Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [1A-563-349-2010].doc
Bylos nr.: 1A-563-349-2010
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Panevëþio apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Pranešėjas Arnoldas Šukaitis

Pranešėjas Arnoldas Šukaitis                                          Baudž. byla Nr. 1A-563-349/2010                Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2

 

                                                                                          

 (S)

 

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gruodžio 10 d.

Panevėžys

 

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Arnoldo Šukaičio, teisėjų Bronės Vidzėnienės ir Sigito Bagdonavičiaus,

sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei,

dalyvaujant prokurorui Ignui Railai,

gynėjui advokatui Jonui Milčiui

nuteistajam T. N.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. N. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo T. N. nuteistas pagal BK 149 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams. Priteista iš Tomo N. V. T. 5000 Lt neturtinei ir 5 Lt turtinei žalai atlyginti.  

                                                                                                                                                                                                                                      

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

 

N U S T A T Ė:

 

T. N. nuteistas už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą ir kitaip atimdamas galimybę priešintis, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja V. T. prieš šios valią, t.y. jis, 2009 m. liepos 14 d., apie 24. 00 val., P rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sugriebė V. T. už kairės rankos riešo ir nusitempė ją prie garažo, ten viena ranka spausdamas nukentėjusiajai už kaklo, o kita ranka laikydamas už rankos riešo, neleido pabėgti, po to, laikydamas už rankos, per daržus ir laukus nutempė iki D gatvės daugiabučio namo Nr. 2, kur užsitempė nukentėjusiąją į antrame aukšte esantį Z. K. priklausantį butą Nr. 6, ten nurengė V. T. džinsus, o rengiant jai marškinėlius, V. T. pasipriešindama įkando T. N. į ranką, tuomet, pastūmęs ją, pargriovė ant lovos, jėga numovė apatines kelnaites, užgulė nukentėjusiąją ir taip palauždamas V. T. pasipriešinimą, lytiškai santykiavo su V. T., o jai toliau priešinantis, t.y.  keliais T. N. stumtelint nuo savęs, ir dėl to nutraukiant lytinį aktą, jis pagrasino primušti nukentėjusiąją, taip palauždamas nukentėjusios valią ir toliau atlikinėjo lytinį aktą, dar kartą nukentėjusiajai stumtelint T. N., jis vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajai į smilkinį ir, sugriebęs už kaklo, smaugė, po to ją paleido, sakydamas, jog niekam apie tai nepasakotų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. N. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti.

Skunde teigia, kad jo kaltė pagrįsta tik nukentėjusiosios ir jos giminių, suinteresuotų bylos baigtimi, parodymais. Nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose yra esminių prieštaravimų. Ji nurodė, kad jos sesuo L. Š., stovėdama prie šulinio, matė, kaip jis tempė nukentėjusiąją, nors pagal kitus įrodymus, liudytoja tuo metu buvo kambaryje ir nieko nematė. Nukentėjusioji parodė, kad jis ją tempė, stipriai laikė už rankų, smaugė, nors po įvykio ją apžiūrėjęs gydytojas ant jos kūno jokių sužalojimų nerado.

Apeliantas nurodo, kad jo santykiai su nukentėjusiąja buvo geri, tai patvirtino liudytoja S. L.. Liudytojas M. B. pamatė nukentėjusiąją besijuokiančią išeinančią iš namo, kuriame jie lytiškai santykiavo. Tačiau jos motinai ir seseriai pradėjus šaukti, kad ją išprievartavo, nukentėjusioji pravirko. Nuo nukentėjusiosios namų iki įvykio vietos yra 200 metrų atstumas, todėl jis negalėjo niekam negirdint ir nematant nusitempti nukentėjusiosios iki antro aukšto buto. Apeliantas teigia, kad nukentėjusioji davė parodymus apie nebūtą išžaginimą įtakota savo motinos. Liudytojos V. T. ir L. Š. tik atpasakojo nukentėjusiosios teisme duotus parodymus. Apibendrindamas apeliantas nurodo su nukentėjusiąją santykiavęs abipusiu sutikimu, o vieną smūgį jai sudavęs jau po lytinių santykių, o ne tam kad priverstų ją santykiauti, todėl turi būti išteisintas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teismas teisingai įvertino bylos įrodymus ir apeliantą pagrįstai pripažino kaltu dėl nukentėjusiosios V. T. išžaginimo. Nuteistojo versiją, kad nukentėjusioji su juo lytiškai santykiavo savo noru, paneigia nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai, pagal kuriuos apeliantas ją prievarta, užspaudęs burną, nusitempė į butą, iš kurio neleido pabėgti ir išžagino, šiuos parodymus patvirtinantys liudytojų V. T. ir L. Š., kurios, nors ir tiesiogiai nematė išžaginimo aplinkybių, tačiau matė apeliantą, tempiantį nukentėjusiąją ir apie išžaginimą sužinojo iš pačios nukentėjusiosios iš karto po nusikaltimo, parodymai. Apeliantas, skunde nurodydamas, kad liudytojas M. B., parodęs, kad nukentėjusioji iš namo, kuriame santykiavo su apeliantu, išėjo juokdamasi, iš dalies patvirtino jo parodymus apie savanoriškus lytinius santykius, netiksliai perteikia šio liudytojo parodymų turinį. Pagal M. B. parodymus, nukentėjusioji juokėsi, išeidama su apeliantu iš pavėsinės, o tai, kaip nustatyta paties apelianto ir nukentėjusiosios parodymais, buvo prieš, o ne po išžaginimo. Priešingai nei tvirtina apeliantas, jokių esminių prieštaravimų nukentėjusiosios parodymuose nėra, tokių prieštaravimų nenurodo ir apeliantas savo skunde. Ta aplinkybė, kad teismo medicinos specialisto išvada sužalojimo žymės ant nukentėjusiosios kūne nenustatytos, reiškia, kad apelianto nukentėjusiosios rankos suėmimas, smūgis į smilkinį nebuvo tokie stiprūs, kad paliktų žymes, tačiau jie visiškai nereiškia nukentėjusiosios parodymų nepatikimumo. Apelianto skunde esantys teiginiai, kad nukentėjusioji parodymus apie išžaginimą davė, įtakota savo motinos ir sesers, atmestini kaip bylos įrodymais nepagrįstos prielaidos. Iš liudytojų V. T. ir R. Š. parodymų matyti, kad nukentėjusioji apie tai, kad apeliantas ją išžagino, papasakojo savo iniciatyva, iš karto pabėgusi iš buto, kuriame buvo žaginama. Esant tokiems bylos įrodymams, tenkinti apelianto skundo prašymą jį išteisinti nėra pagrindo.

Teismas, parinkdamas apeliantui vienintelės BK 149 str. 1 d. sankcijoje numatytos bausmės rūšies – laisvės atėmimo – trukmę, teisingai taikė BK 54 str. 2 d., 61 str. 1-3 d. nuostatas ir nuosprendyje išdėstė pakankamai išsamius bausmės skyrimo motyvus. Apeliantui skirta bausmė, artima sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui, tinkamai individualizuota, atitinka jo veikos pavojingumą, todėl nešvelnintina.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

 

N U T A R Ė :

 

N. T. N apeliacinį skundą atmesti.

 

Kolegijos pirmininkas                                                                         Arnoldas Šukaitis

 

Teisėjai                                                                                                Bronė Vidzėnienė

 

                                                                                                            Sigitas Bagdonavičius