Administracinė byla Nr. eA-636-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03088-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.5.1; 12.8; 12.9;

12.13.1.1; 12.13.3.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 3 d. 

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. N. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. S-98 (7-160/2019) (toliau – Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. (21.63-32) FR0682-205 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti visus paskaičiuotus delspinigius ir baudą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1.                      VMI priėmė 2017 m. kovo 13 d. patikrinimo aktą Nr. (21.60-32) FR0680-96 (toliau – ir Patikrinimo aktas). VMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą. Pareiškėjas 2017 m. liepos 27 d. pateikė skundą dėl VMI Sprendimo. Komisija sprendimu nusprendė atmesti pareiškėjo skundą dėl VMI sprendimo.

1.2.                      Pagrindinis VMI sprendimo ir Komisijos sprendimo motyvas, nustatant pažeidimus, buvo tas, jog pareiškėjo faktiniais duomenimis pagrįstos išlaidos viršijo deklaruotas ir dokumentais pagrįstas pajamas, t. y. pareiškėjas nevykdė prievolės Metinėje pajamų deklaracijoje už 2013–2014 m. deklaruoti gautų 1 527 100,16 Lt kitų pajamų. Šiuo pagrindu VMI apskaičiavo didžiąją dalį (apie 99 proc.) gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) sumos. Likusi dalis (apie 1 proc.) GMP iš esmės buvo apskaičiuota dėl pareiškėjo gautų tariamai beprocenčių paskolų, pareiškėjo išduotų paskolų pagrindu gautų palūkanų ir dėl gautų transporto priemonės perleidimo pajamų. Pareiškėjas, įrodinėdamas, kad jo išlaidos neviršijo pajamų, t. y. pagrįsdamas 1 527 100,16 Lt pajamas, be kita ko, grindė šiais pajamų šaltiniais: 1) 2012 m. lapkričio 7 d. tėvo O. N. dovanojimo pagrindu gauta 520 000 Lt piniginių lėšų suma; 2) 2014 m. rugpjūčio 5 d. iš G. L. paskolos sutarties pagrindu pasiskolinta 300 000 Lt suma; 3) 2014 m. liepos 14 d. iš UAB „General technologies“ paskolos sutarties pagrindu pasiskolinta 600 000 Lt suma; 4) 2013 m. sausio 15 d. paskolos sutarties pagrindu D. A. suteiktos 260 000 Lt paskolos suma; 5) 2014 m. gruodžio 1 d. paskolos sutarties pagrindu V. J. suteiktos 300 000 Lt paskolos suma; 6) kitais pajamų šaltiniais.

1.3.                      VMI ir MGK pažeidė turinio viršenybės prieš formą principą, kadangi nepagrįstai atsisakė vertinti iš G. L., UAB „General technologies“, D. A. ir V. J. pasiskolintas lėšas kaip pareiškėjo pajamas vien tuo formaliu pagrindu, jog pareiškėjas netinkamai pateikė ir (ar) nepateikė pranešimo formų (PRC911 ir PRC907). Kitaip tariant, mokesčių administratorius neginčija paskolų suteikimo turinio (aplinkybės, kad pinigai buvo perduoti pareiškėjui), tačiau jų nevertina vien dėl šių paskolų „įforminimo“, o tai neatitinka turinio viršenybės prieš formą principo (MAĮ 10 str.). VMI ir MGK nelaikė nei vienos iš šių paskolų pagrįstomis vien dėl pareiškėjo pateiktų pranešimų formų neatitikimo poįstatyminių aktų reikalavimams. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas pateikė PRC911 formos pranešimą įstatymo nustatytais terminais (t. y. iki 2016 m. birželio 30 d.). Tačiau vėliau (jau po 2016 m. birželio 30 d.) PRC911 formos pranešimą patikslino, nurodydamas paskolas iš G. L. ir UAB „General technologies“. Pareiškėjas iš anksto informavo VMI, kad jo galimybės laiku pateikti tikslius duomenis yra ribotos, nes kitos institucijos atliekamo patikrinimo metu buvo paimti dokumentai, tarp jų ir minėtos paskolų sutartys. Iš Patikrinimo akto matyti, kad 2013–2014 m. mokestiniu laikotarpiu pareiškėjas sudarė daugiau kaip keliasdešimt paskolų sutarčių (tiek kaip paskolos gavėjas, tiek kaip paskolos davėjas), kurių daugelis buvo atliekama ne vienu pavedimu, pinigų įnešimu ir pan. Dauguma tokių sutarčių buvo sudaromos dėl dešimtis ar kelis šimtus tūkstančių litų siekiančių sumų. Paskolų sutartys taip pat buvo sudarinėjamos ir tarp su pareiškėju susijusių juridinių asmenų. Taigi paskolų teikimas ir gavimas pareiškėjui buvo įprasta veikla. Be to, keturios minėtos paskolos savo dydžiu ir pobūdžiu nesiskyrė nuo kitų Patikrinimo akte nurodomų pareiškėjo išduotų ir gautų paskolų. Be to, tretiesiems asmenims paėmus paskolų dokumentus, pareiškėjo galimybės pateikti VMI visas pranešimo formas su tiksliais duomenimis buvo ribotos. Atsižvelgiant į pareiškėjo sudaromų paskolų dažnumą ir sumas, natūralu, jog neturėdamas dokumentų pareiškėjas nespėjo laiku pateikti ar nepateikė pranešimų apie keturias iš keliasdešimties paskolų dėl objektyvių priežasčių. VMI sprendime neginčijama, kad pinigai pagal minėtas keturias paskolos sutartis buvo perduoti pareiškėjui. Šios keturios paskolų sutartys patvirtina, kad pareiškėjo išlaidos atitiko pajamas. Toks pajamų ir išlaidų atitikimas yra dar vienas įrodymas, jog paskolų turinys atitiko faktinę situaciją. Vis dėlto mokesčių administratorius, nors ir neginčydamas jų turinio, vien dėl formalių trūkumų nepripažino pagal šias sutartis gautų paskolų pareiškėjo lėšomis. Tuo būdu VMI pažeidė ne tik MAĮ 8 straipsnio 3 dalį, 10 straipsnį, tačiau ir MAĮ 69 straipsnio 2 dalį.

1.4.                      MGK pateikti motyvai prieštarauja vienas kitam ir cituojamai teisminei praktikai. VMI ir Komisijos sprendimai yra neteisėti, kadangi jie yra grindžiami vien netiesioginiais įrodymais, apsiribojant iš esmės vien deklaratyviu teiginiu, jog pareiškėjo tėvas nedisponavo tokio dydžio lėšomis, todėl pareiškėjui tariamai jų nedovanojo. Sprendime nepateikiami net apytiksliai skaičiavimai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti pareiškėjo tėvas, o išvada daroma net neįvertinus visų pačios VMI siektų gauti įrodymų (pavyzdžiui, pareiškėjo motinai adresuotame rašte nurodytų įrodymų). Dėl šios priežasties mokesčių administratorius grindė sprendimą prielaidomis, įtarimais ir spėjimais, tačiau ne tiesioginiais įrodymais apie pareiškėjo gautas ar negautas lėšas.

1.5.                      Komisija sprendime nurodė, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo poziciją dėl paskolos teisinių santykių su G. L. egzistavimo, Komisijai pateikė naujus įrodymus: 2015 m. birželio 21 d. susitarimą dėl 2014 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutarties pakeitimo, 2015 m. gruodžio 31 d. susitarimą dėl 2014 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutarties pakeitimo, 2015 m. birželio 21 d. susitarimą dėl 2014 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutarties pakeitimo bei 2015 m. lapkričio 8 d. susitarimą dėl 2014 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutarties pakeitimo. Šiais įrodymais pareiškėjas siekė parodyti, kad faktiniai paskolos santykiai tarp jo ir G. L. egzistavo, buvo modifikuojami ir keičiami. Nors šie dokumentai pareiškėjo nebuvo pateikti anksčiau, tačiau vien tuo pagrindu jie negali būti nevertinami. MGK padaryta išvada, kad jai pateikti dokumentai, o konkrečiai 2015 m. birželio 21 d. susitarimas ir 2015 m. lapkričio 8 d. susitarimas yra surašyti anksčiau už 2015 m. gruodžio 31 d. susitarimą, neatitinka tiesos, nes minėtuose 2015 m. birželio 21 d. susitarime ir 2015 m. lapkričio 8 d. susitarime yra įsivėlusi paprasčiausia techninė klaida – jie buvo pasirašomi 2016 m., t. y. 2016 m. birželio 21 d. ir 2016 m. lapkričio 8 d. Būtent todėl prie šių dokumentų buvo pateiktos ir užtikrinimo priemonės (vekseliai), kurių datos yra 2016 m. birželio 21 d. ir 2016 m. lapkričio 8 d. MGK šios aplinkybės posėdžio metu nesiaiškino ir neprašė patikslinti, nors posėdyje dalyvavo asmeniškai ir pats pareiškėjas. Todėl toks MGK neveikimas lėmė neteisingą išvadą, kad pateikti dokumentai kelia abejonių, ar jie atspindi realiai susiklosčiusias juridines ir faktines aplinkybes. MGK nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo pateikti nauji įrodymai yra skirti sukurti regimybę dėl minėtos 300 000 Lt paskolos iš G. L. realumo, todėl šie įrodymai visiškai nepagrįstai liko neįvertinti. Pareiškėjas, siekdamas paneigti šias Komisijos sprendime daromas neteisingas išvadas, teikia teismui papildomus įrodymus, t. y. 2014 m. rugpjūčio 4 d. el. laiško kopiją, kuriuo į pareiškėją kreipėsi paskolos davėjos G. L. sūnus E. L., kuris ir derino už savo motiną visas paskolos sutarties sąlygas su pareiškėju, siekdamas aptarti paskolos sutarties sąlygas ir suderinti paskolos pasirašymo pas notarą laiką. Kartu su šiuo E. L. el. laišku pareiškėjui buvo pateiktas peržiūrėti paskolos sutarties tekstas.

1.6.                      VMI sprendime nustatyta, kad pareiškėjas gavo keturias paskolas be palūkanų iš G. K., V. J., P. N. ir D. K., todėl konstatuota, kad pareiškėjas, nemokėdamas palūkanų už gautas paskolas, gavo ekonominės naudos – pajamų natūra. Iš VMI argumentų matyti, kad mokesčių administratorius rėmėsi pažodiniu paskolų sutarčių teksto aiškinimu, nes paskolų sutartyse neįtvirtintas palūkanų mokėjimas. Tokie mokesčių administratoriaus motyvai, kurio MGK be pagrindo patvirtino, yra nepagrįsti dėl kelių priežasčių. Pirma, VMI ir MGK argumentai prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.872 straipsnio 1 daliai, kurioje numatyta, kad jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Šia nuostatą papildo kita CK įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai paskolos dalykas yra pinigai, paskolos sutartis yra atlygintinė (CK 6.872 str. 3 d.). Taigi iš CK 6.872 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatų matyti, kad paskola yra atlygintinė net ir tais atvejais, kai paskolos sutarties tekste palūkanų mokėjimo klausimas atskirai nėra aptariamas. Būtent tokia situacija susiklostė ir pareiškėjo sudarytų paskolų atveju. Dėl tos priežasties nurodomos paskolų sutartys buvo atlygintinės, nors jose pažodžiui neįtvirtintas palūkanų už suteiktas paskolas mokėjimas. Atitinkamai, tokios pareiškėjo gautos paskolos nėra beprocentinės ir negali būti pripažįstamos pajamomis natūra. Antra, net jeigu ir mokesčių administratoriaus sprendime nurodomos paskolos būtų laikomos beprocentinėmis, tai nereiškia, jog pareiškėjas (paskolos gavėjas) turi sumokėti GMP. VMI ir Komisija sprendimuose nurodė, kad pareiškėjas (iš tariamai beprocenčių paskolų) gautas lėšas perskolino kitiems asmenims, t. y. sudarė naujas paskolų sutartis. Taigi susidaro paradoksali situacija, jog pareiškėjas sumokėjo mokesčius nuo palūkanų, gautų iš perskolintų paskolų, tačiau VMI buvo įpareigotas sumokėti mokesčius nuo tų pačių lėšų, kurias gavo iš tariamai beprocenčių paskolų ir kurias perskolino. Kitaip tariant, VMI pritaikė dvigubą mokestį toms pačioms sumoms, t. y. vienu atveju pareiškėjui, kaip paskolų gavėjui (dėl tariamai beprocenčių paskolų), o kitu atveju kaip tas pačias sumas perskolinusiam paskolų davėjui. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjo gauta nauda iš tariamai beprocenčių paskolų jau buvo apmokestinta ir mokesčiai sumokėti, o sprendimu nustatomas antras (pakartotinis) mokesčių mokėjimas nuo tos pačios sumos. Be to, CK 6.873 straipsnyje ir kitose CK XLIII skyriaus nuostatuose yra įtvirtinta galimybė šalims susitarti dėl neatlygintinės paskolos, pavyzdžiui, pačioje sutartyje nurodant, jog paskola yra neatlygintinė. Komisijos sprendime pateikti išaiškinimai paneigia CK XLIII skyriaus nuostatas dėl tokios galimybės, t. y. apskritai paneigiama CK įtvirtinta galimybė, jog paskolos gali būti neatlygintinos. VMI argumentų nenuoseklumą rodo ir tai, kad Lietuvoje yra pasitaikę atvejų, kai pelno siekiantys privatūs asmenys (kredito unijos) teikė beprocentinės paskolas savo klientams ir mokestinės prievolės dėl to nekilo.

1.7.                      Pareiškėjui iš viso neturėjo būti skirta bauda, tačiau net ir vertinant, jog pareiškėjas būtų padaręs mokestinį pažeidimą, toks baudos dydis (30 proc. GMP) prieštarauja VMI viršininko 2007 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. VA-25 patvirtintai Baudų skyrimo ir delspinigių skaičiavimo metodikai (toliau – ir Metodika). Šiuo atveju VMI, skirdama 30 proc. dydžio baudą pareiškėjui, o MGK, tvirtindama tokį sprendimą, pažeidė Metodikos 18.1, 18.2 ir 18.4 punktų reikalavimus. Mokesčių administratorius neatsižvelgė į aplinkybę, jog atliktas mokestinis patikrinimas yra pirmasis tokio pobūdžio mokesčių administratoriaus veiksmas pareiškėjo atžvilgiu. Anksčiau pareiškėjas dėl su mokesčiais susijusių klausimų nebuvo baustas. Pareiškėjo veiksmų pobūdis nepasireiškė tyčiniu ar sisteminu mokestinių įpareigojimų nevykdymu, tačiau mokesčių administratorius, nustatydamas nepagrįstai didelį 30 proc. baudos dydį, į šias aplinkybes neatsižvelgė, todėl priėmėme neteisėtą sprendimą.

2.       Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1.                      Mokestinio patikrinimo metu, įvertinus nustatytą 2013 m. pradžioje galbūt turėtą ne banke 201 137,36 Lt piniginių lėšų likutį, nustatyta kad pareiškėjo išlaidos 1 527 100,16 Lt suma viršijo gautų pajamų sumą. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas gavo keturias paskolas, už kurias palūkanų mokėjimas nebuvo numatytas ir palūkanos nebuvo mokamos. Atsižvelgiant į tai, patikrinimo metu buvo konstatuota, kad pareiškėjas gavo pajamų natūra.

2.2.                      Pareiškėjas, siekdamas paaiškinti 1 527 100,16 Lt pajamų gavimo kilmę, nurodė, kad jo tėvas O. N. padovanojo 520 000 Lt, taip pat nurodė, kad iš G. L., UAB „General technologies“, D. A. ir V. J. pasiskolino 1 460 000 Lt. Visgi vien atskirų formalių įrodymų (pavyzdžiui, paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. 

2.3.                      Patikrinimo metu nustatyta, kad O. N. negalėjo pareiškėjui padovanoti grynais pinigais 520 000 Lt sumos, nes: i) atlikto O. N. kontrolės veiksmo metu nenustatyta, kad 2012 m. lapkričio 7 d. O. N. būtų disponavęs 520 000 Lt grynųjų piniginių lėšų suma; ii) rašytinė dovanojimo sutartis, pagal kurią O. N. pareiškėjui dovanojo pinigines lėšas, nebuvo pateikta, nors pareiškėjui buvo duotas mokesčių administratoriaus nurodymas pateikti informaciją ir dokumentus, pagrindžiančius dovanojimo sandorį tarp pareiškėjo ir O. N.; iii) pagal notarų VMI pateiktus duomenis nustatyta, kad nėra duomenų apie O. N. ir pareiškėjo dovanojimo sandorius; iv) pareiškėjas Metinės pajamų deklaracijos ir Metinės gyventojo turto deklaracijos už 2012 m. nėra pateikęs, nors tokia prievolę turėjo, jei buvo gavęs minėtą dovaną iš tėvo. MGK, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, darė išvadą, jog pareiškėjas nepagrindė deklaruoto pajamų šaltinio realumo, todėl mokesčių administratorius pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo pranešime (forma PRC911) nurodytą informaciją apie tėvo O. N. 2012 m. lapkričio 7 d. dovanotas 520 000 Lt pinigines lėšas.

2.4.                      Pagal 2013 m. sausio 15 d. paskolos sutartį D. A. įsipareigojo suteikti pareiškėjui 260 000 Lt paskolą. Pagal 2014 m. gruodžio 1 d. paskolos sutartis V. J. įsipareigojo pareiškėjui penkių metų laikotarpiui paskolinti 300 000 Lt. 2013 m. sausio 15 d. sutartyje nurodyta, kad paskola suteikiama paskolos sutarties pasirašymo momentu grynaisiais pinigais. Patikrinimo metu nenustatytas D. A. ar V. J. paskolos suteikimo faktas pareiškėjui ar jos grąžinimas bankiniais pavedimais. Kadangi pareiškėjas nėra teikęs Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, nėra deklaravęs gautų paskolų iš D. A. ir V. J., vadovaujantis VMI viršininko 2012 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. VA-92 patvirtintų Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo prc907P formos pildymo ir pateikimo taisyklių (įsakymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 14 d.) (toliau – ir Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo prc907P formos pildymo ir pateikimo taisyklės) 37 punkto nuostatomis, įvertinta, kad 2013 m. sausio 15 d. paskolos sutartimi ir 2014 m. gruodžio 1 d. paskolos sutartimi negali būti grindžiami pareiškėjo patirtų išlaidų ir pajamų gavimo šaltiniai, todėl šios sutartys bei jose nurodytos sumos nevertintos. Pareiškėjas po 2016 m. birželio 30 d. pateikė patikslintą pranešimą (forma PRC911), kuriame papildomai nurodė 2014 m. rugpjūčio 5 d. pasiskolintą 300 000 Lt sumą iš G. L. ir 2014 m. liepos 14 d. pasiskolintą 600 000 Lt sumą iš UAB „General technologies“. Vadovaujantis VMI viršininko 2015 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. VA-114 patvirtintomis Mokesčių mokėtojo pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius PRC911 formos užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklėmis (toliau – ir Mokesčių mokėtojo pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius PRC911 formos užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklės), kuriose numatyta, kad teikdamas patikslintą pranešimą po 2016 m. birželio 30 d. mokesčių mokėtojas gali tikslinti tik informaciją, susijusią su jau nurodytais šaltiniais, t. y. tuo atveju, kai teikiamas patikslintas pranešimas po 2016 m. birželio 30 d., į patikslintą pranešimą nauji šaltiniai negali būti įrašomi. Atsižvelgiant į tai, mokestinio patikrinimo metu nagrinėjant pareiškėjo patirtų išlaidų pajamų šaltinius, nevertinta po 2016 m. birželio 30 d. pranešime (forma PRC911) pateikta informacija. MGK, įvertinusi byloje surinktų įrodymų ir jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių visumą, konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė pakankamų ir neginčijamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad jis realiai grynaisiais pinigais gavo 1 460 000 Lt iš šių asmenų: 260 000 Lt iš D. A. pagal 2013 m. sausio 15 d. paskolos sutartį; 300 000 Lt iš V. J. pagal 2014 m. gruodžio 1 d. paskolos sutartį; 600 000 Lt iš UAB „General technologies“ pagal 2014 m. liepos 14 d. paskolos sutartį; 300 000 Lt iš G. L. pagal 2014 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutartį.

2.5.                      Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas gavo keturias paskolas be palūkanų: pagal 2014 m. lapkričio 3 d. paskolos sutartį gavo 169 967,15 Lt paskolą bankiniu pavedimu iš G. K.; pagal 2014 m. spalio 1 d. paskolos sutartį gavo 199 988 Lt paskolą bankiniu pavedimu iš V. J.; P. N. suteikė 150 000 Lt paskolą bankiniais pavedimais, pervesdamas 2014 m. birželio 18 d. – 50 000 Lt, 2014 m. liepos 22 d. – 100 000 Lt; D. K. suteikė 85 000 Lt paskolą bankiniais pavedimais, pervesdamas 2014 m. spalio 10 d. 50 000 Lt, 2014 m. spalio 16 d. – 35 000 Lt. Visos paskolos buvo beprocentinės. Pinigai buvo paskolinti pareiškėjo investicijoms į verslą, įmonių apyvartinėms reikmėms (P. N. 2015 m. liepos 30 d. paaiškinimas Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir Vilniaus AVMI), kotedžų statybai (V. J. 2015 m. liepos 30 d. paaiškinimas Vilniaus AVMI), o G. K. paaiškinime nurodė, nežinantis, kokiu tikslu buvo reikalinga paskola ir kaip ji buvo panaudota (2015 m. rugpjūčio 3 d. paaiškinimas Vilniaus AVMI). MGK vertinimu, mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas, tikrintuoju laikotarpiu (2013–2014 m.) nemokėdamas palūkanų už gautas paskolas, gavo naudos, t. y. pajamų natūra, kurios pagrįstai priskirtos pareiškėjo B klasės kitoms su darbo santykiais nesusijusioms ir ne individualios veiklos apmokestinamosioms pajamoms bei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPMĮ) 6 straipsnio 1 dalimi, apmokestintos, taikant 15 proc. GPM tarifą.

2.6.                      Patikrinimo akto tvirtinimo metu, įvertinus pažeidimų pobūdį ir nenustačius baudą mažinančių, atsakomybę švelninančių aplinkybių, skirta 30 proc. dydžio, t. y. 20 195,84 Eur GPM bauda. MGK, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, darė išvadą, jog pareiškėjui pagrįstai paskirta 30 proc., t. y. vidutinio dydžio GPM bauda. Ginčo atveju buvo nustatytos aplinkybės, sunkinančios pareiškėjo atsakomybę (pvz., mokesčių apskaičiavimas taikant specialų mokesčių apskaičiavimo institutą, numatytą MAĮ 70 straipsnyje, nustačius, kad pareiškėjas gavo pajamas iš nenustatytų šaltinių ir siekė išvengti mokesčių mokėjimo). Pareiškėjo argumentai dėl geranoriško bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi, atliekant mokestinį patikrinimą, negali būti vertinami vienareikšmiškai.

II.

3.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui priskaičiuoto sumokėti GPM valstybei, t. y. pareiškėjas gavo kitų pajamų, kurių mokesčių įstatymų nustatyta tvarka nedeklaravo, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo apskaičiuota 67 319,45 Eur GPM, 18 539,42 Eur GPM delspinigių ir skirta 20 195,84 Eur GPM bauda (30 proc. mokesčio dydžio). 

5.       Teismas pažymėjo, kad iš 2013 m. sausio 15 d. paskolos sutarties matyti, jog D. A. įsipareigojo pareiškėjui suteikti 260 000 Lt paskolą sutarties pasirašymo metu grynaisiais pinigais. Mokesčių administratorius, išanalizavęs pareiškėjo banko sąskaitų išrašus, paskolų suteikimo ar jos grąžinimo faktų nenustatė. Pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad paskolą gavo grynaisiais pinigais, jos nėra grąžinęs, pateikė teismui susitarimą su D. A., jog paskolos gražinimą atideda iki 2025 m. sausio 25 d., notarine tvarka šios paskolos sutarties netvirtino, nustatyta tvarka nedeklaravo. Atitinkamai V. J. 2014 m. gruodžio 1 d. sutartimi įsipareigojo pareiškėjui 5 metų laikotarpiui suteikti 300 000 Lt paskolą, įnešant pinigines lėšas į paskolos gavėjo banko sąskaitą; pagal sutartį šalių susitarimu paskola bus grąžinama į paskolos davėjo sąskaitą, jei paskolos davėjas nepareikalaus kitaip. Prie minėtos paskolos sutarties pridėtas 2016 m. lapkričio 15 d. paskolos grąžinimo aktas. Mokesčių administratorius, išanalizavęs pareiškėjo banko sąskaitų išrašus, duomenų apie V. J. paskolos suteikimą pareiškėjui arba jos grąžinimą banko pavedimais nenustatė. Pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad paskola buvo suteikta grynaisiais pinigais, notarine tvarka šios paskolos sutarties netvirtino, nustatyta tvarka nedeklaravo. Teismas pabrėžė, kad mokesčių mokėtojas, kuriam pagal MAĮ 421 straipsnio 1 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2014 m. gruodžio 31 d.) nuostatas buvo atsiradusi prievolė pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie sudarytus sandorius (pranešimo forma PRC907) (pagal paskolų sutartis pareiškėjas iš fizinių asmenų gavo pinigines lėšas, viršijusias 50 000 Lt (15 000 Eur), sandoriai nebuvo tvirtinami notaro (be notarinės formos), pareiškėjas šių pajamų nėra deklaravęs), tokio pranešimo nepateikė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas MAĮ 421 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra pažymėjęs, kad šio straipsnio 1 dalies sąlygas atitinkančios paskolų sutartys, apie kurias mokesčių mokėtojas nepateikė centriniam mokesčių administratoriui informacijos, įrodymų leistinumo aspektu, negali būti vertinamos kaip įrodymai, kuriais remiantis gali būti nustatomas pareiškėjo pajamų gavimo faktas. Todėl vien ši nustatyta faktinė aplinkybė, t. y. sandorių nedeklaravimas, teismo vertinimu, yra pagrindas mokesčių administratoriui sandorių, sudarytų tarp pareiškėjo ir D. A. bei V. J., nevertinti kaip pareiškėjo pajamų šaltinio.

6.        Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina (to neneigia nei pareiškėjas, nei mokesčių administratorius), jog pareiškėjas 2016 m. birželio 27 d. centriniam mokesčių administratoriui pateikė Mokesčių mokėtojo pranešimą apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant paskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius (forma PRC911), tačiau šiame pranešime pareiškėjas nepateikė informacijos apie tariamai 2014 m. rugpjūčio 5 d. pasiskolintą 300 000 Lt sumą iš G. L. ir 2014 m. liepos 14 d. pasiskolintą 600 000 Lt sumą iš UAB „General technologies“. Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, pasibaigus informacijos pateikimo terminui (2016 m. birželio 30 d.), t. y. 2016 m. liepos 18 d., 2016 m. liepos 21 d. ir 2016 m. liepos 26 d. pateikė mokesčių administratoriui patikslintus pranešimus (forma PRC911), papildomai nurodydamas naujus pajamų šaltinius: 2014 m. rugpjūčio 5 d. iš G. L. pasiskolintą 300 000 Lt sumą ir 2014 m. liepos 14 d. pasiskolintą 600 000 Lt sumą iš UAB „General technologies“. Visgi pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 28, 41, 55, 68, 87, 89, 101, 104-1, 104-2, 129, 131, 154 straipsnių ir priedo pakeitimo, Įstatymo papildymo 55-1 ir 61-1 straipsniais ir 56, 57, 58, 59, 60 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo (toliau – ir MAĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas) 18 straipsnį ir Mokesčių mokėtojo pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius PRC911 formos užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių 25 ir 26 punktus pareiškėjas pranešimą apie gautas paskolas turėjo pateikti iki 2016 m. birželio 30 d. Taigi patikrinimo metu nustatyta faktinė aplinkybė, t. y. informacijos apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant paskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius (PRC911 forma) nustatyta tvarka nepateikimas, taip pat nenustačius, kad šie šaltiniai teisės aktų nustatyta tvarka būtų deklaruoti paties pareiškėjo ar trečiųjų asmenų, sąlygojo įstatymo nustatytų teisinių pasekmių atsiradimą ir jų pritaikymą, t. y. mokesčių administratoriaus teisėtą ir pagrįstą atsisakymą vėliau pareiškėjo mokesčių administratoriui nurodytus naujus sandorius kaip pajamų šaltinius vertinti ir į juos atsižvelgti. Šie mokesčių administratoriaus veiksmai atitiko MAĮ nuostatas, jie negali būti pripažinti kaip neteisėti ar nepagrįsti.

7.       Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo poziciją dėl paskolos teisinių santykių su G. L. egzistavimo, MGK pateikė naujus įrodymus – 2015 m. birželio 21 d. susitarimą dėl 2014 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutarties pakeitimo, 2015 m. gruodžio 31 d. susitarimą dėl 2014 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutarties pakeitimo, 2015 m. birželio 21 d. susitarimą dėl 2014 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutarties pakeitimo bei 2015 m. lapkričio 8 d. susitarimą dėl 2014 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutarties pakeitimo. Teismas pažymėjo, kad šie dokumentai nebuvo pateikti nei mokestinio tyrimo, nei mokestinio patikrinimo metu, apie tokių dokumentų ir trišalių santykių tarp pareiškėjo, G. L. ir UAB „General technologies“ egzistavimą pareiškėjas neužsiminė nei mokestinio tyrimo, nei mokestinio patikrinimo metu, nei pastabose dėl Patikrinimo akto, nei skunde MGK. Šių dokumentų nėra ir 2016 m. vasario 2 d. dokumentų lydraštyje, kuriame užfiksuoti Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) kratos metu paimti dokumentai. Pareiškėjas apskritai jokių dokumentų mokesčių administratoriui neteikė, argumentuodamas, kad visi dokumentai yra paimti kratos metu. Teismui įvertinus minėtus dokumentus, aiškiai matyti, kad juose yra akivaizdūs datų neatitikimai. Teismas, atsižvelgęs į naujų dokumentų atsiradimo bei pateikimo aplinkybes, į tai, kad naujuose dokumentuose yra akivaizdūs datų neatitikimai, kad pagal MAĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 18 straipsnio bei Mokesčių mokėtojo pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius PRC911 formos užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių 26 punkto nuostatas mokesčių administratorius į vėliau mokesčių mokėtojo pateiktą informaciją apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant paskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius (PRC911 forma) turi teisę neatsižvelgti, jos nevertinti, nes pareiškėjo pateikti nauji įrodymai po mokestinio patikrinimų išvadų surašymo, kai jam šios išvados yra žinomos, darė išvadą, kad šie dokumentai negali patvirtinti 300 000 Lt paskolos iš G. L. realumo.

8.       Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog mokesčių administratorius, siekdamas įsitikinti pateiktos informacijos teisingumu, prašė pareiškėjo pateikti dokumentus, pagrindžiančius deklaruotą informaciją apie iš tėvo gautas pinigines lėšas ir informuoti apie šio sandorio sudarymo ir vykdymo aplinkybes. Tačiau pareiškėjas šio prašymo nevykdė, kviečiamas atvykti pas mokesčių administratorių neatvyko, informacijos ir dokumentų apie minėtą sandorį nepateikė. Pareiškėjui buvo atsiradusi prievolė deklaruoti iš tėvo dovanojimo būdu gautas 10 000 Lt viršijusias neapmokestinamas pajamas, tačiau deklaracija (forma GPM308) nebuvo pateikta, dovanų forma gautos pajamos nedeklaruotos. Be to, vadovaujantis CK 6.469 straipsnio nuostatomis, dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip 50 000 Lt, turi būti patvirtinta notaro, tačiau duomenų apie tokios dovanojimo sutarties notarinį įforminimą nėra. Taip pat mokesčių administratorius papildomai įvertino pareiškėjo tėvo finansines galimybes nurodytu laikotarpiu dovanoti pareiškėjui 520 000 Lt, tačiau nenustatė, kad O. N. būtų disponavęs tokia pinigų suma. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo pranešime (forma PRC911) nurodytą informaciją apie tėvo O. N. 2012 m. lapkričio 7 d. dovanotas 520 000 Lt pinigines lėšas.

9.       Teismas pabrėžė, kad nuolatiniam Lietuvos gyventojui, gavusiam pajamų natūra, išskyrus GPMĮ 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas išimtis, kyla prievolė, vadovaujantis GPMĮ 5, 6, 22, 25 ir 27 straipsnių nuostatomis, mokėti GPM. Bylos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad pareiškėjo sudarytos paskolos sutartys dėl piniginių lėšų skolinimo yra be palūkanų. Į bylą pateikti paskolas suteikusių asmenų paaiškinimai, kad pinigai buvo paskolinti pareiškėjo investicijoms į verslą, įmonių apyvartinėms reikmėms (P. N. 2015 m. liepos 30 d. paaiškinimas), kotedžų statybai (V. J. 2015 m. liepos 30 d. paaiškinimas), o G. K. paaiškinime teigė, nežinantis, kokiu tikslu buvo reikalinga paskola ir kaip ji buvo panaudota (2015 m. rugpjūčio 3 d. paaiškinimas). Taigi nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas, gavo neatlygintines paskolas savo bendrovės reikmėms, kotedžų statybai, kitoms neįvardintoms reikmėms, t. y. nemokėdamas už paskolas palūkanų. Todėl paskola be palūkanų pripažintina faktiškai gauta ekonomine nauda, nes pareiškėjas nepatyrė išlaidų, kurios įprastai yra patiriamos, disponuojant skolintomis lėšomis. Byloje esantys dokumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pajamos natūra nėra gautos, nes paskolų davėjai savo veiksmais (beprocentinė paskola) pareiškėjui suteikė ekonominės naudos, kurios pastarasis nebūtų galėjęs gauti rinkos sąlygomis. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ar dokumentų, kad skolindamasis pinigus lengvatinėmis sąlygomis (be palūkanų), jis negavo ekonominės naudos. Beprocentinė paskola yra pajamos natūra tiek, kiek paskolos gavėjas neturi pareigos mokėti palūkanas už gautą paskolą. Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo gauta nauda yra piniginis ekvivalentas tų palūkanų, kurias jis būtų įprastai mokėjęs. Taigi pareiškėjas, mokestiniu laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2014 m. nemokėdamas palūkanų už gautas paskolas, gavo naudos, t. y. pajamų natūra, iš viso – 8 657,26 Lt (Patikrinimo akto 4 psl. esanti lentelė apie menamų palūkanų apskaičiavimą), kurios pagrįstai priskirtos pareiškėjo B klasės kitoms su darbo santykiais nesusijusioms ir ne individualios veiklos apmokestinamosioms pajamoms bei, vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 1 dalimi, apmokestintos, taikant 15 proc. GPM tarifą. Šioje nagrinėjamoje byloje mokesčių administratorius, vertindamas byloje pateiktas neatlygintines paskolų sutartis ir spręsdamas dėl pareiškėjo apmokestinimo, pagrįstai vadovavosi atitinkamomis viešosios teisės normomis, reglamentuojančiomis mokesčių teisinius santykius. Tokia mokesčių administratoriaus pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl civilinės teisės normų taikymo viešosios teisės reglamentuojamiems santykiams.

10.       Teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog mokesčių administratorius apmokestino pareiškėjo 2014 m. gautas 12 400 Lt palūkanų pajamas už 2013 m. liepos 11 d. paskolos sutartimi UAB „Giroda“ suteiktą 83 000 Lt paskolą. Šios paskolos palūkanų pajamos pripažintos pareiškėjo B klasės pajamomis ir apmokestintos 15 proc. GPM tarifu. Pareiškėjas dėl šių paskolos palūkanų apmokestinimo argumentų MGK nepateikė. Paskola UAB „Giroda“ suteikta anksčiau nei minėtos iš fizinių asmenų gautos neatlygintinos paskolos. Kita vertus, 2013 m. liepos 11 d. paskolos sutartyje su UAB „Giroda“ buvo numatytos 8 proc. dydžio metinės palūkanos. Todėl pareiškėjo teiginiai apie galimą dvigubą tų pačių palūkanų pajamų apmokestinimą vertintini kaip nepagrįsti.

11.       Teismas konstatavo, kad Komisija sprendimu teisėtai ir pagrįstai patvirtino VMI sprendimą, kuriuo pareiškėjas privalo į valstybės biudžetą sumokėti 67 319,45 Eur, 18 539,42 Eur GPM delspinigių ir 20 195,84 Eur GPM baudą, naikinti ginčijamus Komisijos ir VMI sprendimus, vadovaujantis pareiškėjo išdėstytais ar kitais argumentais, nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas.

III.

12.       Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tuo pačius argumentus kaip ir skunde. Papildomai pažymi, kad:

12.1.                      Teismas visiškai ignoravo jo pateiktus naujus įrodymus (kuriuos teismas priėmė): 2014 m. rugpjūčio 4 d. el. laiško kopiją, kuriuo į pareiškėją kreipėsi paskolos davėjos G. L. sūnus E. L., ir paskolos sutarties projekto tekstą; 2014 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutartį; antstolio V. M. pažymą, jog G. L. realiai vykdo išieškojimą iš pareiškėjo turto pagal išduotą paskolą.

12.2.                      Teismas tiesiog pakartojo MGK išvadą dėl datų neatitikimo pareiškėjo teiktuose dokumentuose, net nesigilindamas į pareiškėjo skunde pateiktą paaiškinimą. Teismo prielaida, kad pareiškėjo pateikti dokumentai, o konkrečiai 2015 m. birželio 21 d. susitarimas ir 2015 m. lapkričio 8 d. susitarimas yra surašyti ankščiau už 2015 m. gruodžio 31 d. susitarimą, neatitinka tiesos, nes 2015 m. birželio 21 d. susitarime ir 2015 m. lapkričio 8 d. susitarime yra įsivėlusi paprasčiausia techninė klaida – jie buvo pasirašomi 2016 m., t. y. 2016 m. birželio 21 d. ir 2016 m. lapkričio 8 d. Būtent dėl to prie šių dokumentų buvo pateiktos ir užtikrinimo priemonės (vekseliai), kurių datos yra 2016 m. birželio 21 d. ir 2016 m. lapkričio 8 d. Teismas šios aplinkybės posėdžio metu nesiaiškino ir neprašė patikslinti, nors posėdyje dalyvavo asmeniškai ir pats pareiškėjas. Todėl toks teismo neveikimas ir neatsižvelgimas į pareiškėjo paaiškinimą lėmė neteisingą išvadą, kad pateikti dokumentai kelia abejonių, ar jie atspindi realiai susiklosčiusias juridines ir faktines aplinkybes.

12.3.                      Teismas nepagrįstai užkirto kelią pareiškėjui remtis liudytojų D. A. ir V. J. parodymais, nes be jokių motyvų atsisakė šiuos asmenis šaukti liudytojais. 2019 m. lapkričio 14 d., 9 val., vykusio teismo posėdžio metu, pareiškėjas pateikė teismui prašymą iškviesti liudininkais D. A. ir V. J., kurie skolino pinigus pareiškėjui, kad šie asmenys, davę teismui priesaiką, paliudytų, ar jie skolino pinigus pareiškėjui, ar ne. Tačiau teismas be jokių motyvų šį pareiškėjo prašymą atmetė, tuo apribodamas pareiškėjo įrodinėjimo galimybes. Kitaip tariant, teismas sprendime pats reikalauja, kad jam būtų pateikta pakankamai paskolos santykius patvirtinančių įrodymų, tačiau pats užkerta kelią tokius įrodymus gauti. 

13.       Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14.       Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pažymi, kad VMI, Komisija ir teismas ir motyvuotai išdėstė savo argumentus ir priėmė pagrįstus sprendimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

16.       VMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą, kuriuo pareiškėjui buvo apskaičiuota 67 139,45 Eur GPM suma, apskaičiavo 18 539,42 Eur GPM delspinigių ir skyrė 20 195,84 Eur GMP baudą. Komisija sprendimu patvirtino VMI sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

17.       Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavę VMI sprendimas ir Komisijos sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, t. y. pareiškėjui GPM ir su juo susijusios sumos apskaičiuotos teisėtai ir pagrįstai. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

18.       Nors pareiškėjas prašo panaikinti visą VMI sprendimą, tačiau šiame mokestiniame ginče nepateikė jokių argumentų, kuriais kvestionuotų mokesčių administratoriaus apskaičiuotą GPM tiek, kiek tai susiję su gautomis transporto priemonės perleidimo pajamomis ir pagal 2013 m. liepos 11 d. paskolos sutartį gautomis palūkanomis, t. y. dėl iš šių sandorių gautų pajamų apmokestinimo.

19.       Mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu, t. y. atlikdamas mokesčių apskaičiavimą pagal įvertinimą, nustatė, kad pareiškėjas, patyręs daugiau išlaidų, nei gavo iš nustatytų šaltinių pajamų, 2013 ir 2014 m. gavo 1 527 100,16 Eur kitas su darbo santykiais nesusijusias ir neindividualios veiklos pajamas. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pareiškėjas neginčija pačios minėtos mokesčių administratoriaus nustatytos 1 527 100,16 Eur sumos, nuo kurios apskaičiuotas GPM, pagrįstumo, t. y., kad jis tokio dydžio išlaidas per 2013 ir 2014 m. patyrė, o tik nurodo, kad ši suma susidarė ne iš GPM apmokestinimų pajamų, o iš tėvo dovanotų piniginių lėšų ir gautų paskolų sumų, kurios GPM neapmokestinamos.

20.       Įvertinus Patikrinimo akto ir VMI sprendimo turinį, konstatuotina, kad mokesčių administratorius pareiškėjo tėvo 2012 m. lapkričio 7 d. pareiškėjui dovanotų lėtų nepripažino dėl šių aplinkybių: i) pareiškėjas nepateikė rašytinės dovanojimo sutarties, pagal kurią pareiškėjo tėvas pareiškėjui būtų padovanojęs 520 000 Lt pinigines lėšas, o pagal notarų pateiktus duomenis VMI nenustatyta duomenų apie pareiškėjo ir jo tėvo vykdytus dovanojimo sandorius. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal CK 6.469 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2014 m. gruodžio 31 d.) dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip 50 000 Lt, turėjo būti notarinės formos; ii) nenustatyta, kad pareiškėjo tėvas 2012 m. lapkričio 7 d. būtų disponavęs 520 000 Lt suma. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tam, jog būtų galima įvertinti, ar pareiškėjo tėvas 2012 m. lapkričio 7 d. pareiškėjui galėjo padovanoti 520 000 Lt piniginių lėšų, mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti pareiškėjo tėvo finansine galimybes, atliko mokestini tyrimą (MAĮ 135 str.), kurio metu nustatytus duomenis ir jų pagrindu prieitas išvadas išdėstė 2017 m. vasario 23 d. mokestinio tyrimo ataskaitoje Nr. (21.67-32) FR0686. Minėta ataskaita patvirtina, kad mokesčių administratorius, atlikęs mokestinį tyrimą, nustatė, kad pareiškėjo tėvas 2012 m. lapkričio 7 d. negalėjo disponuoti 520 000 Lt suma, t. y. pareiškėjo tėvas 2012 m. gruodžio 31 d. galėjo disponuoti iki 60 489,12 Lt suma. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kurių pagrindu būtų galima vertinti, kad minėtoje ataskaitoje nustatyti duomenys ir jų pagrindų prieitos išvados yra neteisingos; iii) pareiškėjas, kaip tuo metu buvęs valstybės tarnautojas, turėjo deklaruoti iš tėvo gautas lėšas, turėtas 2012 m. gruodžio 31 d., Metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje už 2012 m. (Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo 2 str. 1 d. 5 d., 3 str. 1 d. 3 p. (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2014 m. gruodžio 31 d.), 5 str. 1 d.), taip pat minėtas lėšas turėjo deklaruoti Metinėje pajamų deklaracijoje (GPMĮ 27 str. 2 d. 2 p. (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.), 3 d. (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. gruodžio 31 d.), VMI 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. VA-96 patvirtintų Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių 1 priedo „Nedeklaruojamų neapmokestinamųjų pajamų sąrašas“ 8 d. (įsakymo redakcija, galiojusi iki 2014 m. gruodžio 19 d.).

21.       Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, kurių pagrįstumo pareiškėjas nepaneigė, konstatuoja, kad mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino, jog pareiškėjo tėvas 2012 m. lapkričio 7 d. padovanojo pareiškėjui 520 000 Lt sumą. Šia išvadą papildomai patvirtina ir tai, kad pareiškėjas nei mokestinio patikrinimo metu, nei mokestinio ginčo metu nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog tėvas 520 000 Lt sumą jam realiai galėjo perduoti. Taigi, įvertinus minėtas aplinkybes, pripažintina, kad mokesčių administratorius pagrįstai vertino, jog vien tai, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 27 d. pateikė Mokesčio mokėtojo pranešimą apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas lėšas) įsigijimo šaltinius (forma PRC911), kuriame nurodė jam tėvo 2012 m. lapkričio 7 d. padovanotą 520 000 Lt sumą, nagrinėjamu atveju nėra pakankamas pagrindas pagrįsti, kad pareiškėjas iš tėvo realiai gavo minėtą sumą. Be to, pabrėžtina, kad mokesčių administratorius 520 000 Lt sumos, pateiktos minėtame pranešime, net neturėjo pagrindo vertinti, kadangi pagal Mokesčių mokėtojo pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius PRC911 formos užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių 11 punktą pareiškėjui, kaip tuo metu (t. y. tariamos dovanos gavimo metu) buvusiam valstybės tarnautojui, teikti tokio pranešimo nereikėjo, nes gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltiniai, kaip minėta, turėjo būti deklaruoti Metinėje pajamų deklaracijoje ir Metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje, t. y. turėjo būti teikiamos ar tikslinamos minėtos deklaracijos, jei nesuėjusi jų pateikimo senatis.

22.       Įvertinus Patikrinimo akto ir VMI sprendimo turinį, konstatuotina, kad mokesčių administratorius, pareiškėjo teigimu, jo iš D. A. gautos 260 000 Lt paskolos, numatytos 2013 m. sausio 15 d. paskolos sutartyje, ir iš V. J. gautos 300 000 Lt paskolos, numatytos 2014 m. gruodžio 1 d. paskolos sutartyje, nevertino, kadangi pareiškėjas apie šiuos paskolų sandorius neteikė pranešimo pagal Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P formos pildymo ir pateikimo taisykles, nors turėjo tai padaryti. Šiuo aspektu aptartinas jau minėtas MAĮ 421 straipsnis, kurį ir detalizuoja Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P formos pildymo ir pateikimo taisyklės.

23.       MAĮ 421 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuolatiniai Lietuvos gyventojai (toliau šiame straipsnyje – gyventojas) pateikia Valstybinei mokesčių inspekcijai informaciją apie jų sudarytus sandorius, kurie atitinka visas šias sąlygas: 1) gyventojas pagal sudarytus sandorius gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių arba užsienio juridinių asmenų (toliau šiame straipsnyje – asmuo); 2) asmens gyventojui per vienus kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma pagal vieną sandorį arba pagal keletą su tuo pačiu asmeniu sudarytų sandorių viršija 50 000 Lt; 3) sandoriai nėra notarinės formos; 4) gyventojas pagal sandorius negauna pajamų, kurios mokesčių administratoriui yra deklaruotos kitų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija pateikiama vieną kartą per kalendorinius metus centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais (MAĮ 421 str. 2 d.). Pagal jau minėtą MAĮ 421 straipsnio 3 dalį, jeigu gyventojas centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikė, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai; gyventojo pavėluotai pateikta arba patikslinta šiame straipsnyje nurodyta atitinkamo laikotarpio informacija nevertinama, jeigu dėl gyventojo kompetentinga valstybės institucija yra jau pradėjusi mokestinį patikrinimą arba kitą įstatymo 143 straipsnyje nurodyto teisės pažeidimo tyrimą.

24.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad mokesčių mokėtojui nevykdant MAĮ 421 straipsnyje nustatytos pareigos – pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie sandorius, pagal kuriuos gyventojas gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių asmenų, kai per vienerius kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma viršija 50 000 Lt (šiuo metu – 15 000 Eur), šios sutartys įrodymų leistinumo aspektu negali būti vertinamos kaip įrodymai, kuriais remiantis gali būti nustatomas pajamų gavimo faktas, nes tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami gyventojo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartį byloje Nr. A-626-442/2019, 2019 m. gegužės 29 d. nutartį byloje Nr. eA-1057-442/2019, 2020 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1856-602/2020).

25.       Kadangi minėti pareiškėjo ir D. A. 2013 m. sausio 15 d. sandoris dėl 260 000 Lt paskolos suteikimo bei pareiškėjo ir V. J. 2014 m. gruodžio 31 d. sandoris dėl 300 000 Lt paskolos suteikimo atitinka minėtas MAĮ 421 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas (analogiškos sąlygos nustatytos Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P formos pildymo ir pateikimo taisyklių 3.1–3.4 punktuose), todėl pareiškėjas turėjo pareigą pateikti VMI pranešimą apie aptariamus paskolų sandorius Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P formos pildymo ir pateikimo taisyklėse nustatyta tvarka, o to nepadaręs šiais sandoriais negali grįsti savo patirtų išlaidų šaltinių. Minėta MAĮ 421 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata dėl negalėjimo remtis sandoriais pagrindžiant turto įsigijimo ir pajamų šaltinius, nepateikus informacijos apie tokius sandorius to paties straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, kurią detalizuoja minėtos taisyklės, yra imperatyvi ir nėra jokių jos taikymo išimčių. Taigi pripažintina, kad mokesčių administratorius pagrįstai nevertino aptariamų paskolos sandorių apskaičiuodamas GPM pareiškėjui. 

26.       Įvertinus Patikrinimo akto ir VMI sprendimo turinį, konstatuotina, kad mokesčių administratorius, pareiškėjo teigimu, jo iš UAB „General technologies“ 2014 m. liepos 14 d. pasiskolintos 600 000 Lt sumos ir iš G. L. 2014 m. rugpjūčio 5 d. pasiskolintos 300 000 Lt sumos nevertino, kadangi pareiškėjas apie šiuos paskolų sandorius (iš šių sandorius gautas sumas) pateikė patikslintą pranešimą apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius (forma PRC911) jau po 2016 m. birželio 30 d.

27.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad MAĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog mokesčių mokėtojai iki 2016 m. birželio 30 d. centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka turi informuoti mokesčių administratorių apie po 2011 m. sausio 1 d. gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius, išskyrus atvejus, kai šie šaltiniai buvo deklaruoti paties mokesčių mokėtojo ar trečiųjų asmenų teisės aktų nustatyta tvarka; jeigu mokesčių mokėtojas šiame straipsnyje nustatyta tvarka iki 2016 m. birželio 30 d. tokios informacijos mokesčių administratoriui nepateikia, mokesčių administratorius į vėliau mokesčių mokėtojo pateiktą informaciją neatsižvelgia ir jos nevertina.

28.       MAĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 18 straipsnio 2 dalį detalizuoja Mokesčių mokėtojo pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius PRC911 formos užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklės. Šių taisyklių 5 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas turi pateikti pranešimą ir nurodyti šaltinius, kurie atitinka visas šias sąlygas: 5.1. šaltiniai yra gauti iš nuolatinių Lietuvos gyventojų, užsienio fizinių asmenų arba užsienio juridinių asmenų; 5.2. pačiam mokesčių mokėtojui nebuvo privaloma šaltinių deklaruoti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka Metinėje pajamų deklaracijoje, Metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje, Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešime apie sudarytus sandorius arba Privačių interesų deklaracijoje; 5.3. šaltiniai yra panaudoti (arba numatomi panaudoti) turtui, kurio įsigijimo vertė viršija 15 000 Eur (iki 2014 m. gruodžio 31 d.– 50 000 Lt), įsigyti po 2011 m. sausio 1 d.; 5.4. sandoriai, pagal kuriuos gauti šaltiniai, nėra notarinės formos; 5.5. šaltiniai yra gauti grynaisiais pinigais. Pagal jau minėtą šių taisyklių 11 punktą mokesčių mokėtojui teikti pranešimo nereikia, jei gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltiniai turėjo (turi) būti deklaruoti Metinėje pajamų deklaracijoje, Metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje, Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešime apie sudarytus sandorius (forma PRC907) arba Privačių interesų deklaracijoje (forma ID001) ir kt.; tokiu atveju turi būti teikiamos arba tikslinamos deklaracijos, jei nesuėjusi jų pateikimo senatis.

29.       Atsižvelgus į tai, kad, pareiškėjo teigimu, jis 2014 m. liepos 14 d. iš UAB „General technologies“, t. y. Lietuvoje registruoto juridinio asmens, 2014 m. liepos 14 d. pasiskolino 600 000 Lt sumą, konstatuotina, kad mokesčių administratorius atsisakydamas vertinti pareiškėjo pateiktą informaciją apie minėtą 600 000 Lt sumą, nepagrįstai vadovavosi Mokesčių mokėtojo pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius PRC911 formos užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklėmis, kadangi pagal minėtus šių taisyklių 5 ir 5.1 punktus mokesčių mokėtojas turi pateikti pranešimą ir nurodyti šaltinius, tik jei šaltiniai yra gauti iš nuolatinių Lietuvos gyventojų, užsienio fizinių asmenų arba užsienio juridinių asmenų, t. y. kai šaltinis yra Lietuvos juridinis asmuo, šios taisyklės netaikomos. Todėl konstatuotina, kad atitinkama VMI sprendimo (Patikrinimo akto) dalis nagrinėjamu atveju negali būti vertinama kaip teisėta ir pagrįsta. Šiuo aspektu papildomai pažymėtina ir tai, kad vertinant aptariamą pareiškėjo ir UAB „General technologies“ paskolos sandorį (galbūt iš šio sandorio pareiškėjo gautas lėšas) negali būti vadovaujamasi ir MAĮ 421 straipsniu (šį straipsnį detalizuojančiomis Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P formos pildymo ir pateikimo taisyklėmis), kadangi, kaip minėta, minėtų normų taikymui viena iš būtinų sąlygų yra tai, kad gyventojas pagal sudarytus sandorius gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių arba užsienio juridinių asmenų, t. y. minėtos normos, kai gyventojas gauna lėšas iš Lietuvos juridinių asmenų, taip pat netaikomos.

30.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo ir G. L. 2014 m. rugpjūčio 5 d. sandoris dėl 300 000 Lt paskolos atitinka MAĮ 421 straipsnio 1 dalyje (Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P formos pildymo ir pateikimo taisyklių 3.1–3.4 punktuose) nustatytas sąlygas, kuomet pagal minėtas teisės aktų nuostatas pateiktina informacija apie sudarytus sandorius (Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimas apie sudarytus sandorius (forma PRC907). Todėl mokesčių administratorius, vertindamas aplinkybes apie pareiškėjo ir G. L. 2014 m. rugpjūčio 5 d. sandorį dėl 300 000 Lt paskolos turėjo vadovautis ne Mokesčių mokėtojo pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius PRC911 formos užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklėmis, o MAĮ 421 straipsniu ir Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P formos pildymo ir pateikimo taisyklėmis. Todėl konstatuotina, kad atitinkama VMI sprendimo (Patikrinimo akto) dalis nagrinėjamu atveju negali būti vertinama kaip teisėta ir pagrįsta.

31.       Mokesčių administratorius, nustatė, kad: i) pareiškėjas pagal 2014 m. spalio 1 d. paskolos sutartį gavo 199 998 Lt paskolą bankiniu pavedimu iš V. J.; ii) pareiškėjas pagal 2014 m. lapkričio 3 d. paskolos sutartį gavo 169 967,15 Lt paskolą bankiniu pavedimu iš G. K.; iii) P. N. suteikė pareiškėjui 150 000 Lt paskolą, bankiniais pavedimais pervesdamas 2014 m. birželio 18 d. – 50 000 Lt, 2014 m. liepos 22 d. – 100 000 Lt; iv) D. K. suteikė pareiškėjui 85 000 Lt paskolą, bankiniais pavedimais pervesdamas 2014 m. spalio 10 d. – 50 000 Lt, 2014 m. spalio 16 d. – 35 000 Lt. Šios paskolos buvo beprocentinės, todėl mokesčių administratorius pripažino, kad pareiškėjas dėl palūkanų nemokėjimo gavo pajamas natūra ir jas apmokestino GPM (GPMĮ 2 str. 15 d., 9 str. 4 d., 15 str. 1 d.).

32.        Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. sausio
4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602-763/2015 pažymėjo, kad GPM įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje sąvoka „lengvatinė kaina“ papildomai apibrėžiama, kaip „<...> konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina <...>“. Aiškindamas šios (cituotos) nuostatos turinį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad nepakanka vien nustatyti, jog įgyto turto ar (ir) gautų paslaugų kaina yra mažesnė negu reali rinkos vertė. Tam, kad ši kaina būtų pripažinta lengvatine aptariamos nuostatos prasme, papildomai būtina konstatuoti, kad turto ir (ar) paslaugų davėjas konkrečiam gyventojui turtą mažesne negu tikroji rinkos kaina atlygintinai perdavė (pardavė) dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-385/2011, 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-585/2011, 2014 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-515/2014, išplėstinė teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-763/2015, 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-163-968/2021). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A602-763/2015 taip pat akcentavo, kad iš GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies matyti, jog būtent minėti „tam tikri interesai ir sandoriai“ turi nulemti turto ar paslaugų davėjo sprendimą nustatyti mažesnę negu tikroji rinkos kainą. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pastebėjo, kad įstatymų leidėjas nėra pateikęs aptariamų interesų ar sandorių sąrašo, tokio sąrašo pateikimas, dėl galimų interesų ir sandorių įvairovės, be kita ko, nulemtos visuomeninių santykių nuolatinės raidos, akivaizdžiai yra netikslingas. Todėl, kilus ginčui, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ad hoc (liet. esant konkrečiai situacijai) įvertinama, ar egzistavo atitinkami interesai ir sandoriai, dėl kurių buvo nustatyta mažesnė nei tikroji rinkos turto ar paslaugų kaina (turi egzistuoti priežastinis ryšys tarp minėtų interesų ar sandorių ir nustatytos kainos). Be to, tai, kad įstatymų leidėjas akcentuoja aptariamos mažesnės kainos nustatymą „konkrečiam gyventojui“, aiškiai rodo, jog „tam tikri interesai ar sandoriai“ turi būti susiję būtent su šiuo gyventoju, t. y. turto ir (ar) paslaugų gavėju.

33.       Minėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateikti išaiškinimai taikytini ir nagrinėjamoje situacijoje. Atsižvelgiant į tai, GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje numatyta sąlyga „konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesnė negu tikroji rinkos kaina“ turėjo būti įrodinėjama ir šiuo atveju. Paskolų suteikimas be palūkanų laikytinas gauta paskola lengvatine kaina ir išdėstytos teisės normos pagrindu turėjo būti įvertinama, ar egzistavo atitinkami interesai ir sandoriai, dėl kurių buvo suteiktos beprocentinės paskolos. Mokesčių administratorius, nustatęs, kad pareiškėjas, nemokėdamas palūkanų už gautas paskolas, gavo naudos, t. y. pajamų natūra, papildomai (Patikrinimo akte ir VMI sprendime) neįrodinėdamas specialių GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje numatytų sąlygų, t. y. dėl kokių priežasčių (tam tikrų interesų ar sandorių įtakos) paskolų davėjai paskolų gavėjui (pareiškėjui) šiuo konkrečiu atveju suteikė beprocentines paskolas, netinkamai aiškino aptariamą GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies nuostatą (Pajamos natūra). Todėl konstatuotina, kad atitinkama VMI sprendimo (Patikrinimo akto) dalis nagrinėjamu atveju negali būti vertinama kaip teisėta ir pagrįsta.

34.       Nustačius, kad mokesčių administratorius nustatydamas GPM mokesčio bazę ir apskaičiuodamas GPM, ne visas nagrinėjamu atveju reikšmingas aplinkybes (duomenis) įvertino tinkamai ir visapusiškai, teisingai pritaikydamas su pareiškėjo apmokestinimu GPM susijusias teisės aktų nuostatas, prieitina prie išvados, kad yra pagrindas panaikinti VMI sprendimą ir įpareigoti VMI priimti naujas sprendimą dėl Patikrinimo akto tvirtinimo ar netvirtinimo. 

35.       Kadangi VMI sprendimas naikintinas ir VMI įpareigotina priimti naują sprendimą dėl Patikrinimo akto tvirtinimo ar netvirtinimo, o tai reiškia, kad ir aplinkybės, kurios lemia baudos dydį, mokesčių administratoriaus bus vertinamos iš naujo, dėl to pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl jam skirtos baudos dydžio apeliacinės instancijos teismo nevertintini. Tuo pačiu pagrindu nevertintini ir kiti neaptarti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai – jų vertinimas bet kuriuo atveju nepakeistų šios bylos baigties (perdavimo VMI sprendimą dėl Patikrinimo akto tvirtinimo ar netvirtinimo priimti iš naujo) ir dėl to esminės reikšmės šiam ginčui šioje teisminėje jo nagrinėjimo stadijoje neturi. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pareiškėjas turi teisę mokesčių administratoriui teikti pastabas, paaiškinimus (t. y. ir tai, ką nurodo apeliaciniame skunde), siekdamas pagrįsti savo nurodomus argumentus ir aplinkybes, o mokesčių administratorius turi pareigą tai įvertinti (MAĮ 126 str. 3 d.).

36.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas ne visa apimti tinkamai išsprendė mokestinį ginčą, dėl to yra pagrindas pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, t. y. iš dalies tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Komisijos sprendimą ir VMI sprendimą bei įpareigoti VMI priimti naują sprendimą dėl Patikrinimo akto tvirtinimo ar netvirtinimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Š. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo Š. N. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. S-98 (7-160/2019).

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. (21.63-32) FR0682-205 bei įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priimti naują sprendimą dėl 2017 m. kovo 13 d. patikrinimo akto Nr. (21.60-32) FR0680-96 tvirtinimo“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Artūras Drigotas

        Dainius Raižys

        Virginija Volskienė