Civilinė byla Nr. 2A-1545-230/2013

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-14182-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija: 35.4; 35.3.6; 45.5; 121.14; 121.21.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 8 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė), Nijolios Indreikienės (pranešėja), Albinos Rimdeikaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų I. D. ir A. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-50-528/2013 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ patikslintą ieškinį atsakovams A. D., I. D., trečiajam asmeniui R. K., dalyvaujant išvadą teikiančiai institucijai Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Kauno teritoriniam skyriui, dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė patikslintu ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovų solidariai 21 171,88 Lt įsiskolinimą už patiektą šilumą, 1 536,32 Lt delspinigių, 5 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir žyminį mokestį.

Ieškovė nurodo, kad tiekia šilumą daugiabučiam gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini). Atsakovai nuo 2008-12-16 bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise šiame name valdė butus Nr. 3 ir 3A. Atsakovai butą Nr. 3A pardavė 2012-01-16, butą Nr. 3 pardavė 2012-07-13. Su atsakovais rašytinė sutartis dėl šilumos naudojimo nebuvo sudaryta. 2011-06-30 ieškovė gavo atsakovės I. D. prašymą, kuriame nurodoma, jog butuose Nr. 3 ir Nr. 3A nėra šildymo radiatorių, todėl ieškovė pateikė nepagrįstą sąskaitą už šilumą. Kartu pateikė 2011-06-30 antstolio M. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame nurodyta, jog butuose Nr. 3 ir Nr. 3A, esančiuose name (duomenys neskelbtini), nėra šildymo radiatorių. Buto šilumos įrenginių atjungimą atsakovų nurodytu laikotarpiu reglamentavo 2009-04-09 Kauno m. savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-244 patvirtintas Šilumos vartotojų įrenginių atjungimo nuo šilumos tiekimo sistemos ir patalpų ar pastato šildymo būdo pakeitimo šilumos vartotojų iniciatyva tvarkos aprašas, 2010-10-25 energetikos ministro įsakymu Nr. 1-297 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (toliau – Taisyklės), pagal kurias buto šilumos įrenginiai atjungiami dalyvaujant pastato valdytojo (administratoriaus) ir šilumos tiekėjo įgaliotiems atstovams, o baigus buto šilumos ir karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo darbus, buto savininkas, pastato valdytojas (administratorius) bei šilumos tiekėjas pasirašo jų atjungimo aktą ir butų savininkai su šilumos tiekėju sudaro šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis dėl šilumos vartojimo daugiabučio namo bendrosioms reikmėms tenkinti. Ieškovė nėra pasirašiusi atjungimo akto, neturi jokių dokumentų, patvirtinančių, kad butuose Nr. 3 ir Nr. 3A, esančiuose (duomenys neskelbtini), butų šilumos įrenginiai atjungti teisėtai ir pagal norminių aktų reikalavimus, todėl neteisėtas atjungimas nesukelia teisinių padarinių šalių šilumos energijos tiekimo-vartojimo santykiams ir dėl to nėra teisinio pagrindo keisti suvartoto šilumos kiekio paskirstymo vartotojams tvarkos ir atitinkamai apskaičiuoto mokesčio už šilumą. Ieškovė nurodė, kad atsakovų skola už patiektą šilumą patalpų šildymui susidarė: butui (duomenys neskelbtini) nuo 2008-12-16 iki 2012-07-13 – 16 291,13 Lt, o butui (duomenys neskelbtini) nuo 2008-12-16 iki 2012-01-16 – 4 880,75 Lt. Ieškovė už laikotarpį nuo 2012-04-01 iki 2012-10-01 atsakovams priskaičiavo 1 536,32 Lt delspinigių pagal LR 1995-01-26 įstatymo Nr. 1-775 „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ 2 str. 1d. – už kiekvieną praleistą dieną po 0,04 % delspinigių, o šio įstatymo taikymo tvarką nustato Vyriausybės 1995-01-25 nutarimas Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos“, taip pat prašė priteisti palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

                                          II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. vasario 1 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė solidariai iš atsakovų A. D. ir I. D. ieškovei 21 171,88 Lt įsiskolinimą už patiektą šilumą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2011-10-04 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, po 317,58 Lt iš kiekvieno atsakovo žyminio mokesčio. Kitoje dalyje patikslintą ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės atsakovei I. D. 42 Lt advokato atstovavimo išlaidų, o iš kiekvieno atsakovo po 89,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Teismas iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto duomenų nustatė, kad informacija apie atsakovams nuosavybės teise priklausiusių butų Nr. 3 ir Nr. 3A, esančių (duomenys neskelbtini), šildymo tipą pateikiama skirtingai – vienur nurodyta, kad šildymas yra vietinis centrinis, kitur nurodyta centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų. Namo (duomenys neskelbtini), ir to namo buto Nr. 3 nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylose namo šildymo tipas nurodytas skirtingai: 1947, 1959, 1990, 1997, 2001 metais – centralinis (centrinis) šildymas, o 2002-06-05, 2003, 2006, 2010 metais – vietinis centrinis šildymas. Teismas taip pat nustatė, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenys apie šildymo tipą išsiskiria 2002-06-03 – tos pačios dienos viename dokumente nurodyta „vietinis centrinis šildymas“, kitame nurodyta „centrinis šildymas“. Teismas taip pat nustatė, kad  2008-12-16 sutartimi atsakovai butą Nr. 3, vėliau padalintą į du butus, pirko iš R. K. pagal jo nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, tame tarpe ir 2007-03-28 Kauno miesto savivaldybės administracijos 2007-03-28 perdavimo-priėmimo aktą Nr. S-368, kuriame nurodytas šildymo tipas „centrinis“. Trečiasis asmuo R. K. paaiškino, jog pardavė atsakovams butą su šildymu, šildymas nebuvo vietinis, šildymo tipo jis nekeitė, radiatoriai bute buvo, pirkdami butą atsakovai jokių pretenzijų (taip pat ir dėl šildymo) nereiškė. Nors atsakovė I. D. neigė trečiojo asmens R. K. paaiškinimus apie jo parduoto atsakovams buto stovį ir šildymo tipą, tačiau teismas sprendė, jog aplinkybę, kad autonominį šildymą bute įrenginėjo patys atsakovai, patvirtina atsakovės I. D. pateiktas 2011-06-30 antstolio M. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame konstatuojama, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), remontuojamas – jame įrenginėjama buto autonominio šildymo sistema. Todėl teismas padarė išvadą, kad vietinis arba autonominis šildymas 2008 m. ginčo bute nebuvo įrengtas. Teismas pažymėjo, kad atsakovai, pirkdami butą iš R. K., jokių pastabų dėl perkamo buto sutartyje ar buto perdavimo-priėmimo akte nenurodė, tai reiškia, kad butas atitiko standartinius reikalavimus, neišskiriant ir jo šildymo, juolab, kad tas butas, vėliau padalintas į 2 butus, buvo perkamas šaltu metų laiku – gruodžio mėnesį. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad šiluma atsakovų turėtiems butams Nr. 3 ir Nr. 3A (duomenys neskelbtini), buvo tiekiama iki tol, kol 2011-07-25 šilumos objekto tikrinimo aktais Nr. 0404712 ir Nr. 0404754 buvo konstatuota, jog butai Nr. 3 ir Nr. 3A (duomenys neskelbtini), savavališkai atjungti nuo namo šildymo sistemos, nuimant šildymo prietaisus.

              Pirmosios instancijos teismas, atlikęs teisės aktų, reglamentuojančių šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo daugiabučio namo tinkle, analizę, sprendė, kad atsakovai neatliko teisės aktuose nustatytų veiksmų teisėtam buto šildymo prietaisų atjungimui nuo šildymo sistemos, kadangi atsakovai jokių įrodymų dėl šildymo sistemos atjungimo ginčo butuose teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė, o Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Kauno teritorinis skyrius išvadoje nurodė bei jo atstovas posėdyje patvirtino, jog į inspekciją dėl minėtų atsakovų butų nebuvo kreiptasi. Kadangi atsakovai teisės aktų nustatyta tvarka neįteisino patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimo nuo bendros šildymo sistemos, todėl atsakovams, kaip patalpų savininkams ir šilumos energijos vartotojams, yra nustatyta prievolė mokėti už šilumos energiją. Teismas nurodė, kad ta aplinkybė, jog atsakovai yra vartotojai, nepaneigia jų, kaip vartotojų, pareigos, siekiant pasinaudoti teise atjungti šildymo sistemos įrenginius nuo bendros namo šildymo sistemos, laikytis teisės aktuose nustatytos tvarkos.

              Nors sutartis dėl atsiskaitymo už šilumą ginčo butų šildymui ir karštam vandeniui ruošti tarp šalių nebuvo sudaryta, tačiau sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį. Energijos pirkimo-pardavimo sutartis su abonentu – fiziniu asmeniu (vartotoju), naudojančiu energiją savo buitinėms reikmėms, laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Kadangi atsakovai nevykdė savo prievolės atsiskaityti laiku už jiems nuosavybės teise priklausiusiems butams patiektą šilumą: butui Nr. 3 laikotarpiu nuo 2008-12-16 iki 2012-07-13, o butui Nr. 3A laikotarpiu nuo 2008-12-16 iki 2012-01-16, teismas laikė pagrįstu ieškovės reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovų 21 171,88 Lt įsiskolinimą ir jį tenkino. Teismas netenkino ieškinio reikalavimo priteisti solidariai iš atsakovų 1 536,32 Lt delspinigių už laikotarpį nuo 2012-04-01 iki 2012-10-01, kadangi ieškovė nepateikė teismui įrodymų apie šalių rašytinį susitarimą dėl delspinigių, o toks susitarimas turi būti rašytinis. Teismas nesivadovavo 1995-01-26 įstatymu Nr. 1-775 „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“, kadangi šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir savivaldybių reguliavimo sričiai priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos bei valstybinių ar savivaldybių įmonių teikiamų ryšių ir komunalinių paslaugų mokesčius, o ieškovė nėra valstybės ar savivaldybės įmonė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškinio reikalavimai, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

1) Nurodo, jog ieškovė neįrodė, kad į atsakovų butus tiekė šilumos energiją ir kad butų šildymo sistemos buvo prijungtos prie centralizuotų šildymo sistemų. Teismas analizavo kaip ir kokiu būdu kito VĮ Registrų centras duomenų bazėje įrašas apie ginčo buto šildymo būdą, tačiau faktui, kad šio buto įsigijimo dieną šilumos tiekimas buvo iš vietinių sistemų, nesuteikė jokios reikšmės. Pasirašant buto įsigijimo sandorį atsakovai buvo susipažindinti su VĮ Registrų centras 2008-12-15 pažyma, kurioje buto šildymo būdas nurodytas vietinis centrinis. 2012-10-22 VĮ Registrų centras rašte Nr. (3.1.6)S-3829 nurodyta, kad butas Nr. 3, kuris 2010-12-01 padalintas į butus Nr.3 ir Nr. 3A, pirmą kartą nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2006-03-28 Kauno miesto savivaldybės tarybos vardu. Tiek butą Nr. 3 įregistruojant pirmą kartą, tiek atlikus jo padalijimą ir įregistruojant naujai suformuotus butus Nr. 3 ir Nr. 3A, kadastro duomenų byloje nurodytas vietinis centrinis šildymas. Tai patvirtina, kad butas nebuvo prijungtas prie centralizuotų šilumos tiekimo sistemų. Nekilnojamojo turto registre nurodyti duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti, nei Kauno miesto savivaldybė, nei buto savininkas R. K. nesikreipė dėl šių įrašų ištaisymo.

2) Byloje taip pat nepateikta įrodymų, kad už buto šildymą buvo atsiskaitoma, nėra pateikta energijos pirkimo-pardavimo sutartis su ankstesniais buto savininkais, taigi, byloje neįrodyta, kad butas buvo prijungtas prie centralizuotų šildymo sistemų, todėl nėra jokio pagrindo svarstyti buto atjungimo nuo centralizuotų šildymo sistemų klausimą. Teismas remdamasis antstolio 2011-06-30 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu darė prielaidą, kad butuose šildymo sistemos nebuvo, tačiau nepagrįstai sprendė, kad ši aplinkybė nesudaro pagrindo ieškinį atmesti. Pagal teismo sprendime nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką vartotojai, kurie neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojais iki sistemos atjungimo įteisinimo teisės aktų nustatyta tvarka ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją. Tačiau šiuo atveju butas niekada nebuvo prijungtas prie centralizuoto šildymo sistemos ir jokie neteisėti atsijungimo nuo šių sistemų veiksmai nebuvo atliekami. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jų apskritai nelaikė vartotojais – silpnesniąja teisinių santykių šalimi. Teismas iš atsakovų priteisė po 317,58 Lt žyminio mokesčio, nors pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą vartotojai yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš vartojimų teisinių santykių.

Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad skundo argumentai nesudaro pagrindo sprendimo panaikinti, kadangi pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, teisingai įvertino byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimus, pilnai atskleidė bylos esmę. Nesutinka su skundo argumentais, jog byloje neįrodyta, kad ieškovė tiekė atsakovų butams šilumos energiją. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad namo šildymo sistema prie centralizuotų šilumos sistemų pagal projektą prijungta 1981 m. Pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos surašytus butų perdavimo-priėmimo aktus matyti, kad tuo metu butai buvo aprūpinami iš centralizuotų sistemų, su buvusiais butų nuomininkais buvo sudarytos atsiskaitymo už buto šildymą sutartys, jiems už šildymą išrašytos sąskaitos, šias aplinkybes patvirtino ir buvęs butų savininkas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai darė išvadą, kad apeliantų šildymo prietaisai buvo atjungti nuo bendros namo šildymo sistemos, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą atsijungimo tvarką, t. y. savavališkai, todėl teismas teisingai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nurodydamas, kad butų savininkai turi teisę atjungti butų šildymo sistemą nuo bendrų namo šildymo inžinerinių tinklų, tačiau šią teisę turi realizuoti nepažeidžiant teisės aktų nustatytos tvarkos. Pažymi, kad naujojo turto savininko teisės yra išvestinės iš buvusio savininko teisių ir pareigų, todėl atsakovai perėmė buvusio savininko pareigą atsiskaityti už šiluminę energiją tiektą objektui.

Išvadą teikianti institucija Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos pateiktu atsiliepimu į atsakovų skundą prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra ir nurodė, kad palaiko pirmosios instancijos teismui pateiktoje 2012-05-21 išvadoje Nr. (03)2R-766 išdėstytą poziciją ir argumentus.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad atsakovai nuo 2008-12-16 bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdė butą Nr. 3, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 8-9, 12-15, t. 3, 4-10), kuris 2010-12-02 buvo padalintas į du butus - Nr. 3 ir  3A (t. 3, b. l. 11-14). Atsakovai butą Nr. 3A pardavė 2012-01-16 (t. 1, b. l. 111-112, 118-125, t. 2, b. l. 120-121), o butą Nr. 3 - 2012-07-13 (t. 2, b. l. 122-123, 130-135, t. 3, b. l. 21-28). Su atsakovais rašytinė šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. 2011-06-30 antstolio M. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu (t. 1, b. l. 29-36) nustatyta, kad butų patalpose nėra šildymo sistemos radiatorių, šildymo sistemos įvado vamzdžiai užsukti sandarinimo dangčiu (užaklinti), butai negyvenami, remontuojami, bute Nr. 3A įrenginėjama autonominio šildymo sistema. Ieškovės 2011-07-25 šilumos objekto patikrinimo aktais (t. 1, b. l. 20-21) nustatyta, kad butai savavališkai atjungti nuo namo šildymo sistemos, nuimant šildymo prietaisus. Ieškovė prašė priteisti skolą už nurodytiems butams patiektą šilumos energiją nuo 2008-12-16 iki butų perleidimo. Atsakovai teigia, jog ieškovė neįrodė, kad šilumos energiją tiekė į atsakovams priklausančius butus ir kad butų šildymo sistemos buvo prijungtos prie centralizuotų šildymo sistemų.

Dėl nustatyto fakto, jog ginčo buto šildymo įrenginiai buvo prijungti prie centralizuotos šildymo sistemos, pagrįstumo

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad šiluma iš šiluminių tinklų atsakovų turėtiems butams buvo tiekiama iki buto šildymo prietaisų savavališko atjungimo nuo šildymo sistemos. Atsakovai tokią teismo išvadą ginčija, remdamiesi VĮ Registrų centro duomenimis apie buto šildymo būdą, kuris buvo nurodytas šių butų įsigijimo metu, taip pat ginčo buto įregistravimo Kauno miesto savivaldybės tarybos vardu metu bei įregistruojant naujai suformuotus butus, kai šildymo būdas buvo nurodytas, kaip „vietinis centrinis“. Iš tikrųjų byloje esantis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro pažymėjimas patvirtina, kad atsakovams nuosavybės teisės į butą (įgijimo metu butas Nr. 3) buvo įregistruotos, nurodant šildymo būdą „vietinis centrinis šildymas“ (t. 2, b. l. 61-62), toks šildymo būdas nurodytas ir Nekilnojamojo turto registre, pirmą kartą, t. y. 2006-03-28 įregistruojant butą Nr. 3 ir Kauno miesto savivaldybės tarybos nuosavybės teises į jį, taip pat 2010-12-01 butą padalijus į 2 atskirus turtinius vienetus - butus Nr. 3 ir Nr. 3A (t. 2, b. l. 153). Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis Nekilnojamojo turto kadastro registro bylų duomenimis, nustatė, kad ginčo buto  (Nr. 3, vėliau padalinto į du butus) šildymo tipas buvo nurodomas skirtingai - t. y. ir kaip centrinis (centralinis) ir kaip vietinis centrinis šildymas. Esant skirtingiems kadastro registro bylų duomenims, teismas pagrįstai rėmėsi VĮ Registrų centro Kauno filialo rašytiniais paaiškinimais (t. 3, b. l. 114), kurie patvirtina, kad 1997-04-16 matavimų metu ginčo pastate ((duomenys neskelbtini), buvo nurodytas centrinis šildymas, detalizuojant, kad šildymas yra iš šiluminių tinklų ir ŠEC, 2001-11-22 matavimų metu nustatyta, kad šildymas yra „centralinis“, bet nedetalizuota, ar tai šildymas iš centralizuotų tinklų, ar vietinis. Registro tvarkytojas negalėjo pateikti dokumentų, kokiu pagrindu buvo pakeistas šildymo tipas iš centrinio šildymo iš centralizuotų sistemų į vietinį šildymą, kadangi tokių duomenų kadastro duomenų byloje nėra. Be to, pažymėtina, kad ir vėliau Nekilnojamojo turto registro 2010-12-01 duomenimis šildymo tipas nurodytas „centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų“ (t. 1, b. l. 7-10, t. 2, b. l. 65-68, t. 3, b. l. 33, 35) ir tik 2012-01-11 atsakovės I. D. prašymu vėl buvo nurodytas šildymo tipas - vietinis centrinis šildymas (t. 1, b. l. 83-85, t. 2 b. l. 69-72, 83, t. 3, b. l. 19). Tai reiškia, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo pripažinti, kad Nekilnojamojo turto kadastro duomenų byloje yra nurodyti aiškūs ir tikslūs duomenys apie pastato šildymo tipą, kurie remiantis LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu turėtų būti laikomi teisingais. Todėl pirmosios instancijos teismas, neturėdamas galimybės remtis Nekilnojamojo turto kadastro registro duomenimis dėl jų prieštaringumo, faktinę aplinkybę, kokiu būdu buvo šildomas butas (butai) ginčo laikotarpiu, turėjo nustatyti, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą.

CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009 ir kt.). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

Pirmosios instancijos teismas nepažeidė šių įstatyme ir teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių ir pagrįstai nustatė, kad atsakovų butams šiluma buvo tiekiama centralizuotai iš šilumos tinklų, kol šildymo prietaisai ginčo butuose buvo savavališkai atjungti. Tokią išvadą pilnai pagrindžia byloje pateikti įrodymai, o būtent: šildymo sistemos schema ir aiškinamasis raštas apie ginčo namo prijungimą 1981 m. prie centralizuotų šilumos tinklų (t. 2. b. l. 175-177); VĮ Registrų centro Kauno filialo rašytiniai paaiškinimai (t.  3, b. l. 114) apie tai, kad 1997-04-16 matavimų metu ginčo pastate ((duomenys neskelbtini) buvo nurodytas centrinis šildymas, detalizuojant, kad šildymas yra iš šiluminių tinklų ir ŠEC; 2007-03-28 ir 2007-11-21 gyvenamųjų patalpų perdavimo R. K., (iš kurio atsakovai pirko butą) aktai, kuriuose nurodytas šildymo tipas - centrinis šildymas (t. 1, b. l. 141-144); trečiojo asmens R. K. paaiškinimai apie buto šildymo tipą iš centralizuotų tinklų (t. 3, b. l. 121); registro tvarkytojo paaiškinimas, kad nėra galimybės pateikti dokumentų, kokiu pagrindu buvo pakeistas šildymo tipas iš centrinio šildymo iš centralizuotų sistemų į vietinį šildymą, kadangi tokių duomenų kadastro duomenų byloje nėra; atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartys, sudarytos 1995-01-11 su butų nuomininkais, kurios 2007 m. nutrauktos dėl patalpų grąžinimo savininkui (t. 1, b. l. 24-28). Tokia nuosekli nustatytų faktų visuma leidžia daryti pakankamai pagrįstą išvadą, kad atsakovų butai iki juose esančių šildymo prietaisų savavališko atjungimo nuo šildymo sistemos buvo šildomi iš centralizuotų šildymo sistemų. Ir atvirkščiai, atsakovai be pavienių įrašų, nurodytų Nekilnojamojo turto registre apie vietinį šildymo tipą nepateikė jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad pastatas buvo šildomas iš vietinės šildymo sistemos - katilinės.

Atsakovai savo pareigą mokėti už patiektą šilumos energiją dėl neteisėto butų šildymo prietaisų atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos ginčija vieninteliu pagrindu, t. y. kad neįrodytas šildymo prietaisų prijungimas prie centrinio šildymo sistemų. Todėl pirmosios instancijos teismui pagrįstai nustačius nurodytą buto (butų) šildymo prietaisų prijungimo prie centrinio šildymo sistemų faktą, darytina išvada, kad atsakovai, savavališkai atsijungę nuo šildymo sistemos, išliko šios sistemos tiekiamos šilumos buitiniu šilumos vartotoju ir, remiantis LR Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. A. J., bylos Nr. 3K-3-44/2012; 2012 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Kauno energija v. E. S., S. S., bylos Nr. 3K-3-259/2012 ir kt.) privalo sumokėti už tiektą šilumos energiją.

Apeliantų teiginiai, kad jie butą iš R. K. įsigijo be šildymo įrangos - radiatorių, sprendžiant kilusį ginčą neturi jokios reikšmės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad naujojo turto savininko teisės ir pareigos yra išvestinės iš buvusio savininko teisių ir pareigų, todėl visa apimtimi perėmę nuosavybės teises į įsigytą objektą atsakovai perėmė ir buvusio objekto savininko prisiimtas pareigas dėl objekto eksploatacijos, tarp jų – ir buvusio savininko pareigą atsikaityti pagal sutartį dėl šilumos energijos objektui tiekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. V. A. , bylos Nr. 3K-3-1311/2002).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atsakovų nelaikė vartotojais, todėl be pagrindo priteisė žyminį mokestį, nuo kurio mokėjimo atsakovai, remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktu yra atleisti. Iš tikrųjų CK 6.383 straipsnio 4 dalyje apibrėžta, kad kai energijos pirkimo-pardavimo sutartis yra vartojimo sutartis, t. y. abonentas yra fizinis asmuo, kuris energiją perka asmeniniams, savo šeimos ar namų ūkio poreikiams (vartotojas), energijos pirkimo-pardavimo sutarčiai mutatis mutandis taikomas šio kodekso 6.188 straipsnis ir kiti šio kodekso straipsniai, nustatantys vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių ypatumus. Tačiau CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovų ieškovei jos sumokėto žyminio mokesčio dalį, proporcingą patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

          Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

              Apeliacinį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.             

Teisėjai                                                                                                                 Aušra Baubienė

                                                                                                                              Nijolia Indreikienė

                                                                                                                              Albina Rimdeikaitė