Baudžiamoji byla Nr. 1A-217-654/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-16769-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.4.; 1.1.4.5.1.; 1.2.4.1.1.; 1.2.14.1.2.2.; 2.4.6.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Virginijos Liudvinavičienės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Žimkienės,

sekretoriaujant Jūratei Urbaitienei,

dalyvaujant prokurorui Giedriui Tarasevičiui,

nuteistajam A. Š. ir jo gynėjui advokatui Arūnui Šalkauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl 2017 m. gruodžio 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 5 dalį, 178 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Tuo pačiu nuosprendžiu jis pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 187 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Taip pat jis pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 135 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir A. Š. paskirta galutinė subendrinta 4 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmę įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015 m. gruodžio 14 d. 13.20 val. iki 2015 m. gruodžio 15 d. 16.45 val.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. A. Š. nuteistas už tai, kad sukurstė, o Ž. P. įvykdė, svetimo turto pagrobimą, įsibraunant į patalpas, o būtent: A. Š., veikdamas tiesiogine tyčia, 2015 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje, Vilniaus mieste, parodęs, kur yra UAB „A“ patalpos, pasakęs įėjimo į pastatą durų kodą, susitarė su Ž. P., kad šis iš minėtų patalpų pagrobs jame esantį seifą. Sukurstytas A. Š., pasinaudodamas pastarojo nurodytu kodu, veikdamas tiesiogine tyčia, 2015 m. rugpjūčio 28 d. Ž. P. pateko į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur užlipęs į trečią aukštą, apie 04.38 val., išlaužė užrakintas UAB „A“ patalpų duris, kurių vertė 170 eurų, įsibrovė į tas patalpas, ir pagrobė minėtai bendrovei priklausančio turto, kurio vertė – 330 eurų: seifą – 150 eurų vertės, jame buvusius 4 UAB „A“ įmonei priklausančius antspaudus – bendrai 120 eurų vertės, 4 UAB „A“ priklausančias „Citadele“ banko korteles – bendros 20 eurų vertės, buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės bylos išrašą iš Registrų centro – 20 eurų vertės, buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės bylos išrašą iš Registrų centro – 20 eurų vertės, įmonės UAB „B“ pirkimo pardavimo sutartį, įmonės UAB „T“ pirkimo pardavimo sutartį ir įmonės UAB „F“ pirkimo pardavimo sutartį. Šiais veiksmais A. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, o Ž. P. - BK 178 straipsnio 2 dalyje.

1.1. Taip pat A. Š. nuteistas už tai, kad sukurstė, o Ž. P. įvykdė, didelės vertės svetimą turtą sunaikinimą visuotinai pavojingu būdu, o būtent: A. Š., veikdamas tiesiogine tyčia, 2015 m. rugsėjo mėn. viduryje, Vilniaus mieste, susitarė su Ž. P., kad šis už 300 eurų piniginį atlygį padegs S. Š. naudojamą automobilį „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Sukurstytas A. Š., pažadėjus pastarajam už sudeginimą 300 eurų atlygį, veikdamas iš savanaudiškų paskatų, tiesiogine tyčia, Ž. P. 2015 m. rugsėjo 25 d., apie 02.10 val., su savimi bakelyje atsineštu benzinu tyčia apipylė ir padegė namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, stovėjusį 37 311,07 eurų vertės minėtą automobilį, priklausantį UAB „N“, kuris (automobilis) nepataisomai sudegė. Tokiu būdu A. Š. sukurstė visuotinai pavojingu būdu sunaikinti didelės vertės svetimą turtą, o Ž. P. pavojingu būdu sunaikino didelės vertės svetimą turtą. Šiais veiksmais A. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą 24 straipsnio 5 dalyje ir 187 straipsnio2 dalyje, o Ž. P. – BK 187 straipsnio 2 dalyje.

1.2.Be to, A. Š. nuteistas už tai, kad sukurstė, o Ž. P. ir D. L., veikdami bendrininkų grupe tarpusavyje, o Ž. P. taip pat bendrininkaudamas ir su A. Š., padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent: A. Š., veikdamas tiesiogine tyčia, 2015 m. spalio mėn. pradžioje, Vilniaus mieste, susitarė su Ž. P., kad šis, nusikalstamos veikos įvykdymui pasitelkęs dar vieną asmenį, už 500 eurų piniginį atlygį sužalos S. Š., jį subadydamas. Sukurstytas A. Š., šiai nusikalstamai veikai įvykdyti Ž. P. pasitelkė D. L., po ko abu, veikdami tiesiogine tyčia, iš savanaudiškų paskatų, 2015 m. spalio 15 d., apie 07.30 val., įsibrovė į namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje kiemą, kur sulaukę iš minėto namo išeinančio S. Š. abu nusivijo jį iki tuo pačiu adresu esančio garažo, kuriame, turėdami tikslą fiziškai sužaloti S. Š., D. L. jį užpuolė, Ž. P. laikė garažo vartus, kad šie neužsidarytų, o, pamatęs, kad S. Š. priešinasi D. L., siekdamas besipriešinantį asmenį paveikti psichologiškai, tą pasipriešinimą palaužti bei palengvinti nusikalstamų tikslų realizavimą, Ž. P. pribėgo prie S. Š., prirėmė jam prie gerklės su savimi atsineštą peilį, o D. L. tuo metu iš anksto su savimi atsineštu kryžminiu atsuktuvu sudavė S. Š. ne mažiau kaip 5 (penkis) smūgius į nugarą širdies srityje, ne mažiau vienu iš jų kiaurai pradurdamas krūtinplėvę bei tokiu būdu padarydamas S. Š. sunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais A. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 135 straipsnio 1 dalyje, o Ž. P. ir D. L. – BK 135 straipsnio 1 dalyje.

2. Apeliacinio skundo argumentai

2. Skundu A. Š. (toliau ir – apeliantas) prašo pakeisti 2017 m. gruodžio 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir išteisinti jį pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį bei 24 straipsnio 5 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį paskirti jam su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
1. Skunde teigia, kad jis buvo nepagrįstai nuteistas už tai, kad sukurstė Ž. P. iš UAB „A“ patalpų pagrobti šios įmonės seifą ir pasakė įėjimo į pastatą kodą. Apkaltinamasis nuosprendis dėl šio nusikaltimo yra grindžiamas tik kito nuteistojo Ž. P. parodymais. Aplinkybės, kad A. Š. anksčiau dirbo šioje įmonėje ir šiame pastate, jam buvo žinomas durų užrakto kodas, nėra tiesioginiai įrodymai, kurie patvirtintų, kad jis kokiu nors būdu prisidėjo prie šio nusikaltimo. Iš Ž. P. parodymų matyti, kad pagrobtas seifas A. Š. nebuvo atneštas, A. Š. nebuvo suinteresuotas gauti tai, kas buvo seife. Nustatyta, kad iš anksto buvo žinoma, kad seife pinigų nėra. Nesant visų subjektyviosios nusikaltimo sudėties požymių negalima teigti, kad A. Š. yra šio nusikaltimo padarymo bendrininkas. Teismas privalėjo įvertinti visus byloje surinktus įrodymus bendrininkavimui patvirtinti ir nustatyti tikslą, kad A. Š. norėjo, jog seifas būtų pagrobtas. Nustatyta, kad UAB „A“ vadovas A. Ž. turėjo pagrindą apkalbėti A. Š., nes tarp jų anksčiau buvo kilusi konfliktinė situacija. A. Ž. parodymai byloje nėra tiesioginiai A. Š. kaltės įrodymai, dėl savo objektyvumo jie kelia abejones. Kitais įrodymais nuteistojo Ž. P. parodymai nėra patvirtinti, nes jo nurodytos įsilaužimo aplinkybės skiriasi nuo faktinių aplinkybių (tvirtina, kad duris išlaužė peiliu, o iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad duryse šalia rankenos buvo pramušta skylė, kas paneigia nurodytą įsilaužimo būdą). Galima teigti, kad Ž. P., tikėdamasis lengvesnės bausmės, dėl šio nusikaltimo padarymo apkalbėjo tiek save, tiek apeliantą. Įsilaužimo įrankis ir pagrobtas seifas surasti nebuvo. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.
2. Apeliantas nurodė, kad teismas neteisingai kvalifikavo jo veiksmus pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nustatant nusikalstamo sumanymo turinį negalima apsiriboti pirmine jo forma, reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius, būtina nustatyti ir subjektyviuosius jos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma ir visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).
3. Teismas neteisingai konstatavo, kad tarp A. Š. ir D. L. buvo koks nors susitarimas. Susitarimas buvo tik tarp apelianto ir Ž. P. bei apėmė tik nukentėjusiojo S. Š. pagąsdinimą peiliu įduriant į koją. Pagal tokius kūno sužalojimus šie veiksmai yra vertinami tik kaip fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas. Susitarimas tarp Ž. P. ir D. L. įvyko vėliau ir apeliantui nedalyvaujant bei nieko apie tokį susitarimą nežinant. Svarbu, kad įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Z. P. ir D. L. susitarimo veikti bendrai atveju tai jau yra visiškai kita bendrininkų grupė. Bendra bendrininkų grupė su A. Š. būtų tik tada, jei D. L. nebūtų padaręs vykdytojo eksceso, tai yra neperžengtų bendrininkų susitarimo ribų. Šis peržengimas pasireiškė tuo, kad bandydamas išvengti sulaikymo, kai S. Š. jį sugriebė, D. L. atsineštu atsuktuvu pradėjo badyti jį į nugarą ir nesunkiai sužalojo nukentėjusiojo sveikatą. Įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Šiuo atveju D. L., nebūdamas apelianto ir Ž. P. susitarimo bendrininku, tačiau būdamas bendrininku susitarime su Ž. P., veikė peržengdamas iš anksto aptartas susitarimo ribas, kadangi jo smurtiniai veiksmai buvo nukreipti ne į tai, kad pagąsdintų S. Š., bet kad išvengtų savo sulaikymo.
4. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24 ar 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Šiuo atveju to nebuvo, nes D. L. nebuvo A. Š. ir Ž. P. susitarimo dalyvių. Jis buvo susitarime su Ž. P. ir peržengė susitarimo ribas, tuo padarydamas vykdytojo ekscesą, už kurį apeliantas negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
4. Teismo posėdyje nuteistasis ir nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

3. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija nusikalstamų veikų kvalifikavimą ir mano, kad teismo buvo nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 178 straipsnio 2 dalį bei 24 straipsnio 5 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį.

Dėl įsibrovimo į UAB „A“ patalpas ir svetimo turo pagrobimo.

6. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme A. Š. nepripažino sukurstęs Ž. P. padaryti nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Teismas pagrįstai vadovavosi nuteistojo Ž. P. parodymais, kuriuose jis prisipažino kaltu, davė išsamius paaiškinimus, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs ir juos patvirtino kiti byloje surinkti duomenys. Apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl vagystės iš patalpų, A. Š. parodymus vertino kritiškai. Nustatė, kad dėl jam negrąžintos skolos jis turėjo tikslą pakenkti A. Ž., ką patvirtino ir pats nuteistasis. Iš byloje surinktų duomenų visumos teismas darė išvadą, kad norėdamas pakenkti A. Ž., A. Š. kreipėsi į Ž. P., kad šis įsibrautų į A. Ž. vadovaujamos įmonės patalpas ir pagrobtų seifą. Tai patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas. Jame užfiksuota, kad 3 aukšto kodinės durys yra nepažeistos, o koridoriaus duryse į ofiso patalpas yra pramušta skylė, rastas pravertas langas ir avalynės pėdsakas. Įvykio detales atitinka Ž. P. paaiškinimai, kuriuose taip pat nurodyta, kad nuteistasis pats seifo nebūtų grobęs, nes jam jokių įmonės dokumentų nereikėjo, nieko nei apie ofisą, nei apie seifą nežinojo, viską darė A. Š. prašymu. Teismas teisingai nustatė, kad Ž. P. neturėjo jokio suinteresuotumo pakenkti A. Ž., su kuriuo jo nesiejo jokie santykiai ir kurio jis netgi nepažinojo. Tuo tarpu A. Š. turėjo priežastį pakenkti buvusiai įmonei, kuri neva su juo neatsiskaitė.
1. Apeliaciniame skunde A. Š. nurodė, kad aplinkybės, jog jis anksčiau dirbo UAB „A“ ir žinojo durų kodą, nėra tiesioginiai įrodymai patvirtinantys, kad jis prisidėjo prie nusikaltimo. Iš ties šios aplinkybės nėra tiesioginiai įrodymai, tačiau vertinant jas kitų aplinkybių kontekste, jos pagrindžia A. Š. kaltę. Apylinkės teismas nustatė, kad Ž. P. UAB „A“ ofise iki įvykio net nesilankė ir kol A. Š. jo nenuvežė, net nežinojo, kur yra ofisas. Šarvuotos durys nebuvo apgadintos, nes Ž. P. žinojo jų kodą, kurį jam buvo pasakęs A. Š., nes anksčiau dirbo įmonėje ir jį žinojo.
2. Skunde teigiama, kad A. Š. nebuvo suinteresuotas tuo, kas buvo pagrobtame seife. Tačiau apklaustas nuteistasis Ž. P. nurodė priešingai. Jis teigė, kad A. Š. paprašė pagrobti būtent mažąjį seifą dėl jame esančių reikšmingų dokumentų. Kaip minėta, Ž. P. neturėjo jokio motyvo savo iniciatyva laužtis į nežinomas įmonės patalpas ir grobti seifą, kuriame jam nėra nieko vertingo.
3. Apelianto manymu kitais įrodymais nuteistojo Ž. P. parodymai nėra patvirtinti, nes jo nurodytos įsilaužimo aplinkybės skiriasi nuo faktinių aplinkybių. Pabrėžia, kad duodamas parodymus Ž. P. tvirtino, jog duris išlaužė peiliu, o iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad duryse šalia rankenos buvo pramušta skylė. Priimdamas sprendimą apylinkės teismas vadovavosi A. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose jis paaiškino, kad sutikus Ž. P. pastarasis jam pasakė, kad buvo įlindęs į ofisą ir nurodė, kad prapjovė duryse skylę (t. 4, b. l. 154-156). Tai, kad duodamas paaiškinimus Ž. P. nenurodė, kad peiliu išpjovė skylę duryse, nedaro jo parodymų neatitinkančių kitoms faktinėms aplinkybėms. Šios detalės nepatikslinimas nepaneigia kitų įrodymų byloje bei nepanaikina A. Š. kaltės įrodymų.
7. A. Š. kaltę sukurstant Ž. P. įsilaužti į UAB „A“ patalpas ir pagrobti seifą patvirtina tai, jog A. Š. kitiems nusikaltimams daryti taip pat kreipdavosi į Ž. P., kuris už pažadėtą atlygį vykdydavo jo nurodymus. Ir šiuo atveju Ž. P. elgėsi pagal A. Š. jam paskirtą užduotį.

Dėl BK 24 straipsnio 5 dalies ir  135 straipsnio 1 dalies taikymo.

8. Apeliaciniame skunde A. Š. nesutiko su skundžiamo teismo sprendimo motyvais, kurių pagrindu jis pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį. Apylinkės teismas nurodė, kad A. Š. prisipažino sukurstęs kitus nuteistuosius sumušti S. Š., tačiau neigė siekęs tokių pasekmių, kurios kilo. Apylinkės teismas sprendė klausimą dėl vykdytojo eksceso ir nustatęs, kad nuteistųjų susitarimo turinys nebuvo konkretus, vykdytojo eksceso byloje nenustatė. Apylinkės teismas tinkamai atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes bei įvertino reikšmingus įrodymus byloje. Teisėjų kolegija visiškai pritaria apylinkės teismo pozicijai ir argumentams, kurių pagrindu A. Š. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 135 straipsnio 1 dalį.
9. Byloje tinkamai inkriminuota, kad D. L. ir Ž. P. veikdami bendrininkų grupėje ir bendrininkaudami su A. Š. sunkiai sutrikdė S. Š. sveikatą. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju) (BK 24 straipsnio 3 dalis). Pagal baudžiamąjį įstatymą ir teismų praktiką, nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat nustačius, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, yra laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai.
10. Pagal BK 24 straipsnio 5 dalį kurstytojas yra tas, kas palenkia kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką. Kurstymas visada yra konkretus. Kurstytojas suvokia, kokį nusikaltimą padaryti kursto kitą asmenį. Kurstytojas palenkia kitą asmenį daryti konkretų nusikaltimą, esant apibrėžtai tiesioginei tyčiai (pvz. nužudymą), arba vieną iš vienarūšių nusikaltimų, esant neapibrėžtai tiesioginei tyčiai (pvz., sukelti bet kokius sveikatos sutrikdymus ar juos sukelti kaip sveikatos sutrikdymus ir taip atimti gyvybę). Taigi kurstymas padaromas tik tiesiogine tyčia.
11. Baudžiamasis įstatymas numato, kad visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Vykdytojo ekscesas yra bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas padaro tokius veiksmus, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio ir sudaro kvalifikuotą to nusikaltimo rūšį, arba kai jis padaro dar kokį nors kitą nusikaltimą, dėl kurio su kitais bendrininkais nebuvo susitarta. Nustatant, ar buvo ekscesas, ar ne, reikėtų vadovautis dviem kriterijais: pirma, koks buvo bendrininkų susitarimas ir ar jis buvo tiksliai apibrėžtas, ir antras kriterijus – jei susitarimas nebuvo tiksliai apibrėžtas, reikia nustatyti, ar vykdytojo veiksmai buvo tikėtini kitiems bendrininkams. Apylinkės teismas nustatė, jog nuteistųjų Ž. P. ir D. L. veiksmai nebuvo iš anksto išsamiai suderinti, buvo nukreipti prieš tą patį nukentėjusįjį, turint tikslą jam sutrikdyti sveikatą. Nuteistieji, kėsindamiesi į nukentėjusiojo sveikatą, turėjo tikėtis, kad nukentėjusysis nestovės ir nelauks, kol jie sulaužys jam koją ar ją subadys peiliu, o sulauks nukentėjusiojo pasipriešinimo. Jie galėjo ir turėjo numatyti, kad nukentėjusysis pasipriešins ir viskas gali pakrypti kitaip nei jie tikisi. Jie turėjo suvokti, kad nukentėjusiajam pasipriešinus, gali nepavykti atlikti planuotų veiksmų arba jie gali viršyti nustatytas ribas.
12. Skunde nurodyta, kad tarp A. Š. ir D. L. nebuvo jokio susitarimo, o A. Š. susitarimas su Ž. P. apėmė tik nukentėjusiojo S. Š. pagąsdinimą į koją įduriant peiliu. Apelianto manymu toks kūno sužalojimas vertinamas tik kaip fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas.
1. Nuteistųjų A. Š. ir Ž. P. parodymai dėl susitarto sužalojimo mechanizmo ir padarinių ribų išsiskyrė. A. Š. tvirtino, kad prašė Ž. P. tik pagąsdinti S. Š. ir sumušti jį smūgiuojant jam į kojas (ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs, kad reikia sumušti taip, kad nebepaeitų (t. 4, b. l. 156). Ž. P. teigė, kad A. Š. paprašė sulaužyti S. Š. koją, tačiau Ž. P. pasakius, kad tai gali būti sudėtinga ir verčiau koją perdurti, A. Š. sutiko ir nurodė elgtis savo nuožiūra, kaip pačiam Ž. P. atrodė lengviau ir geriau. Pasirinktą sužalojimo būdą patvirtina liudytojo S. S. parodymai. Liudytojas teigė, kad Ž. P. nurodęs „Šefo“ (A. Š.) užsakymą sužaloti verslininką subadant jam kojas. Apklausiamas nuteistasis D. L. taip pat patvirtino, kad Ž. P. jam nurodė, kad nukentėjusysis turi būti sužalotas perduriant jam kojas. Nenurodė, kuri koja turi būti perdurta ir nepaaiškino kaip ji turėtų būti perdurta.
2. Sveikatos sutrikdymo nusikaltimo kriminalizavimas yra specifinis, kadangi baudžiamasis įstatymas diferencijuoja atsakomybę pagal sveikatos sutrikdymo mastą. BK yra numatyta atsakomybė už nežymų, nesunkų ir sunkų sveikatos sutrikdymą. Sveikatos sutrikdymo mastas yra nustatomas pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles, kuriose nurodyti sveikatos sužalojimai ir jų sunkumo įvertinimas. Akivaizdu, kad nuteistieji neaptarinėjo, kokius sužalojimus jie padarys nukentėjusiajam ir kokio sunkumo sveikatos sutrikdymą tai sukels, o galėjo sukelti labai įvairaus masto padarinius. Kojos perdūrimo atveju bei jos sulaužymo atveju gali kilti ir sunkūs padariniai. Tai pažymėjo ir apylinkės teismas. Nuteistųjų teiginys, kad buvo siekiama švelnesnių padarinių nei kilo, yra nepagrįstas, nes jie ketino sužaloti S. Š. traumuodami jo kojas, o tai galėjo sukelti sunkų sveikatos sutrikdymą. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.12. punkte nurodyta, aortos, bendrosios, vidinės ar išorinės miego arterijų, poraktinės, pažastinės, žasto, bendrosios, vidinės ar išorinės klubo, šlaunies, jos giliosios šakos kamieno ar pakinklio arterijų arba jas atitinkančių venų sužalojimas laikytini sunkiu sveikatos sutrikdymu. Sunkiu sveikatos sutrikdymu taip pat laikytinas 6.6.13. punkte nurodytas atviras žastikaulio, šlaunikaulio ar blauzdikaulio kūnų lūžis arba uždari kurių nors dviejų iš nurodytų kaulų kūnų arba žastikaulio ar šlaunikaulio kaklo lūžiai. Taigi A. Š. sutikus su Ž. P. pasiūlytu nusikalstamos veikos įgyvendinimo būdu, t. y. traumuojančiai veikiant S. Š. kojas, buvo bendrai susitarta daryti nusikalstamą veiką, kurios metu gali kilti ir sunkūs padariniai. D. L. sudavus S. Š. smūgius pastarajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, tai yra nors buvo sužalotos kitos nukentėjusiojo kūno vietos, tačiau kilusios pasekmės buvo nuteistųjų siekiamo sunkumo.
3. Nagrinėjant šį skundo argumentą svarbi ir subjektyvioji pusė. Kaip minėta, nuteistieji savo ketinimų nedetalizavo iki konkretaus masto sveikatos sutrikdymo. Tai rodo juos veikus neapibrėžta tyčia, t. y. jiems nebuvo svarbu, kokios pasekmės gali kilti ir jiems priimtinos bei siekiamos buvo bet kokio sveikatos sutrikdymo sunkumo pasekmės. Skunde nurodytas vykdytojo ekscesas yra nepagrįstas ir negali būti taikomas šioje byloje, nes buvo susitarta daryti sveikatos sutrikdymą, kuris gali sukelti sunkius padarinius, kurie veikos padarymo metu ir kilo. Vykdytojai neperžengė sutartų ribų (sunkus sveikatos sutrikdymas), tiesiog nukrypo nuo sutarto sužalojimo vietos, bet padariniai buvo tokie, kurie galėjo kilti ir perdūrus nukentėjusiajam koją. Esant neapibrėžtai tyčiai nuteistųjų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal kilusias pasekmes.
4. Skunde teigiama, kad D. L. padarė vykdytojo ekscesą, kuris pasireiškė tuo, kad bandydamas išvengti sulaikymo į nugarą badė jį sugriebusį S. Š.. Todėl būdamas bendrininkų susitarime su Ž. P., D. L. veikė peržengdamas iš anksto aptartas ribas, o jo smurtiniai veiksmai buvo nukreipti ne į S. Š. gąsdinimą, bet į sulaikymo išvengimą. Tam prieštarauja byloje esantys duomenys. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis S. Š. nurodė, kad pribėgęs D. L. jį apglėbė ir jie pradėjo grumtis, nukentėjusysis bandė jį stumti nuo savęs, po to pajuto skausmą nugaroje ir abu nuteistieji pasišalino. Ikiteisminio tyrimo metu S. Š. paaiškino, kad įbėgęs į garažą D. L. pradėjo jį mušti kietu daiktu per galvą. Jis gindamasis sugriebė rankomis D. L. už drabužių ir stūmė jį, daužė jį nugara į spintą. Kiek jam buvo suduota smūgių ir į kurias kūno vietas, tiksliai nurodyti negali, tačiau per galvą jam buvo suduota ne mažiau kaip tris kartus. S. Š. tvirtino, kad grumtynių metu D. L. tęsė puolimą, o ne gynėsi nuo nukentėjusiojo. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jis nebandė sulaikyti nuteistųjų, kad šie negalėtų pabėgti, neatliko veiksmų, kuriais butų suvaržęs jų atsitraukimo galimybę. Nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir liudytoja apklausta jo sutuoktinė J. V.. Duodamas parodymus nuteistasis D. L. paaiškino, kad susirėmimo metu dūrė nukentėjusiajam kažkiek kartų, norėjo pataikyti į koją, bet nepavyko. Bandė durti į koją, bet nukentėjusysis jį apsikabino ir pasilenkė, tada dūrė į nugarą. Nesuprato, kodėl dūrė nukentėjusiajam. Turbūt todėl, kad norėjo pabėgti iš garažo. Po to pribėgo Ž. P. ir jie pasišalino. Šie duomenys taip pat neatskleidžia, kad D. L. buvo grėsmė, kad jį sulaikys ir dūrė siekdamas išvengti sulaikymo. Pats nuteistasis teisme pripažino, kad pats nesuprato, kodėl nepavykus durti į koją, subadė nukentėjusiojo nugarą.
13. Skunde nurodyta, kad Ž. P. ir D. L. susitarimo veikti atveju jie sudarė visai kitą bendrininkų grupę, nei buvo tarp A. Š. ir Ž. P.. Su šiuo skundo argumentu kolegija nesutinka, nes visi nuteistieji buvo bendrininkai, nors skyrėsi bendrininkų rūšys. BK 24 straipsnis bendrininkų rūšis, o BK 25 straipsnis nustato bendrininkavimo formas. Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas. Ž. P. ir D. L. buvo bendravykdytojai, o A. Š. buvo kurstytojas, ir jie trise veikė bendrininkų grupėje, kuri viso veikos padarymo metu, išliko nepakitusi.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a :

nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija:

Virginija Liudvinavičienė

Alenas Piesliakas

Nijolė Žimkienė