Civilinė byla Nr. e2A-120-407/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35629-2017-4
Procesinio sprendimo kategorija 2.8.2.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 8 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Almos Urbanavičienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. A., E. B., A. B., Š. G., D. J. ir N. J., Ž. J. ir R. J., V. K., A. K. ir S. G.-K, T. P., L. L. ir Ž. L., K. P., G. S., R. R. ir S. R., V. S., S. T., R. V., M. V. ir R. V. bei G. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. A., E. B., A. B., Š. G., D. J. ir N. J., Ž. J. ir R. J., V. K., A. K. ir Simonos Grišmanauskaitės-Kislienės, T. P., L. L. ir Ž. L., K. P., G. S., R. R. ir S. R., V. S., S. T., R. V., M. V. ir R. V. bei G. Z. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei Luminor bank dėl sutarčių modifikavimo ir pripažinimo, kad atsakovė pažeidžia sutarties sąlygas dėl įmokų skaičiavimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai prašė modifikuoti su „Nordea“ banku (jo teisių perėmėjas, susijungus „Nordea“ ir DNB bankams – bankas „Luminor Bank AS“, veikiantis per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių) sudarytas kreditavimo sutartis, t. y. pakeisti nuo jų sudarymo dienos: valiutą iš Šveicarijos frankų (CHF) pakeisti į eurus (Eur) paskolos išdavimo dienos kursu, o bazinę palūkanų normą pakeisti iš LIBOR CHF į LIBOR Eur; visas įmokas (kiekvieną įmoką), kurias atliko ieškovai Šveicarijos frankų valiuta paskolai grąžinti (skolai ir palūkanoms mokėti), perskaičiuoti į Eur kiekvienos tokios įmokos mokėjimo dienos kursu; pripažinti, kad atsakovas pažeidžia su ieškovais sudarytas sutartis, netinkamai skaičiuodamas įmokas (neskaičiuodamas neigiamų palūkanų), ir įpareigoti perskaičiuoti buvusias įmokas bei ateityje skaičiuoti įmokas pagal sutarties sąlygas, t. y. atsižvelgti į neigiamas palūkanas; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškovai nurodė, kad jie sudarė sutartis su atsakovu dėl paskolų Šveicarijos frankais, pasiskolino iš atsakovo Šveicarijos frankų valiuta (pirminė paskola) arba konvertavo turėtas paskolas eurais ir litais, arba refinansavo paskolas, turėtas kituose bankuose, ne Šveicarijos frankų valiuta. Atsakovas paskolas Šveicarijos frankais reklamavo kaip tinkamą pasirinkimą nenorintiems rizikuoti ir kaip istoriškai gerą pasirinkimą besiskolinantiems. Ieškovams 2015 metais pradėjus tikrinti informaciją, pasirodė, kad šie teiginiai neatitiko 2008 metų faktinių aplinkybių ir buvo akivaizdžiai klaidinantys. Šveicarijos franko ir euro kursas nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2017 m. kovo 3 d. pakilo nuo 0,6334 iki 0,9368 (padidėjo 47 proc.); tiek pat, skaičiuojant eurais, padidėjo vartotojų pagrindinė skola ir nuo jos skaičiuojamos palūkanos. Be to, bankas nuskaičiuoja iš ieškovų sąskaitų didesnes įmokų sumas, nei nustatyta sutartyse. Banko ir vartotojų sudarytose sutartyse nustatyta, kad kas mėnesį yra grąžinama bendra suma, susidedanti iš grąžinamos kredito dalies ir priskaičiuotų palūkanų (grąžinama matematinė suma). Nesant jokio pagrindo nei pagal sutartį, nei pagal įstatymą, bankas vienašališkai nusprendė, kad tuo atveju, kai maržos ir bazinės palūkanų normos suma yra neigiamas skaičius, palūkanos yra neskaičiuojamos (prilyginamos nuliui), o kas mėnesį mokama suma yra lygi grąžinamai kredito daliai.
3. Ieškovų teigimu, atsakovas, išduodamas ieškovams paskolas Šveicarijos frankais, apgavo ieškovus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnis). Apgaulė pasireiškė tiek tylėjimu (atsakovas neatkleidė esminės informacijos, kad prognozuojamas Šveicarijos franko kurso kilimas), tiek aktyviais veiksmais (atsakovo informacija reklamoje ir lankstinuke buvo priešinga realybei ir sudarė ieškovams klaidingą įspūdį, kad Šveicarijos franko kursas yra stabilus, o paskolos Šveicarijos frankais yra tinkamos nenorintiems rizikuoti). Be to, atsakovo banko reklama atitiko klaidinančios reklamos kriterijus (CK 6.301 straipsnis).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad ieškovai sudarė būsto kreditavimo sutartis Šveicarijos frankų valiuta arba pakeitė anksčiau banke paimto būsto kredito litais ar eurais valiutą į Šveicarijos frankų valiutą, arba kito banko suteiktą kreditą refinansavo banke paimdami kreditą Šveicarijos frankais. Atskirai išskirtose ieškovų pasirašytose sąlygose nurodyta, kad visi sutarties, susitarimo punktai su ieškovais aptarti individualiai, visos sąlygos jiems yra suprantamos ir aiškios, ieškovai su jomis sutiko, pasirašydami kreditavimo sutartis patvirtino, jog buvo informuoti apie galimą riziką dėl valiutos kursų svyravimų, suprato, kad už šią riziką bankas nėra atsakingas.
6. Teismas pažymėjo, kad banko reklaminio lankstinuko antrame lape buvo nurodytas aiškus įspėjimas apie galimus Šveicarijos franko valiutos kurso svyravimus, būtinybę vartotojams įvertinti savo galimybes grąžinti kreditą tuo atveju, jei šis kursas pasikeistų, dėl to atitinkamai ūgtelėtų mėnesinė kredito įmoka, taip pat norintiems apsidrausti nuo palūkanų normos svyravimų ateityje rekomenduota rinktis fiksuotas kreditų Šveicarijos frankais palūkanas. Taigi, teismo vertinimu, reklaminiame lankstinuke yra pateikti aiškūs įspėjimai dėl galimo Šveicarijos franko kurso pasikeitimo, galimo mokamų palūkanų padidėjimo ir poreikio įvertinti valiutų kitimo riziką.
7. Dėl ieškovų nurodytų aplinkybių, kad pats bankas ir tarptautiniai ekspertai prognozavo Šveicarijos franko kurso kilimą, teismas pažymėjo, kad ieškovai turėjo galimybę susipažinti su įvairiuose šaltiniuose pateikta informacija apie Šveicarijos franko kurso svyravimą ir galimą Šveicarijos franko valiutos pokyčių riziką. Šią informaciją surasti ir su ja susipažinti viešoje erdvėje ieškovai turėjo galimybę ir iki sprendimo dėl kreditavimo sutarčių sudarymo ir papildomų susitarimų priėmimo.
8. Teismas pripažino, kad ieškovai neįrodė, jog atsakovas savo veiksmais tyčia siekė suklaidinti, apgauti ieškovus, įtikinti juos sudaryti kreditavimo sutartis ir papildomus susitarimus, sąmoningai nuslėpdamas reikšmingą informaciją, ir būtent tai lėmė ieškovų apsisprendimą sudaryti ginčo sutartis ir susitarimus. Kreditavimo sutartys ir papildomi susitarimai negali būti vertinami kaip sudaryti apgaule vien dėl to, kad ieškovams atsirado neigiamų padarinių.
9. Teismas taip pat atmetė ieškovų argumentą, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė skaičiuoti neigiamas palūkanas. Palūkanų mokėjimas pagal kreditavimo sutartį užtikrina kreditavimo sutarties atlygintinumo kreditoriaus naudai principą, todėl situacija, kad bankas būtų įpareigotas mokėti ieškovams už banko suteiktus pinigus, yra nesuderinama su logika ir protingumo kriterijumi. Teismas atkreipė dėmesį, kad kreditavimo sutarties ir papildomų susitarimų nuostatos neįtvirtina banko pareigos mokėti palūkanas kredito gavėjui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Apeliaciniame skunde ieškovai prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Byloje nėra įrodymų, įrodančių, kad banko atstovai tinkamai informavo ieškovus apie Šveicarijos franko valiutos kurso didėjimo riziką.
10.2. Sutartyse įspėjimo apie valiutos riziką tekstas buvo vienodas, nepriklausomai nuo to, kokia valiuta būdavo išduodama paskola. Tai įrodo, kad bankas nesuteikė jokios informacijos apie valiutos kurso kitimo riziką.
10.3. Ieškovų pareiškimai sutartyse apie jiems suprantamą valiutos riziką, reiškia, kad jie iš banko gavo informaciją, ir suprato, jog paskolos Šveicarijos frankais yra saugios, skirtos nenorintiems rizikuoti, istoriškai naudingos besiskolinantiems ir saugesnė alternatyva nei pasiūlymai skolintis eurais arba litais.
10.4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad visą informaciją apie Šveicarijos franko kurso svyravimą ir galimą Šveicarijos franko valiutos pokyčių riziką surasti ir su ja susipažinti viešoje erdvėje ieškovai turėjo galimybę ir iki sprendimo dėl kreditavimo sutarčių sudarymo ir papildomų susitarimų priėmimo. Visa informacija apie Šveicarijos franko kurso prognozes buvo anglų kalba, be to, skelbiama specializuotuose šaltiniuose, skirtuose ekonomistams ir finansų analitikams. Toks aukštas kartelės vartotojui iškėlimas yra visiškai nepagrįstas.
10.5. Pasiūlymą imti paskolą (konvertuoti turimą paskolą) Šveicarijos frankais pateikė banko darbuotojai. Ieškovų prašymai dėl valiutos išdavimo Šveicarijos frankais (ar konvertavimo į Šveicarijos frankus) yra iš esmės banko vadybininko žodžiu pateikto pasiūlymo akceptavimas rašytine forma.
10.6. Teismas, atmesdamas ieškovų reikalavimą, susijusį su įmokų skaičiavimais, neįvardino, koks konkrečiai teisinis reguliavimas draudžia neigimas palūkanas, todėl teismo sprendimas dėl šio reikalavimo yra nemotyvuotas.
11. Atsiliepime į apeliacinį skundą akcinė bendrovė Luminor Bank prašo skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
11.1. Visi ieškovai, pasirašydami kreditavimo sutartis, raštu patvirtino, kad jie buvo informuoti apie galimas rizikas dėl valiutos kurso svyravimo.
11.2. Ieškovų nurodoma aplinkybė, jog tokie patys patvirtinimai buvo pateikiami ir tose sutartyse, kuriomis paskolos buvo suteikiamos litais ar eurais, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovai nebuvo informuoti ar buvo netinkamai informuoti apie valiutų svyravimo rizikas.
11.3. Banko reklaminiame lankstinuke, kuriame reklamuotos paskolos Šveicarijos franko valiuta ir kuris tariamai suklaidino ieškovus, yra pateiktas aiškus įspėjimas apie galimus Šveicarijos franko valiutos kurso svyravimus.
11.4. Kreditavimo sutarčių sudarymo metu bankas neturėjo duomenų, kad Šveicarijos franko kursas ženkliai kils ir šios informacijos nuo ieškovų nenuslėpė.
11.5. Nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose, nei kreditavimo sutartyse, nei teismų praktikoje, nėra numatyta galimybė bankų ir jų klientų kreditavimo santykiuose realiai pritaikyti neigiamą palūkanų normos efektą. Susidariusioje situacijoje banko taikomas palūkanų apskaičiavimo metodas metinių palūkanų normą prilyginant nuliui laikytinas teisėtu ir nepažeidžiančiu ieškovų interesų.
IV. Apeliacinės instancijos ir kasacinio teismo procesinių sprendimų, kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir šio teismo priimto prejudicinio sprendimo esmė
12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2020 m. gegužės 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.
13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų kasacinį skundą, 2021 m. balandžio 14 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 5 d. nutarties dalį, kuria atmesti ieškovų reikalavimai pripažinti, kad atsakovas pažeidžia su ieškovais sudarytas sutartis, netinkamai skaičiuodamas įmokas (neskaičiuodamas neigiamų palūkanų), ir įpareigoti perskaičiuoti buvusias įmokas bei ateityje skaičiuoti įmokas pagal sutarties sąlygas, t. y. atsižvelgti į neigiamas palūkanas, ir perdavė šią bylos dalį, taip pat bylos dalį dėl ieškovų ir atsakovo sudarytų ginčo vartojimo sutarčių sąlygų įvertinimo nesąžiningumo aspektu apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą nutarties dalį paliko nepakeistą.
14. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimu paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimo dalį dėl ieškovų reikalavimo įpareigoti banką perskaičiuoti įmokas atsižvelgiant į neigiamas palūkanas, kitą sprendimo dalį panaikino ir priėmė naują sprendimą ieškovų ieškinį tenkinti iš dalies – modifikavo ieškovų ir atsakovo sudarytas sutartis, t. y. pakeitė nuo jų sudarymo dienos valiutą iš Šveicarijos frankų į eurus paskolos išdavimo dienos kursu, o bazinę palūkanų normą pakeitė iš LIBOR CHF į EURIBOR.
15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų kasacinį skundą, 2022 m. rugpjūčio 25 d. daline nutartimi paliko nepakeista 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimo dalį, kuria ginčo kreditavimo sutarčių sąlygos pripažintos nesąžiningomis ir atmestas ieškovų ieškinio reikalavimas pripažinti, kad atsakovas pažeidžia ginčo sutartis, neskaičiuodamas neigiamų palūkanų, ir atsakovas įpareigotas perskaičiuoti buvusias įmokas ir ateityje skaičiuoti įmokas atsižvelgiant į neigiamas palūkanas, ir atnaujino civilinės bylos dėl skundžiamos apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria išspręstas ginčo kreditavimo sutarčių sąlygų pakeitimo klausimas, nagrinėjimą.
16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2022 m. spalio 12 d. nutartimi kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT, Teisingumo Teismas) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir civilinės bylos dalies dėl skundžiamos apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria išspręstas ginčo kreditavimo sutarčių sąlygų pakeitimo klausimas, nagrinėjimą iki Teisingumo Teismo sprendimo gavimo sustabdė.
17. Pagrįsdama kreipimąsi dėl prejudicinio sprendimo teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad be nesąžiningomis pripažintų sąlygų ginčo sutartys negali išlikti. Tačiau apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinys nesudaro pagrindo teigti, kad teismas sprendė dėl sutarčių panaikinimo galimybės, sprendime nepateikiamas vertinimas, ar tai ieškovams (vartotojams) sukeltų ypač žalingų pasekmių. Nors sprendime tiesiogiai nenurodyta, labiausiai tikėtina, kad tokį apeliacinės instancijos teismo pasirinkimą nulėmė ieškovų (vartotojų) ieškiniu pareikšti reikalavimai (ieškovai prašė ne panaikinti ginčo sutartis, o tik jas pakeisti) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 265 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas teismui peržengti byloje pareikštus reikalavimus bei CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas teismui peržengti apeliacinio skundo ribas.
18. Teisėjų kolegija Teisingumo Teismui pateikė šiuos klausimus:
18.1. Ar Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį galima aiškinti taip, kad tais atvejais, kai vartotojas išreiškia valią išsaugoti sutartį pakeičiant nesąžiningą jos sąlygą, teismas, pripažinęs, kad sutartis negali toliau galioti po nesąžininga pripažintos sąlygos panaikinimo, gali spręsti nesąžiningos sąlygos pakeitimo klausimą, prieš tai neįvertinęs visos sutarties panaikinimo galimybės?
18.2. Ar atsakymas į pirmąjį klausimą priklauso nuo to, ar nacionalinis teismas turi galimybę nesąžiningą sutarties sąlygą pakeisti dispozityviąja arba atitinkamos sutarties šalių bendru sutarimu taikoma vidaus teisės nuostata?
19. Teisingumo Teismas 2023 m. spalio 12 d. sprendime byloje R. A. ir kt. prieš „Luminor Bank AS“, veikiantį per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, C-645/22, (toliau – Prejudicinis sprendimas) pateikė tokius išaiškinimus:
19.1. Tik tuo atveju, jei dėl visos sutarties panaikinimo vartotojui kiltų ypač žalingų pasekmių, dėl kurių jis, pavyzdžiui, atsidurtų teisiškai nesaugioje padėtyje, bet kurios nebūtų siejamos vien su piniginiu pobūdžiu, nacionalinis teismas turi išimtinę galimybę panaikintą nesąžiningą sąlygą pakeisti dispozityviąja nacionalinės teisės nuostata arba bendru atitinkamos sutarties šalių susitarimu taikoma nuostata (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 12 d. sprendimo byloje D. V. prieš M. A. principas), C‑395/21, 60–62 punktus).
19.2. Tuomet, kai nėra jokios dispozityviosios nacionalinės teisės nuostatos ar sutarties šalių susitarimu taikytinos nuostatos, kurią būtų galima taikyti vietoj atitinkamų nesąžiningų sąlygų, ir kai dėl sutarties panaikinimo vartotojui kiltų ypač žalingų pasekmių, nacionalinis teismas turi, atsižvelgdamas į savo vidaus teisę, imtis visų būtinų priemonių, kad apsaugotų vartotoją nuo tokių pasekmių ir taip atkurtų realią sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą (šiuo klausimu žr. 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimo byloje Banca B., C‑269/19, 41 punktą). Priemonių, kurių nacionalinis teismas gali imtis pripažinęs nesąžininga sutarties sąlygą, kurios panaikinimas lemtų sutarties, kurioje ji įtvirtinta, panaikinimą, sąrašas nėra baigtinis (šiuo klausimu žr. 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimo Banca B., C‑269/19, 40 punktą), vis dėlto turint omenyje tai, kad nacionalinis teismas negali papildyti šios sutarties, pakeisdamas tos sąlygos turinį (2019 m. kovo 26 d. sprendimo Abanca Corporación Bancaria ir Bankia, C‑70/17 ir C‑179/17, 53 punktas, ir 2023 m. sausio 12 d. sprendimo D. V. prieš M. A., C‑395/21, 65 punktas).
19.3. Kai ieškovai pagrindinėje byloje ketina remtis Direktyvoje 93/13 nustatyta apsauga ir kai, atsižvelgiant į nacionalinę teisę, sutartys, dėl kurių kilo ginčas, negali toliau galioti panaikinus atitinkamas nesąžiningas sąlygas, nacionaliniam teismui tenka pareiga įvertinti šių sutarčių panaikinimo pasekmes, kurios nepriklauso nuo ieškovų pagrindinėje byloje išreikštos valios išsaugoti sutartis pakeičiant minėtas sąlygas. Tik tuomet, kai pasekmės yra tokios sunkios, kad gali būti laikomos „ypač žalingomis“ ieškovams pagrindinėje byloje, teismas, nesant dispozityviųjų nuostatų arba sutarčių, dėl kurių kilo ginčas, šalių bendru sutarimu taikomų nuostatų, turi imtis visų priemonių, būtinų tam, kad apsaugotų vartotoją nuo tokių pasekmių ir atkurtų realią šių šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vis dėlto turėdamas omenyje tai, kad jis negali papildyti šių sutarčių pakeisdamas minėtų sąlygų turinį.
19.4. Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip: pagal ją draudžiama nacionaliniam teismui tuo atveju, kai jis pripažįsta, kad sutartis negali toliau galioti panaikinus nesąžiningą sąlygą, o atitinkamas vartotojas išreiškia valią išsaugoti sutartį pakeičiant tokią sąlygą, spręsti dėl priemonių, kurių reikia imtis, kad būtų atkurta reali šios sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyra, prieš tai neįvertinus visos tos sutarties panaikinimo pasekmių, net jeigu jis turi galimybę minėtą sąlygą pakeisti dispozityviąja vidaus teisės nuostata arba šalių bendru sutarimu taikoma nuostata.
20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų kasacinį skundą, 2023 m. gruodžio 22 d. nutartimi nutarė Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimo dalis ir ieškovų ieškinys tenkintas iš dalies, pakeičiant ieškovų su atsakovu sudarytas sutartis ir atsakovas „Luminor Bank AS“ įpareigotas perskaičiuoti visas buvusias ieškovų įmokas į eurus kiekvienos įmokos mokėjimo dienos kursu bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir civilinės bylos dalį dėl sutarčių sąlygų pripažinimo nesąžiningomis teisinių pasekmių grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
21. Kasacinis teismas nurodė, kad skundžiamame sprendime apeliacinės instancijos teismas patenkino ieškovų reikalavimą pakeisti ginčo sutartis, prieš tai neįvertinęs sutarčių panaikinimo pasekmių individualiai kiekvienam iš ieškovų ir nenustatęs, ar restitucijos taikymas kiekvienam iš ieškovų sukeltų ypač žalingas pasekmes. Tokį vertinimą apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti. Be to, apeliacinės instancijos teismas ginčo sutarčių sąlygas pakeitė ne tik nenustatęs ypač žalingų restitucijos taikymo pasekmių vartotojams fakto, bet ir nesiremdamas nei dispozityviąja nacionalinės teisės nuostata, nei šalių bendru sutarimu taikoma nuostata.
22. Kasacinis teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad nacionalinėje teisėje nėra dispozityviosios normos, kuria būtų galima nesąžiningas ginčo sutarčių sąlygas pakeisti, todėl teismas turi spręsti, ar nesąžiningas sutarčių sąlygas galima pakeisti šalių bendru sutarimu taikoma nuostata (tuo atveju, jei toks susitarimas būtų pasiektas). Tuo atveju, kai nėra galimybės pakeisti nesąžiningomis pripažintas sutarties sąlygas dispozityviąja nuostata ar šalių bendru sutarimu taikoma nuostata, teismas turi imtis visų priemonių, būtinų tam, kad apsaugotų vartotoją nuo ypač žalingų pasekmių ir atkurtų realią šių šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vis dėlto turėdamas omenyje tai, kad jis negali papildyti šių sutarčių pakeisdamas minėtų sąlygų turinį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl ginčo esmės ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų
23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
24. Ginčas tarp šalių šioje civilinėje byloje kilo, kadangi ieškovai sudarė sutartis su atsakovu dėl paskolų Šveicarijos frankais, kurias atsakovas reklamavo kaip tinkamą pasirinkimą nenorintiems rizikuoti ir kaip istoriškai gerą pasirinkimą besiskolinantiems, tačiau ieškovams 2015 metais pradėjus tikrinti informaciją, pasirodė, kad šie teiginiai neatitiko 2008 metų faktinių aplinkybių ir buvo akivaizdžiai klaidinantys. Šveicarijos franko ir euro kursas nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2017 m. kovo 3 d. pakilo nuo 0,6334 iki 0,9368 (padidėjo 47 proc.); tiek pat, skaičiuojant eurais, padidėjo vartotojų pagrindinė skola ir nuo jos skaičiuojamos palūkanos.
25. Manydami, kad kai kurios šių sutarčių sąlygos yra nesąžiningos, ieškovai 2017 m. pareiškė ieškinį, kuriame kėlė du reikalavimus: 1) pripažinti, kad atsakovas pažeidžia su ieškovais sudarytas sutartis, netinkamai skaičiuodamas įmokas (neskaičiuodamas neigiamų palūkanų), ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti buvusias įmokas bei ateityje skaičiuoti įmokas atsižvelgiant į neigiamas palūkanas; 2) pakeisti ginčo sutartis nuo jų sudarymo dienos – valiutą iš Šveicarijos frankų (CHF) pakeisti į eurus (Eur) paskolos išdavimo dienos kursu, o bazinę palūkanų normą pakeisti iš LIBOR CHF į LIBOR Eur; visas įmokas (kiekvieną įmoką), kurias atliko ieškovai Šveicarijos frankų valiuta paskolai grąžinti (skolai ir palūkanoms mokėti), perskaičiuoti į eurus kiekvienos tokios įmokos mokėjimo dienos kursu.
26. Šiuo metu tarp šalių nebėra ginčo dėl ieškinio pirmojo reikalavimo – pripažinti, kad atsakovas pažeidžia su ieškovais sudarytas sutartis, netinkamai skaičiuodamas įmokas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovų kasacinį skundą, 2022 m. rugpjūčio 25 d. daline nutartimi paliko nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimo dalį, kuria pirmasis ieškovų reikalavimas, t. y. pripažinti, kad atsakovas pažeidžia ginčo sutartis, neskaičiuodamas neigiamų palūkanų, ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti buvusias įmokas bei ateityje skaičiuoti įmokas atsižvelgiant į neigiamas palūkanas, buvo atmestas, o kreditavimo sutarčių sąlygos – pripažintos nesąžiningomis.
27. Tačiau šioje civilinėje byloje vis dar neišspręstas tokių sutarčių sąlygų pripažinimo nesąžiningomis pasekmių klausimas. Nors ieškovai ieškiniu prašė pakeisti nesąžiningomis pripažintas sąlygas, o 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Lietuvos apeliacinis teismas šią reikalavimo dalį taip pat tenkino, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kilo klausimų dėl tinkamo Direktyvos 93/13/EEB taikymo ir aiškinimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. spalio 12 d. nutartimi kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, o šiam jį priėmus, 2023 m. gruodžio 22 d. nutartimi nutarė Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimo dalį, kuria ieškovų ieškinys tenkintas iš dalies, pakeičiant ieškovų su atsakovu sudarytas sutartis ir atsakovą įpareigojant perskaičiuoti visas buvusias ieškovų įmokas į eurus kiekvienos įmokos mokėjimo dienos kursu, panaikinti bei civilinės bylos dalį dėl sutarčių sąlygų pripažinimo nesąžiningomis teisinių pasekmių grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
28. Taigi, iš naujo apeliacine tvarka nagrinėjamos civilinės bylos ribas sudaro sutarčių sąlygų pripažinimo nesąžiningomis teisinių pasekmių klausimas. Šiuo metu paskolos sutartys, kurių sąlygas teismas pripažino nesąžiningomis, nėra pripažintos negaliojančiomis, tarp šalių nėra ginčo, kad atitinkamos sutartys be minėtų sąlygų negali išlikti. Ieškovai, kaip matyti iš jų ieškinio, apeliacinio skundo, taip pat kitų procesinių dokumentų, tebesiekia šias sutartis išsaugoti nesąžiningas sąlygas pakeičiant tokiu būdu, koks nurodomas ieškinyje, t. y. Šveicarijos frankus pakeičiant eurais pagal atitinkamų paskolų išdavimo dieną galiojusį valiutos keitimo kursą. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo bylos dalį dėl nesąžiningomis pripažintų sąlygų teisinių pasekmių nagrinėti kitaip, nei to reikalauja ieškovai, t. y. spręsti dėl ieškovų siūlomo sutarčių modifikavimo būdo teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl sutarčių išsaugojimo pakeičiant nesąžiningas jų sąlygas
29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. gruodžio 22 d. nutartimi nutarė panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimo dalį, kuria ieškovų ieškinys tenkintas iš dalies, pakeičiant ieškovų su atsakovu sudarytas sutartis, ir šį klausimą grąžino nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas patenkino ieškovų reikalavimą pakeisti ginčo sutartis, netinkamai pritaikęs materialiosios teisės normas, reglamentuojančias vartotojų apsaugą nuo nesąžiningų sąlygų sutartyse dėl kredito užsienio valiuta, taip pat neįvertinęs visų bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių.
30. Kasacinis teismas išaiškino, kad nesąžiningomis pripažintų vartotojų sutarčių sąlygų padarinius reglamentuoja CK 6.2284 straipsnio 8 dalis (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 6 dalį). Pagal minėtą normą, jei teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas. Taigi, iš esmės teismas gali panaikinti nesąžininga pripažintą sąlygą (sąlygas), o likusią sutarties dalį palikti galioti tik tada, jei panaikinus tokias sąlygas sutartis nepraranda prasmės. Priešingu atveju, t. y. jei teismas padaro išvadą, kad panaikinti nesąžiningos sąlygos, nepakeičiant jos kita, negalima, iš esmės visa sutartis pripažįstama negaliojančia ir taikoma restitucija. Tačiau teismas, prieš spręsdamas dėl visos sutarties pripažinimo negaliojančia, turi įvertinti, ar toks pripažinimas negaliojančia nesukels ypač žalingų pasekmių vartotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-611/2021, 69 punktas).
31. Tuo atveju, jei dėl visos sutarties panaikinimo vartotojui kiltų ypač žalingų pasekmių, dėl kurių jis, pavyzdžiui, atsidurtų teisiškai nesaugioje padėtyje, bet kurios nebūtų siejamos vien su piniginiu pobūdžiu, nacionalinis teismas turi išimtinę galimybę panaikintą nesąžiningą sąlygą pakeisti dispozityviąja nacionalinės teisės nuostata arba bendru atitinkamos sutarties šalių susitarimu taikoma nuostata (šiuo klausimu žr. ETT 2023 m. sausio 12 d. sprendimo byloje D. V. prieš M. A. principas), C‑395/21, 60–62 punktus). Šiuo atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad nacionalinėje teisėje nėra dispozityviosios normos, kuria būtų galima pakeisti nesąžiningas ginčo sutarčių sąlygas, todėl teismas gali spręsti tik dėl to, ar nesąžiningas sutarčių sąlygas galima pakeisti šalių bendru sutarimu taikoma nuostata (jei toks susitarimas būtų pasiektas).
32. Tačiau, jeigu jokios dispozityviosios nacionalinės teisės nuostatos ar sutarties šalių susitarimu taikytinos nuostatos, kurią būtų galima taikyti vietoje atitinkamų nesąžiningų sąlygų, nebūtų, nacionalinis teismas turi, atsižvelgdamas į savo vidaus teisę, imtis visų būtinų priemonių, kad apsaugotų vartotoją nuo tokių pasekmių ir taip atkurtų realią sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą (šiuo klausimu žr. ETT 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimo byloje Banca B., C‑269/19, 41 punktą). Priemonių, kurių nacionalinis teismas gali imtis pripažinęs nesąžininga sutarties sąlygą, kurios panaikinimas lemtų sutarties, kurioje ji įtvirtinta, panaikinimą, sąrašas nėra baigtinis (šiuo klausimu žr. 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimo byloje Banca B., C‑269/19, 40 punktą), vis dėlto turint omenyje tai, kad nacionalinis teismas negali papildyti šios sutarties, pakeisdamas tos sąlygos turinį (2019 m. kovo 26 d. sprendimas byloje Abanca Corporación Bancaria ir Bankia, C‑70/17 ir C‑179/17, 53 punktas; 2023 m. sausio 12 d. sprendimas byloje D.V. prieš M. A., C‑395/21, 65 punktas; 2023 m. spalio 12 d. sprendimas byloje R. A. ir kt. prieš „Luminor Bank AS“, C-645/22, 34–35 punktai).
33. Taigi, atsižvelgdama į tai, kad ieškovai nėra atsisakę reikalavimo modifikuoti nesąžiningomis pripažintas sąlygas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog civilinės bylos dalis dėl nesąžiningomis pripažintų sąlygų pasekmių gali būti išspręsta trejopai. Civilinės bylos išsprendimas visų pirma priklauso nuo to, ar ginčo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis bei restitucijos taikymas kiekvieno iš ieškovų atžvilgiu sukelia ypač žalingas, vien su piniginiu pobūdžiu nesietinas, pasekmes. Jei tokių pasekmių nenustatoma, teismas ex officio (pagal pareigas) turėtų spręsti tokių sutarčių negaliojimo (ir restitucijos) klausimą (pirmas scenarijus). Jeigu tokios pasekmės iš tiesų kiltų, teismas turėtų arba vartojimo sutarties sąlygą pakeisti bendru šalių susitarimu taikoma nuostata, jei toks susitarimas būtų pasiektas (antras scenarijus); arba, tokio susitarimo nepasiekus, imtis visų priemonių, būtinų tam, kad apsaugotų vartotoją nuo ypač žalingų pasekmių ir atkurtų realią šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, atsižvelgiant į tai, kad šios sutarčių sąlygos negali būti pakeistos ar papildytos (trečias scenarijus).
34. Tačiau ieškovai sprendžiant ginčą neįrodinėjo ir pirmosios instancijos teismas sprendime nenustatinėjo ir netyrė šios nutarties 33 punkte nurodytų aplinkybių. Apeliantai apeliaciniame skunde taip pat nepasisakė dėl šių aplinkybių.
35. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jei neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013).
36. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ar galimas sutarčių, dėl kurių kilo ginčas, panaikinimas ieškovams sukeltų ypač žalingų pasekmių, t. y. nebuvo vertinama objektyvi kiekvieno vartotojo situacija, susijusi su restitucijos taikymo pasekmėmis konkrečiam vartotojui, be kita ko, turint omeny, kad žalingos pasekmės negali būti siejamos vien su piniginiu pobūdžiu. Nenustatęs šių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas taip pat nevertinto, ar nesąžininga pripažinta sąlyga galėtų būti pakeista kita, kuriai pritartų abi sutarties šalys, nenagrinėjo kitų priemonių, būtinų tam, kad vartotojas būtų apsaugotas nuo ypač žalingų pasekmių ir šių šalių teisių ir pareigų pusiausvyra būtų atkurta.
37. CPK reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, jog apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio (atskirojo) skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nurodytas CPK įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, kad apeliacinis procesas skirtas pirmosios instancijos teismo padarytoms teisės ir (ar) fakto klaidoms ištaisyti, o ne ginčo nagrinėjimui pakartoti (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1096-910/2023 19 punktas).
38. Šiuo atveju, siekiant išspręsti bylą, būtina nustatyti restitucijos kiekvienam ieškovui sukeltas ypač žalingas pasekmes, kurios kaip minėta, negali būti siejamos vien su piniginiais padariniais; ginčo sutarčių negaliojimo ir restitucijos taikymo klausimą; taip pat šalių susitarimo dėl nesąžininga pripažintos sąlygos pakeitimo galimybę; ar potencialiai kitas priemones, būtinas tam, kad vartotojas būtų apsaugotas nuo ypač žalingų pasekmių, jei tokios pritaikius restituciją kiltų. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties, reikštų, kad apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją, o šalys dėl iki šiol visiškai nenagrinėtų aplinkybių įvertinimo būtent apeliacinės instancijos teisme prarastų galimybę nustatytus faktus ginčyti instancine tvarka, būtų priimtas šalims siurprizinis sprendimas bei apribota jų teisė į apeliaciją (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis).
39. Išdėstytų argumentų pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje neatskleista ginčo esmė. Todėl byla dėl sutarčių sąlygų pripažinimo nesąžiningomis teisinių pasekmių (sutarčių modifikavimo) teisėjų kolegijos vertinimu turi būti perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
Dėl bylos procesinės baigties
40. Nagrinėdamas bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas pagal kasacinio teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus turi nustatyti faktines aplinkybes, ar ginčo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis bei restitucijos taikymas kiekvieno iš ieškovų atžvilgiu sukels ypač žalingas pasekmes, kurios apimtų ne vien finansinius padarinius. Pirmosios instancijos teismui tokių pasekmių nenustačius – ex officio pripažinti tokias ginčo sutartis (sutartį) negaliojančiomis (negaliojančia) ir taikyti restituciją, tuo tarpu žalingas pasekmes nustačius – pakeisti nesąžiningas sąlygas bendru šalių susitarimu taikoma nuostata, jei toks susitarimas būtų pasiektas, arba, šalims dėl tokios nuostatos nesusitariant, imtis visų priemonių, būtinų tam, kad vartotojas būtų apsaugotas nuo ypač žalingų pasekmių ir būtų atkurta reali šalių teisių ir pareigų pusiausvyra, turint omeny tai, kad teismas negali papildyti šių sutarčių pakeisdamas minėtų sąlygų turinį.
41. Taigi, atsižvelgiant į aptartus potencialius ginčo išsprendimo scenarijus, pirmosios instancijos teismas proceso šalims turi pasiūlyti išdėstyti savo poziciją (tame tarpe ir pateikiant įrodymus) dėl (1) ieškovams restitucijos sukeltų ypač žalingų pasekmių, kurios, kaip minėta, negali būti siejamos vien su piniginiais padariniais; (2) ginčo sutarčių negaliojimo ir restitucijos taikymo klausimo; (3) šalių susitarimo dėl nesąžininga pripažintos sąlygos pakeitimo galimybės; taip pat (4) kitų priemonių, būtinų tam, kad vartotojas būtų apsaugotas nuo ypač žalingų pasekmių.
42. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad proceso šalys bet kurioje proceso stadijoje gali baigti bylą taikos sutartimi (CPK 140 straipsnio 3 dalis), taip pat grąžinus civilinės bylos dalį nagrinėti į pirmosios instancijos teismą, ieškovai turi teisę patikslinti ieškinio dalyką ar pagrindą (CPK 141 straipsnis).
43. Bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos neskirstomos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas pakeisti ieškovų su atsakovu „Luminor Bank AS“ sudarytas sutartis ir atsakovas įpareigotas perskaičiuoti visas buvusias ieškovų įmokas į eurus kiekvienos įmokos mokėjimo dienos kursu bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir civilinės bylos dalį dėl sutarčių sąlygų pripažinimo nesąžiningomis teisinių pasekmių perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjai Dalia Kačinskienė
Alma Urbanavičienė
Vigintas Višinskis