Nr. 1S-678-72/2010

                                                                                               Procesinio sprendimo kategorija

 (S)

                                                                                               2.12.4.

                                       PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

                                                                 NUTARTIS

                                                          2010 m. rugpjūčio 24 d.      

                                                                    Panevėžys

            Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Tomas Zdanavičius, sekretoriaujant Ritai Padvilikienei, dalyvaujant prokurorui Aidui Amparavičiui, skundą padavusiam asmeniui - J. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo J. S. skundą dėl 2010-07-26 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarties, kuria J. S. prašymas atnaujinti Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro nutarimo apskundimo terminą – tenkintas, skundas dėl 2010-05-10 Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro A. Amparavičiaus nutarimo, kuriuo jis atmetė J. S. skundą dėl Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą  panaikinimo, atmestas ir

n u s t a t ė:

            2010-05-10 Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras A. Amparavičius priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal J. S. 2010-04-23 skundą dėl Utenos apskrities administracijos žemėtvarkos skyriaus darbuotojų veiksmų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimo proceso į žemę, esančią Utenos mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje aplinkybių tyrimu, nesant nusikaltimų, numatytų LR BK 300 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. sudėties požymių. 

             2010-07-14 Panevėžio miesto apylinkės teisme gautas J. S. skundas, kuriuo jis prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir panaikinti 2010-05-10 Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro A. Amparavičiaus   nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, jo skundą patenkinti ir pradėti ikiteisminį tyrimą.

            Skundžiama 2010-07-26 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi J. S. prašymas atnaujinti Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro nutarimo apskundimo terminą – tenkintas, skundas dėl 2010-05-10 Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro A. Amparavičiaus nutarimo, kuriuo jis atmetė J. S. skundą dėl Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą  panaikinimo, atmestas motyvuojant tuo, kad  prokuroro nutarimas yra pagrįstas, J. S. nuosavybės teisių atkūrimo procedūra nebuvo vilkinama, o iki šios dienos nebaigta dėl nuolatos besikeitusių įstatymų. Nutartyje nurodyta, jog tiktai 2002 m. atsirado galimybė atkurti J. S. teises į nekilnojamąjį turtą natūra, kaip jis ir pageidavo 1991 m. prašyme, be to, pats pareiškėjas keitė savo nuomonę dėl atkuriamos nuosavybės buvimo vietos. Dėl paties J. S. teisės aktų nežinojimo ir kitų, tiktais su jo apsisprendimo teisę susijusių priežasčių, du kartus nuosavybės teisių atkūrimo procedūra buvo iš dalies pradedama iš naujo. Jokie su J. S. nuosavybės teisių atkūrimu susiję dokumentai nebuvo slepiami. Kaip tik su juo buvo intensyviai susirašinėjama, dokumentai įteikiami jam asmeniškai, J. S. asmeniškai dalyvavo posėdžiuose. Nors pareiškėjas ir tvirtina, kad laiku negavo dokumentų, bet savo raštuose iki 2009-2010 metų į juos tiesiogiai apeliavo, kas įrodo, kad tariamų neįteiktų dokumentų turinys jam buvo žinomas. Dokumentų klastojimo, kaip ir sukčiavimo faktų pagal J. S. nurodytas aplinkybes nebuvo nustatyta. Nesutapimai dokumentuose padaryti dėl apsirikimo, jokio pagrindo teigti, kad tai buvo padaryta tyčia, nėra. Atkurta nuosavybė padalinta proporcingai, niekas jo turto apgaule neužvaldė, žemė, į kurią nuosavybės teisės J. S. turėtų būti atstatytos, taip ir liko valstybės nuosavybe, jokiam privačiam asmeniui ji neatiteko. Prokuroras  pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių tyrimą atliko pilnai, kompetentingai ir išsamiai, ėmėsi visų būtiniausių veiksmų atskleisti ir išaiškinti galimai padarytą nusikalstamą veiką. Ikiteisminis tyrimas nepradėtas pagrįstai, nes visi J. S. nurodyti argumentai dėl galimų nusikalstamų veikų padarymo nepasitvirtino ir yra pilnai paneigti teismui pateikta medžiaga.

            Skundu J. S. prašo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, panaikinti 2010 m. liepos 26 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą, jo skundą patenkinti ir pradėti ikiteisminį tyrimą. Nurodo, kad teisėja priimdama ginčijamą nutartį nepilnai įsigilino į jo pateiktus argumentus, vadovavosi surinktais paaiškinimais, kurie prieštarauja visai surinktai medžiagai. J. S. manymu, nutartis surašyta akivaizdžiai palaikant prokuratūrą ir jos atliktus veiksmus, priimta nepakankamai gerai išanalizavus visus pateiktus rašytinius įrodymus.

           Nesutinka su teismo išvada, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra nebuvo vilkinama. Nurodo, jog teisėja, priimdama nutartį visiškai nesivadovavo Lietuvos Respublikos įstatymais, tame tarpe – LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, kurio 18 str. nurodyta, jog institucijos išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, institucijos piliečiams privalo raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Teigia prašymą atkurti nuosavybės teises padavė 1991 m., o sprendimas dėl likusios žemės sklypo dalies – 0,0509 ha atkūrimo nėra priimtas iki šiol. Todėl nesupranta, kokiais teisės aktais vadovaujantis teisėja padarė išvadą, kad atkūrimo procedūra nėra vilkinama. Mano, kad ji buvo vilkinama ne dėl besikeičiančių įstatymų, kaip tai nutartyje pažymi teisėja,  o dėl kaltų asmenų tyčinių veiksmų, kurie tinkamai ir laiku, įstatymo numatytais terminais ir tvarka nepriėmė sprendimų.

           Teigia, kad teisėja akivaizdžiai nebuvo pilnai susipažinusi su bylos medžiaga ir visiškai nenagrinėjo jo nurodytų faktų, kad dauguma dokumentų, susijusių su nuosavybės teisės atkūrimu jam  buvo pateikti tik 2009-2010 m. (vienkiemio schema pateikta iki 2009 m. gruodžio 4 d., vienkiemio eksplikacija – iki 2009 m. gruodžio 6 d., žemės vertės nustatymas – tik 2010 m. kovo 15 d.). Todėl nesutinka su teismo išvada, kad dokumentai nebuvo slepiami. O tai, kad jis pats į visas įstaigas rašė daugybę skundų ir reikalavo atlikti patikrinimus, išduoti dokumentus, šiandien tuos dokumentus ir turi.

            Nesutinka su teismo išvada, kad dokumentuose nesutapimai buvo padaryti netyčia. Mano, jog kaip tik turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, kad būtų išsiaiškinta ar sutapimai padaryti tyčia, ar ne, kokiu pagrindu buvo padaryti apsirikimai ir kodėl jis, šios pažymos pagrindu buvo klaidinamas nuo 1998 m. Nurodo, kad teisėja, kaip ir prokuroras visiškai neanalizavo ir netyrė pateiktų Utenos apskrities administracijos Utenos rajono žemėtvarkos skyriaus 1998 m. lapkričio 2 d. pažymų Nr. 6, kuriose akivaizdžiai matyti LR BK 300 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pateiktos pažymos yra identiškos, tų pačių metų, tuo pačiu numeriu, tačiau abejose nurodyti skirtingi atkuriamos žemės plotai – vienoje nurodyta, kad buvęs savininkas M. S. nuosavybės teisėmis valdė 8,5687 ha žemės, kitoje – 8,9887 ha žemės. Taip pat  vienoje pažymoje nurodyta, kad jis turi nuosavybės teisę į 2,5862 ha žemės, kitoje - į 2,9895 ha žemės. Kad dokumentas buvo suklastotas patvirtina ir 2001-03-01 Utenos rajono Žemėtvarkos skyriaus pažyma dėl nuosavybės teisių į Utenos miesto žemę atkūrimo, kurioje nurodyta, kad jeigu jis pageidauja kompensacijos pinigais, prašo parašyti prašymą ir grąžinti 1998-11-02 pažymos Nr. 6 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų originalą (jį gavo tik 2010-03-01). Teigia nesuprantantis, kodėl reikėjo prašyti grąžinti dokumento originalą, jeigu jis nebuvo suklastotas ir nesutapimai jame buvo padaryti netyčia. Skunde nurodo, kad siekia tik teisingumo, kad būtų išsiaiškintos visos aplinkybės. O tai jo manymu, galima padaryti tik atlikus ikiteisminį tyrimą. 

           Skunde teigia prokuratūrai esantis nurodęs asmenis, prisidėjusius prie nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 182 str. 1 d. padarymo. Jo nurodyti asmenys panaudodami apgaulę, įkalbinėjant ir žadant grąžinti žemes kitų naudai įgijo svetimą turtą, panaikino jo įgytą turtinę teisę. Žemės dalys buvo padalintos neproporcingai, visiškai neatsižvelgiant į 1997-09-29 Vyriausybės nutarimą Nr. 1057, kuriame nurodyta, kad tais atvejais, kai nesutariama dėl natūros grąžinimo laisvos žemės dalių, apskrities viršininkas natūrą grąžinamos žemės sklypo dalis nustato proporcingai pagal kiekvienam bendraturčiui likusios grąžinti žemės plotą. Nurodo, jog teisėja nutartyje kaltina jį ir ne tobulus teisės aktus, tačiau jei būtų visa atkūrimo procedūra atlikinėjama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, jis nuo pat pradžių nebūtų apgaudinėjamas ir jam visa žemė būtų seniai grąžinta.

           Nesutinka su teismo išvada, kad prokuroras ikiteisminį tyrimą atliko pilnai, kompetentingai ir išsamiai. Mano, kad šiuo atveju reikėtų suabejoti ne tik priimta nutartimi, bet ir teisėjos įstatymų nežinojimu, teisinių žinių stoka, jos kvalifikacija.  Nesupranta apie kokio ikiteisminio tyrimo atlikimą yra kalbama nutartyje, jei jis iš viso nebuvo atliktas. Be to, teisėja visiškai neanalizavo ir nesivadovavo baudžiamojo proceso kodekse numatytomis normomis. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisi nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.Šiuo atveju nepradėjus ikiteisminio tyrimo nebuvo tinkamai ištirti ir įvertinti dokumentai, apklausti liudytojai ir pan. Tik atlikus ikiteisminį tyrimą galima nuspręsti, ar nepadaryta nusikalstama veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, kad tiriant medžiagą buvo pažeistas legalumo principas. Prokurorai turi reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus, priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. Todėl mano, jog pradėti ikiteisminį tyrimą prokuratūra privalėjo.

           Teigia teisėja nutartyje pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas nepradėtas pagrįstai, nes jo skunde nurodyti faktai apie tariamą veiką buvo akivaizdžiai neteisingi. Taip pasisakydama teisėja prieštarauja pati sau, kur ji ankstesnėje pastraipoje nurodė, kad prokuroras ikiteisminį tyrimą atliko pilnai, kompetentingai ir išsamiai. Taip ir liko neaišku, ar vis tik ikiteisminis tyrimas buvo atliktas, ar ne. Nutartyje teisėja nieko nepasisakė ir apie LR BK 168 str. nurodytas teisės normas, taip pat apie tai, ar nors viena iš įstatyme nurodytų sąlygų leidžia atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu. Įvykis buvo, kaip matyti iš nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 300 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. sudėties požymių yra visiškas pagrindas visus atliktus neteisėtus veiksmus laikyti nusikalstamais ir tokie veiksmai negalėjo atsirasti be niekieno žinios. Nurodo, kad prokuroras nesiėmė tinkamų priemonių išnagrinėti pareiškimą, o teisėja akivaizdžiai palaiko jo priimtą sprendimą. Tiek prokuroro, teik teismo nutartys yra visiškai nemotyvuotos, teisėjos nutartis yra perrašytas prokuroro nutarimas.

          J. S. skunde nurodo nespėjęs pateikti skundą per nustatytą 7 dienų terminą. Teigia nutarties apskundimo terminas baigėsi 2010 m. rugpjūčio 2 d., kai tuo tarpu nutartis jam buvo išsiųsta 2010 m. rugpjūčio 3 d. Skundą Panevėžio apygardos teismui padavė  nuo nutarties gavimo dienos -  2010-08- 04 nepraleidžiant 7 dienų termino.   

            Teismo posėdyje prokuroras prašo skundą atmesti, J. S. prašo jo skundą tenkinti.

            J. S. prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti tenkintinas. Skundas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo atmestinas.

            Iš 2010 m. liepos 26 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarties matyti, kad joje teisingai nurodyta apskundimo tvarka – skundžiama Panevėžio apygardos teismui per Panevėžio miesto apylinkės teismą per 7 dienas nuo nutarties priėmimo dienos. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad J. S. skundžiamos nutarties nuorašą gavo tik 2010-08-04, t. y. po to, kai 2010-08-02 baigėsi nutarties apskundimo terminas (32, 44 l.). Esant šioms aplinkybėms laikytina, kad J. S. terminą skundui paduoti praleido ne dėl nuo jo priklausančių aplinkybių, todėl jo prašymas atnaujinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-07-26 nutarties apskundimo praleistą terminą tenkintinas.

LR BPK 166 str. 1 d. 1 p. numatytos dvi ikiteisminio tyrimo pradėjimo vados – tai skundo, pareiškimo ar pranešimo apie nusikalstamą veiką gavimas ir prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. BPK 168 str. 1 d. numato dvi išimtis – prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik esant vienai iš dviejų įstatymo leidėjo numatytų alternatyvių sąlygų – kai skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką nurodyti faktai yra akivaizdžiai neteisingi arba yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nėra galimybės patikimai nuspręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta, ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas. Tačiau pažymėtina, kad proceso pradėjimas nesant tam pagrindo galėtų būti vertinamas kaip neleistinas žmogaus teisių varžymas.

Išnagrinėjęs teismui pateiktą medžiagą, skundžiamą teismo nutartį bei skundo argumentus, kurie iš esmės tokie pat 2010-07-10 Panevėžio miesto apylinkės teismui pateikto skundo argumentams, kuriais buvo prašoma panaikinti Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro A. Amparavičiaus  2010-05-10 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą,  teismas konstatuoja, kad ikiteisminis tyrimas dėl J. S. skunduose nurodomų aplinkybių nepradėtas pagrįstai. Tiek skundžiamoje Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartyje, tiek ir prokuroro nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal J. S. skundą dėl galimai Utenos apskrities administracijos žemėtvarkos skyriaus darbuotojų veiksmuose esančių nusikaltimų, numatytų LR BK 182 str. 1 d. ir 300 str. 1 d. sudėties požymių,  išsamiai išdėstyti motyvai, kuriais remiantis buvo atmesti J. S. skundai, su šiuo vertinimu visiškai sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas.

Nors J. S. skunde ir teigia, kad jo nuosavybės teisių atkūrimo procedūra buvo vilkinama ir per LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytą terminą nuosavybės teisės į senelio M. S. 8,9687 ha žemės sklypą, esantį Utenos mieste, nebuvo atkurtos per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises pateikimo, tačiau iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad tiktai 2002 m., kai buvo priimtos LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pataisos, atsirado galimybė atkurti jo teises į nekilnojamąjį turtą natūrą,  kaip jis ir pageidavo 1991 m. prašyme. Be to, nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžioje dalis buvusios M. S. žemėvaldos buvo užimta mišku, gatve ir užstatyta pastatais, t. y. pateko į valstybinės reikšmės plotą ir tas faktas J. S. buvo žinomas. Taigi, tik 2002 m. pasikeitus nuosavybės teisių atkūrimo teisiniam reglamentavimui, J. S. atsirado galimybė  atkurti nuosavybės teises natūra į tą žemės dalį, kuri buvo laisva ir neužstatyta. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad Utenos rajono savivaldybės administracija 2004 m. M. S. turėtoje žemėje suformavo 1,35 ha ploto žemės sklypą grąžinimui natūra. Visiems trims pretendentams, tame tarpe ir J. S., pateikus prašymą šį žemės sklypą grąžinti lygiomis dalimis, t. y. po 0,45 ha, procedūrą užtruko iki 2009 m., kuomet pakoregavus valstybinės reikšmės miško ribas šios žemės sklypo plotas padidėjo iki 1,8502 ha, t. y. kiekvienam pretendentui tektu po 0,6167 ha. Kadangi J. S. neatkurta nuosavybės teisės dalis buvo tik 0,45 ha, šios žemės buvo per mažai, jog būtų galima atkurti nuosavybės teises lygiomis dalimis į permatuotą grąžinamą žemės sklypą. Teismui pateiktos medžiagos duomenys taip pat patvirtina, kad kol vyko valstybinės reikšmės miško ploto patikslinimo įteisinimas, J. S. 2006-09-04 kreipėsi į Utenos rajono žemėtvarkos skyrių dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kitoje vietoje.  Buvo parengtos Utenos apskrities viršininko išvados dėl 2,5395 ha žemės ploto ( 0,45 ha žemės palikta nuosavybės teisių atkūrimui į anksčiau suformuotą 1,35 ha ploto žemės sklypą) ir nuo 2006-09-04 iki 2009-06-30 J. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,4395 ha valstybės išperkamos žemės plotą, į 1,10 ha valstybės išperkamos žemės plotą (2008-11-14 Klaipėdos apskrities viršininko sprendimu Nr. 33-11637 atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1703 ha kitos paskirties (namų valdos) žemės sklypą Šilutės mieste), į 0,10 ha žemės plotą (perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują 0,1201 ha kitos paskirties (namų valdos) žemės sklypą Šilutės mieste). 2009-07-14 J. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės ir į 0,3991 ha žemės, grąžinant natūra (duomenys neskelbtini) gatvėje, Utenoje, tenkančią 1,8502 ha žemės sklype. Nuosavybės teisės natūra liko neatkurtos į 0,0509 ha žemės, nes M. S. valdytoje žemėje daugiau laisvos (neužstatytos) žemės nebebuvo. J. S. teismo posėdyje nurodė jau yra atgavęs visą jam nuosavybės teise priklausančią žemę. Pareiškėjas dėl pernelyg ilgai užtrukusios nuosavybės teisių atkūrimo procedūros kaltina R. J. ir E. B.. Tačiau teismui pateiktoje medžiagoje nėra jokių duomenų, kad jo nurodyti asmenys būtų tyčia, nepagrįstai ilgai atstatinėję J. S. nuosavybės teises. Be to, pagal teisės aktus, reglamentuojančius nuosavybės teisių atkūrimą, kai kurių dokumentų, kuriais remiantis priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, parengimas priklauso ir kitų institucijų, o ne vien sprendimą priimančios institucijos kompetencijai. Todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad pati nuosavybės teisės atkūrimo procedūra užtrūko dėl besikeitusių įstatymų, o ne dėl J. S. nurodytų asmenų neteisėtų veiksmų ir tą patvirtina teismui pateiktoje medžiagoje esantys duomenys. Be to, tiek Seimo kontrolierius, tiek ir Nacionalinė žemė tarnyba prie žemės ūkio ministerijos, nagrinėję J. S. skundus dėl žemės atkūrimo klausimų, žemėtvarkos pareigūnų veiksmuose jokių pažeidimų nenustatė. Teismui pateiktos medžiagos duomenys patvirtina ir tai, kad ir pats J. S. keitė savo nuomonę dėl atkuriamos nuosavybės buvimo vietos, dėl ko net du kartus nuosavybės teisių atkūrimo procedūra buvo iš dalies pradedama iš naujo. Esant šioms aplinkybėms teigti, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra buvo vilkinama, nėra pagrindo, kaip ir nėra pagrindo teigti, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūros metu nuo J. S. tyčia buvo slepiami dokumentai. J. S. grįsdamas savo teiginį dėl dokumentų slėpimo skunde nurodo dokumentus, kurie jo manymu, jam per vėlai buvo pateikti. Tačiau iš R. J. – Utenos rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos paaiškinimo matyti, kad apie visus nuosavybės teisių atkūrimo procese priimtus sprendimus, J. S. iš karto buvo informuojamas ir kviečiamas atvykti jų atsiimti, o gavus planus, buvo kviečiamas derinti parengtų sprendimų projektus. Pastaroji nurodė, kad su J. S. buvo bendraujama tiek raštu, tiek žodžiu siekiant jam patarti, paaiškinti galimus teisėtus būdus sprendimo priėmimui. Dokumentai J. S. buvo įteikiami asmeniškai, jis asmeniškai dalyvavo posėdžiuose, kuriuose buvo sprendžiami klausimai susiję su jo prašymo išsprendimu. Kad su J. S. buvo intensyviai bendraujama, patvirtina ir kiti teismui pateiktoje medžiagoje esantys duomenys. O tai, kad J. S. jo skunde nurodyti dokumentai buvo pateikti tik 2009-2010 m. jokiu būdu nepatvirtina fakto, kad dokumentai nuo jo buvo slepiami.  

 Nors J. S. skunde ir teigia apie galimą nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 300 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. buvimą, tačiau teismas, konstatuoja, kad duomenų, patvirtinančių jo nurodomų asmenų ar kitų asmenų kokius nors nusikalstamus veiksmus, pateiktoje medžiagoje nėra. Teismui pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kad J. S. skunde nurodyti neatitikimai, esantys dokumentuose, buvo padaryti tyčia. Taip pat nėra duomenų, kad kas apgaule, savo ar kitų naudai būtų siekęs įgyti ar įgijęs teisę į žemę, į kurią J. S. turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės. Iš aukščiau išdėstytų aplinkybių matyti, kad J. S. natūra pageidavo susigrąžinti 0,45 ha žemės. Jam susigrąžinus dalį – 0,3991 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) gatvėje, Utenoje, liko natūra negrąžinta 0,0509 ha žemės dalis. J. S. teigimu, šiuo metu jam yra grąžinta ir minėta žemės dalis. Iš teismui pateiktoje medžiagoje esančių duomenų matyti, kad 0,0509 ha žemės dalis J. S. nebuvo sugrąžinta tik dėl to, kad M. S. valdytoje žemėje daugiau nebuvo laisvos, neužstatytos žemės, kurią pareiškėjui būtų galima grąžinti natūra.    

Atsižvelgdamas į teismui pateiktos medžiagos duomenis, teismas daro išvadą, kad turimi duomenys nesuteikia jokio pagrindo manyti J. S. minimų bei kitų asmenų veiksmuose esant nusikalstamų veikų požymių, todėl darytina išvada, kad ikiteisminis tyrimas dėl J. S. skunduose nurodomų aplinkybių nepradėtas pagrįstai. O tai, kad Utenos rajono žemėtvarkos skyriaus bei kitų institucijų darbuotojų veiksmai bei priimti sprendimai netenkino pareiškėjo interesų, nėra pagrindas konstatuoti pastarųjų veiksmų neteisėtumą.

Pareiškėjas savo skunde nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios nebūtų buvusios ištirtos prokuroro bei apylinkės teismo. Skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad tiek prokuroro nutarime, tiek ir teisėjos nutartyje, priešingai nei nurodo J. S., yra pilnai, kompetentingai bei išsamiai išanalizuoti ir įvertinti medžiagoje esantys duomenys. Išvados nepradėti ikiteisminį tyrimą pagrįstos remiantis minėtais duomenimis. Todėl Panevėžio prokuratūros prokuroro A. Amparavičiaus 2010-05-10 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal J. S. skundą bei dėl jo priimtą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-07-26 nutartį pripažinti neteisėtais bei nepagrįstais ir juos naikinti skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 102 str. , 442 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a:

            J. S. prašymą atnaujinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-07-26 nutarties apskundimo terminą – tenkinti. J. S. skundą dėl 2010-07-26 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarties panaikinimo atmesti ir palikti galioti 2010-07-26 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartį.

            Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.

Teisėjas                                                                                                           Tomas Zdanavičius