Civilinė byla Nr. 2S-1895-590/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-45252-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija: 3.3.1.6.; 3.1.7.1.3.3.2.4.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vidas Stankevičius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs apelianto (atsakovo) V. P. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį dėl skolos už šilumos energiją ir palūkanų priteisimo atsakovui V. P. T., išvadą teikianti institucija – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija,

n u s t a t ė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-05-25 sprendimu ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinys buvo tenkintas ir ieškovui iš atsakovo priteista 352,30 Eur skolos, 31,62 Eur materialiųjų palūkanų, 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2015-12-29 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 21,71 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2016-06-27 teisme gautas apelianto V. P. T. apeliacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-06-28 nutartimi nustatė apeliantui V. P. T. terminą per 10 dienų nuo nutarties kopijos gavimo dienos nutartyje nurodytam trūkumam pašalinti – sumokėti 20,00 Eur žyminį mokestį.

Apeliantas (atsakovas) V. P. T. pateikė atskirąjį skundą prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-28 nutartį ir žyminio mokesčio už apeliacinį skundą klausimą išspręsti iš esmės. Nurodė, kad ginčas byloje tarp ieškovo kaip šilumos tiekėjo ir atsakovo kaip laikomo jos vartotoju, t. y. vartojimo sutarties pagrindu. Pabrėžė, jog nagrinėjamas ginčas yra šilumos paskirstymo Metodų kaip vienos iš vartojimo sutarties sąlygų taikymo klausimu, atsakovas šių Metodų taikymo jo atžvilgiu teisėtumą ir pagrįstumą neigia, laiko jį nesąžiningu. Esant šioms aplinkybėms laikytina, kad nagrinėjamos bylos ginčas yra dėl vartojimo sutarties nesąžiningų sąlygų taikymo, taigi jis nėra turtinis ir jam taikytinas CPK 83 str. 1 d. 1 p., pagal kurį vartotojai bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo nuo žyminio mokesčio atleisti.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

Nagrinėjamos apeliacinės bylos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apeliantui nustatytas terminas žyminiam mokesčiui už paduotą apeliacinį skundą sumokėti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliantas atskirajame skunde įrodinėja, jog yra atleistas nuo žyminio mokesčio pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kadangi ginčija nesąžiningas sutarties sąlygas, taigi nagrinėjamas ginčas nėra turtinis.

Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami vartotojai bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.).  

Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo argumentui, jog nagrinėjamu atveju apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo patenkintas ieškovo reikalavimas dėl 352,30 Eur skolos, 31,62 Eur materialiųjų palūkanų priteisimo iš atsakovo. Pažymėtina, jog atsakovas negrindžia savo nesutikimo su ieškiniu vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymu. Įvertinęs ginčo pobūdį apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas yra dėl prievolės atsiskaityti už suteiktas paslaugas nevykdymo, o atsakovas, ginčydamas ieškovo reikalavimus, nesutinka su šilumos įrenginių atsijungimo teisiniu reglamentavimu.

Konstatuotina, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog patenka į CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus asmenis, kurie atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 178 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2014).

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie neturi teisinės reikšmės. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).

Įvertinus byloje esančius įrodymus, konstatuojama, jog apelianto atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pagrįstos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista, nustatant atsakovui naują terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK  337 str. 1 d. 1 p., teismas

n u t a r i a:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartį nepakeistą.

Nustatyti apeliantui V. P. T. 10 (dešimties) dienų terminą nuo šios apeliacinės instancijos teismo nutarties nuorašo gavimo dienos pašalinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartyje nurodytus trūkumus.

Teisėjas                                                                                                        Vidas Stankevičius