LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 9 d.

Vilnius

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Gintaro Godos ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

            teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Iš nuteistojo A. S. Valstybinei ligonių kasai priteista 8098,86 Lt A. M. gydymo išlaidoms atlyginti.

            Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 10 d. nutartis, kuria nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmestas.

            Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjo pranešimą,

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 6 d., apie 11.00 val., Kaune, prie Žeimenos g. (duomenys neskelbtini) namo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įvykus žodiniam konfliktui tarp jo ir A. M. dėl to, kad šis automobiliu vos neužvažiavo ant A. S. vedamo be pavadėlio šuns, konfliktui tęsiantis prie elektros pastotės, tyčia, dėl asmeninių paskatų sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam A. M. į galvos sritį, nuo kurio šis nugriuvo ir trenkėsi galva į grindinį. A. M. buvo padarytas kaukolės pamato, kairės vidurinės daubos lūžis su ausies būgnelio plyšimu, galvos smegenų sumušimas su ūmia subdurine kraujosruva apie dešinį smegenų pusrutulį ir galvos sumušimo židiniai dešinės smilkininės skilties žievėje; dėl to buvo sumuštos galvos smegenys ir vystėsi gyvybei pavojingas smegenų pabrinkimas bei strigimas. Taip A. S. sunkiai sutrikdė A. M. sveikatą.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 10 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, arba šią nutartį pakeisti ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti A. S. švelnesnę bausmę, negu BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta minimali bausmės riba, arba skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

            Kasatoriaus teigimu, teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų: byloje surinktus duomenis vertino nesilaikydami BPK 20 straipsnyje nustatytų kriterijų ir reikalavimų, nepateikė argumentų, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, neišsamiai tyrė abejones keliančius parodymus, kurių išnagrinėjimas ir įvertinimas galėjo iš esmės pakeisti teismo išvadas, netinkamai ir nevisapusiškai išdėstė motyvus dėl vadovavimosi nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus duomenis vertino fragmentiškai, epizodiškai ir nenuosekliai, ištyręs vienus duomenis, jų nesulygino su kitais. Visa tai suvaržė įstatymų garantuotas nuteistojo teises ir sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

            Kasaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamoji teisė, kaip ultima ratio, turi būti pagrįsta kategoriškumo principu, t. y. arba teisminio nagrinėjimo pabaigoje patvirtinama kaltė, arba ne. Teismai negali remtis prielaidomis ir tikėtinomis aplinkybėmis, o abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo (nuteistojo) naudai. Kasatoriaus teigimu, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek abiejų instancijų teismuose pagrindinis klausimas buvo nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų nenuoseklumas, kalbant apie esmines faktines aplinkybes, kurios lemia A. S. teisinę padėtį. Tačiau teismai, nors ir sutiko, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymuose esama nenuoseklumo, tačiau to nepašalino, o pasirinko vieną variantą, kaip labiau tikėtiną ir juo pagrindė savo vertinimus. Tiek iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, tiek iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad neabejotinų motyvų dėl esminių įvykio aplinkybių nebuvo pateikta. Priešingai, nusikalstamos veikos padarymą ir A. S. kaltumą teismai grindė tikėtinais įrodymais.

            Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neįtikinamais ir nepakankamais motyvais atmetė jo teiginius, jog jis jautėsi besiginantis nuo gresiančio pavojaus, t. y. gynęsis nuo A. M., kuris buvo užsimojęs, kaip dabar jau žinoma, indikatoriumi. Bylos medžiaga nustatyta, kad A. M. iš pradžių teigė, jog jis turėjo raciją su apsaugos priemonėmis krepšyje, vėliau pasakojo, kad tuo metu pildė dokumentus, apie kuriuos neužsimena nė vienas liudytojas, o galiausiai, tikriausiai išsiaiškinęs kolegų tvirtinimus bei pasirinkęs sau palankiausią poziciją, teigė, jog nepamena, ką turėjo rankose konflikto metu. Liudytojų parodymai taip pat prieštaringi, nes, ką iš tiesų A. M. turėjo rankose, skirtingi liudytojai nurodo nevienodai: A. K. teigia, kad jis turėjo tik telefoną; P. G. sako, jog tiek jis, tiek A. M., išlipdami iš automobilio prieš incidentą, pasiėmė po indikatorių, o po incidento indikatorių kartu su telefonu rado gulinčius šalia A. M.; G. V. sako, jog, atvykęs į įvykio vietą, šalia A. M. išvis nieko nematė. Kasatoriaus teigimu, pagal byloje esančias nuotraukas matyti, kad A. K., ateidamas iš už kampo, galėjo nematyti, kokį daiktą kelia A. M. (telefoną ar indikatorių), prieš tai, kai buvo kasatoriaus pastumtas. Ši aplinkybė pirmosios instancijos teisme neišaiškinta, o apeliacinės instancijos teismas pripažino ją neesmine ir nevertino, tačiau, kasatoriaus teigimu, ji patvirtina būtinosios ginties situaciją. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo ir liudytojų (bendradarbių) parodymai taip pat nesutampa laiko atžvilgiu. Nukentėjusysis nurodė, kad pildydamas dokumentus jis išgirdo triukšmą už nugaros, besigręždamas į dešinę pusę pamatė A. S., kuris buvo užsimojęs dešine ranka ir tuoj pat smogė, po to A. M. nugriuvo ir iškart prarado sąmonę. Tačiau A. K., kuris vienintelis matė, kaip A. M. griuvo, nurodo, kad išgirdęs triukšmą iš tos pusės, kur buvo A. M., judėjo ta kryptimi, pamatė A. M. ir A. S., kurie stovėjo vienas prieš kitą (tai patvirtina ir G. V.), A. M. keliant mobilųjį telefoną prie ausies skambinti policijai, A. S. stumtelėjo ar trenkė A. M. , dėl to šis nugriuvo. Kasatorius pastebi, kad A. K. teigė, jog A. M. dar bandė keltis, vadinasi, nebuvo praradęs sąmonės, tačiau nepavykus atsikelti, nusviro ir liko gulėti, tuomet, anot A. K., A. M. prarado sąmonę. Kasatorius nurodo, kad tik atkūrus nuoseklią įvykių seką galima kalbėti apie jo veiksmų pavojingumo ir minėtų asmenų parodymų patikimumo vertinimą, tačiau pirmosios instancijos teismas nematė pagrindo nuosekliai ištirti šiuos nesutapimus, o apeliacinės instancijos teismas pasisakė, jog šie parodymai nerodo nei minėtų asmenų parodymų prieštaravimų, nei paneigia teismo išvadas dėl smūgio sudavimo.     

Kasaciniame skunde nurodoma, kad svarbu įvertinti, nuo ko kilo specialisto išvadoje nurodyti nukentėjusiojo sužalojimai. Visose baudžiamojo proceso stadijose nei nukentėjusysis, nei liudytojai nepatvirtino, kad buvo suduotas smūgis į nukentėjusiojo veido ar galvos sritį. Atvirkščiai, pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis A. M. teigė, kad jis su nuteistuoju nesimušė, tačiau nuo fizinio kontakto, kurio jis negalėjo įvardyti (kaip ir visi, davę parodymus), užkliuvo už šalia jo esančių daiktų, krito trenkdamasis į asfaltą, nuo to kilo sužalojimai. Liudytojas A. K., kuris vienintelis iš dalies matė incidentą, teigė, kad kai jis priėjo prie pastato kampo, pamatė A. M. keliant ranką prie ausies, kai kaltininkas smūgiavo ar stūmė ranka į veidą. Apeliacinės instancijos teisme tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas A. K. tvirtino, kad buvo fizinis kontaktas, kurio neneigia ir nuteistasis. A. K. nurodė, kad jis matė tiesiog staigų judesį, kurio negalėjo įvardyti, todėl parodymuose visuomet nurodė buvus smūgį arba stūmimą. Kasatorius nurodo, kad šiuos judesius vienija staigumas, tačiau pagal tyčios kryptingumą tarp jų yra esminis skirtumas. Specialisto išvadoje nenurodyta papildomų sužalojimų, kurie apibūdintų smūgio sudavimą, priešingai – teigiama, kad priežastis, dėl kurios nukentėjusysis griuvo ir susižalojo, buvo silpnesnis ar stipresnis poveikis iš priekio, smūgio sudavimą specialistas vertino kaip tikėtiną aplinkybę. Teismas visus nuteistąjį teisinančius įrodymus vertino kritiškai, o A. M. parodymų nenuoseklumą vertino kaip galvos traumos, kuri sukėlė atminties sutrikimą, pasekmę. A. K. parodymus teismas vertino nuteistajam nepalankia linkme, palaikydamas liudytojo spėjimą, jog „griečiau buvo smūgis nei pastūmimas“. Vertindamas nenuoseklumus apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tais parodymais, kurie, jo teigimu, labiau tikėtini, jais pagrindė nusikalstamos veikos padarymo faktą. Pasak kasatoriaus, tokiais parodymais remtis draudžiama. Tai pažeidžia ne tik įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnyje, tačiau prieštarauja ir BPK 301 straipsnio nuostatoms, kuriomis turi vadovautis ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal teismų praktiką abejotini įrodymai negali būti vertinami kaip patvirtinantys nuteistojo kaltę. BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas įrodymų liečiamumo su bylos aplinkybėmis reikalavimas reiškia, kad, jeigu duomenys negali neabejotinai patvirtinti aplinkybių, susijusių su įvykiu, jie apskritai negali būti vertinami kaip įrodymai. Teismas turi imtis priemonių prieštaravimams pašalinti. Apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą, kuris buvo skirtas prieštaravimams tarp parodymų pašalinti, tačiau įrodymus įvertino neišsamiai. Teismo nuomone, nukentėjusiojo sužalojimo būdas (mechanizmas), t. y. ar nuteistasis smogė A. M., ar jį pastūmė, ar šis pats krisdamas susižalojo, nebuvo svarbus vertinant visą įvykio grandinę. Kasatorius pažymi, kad Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje išaiškinta, jog tai yra viena iš aplinkybių, kuri turi būti įrodyta kiekvienoje byloje. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, atsainiai vertindamas apeliaciniame skunde prašomus įvertinti klausimus, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šios teisės normos turinį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje vertina kaip reikalavimą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą (kasacinė byla Nr. 2K-161/2010). Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis taip pat neatitinka BPK nustatytų nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų (BPK 305 ir 307 straipsniai), teismas nepašalino abejonių dėl esminių aplinkybių, nuo kurių priklauso nuteistojo teisinė padėtis, nutartyje nepateikė tinkamų, bylos duomenimis pagrįstų motyvų dėl įrodymų vertinimo.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama, ar šioje baudžiamojoje byloje yra pagrindai skirti švelnesnę, negu straipsnio, pagal kurį A. S. nuteistas, sankcijoje numatyta, bausmę, netinkamai aiškino ir taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Iš nutartyje nurodytų argumentų, matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas taikyti šią nuostatą, neatsižvelgė į byloje nustatytas faktines aplinkybes, turinčias esminės reikšmės teisingam bausmės individualizavimui, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra jokių išskirtinių aplinkybių, leidžiančių taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Tokių aplinkybių buvimą patvirtina byloje esantys duomenys, be to, jos nurodytos ir skundžiamoje nutartyje, būtent, kad apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėjas pateikė 2012 m. birželio 12 d. sutartį, kuria A. S. įsipareigojo per penkerius metus Valstybinei ligonių kasai atlyginti 8 098,86 Lt dydžio žalą. Taip pat teismui buvo pateikta Šakių rajono apylinkės teismo nutartis, kuria patvirtinta taikos sutartis tarp nuteistojo A. S. ir jo mirusios žmonos motinos D. B., A. S. dukters M. S. gimimo liudijimo bei jos motinos mirties liudijimo nuorašai, išrašas iš medicininių dokumentų apie A. S. diagnozuotą Laimo ligą. Kasatoriaus nuomone, teismas nepagrįstai šias aplinkybes vertino kaip nesudarančias pagrindo švelninti bausmę pagal BK 54 straipsnio 3 dalį. Teismų praktikoje nurodoma, kad bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepaisė šių nuostatų ir neįvertino ne tik nukentėjusiojo A. M. vaidmens šioje baudžiamojoje byloje, jo patirtų sužalojimų, bet ir pačios nusikalstamos veikos pavojingumo, jos įtakos prarastoms vertybėms ir kt. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. S. atlygino nukentėjusiajam žalą, šis išreiškė nenorą, kad A. S. būtų taikoma griežta atsakomybė, nukentėjusysis dėl nusikalstamos veikos nors ir patyrė žalos, tačiau ši žala nesukėlė jam esminių praradimų ir pan. Tai yra svarbūs duomenys, kurie, pasak kasatoriaus, parodo, kad byloje yra išimtinių aplinkybių.

Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitų bylos aplinkybių visumai. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, ar esama kitų pagrindų, dėl kurių būtų galima taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, ir, neatskleidęs šios teisės normos taikymo galimybės, neįsigilino į 54 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis taikos sutartimi, sudaryta tarp A. S. ir D. B. dėl M. S. globos, kurioje nustatyta, kad susiklosčius nenumatytoms – sunkios ligos, mirties ar kitoms itin svarbioms aplinkybėms, dėl kurių A. S. ilgą laiką negalės tinkamai įgyvendinti tėvo pareigų, įstatymų nustatyta tvarka M. S. laikinoji ar nuolatinė globa būtų paskirta D. B., konstatavo, jog tai patvirtina, kad, nuteistajam atliekant laisvės atėmimo bausmę, jo nepilnamete dukra būtų tinkamai pasirūpinta. Kasatoriaus nuomone, tai nepaneigia BK 62 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytų sąlygų buvimo šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir nesigilino į taikos sutarties pasirašymo aplinkybes, į visą civilinės bylos medžiagą, kuri yra reikšminga ir šiame baudžiamajame procese, todėl, pasak kasatoriaus, nepagrįstai netaikė BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų.

            Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas klaidingai aiškino ir kitas aplinkybes, susijusias su jam skirtina bausme. Kasatorius pažymi, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės ir ikiteisminio tyrimo nutraukimas šalims susitaikius baudžiamosios teisės teorijoje bei praktikoje laikomas baudžiamojo proceso užbaigimu asmenį reabilituojančiais pagrindais. Todėl, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neigiamai jį apibūdinančiomis aplinkybėmis laikė tai, kad A. S., būdamas nepilnametis, buvo įtariamas bendrininkų grupe padaręs atvirą svetimo turto vagystę, tačiau teismo nutartimi nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemones; dėl A. S. padarytos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius; be to, A. S. buvo baustas ir už administracinės teisės pažeidimus. Taip pat, kasatoriaus nuomone, teismo teiginys, kad A. S. neigiamai apibūdina tai, jog 2005 m. Vokietijoje jis buvo nuteistas pagal tos šalies įstatymus už bendrininkavimą bandant įvykdyti plėšikišką prievartavimą sunkinančiomis aplinkybėmis, prieštarauja baudžiamajam įstatymui. 2005 metais Europos Sąjungoje nebuvo jokio teisinio instrumento, kuris leistų vienos valstybės kompetentingoms teismų institucijoms remtis kitoje valstybėje narėje teismų priimtais spendimais dėl to paties asmens, taip siekiant apibūdinti kaltinamojo (nuteistojo) asmenines savybes.

Atsiliepimu į nuteistojo A. S. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas prašo šį skundą atmesti.

Prokuroro nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami bylą, nepadarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl teismų sprendimai teisėti ir pagrįsti.

Atsiliepime nurodoma, kad dalis kasaciniame skunde išdėstytų argumentų yra susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu, o faktinių bylos aplinkybių vertinimas ir analizė nėra kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą patikrino ir įvertino pirmosios bei apeliacinės instancijų teismai, su kurių išvadomis nesutikti, pasak prokuroro, nėra pagrindo. Prokuroras nurodo, kad teismai išsamiai argumentavo, kodėl ir kokiais įrodymais remdamiesi padarė išvadą, jog kasatorius kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs byloje įrodymų tyrimą, pakankamai aiškiai ir išsamiai argumentavo, kodėl nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad jis galėjo pats užkliūti už aikštelėje išdėliotų daiktų ir nugriūti, ar apie tai, kad jis galėjo nugriūti nuo kasatoriaus pastūmimo, o ne nuo smūgio, teismo neįtikino. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje pagrįstai akcentavo, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis visose apklausose kategoriškai nurodė, jog kasatorius jam sudavė smūgį į galvą (o ne pastūmė). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodydamas, kad tuo metu įvykio aplinkybes atsiminė geriau, o dabar jo atmintis vis prastėja dėl patirtos traumos. Pasak prokuroro, teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme parodė, jog su kasatoriumi susitaikė, šis jam atlygino žalą ir jam nebus lengviau nuo to, jei kasatoriui bus paskirta laisvės atėmimo bausmė. Todėl nukentėjusiojo parodymus, kad jis griuvo užkliuvęs už daiktų ar nuo pastūmimo, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip siekį palengvinti kasatoriaus padėtį.

Atsiliepime nurodoma, kad versiją apie nukentėjusiojo pastūmimą, o ne suduotą smūgį, kasatorius pateikė tik teisminio bylos nagrinėjimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad sudavė nukentėjusiajam smūgį į veidą, šiuos parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, tai matyti iš šio procesinio veiksmo protokolo ir prie jo esančių fotolentelių. Teismas tyrė šiuos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, aiškinosi jų davimo aplinkybes bei keitimo teisminio nagrinėjimo metu priežastis ir išsamiai argumentavo, kodėl nuteistojo nurodytos jų keitimo priežastys (neva jį suklaidino tyrėjas) teismo neįtikino.

Atsiliepime pažymima, kad minėtus nukentėjusiojo parodymus teismas vertino sugretindamas juo su kitais byloje esančiais įrodymais, taip pat ir liudytojo A. K. parodymais apie tai, kad jis matė, jog kasatorius sudavė smūgį nukentėjusiajam, po kurio šis iš karto parkrito aukštielninkas, liudytojo P. G. parodymais apie tai, kad A. K. jam sakė, jog kasatorius sudavė smūgį nukentėjusiajam į veidą, eksperto B. S. paaiškinimais, kad jei nukentėjusysis pats griūtų, jis susižalotų kitas kūno vietas (alkūnes), todėl labiausiai tikėtina, jog nukentėjusysis nugriuvo patyręs smūgį. Be to, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas analogišką kasaciniame skunde nurodomam apeliacinio skundo argumentą dėl būtinosios ginties situacijos buvimo, teisingai nurodė, kad nukentėjusysis nuosekliai ir kategoriškai neigė smūgio sudavimą elektros įtampos matavimo indikatoriumi kasatoriui. To nepatvirtino ir byloje apklausti liudytojai, todėl, pasak prokuroro, kasacinio skundo argumentas, kad teismas byloje esančius įrodymus vertino fragmentiškai, atskirai vieną nuo kito, yra visiškai nepagrįstas. Prokuroro nuomone, teismas nepažeidė ir BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto sąsajumo (liečiamumo) principo. Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai yra tiesiogiai susiję su bylai reikšmingų aplinkybių nustatymu ir teismas pagrįstai juos vertino ir jais rėmėsi. Prokuroro teigimu, darydamas išvadas, jog kasatorius ne dėl neatsargumo, o tyčia (netiesioginės tyčios forma) padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, jo suduotas smūgis buvo būtina nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo atsiradimo sąlyga, nukentėjusysis nebuvo konflikto iniciatoriumi ir kasatoriui prieš smūgio sudavimą nebuvo kilusi jokia reali ir akivaizdi grėsmė, teismas tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą ir šios nuostatos nepažeidė. Baudžiamojoje byloje esančius įrodymus teismas vertino ne atskirai vieną nuo kito, o kaip visumą ir teisingai konstatavo, kad kasatorius kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų – patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde. Teismas atliko įrodymų tyrimą, nutarties aprašomojoje dalyje motyvuotai pasisakė dėl nuteistojo apeliacinio skundo esmės ir argumentų, tarp jų dėl baudžiamojoje byloje esančių įrodymų vertinimo, kasatoriui inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos pagrįstumo ir dėl BK 137 ar 28 straipsnio nuostatų taikymo negalimumo. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl kasatoriaus kaltės, o nutartį surašė laikydamasis BPK 332 straipsnio reikalavimų.

Atsiliepime nurodoma, kad paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę taikant BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, yra teismo teisė, o ne pareiga. Šio klausimo sprendimas imperatyviai siejamas su būtinosiomis sąlygomis, kurių nenustačius, minėtos normos taikymas yra negalimas. Viena iš šių sąlygų – baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Prokuroras nurodo, kad šioje byloje teismai nustatė tik vieną A. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kuri, be to, sutampa ir su minėtos normos būtina taikymo sąlyga – visišku ar daliniu turtinės žalos atlyginimu, todėl teismas neturėjo įstatyminio pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas. Be to, pasak prokuroro, teismo nutartyje teisingai konstatuota, kad bylos medžiaga patvirtina, jog, kasatoriui atliekant laisvės atėmimo bausmę, jo nepilnamete dukra būtų tinkamai pasirūpinta. Tai taip pat eliminuoja galimybę taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies (šiuo atveju 2 punkto) nuostatas. Prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas nei apeliaciniame skunde, nei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ar jo gynėjas neprašė.

Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas aiškiai ir išsamiai argumentavo, kodėl skiriant bausmę nuteistajam nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.13 punkte nurodoma, kad taikydamas švelnesnės, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmės paskyrimą, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Atsižvelgiant į tai, prokuroras pažymi, kad galimybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį atsiranda tik teismui nustačius itin išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog sankcijoje numatytos (šiuo atveju laisvės atėmimo) bausmės paskyrimas besąlygiškai prieštarauja teisingumo principui. Prokuroras sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad kasatoriaus įsipareigojimas atlyginti žalą Valstybinei ligonių kasai yra jo pareiga, o ne išimtinė aplinkybė. Prokuroro nuomone, išimtinėmis aplinkybėmis BK 54 straipsnio 3 dalies prasme nelaikytina ir tai, kad nuteistasis susirgo Laimo liga ir kad atlygino nukentėjusiajam žalą, o šis išreiškė nenorą, jog nuteistajam būtų taikoma griežta atsakomybė, kasatorius turi rūpintis savo dukra. Teisingumo principo įgyvendinimas reiškia tai, kad asmeniui, pripažintam kaltu, skiriama bausmė turi būti adekvati jo padarytai veikai. Prokuroro nuomone,  A. S. už sunkų sveikatos sutrikdymą paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra žymiai mažesnė, nei BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai, o švelnesnės bausmės paskyrimas nepadėtų įvykdyti BK 41 straipsnyje numatytų tikslų ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Atsiliepimu į nuteistojo A. S. kasacinį skundą nukentėjusiojo A. M. atstovas advokatas Giedrius Ulinskas prašo šį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius vienpusiškai ir tik sau naudinga linkme vertina bylą nagrinėjusių teismų priimtus sprendimus dėl įrodymų vertinimo, dėl bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka bei nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų. Nukentėjusiojo atstovo nuomone, šios bylos nagrinėjimo metu nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nesuabejojo surinktų įrodymų pagrįstumu ir jų vertinimo pusiausvyra, todėl, vadovaudamiesi savo vidiniu įsitikinimu, įrodymus vertino išsamiai ir nešališkai. Atsiliepime pažymima, kad kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrindamas teisės taikymo aspektu, byloje esančių įrodymų netiria ir nevertina.

Nukentėjusiojo atstovas nurodo, kad šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje tinkamai išdėstė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės ir to nereikėtų laikyti įstatymo reikalavimų neatlikimu, nes teismas neprivalo pateikti detalaus atsakymo į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Taip pat teismas aiškiai ir tinkamai suformulavo rezoliucinę nutarties dalį, todėl neturi kilti jokių neaiškumų ją vykdant. Kasatoriaus argumentus dėl teismo netinkamai ir neargumentuotai surašytos aprašomosios nutarties dalies (BPK 305 straipsnis) nukentėjusiojo atstovas vertina kritiškai. Pasak jo, bylą nagrinėję teismai, priimdami sprendimus, tinkamai išdėstė A. S. įrodytos nusikalstamos veikos aplinkybes (vietą, laiką, būdą, padarinius ir kt.), taip pat įrodymus, kuriais grindė savo išvadas ir motyvus.

Atsiliepime nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgoje išaiškinta, jog teismai, skirdami bausmes, privalo atsižvelgti į nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus. Nukentėjusiojo atstovo nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai šio reikalavimo laikėsi, skirdami bausmę A. S. motyvuotai parinko bausmės rūšį ir dydį.

            Kasacinis skundas atmestinas.

            Dėl Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimų

            Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė BPK 20, 301, 305, 307 straipsnių, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas – byloje esantys duomenys įvertinti epizodiškai ir nenuosekliai, teismų sprendimai nepakankamai motyvuoti, pagrįsti tikėtinomis aplinkybėmis ir prielaidomis, byloje nepašalinti prieštaravimai tarp liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų, taip pat apeliacinės instancijos teismas atsainiai vertino apeliaciniame skunde prašomus įvertinti klausimus. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad tokius savo teiginius nuteistasis grindžia nesutikimu su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Vien tai, kad teismų išvados neatitinka kasatoriaus pateiktos įvykių interpretacijos, nepatvirtina, jog vertindami įrodymus ir surašydami sprendimus teismai pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Bylos medžiaga patvirtina, kad duomenys tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose buvo išsamiai ištirti, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir tinkamai įvertinti. Remdamiesi šių duomenų visuma teismai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes ir pagrindė savo išvadas dėl A. S. kaltės. Kasatoriaus teiginiai, kad teismai rėmėsi nenuosekliais bei prieštaringais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, grindžiami tik atskirų parodymų detalių aptarimu, nuteistajam palankiu jų vertinimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje, atsakant į analogiškus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, itin daug dėmesio skiriama nukentėjusiojo A. M., nuteistojo A. S., liudytojų ir eksperto parodymų analizei, šalinant prieštaravimus, lyginant duomenis tarpusavyje ir sprendžiant dėl jų patikimumo. Nutartyje išdėstyti išsamūs įrodymų vertinimo motyvai, dėl kurių teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai dėl esminių šioje byloje įrodinėtinų aplinkybių sutampa bei papildo vieni kitus.

            Atmestini kasatoriaus teiginiai, kad teismai nenustatė, nuo ko kilo A. M. sužalojimai, t. y. bylos duomenys neginčytinai nepatvirtina, kad A. S. sudavė nukentėjusiajam smūgį, nuo kurio šis pargriuvo. A. S. versijas, kad jis nukentėjusįjį tik pastūmė arba kad šis pargriuvo užkliuvęs už aikštelėje buvusių daiktų, teismai motyvuotai paneigė. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu dėl šios aplinkybės duoti parodymai (A. S. sudavė smūgį jam į galvą) skiriasi nuo jo parodymų, duotų pirmosios instancijos teismo posėdyje (A. S. jį pastūmė). Pirmosios instancijos teismo posėdyje perskaičius A. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis teigė negalintis prisiminti, ar A. S. jį stūmė ar sudavė, tačiau patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus. Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. M. nurodė, kad užkliuvo už daiktų krūvos ir parkrito. Perskaičius visus jo anksčiau duotus parodymus, nukentėjusysis jų nepaneigė, nurodė, kad neprisimena, ar nuteistasis sudavė jam smūgį. Palyginęs šiuos parodymus tarpusavyje ir įvertinęs kitų bylos duomenų kontekste, teismas nustatė, kad nukentėjusiojo nurodyta aplinkybė, jog jis galėjo pargriūti užkliuvęs už aikštelėje buvusių daiktų (pirštinių, indikatorių), yra visiškai neįtikima, jos nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad parodymus apie tai, jog buvo nuteistojo pastumtas arba parkrito užkliuvęs už daiktų, nukentėjusysis davė tik bylą nagrinėjant teismuose, t. y. po to, kai susitaikė su nuteistuoju, šis atlygino jam padarytą žalą. Teismas pagrįstai tokį parodymų pakeitimą įvertino kaip siekį palengvinti nuteistojo atsakomybę, juo labiau kad pats nukentėjusysis išreiškė nenorą, jog A. S. būtų griežtai nubaustas. Taip pat, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad net ir nurodydamas kitokias aplinkybes teismo posėdžiuose, A. M. nepaneigė savo ikiteisminio tyrimo metu ne kartą duotų parodymų apie tai, jog A. S. sudavė jam smūgį, nuo kurio šis parkrito ir patyrė sunkią traumą. Būtent šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys, todėl jie teismų buvo pripažinti patikimais.

            Aplinkybę, kad A. S. sudavė smūgį nukentėjusiajam A. M. į veidą ikiteisminio tyrimo metu visose apklausose nurodė ir įvykį matęs liudytojas A. K.. Pirmosios instancijos teismo posėdyje šis liudytojas nurodė, kad galėjo būti smūgis arba stiprus pastūmimas, o apeliacinės instancijos teisme jis patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Aplinkybę apie smūgio sudavimą iš pradžių patvirtino ir A. S., ir jo draugė R. K., kurie vėliau savo parodymus iš dalies keitė, siekdami švelninti nuteistojo padėtį. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje taip pat išdėstė argumentus, kodėl specialisto išvadą ir eksperto B. S. parodymus vertina kaip patvirtinančius, jog A. S. sudavė nukentėjusiajam smūgį, nuo kurio šis nugriuvo. Ekspertas nurodė, kad sužalojimą nukentėjusysis patyrė, kai griuvo galva ant kieto paviršiaus, bet tam griuvimui būdingas silpnesnis ar stipresnis poveikis iš priekio. Labiausiai tikėtina, kad nukentėjusysis griuvo patyręs smūgį, nes jeigu griūtų pats, jis susižalotų kitas kūno vietas, alkūnes. Įvertinęs šiuos eksperto paaiškinimus kartu su kitais bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad bylos medžiaga neabejotinai patvirtina, jog A. M. patyrė sunkią galvos traumą, kai A. S. jam sudavė smūgį, nuo kurio šis parkrito ir trenkėsi galva į grindinį. Teismas argumentuotai pagrindė priežastinio ryšio tarp A. S. suduoto smūgio nukentėjusiajam ir šio patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo buvimą.

            Liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų prieštaringumu kasatorius taip pat grindžia savo argumentus dėl būtinosios ginties situacijos buvimo. Nuteistasis nurodo, kad tiek visi liudytojai, tiek nukentėjusysis skirtingai parodė, kokius daiktus su savimi turėjo A. M., o tai galėjo turėti esminės reikšmės nustatant, ar įvykio metu buvo kilusi būtinosios ginties situacija, t. y. ar A. S. buvo kilusi reali ir akivaizdi grėsmė iš A. M., nuo kurios gindamasis jis sudavė smūgį. Šią nuteistojo versiją apeliacinės instancijos teismas taip pat motyvuotai paneigė. Iš bylos duomenų matyti, kad kasatoriaus teiginį, jog A. M. galėjo su savimi turėti indikatorių (kuris savo išvaizda panašus į lazdą), iš dalies galėjo patvirtinti tik P. G. parodymai, jog išlipdami iš automobilio jie abu su A. M. pasiėmė po indikatorių, po įvykio jis indikatorių rado gulintį šalia nukentėjusiojo. Tačiau tokių savo parodymų vėliau liudytojas nepatvirtino, nurodė, kad negali pasakyti, ar A. M. pasiėmė indikatorių, o šalia nukentėjusiojo, suteikdamas jam pagalbą, indikatorių galėjo palikti pats P. G.. Kiti liudytojai nenurodė, kad A. M. turėjo su savimi indikatorių. Taigi, ši versija nėra patvirtinta objektyviais bylos duomenimis. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad net jei A. M. būtų turėjęs su savimi indikatorių, tai nepatvirtina, jog A. S. buvo kilusi reali grėsmė – byloje nėra duomenų apie tai, kad A. M. buvo indikatoriumi užsimojęs ar trenkė A. S.. Be to, bylos duomenys patvirtina priešingas aplinkybes – A. M. ir A. S. susiginčijus dėl šuns, nukentėjusysis neketino toliau tęsti konflikto, o ruošėsi pradėti darbą. Būtent nuteistasis buvo agresyviai nusiteikęs ir nepasišalino, o priėjęs smogė nukentėjusiajam. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. S. nebuvo kilusi reali bei akivaizdi grėsmė ir smūgį nukentėjusiajam jis sudavė ne gindamasis, todėl teismai pagrįstai netaikė BK 28 straipsnio nuostatų.

            Atmestini kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, t. y. nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde. Visų pirma pažymėtina, kad kasatorius klaidingai nurodo, jog pagal teismų praktiką privalu pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad šio reikalavimo nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės bylos Nr. 2K-26/2012, 2K-430/2012, 2K-603/2012, 2K-88/2013). Toks išaiškinimas pateiktas ir kasatoriaus nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-161/2010.

            Apeliaciniame skunde A. S. ginčijo nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą jo veikoje, neigė sudavęs nukentėjusiajam smūgį ir aiškino savo parodymų pakeitimo priežastis, kritikavo teismo atliktą įrodymų vertinimą, ypač daug dėmesio skirdamas nukentėjusiojo A. M. ir liudytojo A. K. parodymų aptarimui, pateikė dėl jų savo vertinimą. Taip pat nuteistasis skunde kėlė klausimą dėl priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo, tyčios buvimo, dėl būtinosios ginties. Atsižvelgdama į šiuos A. S. apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atliko dalinį įrodymų tyrimą, iš naujo apklausė nuteistąjį, nukentėjusįjį, specialistą, kitus liudytojus, teismo posėdyje taip pat buvo perskaityti šių asmenų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje duoti parodymai. Nutartyje pateikta išsami bylos duomenų analizė ir vertinimas, nurodant, kuriais iš jų teismas remiasi, o kuriuos atmeta, ir tokio sprendimo motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat, kokias aplinkybes patvirtina byloje esantys įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti motyvai, dėl kurių pritariama pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nusikaltimas buvo padarytas netiesiogine tyčia, nurodyta, kokie duomenys patvirtina priežastinio ryšio buvimą. Teismas taip pat išnagrinėjo klausimus, susijusius su A. S. skirtina bausme, – pasisakė, kodėl laiko, kad nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir kodėl pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė atitinka įstatymų reikalavimus. Šios aplinkybės leidžia kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio nuostatų – išsamiai patikrino bylą ir atsakė į esminius nuteistojo A. S. skundo argumentus.

            Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepadarė kasatoriaus nurodytų BPK pažeidimų nei tirdami ir vertindami įrodymus, nei surašydami sprendimus. Nuosprendyje ir nutartyje išsamiai ir aiškiai aprašytos visos įrodytomis pripažintos A. S. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės, teismų sprendimai tinkamai motyvuoti, jo kaltė, padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, pagrįsta patikimais, įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais.

            Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatų taikymo

            Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai A. S. netaikė BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo nuteistas, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, gali būti paskiriama, jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnį, ir tik tokiu atveju, kai yra išimtinių aplinkybių, rodančių, kad įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms.

            Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo (ar netaikymo) klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tai buvo išsamiai išanalizuota ir patvirtinta kasacinėse nutartyse Nr. 2K-740/2006, 2K-424/2007, 2K-449/2007, 2K-123/2008, 2K-7-287/2009, 2K-650/2012 ir kt.

            Iš byloje esančių duomenų matyti, kad taikyti šias nuostatas A. S. nėra teisinio pagrindo. Nuteistasis atlygino nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą ir tai buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Daugiau A. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Be to, nėra pagrindo pripažinti esant BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą aplinkybę – kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti. Šakių rajono apylinkės teismo nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje, kuria A. S. paskirta jo mažametės dukters M. S. globa, nurodyta, kad susiklosčius nenumatytoms – sunkios ligos, mirties ar kitoms itin svarbioms aplinkybėms, dėl kurių A. S. ilgą laiką negalės tinkamai įgyvendinti tėvo pareigų, įstatymų nustatyta tvarka M. S. laikinoji ar nuolatinė globa būtų paskirta D. B. (mergaitės senelei). Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl A. S. paskirtos bausmės nebūtų kam prižiūrėti jo dukters.

            Prašymą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį kasatorius grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kuriomis rėmėsi ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašydamas taikyti šią normą ir kurių apeliacinės instancijos teismas nepripažino išimtinėmis: nuteistasis įsipareigojo atlyginti žalą Valstybinei ligonių kasai, nuteistajam diagnozuota Laimo liga, jis išlaiko savo dukterį. Išanalizavus šiuos ir kitus duomenis, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, jog tokios aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis, rodančiomis, kad BK 135 straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas A. S. būtų aiškiai neproporcingas. Atlyginti savo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą yra nuteistojo pareiga, o ne išimtinė aplinkybė. Aplinkybė, kad asmuo po nusikalstamos veikos padarymo susirgo kokia nors liga (jei tai nėra pagrindas taikyti BK 76 straipsnį), savaime nėra pagrindas skirti jam švelnesnę, nei numatyta įstatyme, bausmę. Bylos duomenys turi patvirtinti, kad dėl šios ligos sumažėjo nuteistojo ar jo padarytos veikos pavojingumas ir sankcijoje numatyta bausmė bus neadekvati. Tokių duomenų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Aplinkybės, kad A. S. išlaiko ir globoja savo dukterį, taip pat nėra pagrindo laikyti išimtine. Kaip minėta, taikos sutartyje nustatyta, kad A. S. negalint rūpintis savo dukterimi, jos globa bus paskirta D. B., be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis nurodė, jog po jo skyrybų su žmona, t. y. nuo 2006 metų, M. S. gyveno su savo mama ir senele (D. B.).

            Kasatorius nepagrįstai teigia, kad, nuspręsdamas netaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, apeliacinės instancijos teismas neturėjo remtis duomenimis, jog A. S., būdamas nepilnametis, buvo įtariamas bendrininkų grupe padaręs atvirą svetimo turto vagystę, jam buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, taip pat, kad 2005 m. Vokietijoje jis buvo nuteistas už bendrininkavimą bandant įvykdyti plėšikišką prievartavimą sunkinančiomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad ne šie duomenys nulėmė teismo sprendimą netaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, o pagrindų tam nebuvimas. Be to, nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad anksčiau minėti dėl A. S. pradėti baudžiamieji procesai jį apibūdina neigiamai, tačiau, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, tai neturėjo jokios įtakos jam paskirtos bausmės dydžiui – pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės apeliacinės instancijos teismas nepakeitė. Šias aplinkybes, taip pat tai, kad A. S. buvo baustas ir už administracinės teisės pažeidimus, nustatytas jo atsakomybę sunkinančią ir lengvinančią aplinkybes teismas įvertino kartu su kitais bylos duomenimis, pasisakydamas dėl A. S. skirtinos bausmės. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdami bausmę teismai nepažeidė BK 41, 54 straipsnių reikalavimų, A. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė, žymiai mažesnė už BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, tinkamai individualizuota, nėra per griežta ir yra adekvati jo asmenybei bei padarytai nusikalstamai veikai.

            Atsižvelgiant į tai, kolegija konstatuoja, kad A. S. kasacinis skundas nepagrįstas – teismų sprendimai teisėti, todėl juos keisti ar naikinti nėra pagrindo.

            Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

            Atmesti nuteistojo A. S. kasacinį skundą.