Administracinė byla Nr. AS-365-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00082-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 43.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje tarnybos atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 22 d. nutarties atsisakyti priimti pareiškėjo Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje tarnybos prašymą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:             

I.

Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje tarnyba (toliau – ir Tarnyba) Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams 2018 m. kovo 13 d. pateikė prašymą panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos, patvirtintos Panevėžio miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Savivaldybės taryba) 2016 m. gruodžio 29 sprendimu Nr. 1-425 (toliau – ir Metodika), 18, 22, 24, 26, 29 ir 33.13 punktus tiek, kiek juose nustatyta, kad į būtinąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas įtraukiamos tam tikros Tarnybos prašyme nurodytos sąnaudų kategorijos.

Toks Metodikoje įtvirtintas reguliavimas, pasak Tarnybos, prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui bei Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 (toliau – ir Taisyklės), 5 ir 6 punktams.

Tarnyba paaiškino, kad 2018 m. sausio 10 d. teikimu Nr. T-1 pasiūlė Savivaldybės tarybai artimiausiame posėdyje svarstyti minėtų Metodikos punktų nurodytos dalies panaikinimo klausimą, tačiau Panevėžio miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) meras 2018 m. kovo 8 d. raštu „Dėl teikimo“ atsisakė vykdyti minėtą Tarnybos teikimą.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. kovo 22 d. nutartimi Tarnybos prašymą atsisakė priimti.

Teismas konstatavo, kad Metodika yra norminis administracinis aktas. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) II skyriaus Pirmojo skirsnio normos nustato, kad dėl savivaldybės tarybos norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimo į teismą turi būti kreipiamasi šiame skirsnyje nustatyta tvarka, todėl teismas darė išvadą, kad Tarnybos prašymas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka ir tai sudaro pagrindą atsisakyti priimti prašymą.

Tarnybos prašymą vertindamas kaip pareiškimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, teismas sprendė, kad jis taip pat atsisakytinas priimti. Teismas nurodė, kad pareiškimas turi būti suformuluotas taip, kad jį būtų galima išnagrinėti ABTĮ 112–119 straipsniuose numatyta specialia tvarka. Teismas nurodė, kad Tarnyba negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, pareiškime turi būti aiškiai nurodyta, kokia apimtimi norminis administracinis aktas prieštarauja įstatymui, Vyriausybės norminiam teisės aktui, taip pat turi būti nurodyta, kokiai konkrečiai įstatymo ar Vyriausybės norminio teisės akto normai skundžiamas aktas prieštarauja. Teismas išaiškino, kad Tarnyba savo poziciją dėl ginčijamo teisės akto prieštaravimo įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Teismo nuomone, Tarnyba šių reikalavimų neįvykdė, nes prašyme išdėstyti argumentai yra abstraktūs, neaiškūs, o tai trukdo identifikuoti teismo atliktino tyrimo dalyką.

Be to, teismas nurodė, kad Tarnyba neįvykdė ABTĮ 112 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų reikalavimų dėl teisės aktų, kuriems prieštarauja norminis administracinis aktas, kopijų pateikimo.

III.

Tarnyba atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 22 d. nutartį ir grąžinti prašymo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Tarnybos nuomone, teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) normomis. Tarnyba nurodo, kad Priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra įtvirtintas imperatyvus reikalavimas Vyriausybės atstovui per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako ginčijamą teisės aktą pakeisti ar panaikinti) šį atsisakymą skųsti teismui.

Tarnyba paaiškina, kad į teismą kreipėsi, įgyvendindama Priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą Vyriausybės atstovo kompetenciją, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad Tarnyba turėjo kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu dėl norminio administracinio akto teisėtumo.

Tarnyba nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, Priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3–4 punktuose numatytų Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimui pakanka tik pagrįstos prielaidos, jog atitinkamas savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas galbūt prieštarauja Konstitucijai, įstatymams ar Vyriausybės nutarimams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A662-906/2009).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė priimti Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje tarnybos prašymą kaip nenagrinėtiną teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje tarnyba kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos, patvirtintos Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 29 sprendimu Nr. 1-425, 18, 22, 24, 26, 29 ir 33.13 punktus tiek, kiek juose nustatyta, kad į būtinąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas įtraukiamos tam tikros Tarnybos prašyme nurodytos sąnaudų kategorijos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad būtų ištirtas Metodikos 18, 22, 24, 26, 29 ir 33.13 punktų atitikimas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui bei Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711, 5 ir 6 punktams.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs prašymo ir ginčijamo akto turinį, konstatavo, kad Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje tarnyba kreipėsi į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto atitikimą įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui. Teismas atsisakė priimti pareiškėjo prašymą tuo pagrindu, kad pareiškėjas nesikreipė į teismą specialia ABTĮ II skyriaus pirmojo skirsnio (Pareiškimai (Prašymai) ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą) tvarka, be to, pareiškėjo abejonė dėl savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto atitikimo nurodytoms teisės aktų nuostatoms nebuvo pagrįsta aiškiais teisiniais argumentais.

Pareiškėjas atskiruoju skundu su minėta pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka. Tarnyba nurodo, kad į teismą kreipėsi, įgyvendindama Priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą Vyriausybės atstovo kompetenciją, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, jog Tarnyba turėjo kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu dėl norminio administracinio akto teisėtumo.

Nagrinėjamu atveju nėra abejonių, kad prašymu prašoma ištirti norminio administracinio akto – Metodikos – nuostatas.

Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje yra reglamentuota Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka, t. y., kai Vyriausybės atstovas nustato, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, jis: motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos (1 punktas); per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako ginčijamą teisės aktą pakeisti ar panaikinti) šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui (2 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., 2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-337/2013) yra nurodęs, kad savivaldybių administravimo subjekto norminio akto teisėtumui tirti taikomos specialios taisyklės, reglamentuotos ABTĮ specialiame skirsnyje; norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo specifika pasireiškia tuo, kad ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas. Be to, tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina. ABTĮ 112 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai.

Iš esmės analogiškos nuostatos toms, kurias įtvirtina ABTĮ 112 straipsnio 2 dalis, numatytos ir Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, jog abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą.

Pareiškėjas atskirajame skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, t. y. 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-906/2009, tačiau pareiškėjo nurodyta administracinė byla Nr. A662-906/2009 nelaikytina analogiška nagrinėjamai administracinei bylai.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, pareiškėjo atskirojo skundo argumentus bei teismų praktiką, darytina išvada, jog pareiškėjui nėra suteikta galimybė ginčyti Metodikos teisėtumą bendrąja administracinių bylų teisenos tvarka. Tokios galimybės jam nesuteikia ir jo nurodytos Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas bei pagrįstai atsisakė priimti Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje tarnybos prašymą. Todėl nėra teisinio pagrindo naikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 22 d. nutartį ir tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje tarnybos atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

              Teisėjai               Stasys Gagys

                                      Gintaras Kryževičius

                            Ramutė Ruškytė