Administracinė byla Nr. A-661-442/2016
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00338-2015-8
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 250 000 Eur neturinei žalai atlyginti.
Paaiškino, kad į teismą ankščiau negalėjo kreiptis, nes į jo skundus laisvės atėmimo įstaigos pareigūnai atsakydavo žodžiu. Tačiau pažymėjo, kad kreipėsi į teismą iškart surinkęs reikiamą informaciją. Teigė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2010 m. birželio 15 d. iki 2012 m. birželio 30 d. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, o pasivaikščioti lauke turėjo teisę tik vieną valandą per dieną. Kamerose nebuvo veidrodžių. Tualetas nebuvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės. Šiaulių TI kalinamam asmeniui vienam mėnesiui buvo suteikiamas tik vienas tualetinio popieriaus rulonas ir vienas muilo gabalėlis. Dušu buvo galima naudotis vieną kartą per savaitę 15 minučių, o pareiškėjas juo nespėdavo pasinaudoti. Šiaulių TI buvo draudžiama turėti ilgalaikius pasimatymus. Laisvės atėmimo įstaigos pastato konstrukcijose buvo asbesto.
Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2010 m. liepos 16 d. iki 2012 m. birželio 29 d. (iš viso 138 dienas). Šiaulių TI, vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015 m. sausio 30 d. Paaiškino, kad Šiaulių TI negali daryti įtakos suimtųjų (nuleistųjų) laisvės atėmimo įstaigoje skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Nurodė, kad ne visos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) nuostatos Šiaulių TI pastatui gali būti taikomos dėl jo statuso. Kamerose sanitariniai mazgai yra įrengti, o nuo bendros patalpos erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktūs ir nepakankamai detalizuoti. Kartu Šiaulių TI atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo purkštuvus. Suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Suimtiesiems ir nuteistiesiems Šiaulių TI suteikiama teisė 1 valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore. Šiaulių TI ant pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis siekia nuo 17.31 kv. m iki 22.44 kv. m. Šiaulių visuomenės sveikatos centras nenustatė jokių kenksmingų medžiagų ar asbesto pasivaikščiojimo kiemeliuose. Suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios higienos normas. Šiaulių TI pareiškėjui buvo išduodamas tualetinis popierius pagal nustatytus reikalavimus. Šiaulių TI pažymėjo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos padarymą jam sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos padarymo fakto. Todėl nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies pagrindu.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nurodė, kad pareiškėjas neįvardijo jokių objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų, dėl kurių prašymas taikyti ieškinio senaties terminą turėtų būti netenkintas. Šiaulių TI prašė taikyti ieškinio senatį skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Todėl teismas prašymą tenkino, ieškinio senatį daliai pareiškėjo reikalavimo taikė ir nagrinėjo pareiškėjo skundo dalį dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 28 d. iki 2012 m. birželio 29 d.
Teismas, remdamasis bylos duomenimis, konstatavo, kad 141 dieną pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas. Nurodė, kad Šiaulių TI įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 21 punktą. Tačiau teismas pareiškėjo argumentus dėl didesnio kiekio tualetinio popieriaus išdavimo, nei jam buvo suteikiama vienam mėnesiui, laikė nepagrįstais. Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjas su prašymu suteikti ilgalaikį ar trumpalaikį pasimatymą į tardymo izoliatoriaus administraciją nesikreipė. Teismui nurodyta minėta aplinkybe abejoti pagrindo nebuvo. Aplinkybė, kad dušu buvo galima naudotis vieną kartą per savaitę, patvirtina, jog Šiaulių TI Higienos normos HN 76:2010 68 punkte numatytus reikalavimus vykdė tinkamai. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių konkrečių duomenų dėl asbesto tiesioginės įtakos jo sveikatos būklei, taip pat įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją Nr. 9140 tokių duomenų teismas nenustatė. Be to, teismas pabrėžė, kad Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. vasario 10 d. pažymoje Nr.62/08-155 nurodoma, jog Šiaulių TI korpuso stogas yra dengtas skarda, asbesto dalių nerasta. Taip pat minėtoje pažymoje nurodyta, kad Šiaulių TI kamerose yra įrengti veidrodžiai.
Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas pripažino, kad yra neabejotina, jog dėl kalinimo perpildytose kamerose ir Higienos normos HN 76:2010 21 punkto pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Todėl, įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę (141 diena), pareiškėjui Šiaulių TI suteiktą pasivaikščiojimo laiką gryname ore, Lietuvoje esančias ekonomines darbo užmokesčio dydžio tendencijas bei gyvenimo lygio sąlygas, teismas pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą.
III.
Pareiškėjas teismui pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.
Teigia, kad į teismą kreipėsi vos tik sužinojęs apie jo pažeidžiamas teises. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamoje byloje jo skundui negali būti taikomas senaties terminas, nes jis buvo Šiaulių TI kankinamas ilgą laiką ir po to ilgai dar negalėjo atsigauti nuo patirtų išgyvenimų. Taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato senaties instituto. Nurodo, kad atvežtas į Šiaulių TI buvo uždarytas į kamerą rūsyje, kurioje buvo laikomas 3 valandas. Kadangi kameros rūsyje buvo be langų ir nevėdinamos, jautėsi tvaiko, dvoko ir tinko kvapas. Minėtos kameros sienos buvo padengtos nelygiu tinku, todėl atsirėmus į jas buvo galima susižeisti. Tokių sienų nebuvo įmanoma dezinfekuoti ir valyti. Taip pat rūsio kameroje buvo prastas apšvietimas. Šiaulių TI kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, buvo perpildytos. Jose buvo silpnas dirbtinis naktinis apšvietimas, žema oro temperatūra, lubos buvo padengtos pelėsiu, nuo lubų ir sienų trupėjo dažai. Teigia, kad dėl kamerų perpildymo visi kalinami asmenys kamerose negalėdavo vienu metu susėsti prie stalo, todėl tekdavo valgyti šaltą maistą. Pabrėžia, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras, patikrinęs Šiaulių TI patalpas, konstatavo Higienos normos HN 76:2010 pažeidimus. Pareiškėjas nurodo, kad, sirgdamas žmogaus imunodeficito virusu, Šiaulių TI visą laiką miegojo lovos antrame aukšte. Naudojosi tualetu, kuriame nebuvo klozeto, o tualete plytelės buvo atsilupusios. Taip pat tualetas nebuvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės, todėl juo naudotis teko kitų kameroje laikomų asmenų akivaizdoje. Mažą kameros plotą dar užėmė sanitarinis mazgas. Pareiškėjui, kaip sergančiam žmogaus imunodeficito virusu ir turinčiam invalidumą asmeniui, nebuvo skirti jokie vitaminai, maisto papildai, papildomas maisto davinys. Pareiškėjui turėjo būti suteikta teisė konsultuotis su psichologu. Pažymi, kad įrašai apie jo sveikatos duomenis yra sunaikinti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos teismai dažnai priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), motyvuodami tuo, kad Lietuvoje yra žema minimali mėnesinė alga. Mano, kad toks argumentavimas yra diskriminacinis ir pažeidžia ne tik tautinės lygybės principą, bet ir mažesnes bei didesnes pajamas gaunančių asmenų lygybės principą. Tokia diskriminacija yra nesuderinama su Konvencijos 14 straipsniu.
Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.
Nurodo, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo pažeidžiamas teises į tinkamas kalinimo sąlygas. EŽTT praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turi būti skiriamas kalinamajam. Todėl vien tik asmens kalinimas mažo ploto sąlygomis ne visada suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Anot Šiaulių TI, pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų laisvės atėmimo įstaigoje laikomų asmenų. Jokių aplinkybių, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, nenustatyta. Todėl, Šiaulių TI teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai įvertinus visus bylos duomenis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad jam neturtinė žala padaryta dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).
Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 16 d. iki 2012 m. birželio 29 d. Šiaulių TI pateikta 2015 m. vasario 6 d. pažyma „Dėl G. B.“ Nr. 60/06-882 (b. l. 51) patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas jo nurodytu laikotarpiu. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2015 m. sausio 28 d. (b. l. 7). Todėl nagrinėjamu atveju daliai pareiškėjo reikalavimo yra pasibaigęs 3 metų senaties terminas, numatytas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatį Šiaulių TI prašė taikyti.
Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjui padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas viso kalinimo Šiaulių TI metu žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas. Argumentų, kurių pagrindu būtų galima atnaujinti praleistą senaties terminą pagal Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalį, pareiškėjas nenurodė. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už galimai netinkamas kalinimo sąlygas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 16 d. iki 2012 m. sausio 27 d. pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą.
Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.
Pažymėtina, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. sausio 28 d. iki 2012 m. birželio 29 d., laisvės atėmimo vietoje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka Šiaulių TI. Kadangi nustatyti tiksliai, kiek laiko Šiaulių TI pareiškėjas buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis, iš pateiktų duomenų nėra galimybės (b. l. 51), konstatuotina, jog visą praleistą 141 parą Šiaulių TI pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte įtvirtintą reikalavimą, jog vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 21 punktas, o aplinkybė, kad pareiškėjas turėjo naudotis nevisiškai nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, pažeidė jo teisę į privatumą.
Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs skunde pirmosios instancijos teismui (t. y., kad atvežtas į Šiaulių TI buvo uždarytas į kamerą rūsyje (paskirstymo kamerą), kurioje buvo laikomas 3 valandas; kadangi kameros rūsyje buvo be langų ir nevėdinamos, jautėsi tvaiko, dvoko ir tinko kvapas; paskirstymo kameros sienos buvo padengtos nelygiu tinku, todėl atsirėmus į jas buvo galima susižeisti, taip pat tokių sienų nebuvo įmanoma dezinfekuoti ir valyti; paskirstymo kameroje buvo prastas apšvietimas; Šiaulių TI kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, buvo silpnas dirbtinis naktinis apšvietimas, žema oro temperatūra, lubos buvo padengtos pelėsiu, nuo lubų ir sienų trupėjo dažai; tualete plytelės buvo atsilupusios; Šiaulių visuomenės sveikatos centras, patikrinęs Šiaulių TI patalpas, konstatavo Higienos normos HN 76:2010 6, 21, 22, 26 ir 54 punktų pažeidimus; dėl kamerų perpildymo visi kalinami asmenys kamerose negalėdavo vienu metu susėsti prie stalo, todėl tekdavo valgyti šaltą maistą; pareiškėjas, sirgdamas žmogaus imunodeficito virusu, Šiaulių TI visą laiką miegojo lovos antrame aukšte; pareiškėjui, kaip sergančiam žmogaus imunodeficito virusu ir turinčiam invalidumą asmeniui, nebuvo skirti jokie vitaminai, maisto papildai, papildomas maisto davinys; pareiškėjui turėjo būti suteikta teisė konsultuotis su psichologu; pareiškėjo įrašai apie jo sveikatos duomenis yra sunaikinti). Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai apeliacinio proceso stadijoje nevertintini.
Nustatyta, kad Šiaulių TI pareiškėjo atžvilgiu pažeidė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Konstatuota, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų ir pripažinta, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą jam naudojantis nevisiškai nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu. Todėl Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Tam, kad būtų kompensuoti dėl netinkamų kalinimo sąlygų patirti neigiami išgyvenimai, nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistinas neturtinės žalos atlyginimas.
Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, būtina atsižvelgti į byloje konstatuotas aplinkybes apie tai, kad pareiškėjas mažesnėmis nei 3,6 kv. m ploto sąlygomis buvo kalinamas 141 parą. Tam tikru laikotarpiu pareiškėjui teko vos 2,34 kv. m ploto. Pažymėtina, kad dalį pareiškėjo kalinimo kamerų ploto užėmė baldai, todėl pareiškėjui tam tikru metu teko itin mažai kalinimo ploto. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes ir tai, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų bei buvo pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatumą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priteisė per mažą kompensaciją pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pakankama suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti nagrinėjamu atveju yra 1 100 Eur.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos pobūdį ir priteisė nepakankamą atlyginimą pareiškėjui. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjo G. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui G. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 100 Eur (vieną tūkstantį šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus Baranovas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė