Administracinė byla Nr. A-583-556/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04726-2015-0
Procesinio sprendimo kategorija 27.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 24 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens V. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos ,,Demokratijos plėtros fondas“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. M., E. E., G. S. dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas viešoji įstaiga ,,Demokratijos plėtros fondas“ (toliau – ir pareiškėjas, VšĮ ,,Demokratijos plėtros fondas“) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–9), kurį patikslino (I t., b. l. 59–68), prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. SPR-70: 1) 3 punktą, kuriame Žurnalistų etikos inspektorius pripažino V. M. skundą dėl publikacijose „Paaiškėjo, kad patyręs (duomenys neskelbtini)“ („Valstybė“, 2015 m. gegužė, Nr. 5/97), „Lietuvos kapitalistai mokesčiams sako griežtą „Ne“, o komunizmui – „Taip“ („Valstybė“, 2015 m. gegužė, Nr. 5/97) ir „Zenonas saugo dzimakraciją, o jį – nomenklatūros matrica“ („Valstybė“, 2015 m. gegužė, Nr. 5/97) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu; 2) 4 punktą, kuriame Žurnalistų etikos inspektorius įspėjo viešosios informacijos rengėją (skleidėją) VšĮ „Demokratijos plėtros fondas“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies pažeidimo publikacijoje „Lietuvos kapitalistai mokesčiams sako griežtą „Ne“, o komunizmui – „Taip“ („Valstybė“, 2015 m. gegužė, Nr. 5/97); 3) 5 punktą, kuriame Žurnalistų etikos inspektorius reikalauja, kad viešosios informacijos skleidėjas VšĮ „Demokratijos plėtros fondas“ nustatyta tvarka paneigtų publikacijoje „Lietuvos kapitalistai mokesčiams sako griežtą „Ne“, o komunizmui – „Taip“ („Valstybė“, 2015 m. gegužė, Nr. 5/97) paskelbtą V. M. garbę ir orumą žeminančią informaciją apie tai, kad V. M. nesumokėjo 600 tūkst. eurų siekiančių mokesčių, arba sudarytų jam galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamo sprendimo dalys nepagrįstos ir neteisėtos, nes Žurnalistų etikos inspektorius neteisingai vertino, jog publikacijoje „Lietuvos kapitalistai mokesčiams sako griežtą „Ne“, o komunizmui – „Taip“ („Valstybė“, 2015 m. gegužė, Nr. 5/97) (toliau – ir Publikacija) buvo paskelbta V. M. garbę ir orumą žeminanti informacija, jog jis nesumokėjo 600 tūkst. eurų siekiančių mokesčių ir buvo pažeistos Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas, ir Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies ir 19 straipsnio 2 dalies nuostatos. V. M. 2015 m. gegužės 22 d. skunde Inspektoriui nurodė, jog pagal Publikacijos teiginyje: „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Teiginys) nurodytą informaciją jis kaltinamas 600 tūkst. eurų mokesčių nesumokėjimu. Pareiškėjas nesutinka su Inspektoriaus vertinimu, kad Teiginyje buvo paskleista žinia apie tai, jog V. M. nesumokėjo mokesčių, teigė, kad tai yra nuomonė apie tai, ką galima padaryti, kai nesumoki mokesčių, o šiai nuomonei pagrįsti buvo panaudotas faktas, kad yra žinoma, jog kažkoks asmuo nesumokėjo net 600 tūkst. eurų mokesčių. Pareiškėjas teigė, kad iš pagrindinių temos pastraipų matyti, kad V. M. vietos tekste nėra, vyksta dialogas su skaitytoju apie tai, kokios yra galimybės, kai nesumoki mokesčių ir taip lieka pinigų. Darydamas apibendrinimą dėl Teiginio, Inspektorius jį pagrindė dvejomis aplinkybėmis: pirma, kad šalia teksto su Teiginiu buvo publikuota V. M. nuotrauka, ir antra, kad iš kitų asmenų, matomų nuotraukose, tik V. M. priskirtas visetas paskelbtų duomenų: „rolsroiso“ nusipirkimas (skelbta antrame sakinyje), dalyvavimas televizijos programose (skelbta trečiame sakinyje) ir mero rinkimuose (skelbta ketvirtame sakinyje). Pareiškėjas teigė, kad pagal publikacijos autorių minties seką V. M. galima priskirti tik vieną paskelbtą duomenį – sudalyvavimą mero rinkimuose. Kiti duomenys negali būti priskirti V. M., nes jis nedalyvavo ar beveik nedalyvavo gyvenimo būdo laidose, „rolsroisas“ naudojamas kaip išsireiškimas apibūdinti prabangų automobilį. Pareiškėjo nuomone, vertinant visą straipsnį nei vienoje potemėje nėra įvardijami konkretūs asmenys, o atskleidžiama sistema, kaip ir kodėl ji veikia, aiški publikacijos linija, tikslas, išvados, tačiau Inspektorius nepagrįstai interpretuoja publikacijos turinį išskirdamas V. M. Inspektorius neteisingai vertino skundžiamą Teiginį ir padarė nepagrįstą išvadą, jog žurnale „Valstybė“ buvo paskelbta konstatuojamojo pobūdžio informacija apie tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. nesumokėjo 600 tūkst. eurų siekiančių mokesčių. Pagrindine to priežastimi yra tai, jog darydamas šia išvadą Inspektorius neįvertino viso publikacijos teksto, konteksto, rašymo būdo ir kitų aplinkybių. Neteisinga ir nepagrįsta Inspektoriaus išvada dėl minėto pažeidimo suponavo ir neteisingą bei nepagrįstą išvadą dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir 19 straipsnio 2 dalies pažeidimų. Viešojo asmens kritika, nors ir griežta, kandi, agresyvi ar šokiruojanti, yra leistina. Skundžiamu sprendimu Inspektorius apribojo saviraiškos laisvę, neatsižvelgė į žurnalistų sąžiningumą ir siekį informuoti visuomenę apie svarbią ir aktualią problemą – mokesčių sistemos ydas.
Atsakovas Inspektorius atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 130–135) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo vertinimu, Teiginyje paskelbta informacija (kurioje skelbta vertinamoji (svarstomoji) informacija apie galimus pinigų panaudojimo būdus) suteikia pagrindą atpažinti V. M. kaip asmenį, kuriam priskiriamas 600 tūkst. eurų siekiančių mokesčių nesumokėjimas. Be to, šį pagrindą papildo ir kita ginčo publikacijoje paskelbta informacija (vaizdinė ir rašytinė), visuomenei žinomi faktai apie V. M., viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) paskelbtos ir toliau skelbiamos informacijos apie V. M. turinys ir paaiškinimuose pateikti argumentai. Taigi, Inspektorius, įvertinęs publikacijos tekstą, kontekstą, publikacijos paskelbimo aplinkybes, raiškos stilių, sakinių loginius tarpusavio sąryšius, šalia ginčo teiginio nurodytą informaciją, viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pateiktus paaiškinimus ir įrodymus bei V. M. skunde nurodytą informaciją, konstatavo, kad paskelbta žinia yra apie V. M. Konstatuojant, jog teiginyje paskelbta informacija yra apie konkretų asmenį, nėra būtina, jog tame teiginyje būtų nurodyta to asmens vardas ir pavardė, pakanka, kad pagal nurodytus požymius aplinkiniai atpažintų asmenį, apie kurį paskleistos žinios. Pačiame ginčo teiginyje buvo paskelbti duomenys, kurių visuma skaitytojui asocijuotina tik su V. M.: dalyvavimas mero rinkimuose ir „rolsroiso“ įsigijimas, ypač ginčo publikacijos paskleidimo laikotarpiu. Pareiškėjo nurodyti argumentai vertintini kritiškai, nes: 1) būtent informacija su V. M. duomenimis (vardu, pavarde, atvaizdu, kitais asmens duomenims) paskelbta prie ginčo teiginio; 2) nors publikacijoje konkrečiai įvardyti 8 asmenys, duomenų apie „rolsroiso“ nusipirkimą, dalyvavimą televizijos programose ir mero rinkimuose visetas priskirtinas tik V. M. Inspektorius atsižvelgė į kitas aplinkybes, papildomai įrodančias, kad informacija buvo apie V. M., pavyzdžiui, į aplinkybę, kad V. M. nuolat aštriai kritikuojamas mero rinkimų kontekste, ši aplinkybė buvo nustatyta sprendime vertinant kitus teiginius.
Tretieji suinteresuoti asmenys E. E. ir G. S. atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 126–127) prašė jį tenkinti.
Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad atsakovo nurodyta sąsaja tarp publikacijos teksto ir V. M. nuotraukos yra nelogiška, straipsnis skirtas aukšto intelekto skaitytojui, todėl autoriai neturėjo pagrindo manyti, kad nuotraukos ir tekstas bus taip tiesiogiai siejami. Aplinkybės apie ,,Rolce-Royce“ automobilio nusipirkimą negalima priskirti asmeniškai V. M. Kiti kriterijai, kuriais remdamasis atsakovas priėmė sprendimą, nepriskirtini asmeniškai V. M. Straipsnio autoriai, teigdami, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis kažkoks asmuo nesumokėjo daugiau kaip 600 tūkst. eurų mokesčių, neminėjo ir neskleidė žinios, kad toks asmuo yra V. M.
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. atsiliepimu į skundą (III t. 3, b. l. 21–25) prašė bylą nutraukti, nes pareiškėjas praleido nustatytą 30 dienų skundo padavimo terminą, o teismui konstatavus, kad terminas nepraleistas – atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad faktui, jog paskleista žinia yra apie konkretų asmenį, nustatyti pakanka, jog pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą, kuriame jie paskelbti, aplinkiniai atpažintų asmenį, kaip susijusį su paskleista žinia. Tai, kad Teiginys yra neatsiejamai susijęs su trečiuoju suinteresuotu asmeniu V. M., leidžia identifikuoti aiškiai Teiginyje nurodyti duomenys. Atsižvelgiant į tai, kad prieš publikuojant teiginį vyko politinė kompanija, o trečiasis suinteresuotas asmuo, būdamas kandidatu į Kauno miesto merus, dalyvavo televizijos laidose, minėta informacija taip pat leidžia identifikuoti trečiąjį suinteresuotą asmenį. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 10 dalį, žurnalistai, skleisdami informaciją visuomenei, visais atvejais turi bendrą pareigą jos neiškraipyti, o žurnalistas, publikuodamas Teiginį, suprato, kad visuomenė gali susieti Teiginį su trečiuoju suinteresuotu asmeniu, t. y. priimti klaidingą Teiginį kaip konstatuojamo pobūdžio informaciją.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 15 d. sprendimu (III t., b. l. 82–88) pareiškėjo VšĮ ,,Demokratijos plėtros fondas“ skundą patenkino. Panaikino Žurnalistų etikos inspektoriaus 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. SPR-70 3, 4 ir 5 punktus. Priteisė pareiškėjui VšĮ ,,Demokratijos plėtros fondas“ iš Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 658 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas konstatavo, kad byloje kyla ginčas dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. SPR-70 dalies pagrįstumo ir teisėtumo.
Teismas nurodė, kad Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis nustato vieną iš pagrindinių visuomenės informavimo principų – viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Įstatymo 19 straipsnio 2 dalis įtvirtina draudimą platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Teismas taip pat vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, 50 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais, 50 straipsnio 3 dalimi.
Teismas nustatė, kad 2015 m. gegužės 28 d. į Žurnalistų etikos inspektorių skundu kreipėsi V. M., prašydamas pripažinti, jog pareiškėjas atitinkamose publikacijose paskelbė tikrovės neatitinkančią informaciją. Skundo pagrindu Inspektorius atliko tyrimą ir priėmė 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. SPR-70, kuriuo V. M. skundas buvo pripažintas iš dalies pagrįstu ir pareiškėjas įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies pažeidimo publikacijoje „Lietuvos kapitalistai mokesčiams sako griežtą „Ne“, o komunizmui – „Taip“ („Valstybė“, 2015 m. gegužė, Nr. 5/97) bei pareikalauta, jog pareiškėjas paneigtų minėtoje publikacijoje paskelbtą V. M. garbę ir orumą žeminančią informaciją apie tai, kad V. M. nesumokėjo 600 tūkst. eurų siekiančių mokesčių, arba sudarytų V. M. galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją. Inspektorius žeminančia V. M. garbę ir orumą pripažino informaciją, paskleistą publikacijos „Lietuvos kapitalistai mokesčiams sako griežtą „Ne“, o komunizmui – „Taip“ („Valstybė“, 2015 m. gegužė, Nr. 5/97) teiginyje „(duomenys neskelbtini)“. Inspektoriaus manymu, konstatuojamoji informacija (žinia) apie 600 tūkst. eurų siekiančių mokesčių nesumokėjimą, įvertinus kitą ginčo teiginyje paskelbtą informaciją apie „rolsroiso“ nusipirkimą, dalyvavimą televizijos programose ir mero rinkimuose, be to, šalia pateiktą V. M. nuotrauką ir kitus duomenis, yra apie V. M. ir žemina jo garbę ir orumą. Pareiškėjas nesutinka su Inspektoriaus vertinimu, teigdamas, kad minėtame teiginyje yra pateikti hipotetiniai išvedžiojimai (pramanytas siužetas), įvadas į analitinį aktualų straipsnį apie Lietuvos mokesčių sistemą, skirti sudominti skaitytoją. Taigi esminė ginčo aplinkybė, ar Inspektorius pagrįstai nustatė, kad minėtos publikacijos Teiginyje paskleista žinia, jog tam tikras asmuo nesumokėjo 600 tūkst. eurų siekiančių mokesčių, yra būtent apie V. M.
Spręsdama dėl ginčijamos Inspektoriaus sprendimo dalies pagrįstumo, teisėjų kolegija pirmiausia pažymėjo, kad, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija, saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų; ji taikoma netgi tokiam informacijos ir idėjų skleidimui, kuris gali žeisti, šokiruoti ar trikdyti. Bet kokios saviraiškos laisvės įgyvendinimo išimtys turi būti aiškinamos griežtai, o apribojant šią laisvę, privalo būti pateikiami svarbūs ir pakankami motyvai (žr. 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Janowski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 25716/94; 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje Nilsen ir Johnsen prieš Norvegiją, pareiškimo Nr. 23118/93; 2007 m. sausio 9 d. sprendimą byloje Kwiecień prie Lenkiją, pareiškimo Nr. 51744/99 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) dėl Žurnalistų etikos inspektoriui suteiktų įgaliojimų apimties yra nurodęs, kad nepaisant to, jog viena iš Visuomenės informavimo įstatyme numatytų Žurnalistų etikos inspektoriaus funkcijų yra suinteresuotų asmenų skundų (pareiškimų) nagrinėjimas, šią funkciją inspektorius turi atlikti atsižvelgdamas į Visuomenės informavimo įstatyme numatytą jo paskirtį (Įstatymo 49 str. 1 d., 1 str. 1 d.), t. y. užtikrindamas viešojo intereso – žodžio ir spaudos laisvės, visuomenės informavimo – tinkamą įgyvendinimą, o ne privačių asmenų teises ir interesus (LVAT 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2043-502/2015). Iš išdėstytų nuostatų matyti, kad Inspektoriaus taikomos poveikio priemonės viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui (įspėjimas, reikalavimas paneigti paskelbtą informaciją) kaip ribojančios viešąjį interesą – žodžio ir spaudos laisvę, visuomenės informavimo laisvę – gali būti taikomos tik esant svarbiems ir pakankamiems pagrindams, pateisinantiems ribojimą. Tai reiškia, kad Inspektorius, taikydamas poveikio priemones viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui, negali savo sprendimo grįsti prielaidomis, o jį turi išsamiai motyvuoti ir pagrįsti atitinkamais įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimą bei ribojimo būtinybę (šiuo atveju, jog buvo paskleista asmens garbę ir orumą žeminanti informacija). Taigi Inspektoriui priimant informacijos rengėjo ir skleidėjo teises ir laisves ribojantį sprendimą ypač svarbu laikytis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas poveikio priemones motyvuoti. LVAT formuojamoje teismų praktikoje laikosi pozicijos, kad paskelbtų duomenų visuma (net nenurodžius fizinio asmens vardo ir pavardės, gyvenamosios vietos adreso), gali būti pakankama atpažinti asmens tapatybę (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1700/2012, Administracinė jurisprudencija. 2012, 24, p. 314–331). Kad rašoma apie konkrečius asmenis, gali lemti publikacijos turinio visuma: iliustracinė medžiaga, kontekstas, sakinių konstrukcijos. Asmenų, supratusių, kad pateiktos žinios liečia tam tikrus asmenis, skaičius visiškai nėra svarbus (LVAT 2010 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-151/2010).
Teismas nurodė, kad aptariama pareiškėjo paskleista publikacija „Lietuvos kapitalistai mokesčiams sako griežtą „Ne“, o komunizmui – „Taip“, kaip matyti iš jos turinio, skirta atskleisti autorių neigiamą požiūrį į Lietuvoje esančią mokesčių sistemą. Autorių manymu, ji palanki turtingiems ir politinę įtaką turintiems asmenims. Be to, publikacijoje autoriai išreiškia kritišką nuomonę apie visuomenės bei turtingų asmenų požiūrį į mokesčių mokėjimą. Publikacijos pradžioje skaitytojams pateikiama informacija, kad Valstybinė mokesčių inspekcija atliko milijonierių mokesčių mokėjimo patikras ir nustatė, jog 50 patikrintų turtuolių ir jų sutuoktinių valstybei nesumokėjo 5 mln. eurų siekiančių mokesčių. Taip pat publikacijos kitoje eilutėje pateikiamos turtingų Lietuvos politikų nuotraukos ir vieši duomenys apie jų turimą turtą, gautas pajamas ir sumokėtus mokesčius. Teismas pastebėjo, kad aptariamos publikacijos autoriai jos pradžioje (antroje pastraipoje) pateikia skaitytojams aiškią informaciją, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrintų asmenų sąrašas yra neviešas, todėl nėra aišku, ar tarp patikrintųjų patenka ir galingiausių koncernų savininkai. Analizuojant ginčo teiginį matyti, kad jis yra publikacijos trečioje pastraipoje. Šiame teiginyje pateikiama informacija, kad vienas milijonierius sugebėjo nesumokėti net 600 tūkst. eurų siekiančių mokesčių. Iš toliau šioje pastraipoje esančio dėstymo matyti, kad straipsnio autoriai dialogo su skaitytoju forma pateikia siužetą, ką galima nusipirkti ir padaryti už tokius pinigus, būnant turtingu asmeniu. Matyti, kad ginčo teiginyje chronologine tvarka dėstoma, kad už tokius pinigus (t. y. 600 tūkst. eurų) galima nusipirkti „rolsroisą“ ir „šiaušti“ į Prancūzijos ar Italijos kurortus, vėliau grįžti ir televizijos laidose visus mokyti gyvenimo išminties, o gyvenimo būdo žurnaluose pasidalinti savo gyvenimo vaizdais (automobiliais, kokteiliais ir net apatiniais), galiausiai, likus pinigų, sudalyvauti ir merų rinkimuose.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamo pagrindo teigti, kad iš straipsnio autorių trečioje pastraipoje pateikiamo siužeto, ką turtingi asmenys (milijonieriai) gali nusipirkti ir padaryti už nesumokėtus mokesčius, skaitytojai galėjo vienareikšmiškai identifikuoti V. M. kaip asmenį, kuris elgėsi aptartame siužete nurodytu būdu ir sieti jį su 600 tūkst. eurų siekiančių mokesčių nesumokėjimu. Inspektorius faktiniais duomenimis nepagrindė, jog publikacijos paskleidimo metu skaitytojai galėjo V. M. priskirti siužete nurodytų veiksmų atlikimą (chronologine tvarka), t. y. automobilio „Rolls-Royce“ įsigijimą ir vykimą į Prancūzijos ar Italijos kurortus, po to grįžimą į Lietuvą ir televizijos laidose mokymą gyvenimo išminties bei dalijimąsi gyvenimo būdo žurnaluose asmeninio gyvenimo vaizdais (automobiliais, kokteiliais ir net apatiniais), galiausiai, dalyvavimą merų rinkimuose. Inspektoriaus tyrimo medžiagoje pateikti duomenys apie tai, kad visuomenei publikacijos paskleidimo metu buvo žinoma apie V. M. dalyvavimą mero rinkimuose, automobilio „Rolls-Royce“ įsigijimą 2015 m. balandžio 14 d. Tačiau Inspektorius duomenų, kad publikacijos paskleidimo metu skaitytojams buvo žinoma, jog V. M. (įsigijęs „Rolls-Royce“ automobilį) vyko į Prancūzijos ar Italijos kurortus, dalijosi gyvenimo būdo žurnaluose asmeninio gyvenimo vaizdais (automobiliais, kokteiliais ir net apatiniais), nesurinko. Priešingai nei nurodyta publikacijos siužete, V. M. dalyvavo mero rinkimuose anksčiau, nei įsigijo „Rolls-Royce“ automobilį. Straipsnyje pateiktos ne tik V. M., bet ir kitų turtingų politikų nuotraukos bei vieši duomenys apie turimą turtą, gautas pajamas ir sumokėtus mokesčius. Kaip matyti iš straipsnio struktūros, politikų nuotraukos ir duomenys apie juos nurodyti atskiroje straipsnio eilutėje, jie nėra siejami su konkrečiose pastraipose nurodyta informacija. Turtingų politikų nuotraukos ir kiti duomenys tiesiogiai susiję su straipsnyje jo autorių analizuojama problema, jais siekiama išsamiau atskleisti straipsnyje autorių skleidžiamas idėjas (nuomones) apie Lietuvos mokesčių politiką. Teisėjų kolegija nusprendė, kad ginčo teiginyje esant tiek informacijos, kuri sutampa su skaitytojams žinomais duomenimis apie V. M. (automobilio „Rolls-Royce“ įsigijimas, dalyvavimas mero rinkimuose), tiek informacijos, kuri skaitytojų neturėtų būti tapatinama su V. M., be to, publikacijoje, prieš pat ginčo teiginį skaitytojus informavus, jog nesumokėję mokesčių asmenys viešai nėra žinomi, Inspektorius, nesant papildomų įrodymų apie V. M. atpažįstamumą, neturėjo pakankamo pagrindo konstatuoti, kad skaitytojai galėjo vienareikšmiškai identifikuoti V. M. kaip asmenį, kuris nesumokėjo 600 tūkst. eurų siekiančių mokesčių. Inspektorius, darydamas išvadą, kad publikacijoje paskelbtų duomenų visuma leido skaitytojams atpažinti V. M. ir taikydamas informacijos skleidėjui poveikio priemones, iš esmės rėmėsi subjektyviu savo paties publikacijos vertinimu, prielaidomis, bet ne konkrečiais įrodymais, patvirtinančiais, jog skaitytojai iš tiesų publikacijoje atpažino V. M. kaip asmenį, nesumokėjusį 600 tūkst. eurų siekiančių mokesčių.
Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju svarbu, jog straipsnio autoriai analizuoja reikšmingą visai visuomenei problemą – mokesčių politiką, pateikia motyvuotą neigiamą nuomonę apie ją, išreiškia idėją, kad mokesčių politika palanki turtingiems ir turintiems politinę įtaką asmenims, kritikuoja turtingų asmenų požiūrį į mokesčių mokėjimą, t. y. realizuoja teisę kritikuoti valstybės institucijų ir pareigūnų veiklą. Kaip minėta, saviraiškos laisvė taikoma netgi tokiam informacijos ir idėjų skleidimui, kuris gali žeisti, šokiruoti ar trikdyti. Todėl tam tikras hiperbolizavimas, ironizavimas, siekiant skleisti informaciją ir idėjas, yra leistinas. Esant tokioms aplinkybėms, nepaneigti pareiškėjo argumentai, kad ginčo teiginys skaitytojų galėjo būti suprantamas kaip hipotetinis (straipsnio autorių išgalvotas) siužetas, parodantis galimą, atsižvelgiant į Lietuvos aktualijas, turtingų asmenų (milijonierių) elgesį, panaudojant 600 tūkst. eurų sumą, tačiau kuris nesietinas su jokiu konkrečiu asmeniu. Teismo išvadas papildomai pagrindžia pareiškėjo į bylą pateiktas M. Riomerio Universiteto Lietuvių kalbos instituto prof. dr. L. K. lingvistinis komentaras, kuriame specialistė pateikia išvadą, kad aptariamoje publikacijos pastraipoje pateikiama nuomonė, kaip turėtų ar galėtų atrodyti tikro turtuolio gyvenimas. <...> kol atskiri visuomenės gyvenimo faktai neginčijamai nesusiejami su konkrečiais asmenimis, tol jie tėra vienokių ar kitokių prielaidų iliustracijos, t. y. fikcijos. Todėl reikia įrodyti, kad visuomenė neginčijamai atpažįsta V. M., perskaičiusi, kad vienas iš Lietuvos turtuolių <...> nesumokėjo valstybei 600 tūkst. eurų mokesčių, o kol tai neįrodyta, iš nagrinėjamos publikacijos teksto neįmanoma nustatyti tokio fakto.
Apibendrindama aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad Inspektorius neturėjo pakankamo faktinio pagrindo spręsti, jog iš publikacijos turinio visumos paskelbtą žinią apie nesumokėtus iki 600 tūkst. eurų siekiančius mokesčius publikacijos paskleidimo metu skaitytojai vienareikšmiškai sutapatino su V. M. Todėl teismas nusprendė, kad Inspektorius, nagrinėdamas V. M. skundo dalį dėl Teiginio, šią funkciją atliko netinkamai, neatsižvelgdamas į Visuomenės informavimo įstatyme numatytą jo paskirtį, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą pripažinti, jog Teiginyje pareiškėjo paskleista žinia yra būtent apie V. M. Esant tokioms aplinkybėms, skundžiama Inspektoriaus sprendimo dalis panaikinta.
Teismas trečiojo suinteresuoto asmens V. M. atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus dėl praleisto skundo padavimo termino atmetė kaip nepagrįstus. Teismas, vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 16, 17, 18 dalimis, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju skundžiamas sprendimas nebuvo paskelbtas viešai, todėl jis galėjo būti apskųstas per 30 dienų nuo pranešimo apie jo priėmimą gavimo dienos. Pareiškėjas pateikė duomenis, kad skundžiamas sprendimas jam įteiktas 2015 m. rugpjūčio 25 d. Pradinis skundas teismui paduotas 2015 m. rugsėjo 24 d., t. y. nepraleidus Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 18 dalyje nustatyto termino.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas iš atsakovo prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias, kaip matyti iš teismui pateiktų dokumentų, sudaro 28 eurai žyminio mokesčio ir 630 eurų išlaidos advokatės paslaugoms surašant skundą teismui apmokėti. Šios išlaidos iš atsakovo priteistinos, nes neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose nustatyto dydžio, atitinka bylos sudėtingumą, advokatės darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1, 2, 6 d.).
Pareiškėjas pateikė duomenis, kad advokatei sumokėjo 700 eurų už paaiškinimų Inspektoriui dėl V. M. skundo surašymą. Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu prašė priteisti iš atsakovo 1/3 dalį šių išlaidų. Šios išlaidos susidarė administracinės procedūros Inspektoriui nagrinėjant V. M. skundą metu, jų susidarymas niekaip nesusijęs su Inspektoriaus priimtu sprendimu, t. y. nepriklausomai nuo to, kokį Inspektorius sprendimą būtų priėmęs, šias išlaidas pareiškėjas būtų patyręs. Taigi šios išlaidos negali būti priskiriamos išlaidoms, susijusioms su bylos nagrinėjimu, atitinkamai, jos negali būti priteisiamos remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu. Todėl prašymas jas priteisti atmestas.
III.
Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius (III t., b. l. 91–95) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą dalyse, kuriose teismas iš dalies patenkino pareiškėjo skundą, panaikino atsakovo 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. SPR-70 dalį ir priteisė pareiškėjai 658 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir palikti galioti atsakovo 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. SPR-70 visa apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo sprendime padarytos nepagrįstos išvados, kad ginčo publikacijoje trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. nėra identifikuojamas / atpažįstamas, taip pat, jog atsakovas savo sprendime rėmėsi tik subjektyviu savo vertinimu, bet ne konkrečiais įrodymais. Be kita ko, teismo sprendimo išvadoms patvirtinti nepagrįstai remiamasi Lietuvių kalbos instituto prof. dr. L. K. lingvistiniu komentaru.
2. Tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT), tiek LVAT laikosi iš esmės tokios pačios pozicijos, vertindami asmens atpažįstamumą viešojoje informacijoje, kai asmuo nėra konkrečiai įvardytas – asmens atpažįstamumą gali lemti paskelbtų duomenų visuma, net jei nėra paminėtas asmens vardas, pavardė, atvaizdas, kiti tiesioginiai asmens duomenys (žr. LVAT 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A302-1700/2012). Kaip pabrėžiama teismų praktikoje, svarbiausia tokiais atvejais nustatyti, ar pakanka duomenų, kuriais remdamiesi tiek aprašomi, tiek pašaliniai asmenys be papildomos informacijos galėjo atpažinti, jog rašoma būtent apie juos (žr. LAT 2002 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2002). Asmenų, supratusių, kad pateiktos žinios liečia aprašomus asmenis, skaičius visiškai nėra svarbus (žr. LVAT 2010 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A736-151/2010; LAT 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-747/2001). Kartu pažymėtina – jeigu informacijoje pateiktų duomenų visumos užtenka atpažinti asmenį, apie kurį skelbiama informacija, tuomet nėra svarbu, kokiu būdu buvo pateikta informacija (tiesiogiai, netiesiogiai, sarkastiškai, naudojant meninės išraiškos priemones, iliustracijas, humorą, fotomontažą, išdėstant įvykius pagal jų seką, ar padrikai ir pan.). Itin svarbu, kad tiek LVAT, tiek LAT savo praktikoje pripažįsta ir taiko ne pažodinį, bet kontekstinį viešai paskelbtos informacijos vertinimą (žr. LVAT 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1039/2010). Būtent kontekstinis vertinimas konkrečiu atveju sąlygojo, kad ginčo teiginyje paskleista informacija apie mokesčių nesumokėjimą buvo susieta su trečiuoju suinteresuotu asmeniu (V. M.) ne tik paskelbiant informaciją apie „rolsroiso“ pirkimą ir dalyvavimą mero rinkimuose, televizijos programose, bet ir tiesioginius trečiojo suinteresuoto asmens (V. M.) duomenis – nuotrauką, vardą, pavardę ir kitus duomenis (t. y., privalomai registruoto turto vertę, vertybinių popierių, meno kūrinių ir juvelyrikos dirbinių vertę, gautų pajamų sumą, išskaičiuotą (sumokėtą) pajamų mokesčio sumą ir sumokėto pajamų mokesčių nuo bendros gautų pajamų sumos dydį procentais). Be kita ko, šie greta ginčo teiginio paskelbti duomenys ir jų visuma susijusi tik su V. M. Spręsdamas dėl žurnalistų etikos inspektoriaus priimtų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, LVAT yra akcentavęs, kad asmens nuotrauka, pateikiama prie publikacijos, visuomet yra siejama su šios publikacijos turiniu. Pats nuotraukos pateikimo prie neigiamo pobūdžio publikacijos faktas sudaro pagrindą tvirtinti, kad yra paskleista įžeidžiančio pobūdžio informacija. Todėl tokios informacijos paskleidimas pažeidžia asmens subjektyvų savęs vertinimą bei sudaro neigiamą visuomenės vertinimą apie tokį asmenį (žr. LVAT 2012 m. vasario 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012). Net ir tais atvejais, kai paskelbtoje nuotraukoje asmuo nėra atvaizduotas, tokia informacija turi būti vertinama visame kontekste – kartu su tekstu ir negalimas tokios informacijos vertinimas skyrium (žr. LVAT 2010 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-151/2010). Iš aptartų pavyzdžių matyti, kad asmens atpažįstamumui reikšmingi kriterijai, kai nėra pateikta tiesioginių asmens duomenų, jų paskleista nedaug arba jie skelbiami trumpą laiką, negali būti taikomi ignoruojant kontekstinį viešai paskelbtos informacijos vertinimą. Teismo sprendime nebuvo atliktas kontekstinis paskelbtos informacijos turinio vertinimas – nebuvo įvertinta, todėl nepagrįstai nureikšminta aplinkybė, jog šalia ginčo teiginio buvo paskelbti trečiąjį suinteresuotą asmenį identifikuojantys duomenys: nuotrauka, vardas, pavardė ir kt. Darytina išvada, kad vien tik duomenų apie „rolsroiso“ pirkimą ir dalyvavimą mero rinkimuose ginčo publikacijoje pakako, jog skaitytojai atpažintų V. M. ir jį susietų su paskleista informacija. Juo labiau, tokių duomenų ir trečiąjį suinteresuotą asmenį identifikuojančios informacijos buvo dar daugiau.
3. Viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pozicija nagrinėjamu klausimu taip pat buvo nenuosekli – skunde teismui iš pradžių teigęs, esą ginčo teiginiu buvo paskelbta hipotetinė situacija, vėliau viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), taikydamas logikos reikalavimus, paskelbtą informaciją nagrinėja taip, lyg ji būtų paskelbta apie tiesiogiai apie trečiąjį suinteresuotą asmenį. Pavyzdžiui, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) teigia, kad žurnalistų etikos inspektoriaus įvardyti duomenys V. M. negali būti priskirti, nes „Rolls Royce“ jis nusipirko po rinkimų. Šiuo atveju aplinkybė, kada V. M. nusipirko prabangų automobilį, iš viso nėra svarbi, kadangi asmens atpažįstamumui svarbus pats faktas, kad asmuo įsigijo prabangų (išskirtinį) automobilį, jį išskiriantį iš kitų. Teismo sprendime, užuot įvertinus objektyviai egzistavusias publikacijos paskelbimo aplinkybes, kad: (1) V. M. meru tapo kovo viduryje; (2) informacija apie V. M. įsigyto „Rolls-Royce“ automobilio atkeliavimą į Lietuvą per įvairias visuomenės informavimo priemones buvo paskelbta balandžio viduryje (žr. publikaciją „58-ąjį gimtadienį švenčiantis V. M. sulaukė naujo prabangaus „Rols-Royce“ (www.zmones.lt, 2015-04-14)); (3) ginčo publikacija buvo paskelbta gegužės mėnesį; (4) žurnalas „Valstybė“ kiekviename 2015 metų numeryje teikė informaciją apie V. M. ir jo dalyvavimą mero rinkimuose; (5) vien gegužės mėnesio žurnalo „Valstybė“ numeryje be ginčo publikacijos buvo paskelbtos dar dvi publikacijos, kuriame pateikta informacija apie V. M. ir jo dalyvavimą mero rinkimuose, teismo sprendime padarytos nepagrįstos ir tyrimo metu surinkta informacija neparemtos išvados apie tai, kad V. M. nėra atpažįstamas, taip pat, jog atsakovas savo sprendime rėmėsi tik subjektyviu savo vertinimu, bet ne konkrečiais įrodymais. Aplinkybėms, įvykiams ir faktams tapus visuotinai žinomais neturi būti keliamas reikalavimas papildomai juos įrodinėti. Be to, trečiojo suinteresuoto asmens skundo tyrimo metu visos tyrimui reikšmingos aplinkybės, duomenys ir informacija buvo patvirtinti surinktais įrodymais, tačiau jų teismas tinkamai neįvertino.
4. Be to, nagrinėjamoje situacijoje būtina atskirti informacijos tikrumo / teisingumo (t. y., ar informacija buvo tikra, teisinga, atitiko realius įvykius) ir informacijos subjekto (t. y., apie ką ši informacija paskelbta, į ką yra nutaikyta) aspektus. Atsižvelgiant į ginčo publikacijos struktūrą, matyti, kad pagrindinė tema yra apie milijonierių (turtuolių) valstybei nesumokėtus mokesčius: „90 proc. pradėtų mokesčių mokėtojų patikrų yra rezultatyvios. Tokią šiurpią statistiką duodamas interviu mūsų žurnalui pateikė naujasis Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) vadovas, surengęs beprecedentę turtuolių medžioklę. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje asmenines milijonierių buhalterijas sudrebino revizija. Per ją paaiškėjo, kad 50 patikrintų turtuolių ir jų sutuoktinių valstybei nesumokėjo 5 mln. eurų siekiančių mokesčių.“ Prie ginčo teiginių „(duomenys neskelbtini).“ buvo paskelbta trečiojo suinteresuoto asmens V. M. nuotrauka ir informacija apie jo turtą, pajamas ir mokesčius. Reikšminga tai, kad minėtoje informacijoje – jos pradžioje – iš visų turtuolių / milijonierių išskirtas „gudriausias“, kuris „sugebėjo nesumokėti net 600 tūkst. eurų siekiančių mokesčių“. Ši ginčo informacijos dalis yra kaip tik šalia trečiojo suinteresuoto asmens nuotraukos ir informacijos apie jo turtą, pajamas bei mokesčius. Ginčo publikacijoje apie jokį kitą milijonierių / turtuolį / kandidatą į merus nėra pateikiama tiek faktinio pobūdžio, asmenį iš kitų išskiriančios informacijos, kiek apie trečiąjį suinteresuotą asmenį. LAT Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 9 punkte pažymima, jog faktui nustatyti pakanka, kad pagal nurodytus požymius aplinkiniai atpažintų asmenį, apie kurį yra paskleistos žinios. Kai žinios yra paskleistos apie kelis asmenis, susijusius pagal darbą, profesiją, pomėgius ir pan., konkrečiai nenurodant jų pavardžių, ir nustatoma, kad ieškovas priklauso šiai grupei, tai laikytina, jog žinios yra paskleistos ir apie ieškovą. Akivaizdu, kad trečiasis suinteresuotas asmuo publikacijos rengėjų buvo priskirtas apibrėžtai – vertinant kontekstiniu požiūriu, 4-ių asmenų – grupei, iš kurios trečiąjį suinteresuotą asmenį itin lengva išskirti.
5. Teismo sprendime nepagrįstai remiamasi Lietuvių kalbos instituto prof. dr. L. K. lingvistiniu komentaru (toliau – ir komentaras). Pirmiausia, komentaras pateiktas nevertinant konteksto – nebuvo atsižvelgta į tai, jog šalia ginčo teiginių paskelbta trečiojo suinteresuoto asmens nuotrauka ir informacija apie jo turtą, pajamas ir mokesčius. Antra, komentaras, kuriame ginčo teiginys įvertintas kaip nuomonė, paremtas ne pagrindinių žinios ir nuomonės atribojimo – atitikties tikrovei – kriterijumi (žr. nuomonės ir žinios sąvokų apibrėžimus Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 ir 86 dalyse), bet prielaidomis apie asmens atpažįstamumą: „Todėl reikia įrodyti, kad visuomenės neginčijamai atpažįsta V. M., perskaičiusi, kad vienas iš Lietuvos turtuolių <...> nesumokėjo valstybei 600 tūkst. eurų mokesčių, o kol tai neįrodyta, iš nagrinėjamos publikacijos teksto neįmanoma nustatyti tokio fakto.“ Tokiu būdu žinios ir nuomonės atskyrimas tampa priklausomas nuo komentaro autorės nustatytos aplinkybės, kad V. M. iš teksto neatpažįstamas. Trečia, komentare jo autorė nagrinėja LNK reportažą ir kontekstinį vertinimą iš ginčo publikacijos susieja su kita žiniasklaidos priemone, bet ne su ta, kuri aktuali ginčo atveju. Svarbu, kad kontekstinis vertinimas būtų atliktas ginčo publikacijoje paskleistos informacijos požiūriu. Kad komentaro autorė nesivadovauja kontekstiniu vertinimu, rodo ir kitos aplinkybės: 1) komentare pateikta išvada, esą nuotraukų išdėstymas publikacijoje yra nesiejamas su teksto pastraipomis, niekaip nepagrįsta; 2) komentare visai nėra kitų publikacijos teiginių analizės ir sąsajų su ginčo teiginiais; 3) komentare neaptarti ryšiai tarp publikacijos pradžioje ir pabaigoje įvardytų asmenų; 4) visai neatskleista, kaip ginčo publikacijoje kinta, t. y. susiaurėja asmenų grupė (nuo 50 iki 8, nuo 8 iki 5, nuo 5 iki 4); 5) galiausiai, daroma klaidinga išvada apie trečiojo suinteresuoto asmens pasirinkimą kreiptis su skundu dėl viešai pakleistos informacijos: „<...> jeigu tada jis neapskundė portalo alfa.lt redakcijos ir LNK televizijos dėl jo garbės ir orumo pažeminimo, tai reikia suprasti, kad prabangaus rolsroiso įsigijimo jis nelaiko tuo faktu, iš kurio visuomenė atpažintų būtent V. M.: rolsroisas = V. M..“ Akivaizdu, kad trečiojo suinteresuoto asmens garbės ir orumo negali pažeisti tikrovę atitinkantis faktas apie jo turimą išskirtinį automobilį, o LNK reportaže nebuvo skelbiama jokių pavardžių ir trečiojo suinteresuoto asmens nuotraukų; juo labiau, trečiasis suinteresuotas asmuo minėtame reportaže nebuvo susietas su konkrečios pinigų sumos (600 tūkst. eurų) nesumokėjimu mokesčių pavidalu. Konkrečiu atveju žurnalistų etikos inspektoriaus atlikta publikacijos turinio analizė, nors ir nebuvo tokios apimties kaip komentaras, bet apėmė ne vien lingvistinį, bet ir kitokius aspektus. Inspektorius yra specialiosios kompetencijos pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos (49 str. 1 d.). Todėl skirtingai nuo lingvisto, žurnalistų etikos inspektoriaus analizė apima ne tik teksto (turinio) analizę, bet ir tam tikrų ryšių nustatymą: (1) ryšio / santykio tarp paskelbtos informacijos ir tikrovėje egzistuojančių aplinkybių ir (2) ryšio / santykio tarp paskelbtos informacijos ir viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) elgesio / pareigų. Be kita ko, viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) parinkus ekspertą ir sumokėjus už ekspertizės išlaidas konkrečiu atveju kyla pagrįstų abejonių dėl tokio eksperto ir jo pateikto komentaro (ne) šališkumo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. apeliaciniu skundu (III t., b. l. 96– 98) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjo skundas bei panaikinti Inspektoriaus 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. SPR-70 3, 4, 5 punktai, ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pareiškėjui įstatymuose nustatyta bendra pareiga – užtikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumą. Šiuo atveju svarbu paminėti, kad LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, jog skleidžiamai informacijai taikomi kriterijai skiriasi priklausomai nuo paskleistos informacijos rūšies (žinia ar nuomonė tai yra).
2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo teiginiu pareiškėjas dialogo su skaitytoju forma pateikė siužetą su skaitytoju: ką galima nusipirkti ir padaryti už tokius pinigus. Pagal Tarptautinių žodžių žodyną, dialogas yra (i) 2-iejų ar daugiau veikėjų pokalbis literatūros kūrinyje, arba (ii) prozos kūrinys, parašytas pokalbio forma (past. tarp dviejų asmenų). Tačiau ginčo teiginyje nėra dviejų veikėjų, o tekstas autorių dėstomas pateikiant teiginius patiems sau (pvz.: „turime pripažinti“) arba skaitytojams („Na, o jei lieka pinigų, sudalyvauji ir merų rinkimuose“), taigi atitinka, nebent, monologo sąvoką. Kad ginčo teiginio laikyti dialogu nėra jokio pagrindo matyti ir iš antros, trečios bei ketvirtos pastraipos, kur nėra pateikiama nei vieno skaitytojo atsakymo (tiek realaus, tiek ir menamo). Atsižvelgtina ir į tai, kad pagal teismų praktiką, tekstinė konstrukcija, duomenų sisteminimo ir dėstymo būdai, loginiai duomenų sąsajumo aspektai yra reikšmingi teisiniam duomenų (tiek jų atitikties tikrovei, tiek jų kaip žeminančių garbę ir orumą pobūdžio aspektu) kvalifikavimui, tačiau ne vertinimui, ar teiginys yra susijęs su trečiuoju asmeniu.
3. Teismas ginčo teiginį vertindamas kaip siužetą, nurodė, kad skaitytojai vienareikšmiškai galėjo identifikuoti trečiąjį suinteresuotą asmenį tik tokiu atveju, jeigu yra įrodymų, jog šis tikrovėje elgėsi analogišku siužete pateikiamu būdu (chronologine seka). Pažymėtina, kad teksto vertinimas (literatūrine prasme) yra absoliučiai subjektyvi kategorija, kadangi kiekvienas asmuo (skaitytojas) menines raiškos priemones gali interpretuoti skirtingai. Svarbu ir tai, kad leidinyje „Valstybė“ rašoma ekonominėmis ir politinėmis aktualijomis, todėl ir jo vidutinis skaitytojas, tikėtina, nėra literatūros žinovas. LAT Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 9 punkte ir Lietuvos teismų praktikoje sutinkama, kad faktui, jog paskleista žinia yra apie asmenį, nustatyti pakanka, kad pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą aplinkiniai atpažintų asmenį, kaip susijusį su paskleista žinia. Taigi galima daryti išvadą, kad asmenys, vertindami, ar žinia yra apie trečiąjį suinteresuotą asmenį, tai atlieka jiems suprantamais būdais (t. y. galbūt sugretindami vieną ar kelis teiginyje nurodytus veiksmus, nebūtinai ieškodami eiliškumo). Svarbu, kad tokį atpažinimą nulemtų ginčo teiginio turinys ir kontekstas (o ne išraiškos forma ar literatūros taisyklės).
4. Publikacijoje išdėstytos aplinkybės (tiek kiekviena atskirai, tiek jų visuma) yra pakankamos, kad leistų identifikuoti trečiąjį suinteresuotą asmenį: visuomenei publikacijos paskleidimo metu buvo žinoma apie V. M. dalyvavimą mero rinkimuose; visuomenei buvo žinoma apie automobilio „Rolls-Royce“ įsigijimą; teismas net nevertino tos aplinkybės, kad pats pareiškėjas savo skunde pripažįsta, jog: „V. M. didžiąja dalimi dalyvauja politinėse laidose“, o tai leidžia priskirti ginčo teiginį „televizijos laidose mokai gyvenimo išminties“ trečiojo suinteresuoto asmens veiksmams. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad apie trečiąjį suinteresuotą asmenį rašoma žurnale „Žmonės“. Pažymėtina, kad tiek gyvenimo būdo laidos, tiek politinės laidos yra laikomos televizijos laidomis ir esminis dalykas skaitytojui leidžiantis identifikuoti asmenį yra pats dalyvavimo laidoje faktas, o ne laidos priskyrimas vienai ar kitai temai; teismas nevertino ir tos aplinkybės, kad pareiškėjas apie trečiąjį suinteresuotą asmenį rašo periodiškai, kas visuomenei leidžia dar paprasčiau jį identifikuoti. Kaip matyti iš Inspektoriaus sprendimo, 2015 m. vasario – gegužės mėnesiais, apie trečiąjį suinteresuotą asmenį leidinyje „Valstybė“ pasirodė ne mažiau kaip 9 publikacijos. Minėtose publikacijose sutampa net trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu naudojamos formuluotės ir išsireiškimai; trečiojo suinteresuoto asmens fotografija yra greta ginčo teiginio, o pagal EŽTT praktiką to visiškai pakanka konstatuoti, jog trečiasis suinteresuotas asmuo yra siejamas su ginčo tekstu. Esant tokioms aplinkybėms, garbės ir orumo pažeidimas yra pateisinamas, o saviraiškos laisvės apribojimas pagrįstas. Tokiu atveju nustatant išraiškos laisvės ir teisės privatų gyvenimą pusiausvyrą, pirmenybė teikiama privataus gyvenimo apsaugai.
5. Nors publikacijos autoriai jos pradžioje nurodė, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrintų asmenų sąrašas yra ne viešas (kas reiškia, jog negali būti aišku kokią sumą yra nesumokėję konkretūs asmenys), pačiame ginčo teiginyje apie trečiąjį suinteresuotą asmenį jau nurodyta tiksli nesumokėtų mokesčių suma – 600 tūkst. eurų.
6. Teismo sprendime neadekvačiai įvertintos bylos faktinės aplinkybės (pvz. remiamasi deklaratyviais pareiškėjo teiginiais dėl teiginio kalbinės struktūros, jo pobūdžio), netinkamai pritaikytos materialinės teisės normas, dėl ko buvo nukrypta nuo teismų formuojamos praktikos ir priimtas neteisingas sprendimas.
Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens V. M. apeliacinį skundą (III t., b. l. 114–115) prašo atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens V. M. apeliacinius skundus patenkinti.
Atsakovas nurodo, kad, atsižvelgdamas į tai, jog trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės siekia to paties rezultato kaip ir žurnalistų etikos inspektorius (jog motyvuotas, pagrįstas teisės normomis, teismų praktika ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis atsakovo sprendimas būtų paliktas galioti visa apimtimi), prašo apeliacinį skundą patenkinti.
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinius skundus (III t., b. l. 116–122) prašo atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens V. M. apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 15 d. sprendimą nepakeistą; iš apeliantų pareiškėjo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodo, kad apeliaciniai skundai yra nepagrįsti. Teismo sprendimas yra teisingas, teisėtas, pagrįstas ir motyvuotas, tinkamai taikius teisės normas ir teismų praktiką. Teismas pagrįstai sprendė, jog Inspektoriaus išvados dėl Teiginio buvo subjektyvus jo paties Publikacijos vertinimas ir teisingai konstatavo, jog Inspektorius rėmėsi prielaidomis, o ne konkrečiais įrodymais. Iš teismo sprendimo ne tik matyti tiek Publikacijos teksto, tikslų, tiek ir Teiginio vertinimas visame to teksto kontekste ir atskirai. Sprendime teismas išdėstė ir tokio vertinimo motyvus, išaiškino, kodėl nėra pakankamo pagrindo teigti, kad iš autorių sukurto siužeto trečiojoje pastraipoje skaitytojai galėjo indentifikuoti V. M., kaip asmenį nesumokėjusį valstybei 600 000 eurų siekiančių mokesčių. Teismas pagrįstai sprendė, jog Publikacija yra dėl viešojo intereso, joje analizuojama Lietuvos mokesčių politika, autorių įžvalgos šiais klausimais. Pažymėtina, kad Inspektorius sprendime, atsiliepime ir pasisakymuose teisme nurodo, jog būtent iš aplinkybių viseto (automobilio pirkimas, dalyvavimas mero rinkimuose ir televizijos programose) skaitytojai suvokė, jog suinteresuotas asmuo yra tas, kuris nuslėpė mokesčius nuo valstybės. Apeliaciniame skunde Inspektorius jau susiaurina atpažįstamumo kriterijus iki dviejų kriterijų – automobilio nusipirkimo ir dalyvavimo merų rinkimuose, kurie, anot apelianto, būdingi tik V. M. ir skaitytojams jau vien iš to aišku, kad kalbama apie jį. Su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti, kadangi Inspektorius neįrodė, jog skaitytojai galėjo vienareikšmiškai V. M. priskirti tik šiuos kriterijus, kuriuos pats iš konteksto išrinkęs nustatė Inspektorius, o ne vertinti tą visetą siužete išgalvotų charakterizuojančių aplinkybių, kurios nuoseklia eilės tvarka aprašytos Teiginyje ir suprasti, jog kalbama apie kažkokį vieną milijonierių, bet ne suinteresuotąjį asmenį. Bylos medžiaga patvirtina, kad Inspektoriaus sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir yra nepagrįstas, nemotyvuotai ribojantis saviraiškos laisvę. Teismas teisingai konstatavo, jog nėra pagrindo skaitytojui susidaryti nuomonės, jog mokesčių valstybei nesumokėjo būtent V. M., nes skaitytojas prieš skelbiant Teiginį buvo informuotas, kad nėra žinomi asmenys, kurie nesumokėjo mokesčių valstybei (o tai reiškia, jog autoriai pranešė, kad nebus rašoma apie konkretų žinomą asmenį), o be to, atsakovas Inspektorius faktiniais duomenimis nepagrindė, jog skaitytojai pagal Teiginyje nurodytų aplinkybių visetą galėjo tik V. M. priskirti siužete nurodytus veiksmus. Trečiojo suinteresuoto asmens įsitikinimas, jog teismas sprendime neadekvačiai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikė kažkokias materialinės teisės normas, dėl ko nukrypo nuo teismų praktikos, yra nepagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Žurnalistų etikos inspektoriui atliekant jam įstatymu pavestas funkcijas yra ne tik užtikrinami bei ginami viešieji interesai, bet kartu ir ginami asmenų privatūs interesai bei teisės (pvz., įpareigojant paneigti tikrovės neatitinkančią bei asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją apginamos privataus asmens neturtinės teisės bei interesai). Žurnalistų etikos inspektoriui Visuomenės informavimo įstatyme nėra suformuluotos pareigos vykdyti nubaudimo funkciją. Inspektoriaus įspėjimo, kaip poveikio priemonės, tikslas iš esmės yra įspėti apie viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) padarytus teisės pažeidimus bei tokiu būdu siekti teisės pažeidimų prevencijos, t. y. kad tokio pobūdžio teisės pažeidimai daugiau nesikartotų. Inspektoriaus reikalavimas paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią bei asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją yra orientuotas į tai, kad būtų pašalinti viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veikla galbūt padaryti visuomenės teisių ir interesų (pvz., teisės į teisingą, tikslią, nešališką informaciją) bei privačių asmenų teisių ir interesų (pvz., privataus gyvenimo, asmens garbės ir orumo) pažeidimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-996/2014).
Pagal Visuomenės informavimo įstatymo (remiamasi redakcija, galiojusia Teiginio paskelbimo metu) 3 straipsnio 3 dalį viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai, o pagal 19 straipsnio 2 dalį draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Garbė ir orumas, kaip teisinės kategorijos, yra neatsiejamos nuo privataus fizinio asmens. Skelbiant tikrovės neatitinkančią informaciją, yra pažeidžiama Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Būtent ši teisinė kvalifikacija (Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 3 d. ir 19 str. 2 d.) ir pritaikyta Žurnalistų etikos inspektoriui priimant 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. SPR-70.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija tikrinanti šią bylą pažymi, kad dėl teisinio vertinimo, kurį pritaikė Žurnalistų etikos inspektorius, priimdamas 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą, iš principo ginčo nėra. Skiriasi administracinės bylos proceso dalyvių nuomonės dėl to, kaip turėtų būti interpretuojamas Teiginys, t. y., ar Teiginys savyje talpina informaciją nesuderinamą su Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi bei 19 straipsnio 2 dalimi trečiojo suinteresuoto asmens V. M. atžvilgiu.
Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, taip pat skleisti informaciją, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir trukdančią teisminės valdžios nešališkumui. Šio įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 4 punkte nurodyta, kad viešosios informacijos rengėjai neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų. Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas įpareigoja žurnalistus teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai turi būti nurodyta skelbiamoje informacijoje, to paties straipsnio 4 punkte pažymėta, kad privaloma vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų.
Pažymėtina, kad administraciniai teismai, atsižvelgdami į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, savo sprendimuose pabrėžia reikšmingą visuomenės informavimo priemonių vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, poreikį (žr., pvz., 2012 m. gegužės 29 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1304/2012).
Tikrinamoje administracinėje byloje įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytą teisinį reguliavimą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog aptariamoje publikacijoje (Teiginyje) paskelbta informacija yra bendro pobūdžio ir negali būti susieta su trečiuoju suinteresuotu asmeniu V. M. Teisėjų kolegijos vertinimu, Teiginyje buvo patalpinta konstatuojamojo pobūdžio nepatikrinta bei nepatvirtinta žinia, o tai reiškia neteisinga netiksli informacija, kuri pakankamai aiškiai sietina su trečiuoju suinteresuotu asmeniu V. M. Asmenims susipažinusiems su straipsniu, kuriame buvo ginčo Teiginys, nekilo abejonių, jog šiuo atveju yra minimas tretysis suinteresuotas asmuo V. M. Teiginyje nurodomo asmens identifikacija buvo galima per keletą faktinių aplinkybių, kurios buvo žinomos pakankamai plačiam visuomenės ratui. Pirma, tai trečiojo suinteresuoto asmens V. M. dalyvavimas mero rinkimuose, savęs pristatymas visuomenėse informavimo priemonėse, kas neatsiejama nuo siekto tikslo, išsiskiriančios transporto priemonės įsigijimas, ketvirta, trečiojo suinteresuoto asmens V. M. fotonuotraukos patalpinimas šalia Teiginio ir būtent pastarojo asmens, o ne kitų, kas suponuoja išvadą, kad tai padaryta neatsitiktinai, siekiant palengvinti skaitytojui padaryti sąsają tarp Teiginyje išdėstytos informacijos ir konkretaus asmens. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, taip pat įvertinus visą publikacijos tekstą, kontekstą, publikacijos paskelbimo aplinkybes, raiškos stilių, sakinių loginius tarpusavio sąryšius, buvo pakankamas pagrindas konstatuoti, kad paskelbta žinia buvo apie V. M.
Tokį sprendimą lemia ir formuojama administracinė jurisprudencija analogiško pobūdžio bylose.
Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1700/2012 nurodė: „<...> Nepaisant to, jog nagrinėjamu atveju anonsuose nebuvo paskelbti V. P. vardas ir pavardė, gyvenamosios vietos adresas, neparodytas jo veidas, tačiau manytina, kad paskelbtų duomenų visuma (atvaizdas, suteikiantis informacijos apie išorės fiziologinius požymius, girdimas balsas, rodomi tėvų ir jam priklausančios privačios teritorijos atvaizdai, paskelbta informacija apie giminystės ryšius, įvykusį konfliktą bei jo aplinkybes, tėvo mirtį) leidžia atpažinti V. P. tapatybę”. Taigi, net atvaizdo nebuvimas gali lemti konkretaus asmens identifikavimą.
Konkrečių asmenų nustatymą (identifikavimą), gali lemti ir publikacijos turinio visuma: iliustracinė medžiaga, kontekstas, sakinių konstrukcijos. O asmenų, supratusių, kad pateiktos žinios yra dėl tam tikrų asmenų, skaičius visiškai nėra svarbus (LVAT 2010 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-151/2010). Tai reiškia, kad neturi teisinės reikšmės, koks asmenų ratas skaičiusių straipsnį su ginčo Teiginiu suprato apie kokį asmenį yra pasisakoma, todėl bet kokie aiškinimai dėl labiau išsilavinusių ar mažiau išsilavinusių skaitytojų, turinčių daugiau ar mažiau informacijos iš visuomenės politinio gyvenimo ir galėjusių suprasti apie ką rašoma, nedaro įtakos bylos baigčiai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, Teiginyje įvardyti faktai bei šalia Teiginio buvusi fotonuotrauka tikrai leido suprasti, koks konkretus asmuo yra aprašomas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas nepagrįstu ir yra naikintinas, kas suponuoja apeliacinių skundų tenkinimą.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Žurnalistų etikos inspektoriaus ir V. M. apeliacinius skundus patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius