Administracinė byla Nr. eAS-1336-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04872-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 9 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojų profesinei sąjungai dėl nesutikimo skirti tarnybinę nuobaudą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame prašo pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – ir atsakovas) 2015 m. rugsėjo 29 d. rašte Nr. 2015/15 „Dėl siūlomos tarnybinės nuobaudos D. D.“ išreikštą nesutikimą skirti D. D. tarnybinę nuobaudą (toliau – ir  Raštas Nr. 2015/15) neteisėtu ir jį panaikinti. Pareiškėjas skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti ginčijamo Rašto Nr.2015/15 galiojimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Pareiškėjas prašymą motyvavo tuo, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali sueiti tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 9 d. nutartimi pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pateiktą išaiškinimą, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė yra teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės siekia, kad nebūtų apribota galimybė skirti tarnybinę nuobaudą per Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą, t. y. kad būtų sustabdyta tarnybinės nuobaudos skyrimo termino eiga. Teismas pažymėjo, kad nei nuobaudos skyrimo terminą reglamentuojanti Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis, nei Administracinių bylų teisenos įstatymas teismui nesuteikia funkcijos stabdyti terminų, numatytų Valstybės tarnybos įstatyme, eigą. Dėl ginčo nagrinėjimo teisme įskaitymo į termino skirti nuobaudą eigą teismas galės pasisakyti spręsdamas bylą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo, jeigu joje bus iškeltas termino skirti nuobaudą praleidimo klausimas. Remdamasis šiais motyvais, teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.).

III.

Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atskirajame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 9 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkinti.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į prašymo esmę ir nepagrįstai netaikė byloje reikalavimo užtikrinimo priemonių. Pareiškėjas akcentavo, kad termino skirti tarnybinę nuobaudą ir šio termino pratęsimo galimybių klausimas yra esminis sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių šioje byloje taikymo – t. y. svarbu nustatyti, ar šio ginčo nagrinėjimas neatims iš pareiškėjo teisės ir galimybės Rašto Nr.2015/15 panaikinimo atveju skirti tarnybinę  nuobaudą. Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis nustato du naikinamuosius terminus, per kuriuos turi būti skirta tarnybinė nuobauda: 1 mėnesio terminą nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos (į šį terminą neįskaitomas laikas, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos) ir 6 mėnesių terminą nuo pažeidimo padarymo dienos. Valstybės tarnybos įstatyme nenumatyta, kad profesinės sąjungos nesutikimo skirti tarnybinę nuobaudą teisėtumo klausimo sprendimas yra pagrindas pratęsti numatytus terminus. Atitinkamai vertinama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Pareiškėjo teigimu, susidaro situacija, kai neteisėtas aktas užkerta kelią palankaus pareiškėjui teismo sprendimo įvykdymui, daro jį iš esmės neįmanomu, todėl teismas turėtų laikinai, iki sprendimo įsiteisėjimo, stabdyti profesinės sąjungos nesutikimą skirti tarnybinę nuobaudą. Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, darbdavys turėtų galimybę skirti tarnybinę nuobaudą nepraleisdamas įstatyme įtvirtintų tokios nuobaudos skyrimo terminų, nes per nustatytą terminą nebūtų gavęs galiojančio profesinės sąjungos nesutikimo. Pareiškėjas, remdamasis nurodytais argumentais, taip pat teigdamas, jog skundas yra pagrįstas prima facie įrodymais, mano, jog prašymas byloje taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojų profesinės sąjungos Rašto Nr.2015/15, kuriame išreikštas profesinės sąjungos nesutikimas skirti D. D. tarnybinę nuobaudą, galiojimą yra pagrįstas ir turėtų būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskirasis skundas paduotas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 9 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojų profesinės sąjungos 2015 m. rugsėjo 29 d. rašto Nr. 2015/15, kuriame išreikštas nesutikimas skirti D. D. tarnybinę nuobaudą, galiojimą.

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. AS143-832/2011, AS-1035-662/2015, AS-1028-662/2015, eAS-1057-502/2015, AS-1231-624/2015 ir kt.). Taigi, prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo gali būti tenkinami tik tuo atveju, jei jie yra tiesiogiai susiję su pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ir yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Be to, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. AS6-496/2006, AS15-622/2006, AS143-612/2010, AS146-310/2011, AS552-207/2014 ir kt.).

Pareiškėjas inicijavo šią administracinę bylą skunde prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojų profesinės sąjungos 2015 m. rugsėjo 29 d. raštą Nr. 2015/15, kuriame išreikštas nesutikimas skirti D. D. tarnybinę nuobaudą. Pareiškėjas skunde taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir laikinai (iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo) sustabdyti minėto akto galiojimą. Pagrindinis argumentas, kuriuo pareiškėjas grindžia  prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra tas, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus įstatyme numatytus atvejus, kuomet tarnybinę nuobaudą galima skirti per 3 metus nuo nusižengimo padarymo dienos. Pareiškėjo teigimu, byloje netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir laikinai nesustabdžius Rašto Nr. 2015/15 galiojimo, šio akto panaikinimas gali neturėti prasmės, nes praėjus 6 mėnesiams nuo tarnybinio pažeidimo padarymo dienos, pareiškėjas praras teisę paskirti tarnybinę nuobaudą D. D. Kaip matyti iš pareiškėjo argumentų, kuriais jis grindžia prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjas iš esmės siekia užtikrinimo, kad  kilus  administraciniam ginčui dėl profesinės sąjungos nesutikimo skirti tarnybinę nuobaudą teisėtumo, nepasibaigtų Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatytas tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas.

Terminų skirti tarnybinę nuobaudą skaičiavimo klausimai yra susiję su bylos nagrinėjimu iš esmės. Nagrinėjant prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo  ar šiuo klausimu paduotą atskirąjį skundą  dėl ginčo esmės  nepasisakoma. Todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentų, susijusių su terminų skirti tarnybinę nuobaudą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnį skaičiavimu.

             Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad taikant reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti siekiama būtent tų ir tik tų tikslų, kurie nurodyti ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų negalimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad įrodymus, pagrindžiančius, jog reikalavimo užtikrinimo  priemonių taikymas ABTĮ 71 straipsnyje nustatytais tikslais yra būtinas tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Įvertinusi atskirojo skundo argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, kad jais iš esmės siekiama pareiškėjo pasiūlytu būdu išreikšto užtikrinimo, kad administracinėje byloje vykstant ginčo dėl atsakovo Rašto Nr. 2015/15 procesui nepasibaigtų Valstybės tarnybos įstatyme numatytas tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas, t. y. pareiškėjo atskirojo skundo argumentai yra susiję su inicijuotos administracinės bylos nagrinėjimo terminais, o ne su teismo sprendimo vykdymo užtikrinimu.  Pažymėtina, kad nepriklausomai nuo to, ar teismas dėl pareiškėjo skundo priimtų pareiškėjui palankų sprendimą (panaikintų Raštą Nr. 2015/15) ar nepalankų (paliktų Raštą Nr. 2015/15 galioti), šio konkretaus ginčo atveju jokie teismo sprendimo vykdymo  veiksmai neturėtų būti atliekami (patenkinus pareiškėjo skundą ir panaikinus Raštą Nr. 2015/15, jis netektų galios nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; atmetus pareiškėjo skundą, Raštas Nr. 2015/15 liktų galioti). Taigi pareiškėjo argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo šiuo atveju išeina už ribų, kurias apibrėžia ABTĮ 71 straipsnyje įtvirtinti reikalavimo užtikrinimo priemonės tikslai. Todėl tenkinti  pareiškėjo atskirąjį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė