Administracinė byla Nr. eA-1052-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02171-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija: 21.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. I. (D. I.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. I. (D. I.) skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas D. I. (D. I.) (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gegužės 26 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1-7), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus apskrities VPK) viršininko pavaduotojo, atliekančio viršininko funkcijas, 2016 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. 10-TE-349 „Dėl vyresniojo policininko D. I. atleidimo iš vidaus tarnybos“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą bei grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas; 2) priteisti pareiškėjui jam priklausantį vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.

Nurodė, kad nesutinka su Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo, atliekančio viršininko funkcijas, 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 10-TE-349, kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kaip savo poelgiu pažeminęs pareigūno vardą. Pareiškėjas daugiau nei septynerius metus tinkamai vykdė savo pareigas, nėra gavęs nuobaudų, buvo skatintas, tačiau pareiškėjo atžvilgiu 2016 m. kovo 29 d. pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl to, kad jis naktiniame klube „Brodvėjus“ galimai grasino klubo darbuotojams peiliu bei rodė savo tarnybinį pažymėjimą. Dėl nurodytų pareiškėjo veiksmų 2016 m. balandžio 11 d. buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau 2016 m. balandžio 13 d. surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolas ir nutarimas Nr. 14N-57229173-16, kuriais pareiškėjas patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl nedidelio chuliganizmo.

Pažymėjo, jog pareigūno vardo pažeminimui būtina konstatuoti ne tik kaltus pareiškėjo veiksmus, tačiau ir neigiamas pasekmes vidaus tarnybos autoritetui, pasitikėjimu vidaus tarnybos sistema, konkrečius įstaigą kompromituojančius konkretaus asmens veiksmus. Tarnybinis patikrinimas pareiškėjui ir jo pagrindu surašyta išvada yra neobjektyvi, rašytiniai įrodymai, kuriais paneigiama pareiškėjo atliktų veiksmų grėsmė, neįvertinti visapusiškai. Nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą konstatuota, kad pareiškėjas nepadarė realių veiksmų, galėjusių sukelti grėsmę naktinio klubo „Brodvėjus pub“ darbuotojų gyvybei arba sveikatai. Liudytojų parodymai dėl įvykio aplinkybių yra skirtingi, klubo darbuotojų klaidingą bendrą situacijos vertinimą galėjo lemti alkoholis. Tačiau nei vienas iš pareigūnų nepatvirtino, kad pareiškėjas grasino klubo darbuotojams. Pareigūno vardo pažeminimas, kaip pasekmė, galėtų būti nustatomi tada, kai pažeidimo pobūdis, jo padarymo aplinkybės ar kitos dėl jo kilusios pasekmės galėtų būti vertinamos kaip amoralios. Šiuo atveju, pareiškėjo elgesys nebuvo toks šokiruojantis, kad būtų galima konstatuoti pakirstą pasitikėjimą visa policijos sistema.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 28-35) su juo nesutiko, prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėjas buvo apsvaigęs nuo alkoholio (2,71 promilės), kas lėmė, jog pareiškėjas negalėjo įvykio aplinkybių atsiminti nuosekliai ir detaliai, o pareiškėjo nurodomu įvykio aplinkybių interpretavimu savo naudai siekiama pridengti savo elgesį pasiteisinimu. Įvykio aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas rankoje laikė atlenktą peilį, turėjo dujų balionėlį, todėl tokių objektų demonstravimas viešoje vietoje galėjo kelti pavojų aplinkiniams. Alkoholio vartojimas iki sąmonės netekimo ar užmigimo viešoje vietoje neatitinka geros moralės standartų. Aplinkybę, kad pareiškėjas demonstravo pareigūno pažymėjimą patvirtina liudytojų parodymai, o vien faktas, kad liudytojai, neturėdami pakankamai žinių, pareigūno pažymėjimą pavadino kriminalinės policijos pareigūno pažymėjimu, šios aplinkybės nepaneigia. Pareiškėjo elgesys vertinamas kaip Etikos kodekso 14.1, 14.3 punktuose nustatytų reikalavimų pažeidimas, nes pareigūnas elgėsi priešingai visuotinai priimtinoms moralės normoms, dėl jo veiksmų nukentėjo policijos įvaizdis, tiek jo paties, tiek kitų policijos pareigūnų reputacija.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 3 d. sprendimu (II t., b. l. 113-117) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities VPK Vidaus tyrimų skyrius 2016 m. kovo 29 d. pareiškėjui pateikė pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo Nr. 10-PR1-73, kuriuo informavo, kad Vilniaus apskrities VPK viršininko pavedimu atliekamas tarnybinis patikrinimas, nes yra duomenų, jog pareiškėjas naktiniame klube „Brodvėjus“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, miegojo viešojo vietoje, naktinio klubo darbuotojui pažadinus, jam priešinosi, išsitraukė peilį, rodė policijos pareigūno tarnybinį pažymėjimą, ketino išsitraukti dujų balionėlį, tačiau dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių aplinkybių jo nepanaudojo. Pareiškėjas 2016 m. balandžio 1 d. pateikė paaiškinimus dėl galimo tarnybinio nusižengimo, nurodydamas, kad nesutinka su aplinkybe dėl galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo, vien girto asmens pasirodymas viešoje vietoje neužtraukia administracinės atsakomybės. Paaiškino, kad elgėsi neagresyviai ir nekonfliktiškai – pareiškėjas naktinio klubo darbuotojams negrasino, nesikeikė, nepanaudojo ir neketino panaudoti jokių kitų fizinės prievartos veiksmų. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėja 2016 m. balandžio 11 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iasis policijos komisariatas 2016 m. balandžio 13 d. priėmė nutarimą Nr. 14N-57229173-16, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 174 straipsniu, nutarė skirti pareiškėjui administracinę nuobaudą 28 Eur. Vilniaus apskrities VPK 2016 m. balandžio 26 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 10-IS-106 konstatuota, kad pareiškėjas ne tarnybos metu, neuniformuotas, pažeidė Etikos kodekso 14.1, 14.3 punktų reikalavimus. Tokie pareigūno veiksmai, padaryti netiesiogine tyčia, kertasi su pagrindiniais policijos uždaviniais, žemina vidaus tarnybos autoritetą, griauna pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga ir ją kompromituoja, todėl pareiškėjas laikomas pažeminusiu pareigūno vardą. Vilniaus apskrities VPK viršininko 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 10-TE-349 pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos VPK Patrulių rinktinės 3-iosios kuopos 3-iojo būrio vyriausiojo patrulio pareigų.

Remdamasis Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (toliau – ir Statutas), 2 straipsnio 5 dalimi, 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu, bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintu Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), administracinių teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A11-129/2004 ir Nr. A8-489/2007), teismas padarė išvadą, jog ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą, jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Reikalavimas nustatyti, akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą, yra vertinamojo pobūdžio bei sietinos su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų.

Atsižvelgęs į Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 14.1., 14.2., 14.3 punktų nuostatas, į tai, kad Vilniaus apskrities VPK Vidaus tyrimų skyriuje 2016 m. kovo 29 d. pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl informacijos, kad pareiškėjas D. I. 2016 m. kovo 26 d. 5.20 val. pristatytas į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto trečiąjį policijos komisariatą dėl to, kad klube „Brodvėjus“ grasino peiliu ir rodė tarnybinį pažymėjimą, Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas ne tarnybos metu, neuniformuotas pažeidė Etikos kodekso 14.1, 14.3 punktų reikalavimus, tokie pareiškėjo veiksmai padaryti netiesiogine tyčia, jie kertasi su pagrindiniais policijos uždaviniais, žemina vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga ir ją kompromituoja, šiuos veiksmus atlikęs pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio 2016 m. balandžio 11 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogų terorizuoti nenustatyta, tačiau įžvelgiami administracinio teisės pažeidimo, nustatyto Administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnyje – nedidelis chuliganizmas, požymiai, teismas pažymėjo, jog iš veiksmų, kuriuos atliko pareiškėjas, matyti, kad pareiškėjas naktiniame klube „Brodvėjaus pub“ vartojo alkoholį, galiausiai, užmigo ant baro, baro darbuotojams paprašius atsikelti ir išeiti, atsisakė šiuos veiksmus atlikti, išsitraukė turimą sulankstomą peilį, laikė jį ašmenimis į apačią, iš pareiškėjo kišenės iškrito dujų balionėlis, nurodyta, kad pareiškėjas demonstravo savo tarnybinį pažymėjimą, todėl, teismo vertinimu, nurodyti pareiškėjo veiksmai yra susiję ir su akivaizdžiu vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimu, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimu ir jos kompromitavimu. Teismas pastebėjo, kad net paprasto piliečio elgesys, piktybiškai atsisakant išeiti iš naktinio klubo, išsitraukiant sulankstomą peilį vertintinas neigiamai, todėl pareigūnas, kuriam nustatyti didesni drausmės standartai, tokiais veiksmais diskredituoja visą policijos sistemą, parodydamas, kad nesilaiko jam nustatytų elgesio taisyklių. Todėl teismas pažymėjo, kad pareiškėjo veiksmai akivaizdžiai kertasi su galiojančiomis moralės nuostatomis bei teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Pareiškėjo veiksmuose egzistuoja visos sąlygos, kurių pagrindu jis pripažintas pažeminęs pareigūno vardą. Toks pareigūno elgesys naktiniame klube sulaukė ir žiniasklaidos dėmesio, todėl akivaizdu, kad vidutinio apdairumo, protingumo ir rūpestingumo asmuo, pamatęs straipsnį apie įvykdytus pareigūno veiksmus gali nusivilti visu policijos autoritetu, pasitikėjimas šia įstaiga gali būti akivaizdžiai sumažintas, o įstaigos vardas pažemintas. Akivaizdu, jog savo veiksmais pareiškėjas suteikė pagrindą visuomenei manyti, kad statutiniai valstybės pareigūnai ne tarnybos metu gali elgtis lengvabūdiškai, nevykdyti teisės aktų reikalavimų, o visa tai neabejotinai griauna visuomenės pasitikėjimą Vidaus tarnybos sistema, joje dirbančiais pareigūnais, menkina šios sistemos ir joje veikiančių institucijų, jose sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų darbuotojų prestižą visuomenėje. Atsižvelgęs į aplinkybių visetą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo elgesys atitiko pareigūno vardo pažeminimo sampratą, todėl įsakymas atleisti pareiškėją Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu buvo pagrįstas.

Įvertinęs byloje pateiktą medžiagą, teismas nenustatė jokių esminių tarnybinio patikrinimo procedūros pažeidimų, todėl padarė išvadą, kad tarnybinis patikrinimas, kurio išvada remiantis priimtas sprendimas (įsakymas) dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos, atliktas nepažeidžiant Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo. Tyrimas atliktas visapusiškai ir objektyviai, konstatuojant pareiškėjo veiką, nurodant ja (veika) pažeistus teisės aktus ir konkrečius jų punktus, išvadoje pakankamai aiškiai nurodyta, kurie pareiškėjo veiksmai pažemino pareigūno vardą.

Be to, teismas pažymėjo, kad Vidaus tarnybos statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą – imperatyvi teisinė pasekmė, ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-189/2007; 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2220/2011). Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad atsakovas neturėjo alternatyvių elgesio variantų, kaip tik, pripažinus, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, atleisti jį iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Nesant galimybės pareiškėjui pritaikyti alternatyvių teisinių pasekmių pažeminus pareigūno vardą, atsakovo priimtas įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

III.

Pareiškėjas D. I. (D. I.) pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 120-129), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo bei tinkamo teismo sprendimo motyvavimo taisykles. Skundžiamu sprendimu nebuvo pašalinti byloje esantys prieštaravimai, kurie nepagrįstai vertinti kaip neesminiai, remtasi vien tik liudytojų, dirbusių naktiniame klube parodymais, tačiau kiti byloje esantys įrodymai vertinti vienpusiškai, tarpusavyje nelyginti byloje esantys duomenys, nenurodyta, kodėl buvo vadovautasi vienais įrodymais, o kiti įrodymai atmesti jų nevertinus. Sprendime lakoniškai ir abstrakčiai nurodoma „bylos medžiaga patvirtina“ <...> tačiau apie kokią konkrečią medžiagą (įrodymus) yra kalbama pagrindžiant vienus ar kitus skundžiamo sprendimo motyvus ir teiginius, nenurodoma. Buvo remtasi tik neištirtais ir neobjektyviais duomenimis. Teismas nepaisė įstatymo reikalavimo įrodymų vertinimą grįsti išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, taip pat draudimu remtis prielaidomis.
2. Teismas tik formaliai, neanalizuodamas jokių duomenų nurodė, kad iš veiksmų, kuriuos atliko pareiškėjas, matyti, kad pareiškėjas naktiniame klube „Brodvėjus pub“ vartojo alkoholį, galiausiai, užmigo ant baro, baro darbuotojams paprašius atsikelti ir išeiti, atsisakė šiuos veiksmus atlikti, išsitraukė turimą sulankstomą peilį, laikė jį ašmenimis į apačią, iš pareiškėjo kišenės iškrito dujų balionėlis, pareiškėjas demonstravo savo tarnybinį pažymėjimą. Sprendime nenurodoma, kokie konkretūs byloje esantys duomenys tokius aukščiau aptartus tariamus pareiškėjo veiksmus patvirtina, kai, pareiškėjo vertinimu, tokius veiksmus patvirtinančių įrodymų nėra. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš visų nurodytų aplinkybių, teismo pripažįstamų kaip įrodytomis, kuriomis, grindžiamas pareiškėjo kaltumas, neginčijamai ir pagrįstai įrodyta tik viena – pareiškėjo girtumas ir užsnūdimas naktiniame klube, visos kitos tėra prielaidos.
3. Jau patikrinimo išvadoje buvo nustatytos ir įvardintos prieštaringos aplinkybės, patvirtinančios, jog realių pasekmių, kurių kilimas konstatuojant pareigūnų vardo pažeminimą būtinas, nekilo, o būtent: patikrinimo išvadoje nurodyta (2 psl., paskutinė pastraipa), kad apklaustas apsaugos darbuotojas K. S. tyrimo metu nurodė, jog <...> klubas dar veikė, tačiau <...> kitų asmenų nebuvo,- kas tik patvirtina, jog pareiškėjo elgesys jokio (nei teigiamo, nei neigiamo) visuomenės požiūrio į jį sukelti negalėjo, kadangi jokia visuomenės dalis (neskaitant baro darbuotojų) įvykio metu ir laiku klube nebuvo, tas pats apsaugos darbuotojas nurodė, jog <...> atvykus pareigūnams ir forminant įvykio aplinkybes, D. I. grasino klubo darbuotojams, sakydamas, kad turi pažinčių ir jiems (klubo darbuotojams) pakenks, tačiau nė vienas iš atvykusių į klubą pagal iškvietimą pareigūnų pastarųjų aplinkybių nepatvirtino. Nustačius, jog pastarųjų asmenų parodymai tarpusavyje prieštarauja, galėjo ir turėjo būti imamasi veiksmų, siekiant nustatyti, kurie iš jų meluoja (sako netiesą), o kartu tokiu būdu sudarant galimybes nustatyti objektyvią tiesą. Atkreiptinas dėmesys, jog iš esmės tapačias aplinkybes, o būtent tai, jog tariamai atvykus pareigūnams klubo darbuotojų atžvilgiu pareiškėjas naudojo necenzūrinius žodžius, grasino ir atliko kitus veiksmus, taip pat nurodė ir liudytojas – klubo darbuotojas E. Č., tačiau, kaip minėta, pareigūnai, atvykę į įvykio vietą – I. G. ir K. B., pastarųjų aplinkybių nepatvirtino. Tikėtina, jog objektyviai situacijai susiklosčius taip, kaip ją apibūdino minėti asmenys, policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą ir matę bei girdėjęs šiuos veiksmus ir poelgius, šias aplinkybes fiksuotų ir bent jau pripažintų, o ne teigtų nieko nežinantys. Iš to, kas pasakyta, manytina, jog labiau tikėtina, jog tokie veiksmai nebuvo atlikti negu kad buvo. Tiek E. F., tiek P. Č. nurodė, jog dar iki incidento jiems buvo žinoma, jog pareiškėjas yra policijos pareigūnas, nes neva apie tai jiems buvo sakęs klubo apsaugininkas K. S., tačiau ši aplinkybė taip pat atrodo keistai ir nepatikimai. Kyla pagrįstų abejonių, dėl kokių priežasčių baro apsaugininkas turėtų eiti ir visiems sakyti, jog pareiškėjas yra policijos pareigūnas, kita vertus, jeigu toks asmens elgesys pasitvirtintų, akivaizdu, jog jais vienareikšmiškai siekiama tik vieno – pareiškėją sukompromituoti, atkreipti kiek galima daugiau asmenų dėmesį. Minėta ir ta, jog pranešdamas apie įvykio aplinkybes BPC, E. F. visas aplinkybes pateikė taip, tarsi jos yra žinomos, matomos (matytos) jam pačiam. Nurodytas asmuo neminėjo, jog kažkas yra sakęs, jog pareiškėjas yra policijos pareigūnas. Nurodytas asmuo aiškiai įvardijo, jog pareiškėjas rodė kažkokį pažymėjimą. Vadinasi, tokiu būdu, jis pateikė informaciją, kurios teisingumu ir realumu pats nebuvo užtikrintas, o tokie poelgiai taip pat negali būti vertinami kaip teisėti. Savo paaiškinimus davę policijos pareigūnai nurodė, jog atvažiavę į pareiškėją kreipėsi vardu (kas leido suprasti kitiems asmenims, jog pareiškėjas yra policijos pareigūnas, tokiu būdu netgi nesant pareiškėjo valios viešinti šį faktą). Komisariate pareiškėjo turimi daiktai apžiūrėti nebuvo, dėl to aplinkybės dėl tarnybinio pažymėjimo demonstravimo apskritai nepasitvirtino. Tokio pažymėjimo pareiškėjas su savimi įvykio dieną neturėjo. Policijos pareigūnai, žinodami įvykio aplinkybes, turėdami pakankamai profesinės patirties, puikiai suvokė, kokios aplinkybės, kurias jie turi nustatyti ir patikrinti, yra reikšmingos, todėl tokius veiksmus, vadovaudamiesi profesine patirtimi ir logika, turėjo atlikti. Tokiu būdu, pastariesiems netinkamai atlikus savo pareigas bei nesant kitų galimybių įvertinti ir nustatyti šiuos faktus po įvykio, šios aplinkybės turėjo būti eliminuojamos iš pažeidimo sudėties, tačiau visos su tuo susijusios abejonės traktuojamos pareiškėjo naudai.
4. Nėra įrodyta ir tai, kad baro darbuotojams paprašius, pareiškėjas atsisakė išeiti iš klubo, konfliktavo su klubo darbuotojais, kad grasino peiliu ar dujų balionėliu. Šios aplinkybės grindžiamos tik apklaustų liudytojų – barmenų parodymais, kurie nėra patvirtinti jokiais kitais įrodymais, be to, liudytojai įvykio aplinkybes nupasakojo skirtingai. Neatmetama galimybė, jog barmenai įvykio vakarą taip pat buvo vartoję alkoholinius gėrimus, kas galėjo nulemti iškreiptą ir hiperbolizuotą aplinkybių vertinimą. Atvykę policijos pareigūnai, patikrino tik pareiškėjo girtumą, tačiau visų kitų asmenų, kurie davė parodymus ir kvietė pareigūnus, blaivumas patikrintas nebuvo, dėl to jų parodymus, nepatvirtintus jokiais kitais įrodymais, privalu buvo vertinti kritiškai, kas šiuo atveju padaryta nebuvo.
5. Vien faktas, kad tą naktį su savimi pareiškėjas turėjo peilį ir dujų balionėlį, neįrodo, kad juo kam nors grasino ar siekė panaudoti neteisėtiems veiksmams atlikti. Ši aplinkybė vėlgi buvo grindžiama tik viena įrodymų rūšimi – liudytojų parodymais. Neatkreiptas dėmesys į tai, kad vaizdo kamerų įraše nėra tai patvirtinančios vaizdo medžiagos. Nėra aišku, kodėl nesivadovauta objektyviais duomenimis (vaizdo įrašu), kuriame nėra užfiksuota, kad pareiškėjas peiliu ar kokiu nors kitu daiktu grasino naktinio klubo darbuotojams, tačiau remtasi prieštaringais liudytojų parodymais, kuriuos paneigia visi kiti byloje esantys duomenys. Pareiškėjas ne kartą pateikė paaiškinimus apie tai, kad išeinant iš naktinio klubo, įvertinęs situaciją, kad galėjo būti apvogtas, ėmė tikrinti savo kišenių turinį. Vieną po kito iš kišenės išsitraukė nedidelį sulankstomą peiliuką (kuris buvo sulenktas), dujų balionėlį, kuris iškrito ant žemės, ir piniginę, patikrinti ar nepavogti pinigai. Šiek tiek toliau buvę klubo barmenai neteisingai interpretavo nukritusio dujų balionėlio pakėlimą ir peiliuko paėmimą, turbūt klaidingai įsivaizduodami, kad pareiškėjas ketina juos panaudoti, dėl ko išsigando. Vaizdo kameros įraše taip pat nėra užfiksuota pareiškėjo įžūlaus, agresyvaus ar kitokio pavojingo pobūdžio elgesio. Priešingai, matyti, kad pareiškėjas elgėsi ramiai. Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais, ir kurių patikimumas kelia abejonių. Teismas šiuo atveju ignoravo visas aplinkybes, leidžiančias suabejoti liudytojų (klubo darbuotojų) parodymų patikimumu ir visiškai nevertino kitų duomenų, kurie paneigia minėtus liudijimus. Minėtina, jog teismo posėdžio metu nebuvo tenkintas atsakovo atstovo prašymas prijungti vaizdo įrašus, kadangi teismas neva neturi tam techninių galimybių. Tačiau įvertinta tai, kad šie įrašai jau buvo įvertinti priimant nutarimą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą. Tačiau šiuo atveju reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad būtent minimame nutarime pareiškėjo veiksmai įvertinti kaip nesukėlę grėsmės. Nutarime pažymėta, jog įvertinus surinktą medžiagą matyti, kad šiuo atveju nėra gauta pakankamai objektyvių duomenų ir įrodymų, kad viešoje vietoje pareiškėjas būtų pademonstravęs nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir, kad būtų buvus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, o aplinkiniams žmonėms sukeltas išgąstis ar kilusi sumaištis ir kt.
6. Įvardintos aplinkybės, neva sudarančios pagrindą taikyti griežčiausią atsakomybės formą – atleidimą iš tarnybos, turėjo būti įrodinėjamos konkrečiais, o ne abstrakčiais duomenimis, turėjo būti pagrįstos ne formaliais pareigūno elgesio, tarnybos trūkumais, o konkrečiu drausmės pažeidimu, konkrečiais veiksmais ir dėl jų padarymo kilusiomis pasekmėmis. Įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, tokie faktai įrodyti nebuvo, dėl to nebuvo ir nėra pagrindo jais remtis bei taikyti šio pobūdžio atsakomybę. Remiantis in dubio pro reo principu, kuris reiškia, kad visi neaiškumai ar netikslumai bei abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami kaltinamojo naudai, esant nepakankamai tokių įrodymų, kuriais galima pagrįsti asmens kaltumą, turi būti konstatuotas asmens nekaltumas ir netaikoma jokia atsakomybės rūšis.
7. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, reikalavimo nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą įvertinimui nėra reikšminga, ar pažeidimo faktas buvo nustatytas ir vertinamas viešai, kaip ir tai, ar tai įvyko pareigūnui atliekant ar neatliekant tarnybines pareigas, ar tuo metu pareigūnas turėjo ar neturėjo jo statusą atitinkančius atributus (2011 m. sausio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-252/2011). Kas yra akivaizdus pažeminimas įstatymas nedetalizuoja, ši aplinkybė yra vertinamojo pobūdžio, tačiau tokia aplinkybė yra sietina su visuomenėje galiojančiomis įprastinėmis moralės normomis bei elgesiu. Taigi pareigūno vardo pažeminimas, kaip pasekmė, gali būti nustatoma tik atvejais, kai pats pažeidimo pobūdis, asmens kaltė, pažeidimo padarymo aplinkybės ar kitos dėl jo kilusios pasekmės plačiu visuomeniniu mastu galėtų būti vertinamos kaip amoralios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2659/2012; 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2737/2012 ir kt.). Tačiau priimant sprendimą atleisti pareiškėją iš tarnybos, buvo remtasi melagingais duomenimis, faktinėmis aplinkybėmis, kurios objektyviai net neegzistavo. Jokių pavojingų amoralių veiksmų, kurie įstatymo būtų uždrausti ir kuriais būtų pažemintas pareigūno vardas, pareiškėjas neatliko ir jų atlikimas nebuvo įrodytas neginčijamais duomenimis. Nenustačius ir neištyrus faktinių aplinkybių bei kitų atleidimo pagrindą sudarančių veikos sudėtinių elementų, t. y. nesant materialinio teisinio pagrindo taikyti Statute nustatytas pareigūno vardo pažeminimo pasekmes, sprendimas atleisti pareigūną iš tarnybos negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių išsakytus argumentus posėdžio metu, neginčijami įrodymai byloje, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino policijos pareigūno vardą ir sumenkino visą policijos, kaip institucijos, autoritetą visuomenės akyse, nebuvo pateikti, o kitų aplinkybių visuma neįrodo, kad tarnybinė nuobauda buvo skirta pagrįstai, nes pareigūno vardas objektyviai nebuvo pažemintas. Teismas pareigūno vardo pažeminimą siejo su aplinkybėmis (necenzūrinių žodžių vartojimas, grasinimas peiliu, agresyvus elgesys), kurios objektyviai nebuvo įrodytos. Nagrinėjamu atveju, teismas sprendime nurodė, kad toks pareiškėjo elgesys (kuris netgi nebuvo įrodytas), gali lemti asmenų nusivylimą policijos autoritetu. Tačiau tai nėra kategoriška išvada, jau vien žodis „gali“ pats savaime yra vertinamasis, paneigiantis akivaizdumą. Tačiau, taikant tarnybinę nuobaudą, reikalaujama akivaizdaus pasitikėjimo griovimo ir kompromitavimo. Girtumas ir užmigimas naktiniame klube, kurio kaip minėta pareiškėjas neneigia, dėl kurio nuoširdžiai gailisi, neabejotinai savo pobūdžiu yra neetiška veika, tačiau jokiu būdu neatitinka tokio pavojingumo ir reikšmingumo, kad vien jų pagrindu būtų galima konstatuoti esant pareigūno vardo pažeminimą ir tuo pačiu pagrindu taikyti griežčiausią tarnybinę nuobaudą — atleidimą iš pareigų. Tą naktį pareiškėjas buvo apsvaigęs nuo alkoholio, jo girtumas buvo nustatytas ir policijos pareigūnams jį sulaikius. Buvo psichologiškai palūžęs. Pareiškėjo psichologinę būseną tiesiogiai lėmė griūvanti šeima, neseniai pasibaigęs skyrybų su žmona procesas. Labai išgyveno dėl to, kad savo vaiką galės matyti rečiau nei iki šiol, ilgėjosi buvusios žmonos. Tai lėmė, jog tą vakarą padaugino alkoholinių gėrimų ir nuo bendro nuovargio užsnūdo naktiniame klube. Dėl tokio elgesio, nors ir nesąmoningo bei netyčinio pareiškėjui nuoširdžiai gėda ir gaila, tačiau alkoholio vartojimas pats savaime nėra draudžiama veika net ir valstybės tarnautojams, todėl vien tas faktas, kad pareiškėjas buvo apsvaigęs nuo alkoholio ne darbo metu ne darbo vietoje, negali būti pakankamu pagrindu taikyti pareiškėjui tarnybinę atsakomybę. Pareiškėjas darė viską, kas įmanoma, tam, kad užkirstų kelią panašaus pobūdžio veiksmų pasikartojimui ateityje, nes ir pats nepateisina ir smerkia per didelio alkoholio kiekio suvartojimą. Savo iniciatyva kreipėsi ir dalyvavo Vilniaus apskrities VPK Personalo skyriaus psichologų poskyrio vyriausiosios specialistės (psichologės) J. S. konsultacijose, siekiant išanalizuoti pareiškėjo netinkamo elgesio priežastis, taip pat užtikrinti, kad tokių situacijų nepasikartotų ateityje, tačiau teismas to nevertino, netenkino ir pareiškėjo atstovės prašymo prijungti šias aplinkybes patvirtinančią pažymą prie bylos.
8. Pavojingumo nebuvimą pareiškėjo veiksmuose patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, kuriais pirmosios instancijos teismas taip pat, neaišku kodėl, nesirėmė. Būtent 2016 m. balandžio 11 d. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 3-ojo Policijos komisariato tyrėjos T. G. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nurodant, kad įvertinus surinktą medžiagą matyti, kad nėra gauta pakankamai objektyvių duomenų ir įrodymų, kad viešoje vietoje adresu Mėsinių g. 4, įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais būtų demonstruota nepagarba aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, duomenų, kad aplinkiniams žmonėms buvo sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, ar kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ir įstaigų veikla, negauta. Taip pat nebuvo padaryta jokių realių veiksmų, galėjusių sukelti grėsmę naktinio klubo „Brodvėjus pub“ darbuotojų gyvybei arba sveikatai. Atsižvelgiant į tai, kad šis sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galutinis, nes per nurodytą terminą nebuvo apskųstas ir panaikintas, teismas juo, kaip reikšmingas aplinkybes patvirtinančiu įrodymu, privalėjo vadovautis ir nagrinėdamas šią administracinę bylą. Be to, atsakovo atstovo pastarasis dokumentas (nutarimas), priimtas tyrime (dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo/atsisakymo jį pradėti), byloje buvo vertintas ne kaip paneigiantis pareiškėjo kaltę, tačiau, kaip patvirtinantis kaltės įrodymų trūkumą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, vertinant pareigūnų veiksmų teisėtumą sprendžiant administracinių teisės pažeidimų bylas, pažymima, jog įrodymų nepakankamumas nesudaro pagrindo vertinti pareigūno, nagrinėjusio administracinio teisės pageidimo bylą, veiksmų kaip neteisėtų, todėl ir šiuo atveju neaišku, kodėl pareigūnų ir kitų asmenų veiksmų vertinimui turėtų būti taikomi kitokie standartai ir pažeidžiamas bendrasis lygiateisiškumo principas. Vadovaujantis tokia praktika, nesant pakankamų duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų panaudojęs su savimi turėtą peilį (netgi, kad būtų jį išsiėmęs), pastaroji aplinkybė turėjo būti eliminuojama ir vertinama kaip nepasitvirtinusi ir nepatvirtinusi tokių pareiškėjo tariamai neteisėtų veiksmų.
9. Jeigu teismo nurodytas pasekmes, t. y. tai, kad pareigūno elgesys naktiniame klube sulaukė ir žiniasklaidos dėmesio, todėl akivaizdu, kad vidutinio apdairumo, protingumo ir rūpestingumo asmuo, pamatęs straipsnį apie tokius pareigūno įvykdytus veiksmus gali nusivilti visu policijos autoritetu, pasitikėjimas šia įstaiga gali būti akivaizdžiai sumažintas, o įstaigos vardas pažemintas, pareiškėjo veiksmai ir būtų sukėlę, tai nebūtų pareiškėjo kaltė. Tai, kad žurnalistinis straipsnis apie įvykį pasirodė žiniasklaidoje, nulėmė ne pareiškėjo veiksmai. Informacija apie įvykį paviešinta ne pareiškėjo iniciatyva, o pareigūnų, kurie manė esą tikslinga apie tai informuoti visuomenę. Pažymėtina ir tai, kad straipsnis parašytas ir paskelbtas viešai dar net nesibaigus procesui dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, dėl to dar net neįrodžius ir pareiškėjo kaltumo. Tačiau vien pati straipsnio antraštė pažeidė pareiškėjo, kaip asmens, nekaltumo prezumpciją ir tai yra bendra informaciją paviešinusių ir ją visuomenei pateikusių asmenų kaltė bei siekis dirbtinai formuoti neigiamą visuomenės požiūrį, jų nusivylimą sistema, t. y. bet kokia kaina siekti reitingų. Manytina, kad perteikus įvykius taip, kaip jie objektyviai susiklostė, straipsnis viešoje erdvėje arba iš viso nebūtų pasirodęs arba nebūtų sulaukęs jokio visuomenės dėmesio. Kata vertus, jokie patikimi įrodymai, iš kurių būtų galima nuspręsti, kokį konkrečiai visuomenės požiūrį šis straipsnis ar straipsniai dėl įvykio suformavo, ar kaip tai galimai paveikė visuomenės pasitikėjimą policijos institucija, pateikti nebuvo. Iš į bylą pateiktų komentarų ištraukų (kurie yra labai skirtingi) jokios vienareikšmiškos nuomonės susidaryti nebuvo galima.
10. Pirmosios instancijos teismas nurodė tik pareiškėją kaltinančius, atsakomybę sunkinančius duomenis, kurių teisingumo, priimdamas sprendimą, neanalizavo. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad tarnybą policijoje pareiškėjas atliko ilgą laiką (8 m.), visada buvo vertinamas kaip labai gerai atliekantis savo pareigas, turintis puikias charakteristikas, ne kartą buvo skatintas, tarnybinių nuobaudų iki tol niekada neturėjo. Šios jo asmens ir profesinės savybės nevertintos, dėl jų nepasisakyta.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 145-148) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliaciniame skunde itin daug skiriama, pareiškėjo nuomone, nepakankamam sprendimo motyvuotumui, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacinė dalis yra adekvati faktinėms aplinkybėms, bei argumentuota ir pagrįsta. Pagal teismų praktiką yra keliamas reikalavimas sprendimo pagrįstumui, reiškiantis, kad sprendimo revoliucinėje dalyje konstatuotos išvados atitiktų sprendimo turinį, būtų susietos su tirtomis faktinėmis aplinkybėmis ir pagrįstos motyvais. Šiuo atveju sprendimas atitinka keliamus reikalavimus teismo sprendimui bei pareiškėjo nurodytą teismų praktiką. Pareiškėjo nurodytoje teismų praktikoje išaiškinti reikalavimai teismo sprendimui nereiškia teismo pareigos atsakyti į visus pareiškėjo iškeltus teiginius.
2. Pareiškėjas kelia abejones dėl surinktų įrodymų pakankamumo ir apeliaciniame skunde bando paneigti nustatyta tvarka ikiteisminiame tyrime apklaustų liudytojais asmenų parodymus, remdamasis prielaidomis, jog „barmenai taip pat galėjo būti neblaivūs; siekė D. I. sukompromituoti ir pan.“. Tokie teiginiai, pagrįsti išvedžiojimais ir prielaidomis, nelaikytini pagrįstais ir motyvuotais, o tik teorijomis, kuriomis siekiama sukelti abejonę, kad būtų galima pateisinti paties pareiškėjo neteisėtus veiksmus. Be to, kai kurie argumentai tiesiog prieštarauja logikai, kaip, pavyzdžiui, teiginių seka, jog „kadangi komisariate mano daiktai apžiūrėti nebuvo, aš policijos pažymėjimo su savimi neturėjau“. Tokių logikos neatitinkančių išvadų iš esmės negalima laikyti motyvais, kvestionuojančiais įrodymus, užfiksuotus procesiniuose dokumentuose, be to, tokie motyvai nesukuria būtinumo motyvuotai juos įvertinti teismo sprendime.
3. Visiškai nepagrįsti motyvai dėl peilio eliminavimo (8 lapo 4 pastraipa ir 9 lapo 1 pastraipa). Nutarimo teiginys, jog nebuvo padaryta realių veiksmų, galėjusių sukelti pavojų gyvybei ar sveikatai, susiejamas su faktinės aplinkybės, peilio turėjimu, eliminavimu. Svarbu tai, kad nors D. I. dėl savo apsvaigimo nesugebėjo realiai ko nors sužaloti ar nužudyti, ir todėl nuspręsta, kad jis nepadarė nusikaltimo, tačiau tai nereiškia, kad jis, turėdamas peilį ir jį demonstruodamas bei grasindamas peiliu, nepadarė kitų neteisėtų veiksmų ir nepažemino pareigūno vardo. Tuo labiau, kad D. I. atžvilgiu yra įsiteisėjęs sprendimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 14N-57229173-16, kur pareiškėjas pripažintas padaręs ATPK 174 straipsnyje numatytą pažeidimą, apie ką sąmoningai pats nutyli.
4. Labai daug skiriama dėmesio pareigūnų parodymų, jog nieko neprisimena ar nežino, priešpastatymui kitų liudytojų parodymams, visiškai neįvertinant Nutarime (3 lapo 2 pastraipa) užfiksuoto fakto, jog net kolegė pareigūnė I. G. ramino pareiškėją ar kolega, todėl jie negali būti laikomi itin nešališkais ir nesuinteresuotais asmenimis, juo labiau, kad pareigūnų parodymai, jog negirdėjo ar neprisimena, nepaneigia nustatytų faktų.
5. Apeliaciniame skunde pareiškėjas kelia abejones dėl vaizdo įrašo neprijungimo ir, jo nuomone, dėl to nevisapusiško įrodymų ištyrimo. Pažymėtina, kad posėdžio metu pareiškėjo atstovė (posėdžio garso įrašo 7,14 min.) pareiškia, kad prašymas prijungti vaizdo įrašą „yra perteklinis, o tiek BPC duomenys, tiek vaizdo įrašai yra pilnutinai apipavidalinti rašytiniais įrodymais, o būtent pranešimo turinys užfiksuotas pateiktame išraše iš BPC, o vaizdo įrašai yra įvertinti pateiktame teisinę galią turinčiame dokumente būtent ikiteisminiame tyrime.“. Be to, šiuo argumentu pareiškėjas siekia paneigti visą vaizdo įrašo aprašymą ikiteisminiame tyrime, kuriame aprašyta veiksmų seka, pagal kurią galima patvirtinti liudytojų parodymų atitikimą faktinėms aplinkybėms, o pareiškėjas, tiesiog susikoncentruodamas ties viena ikiteisminio tyrimo nutarimo fraze, išimta iš konteksto kelias prielaidas, o ne kompleksiškai vertina visą įrodomąją medžiagą.
6. Vertinant peilio naudojimą, pažymėtina, kad tai sulenkiamas peilis, tačiau jis buvo atlenktas ir laikomas rankoje. Todėl akivaizdu, kad tokio objekto, keliančio grėsmę asmens gyvybei ir sveikatai, demonstravimas viešoje vietoje apsvaigusio ir todėl neprognozuojamo asmens, savaime kelia pavojų ir nesaugumo jausmą. Pareiškėjas Nutarimu remiasi kaip itin svariu įrodymų šaltiniu, tačiau visiškai ignoruoja Nutarime užfiksuotus faktinius duomenis: a) E. F. nurodė, kad nakties metu prie jo kelis kartus buvo priėjęs neblaivus vyriškis, kuris rodė policijos pareigūno pažymėjimą; b) K. S. nurodė, kad staiga pamatė, kad minėto vyriškio dešinėje rankoje yra peilis (pilkos spalvos, atlenktas), kurį prie klubo laikė, užsimojimo pozicijoje; c) P. Č. nurodė, kad minėto vyriškio dešinėje rankoje yra peilis (tamsios spalvos, tamsi geležtė). Visa tai pamatęs, garsiai K. S. pasakė, kad minėto vyriškio dešinėje rankoje yra peilis, kad saugotųsi. Minėtas vyriškis grasino susidorojimu, kad visus pasodins, vartojo necenzūrinius žodžius; d) D. A. nurodė, kad P. Č. griebė už vyriškio dešinės rankos, kurioje buvo peilis, tada su P. Č. vyriškį išstūmė iš klubo patalpų. Tuo tarpu jie vyriškiui paėmė už rankos, kurioje buvo peilis, taip pat paėmė už pečių, jį apsuko ir atrėmė prie klubo įėjimo į šalia esantį stendą. P. Č. vyriškio ranką 2-3 kartus trenkė į esantį stendą ir tik tada jam iš dešinės rankos ant žemės nukrito peilis. Vyriškis pasakė „ką jūs (necenzūrinis žodis) darot, visi sėsit“; e) A. B. nurodė, kad pamatė kaip iš klubo išėjo vyriškis, kuris dešinėje rankoje laikė peilį. Paskui ėjo du barmenai, kurie bandė išmesti iš jo rankų minėtą peilį. Vyriškis pasakė „visus jus susodinsiu, kad visiems bus (necenzūrinis žodis)“. Taigi, pareiškėjas, kaip policijos pareigūnas, ypač gerai turėjo suvokti tokio elgesio įtaką aplinkiniams, ką patvirtina ir liudytojų paaiškinimai. Be to, tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu, pamatęs analogišką elgesį (neblaivų asmenį viešoje vietoje laikantį peilį) imtųsi tokius neteisėtus veiksmus nedelsiant nutraukti, tačiau šiuo atveju pats elgėsi aptariamu neteisėtu ir diskredituojančiu būdu. Dujų balionėlis Policijos veiklos įstatymo prasme laikytinas specialiąja priemone, ir kai tokią priemonę nešiojasi asmuo, kuris vartojo alkoholinius gėrimus, šią priemonę demonstruoja, neigiamai veikia aplinkinius asmenis ir jų saugumą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas naktiniame klube „Brodvėjus pub“ vartojo alkoholį, galiausiai užmigo ant baro, darbuotojams paprašius atsikelti ir išeiti, atsisakė šiuos veiksmus atlikti, ištraukė turimą sulankstomą peilį, laikė jį ašmenimis į apačią, iš pareiškėjo kišenės iškrito dujų balionėlis, pareiškėjas demonstravo tarnybinį pažymėjimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir iš naujo jų nekartodamas tik atsako į apeliacinio skundo argumentus.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas nesutikimu dėl įrodymų vertinimo, kas, jo manymu, nulėmė neteisingą bylos išsprendimą.

Dėl įrodymų vertinimo kaip procesinės teisės normos pažeidimo įtakos priimto teismo sprendimo kontrolei pažymėtina, kad procesinės normos pažeidimas arba netinkamas jos pritaikymas yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Todėl kiekvienu atveju nesutikimas su teismo atliktu įrodymų tyrimu bei vertinimu turi būti pagrįstas duomenimis apie neteisingai išspręstą bylą.

Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, jog įrodymų vertinimas yra vienas sudėtingiausių įrodinėjimo etapų. Tai baigiamasis etapas, kurio metu teismas, remdamasis bylos nagrinėjimo iš esmės metu ištirtais įrodymais ir vadovaudamasis vidiniu savo įsitikinimu, pateikia išvadas dėl konkrečių įrodymų leistinumo, sąsajumo, jų įrodomosios vertės, ryšio su kitais įrodymais, o tuo pačiu – ar konkrečiais įrodymais grindžiamos faktinės aplinkybės yra nustatytos ar nenustatytos. ABTĮ įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, reiškiantį, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012).

Administraciniame procese pareiga nurodyti bei pateikti įrodymus tenka šalims, kurios geriausiai žino tarp jų susiklosčiusių materialinių teisinių santykių specifiką, tačiau tai neatima iš teismo bendro pobūdžio teisės rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Remiantis šiomis nuostatomis, šaliai, nesutinkančiai su įrodymų vertinimu, tenka pareiga paneigti teismo atliktą įrodymų vertinimą, teikiant naujus įrodymus ar nurodant jų buvimo vietą. Nepaneigus pirmosios instancijos teismo išvadų, apeliacinės instancijos teismas tik patikrina įrodymų pakankamumą, kadangi, vertindamas įrodymus, teismas įsitikina, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti.

Byloje nustatyta, kad atsakovas šioje byloje ginčijamą įsakymą priėmė remdamasis Vilniaus apskrities VPK 2016 m. balandžio 26 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-IS-106, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas ne tarnybos metu, neuniformuotas, pažeidė Etikos kodekso 14.1, 14.3 punktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi ir Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjos 2016 m. balandžio 11 d. nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų bei Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo policijos komisariato 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 14N-57229173-16, kuriuo pareiškėjui dėl šioje byloje ginčijamų veiksmų buvo paskirta 28 Eur bauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnį.

Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nurodyti įrodymai yra patikimi ir leistini administracinėje byloje, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas jais rėmėsi ir pripažino, kad jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, taip pat patvirtinti, jog pareiškėjas 2016 m. kovo 26 d. naktiniame klube „Brodvėjus pub“ vartojo alkoholį, užmigo ant baro, darbuotojams paprašius atsikelti ir išeiti, atsisakė šiuos veiksmus atlikti, ištraukė turimą sulankstomą peilį, laikė jį ašmenimis į apačią, iš pareiškėjo kišenės iškrito dujų balionėlis, pareiškėjas demonstravo tarnybinį pažymėjimą. Nesant pagrįstų abejonių dėl įrodymų pakankamumo, teismas neturėjo pareigos juos tikrinti pareiškėjo nurodyta apimtimi, apklausiant liudytojus ar savo iniciatyva rinkti kitus įrodymus.

Pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnu, privalėjo savo elgesiu būti nepriekaištingas ir pavyzdžiu kitiems asmenims (Policijos pareigūnų etikos kodekso 14.1 p.). Pirmosios instancijos teismo konstatuotos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo veiksmai atitinka Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 5 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d.) numatytą pareigūno vardo pažeminimo sąvoką, kadangi toks elgesys akivaizdžiai žemina vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga ir ją kompromituoją. Todėl pareiškėjui inkriminuotas tarnybinis nusižengimas teisingai kvalifikuotas kaip poelgis, žeminantis pareigūno vardą, ir pritaikyta atsakomybė – atleidimas iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą, yra teisėta bei pagrįsta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo D. I. (D. I.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas