Pranešėjas V.Bavėjanas Baudžiamoji byla Nr. 1A-61/2005 m.
Teisėjas T.Zdanavičius Procesinio sprendimo kategorija
1.2.3.1; 2.4.6.4.1. (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismas
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2005 m. balandžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano,
teisėjų: Elenos Vainienės, Jono Algimanto Venckaus,
sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, Rimai Ulasevičienei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekiš,
gynėjui Romualdui Briliui,
nuteistajai R. S. ,
specialistams Rimantui Arlickui, Antanui Algirdui Garmui, Žydrūnui Mėgelaičiui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2004 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu septyneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Iš R. S. priteista 18 Lt pašto išlaidų.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundą,
n u s t a t ė :
R. S. nuteista už tai, kad 2003 m. liepos 9 d., apie 2 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, suduodama du smūgius peiliu A.S. į pilvo sritį, tuo padarydama dvi durtines-pjautines kiaurymines žaizdas pilvo priekinėje sienelėje su kiauriniais kepenų kairiosios skilties ir skrandžio priekinės sienelės pažeidimas, kas komplikavosi ūmiu išoriniu bei vidiniu nukraujavimu ir dėl ko nukentėjusysis mirė, tai yra tyčia nužudė A.S.
Nuteistoji R. S. apeliaciniu skundu prašo, vadovaujantis BPK 312 str. 1 d., 313 str., 324 str. 6 d., 329 str. 1 d. 1 p., panaikinti apygardos teismo nuosprendį, ją išteisinti, pripažinus, kad A.S. sužalojimo metu ji veikė būtinosios ginties situacijoje.
Teigia, kad nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jos padarytos nuodugniai neištyrus, reikiamai nepatikrinus ir tinkamai neįvertinus byloje surinktų įrodymų, todėl šios teismo išvados yra neteisingos. Nuosprendis priimtas nepašalinus esminių prieštaravimų byloje esančiuose įrodymuose, dėl ko netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir jos atžvilgiu nepagrįstai netaikytos BK 28 str. normos. Baudžiamasis kodeksas nurodo būtinąją gintį ne tik kaip vieną iš baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių bet kaip vieną iš kiekvieno asmens teisių. Įstatymas nustato, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, padaryta veika.
Apeliantė teigia, kad pagal baudžiamosios teisės teoriją būtinoji gintis yra tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtinoji gintis visada susijusi su žalos padarymu užpuolikui, tačiau žalos padarymas užpuolikui pripažįstamas teisėtu tik tais atvejais, kai ji padaroma laikantis tam tikrų reikalavimų. Šie reikalavimai susiję su kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimąsi apibūdina trys sąlygos : kėsinimosi pavojingumas, akivaizdumas ir realumas.
Nurodo, kad įvykio metu jos vyras A.S. būdamas girtas, koliodamas ją, užsimodamas smūgiuoti, puolė ją su virtuviniu peiliu. Pamačiusi tai, ji labai išsigando. Tada ji abejomis rankomis griebė už vyro rankos, kurioje buvo peilis, norėdama apsisaugoti nuo galimo nužudymo ar sužalojimų. Vyras kita ranka jai sudavė į galvą, apglėbė per kaklo-sprando sritį ir laikė. Tokioje padėtyje jie grūmėsi apie 10-15 sekundžių. Ji juto vyro agresiją ir siekimą peiliu ją sužaloti. Ji priešinosi ir gynėsi kiek galėdama. Pajutusi, kad vyras nustojo būti agresyvus ir jos nebepuolė, ji paleido jo ranką, kurioje buvo peilis. Vyras apsisukęs nuėjo į virtuvę ir atsisėdo ant suoliuko. Po kiek laiko ji pamatė, kad jam iš pilvo teka kraujas. Ji negali paaiškinti, kaip du kartus buvo perdurtas vyrui pilvas. Teigia, kad tai įvyko grumtynių metu, jai bandant apsiginti nuo jo pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi. Nurodo, kad vyro veiksmai prieš apeliantę buvo realūs, intensyvūs, keliantys pavojų jos sveikatai ir gyvybei. Jos pasirinktas ir panaudotas gynybos būdas ir intensyvumas aiškiai atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Nei sužaloti, nei nužudyti vyro ji nenorėjo. Savo veiksmais ginties situacijos niekuo neprovokavo ir sąmoningai nekėlė jo agresijos.
Teigia, kad būtinoji gintis yra leidžiama nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kuriomis dėl kėsinimosi gresia pavojus, o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir kitos panašios aplinkybės. Susiklosčiusi situacija sudarė apeliantei pakankamą pagrindą manyti, kad jos sveikatai ir gyvybei gresia realus pavojus. Konfliktas įvyko bute, nakties metu, vyras buvo girtas ir dėl to agresyvus. Panaudoto smurto intensyvumas ir jėgų santykis buvo ne jos naudai, nes prieš ją pasikėsino vyras, už ją daug aukštesnis ir fiziškai stipresnis. Jis kėsinosi peiliu, kurios geležtės ilgis – 15,1 cm. Nurodo, kad ji buvo labai išsigandusi. Jos būsena buvo natūrali, o reakcija - adekvati į susidariusią situaciją, todėl teismas tokią jos būseną pagrįstai turėjo vertinti kaip didelį išgąstį.
Nurodo, kad 1997 m. birželio 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 4 išaiškinta, kad BK numatytos didelio sumišimo ar didelio išgąsčio būsenos turi būti vertinamos pagal faktines bylos aplinkybes, o reikalui esant gali būti skiriama ekspertizė. Tačiau teismas nenagrinėjo tokios jos būsenos, nors ji nurodė, kad vyro kėsinimosi buvo labai išsigandusi. Atmetė jos tvirtinimą, esą ji veikė staiga labai susijaudinusi. Teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu atliktos ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrinės ekspertizės akto išvadomis, kuriose yra nurodyta, kad prieš vyro sužalojimą buvusios jos emocinės būsenos negalima vertinti kaip didelį susijaudinimą bei kad jos susijaudinimas nesiekė fiziologinio ar patologinio afekto ribų.
Apeliantė nurodo, kad nutartyje skirti šią ekspertizę, nebuvo užduotas klausimas apie tai, ar ji buvo didelio išgąsčio būsenos. Taip pat nebuvo užduotas klausimas apie tikimybę, kad A.S. buvo sužalotas jai ginantis nuo jo pavojingo ir nusikalstamo kėsinimosi. Todėl ekspertai netyrė ir nedavė atitinkamų išvadų. Skunde nurodo, kad ji buvo taip išsigandusi, kad didelio išgąsčio ir patirto streso kurį laiką negalėjo gerai prisiminti ir teisingai paaiškinti kai kurių įvykio aplinkybių. Tai ji aiškino ir minėtos ekspertizės atlikimo metu. Dėl patirto didelio išgąsčio ir viso šio įvykio sukelto streso ji susirgo nervinio pobūdžio liga. Ji tokioje būsenoje buvo kai buvo suimta, duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei parodymų patikrinimo vietoje metu. Dėl to šiuose parodymuose yra kai kurių prieštaravimų.
Teismas nuosprendyje nurodė, jog teismo medicinos specialisto paaiškinimas paneigia versiją, kad apeliantė nebuvo paėmusi peilio į savo ranką. Nurodytas teismo medicinos specialistas teismo posėdyje iš tikrųjų paaiškino, jog "reikia atmesti tokią versiją, kad peilis nebuvo išėjęs iš mirusiojo rankos. Sukant ranką toks gilus sužalojimas neįmanomas. Įvyko nemažas smūgis, dar du smūgiai. Aš drįstu pagal turimus duomenis atmesti tokią versiją. Po pirmo smūgio nužudytasis peilio turėjo netekti, t.y. jį išleisti iš rankų tuo metu. Gavus smūgį refleksiškai jis turėjo atsileisti". Apeliantė mano, kad toks teismo medicinos specialisto paaiškinimas neatitinki tikrovės ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Jis prieštarauja ir teismo nuosprendyje teismo nurodytoms kaip nustatytoms aplinkybėms. Ekspertas paaiškino, kad peiliu buvo suduoti trys smūgiai, bet visais bylos duomenimis nustatyta, kad A.S. kūne rasti tik du peiliu padaryti sužalojimai. Mano, kad teismo medicinos specialisto paaiškinimas, kad "po pirmo smūgio nužudytasis peilio turėjo netekti, t.y. jį išleisti iš rankų tuo metu" iš dalies kaip tik ir patvirtina jos parodymus, kad A.S. buvo sužalotas jam peilį laikant savo dešinėje rankoje, o ne jai smūgiuojant peiliu. Minėto specialisto paaiškinimas, kad pirmas sužalojimas peiliu A.S. galėjo būti padarytas jam neišleidus peilio iš savo rankos, iš esmės prieštarauja teismo nuosprendyje nurodytoms aplinkybėms, kad ji sudavė A. S. peiliu du smūgius į pilvo sritį.
Iškilus įvairiems minėtiems neaiškumams ir esant akivaizdiems prieštaravimams, apeliantės gynėjas kreipėsi į A. G. teismo medicininių tyrimų biurą su atitinkamais klausimais teismo medicinos specialistui. Pateikta teismo medicinos specialisto išvada paaiškina daugelį bylos aplinkybių ir pašalina atitinkamus nelogiškumus bei prieštaravimus. Šioje išvadoje nurodoma, kad teismo medicinos specialisto išvados Nr. 279 10-jo punkto išvadą reikia laikyti neišsamia ir nepagrįsta visa žinoma bylos medžiaga. A.S. pilvo sužalojimai buvo padaryti nestipria jėgą. Nurodoma, kad A.S. kūno sužalojimų lokalizacija neprieštarauja R. S. parodymams. Šios išvados tiriamoje dalyje išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad A.S. pilvo sužalojimai galėjo būti padaryti grumtynių su R. S. metu, laikant jam peilį dešinėje rankoje. R. S. parodymai, kad grumtynių metu jai vyras kaire ranka sudavė vieną smūgį į kaktą, nuo kurio ji pakaušiu atsitrenkė į vonios duris, neprieštarauja medicinos specialisto išvadai. Nurodoma, kad sunkus A.S. girtumo laipsnis neleido jam adekvačiai reaguoti į aplinką ir sudarė realias galimybes R. S. pasipriešinti vyro fizinei jėgai ir grumtynių metu apsiginti, nukreipiant peilį nuo savęs. A.S. lavono tyrimo metu buvo nustatyti ryškūs morfologiniai pakitimai kepenyse ir kasoje, nurodantys į ilgalaikį piktnaudžiavimą alkoholiniais gėrimais.
Apeliantė teigia, kad ši teismo medicinos specialisto išvada duoda aiškius ir moksliškai pagrįstus motyvuotus atsakymus į klausimus, kurie nebuvo tinkamai išsiaiškinti arba dėl kurių iš viso nebuvo aiškintasi nagrinėjant bylą. Ši išvada paneigia įrodymo tyrimo teisme metu apklausto teismo medicinos specialisto paaiškinimus. Patvirtina teisme apeliantės duotus parodymus apie A.S. padarytų sužalojimų mechanizmą, apie būtinosios ginties situacijos buvimą ir jos gynimąsi nuo jo pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi ir kitas svarbias aplinkybes. Paneigia teismo padarytas nepagrįstas išvadas, kurių pagrindu teismas pritaikė netinkamą baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino apeliantę kalta dėl tyčinio nužudymo. Teismas vertino kritiškai tik jos parodymus. Apeliantė mano, kad kritiškai turėjo būti vertinami ir visi kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir įrodymų tyrimo metu teisme tikrinami įrodymai.
Teismo nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad ji kalta prisipažino ikiteisminio tyrimo teisėjui, neatitinka tikrovės. Apeliantė ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė tik tai, kad ji A.S. nužudyti nenorėjo. Teismas teisingai konstatavo, jog byloje esančiais įrodymais, nepaneigtas jos tvirtinimas, kad ji nenorėjo A.S. mirties. Byloje nėra jokių aplinkybių, paneigiančių viso bylos tyrimo metu jos duotus iš esmės nuoseklius parodymus dėl tų aplinkybių, kad girtas A.S. puolė ją užsimojęs peiliu bei kad sudavė jai į galvą ranka. Tokius parodymus iš esmės patvirtina liudytojų A.S. bei R. S. parodymai bei minėta teismo medicinos specialisto A. G. išvada.
Mano, kad teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad šiuo atveju yra pilnai ir neabejotinai nustatytos visos apibūdinančios kėsinimąsi sąlygos. A.S. veiksmai buvo pavojingi, atitiko baudžiamajame įstatyme numatytų veikų požymius. Ji turėjo pilną teisę gintis nuo A.S. pradėto pavojingo kėsinimosi ir nuo jo patirto smurto, kuris buvo intensyvus. Pavartotas smurtas buvo priešingas įstatymams, prieštaravo moralės principams, pažeidė apeliantės garbę ir orumą. Jos gynyba nuo pradėto pavojingo kėsinimosi aiškiai atitiko kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui.
Teismas netyrė jos nurodytų būtinosios ginties aplinkybių ir apie tai nepasisakė teismo nuosprendyje. Jis nepašalino prieštaravimų teismo išvadose dėl faktinių bylos aplinkybių, įrodymus vertino vienpusiškai, neišsamiai, nepilnutinai ir netinkamai išaiškino ir ištyrė esmines bylos aplinkybes. Šių esminių bylos aplinkybių tinkamai neištyrus, tarp atitinkamų įrodymų esantys prieštaravimai teismo nuosprendyje liko nepašalinti. Šie prieštaravimai yra esminiai, nes remdamasis tokiais klaidingais teiginiais teismas vertino konkrečias įvykio aplinkybes ir atmetė kai kuriuos jos parodymus, nieko nepasisakydamas apie A. S. elgesį ir veiksmus prieš pat jo sužalojimą. Būtinosios ginties sąlygų buvimas pagrįstas ne vien jos parodymais, bet ir objektyviai nustatytais bylos duomenimis. Šis A.S. kėsinimasis pagrįstai buvo jos suprastas kaip pavojingas, realus ir akivaizdus. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas jos veikoje BK 129 str. l d. numatyto nusikaltimo padarymą, neišsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, juos reikiamai nepatikrino ir netinkamai įvertino. Todėl teismas, darydamas išvadas apie faktines bylos aplinkybes, jos veiksmus nepagrįstai kvalifikavo kaip tyčinį nužudymą ir visiškai netyrė būtinosios ginties aplinkybių.
Apeliantė nurodo, kad nuo jos išgerto nedidelio alkoholio kiekio apsvaigusi nebuvo, todėl mano, kad girtumas jokios įtakos jos elgesiui ir padarytiems veiksmams neturėjo. Teigia, kad dėl įvykio labai pergyvena, anksčiau nebuvo teisėtvarkos pažeidėja, charakterizuojama teigiamai, dirba, išlaiko šeimą, vienas iš jos sūnų yra moksleivis, dėl pašlijusios psichinės sveikatos gydėsi psichiatrijos ligoninėje.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusi nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.
Skundas tenkinamas.
Pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė byloje aplinkybes, netinkamai įvertino teismo medicinos specialisto išvadas bei kitus byloje surinktus įrodymus ir todėl be pagrindo R. S. atžvilgiu netaikė BK 28 str. 2 d. nuostatų.
BK 28 str. 2 d. numatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.
Skundžiamame nuosprendyje būtinosios ginties situacijos nebuvimas iš esmės grindžiamas nuteistosios nuoširdžiu prisipažinimu, įtariamosios apklausos, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, jos paaiškinimais teisme, sprendžiant suėmimo skyrimo klausimą, skundu, rašytu apygardos teismui (b.l. 4, 13-15, 20-25, 57, 61 t.2) ir teismo medicinos specialisto paaiškinimais apygardos teisme (b.l. 122-123 t.2).
Pagal BPK 276 str. 4 d. ir 301 str. 1 d. prasmę prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamojo parodymai ar paaiškinimai įrodomosios reikšmės teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant ar vertinant kitus byloje esančius įrodymus. Tai tiesiogiai išplaukia iš BPK 7 str. įtvirtinto šalių rungimosi principo. Iš to seka, kad ikiteisminio tyrimo metu prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotuose įtariamojo parodymuose užfiksuoti duomenims negali būti suteikta išskirtinė reikšmė, o juo labiau tokia reikšmė negali būti suteikta tik daliai įtariamosios parodymų, o kitus vertinant kritiškai.
Pažymėtina ir tai, kad netgi tuose R. S. parodymuose, kuriais apygardos teismas rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jau buvo nurodoma apie būtinosios ginties situaciją, kurią apygardos teismas turėjo aptarti nepriklausomai nuo to, kieno rankose buvo peilis sužalojimų A.S. padarymo metu.
Be to, priešingai nei teigiama apygardos teismo nuosprendyje, nuteistosios paaiškinimuose, kurie užfiksuoti teisme, sprendžiant suėmimo paskyrimo klausimą, jokių duomenų apie A.S. sužalojimo mechanizmą ir aplinkybes nėra. Šiame protokole faktiškai nurodytas tik R. S. aiškinimas, kad ji A.S. nužudyti nenorėjo.
Apygardos teisme ir apeliacinės instancijos teismo 2005 m. balandžio 29 d. posėdžio metu R. S. parodė, kad, gindamasi nuo jos gyvybei gresiančio pavojaus, sugriebė už A.S. dešinės rankos, kurioje buvo peilis, ir, bandant ranką užsukti (stovint prie nukentėjusiojo šono, o šiam kaire ranka laikant apglėbus nuteistąją per kaklo-sprando sritį), jį sužalojo. Tai, kad R. S. ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme ne visada nuosekliai apibūdino sužalojimų nukentėjusiajam padarymo mechanizmą, gali būti paaiškinama ekstremalia įvykio situacija ir nuteistajai diagnozuota laikina psichinio sutrikimo būsena (b.l. 183 t. 2).
Kaip jau minėta, apygardos teismas, darydamas išvadą, kad R. S. tyčia dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio nužudė A.S., rėmėsi specialisto paaiškinimu pirmosios instancijos teisme. Kolegijos nuomone šie specialisto paaiškinimai apie sužalojimų gylį, o tuo pačiu smūgių stiprumą, refleksiškus pirštų judesius ir peilio netekimą po pirmo sužalojimo, A.S. negalėjimą dėl girtumo atlikti aktyvius veiksmus, suduoti smūgius yra visiškai nemotyvuoti ir padaryti remiantis vienintele išankstine nuostata, kad kūno sužalojimai A.S. padaryti kito asmens. Šiuos paaiškinimus visiškai paneigia specialisto išvada (b.l. 143-156. t.2) ir jo paaiškinimai apeliacinės instancijos tesime bei naujos komisijinės ekspertizės išvados (b.l. 197-210 t.2), kurios yra išsamios, argumentuotos ir todėl nekeliančios jokių abejonių. Iš paminėtų specialisto ir komisijinės ekspertizės išvadų seka, kad durtinių-pjautinių sužalojimų A.S. pilvo srityje padarymui, kai sužalojimų kanalų eigoje nėra kaulinės kliūties ir esant aštriam peilio smaigaliui ir smaigalio zonos ašmenims, didelės jėgos nereikėjo. Sužalojimų padarymas tikėtinas tiek suduodant du smūgius peiliu į pilvo sritį, R. S. stovint prieš A.S. ir peilį laikant savo rankoje, tiek grumtynių metu, kai R. S. abiem rankomis buvo sugriebusi už A.S. dešinės rankos, kurioje buvo peilis ir bandant ranką užsukti, stovint šiam prie nuteistosios šono, laikant apglėbus per kaklo-sprando sritį. Tokį sužalojimų padarymo mechanizmą patvirtina žaizdų kanalų kryptys ir įstriža abiejų žaizdų lokalizacija. Taip pat, specialistas ir teismo medicinos ekspertai davė kategorišką išvadą, kad ilgalaikio piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais pasėkoje sunkus girtumas A.S. neatėmė galimybės atlikti aktyvius veiksmus (suduoti smūgius kumščiu, bandyti smogti peiliu). Be to, išvadose nurodoma, kad skausmo jutimas esant tokiam girtumui yra sumažėjęs, todėl neatmetama galimybė, kad jis pirmojo sužalojimo galėjo ir nepajausti. Vertinant tokią galimybę, tvirtinti, kad po pirmo sužalojimo A.S. refleksiškai turėjo atsileisti ranka (rankos pirštai) ir peilis iškristi, nėra pagrindo.
Tokiu būdu, R.S. parodymai apie sužalojimų padarymo mechanizmą ir pačio įvykio aplinkybes, duoti apygardos ir apeliacinės instancijos teisme (2005 m. balandžio 29 d. posėdžio metu) yra nepaneigti. Priešingai, juos patvirtina jau paminėti objektyviosios kilmės įrodymų šaltiniai. Jie neprieštarauja ir įvykio vietos apžiūros duomenims. Taip pat yra nepaneigta, kad A.S. sudavė smūgį R. S. ranka į kaktą, nuo ko ji pakaušiu atsitrenkė į vonios duris. Tai argumentuotai aptarta jau paminėtoje specialisto išvadoje. Pažymėtina, kad pats teismo medicinos specialistas, atlikęs R. S. apžiūrą, apeliacinės instancijos teisme pripažino, kad plaukuotosios galvos dalies R. S. neapžiūrėjo (b.l. 176 t. 2).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5. punkte nurodyta, kad teismo išvados negali būti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimą. Šio Nutarimo 3.1.8. punkte išaiškina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.
Įrodymų, kad R. S. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis tyčia nužudė A.S. byloje nėra. Priešingai, byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad gyvybė A.S. buvo atimta R. S. esant būtinosios ginties situacijoje. Tokios situacijos egzistavimą ir jos teisėtumą patvirtina nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuteistosios akcentuojamas kėsinimosi pavojingumas, akivaizdumas ir realumas. Šių esminių sąlygų buvimas byloje surinktais įrodymais taip pat nepaneigtas. Nuteistoji patvirtino, kad A.S. sudavė smūgį jai ranka į galvą, laikė apglėbęs ją ranką per kaklą, bandė suduoti smūgį peiliu. Visa tai rodo, kad užpuolimas buvo nukreiptas į nuteistosios gyvybę ar sveikatą (buvo pavojingas). Šis užpuolimas buvo pradėtas ir dar nepasibaigęs (buvo akivaizdus) ir jis egzistavo objektyviai (buvo realus). Esant tokioms aplinkybėms R. S. turėjo teisę gintis padarydama žalą (atimant gyvybę) besikėsinančiajam. Tai ji darė neperžengdama būtinosios ginties ribų, nes jos pasirinktas gynybos būdas atitiko kėsinimosi pobūdį ir intensyvumą. Taigi, R. S. veika formaliai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 1 d., požymius, tačiau ji padaryta esant būtinosios ginties situacijai. Ši aplinkybė šalina baudžiamąją atsakomybę (BK 28 str. 2 d.). Todėl apygardos teismo nuosprendis naikintinas. Byloje priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.
Esant tokioms aplinkybėms, nėra prasmės vertinti apeliacinio skundo teiginių apie nuteistosios didelio išgąsčio ar sumišimo būseną, nes tai šiuo atveju nebeturi esminės reikšmės vertinant R. S. padarytos veikos baudžiamumą.
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,
n u s p r e n d ž i a:
Panevėžio apygardos teismo 2004 m. kovo 1 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
R. S. pagal 129 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje bei sprendimą priteisti 18 Lt pašto išlaidų panaikinti.
Kolegijos pirmininkas Valdimaras Bavėjanas
Teisėjai: Elena Vainienė
Jonas Algimantas Venckus