(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 20 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės, dalyvaujant vertėjai V. V., pareiškėjui M. A. N. (M. A. N.), jo atstovei advokato padėjėjai Gintarei Demir, atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Vidai Juciūtei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti 2015 m. gruodžio 16 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų  ministerijos  Imigracijos  reikalų  skyriaus  sprendimą Nr.  (15/4-2)  5I-5100005) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad 2009 m. lapkričio 14 d. Lietuvoje pareiškėjas su savo sutuoktine J. N. (iki santuokinė pavardė  Š.) sudarė santuoką. Po santuokos sudarymo 2010 m. sausio mėnesį abu išvyko į Belgiją. 2011 m. birželio 16 d. ten jiems gimė dukra E. N.. Gimus dukrai pareiškėjas su sutuoktine sugrįžo į Lietuvą, tačiau kadangi su dukros gimimu padidėjo finansiniai šeimos poreikiai, užsidirbti keliems mėnesiams išvyko į Didžiąją Britaniją, o iš jos grįžęs 2012 m. kovo 21 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Migracijos grupei pateikė prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjui leidimas gyventi Lietuvoje buvo suteiktas 2012 m. birželio 15 d. Jam buvo išduota Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinanti kortelė, kuri 2014 m. gegužės 20 d., atsižvelgiant į pakeistą pareiškėjo pasą, buvo pratęsta iki 2017 m. kovo 28 d.

2015 m. lapkričio 11 d. atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui išsiuntė raštą, kuriame prašė atlikti pareiškėjo patikrinimą.

Atliekant patikrinimą buvo apklausta pareiškėjo sutuoktinė J. N., taip pat nuvykta pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų nustatyta, jog nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjas UAB „Grūstė“ nebedirba. Taigi surinkęs visus duomenis atsakovas padarė išvadą, kad šeiminių santykių tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės J. N. nebėra, todėl pareiškėjo teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turi būti panaikinta.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad tuo metu, kai atsakovo prašymu atitinkami jo padaliniai atliko pareiškėjo patikrinimą, jis buvo savo kilmės šalyje – Pakistano Islamo Respublikoje. Pareiškėjas, grįžęs į Lietuvą, po kelių dienų nuvyko į atsakovo padalinį Šiauliuose (kur deklaruota jo gyvenamoji vieta) pasiaiškinti dėl jo deklaruotos gyvenamosios vietos ir faktinės gyvenamosios vietos, tačiau Migracijos valdybos tarnautojai nieko neužsiminė ir neklausinėjo apie jo santykius su sutuoktine, kad galėtų įvertinti, ar išties yra pagrindas panaikinti jo turimą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Taigi sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą atsakovas priėmė vadovaudamasis vien šališkais ir melagingais jo sutuoktinės J. N. paaiškinimais, kad sutuoktiniai gyvena skirtingais adresais, pareiškėjas neva nesirūpina savo nepilnamete dukra, be to, jo sutuoktinė ketina kreiptis į teismą dėl ištuokos. Mano, kad pareiškėjo sutuoktinės paaiškinimams didžiausią įtaką darė jos mama, kuri dėl pareiškėjui sunkiai suprantamų priežasčių nemėgsta jo ir vis prieš jį nuteikinėja dukrą.

Pareiškėjas vis dar yra susituokęs su savo sutuoktine J. N., jų santuoka (jų šeiminiai santykiai) nėra nutraukta. Pareiškėjas neneigia, kad pastaruoju metu jis ir jo sutuoktinė gyvena atskirai, tačiau taip yra ne dėl pareiškėjo nenoro gyventi su savo sutuoktine bei dukra, tačiau dėl sutuoktinės mamos kišimosi į jų tarpusavio santykius bei nuolatinio dukros nuteikinėjimo prieš jį. Be to, pareiškėjo sutuoktinės paaiškinimai neva ji ketina kreiptis į teismą dėl ištuokos kol kas yra tik jos ketinimai. Kiekvienoje šeimoje, ypač kurioje sutuoktiniai yra iš skirtingų šalių, visiškai skirtingų tradicijų, religijų, kultūrų, yra normalu laikini nesutarimai, tačiau tai nereiškia ir negali reikšti, kad tarp sutuoktinių nėra ir neliko šeiminių santykių, juo labiau kad sutuoktiniai turi nepilnametę dukrą, gimusią 2011 m. birželio 16 d.

Teisme pareiškėjas ir jo atstovė prašė skundą patenkinti vadovaudamiesi skunde išdėstytais motyvais.

Atsakovas atsiliepime į skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas atlikus patikrinimą pareiškėjo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, apklausus pareiškėjo sutuoktinę, patikrinus duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenų bazėje, įvertinus Norvegijos Karalystės pateiktą informaciją apie pareiškėją. Šių patikrinimų metu nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvoje dirbo tik 3 mėnesius, o priimant ginčijamą sprendimą nedirbo. Deklaruotoje gyvenamojoje vietoje jis nerastas, o buto savininkė D. B. paaiškinime nurodė, kad šiuo adresu pareiškėjas negyvena ir yra išvykęs į Pakistaną atostogų. Pareiškėjo sutuoktinė paaiškinime nurodė, kad nuo 2015 m. gegužės mėnesio ji ir dukra gyvena kitu adresu, o pareiškėjas apsigyveno Šiauliuose, nuo to laiko (t. y. apie 6 mėnesius) su pareiškėju nesimatė. Taip pat šiame paaiškinime sutuoktinė nurodė, kad ketina kreiptis į teismą dėl ištuokos. Norvegijos Karalystės kompetentingos institucijos informavo, kad pareiškėjas buvo išsiųstas iš Norvegijos, jam draudžiama atvykti į Norvegiją iki 2020 m. liepos 2 d., o į Centrinę Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl pareiškėjo neįsileidimo į Šengeno erdvę iki 2018 m. spalio 30 d. Taip pat Norvegijos Karalystė pranešė perspėjimo Šengeno informacinėje sistemoje priežastį – pareiškėjas daugiau nei 2 metus nelegaliai dirbo Norvegijoje, taip pat pateikė neteisingą informaciją kompetentingoms Norvegijos institucijoms.

Atsakovo nuomone, nei priimant ginčijamą sprendimą, nei šiuo metu pagrindo abejoti pareiškėjo sutuoktinės paaiškinimais nėra – pateikti paaiškinimai pakankamai išsamūs ir nuoseklūs, atitinka kitus surinktus duomenis, taip pat ir pareiškėjo skunde nurodytus paaiškinimus. Su skundu pateikti mokėjimo nurodymai, kuriais pareiškėjas neigia ginčijamo sprendimo išvadą dėl pasibaigusių šeiminių santykių datos (2011–2012 metai), neaktualūs ginčo laikotarpiu (2015 metai).

Įvertinęs su skundu pateikto pareiškėjo ir jo sutuoktinės susirašinėjimo turinį, atsakovas mano, kad susirašinėjimas nepatvirtina, kad jie veda bendrą ūkį, realiai bendrauja ir palaiko realius šeiminius santykius. Aplinkybė, kad sutuoktinis (pas kurį kitas sutuoktinis buvo atvykęs gyventi) aiškiai ir nedviprasmiškai deklaruoja, kad nebegyvena kartu su sutuoktiniu ir ketina kreiptis dėl ištuokos, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad tarp sutuoktinių šeiminių santykių nebėra. Pažymi, kad Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 5 punkte, kuriame įtvirtintas teisės gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindas, nėra vartojama sąvoka „santuokos nutraukimas“ (šiame punkte vartojama tokia formuluotė – „šeimos narys nutraukia šeiminius santykius arba šių santykių nebėra“). Taigi Įstatymas neįtvirtina reikalavimo, kad teisė gyventi gali būti panaikinta tik tuo atveju, jei santuoka nutraukta, tačiau leidžia tokį sprendimą priimti ir tuo atveju, jei šeiminių santykių nebėra.

Skundas tenkintinas.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2012 m. kovo 21 d. pareiškėjas su sutuoktine, Lietuvos Respublikos piliete J. N., Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Migracijos grupei pateikė prašymą išduoti Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir dokumentus, patvirtinančius teisę gauti minėtą leidimą.

2012 m. kovo 28 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Migracijos grupė, vadovaudamasi Įstatymo 101 straipsnio 2 dalimi, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2017 m. kovo 28 d.

2014              m. gegužės 20 d. pareiškėjas atvyko į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Migracijos grupę ir pateikė naują Pakistano Islamo Respublikos piliečio pasą, galiojantį iki 2018 m. gruodžio 18 d. Tą pačią dieną jam buvo išduotas Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje LT7345489, galiojantis iki 2017 m. kovo 28 d.

2015 m. lapkričio 6 d. Migracijos departamentas gavo Norvegijos SIRENE nacionalinio skyriaus pranešimą, kad Pakistano Islamo Respublikos piliečiui M. A. N. draudžiama atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi iki 2018 m. spalio 30 d. pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p.4) 24 straipsnį.

2015 m. lapkričio 11 d. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius išsiuntė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui raštą Nr. (15/4-1) 10K-63911, kuriame prašoma atlikti patikrinimą, ar nėra Įstatymo 106 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti panaikinta M. A. N. teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2015 m. lapkričio 17 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius, gavęs Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2015 m. lapkričio 11 d. raštą Nr. (15/4-1) 10K-63911, išsiuntė Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Biržų grupei raštą Nr. 40-S-99723, kuriame prašė apklausti M. A. N. sutuoktinę                J. N., gyvenančią (duomenys neskelbtini), apie jos sutuoktinio gyvenamąją ir darbo vietas Lietuvoje.

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Užsieniečių reikalų poskyrio 2015 m. lapkričio 17 d. tarnybiniame pranešime Nr. 40-IL-18088 „Dėl dalyvavimo priemonėje“ nurodyta, kad 2015 m. lapkričio 12 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Užsieniečių reikalų poskyrio ir Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Pietinės nuovados pareigūnai buvo nuvykę į                                  M. A. N. deklaruotą gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini). Šio buto savininkė paaiškino, kad M. A. N. yra jos sutuoktinio draugas, todėl ji leidusi jam deklaruoti gyvenamąją vietą šiuo adresu, kadangi tam tikrą laiką jis dirbo Šiauliuose. Minėto buto savininkė 2015 m. lapkričio 12 d. rašytiniame paaiškinime teigė, kad M. A. N. bute negyvena ir šiuo metu yra išvykęs į Pakistaną, o jo sutuoktinė J. N. gyvena Biržuose.

2015 m. lapkričio 19 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Biržų grupės gavo M. A. N. sutuoktinės J. N. 2015 m. lapkričio 18 d. rašytinį paaiškinimą. Jame nurodyta, kad 2015 m. gegužės 12 d. J. N. kartu su sutuoktiniu M. A. N. ir jų nepilnamete dukterimi E. N. grįžo iš Norvegijos į Lietuvą. J. N. kartu su nepilnamete dukterimi apsigyveno pas savo tėvus, o M. A. N. išvyko dirbti ir gyventi į Šiaulius (J. N. nežino M. A. N. tikslaus gyvenamosios vietos adreso ir darbo vietos). Nuo to laiko abu sutuoktiniai kartu nebegyvena, bendrauja tik telefonu. Paskutinį kartą bendravo 2015 m. lapkričio 18 d. „Facebook“ tinkle ir sužinojo, kad M. A. N. šiuo metu yra Pakistane. M. A. N. savo nepilnametės dukters E. N. išlaikymu nesirūpina, todėl J. N. ketina kreiptis į teismą dėl ištuokos.

Patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemoje duomenis apie M. A. N. darbinę veiklą, tyrimo metu nustatyta, kad jis nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. UAB „Grūstė“ nebedirba.

Įvertinęs surinktą informaciją atsakovas 2015 m. gruodžio 16 d. priėmė sprendimą                      Nr.  (15/4-2) 5I-5100005) ir, inter alia, nusprendė panaikinti Pakistano Islamo Respublikos piliečiui M. A. N. teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinti išduotą Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimo                     Nr. (15/4-2) 5I-5100005) teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Įstatymas ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 25 d. įsakymas Nr. 1V-290 „Dėl Pažymos Europos Sąjungos valstybės narės piliečio teisei laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinti išdavimo, keitimo ir panaikinimo tvarkos aprašo ir Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelės išdavimo, keitimo ir panaikinimo Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariams tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas).

Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ir (ar) jo šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinama, jeigu šeimos narys, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, nutraukia šeiminius santykius su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu arba šių santykių nebėra, išskyrus šio Įstatymo 1011 straipsnyje nustatytus atvejus.

Aprašo 80 punktas nustato, kad įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas, esant dokumentų, patvirtinančių šeimos nario ar kito asmens teisės laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą, nurodytą Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 5 punkte arba 4 dalyje, nedelsdamas išsiunčia kvietimą tokiam šeimos nariui ar kitam asmeniui per 14 darbo dienų atvykti į migracijos tarnybą, o jam atvykus į migracijos tarnybą, jo pasiteirauti, ar gali pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad jo teisė gyventi Lietuvos Respublikoje išsaugoma Įstatymo 1011 straipsnio 1 dalies 2, 4 ar 5 punkte nustatytu ar kitu pagrindu. Jeigu šeimos narys ar kitas asmuo, nurodytas Įstatymo 101 straipsnio 2 ir 3 dalyje, per 14 darbo dienų nuo kvietimo išsiuntimo dienos neatvyksta į migracijos tarnybą arba jai raštu nepraneša, kad dėl objektyvių priežasčių negali atvykti nurodytu laiku, arba atvykęs į migracijos tarnybą nepateikia šiame punkte nurodytų ir migracijos tarnybos prašomų dokumentų, tai jo byla ne vėliau kaip per 2 darbo dienas išsiunčiama Migracijos departamentui sprendimui priimti.

Nei Įstatymas, nei Aprašas nenustato, kokiais kriterijais remiantis yra vertinama, ar šeiminiai santykiai yra nutrūkę Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme. Teismo nuomone, priimant galutinį sprendimą arba darant išvadas dėl šeiminių santykių pabaigos negali likti pagrįstų abejonių, priešingu atveju būtų padaryta žala žmogaus teisių apsaugai, o konkrečiai – žmogaus teisei į privataus gyvenimo apsaugą, inter alia, įtvirtintai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje, bei šiuo atveju pažeistų asmens teisę į santuoką, inter alia, įtvirtintą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 12 straipsnyje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 9 straipsnyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-2125-12). Nors šios teisės nėra absoliučios ir, kaip pripažino Europos Žmogaus Teisių Teismas, valstybė (taip pat ir nacionaliniai teismai) turi vertinimo nuožiūros laisvę imigracijos įstatymų kontekste, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar toks kišimasis į žmogaus teisę nėra savavališkas ir neproporcingas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimą byloje O'Donoghue ir kiti prieš Didžiąją Britaniją, pareiškimo Nr. 34848/07).

Lingvistiniu teisės aiškinimo metodu aiškinant Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 5 punktą, konstatuotina, kad ši teisės norma nustato du savarankiškus pagrindus panaikinti Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narių teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje: 1) jeigu šeimos narys, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, nutraukia šeiminius santykius su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu; 2) nebėra šeiminių santykių tarp Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ir jo šeimos nario, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis. Pastarasis ir yra aktualus nagrinėjamai bylai. Atsakovas ginčijamą sprendimą grindžia iš esmės tik faktu, kad pareiškėjo sutuoktinė paaiškinime nurodė, kad su pareiškėju kartu negyvena, jis neprisideda prie vaiko priežiūros ir ketina skirtis. Atsakovas taip pat pažymi, kad Įstatymas neįtvirtina reikalavimo, kad teisė gyventi gali būti panaikinta tik tuo atveju, jei santuoka nutraukta, tačiau leidžia tokį sprendimą priimti ir tuo atveju, jei šeiminių santykių nebėra.

Teismo mano, kad tokios atsakovo daromos išvados apie šeimos ryšių nutraukimą yra labai formalios. Jeigu santuoka nėra nutraukta ir nėra pripažinta fiktyvia, konstatuoti, kad šeimos ryšiai yra pasibaigę, galima tik ypatingais atvejais, kai visos aplinkybės neabejotinai rodo, kad šeimos ryšiai yra pasibaigę.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad sprendžiant, ar santykiai apima šeimos gyvenimą, svarbūs yra daugelis faktorių, įskaitant bendrą poros gyvenimą, santykių trukmę, ir faktas, ar asmenys pademonstravo įsipareigojimus vienas kitam kartu augindami vaikus (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. spalio 27 d. sprendimą byloje Kroon ir kiti prieš Nyderlandus).

Pareiškėjo ir jo sutuoktinės šeimos ryšiai yra oficialiai įforminti. Jie yra įsipareigoję vienas kitam teisiškai, finansiškai, taip pademonstravo įsipareigojimus vienas kitam, kartu augina vaiką. Teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovas, atsižvelgiant į pareiškėjo ir jo sutuoktinės bendro gyvenimo laiką (nuo 2009 metų), laiką, praleistą kartu auginant dukterį (gimusi 2011 metais), iš esmės remiasi tik trumpu (apie 6 mėnesius) pareiškėjo ir jo sutuoktinės bendro gyvenimo laikotarpiu. Be to, ginčijamas sprendimas iš esmės yra paremtas tuo, kad pareiškėjo sutuoktinė ketina išsituokti. Kaip pagrįstai nurodo pareiškėjas, sutuoktinės pareikštas ketinimas išsituokti nėra pagrindas daryti išvadą, kad šeimos ryšių nebeliko, tuo labiau kad jis deda visas pastangas išlaikyti šeimą ir gauti galimybę bendrauti su savo dukra. Akivaizdu, kad tarp sutuoktinių yra kilęs konfliktas, tačiau tai nėra pakankamas įrodymas, kad šeiminių ryšių nėra ir negali būti. Tai nagrinėjamoje byloje patvirtina ir faktas, kad pareiškėjo sutuoktinės 2015 m. lapkričio 18 d. paaiškinime nurodytas ketinimas skirtis nebuvo įgyvendintas, o paaiškinime nurodyta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė dar tą pačią dieną bendravo. Taigi teismas daro išvadą, kad byloje esančių rašytinių įrodymų visuma ir šalių paaiškinimai paneigia ginčijamame sprendime padarytą išvadą, kad šeiminiai ryšiai nutrūko.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad ginčijamas Migracijos departamento 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimas Nr. (15/4-2) 5I-5100005) yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl turi būti panaikintas. Kadangi pareiškėjui 2012 m. kovo 28 d. sprendimu buvo išduotas Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2017 m. kovo 28 d., o atsakovas ginčijamu sprendimu jį panaikino, patenkinus pareiškėjo skundą ir panaikinus ginčijamą atsakovo sprendimą, teisiniai santykiai grąžinami į status quo, t. y. pareiškėjas toliau gali gyventi su jam išduotu Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario leidimu gyventi Lietuvos Respublikoje.

Šis teismo sprendimas neriboja atsakovo Įstatyme nustatytos teisės panaikinti pareiškėjo Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, esant Įstatyme nustatytam pagrindui.

Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau jų nepagrindžia. Teismas išaiškina pareiškėjui, kad jis per keturiolika dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos turi teisę pateikti teismui prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas su jų pagrindimu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo M. A. N. (M. A. N.) skundą patenkinti.

Panaikinti 2015 m. gruodžio 16 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. (15/4-2) 5I-5100005).

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.