Administracinė byla Nr. eA-1815-502/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00249-2024-6
Procesinio sprendimo kategorija 8.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. liepos 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslinęs prašė: panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 24S8230 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Migracijos departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2024 m. spalio 6 d. Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Migracijos departamentas Sprendimą priėmė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio
1 dalies 2 punktu.
2.2. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje
(toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) nuo 2016 m, t. y., beveik 7 metus (iki 2023 m. sausio 20 d. prašymo ir 2023 m. balandžio 18 d. Migracijos departamento sprendimo atnaujinti leidimą laikinai gyventi). Sprendime konstatuota, kad užsienietį su Lietuvos Respublika sieja išskirtinai ekonominiai santykiai.
2.3. Pareiškėjas pabrėžė, kad per 7 metų laikotarpį nekeitė darbdavio, o Migracijos departamentas per šį laikotarpį nebuvo nustatęs nei pareiškėjo, nei jo darbdavio teisės pažeidimų. Migracijos departamentas, nagrinėdamas 2023 m. sausio 20 d. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, turėjo galimybę įvertinti visus Bendrovės finansinius ir kitus duomenis, kurie egzistavo priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.
2.4. Pareiškėjui buvo mokamas mažesnis, nei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas planuotas mokėti darbo užmokestis, kadangi Bendrovės direktorė iki 2023 m. balandžio mėn. buvo gimdymo, o vėliau – vaiko priežiūros atostogose bei objektyviai negalėjo atvykti į Lietuvą (dėl pandemijos, vėliau dėl būtinybės vienai prižiūrėti mažametį vaiką). Be to, 2023 m. paaiškėjo, kad Bendrovę aptarnavusi buhalterė netinkamai (galbūt apgaulingai) vykdė pareigas – pareiškėjui, tolimųjų reisų vairuotojui, teko pačiam vykti į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) ir teirautis dėl Bendrovės įsiskolinimo.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
4. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Pareiškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), 2023 m. sausio 20 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir
44 straipsnyje nustatytais pagrindais. 2023 m. balandžio 18 d. Migracijos departamentas sprendimu pakeitė leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2024 m. spalio 6 d. (leidimo laikinai gyventi galiojimas sutrumpintas dėl trumpesnio kelionės dokumento galiojimo laiko). Vykdant užsieniečių kontrolę nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas 2016 m. gegužės 5 d. ir nuo 2023 m. balandžio mėn., nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 386 Eur.
4.2. Pareiškėjas neneigė, kad jam nebuvo mokamas minėtas atlyginimas. Pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas darbo užmokestis, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui nei karto nebuvo išmokėtas sulygtas darbo užmokestis, buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
4.3. Prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi kaip savo pragyvenimo lėšų šaltinį pareiškėjas taip pat nurodė darbo užmokestį. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo ar keitimo metu, bet ir visą šių leidimų galiojimo laikotarpį. Pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė.
4.4. Pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad jis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdamas Bendrovės darbuotoju. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 minimaliosios mėnesinės algos), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, žinodamas, kad jam nėra mokamas prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi ir tarpininkavimo rašte numatytas darbo užmokestis, apie tai Migracijos departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo nesikreipė, todėl pareiškėjas, teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
4.5. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Nagrinėjamu atveju nėra reikšminga bei nesudaro pagrindo naikinti Sprendimo pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis 7 metus dirbo Bendrovėje ir kad Migracijos departamentas nebuvo nustatęs nei pareiškėjo, nei jo darbdavio pažeidimų. Aplinkybė, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog šis leidimas nuolat bus keičiamas ir negalės būti panaikintas Įstatyme įtvirtintais pagrindais.
II.
5. Regionų apygardos administracinis teismas 2024 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo 2022 m. gruodžio 28 d. prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi bei Bendrovės tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad pareiškėjui bus mokamas 1 386 Eur darbo užmokestis, kurį pareiškėjas nurodė kaip savo vienintelį pragyvenimo šaltinį. Migracijos departamento pateiktais VSDFV informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas 2016 m. gegužės 5 d. ir nuo Migracijos departamento sprendimo pakeisti leidimą laikinai gyventi, t. y. nuo 2023 m. balandžio mėn., nė vieną mėnesį pareiškėjui nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – 1 386 Eur.: už 2023 m. balandžio–liepos mėn. išmokėta po 900 Eur, už 2023 m. rugpjūčio mėn. – 613,64 Eur, už 2023 m. rugsėjo mėn. – 814,28 Eur, už 2023 m. spalio mėn. – 490,91 Eur, už 2023 m. lapkričio mėn. – 900 Eur. Vertindamas pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, galioję nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. iki 2017 m. rugsėjo 2 d., nuo 2017 m. gruodžio
5 d. iki 2019 m. gruodžio 5 d. ir nuo 2021 m. balandžio 6 d. iki 2023 m. balandžio 6 d. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Duomenų ir įrodymų, kurie paneigtų šiuos Migracijos departamento nustatytus faktus, pareiškėjas į bylą nepateikė. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes Migracijos departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2024 m. spalio 6 d.
7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Įstatymo (28 str. 4 d., 35 str. 1 d. 2, 5 p., 40 str. 1 d. 4 p., 44 str., 50 str. 1 d. 2 p.), Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) nuostatas, pažymėjo, kad Migracijos departamentui suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui (šiuo atveju – pareiškėjui) išdavimo ar panaikinimo. Atsakovas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą imperatyvų pagrindą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
8. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog nuo Migracijos departamento sprendimo pakeisti leidimą laikinai gyventi, t. y. nuo 2023 m. balandžio mėn., pareiškėjui nė vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis. Be to, apie Bendrovės valdymo, finansų tvarkymo problemas buvo žinoma iki ginčijamo Sprendimo priėmimo ir net iki leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Pareiškėjas pats nurodė, kad Bendrovės direktorė iki 2023 m. balandžio mėn. buvo gimdymo atostogose, vėliau – vaiko priežiūros atostogose, ji į Lietuvą atvykti negalėjo, todėl negalėjo ir tinkamai kontroliuoti Bendrovės veiklos. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl sankcijų Rusijos atžvilgiu sumažėjo darbų apimtys, atitinkamai ir pareiškėjo darbo užmokestis. Sankcijos pradėtos taikyti dar 2022 m. ir vėliau buvo plečiamos. Siekiant, kad pareiškėjui būtų pradėtas mokėti didesnis darbo užmokestis, turėjo būti keičiama pareiškėjo darbo sutartis, tačiau apie ketinimus didinti pareiškėjo darbo užmokestį, net ir sumažėjus darbų mastui, įrodymų į bylą nepateikta. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, tikėtina, kad teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį, buvo pakankamai akivaizdu (pareiškėjui žinoma), jog tarpininkavimo rašte numatytas mokėti darbo užmokestis negalės būti mokamas. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pabrėžė, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.
9. Teismo vertinimu, būtent pareiškėjui nustatyta pareiga informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitusias aplinkybes, lyginant su tomis, kurios egzistavo išduodant leidimą laikinai gyventi darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu. Pareiškėjas, žinodamas, kad jam nėra mokamas visas prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas darbo užmokestis, turėjo kreiptis į Migracijos departamentą, tačiau to nepadarė. Pareiškėjo paaiškinimai, kad jis to nežinojo (nesuprato), nėra pagrįsti, nes, kaip nurodė pats pareiškėjas, leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam išduodami nuo 2016 m. Teismas taip pat sutiko su Migracijos departamento argumentais, kad ilgalaikis pareiškėjo darbas toje pačioje Bendrovėje nesudaro jam pagrindo tikėtis, kad leidimas laikinai gyventi jam bus išduodamas ar keičiamas, net ir neatitinkant Įstatymo kriterijų.
10. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2022 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. 1014 patvirtino 2023 m. taikomą minimaliąją mėnesinę algą
(toliau – ir MMA) – 840 eurų. Įvertinęs Sprendime nurodytas pareiškėjo gautas pajamas 2023 m. (pareiškėjas duomenų, paneigiančių Sprendime nurodytus pajamų dydžius, nepateikė), teismas konstatavo, kad pareiškėjas ne visais mėnesiais gavo MMA, kas sudaro pagrindą abejoti, jog pareiškėjas turėjo pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvoje.
11. Teismas sutiko su atsakovu, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teisės normos pritaikytos tinkamai, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, Sprendimas paremtas surinktais duomenimis. Teismas taip pat pažymėjo, kad Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
III.
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei išspręsti klausimą iš esmės bei patenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
13. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą bei apeliaciniame skunde remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šiam ginčui aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kad Migracijos departamentui nepakanka patikrinimo metu vien iš VSDFV gautų duomenų – atsakovas privalėjo įrodyti, jog pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, jau tuomet žinojo, kad jam nebus mokamas Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodyto dydžio darbo užmokestis bei kad pareiškėjas, teikdamas Migracijos departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis apie jo būsimą darbo užmokestį, turėjo tikslą suklaidinti atsakovą.
13.2. Teismas nepagrįstai konstatavo pareiškėjo nesąžiningumą – byloje nėra ginčo, kad: Bendrovės direktorė 2022–2023 m. (dėl objektyvių priežasčių) faktiškai nedalyvavo Bendrovės veikloje ir jos priežiūroje, todėl visą dokumentaciją (įskaitant mokesčius, algalapius, darbo sutartis ir t. t.) tvarkė samdoma „išorinė“ buhalterė (jos darbo tinkamumas ir teisėtumas nėra Sprendimo ir šios bylos dalykas); Migracijos departamentas neturėjo ir neturi jokių pretenzijų Bendrovei ir pareiškėjui dėl jo iki 2023 m. balandžio mėn. gauto darbo užmokesčio dydžio; Migracijos departamentas, išduodamas pareiškėjui pakeistą leidimą laikinai gyventi, tikrino Bendrovę; byloje nebuvo kvestionuojami ar ginčijami pareiškėjo paaiškinimai, kad jis po jam pakeisto leidimo laikinai gyventi išdavimo sužinojo apie buhalterės netinkamą pareigų atlikimą (Bendrovės apskaitos tvarkymą) bei kad pareiškus jai pretenzijas ji atsisakė bendrauti su pareiškėju bei perduoti Bendrovės dokumentus, todėl jis sąžiningai siekė tinkamai mokėti mokesčius. Teismas neteisingai suprato pareiškėjo argumentus dėl 2022 m. (dėl Covid-19) sumažėjusios Bendrovės veiklos ir jos galimybių mokėti pareiškėjui tinkamo dydžio darbo užmokestį. Taigi, nei Migracijos departamentas, nei pirmosios instancijos teismas neįrodė pareiškėjo nesąžiningumo, t. y., kad teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pareiškėjas jau žinojo (turėjo žinoti) kad jam nebus mokamas tarpininkavimo rašte nurodyto dydžio darbo užmokestis bei kad šie „tikrovės neatitinkantys“ duomenys buvo pateikti siekiant suklaidinti Migracijos departamentą.
14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka.
15. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei pažymi, kad:
15.1. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra aktuali nagrinėjamai bylai. Pareiškėjo nurodomoje byloje užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi dėl to, kad įmonė nevykdė veiklos t. y. buvo sprendžiamas klausimas dėl kitokios taikytos teisės normos. Todėl pareiškėjo nurodytose bylose nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, kurios nustatytos nagrinėjamoje byloje, be to, kiekvienu atveju užsieniečio situacija vertinama individualiai.
15.2. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Pareiškėjui negaunant tarpininkavimo rašte sutarto atlyginimo, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, pareiškėjas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, jog jo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį. Taigi, pareiškėjas, žinodamas ir matydamas, kad jam nėra mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, nesikreipė į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo gyventi išdavimo. Todėl Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės
(Įstatymo 35 str. 1 d. 2 ir 5 p.).
15.3. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės (buhalterės darbas, Covid-19, ir kt.) aktualaus teisinio reguliavimo kontekste nėra reikšmingos, nes leidimas pareiškėjui išduotas konkrečiu pagrindu (kaip užsieniečiui, kuris ketina dirbti) ir aiškiai nurodytomis sąlygomis. Taip pat ši aplinkybė nepaneigia, kad pareiškėjas patikrinimo laikotarpiu pragyvenimui Lietuvos Respublikoje reguliarių, pakankamų lėšų neturėjo. Teisės aktai nustato minimalią pajamų sumą ir gaunamų pajamų Lietuvos Respublikoje reguliarumą, kuris, be kita ko, buvo nurodytas pareiškėjo prašyme ir jo darbdavio tarpininkavimo rašte. Duomenų, kad apie įdarbinimo sąlygų pasikeitimus Migracijos departamentas buvo informuotas, byloje nėra. Migracijos departamentas turėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas negavo reguliarių pajamų, pakankamų pragyventi Lietuvos Respublikoje, kurias nurodė ketinąs gauti, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi šalyje išdavimo. Užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, tačiau jo darbo užmokestis neatitiko MMA).
15.4. Nustatęs bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtintų savarankiškų imperatyvių leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti minėtą leidimą.
15.5. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o pateikia savo nuomonę dėl įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
16. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, teisėtumas ir pagrįstumas.
17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo atmetė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui nuo Migracijos departamento sprendimo pakeisti leidimą laikinai gyventi, t. y. nuo
2023 m. balandžio mėn., nė vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis, o teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį, buvo pakankamai akivaizdu (pareiškėjui žinoma), jog tarpininkavimo rašte numatytas mokėti darbo užmokestis negalės būti mokamas.
18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka bei pabrėžia, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytą aktualią teismų praktiką bei nepagrįstai konstatavo pareiškėjo nesąžiningumą.
19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)
140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
20. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, galioję nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. iki 2017 m. rugsėjo 2 d., nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2019 m. gruodžio 5 d. ir nuo 2021 m. balandžio 6 d. iki 2023 m. balandžio 6 d., pareiškėjas Lietuvos Respublikoje, Bendrovėje, buvo įdarbintas nuo 2016 m. gegužės 5 d. 2023 m. sausio 20 d. pareiškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2023 m. balandžio 18 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pakeitė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2024 m. spalio 6 d. Tačiau, įvertinęs VSDFV informacinės sistemos duomenis, atsakovas nustatė, kad nuo Migracijos departamento sprendimo pakeisti leidimą laikinai gyventi, t. y. nuo 2023 m. balandžio mėn., pareiškėjui nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – 1 386 Eur. Atsižvelgdamas į tai, bei vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio
1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, skundžiamu 2024 m. sausio 8 d. Sprendimu atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, konstatavęs, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
21. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu: jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (2 p.). Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Lietuvos statistikos departamento paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis)
(toliau – ir BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos arba darbo patirties; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
22. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
23. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (2 p.).
24. Minėta, kad atsakovas pareiškėjui Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikino Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nustatęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą (pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės).
25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
26. Teisėjų kolegijos vertinimu, įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme atsakovas, pirmiausiai, turėjo pareigą, prieš priimdamas sprendimą minėtu pagrindu, surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, tik pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau. Atsakovas turėjo pateikti įrodymus, kad, šiuo atveju, jau teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį, buvo pakankamai akivaizdu, jog toks tarpininkavimo rašte numatytas mokėti darbo užmokestis realiai negalės būti mokamas ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi. Tiriamu atveju apsiribota vien VSDFV duomenų patikrinimu pareiškėjui jau dirbant Bendrovėje. Tačiau vien ši faktinė aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos požiūriu, nėra pakankama padaryti išvadą, kad buvo situacija, apibrėžta Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (duomenys, kuriuos pateikė užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės). Į bylą nebuvo pateikta bei Departamento Sprendime neatsispindi duomenys apie tai, kad pareiškėjo teikiama informacija neatitiko realios situacijos, todėl Departamento priimtas Sprendimas vien tik nurodomu pagrindu negalėjo būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu. Analogiška aktualaus teisės aktų išaiškinimo buvo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023. Kadangi Sprendime remiamasi iš esmės vien tik Įstatymo 35 straipsnio
1 dalies 2 punktu, detaliau nevertinant anksčiau nurodytų aplinkybių, šiuo konkrečiu atveju Sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas.
27. Kartu akcentuotina, kad Migracijos departamentas teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose ir teismas sprendime nurodė daugiau Sprendimą grindžiančių argumentų (be kita ko, dėl to, kad pareiškėjas nesikreipė į atsakovą, dėl pareiškėjui mokėto atlyginimo, kuris buvo mažesnis, nei MMA, bei dėl to, kad pareiškėjas galėjo numanyti, kad jam nebus mokamas Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas atlyginimas). Tačiau aptariami argumentai buvo nurodyti tik teisminio proceso metu, o ne skundžiamame Sprendime. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad administracinio akto priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimą administracinėje byloje
Nr. eA-676-502/2023). Ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1328-629/2023). Taigi, anksčiau minėti argumentai negali patvirtinti nemotyvuoto Sprendimo teisėtumo ir detaliau nevertinami.
28. Apibendrindama aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei netinkamai aiškino taikytiną teisę, reguliuojančią ginčo teisinius santykius, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, bei priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą patenkinti ir Migracijos departamento Sprendimą panaikinti.
29. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
30. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
31. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Be to, 40 straipsnio 5 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.).
32. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį už skundo pateikimą pirmosios instancijos teismui (2024 m. sausio 23 d.) ir 11,25 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo pateikimą (2024 m. gegužės 13 d.). Pareiškėjas nepateikė prašymo dėl kitų bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui iš atsakovo priteistinas jo sumokėtas 33,75 Eur žyminis mokestis.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo patikslintą skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 24S8230.
Priteisti pareiškėjui (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus 75 euro centų) žyminio mokesčio.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Artūras Drigotas
Arūnas Sutkevičius
Egidijus Šileikis