paslaugas sumoka VPK, tačiau ne pagal sutarties priede Nr. 1, bet priede Nr. 2 nurodytus įkainius.
36. Pabrėžtina tai, kad apeliantės teisė gauti atlyginimą iš priverstinai nuvežtos ir saugomos transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, yra kompensuojamosios, o ne baudinės prigimties. Apeliantė, kaip specialiąsias priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas teikiantis verslo subjektas, negali kelti baudinio pobūdžio reikalavimų priverstinai nuvežtų ir saugomų transporto priemonių savininkams ir valdytojams, tačiau turi teisę reikalauti ekonomiškai pagrįsto teisingo atlyginimo už suteiktas priverstinės pasaugos paslaugas.
37. Kaip minėta, įrodinėdama vidutinę priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugos kainą rinkoje, apeliantė remiasi viešojo pirkimo būdu su Telšių apskrities VPK sudarytoje sutartyje numatytu įkainiu, taikomu transporto priemonių savininkams ir (ar) valdytojams, tačiau šioje sutartyje numatytas ir kitas analogiškų paslaugų įkainis, kuris yra bent dešimt kartų mažesnis ir taikomas policijos įstaigoms. Įvertinusi ieškovės taikomų už tapačią paslaugą skirtingiems subjektams įkainių skirtumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad iš atsakovo reikalaujamas priteisti 11,85 Eur įkainis už vieną transporto priemonės saugojimo parą negali būti pripažintas nei atitinkančiu realią analogiškų paslaugų rinkos kainą ginčui aktualiu laikotarpiu ginčui aktualioje teritorijoje, nei ekonomiškai pagrįstu.
38. Pažymėtina, kad atsakovo delsimas atsiimti priverstinai saugomą transporto priemonę, negali būti pagrindas apeliantei reikalauti, jog už transporto priemonės saugojimą atsakovas sumokėtų po 11,85 Eur už vieną saugojimo parą. Dėl to, kad atsakovas nedėjo pastangų kuo greičiau pasiimti priverstinai saugomą transporto priemonę, jis turi pareigą sumokėti UAB „Tomadas“ už transporto priemonės saugojimą, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, už 416 kalendorinių dienų.
39. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas teisingą transporto priemonės saugojimo kainą, nepagrįstai nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika civilinėje byloje Nr. e3K-14-690/2019. Taip pat sutiktina su apeliante, kad transporto priemonės vertė suteikiamai paslaugai neturi reikšmės, paslaugos buvo suteiktos nepriklausomai nuo transporto priemonės vertės. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pagrindu mažinti paslaugos įkainį už vieną saugojimo parą pirmosios instancijos teismas laikė tai, jog 11,85 Eur įkainis neatitinka tokių paslaugų rinkos kainų ir yra neproporcingai didelis.
40. Apeliantė nepateikė į bylą konkrečių duomenų, ekonominių skaičiavimų, kurie būtų pagrindas spręsti apie reikalaujamo už teikiamas paslaugas 11,85 Eur įkainio dydžio pagrįstumą ir proporcingumą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog jos reikalaujamas 11,85 Eur dydžio įkainis už suteiktas priverstinio transporto priemonės saugojimo paslaugas atitiko tapačių specializuotų paslaugų rinkos kainą ginčui aktualiu laikotarpiu ir ginčo aktualioje teritorijoje.
41. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2020 m. lapkričio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-644-883/2020, bei 2021 m. kovo 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-137-357/2021, kuriose taip pat dalyvavo ieškovė UAB „Tomadas“, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismai, atlikę rinkos tyrimą aplinkiniuose rajonuose, pagrįstai nustatė, kad transporto priemonės – automobilio ar motociklo – vienos paros saugojimo rinkos kaina – 7 Eur. Nagrinėjamos bylos atveju, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgus į atsakovo transporto priemonės saugojimo laikotarpį, 7 Eur dydis aktualus ir šios bylos nagrinėjimo atveju. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovui priklausančios transporto priemonės pobūdį – motoroleris (dviratė transporto priemonė), sprendžia, kad tokio pobūdžio transporto priemonės negalima tapatinti su automobiliu ar motociklu, kadangi motoroleris, lyginant su automobiliu ar motociklu, yra mažesnio gabarito ir svorio transporto priemonė, kas leidžia teigti, jog motoroleris užima mažiau vietos (mažesnį saugojimo plotą) aikštelėje. Viešai prieinamais duomenimis nustatyta, jog įprastai automobilio ir dviratės transporto priemonės (motociklų, motorolerių) saugojimo įkainiai komercinėse saugojimo aikštelėse ženkliai skiriasi (apie 50 procentų), t. y. dviračių transporto priemonių paros/mėnesio saugojimo įkainis mažesnis nei automobilių (žr., pvz., http://automobiliusaugojimas.lt/lt/paslaugos/; http://www.autoparking.lt/). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai sudaro pagrindą išvadai, jog motorolerio saugojimo kaštai yra mažesni nei kitų transporto priemonių.
42. Apeliantė nurodo, kad naujausioje teismų praktikoje šiai dienai yra konstatuota, jog vienos paros priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugų rinkos kaina svyruoja net iki 14 Eur (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-69-580/2019). Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Taigi, nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos teismo nesaisto apeliantės nurodyti kitos apygardos teismo procesiniame sprendime nurodyti išaiškinimai. Dėl to apeliantės apeliacinio skundo argumentai, kad vidutinė priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugos kaina rinkoje svyruoja net iki 14 Eur, atmetami kaip nepagrįsti.
43. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir proporcingumo principais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas pirmosios instancijos teismo nustatytą 1,16 Eur įkainį už vieną priverstinio saugojimo parą padidinti iki 3,50 Eur ir priteisti ieškovei iš atsakovo 1 456 Eur. Pažymėtina, kad 3,50 Eur įkainis yra didesnis už pačios apeliantės kitam subjektui – policijos įstaigoms – už analogiškas paslaugas pasiūlytą ir taikomą 0,90 Eur įkainį, todėl šiuo konkrečiu atveju negali būti laikomas neatitinkančiu tikrųjų paslaugos kaštų ir pažeidžiančiu apeliantės teises ir teisėtus interesus.
44. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
45. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias skolos už transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimą, tačiau neteisingai nustatė priteistinos skolos dydį, todėl teismo sprendimas keistinas iš dalies, priteistos skolos dydį didinant nuo 482,56 Eur iki 1 456 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
46. Ieškovė UAB „Tomadas“, kreipdamasi į teismą su ieškiniu, sumokėjo 315 Eur žyminį mokestį. Pakeitus skundžiamą teismo sprendimą iš dalies, pirmosios instancijos teismo iš atsakovo ieškovei priteistos 10,71 Eur bylinėjimosi išlaidos padidinamos iki 33 Eur.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
47. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.
48. Apeliantės apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 315 Eur dydžio žyminis mokestis. Tenkinus apeliacinį skundą iš dalies, iš atsakovo ieškovei priteisiamos 33 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. sausio 12 d. sprendimą pakeisti iš dalies.
Padidinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Tomadas“, juridinio asmens kodas 302308932, iš atsakovo D. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteistą 482,56 Eur skolos sumą iki 1 456 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų penkiasdešimt šešių eurų) bei priteistą 10,71 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą padidinti iki 33 Eur (trisdešimt trijų eurų).
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Tomadas“ iš atsakovo D. N. 33 Eur (trisdešimt trijų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Lina Muchtarovienė
Irena Stasiūnienė