Administracinė byla Nr. A-482-821/2026
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06624-2024-9
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. vasario 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. (T.) D. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. (T.) D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja T. (T.) D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 24S249365, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi, Leidimas), nes duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; pareiškėja neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; pareiškėja pakeitė darbdavį be Departamento leidimo (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Pareiškėjai už 2023 m. sausio mėn. apskaičiuota ir išmokėta 232,37 Eur darbo užmokesčio, už 2023 m. vasario mėn. – 511,22 Eur, už 2023 m. kovo mėn. – 511,22 Eur, už 2023 m. balandžio mėn. – 511,22 Eur, už 2023 m. gegužės mėn. – 392,40 Eur, už 2023 m. birželio mėn. – 348,56 Eur, už 2023 m. liepos mėn. – 511,22 Eur, 2023 m. už rugpjūčio mėn. – 441,51 Eur. Taigi visą laiką nuo įdarbinimo pradžios (2023 m. sausio 18 d.) iki šiol pareiškėjai buvo mokamas darbo užmokestis, t. y. ji gauna su darbo santykiais susijusias pajamas. Pareiškėja nuo 2023 m. gruodžio 6 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) gavo 1 409,04 Eur išmoką. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai gimė sūnus, todėl ji yra drausta valstybės lėšomis kaip asmuo, auginantis vaiką iki trejų metų. Uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Stroibat“ (toliau – ir Bendrovė) 2024 m. lapkričio 20 d. pažyma patvirtina faktą, kad pareiškėja nuo 2023 m. sausio 18 d. įsidarbino Bendrovėje, nuo 2023 m. rugpjūčio 29 d. iki 2024 m. lapkričio 4 d. ji buvo vaiko priežiūros atostogose, o 2024 m. lapkričio 4 d. grįžo į buvusias pareigas. Pareiškėja 2023 m. ir 2024 m. gavo išmokas, susijusias su darbo užmokesčiu, arba išmokas, susijusias su vaiko auginimu, o tai patvirtina aplinkybę, jog ji pateikė tikrovę atitinkančius duomenis ir turi pakankamai lėšų pragyventi.
2.2. Pareiškėja su šeima 2022 m. iš Sakartvelo (toliau – ir kilmės šalis) persikraustė gyventi į Lietuvą. Nepilnametė pareiškėjos duktė N. V. viešojoje įstaigoje (toliau – ir VšĮ) „(duomenys neskelbtini)“ yra registruota nuo 2023 m. spalio 12 d., o nepilnametis sūnus N. K. – nuo 2024 m. balandžio 2 d. Pareiškėjos duktė nuo 2023 m. vasario 6 d. mokosi (duomenys neskelbtini), o sūnus yra įrašytas į (duomenys neskelbtini) laukiančiųjų patekti į darželį eilę ir nuo 2025 m. sausio 1 d. pradės lankyti lopšelio grupę. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos vaikai yra visiškai socializavęsi Lietuvos Respublikoje. Po ilgos pertraukos grąžinus visą šeimą gyventi į Sakartvelą, tai pažeistų nepilnamečių vaikų interesus, nes vaikai kilmės šalyje neturi jokių socialinių ryšių, gyvenamosios vietos ir pragyvenimo šaltinio, yra atpratę nuo gyvenimo būdo ir sąlygų kilmės šalyje. Pagal teismų praktiką, net ir tais atvejais, kai asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę, turi būti atliktas išsamus jo situacijos vertinimas, o sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi neturi būti priimtas tik formaliais pagrindais.
2.3. Pareiškėja padarė klaidą, kad be Departamento leidimo įsidarbino UAB „Vitaresta“, tačiau, tokiu būdu ji, būdama vaiko auginimo atostogose, siekė pagerinti savo turtinę padėtį, todėl, gavusi pasiūlymą dirbti, sudarė darbo sutartį su UAB „Vitaresta“, kuri visąlaik jai mokėjo darbo užmokestį. Pareiškėja neatliko procedūros, numatytos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 6 dalyje, dėl kalbos nemokėjimo ir įstatymų nežinojimo. Darbo sutartis su UAB „Stroibat“ niekada nebuvo nutraukta, Bendrovė taip pat pareiškėjai nuolat mokėjo darbo užmokestį. Pagal naujai įsigaliojusį teisinį reguliavimą šiuo metu užsieniečiams leidžiama dirbti net keturiose darbovietėse. Departamentas neatliko išsamaus pareiškėjos gyvenimo aplinkybių įvertinimo, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą Sprendimą.
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
3.1. Departamentas 2023 m. rugpjūčio 16 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu dirbti UAB „Stroibat“. 2023 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2025 m. rugpjūčio 18 d., kuris buvo įteiktas Bendrovės vadovui 2023 m. rugpjūčio 22 d. Duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Sodros sistemoje, kurioje nustatyta, kad pareiškėja Bendrovėje įdarbinta nuo 2023 m. sausio 18 d. ir jai po leidimo laikinai gyventi išdavimo nė vieną kartą (iš viso – 13 mėn.) nebuvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesio darbo užmokestis – 865 Eur, o tai reiškia, jog pareiškėja faktiškai Bendrovėje nedirba, nors leidimas laikinai gyventi išduotas būtent darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu. Departamentui nebuvo pateikti duomenys, jog pareiškėja dirbs ne visą darbo laiką ar, kad bus mokamas kitas darbo užmokestis nei nurodytas Bendrovės tarpininkavimo rašte. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėja nuo 2023 m. gruodžio 6 d. iki 2026 m. gegužės 6 d. yra draudžiama valstybės lėšomis kaip asmuo, auginantis vaiką iki trejų metų, ir už laikotarpį nuo 2023 m. gruodžio 6 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. jai išmokėta 1 409,04 Eur išmoka. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja nuo 2024 m. rugsėjo 18 d. yra įdarbinta ir UAB „Vitaresta“, neturint Departamento leidimo pakeisti darbdavį, t. y. pareiškėja nesilaikė Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į Departamentą dėl leidimo pakeisti darbdavį. Vertinant pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika nustatyta, kad pareiškėjai anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojęs nuo 2022 m. spalio 7 d. iki 2023 m. gegužės 13 d. Pareiškėjai buvo išduota Lietuvos nacionalinė viza, galiojusi nuo 2022 m. spalio 5 d. iki 2022 m. lapkričio 25 d., pareiškėja Lietuvos Respublikoje įdarbinta nuo 2023 m. sausio 3 d. Pareiškėjos šeimos nariams, nepilnamečiams vaikams, t. y. sūnui, Sakartvelo piliečiui, N. K., gim. (duomenys neskelbtini), leidimas laikinai gyventi yra išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (jo tėvo leidimo laikinai gyventi pagrindu), Leidimas galioja iki 2025 m. birželio 6 d., sūnaus deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvoje yra nuo 2023 m. gruodžio 6 d., ir dukrai, Sakartvelo pilietei, N. V., gim. (duomenys neskelbtini), leidimas laikinai gyventi buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir 46 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, jos gyvenamoji vieta Lietuvoje deklaruota nuo 2023 m. rugpjūčio 24 d., todėl pareiškėjos vaikų leidimų laikinai gyventi panaikinimo klausimas nebus sprendžiamas.
3.2. Pareiškėja neneigė, jog pakeitė darbdavį, nesilaikydama Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų. Įstatymas ar kiti teisės aktai nenumato Departamentui pareigos, priimant ginčijamą Sprendimą, aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjo negaunamo darbo užmokesčio. Pagal tarpininkavimo raštą ir prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjos darbo užmokestis nurodytas 865 Eur, tačiau ji nustatyto darbo užmokesčio negavo ir dėl to pareiškėja neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi išduotas darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu, tačiau pareiškėjai sutartas darbo užmokestis nėra mokamas, kas reiškia, kad pareiškėja faktiškai Bendrovėje nedirba, o nuo 2024 m. rugsėjo 18 d. neteisėtai dirba UAB „Vitaresta“, yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjos deklaruojamas tikslas – dirbti Bendrovėje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir Įstatymo 44 straipsnio nuostatas – neatitinka tikrovės.
3.3. Aplinkybė, kad pareiškėjai nuo 2023 m. gruodžio 6 d. yra suteiktos vaiko priežiūros atostogos, nepaneigia fakto, jog pareiškėja neįgyvendina leidimo laikinai gyventi išdavimo tikslo, be to, Įstatyme nėra numatyta jokių išimčių, įskaitant vaiko priežiūros atostogas, dėl jų netaikymo. Pareiškėjai, negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 minimalioji mėnesinė alga (toliau – ir MMA)), išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo jai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuojama, kad pareiškėjai yra žinomi Įstatyme įtvirtinti išduoto Leidimo panaikinimo pagrindai, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galbūt išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėja galėjo ir turėjo kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, o nustačius bent vieną šių pagrindų Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą Leidimą.
II.
4. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimu atmetė pareiškėjos T. (T.) D. skundą.
5. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
5.1. Pareiškėja, kuri yra Sakartvelo (Gruzijos) pilietė, 2023 m. gegužės 29 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, kadangi ketino dirbti pagal darbo sutartį UAB „Stroibat“.
5.2. Departamentas 2023 m. rugpjūčio 16 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai Leidimą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje) darbui Bendrovėje. Pareiškėjai 2023 m. rugpjūčio 18 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2025 m. rugpjūčio 18 d., kuris 2023 m. rugpjūčio 22 d. buvo įteiktas Bendrovės vadovui.
5.3. Departamentas patikrino duomenis apie pareiškėją Sodros informacinėje sistemoje ir nustatė, kad ji Bendrovėje įdarbinta nuo 2023 m. sausio 18 d., tačiau po leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjai nė vieną kartą (iš viso – 13 mėn.) nebuvo išmokėtas prašyme dėl Leidimo išdavimo ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesio darbo užmokestis – 865 Eur. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėja nuo 2023 m. gruodžio 6 d. iki 2026 m. gegužės 6 d. (Sodros duomenimis, iki 2026 m. gegužės 5 d.) draudžiama valstybės lėšomis kaip auginanti vaiką iki trejų metų, o nuo 2023 m. gruodžio 6 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. jai išmokėta 1 409,04 Eur išmoka. Taip pat patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja nuo 2024 m. rugsėjo 18 d. įdarbinta UAB „Vitaresta“, neturint Departamento leidimo pakeisti darbdavį. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjos deklaruojamas tikslas – dirbti Bendrovėje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio nuostatas – neatitinka tikrovės. Be to, pareiškėja, kreipdamasi su prašymu pakeisti Leidimą, nurodė, kad jos pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės ir sudarantis 865 Eur. Kadangi pareiškėja po leidimo laikinai gyventi išdavimo iš Bendrovės 13 mėn. darbo užmokesčio iš viso negavo, o gautos pajamos iš UAB „Vitaresta“ nesiekia 1 MMA, jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėja neturi, yra pagrindas konstatuoti, kad ji neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
5.4. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, Departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjai išduotą Leidimą.
6. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, pažymėjo, jog kiekvienas iš nustatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir būtent pareiškėjai tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. rugpjūčio 18 d. Teismas nurodė, jog Įstatyme nėra numatytos išimtys, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.
7. Teismas aptarė pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes dėl jos gauto darbo užmokesčio Bendrovėje nuo 2023 m. sausio mėn. iki rugpjūčio mėn., prisipažinimą įsidarbinus UAB „Vitaresta“ be Departamento leidimo, siekiant pagerinti turtinę padėtį, argumentus dėl nenutrauktos darbo sutarties su Bendrove ir nuolat mokamo darbo užmokesčio. Įvertinęs teisinį reguliavimą ir bylos aplinkybes, teismas darė išvadą, kad nustatymas aplinkybių, jog pareiškėjos su UAB „Stroibat“ darbo sutartis nutraukta ir pareiškėja dirbo kitoje įmonėje, negavusi atsakovo leidimo pakeisti darbdavį, buvo teisėtas imperatyvus pagrindas panaikinti jai išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl Sprendime pagrįstai ir teisėtai konstatuota, kad pareiškėja, kuriai leidimas laikinai gyventi Lietuvoje išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nutraukė darbo sutartį ir pakeitė darbdavį ar darbo funkciją, nesilaikydama šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų (Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p.). Nors pareiškėja teigė, jog niekada nenutraukė darbo sutarties su Bendrove, tačiau teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėja iki šiol dirba Bendrovėje, t. y. Sodros duomenimis, pareiškėja nuo 2023 m. rugsėjo mėn. iš Bendrovės negauna jokio darbo užmokesčio, o tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėja nebedirba Bendrovėje. Teismas atkreipė dėmesį, jog jeigu leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 44 str. 6 d.). Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytas ribojimas reiškia tai, kad laikino leidimo gyventi galiojimo metu užsienietis negali sukurti (individualių) darbo santykių su kitais asmenimis.
8. Teismas kaip nereikšmingus pripažino pareiškėjos argumentus, jog ji buvo priversta keisti darbdavį dėl prastos finansinės padėties, vertindamas, kad pareiškėjai išduoto Leidimo galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį Leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas Leidimas negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti.
9. Aptaręs teisės aktus, reguliuojančius pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu užsieniečiui, bei minimalų darbo užmokestį 2023 m. ir 2024 m., teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir sprendė, kad nustačius, jog pareiškėjai dirbant Bendrovėje (nuo 2023 m. sausio 18 d.) nebuvo mokamas jos prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, yra pagrindas konstatuoti, jog tokiais veiksmais buvo sistemingai nevykdomas Įstatyme nustatytas reikalavimas, kuris yra pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi.
10. Teismas vertino, jog atsakovas, įvertinęs aplinkybę, kad, remiantis Sodros duomenimis, 2023 m. sausio–rugpjūčio mėn. pareiškėjai buvo mokėtas mažesnis darbo užmokestis nei nustatyta 2023 m. minimali mėnesinė alga (buvo mokama nuo 232,37 Eur iki 511,22 Eur), Sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Kadangi pareiškėja negavo pajamų, kurios laikytinos pakankamomis pragyventi Lietuvos Respublikoje, teismas šią aplinkybę pripažino pakankamu pagrindas konstatuoti esant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą (neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje).
11. Vertindamas argumentus, jog pareiškėja iš valstybės gaudavo išmokas, priklausančias jai kaip asmeniui, auginančiam vaiką iki trejų metų, teismas pažymėjo, kad iš į bylą pateikto Sodros išrašo matyti, jog pareiškėja tik nuo 2023 m. gruodžio 6 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. gavo 1 409,04 Eur išmoką. Pareiškėja nepateikė įrodymų apie jos reguliariai gaunamas kitas pajamas Lietuvoje, nepateikė teismui rašytinių įrodymų, kurie leistų pripažinti, jog ji turi pakankamai lėšų pragyventi, kadangi į bylą nepateikti jokie rašytiniai įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos gerą finansinę situaciją ar kitą gaunamų pajamų šaltinį. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nurodė, kad jos pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje bus jos gaunamas darbo užmokestis Bendrovėje, o ne kitos pajamos, todėl sprendė, jog atsakovas pagrįstai pripažino, kad nustatytos aplinkybės apie pareiškėjos darbdavio pakeitimą ir siekį toliau dirbti Lietuvoje nekeičia situacijos vertinimo nagrinėjamoje byloje dėl Sprendimo teisėtumo. Pareiškėjai nepateiktus duomenų apie kitas gaunamas pajamas, teismas sprendė, jog Departamentas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėja neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje.
12. Teismas konstatavo atsakovą padarius teisės taikymo klaidą (ginčo santykiams taikytinas Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p., o ne 2 p. įtvirtintas teisinis reguliavimas), dėl kurios Sprendimas negali būti panaikintas, nes jis pagrįstas kitais teisiniais pagrindais (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p., 35 str. 1 d. 5 p. ir 50 str. 1 d. 6 p.) bei atsakovo Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu, atitinkančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus.
13. Teismas, atmetęs pareiškėjos skundą, neanalizavo kitų, neesminių proceso šalių argumentų bei pripažino pareiškėją neįgijusia teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III.
14. Pareiškėja T. (T.) D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir panaikinti Departamento Sprendimą. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
15. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja skundo, teikto teismui, argumentus, susijusius su jos šeimos ryšiais su Lietuvos Respublika, vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1304-968/2024 pateiktais išaiškinimais, susijusiais su ilgalaikio gyventojo statusą įgijusio trečiosios šalies piliečio integracija Lietuvoje, ir nesutikimą su skundžiamu teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:
15.1. Teismas, nekreipdamas dėmesio į prie skundo pateiktus rašytinius įrodymus apie pareiškėjai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokesčio sumas, klaidingai, pakartodamas Departamento atsiliepime nurodytus argumentus, detalizavo aplinkybes apie pareiškėjai Bendrovėje už darbą 2023 m. sausio–rugpjūčio mėn. mokėtas sumas, kurios yra visiškai nesusijusios su Departamento išduotu leidimu laikinai gyventi, nes šios pinigų sumos buvo apskaičiuotos ir išmokėtos dar iki Leidimo išdavimo. Šiuo konkrečiu atveju ginčo laikotarpis yra nuo prašymo pateikimo ir / ar nuo Leidimo išdavimo dienos. Teismas neišreikalavo duomenų apie pareiškėjos gautas pajamas leidimo laikinai gyventi Lietuvoje laikotarpiu, pati pareiškėja negali jų gauti ir pateikti, todėl teismas neatskleidė bylos esmės ir vadovavosi tik atsakovo pateiktais duomenimis.
15.2. Teismas ir atsakovas neįvertino šių aplinkybių: pareiškėjai (duomenys neskelbtini) gimė sūnus; nuo 2023 m. gruodžio 6 d. iki 2026 m. gegužės 6 d. pareiškėja buvo ir yra draudžiama valstybės lėšomis (asmuo, auginantis vaiką iki trejų metų); Bendrovė 2024 m. lapkričio 20 d. pateikė pažymą apie pareiškėjos įsidarbinimą nuo 2023 m. sausio 18 d. ir nenutrauktą darbo sutartį; pareiškėja nuo 2023 m. rugpjūčio 29 d. iki 2024 m. lapkričio 4 d. buvo vaiko priežiūros atostogose, o nuo 2024 m. lapkričio 4 d. grįžo į buvusias pareigas.
16. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
17. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja bylos faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, palaiko poziciją, išdėstytą atsiliepime į skundą, ir teigia, kad teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
18. Atsakovas Departamentas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad 2025 m. vasario 4 d. buvo priimtas pareiškėjos prašymas išduoti jai leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir 46 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, nes pareiškėja ketina mokytis Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 46 straipsnio nuostatas. Departamentas 2025 m. gegužės 21 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai Leidimą. Pareiškėja, baigusi mokymosi veiklą, pateikė prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 15 punkte nustatytu pagrindu (asmuo yra studijas arba mokymąsi pagal formaliojo profesinio mokymo programą užbaigęs užsienietis), todėl Departamentas 2025 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 25S272633 pareiškėjai išdavė leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2026 m. gruodžio 9 d.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 24S249365, kuriuo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos ji pateikė, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; pareiškėja neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; pareiškėja pakeitė darbdavį be Departamento leidimo, pagrįstumo ir teisėtumo.
20. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2023 m. gegužės 29 d. skubos tvarka pateikė Departamentui prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo UAB „Stroibat“ pagrindu. Pareiškėja ketino dirbti UAB „Stroibat“ tinkuotoja, Bendrovė tarpininkavimo rašte nurodė, jog pareiškėjai bus mokamas 865 Eur darbo užmokestis. Departamentas 2023 m. rugpjūčio 16 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Leidimas pareiškėjai buvo išduotas 2023 m. rugpjūčio 18 d. ir galiojo iki 2025 m. rugpjūčio 18 d.
21. Departamentas po Leidimo pareiškėjai išdavimo, patikrinęs Sodros informacinės sistemos duomenis, nustatė, kad pareiškėja Bendrovėje buvo įdarbinta nuo 2023 m. sausio 18 d. ir jai po leidimo laikinai gyventi išdavimo (2023 m. rugpjūčio 18 d.) nei vieną kartą (iš viso 13 mėn.) nebuvo išmokėtas prašyme dėl Leidimo išdavimo ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 865 Eur. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėja nuo 2023 m. gruodžio 6 d. iki 2026 m. gegužės 6 d. yra draudžiama valstybės lėšomis kaip asmuo, auginantis vaiką iki trejų metų, ir už laikotarpį nuo 2023 m. gruodžio 6 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. jai buvo išmokėta 1 409,04 Eur išmoka. Byloje yra pateikti duomenys, kad pareiškėjai (duomenys neskelbtini) gimė sūnus, nuo 2023 m. rugpjūčio 29 d. iki 2024 m. lapkričio 4 d. ji buvo vaiko priežiūros atostogose, nutraukus vaiko priežiūros atostogas pareiškėjos iniciatyva, ji nuo 2024 m. lapkričio 4 d. grįžo į buvusias pareigas UAB „Stroibat“. Departamentas tyrimo metu taip pat nustatė, kad pareiškėja nuo 2024 m. rugsėjo 18 d. yra įdarbinta ir dirba UAB „Vitaresta“, neturėdama Departamento leidimo pakeisti darbdavį, t. y. nesilaikant Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į Departamentą dėl leidimo pakeisti darbdavį.
22. Departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo UAB „Stroibat“ pagrindu, tačiau po Leidimo išdavimo (2023 m. rugpjūčio 18 d.) UAB „Stroibat“ nebemokėjo pareiškėjai darbo užmokesčio, sprendė, kad pareiškėja Bendrovėje nebedirba ir jos deklaruojamas tikslas – dirbti UAB „Stroibat“ pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio nuostatas – neatitinka tikrovės. Taip pat Departamentas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, kad pareiškėja po Leidimo išdavimo iš Bendrovės 13 mėnesių negavo darbo užmokesčio, o iš UAB „Vitaresta“ gautos pajamos nesiekė 1 MMA, nesant duomenų apie kitas pareiškėjos gaunamas reguliarias pajamas, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje, padarė išvadą, kad pareiškėja neturi pakankamai lėšų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Minėtų išvadų pagrindu Departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, panaikino pareiškėjai išduotą Leidimą.
23. Pareiškėja, nesutikdama su Departamento Sprendimu, padavė teismui skundą, kurį pirmosios instancijos teismas sprendimu, sutikdamas su Departamento Sprendime išdėstyta pozicija, atmetė.
24. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo pateiktu jai apskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio vertinimu. Pareiškėja teigia, kad Bendrovėje už darbą 2023 m. sausio–rugpjūčio mėnesiais mokėtos sumos nėra susijusios su išduotu leidimu laikinai gyventi, nes šios pinigų sumos jai buvo apskaičiuotos ir išmokėtos dar iki Leidimo išdavimo, o duomenys apie gautas pajamas Leidimo galiojimo laikotarpiu nebuvo vertintos. Taip pat pareiškėja akcentuoja, kad šioje byloje svarbu atsižvelgti į aplinkybes, jog ji buvo vaiko priežiūros atostogose, pareiškėja buvo / yra draudžiama valstybės lėšomis, gavo valstybės išmokas, o nuo 2024 m. lapkričio 4 d. grįžo į buvusias pareigas.
25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
V.
26. Darbo pagrindu išduodamų leidimų laikinai gyventi suteikimo ir panaikinimo teisinius pagrindus bei užsieniečiams, siekiantiems gauti tokius leidimus, keliamas sąlygas nacionaliniu lygmeniu reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Vadovaujantis šio įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija), leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2018 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-1310 redakcija) įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, o 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija) – jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) taip pat nustatyta, kad užsienietis, kuriam šio straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais išduodamas arba keičiamas leidimas laikinai gyventi, turi atitikti šio įstatymo 26 straipsnyje nustatytas sąlygas. Įstatymo 44 straipsnio (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija) 1 dalies 2 punkto a papunktyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka sąlygą, pateikti darbdavio įsipareigojimą įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Lietuvos statistikos departamento paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga. Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu (2024 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. XIV-2784 redakcija), leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nustatyti pagrindai, taip pat pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija), jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu <...> arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
27. Minėta, kad Departamentas byloje ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, motyvuodamas tuo, jog duomenys, kuriuos ji pateikė, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat, kad pareiškėja negauna darbo užmokesčio, todėl neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvoje, kad pareiškėja pakeitė darbdavį be Departamento leidimo (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 ir 5 p., 50 str. 1 d. 2 ir 6 p.).
28. Departamentas šį Sprendimą priėmė tuo metu (2024 m. lapkričio 7 d.), kai pareiškėja pagal teisinį reguliavimą turėjo teisę į vaiko priežiūros atostogas (pareiškėja nuo 2023 m. gruodžio 6 d. iki 2026 m. gegužės 6 d. yra draudžiama valstybės lėšomis kaip asmuo, auginantis vaiką iki trejų metų), tačiau vaiko priežiūros atostogos buvo nutrauktos pareiškėjos iniciatyva, nuo 2024 m. lapkričio 4 d. jai grįžus į buvusias pareigas UAB „Stroibat“, kurioje darbo pagrindu pareiškėjai buvo išduotas ir Sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi.
29. Departamentas Sprendime aplinkybę apie pareiškėjai suteiktas vaiko priežiūros atostogas vertino kaip nepaneigiančią fakto, jos pareiškėja neįgyvendino leidimo laikinai gyventi išdavimo tikslo – dirbti Bendrovėje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio nuostatas, o Įstatyme nėra numatyta jokių išimčių, įskaitant vaiko priežiūros atostogas, dėl Įstatymo nuostatų netaikymo.
30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2025 m. gruodžio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1921-968/2025, plėtodama teisės aiškinimo ir taikymo taisykles dėl sprendimo panaikinti užsienietei išduotą leidimą laikinai gyventi, nustačius, kad užsienietė negauna darbo užmokesčio, nes yra pasinaudojusi teisės aktuose įtvirtinta teise išeiti nėštumo, gimdymo ir / ar vaiko priežiūros atostogų, nurodė, kad valstybėms narėms yra suteikta kompetencija ir diskrecija spręsti dėl trečiųjų šalių piliečių įsileidimo į savo darbo rinką, įskaitant teisę nustatyti sąlygas, kurias turi atitikti dirbti atvykstantys trečiųjų šalių piliečiai, siekiantys gauti ir išlaikyti leidimą laikinai gyventi toje valstybėje narėje. Ši diskrecija yra ribojama reikalavimo, kad nacionalinėje teisėje įtvirtinti kriterijai, kuriais remiantis gali būti atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu arba jis gali būti panaikinamas, būtų objektyvūs ir suteiktų dirbantiems trečiųjų šalių piliečiams bent tokias pačias bendrąsias teises, grindžiamas vienodo požiūrio principu, kaip ir priimančiosios valstybės narės piliečiams. Vadinasi, Lietuvos nacionaliniame reglamentavime – Įstatymo 44 straipsnyje – įtvirtinta sąlyga, kad darbo pagrindu leidimą laikinai gyventi Lietuvoje gavęs užsienietis privalo gauti nemažesnį nei nustatyta Įstatyme darbo užmokesčio dydį, neturėtų būti vertinama atsietai nuo Europos Sąjungos ir nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų bendrųjų darbo sąlygų ir garantijų darbuotojams.
31. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) yra įtvirtinta teisė į motinystės ir vaiko priežiūros atostogas, gimus vaikui. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatose, reglamentuojančiose besilaukiančių ir pagimdžiusių darbuotojų teisinį statusą bei darbo sąlygas, šioms darbuotojoms įtvirtintos papildomos garantijos. Pastarosios yra susijusios ne tik su draudimu darbdaviui nutraukti darbo sutartį savo iniciatyva, bet ir su pareiga suteikti nėštumo ir gimdymo atostogas, o darbuotojai pageidaujant – ir vaiko priežiūros atostogas iki vaikui sukanka treji metai. Atitinkamai už šių atostogų laiką darbuotojai yra mokama ne darbo sutartyje, o Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatyta tvarka. Tačiau gali pasitaikyti atvejų, kai darbuotoja neatitinka Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme numatytų sąlygų motinystės išmokai gauti (pvz., dėl motinystės socialinio draudimo stažo trūkumo), bet ši aplinkybė nepašalina jos teisės gauti nėštumo ir gimdymo, taip pat vaiko priežiūros atostogų, nes jos jai priklauso pagal DK (Davulis, T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: VĮ Registrų centras, 2018). Taigi pagimdžiusi darbuotoja (trečiosios šalies pilietė), pasinaudojusi jai įtvirtinta teise išeiti vaiko priežiūros atostogų, darbo sutartyje sulygto darbo užmokesčio negauna dėl teisės aktuose nustatytų priežasčių. Toks teisėtas pasinaudojimas teisiniame reglamentavime besilaukiančioms ir pagimdžiusioms darbuotojoms (įskaitant trečiųjų šalių pilietes) įtvirtintomis papildomomis garantijomis, esant galiojančiai darbo sutarčiai, pats savaime nelaikytinas pagrindu konstatuoti, kad šios trečiųjų šalių pilietės nebeatitinka sąlygų, nustatytų darbo pagrindu išduodamam leidimui laikinai gyventi gauti. Vis dėlto aplinkybė, kad darbuotoja (trečiosios šalies pilietė), pasinaudojusi DK jai įtvirtintomis garantijomis, dėl teisėtų priežasčių tam tikrą laikotarpį negauna darbo sutartyje sulygto darbo užmokesčio, neatleidžia jos nuo pareigos atitikti kitas su leidimo gyventi išdavimu susijusias bendrąsias sąlygas. Viena tokių sąlygų yra įtvirtinta Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kuriame nustatyta, kad užsienietis jam išduoto leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu privalo turėti pakankamai lėšų ir (ar) gauti reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas kaip ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 44 str.) ir kuris teisėtai pasinaudojęs darbuotojams taikomomis garantijomis laikinai negauna pajamų iš darbo užmokesčio, atitinka paminėtą Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintąją sąlygą gauti pakankamai lėšų ir (ar) reguliarių pajamų tuomet, kai paminėtu laikotarpiu jo iš kitų nei darbo užmokestis šaltinių gaunamos lėšos ir (ar) reguliarios pajamos yra ne mažesnės nei Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunktyje nurodytosios pajamos iš darbo užmokesčio (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-1921-968/2025 24–25 p.).
Dėl pareiškėjai išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą
32. Teisėjų kolegija, vertindama, ar nagrinėjamu atveju Departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais, primena, kad atsakovas šių teisės normų taikymą motyvavo tuo, jog pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes po Leidimo išdavimo (t. y. būdama vaiko priežiūros atostogose) negavo darbo užmokesčio iš UAB „Stroibat“, todėl, tikėtina, kad pareiškėja nebedirba UAB „Stroibat“ ir neatitinka deklaruotų atvykimo į Lietuvą tikslų.
33. Vertinant atsakovo argumentus dėl pareiškėjos tariamai pateiktų tikrovės neatitinkančių duomenų, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad aiškinant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Departamentas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės ir kuriais iš esmės buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi, ir šis neatitikimas paaiškėjo vėliau (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024; 2024 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2328-575/2024; 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1237-552/2025; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1921-968/2025; kt.). Kitaip tariant, leidimas laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas gali būti panaikinamas, kai yra nustatoma, jog užsienietis sąmoningai, žinodamas, kad neatitinka leidimo gavimo sąlygų, teikia melagingus duomenis, tokiu būdu siekdamas apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
34. Todėl priimdamas ginčijamą Sprendimą Departamentas turėjo pateikti įrodymus, kad jau pareiškėjai teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje buvo pakankamai akivaizdu, jog ji neketino dirbti pagal sudarytą darbo sutartį ir kad pareiškėja iš esmės siekė suklaidinti valstybės institucijas ir apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, Departamento akcentuota aplinkybė, jog pareiškėjai nuo 2023 m. sausio 18 d., kai ji įsidarbino UAB „Stroibat“, nebuvo mokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis (865 Eur), savaime nepatvirtina, kad pareiškėja, kreipdamasi į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (šiuo aspektu žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2438-415/2024, 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025, 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025; kt.). Byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad pareiškėjos leidimo laikinai gyventi gavimo tikslas, jai teikiant prašymą išduoti tokį leidimą, nebuvo darbas Lietuvoje – pareiškėja dar 2023 m. sausio 18 d. pradėjo dirbti Bendrovėje, jai buvo mokėtas darbo užmokestis, darbo sutartis nėra nutraukta, pareiškėjai DK nustatyta tvarka buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros atostogos.
35. Departamentui nenustačius, kad pareiškėja sąmoningai, žinodama, kad neatitinka Leidimo gavimo sąlygų, teikė melagingus duomenis, tokiu būdu siekdama apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju atsakovui nebuvo pagrindo remtis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, taikomo kartu su 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nuostatomis.
Dėl pareiškėjai išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą
36. Kaip minėta, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra įtvirtinta sąlyga, kad darbo pagrindu leidimą laikinai gyventi Lietuvoje gavusiam užsieniečiui būtų mokamas ne mažesnis nei nustatyta Įstatyme darbo užmokestis. Šią sąlygą vertinant kartu su Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, konstatuotina, jog aplinkybė, kad užsienietis negauna Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto darbo užmokesčio, yra pagrindas pripažinti, kad užsienietis neatitinka sąlygų, nustatytų tokiam leidimui laikinai gyventi gauti ir dėl to panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024, Administracinių teismų praktika Nr. 48, 2025, p. 79–92).
37. Minėta ir tai, kad Įstatymo 44 straipsnyje įtvirtinta sąlyga, užsieniečiui gauti ne mažesnį nei nustatyta Įstatymo darbo užmokesčio dydį, turėtų būti vertinama kartu su bendrosiomis darbuotojams įtvirtintomis garantijomis, be kita ko, besilaukiančios ir pagimdžiusios darbuotojos teise pasinaudoti nėštumo, gimdymo ir vaiko priežiūros atostogomis. Atitinkamai, pasinaudojimas tokiomis garantijomis nelaikytinas pagrindu automatiškai konstatuoti, kad užsienietė neatitinka sąlygų, nustatytų darbo pagrindu išduodamam leidimui laikinai gyventi gauti, jeigu tokia užsienietė atitinka kitas Įstatyme leidimui gyventi gauti nustatytas sąlygas, įskaitant Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą reikalavimą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu be darbo sutartyje sulygto darbo užmokesčio, kuris laikinai jai nėra mokamas dėl teisėtų priežasčių (nėštumo, gimdymo ir / ar vaiko priežiūros atostogų), turėti pakankamai kitų lėšų ir (ar) gauti reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvoje. Pažymėtina, jog tokios lėšos ir / ar pajamos Įstatyme atskirai nėra detalizuotos. Todėl užsienietės atitiktis Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui tokiu atveju turi būti vertinama individualiai, atsižvelgiant ne tik į Departamento turimus, bet ir pačios užsienietės pateiktus duomenis.
38. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju priimdamas ginčijamą Sprendimą Departamentas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų taikymą pareiškėjai nepagrįstai susiejo vien su aplinkybėmis, kad pareiškėja negavo darbo sutartyje su UAB „Stroibat“ sulygto darbo užmokesčio (darbo užmokestis pareiškėjai nebuvo mokamas, nes pareiškėja buvo išėjusi vaiko priežiūros atostogų), o iš UAB „Vitaresta“, kurioje pareiškėja įsidarbino, neturėdama Departamento leidimo, gautos pajamos nesiekia 1 MMA. Departamentas nesiaiškino kitų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos turimomis lėšomis ir / ar gaunamomis pajamomis, nesikreipė į pareiškėją, siūlydamas jai pateikti tokius duomenis. Byloje nesant duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių būtų pakakę pragyventi Lietuvoje, darytina išvada, kad Departamentas neturėjo pagrindo remtis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto, taikomo kartu su 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nuostatomis ir šiuo pagrindu panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi.
Dėl pareiškėjai išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą
39. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
40. Vertinant, ar atsakovas nagrinėjamu atveju turėjo teisinį pagrindą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu, pažymėtina, kad Departamentas šį teisinį pagrindą Sprendime motyvavo tuo, jog pareiškėjai negaunant iš UAB „Stroibat“ darbo užmokesčio, tikėtina, kad ji Bendrovėje nebedirba, taip pat, kad pareiškėja nuo 2024 m. rugsėjo 18 d. įsidarbino pas kitą darbdavį – UAB „Vitaresta“, t. y. jog pareiškėja pakeitė darbdavį, neturėdama Departamento leidimo.
41. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėja nutraukė darbo sutartį su UAB „Stroibat“, kurioje darbo pagrindu jai buvo išduotas Leidimas. Iš byloje pateikto Bendrovės rašto matyti, kad pareiškėja nuo 2023 m. sausio 18 d. yra įdarbinta UAB „Stroibat“, nuo 2023 m. rugpjūčio 29 d. iki 2024 m. lapkričio 4 d. ji buvo vaiko priežiūros atostogose, o 2024 m. lapkričio 4 d. grįžo į buvusias pareigas. Taigi, nesant duomenų apie nutrauką darbą sutartį, sudarytą tarp pareiškėjos ir UAB „Stroibat“, kuri ir buvo pagrindas pareiškėjai išduoti ginčo Leidimą, atsakovui neatsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pagrindas panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi.
42. Teisėjų kolegija, vertindama, ar Departamentas šiuo atveju turėjo pagrindą pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą panaikinti pareiškėjai išduotą Leidimą dėl to, jog ji pakeitė darbdavį nesilaikydama Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų, pažymi, kad Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar prašymą leisti pakeisti darbo funkciją. Patikrinęs, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas sąlygas, Departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos. <...>. Prašymą leisti pakeisti darbdavį užsienietis gali pateikti praėjus ne mažiau kaip 6 mėnesiams nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos, išskyrus šio Įstatymo 50 straipsnio 21 dalyje nurodytus atvejus.
43. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėja darbo sutartį su kitu darbdaviu UAB „Vitaresta“ sudarė negavusi Departamento leidimo, t. y. pareiškėja pažeidė Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytą tvarką. Tačiau šiuo atveju vertinant, ar pareiškėjos padarytas migracijos taisyklių pažeidimas sudaro pagrindą panaikinti jai išduotą ginčo Leidimą, svarbu atsižvelgti į tai, kad pareiškėja tebedirba pas ankstesnį darbdavį UAB „Stroibat“ (byloje nėra duomenų apie darbo sutarties nutraukimą), pas kurį ketindama dirbti ji ir gavo leidimą laikinai gyventi, o darbo sutartį su UAB „Vitaresta“, kaip antruoju darbdaviu, pareiškėja sudarė vaiko priežiūros atostogų metu, siekdama pagerinti savo turtinę padėtį.
44. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos faktinės aplinkybės apie pareiškėjos neinformavimą Departamento apie siekiamą sudaryti darbo sutartį su UAB „Vitaresta“, pareiškėjai tebedirbant UAB „Stroibat“ ir, kaip galima suprasti iš pareiškėjos paaiškinimų, neketinant nutraukti darbo sutartį su UAB „Stroibat“, o UAB „Vitaresta“ ketinant dirbti kaip pas antrą darbdavį, nesudaro pagrindo taikyti jai Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas teisines pasekmes – leidimo laikinai gyventi panaikinimą.
Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
45. Konstatavus, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neatliko išsamaus ir individualizuoto pareiškėjos lėšų ir / ar gaunamų pajamų vertinimo, taip pat byloje nenustačius, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, neatitiko tikrovės, bei nesant duomenų apie pareiškėjos ir UAB „Stroibat“ nutrauktą darbo sutartį, darytina išvada, kad ginčijamas Departamento Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl turi būti panaikintas.
46. Apibendrindama nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei netinkamai aiškino taikytiną teisę, reguliuojančią ginčo teisinius santykius. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas bei priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas tenkinamas ir ginčijamas Departamento Sprendimas panaikinamas.
47. Pareiškėjai 2023 m. rugpjūčio 18 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, kuris buvo panaikintas ginčijamu Departamento Sprendimu, galiojo iki 2025 m. rugpjūčio 18 d. Departamentas pateikė duomenis, kad Departamento 2025 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 25S272633 pareiškėjai yra išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 15 punkte nustatytu pagrindu, kuris galioja iki 2026 m. gruodžio 9 d., todėl nagrinėjamu atveju, panaikinus šioje byloje ginčijamą Departamento Sprendimą, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo vertinti pareiškėjos 2023 metais teiktą prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
48. Pareiškėja prašo iš atsakovo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
49. ABTĮ 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikydamas ABTĮ 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.
50. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
51. CPK 99 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog asmenims, turintiems teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, ši pagalba teikiama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka. CPK 99 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal šio Kodekso 96 straipsnyje nustatytas taisykles. Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 str. 1 d.).
52. Byloje pateikti duomenys, kad pareiškėjai tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis yra 100 procentų. Pareiškėja pateikė 2025 m. gegužės 19 d. prašymą „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo“ ir 2025 m. rugpjūčio 4 d. pažymą „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, iš kurių matyti, kad valstybės naudai priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 137,50 Eur už apeliacinio skundo parengimą.
53. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad galutinis teismo procesinis sprendimas priimtas pareiškėjos, kuriai buvo teikiama antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba (valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarė 100 proc.), naudai, bei kad prašomos priteisti teisinės pagalbos išlaidos yra pagrįstos, valstybės naudai iš atsakovo priteisia 137,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti. Ši suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5630.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 40–42 straipsniais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos T. (T.) D. apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjos T. (T.) D. skundą tenkinti ir panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 24S249365.
Priteisti iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos valstybės naudai 137,50 Eur (vieną šimtą trisdešimt septynis eurus 50 centų) antrinės teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Iveta Pelienė
Ernestas Spruogis
Skirgailė Žalimienė