Civilinė byla Nr. e2A-450-555/2023

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-10054-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.3.2.6.1; 2.4.2.9.2; 3.1.7.6; 3.3.1.18.1

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 15 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Egidijaus Tamašausko (teisėjų kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Linos Žemaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-354-454/2022 pagal ieškovo J. D. ieškinį atsakovei A. D. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovas J. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti, kad 2 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovas įgijo asmeninės nuosavybės teise, Gyvenamųjų namų statybos bendrijos Nr. (duomenys neskelbtini) 1999 m. kovo 27 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, pripažinti, kad ieškovo ir atsakovės A. D., santuokos nutraukimas Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) jų turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo jų nustojimo kartu gyventi 1998 m. sausio 1 d. bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovas nurodė, kad su atsakove susituokė (duomenys neskelbtini) santuokoje gimė du vaikai, kurie šiuo metu pilnamečiai. Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1981 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, ieškovui buvo išduotas 1982 m. lapkričio 9 d. orderis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo ieškovui buvo suteikta teisė apsigyventi 2 kambarių, 49,49 kv. m bendro ploto bute su jam priklausančiu 4,01 kv. m rūsiu, esančiame (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini)). Ieškovas 2000 m. vasario 18 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl santuokos su atsakove nutraukimo ir nurodė, kad šeima iširo dėl atsakovės neištikimybės, taip pat pažymėjo, kad atsakovė paliko šeimą prieš kelis metus ir paliko jam rūpintis šalių nepilnamete dukra vienam (19-metis jų sūnus 2000 m. taip pat dar gyveno kartu su ieškovu), o pati išėjo gyventi su kitu vyru. Kauno apylinkės teismas 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimu tenkino ieškovo ieškinį ir nutraukė šalių įregistruotą santuoką. Šiame sprendime nurodyta, jog „šalių santuokiniai ryšiai nutrūko prieš du metus“, santuoka nutraukiama dėl atsakovės kaltės. Šis sprendimas įsiteisėjo 2000 m. lapkričio 20 d. Šalių santykiai ir bendro ūkio vedimas realiai jau buvę nutrūkę dar keli metai iki 2000 m. lapkričio 6 d. teismo sprendimo, t. y. 1997–1998 m. Po faktinės šalių santuokos pabaigos praėjus dar vieneriems metams, Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. (duomenys neskelbtini) (viešajame registre rašoma – „Gyvenamųjų namų statybos bendrijos“) 1999 m. kovo 27 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, ieškovas įsigijo ginčo butą ir tapo jo savininku, tačiau, kadangi teismo sprendimas dėl šalių santuokos nutraukimo buvo priimtas ir įsiteisėjo 2000 m., o turto padalinimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų, tuo metu teismas spręsti neprivalėjo, todėl butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo ir liko įregistruotas vieno ieškovo vardu. Kaip vienintelis buto savininkas, ieškovas nurodomas ir nekilnojamojo turto registre. Šalys gyveno atskirai, atsakovė visiškai nesirūpino nepilnametė dukra, administracine tvarka buvo bausta už vaikų nepriežiūrą. Atsakovė buvo išsikrausčiusi iš ginčo buto dar iki ieškovui įsigyjant butą bei nutraukusi bet kokius ryšius tiek su ieškovu, tiek ir su visa savo šeima. Atsakovė niekada negrįžo į ginčo butą, juo niekaip nesinaudojo, neprisidėjo prie mokesčių už jį mokėjimo, jo neremontavo. Atsakovė niekada nelaikė, kad šis butas priklauso ir jai, neįgyvendino jokių savininkės teisių į butą. Atsakovė ieškovą paliko apie 1998 m. sausio 1 d., sukūrė kitus šeimyninius santykius. 2021 m. pavasarį ieškovui ketinant sudaryti rentos sandorį, iš notaro biuro ieškovas sužinojo, kad notarė laiko šį butą ieškovo ir atsakovės bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, buto įsigijimo 1999 m. kovo 27 d. pažymos pagrindu. Ginčo turtas jokiame registre niekada nebuvo nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Atsakovė taip pat niekada jokiame registre nebuvo nurodyta kaip ginčo turto savininkė ir to niekada nesiekė bei nereikalavo. Išimtinai tik ieškovas rūpinosi buto įsigijimo klausimais, ginčo buto vertės išmokėjimą vykdė ir užbaigė vien tik ieškovas, savo paties uždirbtomis ir kitomis asmeninėmis lėšomis. Atsakovė ginčo buto pirkimo procese nedalyvavo, ji jokiuose buto įsigijimo dokumentuose nėra paminėta. Atsakovė nemokėjo komunalinių mokesčių, nesirūpino butu, jokių teisių į jį nereiškė. Ieškovas iš atsakovės iki šiol nereikalavo ir nereikalauja jokių jo atliktų mokėjimų už ginčo butą, dalies kompensavimo. Šalims yra aiškus ir priimtinas ginčo buto teisinis režimas, t. y. ieškovo aiškios valios pagrindu už jo asmeninės lėšas 1999 m. kovo 27 d. įgytą asmeninės nuosavybės teise, kartu su atsakove nebegyvenant jau daugiau kaip vienus metus. Ieškovas, įsigydamas ginčo butą iš savo jau asmeninių lėšų neabejotinai yra aiškiai pareiškęs, kad šį turtą įgyja kaip asmeninę nuosavybę.

3.       Atsakovė A. D. su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė, kad Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1981 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu ieškovui ir atsakovei buvo suteikta teisė apsigyventi ginčo bute. Tik gavus šį butą, buvo įmokėta 3 500,00 rublių. Pagal tuometinį teisinį reglamentavimą, butai buvo išduodami ne vienam asmeniui, o šeimai. Atsakovė visą laiką gyveno šiame bute, mokėjo mokesčius, jį prižiūrėjo. Butas buvo skirtas šeimai. Kai gyvenimas tapo neįmanomas su ieškovu ir teismas nutraukė santuoką, atsakovė buvo priversta išsikraustyti iš buto. Tačiau butas priklauso tiek atsakovei, tiek ir ieškovui nuosavybės teise. Į šį butą ateidavo atsakovė, rūpindavosi butu, nes šiame bute buvo likę gyventi šalių vaikai. Ieškovas šiame bute negyveno, nes gyveno pas savo gyvenimo draugę. Iki 2006 m. šiame bute gyveno jų dukra D. D., kai išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini), šį butą ieškovas išnuomojo ir visą laiką jį nuomojo, o visas pajamas ieškovas pasiimdavo sau. Todėl visas buto išlaikymo išlaidas dengia ne ieškovas, o nuomininkai. Nepaisant to, atsakovė visada butą laikė savo nuosavybe.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Kauno apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

5.       Teismas nustatė, kad ieškovas su atsakove susituokė (duomenys neskelbtini) Santuokoje šalims gimė du vaikai D. D. ((duomenys neskelbtini) S. D. ((duomenys neskelbtini) Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1981 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu ieškovui buvo išduotas orderis, kuriame nurodyta ir žmona. Ieškovo vardu nuosavybės teisė įregistruota 1999 m. gegužės 7 d. Gyvenamųjų namų statybos bendrijos pažyma Nr. (duomenys neskelbtini). Nuosavybė įregistruota atsiskaičius su banku. Šalių santuoka nutraukta 2000 m. lapkričio 6 d. Nutraukiant santuoką turtas nebuvo pasidalintas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė yra prisidėjusi prie ginčo buto išlaikymo po santuokos nutraukimo. Pati atsakovė posėdyje nurodė, kad ieškovas nuomojo butą, jis vienas gaudavo pajamas.

6.       Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 23 straipsnyje nustatyta, kad CK trečiosios knygos IV skyriaus normos dėl santuokos nutraukimo taikomos, kai santuokos nutraukimo procedūros pradedamos įsigaliojus CK; iki CK įsigaliojimo pradėtos santuokos nutraukimo procedūros baigiamos pagal galiojusius įstatymus. Ginčo butas įgytas santuokai nepasibaigus. Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame CK (kai taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas) (CK 3.87, 3.88 straipsniai). Teismas nustatė, kad butas buvo suteiktas ieškovui ir atsakovei kaip šeimai. Liudytojai D. D. ir S. D. yra šalių vaikai, kurie nurodė, kad ginčo bute iki tėvų santuokos nutraukimo gyveno kaip šeima.

7.       Teismas taip pat nurodė, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog butas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Be to, už ginčo butą mokėti baigta dar nenutraukus santuokos, nors ieškovo atstovas nurodė, kad šeimyniniai ryšiai nutrūko prieš du metus iki oficialaus santuokos nutraukimo. Ieškovo nurodytos aplinkybės, jog atsakovė neprisidėjo prie buto išlaikymo, nėra reikšmingos nustačius, jog ginčo butas suteiktas šeimai, turtas nepasidalintas nutraukiant santuoką. Pagal bendrąją tuo metu galiojusių šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 straipsnis). Nutraukiant santuoką galiojo 1964 m. SŠK. Bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigė nutraukus santuoką (CK 3.100 straipsnio 4 punktas). Tuo metu galiojusį SŠK nebuvo nustatyta pareiga (būtinybė) pasidalinti turtą, kuris yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog santuokos nutraukimas gali pakeisti sutuoktinių turto teisinį režimą iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės į ieškovo asmeninę nuosavybę, t. y. nutraukus santuoką, nepasidalintas sutuoktinių turtas išlieka jų bendrąja jungtine nuosavybe. Butas šalims buvo suteiktas kaip šeimai, kaip sutuoktiniams. Dėl to ieškovo reikalavimas dėl buto pripažinimo jo asmeninės nuosavybės teise atmestas kaip neįrodytas ir nepagrįstas.

8.       Teismas ieškovo reikalavimą, kad santuokos nutraukimas 2000 m. lapkričio 6 d. Kauno miesto apylinkės sprendimu, jų turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo jų nustojimo 1998 m. sausio 1 d. kartu gyventi, taip pat atmetė kaip nepagrįstą, nes revizuoti įsiteisėjusį sprendimą nėra pagrindo. 

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9.       Apeliaciniu skundu ieškovas J. D. prašo Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.       Santuokos nutraukimo byloje priimtame teismo sprendime nurodomi ieškovo paaiškinimai („ryšių nepalaiko jau keli metai. Šeima iširo dėl atsakovės neištikimybės. Ji paliko vaiką ir gyvena su kitu vyru.“) bei konstatuota, kad „Atsakovė į posėdį neatvyko“, o teismo išvadose nustatyta, kad: „... šalių santuokiniai ryšiai nutrūko prieš du metus. ... dėl šeimos iširimo kalta atsakovė.“ Tai nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, dėl to šių aplinkybių iš naujo nebereikia įrodinėti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino šių aplinkybių.

1.2.       Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nevertino, kad šalys vėliausiai nuo 1998 m. lapkričio 6 d. nebegyveno kartu, nebevedė bendro ūkio, negyveno santuokinio gyvenimo. Be to, atsakovė teismo posėdžių metu ir pati pripažino, kad ieškovą ji paliko ir pas kitą partnerį išsikraustė apie 1998 m. sausio 1 d.

1.3.       Sutiktina su teismo sprendimo išvada, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė yra prisidėjusi prie ginčo buto išlaikymo po santuokos nutraukimo. Pati atsakovė posėdyje nurodė, kad ieškovas nuomojo butą, jis vienas gaudavo pajamas. Ši išvada rodo, kad po 1998 m. sausio 1 d. atsakovė nelaikė savęs ginčo buto savininke ar nuomininke, nesirūpino butu, neįregistravo savo nuosavybės teisių į bylą, nemokėjo už jo išlaikymą, nedarė jo remonto, nepirko jokių baldų ar kitų namų apyvokos daiktų, gyveno kitur ir vedė bendrą ūkį kartu su kitu asmeniu.

1.4.       Pirmosios instancijos teismas supainiojo ginčo buto suteikimo ir buto įgijimo sąvokas bei momentus. Nėra ginčo, kad ginčo butas buvo suteiktas šalių šeimai gyventi 1981 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr.(duomenys neskelbtini), kai šalys dar net neturėjo abiejų vaikų. Tačiau šis sprendimas nesukūrė šalių bendrosios jungtinės ar kokios nors kitos nuosavybės teisės į ginčo butą. Šalys įgijo teisę tik jame gyventi. Nuosavybės teisę (buto „įgijimo“ pasekmes) sukūrė 1999 m. kovo 27 d. kooperatyvo pažyma, kuomet šalys jau seniai nebevedė bendro ūkio, kartu nebegyveno, jų santuoka faktiškai buvo iširusi. To atsakovė neneigė. Atsakovė faktiškai gyveno su kitu partneriu nuo 1997 m., vedė su juo bendrą ūkį. Tai reiškia, kad atsakovė nebevedė bendro ūkio su ieškovu. Teismas neatkreipė dėmesio į šią svarbią aplinkybę. Atsakovė neneigė, kad neprisidėjo prie ginčo buto išlaikymo, remonto, jokių bendrų reikalų su ieškovu neturėjo. Atsakovė su ieškovu nuo 1997-1998 m. nebevedė bendro ūkio, negyveno kartu, neturėjo jokių bendrų reikalų, išskyrus bendrų dviejų vaikų išlaikymą, rūpestį jais.

1.5.       Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir neaptarė policijos įstaigos pateikto oficialaus rašytinio įrodymo, t. y. Kauno m. VPK policijos Kalniečių nuovados 1999 m. kovo 6 d. atsakymo Nr.13/D-15 į ieškovo 1999 m. vasario 22 d. pareiškimą, kuriame nurodoma, kad patikrinimo metu pasitvirtino šalių vaikų nepriežiūros faktas, kad atsakovei surašytas administracinės teisės (pažeidimo) protokolas. Atsakovė neneigė, kad ji buvo nubausta administracine bauda, kurios ji neginčijo, baudą sumokėjo. Taigi atsakovė dar iki ginčo buto įgijimo nevedė bendro ūkio su ieškovu, kartu su juo negyveno ir kurį laiką net neprižiūrėjo savo dviejų vaikų. Juos ėmė lankyti tik daug vėliau, po teismo paskirtos baudos sumokėjimo.

1.6.       Atsakovė taip pat nenurodė, kokias sumas ir kada ji sumokėjo už ginčo butą. Akivaizdu, kad nedemonstruodama jokių teisių ir interesų dėl buto nuosavybės ir naudojimosi juo, nereikalaudama buto padalinti, negyvendama jame ir nemokėdama jokių buto komunalinių mokesčių nuo 1998 m. sausio 1 d., atsakovė nedarė ir jokių buto išsipirkimo mokėjimų. Tai reiškia, kad buto nuosavybės teisės atsiradimo metu ir buto išsipirkimo metu (1999 m. kovo 17 d. – 1999 m. kovo 27 d.) šalys bendro ūkio nevedė. 

1.7.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad buto išpirkimo metu ir nuosavybės teisių atsiradimo metu atsakovė ir ieškovas nebevedė bendro ūkio. Į teismą dėl santuokos nutraukimo ieškovas kreipėsi 2000 m. vasario 18 d. Ginčo butą ieškovas įsigijo 1999 m. kovo 27 d. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. (duomenys neskelbtini) pažymos Nr.(duomenys neskelbtini) pagrindu. Jau tuo metu šalys gyveno atskirai, bendro ūkio nevedė, mokėjimų už ginčo butą atsakovė neatliko. Pažymoje nurodoma, kad ieškovas yra kooperatyvo Nr.(duomenys neskelbtini) narys, kad iki 1999 m. kovo 17 d. buto vertė yra išmokėta pilnai.

10.       Atsakovė A. D. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.       Pirmosios instancijos teismas atsakė į esminius ieškinio reikalavimų aspektus, pasisakė dėl pagrindinių apelianto ir atsakovės argumentų, nustatė teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, kad ginčo butas ieškovui ir atsakovei buvo suteiktas kaip šeimai ir jis buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Visas su ginčo buto įsigijimo, išmokėjimo susijusias aplinkybes teismas įvertino tinkamai ir šį kilusį ginčą išsprendė teisingai. Ieškovas tik abstrakčiai nurodė, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nenurodydamas jokių konkrečių teisės normų pažeidimo ir kaip minėtas pažeidimas pasireiškė.

2.2.       Tiek 1981 m., tiek vėliau abu iš bendrų lėšų mokėjo įmokas už ginčo butą. Visos įmokos už butą buvo mokamos tada, kai ieškovas ir atsakovė buvo santuokoje. Byloje pateiki žiniaraščiai, iš kurių matyti, kada buvo įmokėtas pradinis įnašas, fiksuojamas skolos likutis, atliekami įvairūs perskaičiavimai keičiantis pinigams Lietuvos Respublikoje. Tik gavus šeimai paskirtą butą, už jį buvo sumokėta tam tikra pinigų suma, kaip pradinis įnašas ir vėlesniais metais buvo daromi buto mokėjimai išsimokėti butui. Šių dokumentų buvimas patvirtina, kad mokėjimai buvo daromi šalims gyvenant santuokoje ir vedant bendrą ūkį. Atsakovė rūpinosi butu visą laiką, mokėjo mokesčius. Kai atsakovė išėjo, ji ir toliau rūpinosi butu, nes jame gyveno ieškovo ir jos bendri vaikai.

2.3.       Nepaisant to, kad butas įregistruotas tik vieno ieškovo vardu, jis priklauso atsakovei ir ieškovei bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Nuosavybės teisės į ginčo butą atsirado santuokos metu, o ieškovas nepaneigė bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos, ginčo bute šalys gyveno nuo jo paskyrimo, mokėjo už jį komunalinius mokesčius, atliko jo remontą, šiame bute užaugo šalių vaikai, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ginčo butas buvo įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir nėra pagrindo pripažinti, kad butas yra asmeninė ieškovo nuosavybė.

2.4.       Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, šalių nurodytas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Teismas neprivalėjo atsakyti į kiekvieną ieškovo nurodytą argumentą.

2.5.       Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų prezumpciją, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Atsakovė yra ne kartą nurodžiusi, jog ji kartu su ieškovu ne tik mokėjo įmokas už butą, komunalinius mokesčius, bet ji taip pat dirbo, prižiūrėjo vaikus, rūpinosi šeima. Tai tik patvirtina, kad tiek buto suteikimo metu, tiek įmokų mokėjimo metų atsakovė ir ieškovas buvo šeima. Iki jų skyrybų atsakovė rūpinosi šeima, dirbo, finansiškai prisidėjo prie buto išlaikymo, kas laikoma jos indėliu į bendro turto kūrimą. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl buto pripažinimo jo asmenine nuosavybe kaip neįrodytą ir nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

 Dėl ieškovo papildomų rašytinių paaiškinimų priėmimo

12.       Apeliacinės instancijos teisme buvo gauti ieškovo (apelianto) J. D. papildomi rašytiniai paaiškinimai, kuriuose jis nurodo atsikirtimus į atsakovės išdėstytus atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, taip pat pateikė papildomus apeliacinio skundo argumentus. Pažymėtina, kad CPK 42 straipsnio 1 dalis suteikia teisę byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikti rašytinius paaiškinimus, tačiau CPK nėra įtvirtinta galimybė apeliaciniame procese teikti atsiliepimą į atsiliepimą dėl apeliacinio skundo.

13.       Civilinio proceso kodekso 318 straipsnio 1 dalis nustato, kad šalys per dvidešimt dienų nuo apeliacinio skundo kopijų išsiuntimo iš pirmosios instancijos teismo dienos privalo, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę raštu pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą ir juose išdėstyti savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo. Iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas yra pateikęs apeliacinį skundą, kuriame išdėstė savo argumentus dėl skundžiamo teismo sprendimo. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsisako priimti ieškovo pateiktus papildomus rašytinius paaiškinimus, vertindama juos kaip apeliacinio skundo papildymą, kuris pateiktas praleidus jam pateikti nustatytą terminą (CPK 323 straipsnis).

Dėl ginčo esmės

14.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turto nuosavybės teisinio režimo, ar turtas priskirtinas bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei, ar asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei (CK 3.89 straipsnis).

15.       Iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad šalys susituokė (duomenys neskelbtini) Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1981 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu ieškovui buvo išduotas 1982 m. lapkričio 9 d. orderis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo jam buvo suteikta teisė apsigyventi 2 kambarių, 49,49 kv. m bendro ploto bute su jam priklausančiu 4,01 kv. m rūsiu, esančiame (duomenys neskelbtini), (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini)). Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. (duomenys neskelbtini) (viešajame registre rašoma – „Gyvenamųjų namų statybos bendrijos“) 1999 m. kovo 27 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu ieškovo J. D. vardu įregistruota nuosavybės teisė į ginčo butą, šalių santuoka nutraukta Kauno apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimu.

16.       Apeliantas  J. D. nesutinka su bylą nagrinėjusio teismo išvadomis, kad ginčo dalykas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), šalims priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Apelianto teigimu, byloje netinkamai aiškintos ir taikytos materialinės teisės normos, nustatančios turto teisinį statusą (CK 3.88 straipsnio 1 dalis, 3.89 straipsnio 1 dalies 2, 7 punktai). Apeliantas teigia, kad nuosavybės teisę (buto „įgijimo“ pasekmes) sukūrė 1999 m. kovo 27 d. kooperatyvo pažyma, kuomet šalys jau seniai nebevedė bendro ūkio, kartu nebegyveno, jų santuoka faktiškai buvo iširusi.

17.       Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepriklausomai nuo turto įgijimo momento - iki ar po šio kodekso įsigaliojimo. Tiek galiojusio SŠK 21 straipsnyje, tiek ir 2000 m. CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. CK 3.89 straipsnyje nustatyta, kada turtas yra priskiriamas asmeninei sutuoktinio nuosavybei. Šios teisės normos nenustato jokių papildomų išlygų tam, kad santuokos metu įsigytas turtas taptų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Asmuo, neigiantis sutuoktinių bendro turto prezumpciją, privalo įrodyti, kad ginčo turtas, įgytas santuokos metu, nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. CK 3.89 straipsnio 1 dalyje išvardyti kriterijai, pagal kuriuos turtas gali būti priskirtas vieno sutuoktinio asmeninei nuosavybei: turto įgijimo laikas, turto įgijimo pagrindas, turto pobūdis, vieno iš sutuoktinių asmeninių lėšų panaudojimas, aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

18.       Piliečių apsirūpinimą gyvenamosiomis patalpomis gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų namuose ir naudojimąsi jomis reglamentavo Butų kodekso penktasis skirsnis, 1983 m. vasario 28 d. Lietuvos Ministrų Tarybos nutarimas Nr. 75 Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų, šiuo nutarimu patvirtinti Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdiniai įstatai, keisti ir papildyti 1987 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 126, 1989 m. balandžio 10 d. Lietuvos Ministrų Tarybos nutarimas Dėl piliečių, norinčių įstoti į gyvenamųjų namų statybos ar gyvenamųjų namų kooperatyvą, įskaitos, 1990 m. lapkričio 10 d. Įstatymas Dėl Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų, 1990 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 349 Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimų Gyvenamųjų namų kooperacijos klausimais, pakeitęs ir patikslinęs 1982 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 290 Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperacijos ir 1983 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 75 patvirtintų Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdinių įstatų nuostatas.

19.       Iš nurodytų teisės aktų matyti, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvai buvo steigiami tam, kad aprūpinti kooperatyvo narius butais, pastatant daugiabutį gyvenamąjį namą ar namus ir išlaikomi iš narių stojamojo mokesčio, narių pajaus mokesčio, įmokų gyvenamajam namui eksploatuoti ir prižiūrėti, amortizacinių atskaitymų įmokų ir kitų įmokų. Tam, kad asmuo įgytų teisę apsigyventi kooperatyvo bute, jis privalėjo būti kooperatyvo nariu, t. y. nustatyta tvarka priimtas į kooperatyvą ir sumokėjęs stojamąjį mokestį bei pirmąją pajaus įmoką. Teisę apsigyventi skirtame bute ir juo naudotis kooperatyvo nariui ir jo šeimos nariams suteikė orderis, nesuteikęs kooperatyvo nariui ir jo šeimos nariams nuosavybės teisių į skirtą butą. Asmens narystė kooperatyve buvo grindžiama pajinių santykių pagrindu, todėl pajus (sankaupos už kuriuos pastatytas ir įrengtas butas) buvo kooperatyvo nario, o butas – gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo nuosavybė. Tik pajus galėjo būti paveldimas, dalijamas, perduodamas įstatymų nustatyta tvarka, o įmokėtas kooperatyvo nario jam esant santuokoje pajus priklausė sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise (SŠK 21 straipsnis)

20.       Pagal 1990 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų kooperatyvų“ 1 straipsnį, kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų, tampa buto savininku ir nustoja būti
kooperatyvo nariu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šia įstatymo nuostata nepaneigiama galimybės sutuoktiniams kooperatinį butą įsigyti bendrosios jungtinė snuosavybės teise nepriklausomai nuo to, jog gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys buvo tik vienas iš sutuoktinių, kurio vardu kooperatinis butas ir yra teisiška iįregistruojamas. Vadinasi, nustatant kooperatinio buto teisinio statusą privalu atsižvelgti į tai, kokiomis – bendromis santuokinėmis ar asmeninėmis vieno iš
sutuoktinio, lėšomis yra atsiskaityta už kooperatinį butą. Iki santuokos nutraukimo už kooperatinį butą sumokėta iš bendrų santuokinių lėšų pajinių įnašų dalis sudaro bendrąją jungtinę šalių nuosavybę ir tokios įmokos asmenine vieno iš sutuoktinių, taigi ir kooperatyvo nario, nuosavybe netampa, jeigu nesusitarta kitaip.

21.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo butas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Apeliacinio skundo argumentai, jog santuokos nutraukimo byloje įsiteisėjusius sprendimu konstatuota, jog atsakovė yra kalta dėl santuokos nutraukimo, ar, kad netinkami vykdė prievolę vaikams, neprisidėjo prie ginčo buto išlaikymo, iki santuokos nutraukimo išsikėlė iš ginčo buto, nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovė neįgijo nuosavybės teisių į ginčo butą.

22.       Nagrinėjamoje byloje nustatyti reikšmingi faktai, kad ginčo butas šalims buvo suteiktas naudotis nuo 1981 m. balandžio 22 d., t. y po šalių santuokos sudarymo, teisinė buto registracija ieškovo (apelianto) vardu atlikta 1999 m. kovo 27 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, t. y. taip pat šalių santuokos metu. Apeliantas, neigiantis sutuoktinių bendro turto prezumpciją, neįrodė, kad visos įmokos už butą (pajus) buvo sumokėtos iš jo asmeninių lėšų. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės apie buto suteikimo momentą, pateikti dalinai išlikę mokėjimo žiniaraščiai sudaro pagrindą išvadai, jog įnašai už butą buvo mokami šalių santuokos metu, todėl, net ir esant pateiktiems duomenims, kad nuosavybė į ginčo butą įregistruota vieno asmens vardu, nepaneigus sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės į pajų už ginčo butą, toks butas laikytinas šalių bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 straipsnis, CK 3.87-3.88 straipsniai).

23.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė išvadas tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procesą, tai pat materialinės teisės normas, reguliuojančiais santuokoje įgyto turto teisinį rėžimą, skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo išvados atitinka nustatytas faktines aplinkybes byloje, tuo tarpu apeliantas J. D. nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo buto teisinio rėžimo, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

24.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apelianto J. D. apeliacinio skundo netenkinus, jam jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Tuo tarpu atsakovė A. D. pateikė prašymą iš apelianto priteisti 435,60 Eur apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas, ir pateikė jas pagrindžiančius įrodymus.

25.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintų Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos), sprendžia, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių ir yra pagrįstos, todėl yra priteisiamos iš apelianto J. D..

26.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 5,00 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :        

Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei A. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo J. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 435,60 Eur (keturis šimtus trisedšimt penkis eurus 60 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Marius Bartninkas

                Egidijus Tamašauskas

                Lina Žemaitienė