Civilinė byla Nr. e2A-776-945/2024

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15334-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.12.1;

2.6.11.16; 3.2.4.11; 3.3.1.20

(S)

 

 

 

Kauno apygardos teismas

 

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. birželio 6 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Egidijaus Tamašausko ir Linos Žemaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. S. ieškinį atsakovui A. Š. dėl avanso priteisimo, daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Renatėlė“.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.       Ginčo esmė

 

1.       Ieškovas M. S. (toliau – ieškovas), patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė teismo priteisti ieškovui iš atsakovo A. Š. (toliau – atsakovas) 7 000 Eur sumokėtą avansą pagal 2019 m. gegužės 6 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, išreikalauti iš atsakovo ieškovui priklausantį automobilį „Honda CRV“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), natūra, tokį, koks jis buvo jo įsigijimo iš mažosios bendrijos (toliau – MB) „Saulužė“ metu (2020 m. kovo 12 d.), paaiškėjus, kad automobilis nėra išsaugotas (išardytas, be automobilio eksploatacijai būtinų detalių (be variklio, pavarų dėžės, kėbulo detalių) – priteisti ieškovui iš atsakovo 14 773 Eur automobilio vertės kompensaciją, priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Ieškovas nurodė, kad 2019 m. gegužės 6 d. tarp šalių buvo sudaryta transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis, kuria atsakovas įsipareigojo Amerikos aukcione nupirkti automobilį „Honda CR-V“, 2017 m., pergabenti į Kauną per 2 mėn. nuo sutarties pasirašymo ir perduoti jį ieškovui. Ieškovas už automobilį avansu atsakovui sumokėjo 7 000 Eur. 2019 m. vasarą automobilis iš Amerikos buvo pristatytas atsakovui. Ieškovas iš savo pinigų pirko reikalingas automobilio detales, atsakovo nurodymu sąskaitas už prekes išrašė UAB „Renatėlė“ vardu. Šalių sutarimu automobilis turėjo būti suremontuotas iki 2019 m. rugsėjo mėn., tačiau remonto darbai užtruko. 2020 m. kovo mėn., pastebėjus, kad darbai nevyksta, ieškovas pareikalavo perduoti jam automobilio dokumentus ir tik tada atsakovas nurodė, jog jis nesumokėjo automobilio kainos įmonei, per kurią buvo perkamas automobilis Amerikoje, todėl jis neturi dokumentų ir negali perduoti automobilio ieškovui. Norėdamas kuo greičiau sutvarkyti reikalus, susijusius su automobiliu, ieškovas sumokėjo MB „Saulužė“ 2 500 Eur, gavo automobilio dokumentus ir tapo automobilio savininku. Ieškovui pareikalavus perduoti automobilį, atsakovas pradėjo reikalauti grąžinti vekselį, nes neva jis dalį skolos jau atidirbo, tačiau ieškovas nesutiko, kadangi atsakovas ieškovui yra skolingas daugiau, nei nurodyta vekselyje, skola siekia 40 000 Eur, už darbus atsakovui buvo sumokėta darbų eigoje. Dėl galimo turto prievartavimo ir automobilio pasisavinimo ieškovas kreipėsi į ikiteisminio tyrimo institucijas, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, motyvuojant tuo, kad tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Atsakovas negrąžina ieškovui automobilio, kurį ieškovas nusipirko iš MB „Saulužė“, be to, ieškovas pirko automobilio detales remontui, mokėjo atsakovui už automobilio remontą. 2020 m. birželio mėn. paaiškėjo, kad automobilis yra išrinktas (išimtas variklis, nuimti ratai ir pan.), pareikalavus surinkti ir grąžinti automobilį ieškovui tokį, koks jis buvo įgijimo iš MB „Saulužė“ metu (2020 m. kovo mėn.), atsakovas atsisakė tai padaryti.

3.       Atsakovas nesutiko su ieškiniu, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog avansu sumokėjo atsakovui 7 000 Eur. Kadangi šių pinigų iš ieškovo atsakovas nėra gavęs, jis neturi prievolės grąžinti šios sumos. Ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. rugpjūčio 28 d. apklausoje ieškovas pats pripažino, kad 7 000 Eur avansą sumokėjo ne atsakovui, o MB „Saulužė“. Automobilio remonto darbų ir panaudotų dalių kaina viršija 9 000 Eur, kurų ieškovas net nepradėjo mokėti, todėl automobilio remonto darbus jis sustabdė. Kadangi ieškovas atsakovui yra skolingas už automobilio remontą ir detales, ieškinio reikalavimas išreikalauti automobilį negali būti patenkintas. Atsakovas yra pasiruošęs grąžinti ieškovui automobilį iš karto, kai jis atsiskaitys už atliktus darbus ir panaudotas detales.

4.       Trečiasis asmuo UAB „Renatėlė“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

 

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

5.       Kauno apylinkės teismas 2024 m. sausio 29 d. sprendimu atmetė ieškinį, priteisė iš ieškovo atsakovui 4 815,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, valstybei 44,83 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimą.

6.       Teismas pažymėjo, kad 2019 m. gegužės 6 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje nėra įrašo, patvirtinančio, jog ieškovas sumokėjo atsakovui nurodytą 7 000 Eur sumą, o atsakovas tuos pinigus gavo. Nors minėtoje sutartyje parašyta, kad ieškovas sutarties sudarymo dieną avansu sumoka atsakovui 7 000 Eur, tačiau, teismo vertinimu, nesant pinigų gavimą patvirtinančio įrašo, tai nereiškia, jog pinigų perdavimas yra įvykęs. Sutartyje naudojamas veiksmažodžio „sumokėti“ esamasis laikas reiškia, kad procesas nėra įvykęs ar pasibaigęs, todėl iš tokios sutarties formuluotės galima spręsti, jog šalys susitarė, kad avansas turi būti perduotas sutarties sudarymo dieną, bet nepatvirtina, jog toks faktas įvyko.

7.       Teismas pažymėjo, kad ieškovo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje duoti paaiškinimai dėl pinigų perdavimo aplinkybių nėra nuoseklūs. Pradiniame ieškinyje ieškovas iš viso nedetalizavo avanso sumokėjimo aplinkybių, tik nurodė, kad sumokėjo atsakovui avansu visą pirkimo–pardavimo sutarties sumą. Atsikirsdamas į atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus ieškovas nurodė, kad ieškovas sutarties pasirašymo metu pinigus perdavė atsakovui, vėliau atsakovo prašymu perduotus pinigus nuvežė atsakovo nurodytam asmeniui, kuris atsakovui patvirtino, jog pinigus gavo. Ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. rugpjūčio 28 d. apklausoje ieškovas pripažino aplinkybę, kad 7 000 Eur avansą sumokėjo ne atsakovui, o pačiam pardavėjui, vos atvežus automobilį iš JAV į Lietuvą, jis jį gavo ir perdavė remontuoti atsakovui. Ikiteisminio tyrimo metu ieškovas ne kartą aiškino, kiek ir kodėl atsakovas jam yra skolingas, tačiau nei vienoje iš apklausų ieškovas nėra nurodęs, kad atsakovas jam skolingas dar ir 7 000 Eur avanso sumą. Teismas konstatavo, kad, pareiškęs ieškinį teisme, ieškovas visiškai kitaip nei ikiteisminio tyrimo metu aiškina 7 000 Eur avanso už perkamą automobilį sumokėjimo aplinkybes – nurodo visai kitą vietą ir kitą asmenį, kuriam sumokėjo pinigus, taip pat teigia, kad avanso pinigus vežė tai įmonei, kuri perka automobilius iš Amerikos atsakovo nurodymu, kai ikiteisminio tyrimo metu apie tai net neužsiminė ir tvirtino, jog šį kartą pats mokėjo pinigus pačiam pardavėjui, kad tikrai sumokėjo 7 000 Eur. Ieškovas taip pat teigė, kad buvo susitikęs su MB „Saulužė“ atstovu savo patalpose (duomenys neskelbtini), apie pinigų vežimą į (duomenys neskelbtini) autoserviso pastatą ieškovas pirmą kartą nurodė tik teismo posėdžio metu. Teismas nusprendė, kad ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. rugpjūčio 28 d. liudytoju apklaustas ieškovas geriau prisiminė faktines aplinkybes, negu daugiau kaip po dviejų metų duodamas paaiškinimus teisme. Vadovaudamasis ikiteisminio tyrimo metu duotais ieškovo paaiškinimais, teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog jis sumokėjo atsakovui 7 000 Eur avansą, todėl nėra pagrindo priteisti ieškovui iš atsakovo 7 000 Eur sumą.

8.       Teismas, nustatęs, kad atsakovas verčiasi automobilių pirkimu – pardavimu, o ieškovas automobilį pirko savo poreikiams tenkinti, šalių sudarytą 2019 m. gegužės 6 d. sutartį vertino kaip vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį. Kadangi ieškovas neįrodė, kad sumokėjo atsakovui sutartyje nurodytą avanso sumą, teismas sprendė, jog ieškovas atsisakė su atsakovu sudarytos transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties.

9.       Teismas sutiko su ieškovu, kad iš viso už automobilį jis yra sumokėjęs 9 500 Eur, iš kurių 2 500 Eur buvo sumokėjo 2020 m. kovo 12 d. MB „Saulužė“, kad gautų automobilio dokumentus, ir dar 7 000 Eur buvo sumokėti avansu, tačiau, kaip minėta, teismas nesutiko, jog avanso pinigai (automobilio kaina) buvo sumokėti atsakovui. Teismas sprendė, kad ieškovas nuo pat automobilio atgabenimo į Lietuvą save laikė to automobilio savininku, ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog jo nurodymu ir susitarimu su atsakovu automobilis buvo perduotas remontuoti atsakovui. Teismas pažymėjo, kad tuo metu, kai, šalių paaiškinimu, automobilis buvo atvežtas (2019 m. vasarą), nei atsakovas, nei MB „Saulužė“ nebuvo to automobilio savininkais, byloje iš viso nėra duomenų, patvirtinančių, kas oficialiai tuo metu buvo automobilio savininkas. Teismas padarė išvadą, kad 2020 m. kovo 12 d. sąskaitos faktūros ir pinigų priėmimo kvito 2 500 Eur sumai išrašymo metu automobilis tik formaliai priklausė MB „Saulužė“, o faktiškai jau buvo perduotas valdyti ieškovui. Teismas vertino, kad jau nuo 2019 m. vasaros, tiksliau nenustatytu laiku, kai JAV aukcione nupirktas ir į Lietuvą atgabentas automobilis buvo perduotas ieškovui, faktiškai jis yra ieškovo nuosavybė, nepaisant to, jog šis pirkimas–pardavimas buvo įformintas tik 2020 m. kovo 12 d. 

10.       Teismas konstatavo, kad tarp šalių buvo susiklostę sutartiniai transporto priemonės remonto (rangos) teisiniai santykiai. Tai patvirtina šalių duoti paaiškinimai, byloje esančio automobilio fotonuotraukos, iš kurių matyti automobilio būklė aukciono metu ir 2020 m. gruodžio mėn. pabaigoje, kai remonto darbai buvo beveik baigti, taip pat atsakovo sudarytos ir pateiktos remonto sąmatos, UAB „Renatėlė“ išrašytos sąskaitos faktūros, kiti įrodymai. Teismo vertinimu, tai, kad šalys skirtingai aiškina transporto priemonės remonto sutarties sąlygas (darbų apimtį, kainą, darbų atlikimo terminus, atsiskaitymą už atliktus darbus), nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovas yra ginčo automobilio savininkas, tačiau kitų sąlygų reikšti vindikacinį ieškinį ieškovas akivaizdžiai neatitinka, nes šalis siejo prievoliniai (rangos) teisiniai santykiai, valdymo teisę į automobilį ieškovas prarado ne prieš savo valią, o sudarydamas su atsakovu automobilio remonto sutartį ir perduodamas jį remontuoti atsakovui. Teismas pažymėjo, kad ieškovas ieškiniu prašė teismo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.95 straipsnyje įtvirtintą civilinių teisių gynimo būdą (vindikaciją) ir nurodė tokio reikalavimo faktinį pagrindą. Kadangi ieškovas neįrodė visų aplinkybių, būtinų reiškiant ieškinį vindikacijos pagrindu, teismas atmetė šį ieškovo reikalavimą.

 

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

11.       Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį, priteisti ieškovui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, netenkinus pirmojo apeliacinio skundo prašymo, sumažinti atsakovui iš ieškovo priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą iki 2 879,80 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Teismas, konstatuodamas, kad ieškovas neįrodė, jog 2019 m. gegužės 6 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dieną sumokėjo atsakovui 7 000 Eur, neteisingai interpretavo, nepagrįstai suabsoliutino ir selektyviai vertino ieškovo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nevertindamas ikiteisminio tyrimo medžiagos visumos, neįvertino atsakovo parodymų, duotų teismo posėdžio metu. Nepaisant to, sutartis laikytina preliminariąja ar pirkimo–pardavimo, atsakovui neįvykdžius sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, avansu sumokėti pinigai privalo būti grąžinami ieškovui. Ieškovas sumokėjo 2019 m. gegužės 6 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą 7 000 Eur sumą, šiuos pinigus atsakovo nurodymu nuveždamas į (duomenys neskelbtini) asmeniui, per kurį atsakovas dalyvaudavo aukcionuose ir pirkdavo automobilius.

1.2.                      Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas aplinkybes geriau prisiminė ikiteisminio tyrimo metu nei teisme. Teisme ieškovas nurodė išsamesnius parodymus, kuriuos iš esmės patvirtino ir atsakovas, jie atitinka bylos ir ikiteisminio tyrimo medžiagą. 

1.3.                      Nepagrįsta teismo išvada, kad apie atsakovo skolą pagal 2019 m. gegužės 6 d. sutartį ieškovas nenurodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. 2020 m. rugpjūčio 28 d. apklausoje ieškovas nurodė  turįs skolą pagrindžiančius dokumentus, t. y. vekselį 10 000 Eur, sutartis 14 000 Eur ir 7 000 Eur.

1.4.                      Teismas neatsižvelgė į tai, kad, teismui klausiant atsakovo, kokiomis sąlygomis jis sutiktų bylą baigti taikiai, atsakovas nurodė, jog sutiktų ieškovui grąžinti 7 000 Eur, o tai patvirtina, kad atsakovui pinigai buvo perduoti. Ieškovas atsakovui avansu sumokėjo visą pirkimo–pardavimo sutarties sumą, tačiau automobilis nebuvo perduotas ieškovui. Ieškovas 2020 m. kovo 12 d. automobilį įgijo iš MB „Saulužė“, todėl atsakovas privalo ieškovui grąžinti 7 000 Eur avansą. 

1.5.                      Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas nuo pat automobilio atgabenimo į Lietuvą laikė save automobilio savininku, jis automobilį nusipirko iš kitų asmenų 2019 m. vasarą. Ieškovas išreiškė aiškią poziciją, kad automobilio savininku jis tapo tik 2020 m. kovo 12 d., kai automobilį įgijo iš MB „Saulužė“. 2019 m. vasarą automobilis buvo pristatytas ne ieškovui, o atsakovui. Atsakovui automobilį pristatė, kaip nurodė pats atsakovas, UAB „Autoklasika“, nes atsakovas 2019 m. balandžio 23 d. jį nusipirko aukcione. Su MB „Saulužė“ (UAB „Autoklasika“) atstovais dėl automobilio įgijimo ieškovas tarėsi tik tada, kuomet sužinojo, kad realiai atsakovas už automobilį nesumokėjo ir jo neįgijo, todėl negalės jo parduoti ieškovui. Ieškovui 2020 m. kovo mėn. įgijus ginčo automobilį, atsakovas laikytinas neteisėtu ginčo automobilio valdytoju, kadangi automobilis atsakovo žinioje yra be teisėto pagrindo. 

1.6.                      Teismas nepagrįstai nusprendė, kad tarp ginčo šalių buvo susiklostę sutartiniai transporto priemonės remonto (rangos) teisiniai santykiai. Atsakovas buvo ir iki šiol yra skolingas ieškovui. Vien aplinkybė, kad atsakovas buvo įsipareigojęs parduoti ieškovui ginčo automobilį už 7 000 Eur, kuris turėjo būti suremontuotas, kadangi atsakovas buvo skolingas ieškovui, nepatvirtina, jog tarp šalių buvo susiklostę prievoliniai rangos teisiniai santykiai. Ieškovas atsakovui nepateikė užduoties atlikti ginčo automobilio remonto darbus, šalys niekada nesitarė ir net neaptarė ginčo automobilio remonto, jo apimties ir kainos, atsakovas tik buvo minėjęs, kad remonto kaina gali būti apie 3 000 Eur, tačiau ieškovas niekada atsakovui už remontą neturėjo mokėti, kadangi atsakovas buvo įsipareigojęs ieškovui parduoti automobilį. Atsakovas, priėmęs automobilį, už jį nesumokėjęs ir jo neįgijęs, dėl ko negalėjo jo parduoti ir ieškovui, atlikdamas darbus veikė savo rizika ir ieškovui negali kilti pareiga sumokėti už remonto darbus.  

1.7.                      Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovo kartu su tripliku pateikta automobilio sąmata yra pasirašyta vienašališkai atsakovo ir nėra pasirašyta ieškovo, o UAB „Renatėlė“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros nebuvo prijungtos prie bylos, nebuvo ištirtos teismo posėdyje, todėl teismas negalėjo grįsti sprendimo šiais įrodymais, juos vertindamas teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nesuteikė ieškovui galimybės pasisakyti dėl minėtų įrodymų, priėmė siurprizinį sprendimą.

1.8.                      Teismas, aprašydamas nustatytas faktines aplinkybes, neteisingai nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 25 d. iki 2019 m. gegužės 24 d. ir nuo 2020 m. liepos 10 d. UAB „Renatėlė“ dirbo ir atsakovas. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančių duomenų matyti, kad atsakovas UAB „Renatėlė“ dirbo tik nuo 2020 m. liepos 10 d., t. y. įsidarbino jau po ikiteisminio tyrimo dėl automobilio išardymo, negrąžinimo inicijavimo.

1.9.                      Nepagrįsta teismo išvada, kad valdymo teisę į automobilį ieškovas prarado ne prieš savo valią, o sudarydamas su atsakovu automobilio remonto sutartį. Ieškovas niekada pats atsakovui neperdavė ginčo automobilio ir šiuo automobiliu nedisponavo. Automobilis atsakovui buvo pristatytas kitų asmenų, iš kurių atsakovas turėjo nupirkti automobilį, tačiau to nepadarė.

1.10.                      Teismas net nenagrinėjo ieškovo reikalavimo priteisti ieškovui automobilio vertę pinigais, nors byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad automobilis yra neišsaugotas, be variklio, pavarų dėžės ir pan. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad teismas neišnagrinėjo ginčo iš esmės.

1.11.                      Kadangi šalių procesiniuose dokumentuos buvo nurodytos aplinkybės dėl daikto sulaikymo, teismas turėjo pasisakyti dėl sulaikymo pagrįstumo, tačiau to nepadarė.

1.12.                      Teismui manant, kad automobilis iš atsakovo turi būti išreikalaujamas ne vindikacijos, o kitu teisiniu pagrindu, teismas turėjo savarankiškai nustatyti teisinį pagrindą. Tuo labiau, kad pats teismas nurodė, jog tarp šalių susiklostė vartojimo teisiniai santykiai. Atsižvelgdamas į tai, kad vartojimo ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, o vartotojo teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, teismas šioje byloje, siekdamas tinkamai išspręsti ginčą, turėjo pareigą būti aktyvus ir atlikti visus veiksmus, būtinus teisingam bylos išnagrinėjimui (pavyzdžiui, pasiūlyti patikslinti ieškinį). Teismui atmetus ieškinį, susidarė situacija, kad ieškovui yra užkertama teisė atgauti automobilį, kurio savininkas, kaip nustatė teismas, yra būtent ieškovas.

1.13.                      Teismas priteisė visas atsakovo prašomas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, nors į bylą buvo pateikti įrodymai tik dėl 2 879,80 Eur realiai turėtų bylinėjimosi išlaidų.

12.       Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti atsakovui iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.                      Ieškovo reikalavimas dėl 7 000 Eur avanso priteisimo iš atsakovo gali būti patenkintas tik tokiu atveju, jeigu ieškovas įrodytų, kad 7 000 Eur sumokėjo atsakovui, tačiau ieškovas to nepadarė. Ieškovas yra pripažinęs, kad 7 000 Eur sumą yra sumokėjęs ne atsakovui, o MB „Saulužė“.

2.2.                      Ieškovas klaidingai nurodo, kad buvo sutarta 3 000 Eur remonto ir detalių kaina. Vien automobilio išardymas, paruošimas dažymui, dažymas, surinkimas po perdažymo ir medžiagos dažymui kainuotų daugiau kaip 3 000 Eur.

2.3.                      Ieškovo ankstesni parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra teisingi ir išsamesni, nes vėliau ieškovas jau turėjo atstovą, pasiruošė bylos nagrinėjimui ir pateikė paaiškinimus tik tokius, kokie jam palankūs. Be to, ieškovas konkrečiai nenurodė, kaip pasireiškė teismo įrodymų vertinimo selektyvumas. Ieškovas pateikė savo nuomonę dėl faktinių bylos aplinkybių, siekdamas, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė bylą nagrinėjęs teismas.

2.4.                      Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, kad ieškovas už 7 000 Eur įsigijo ne tik sudegusį automobilį, bet ir jo remonto darbus. 2020 m. rugpjūčio 28 d. liudytojo apklausos protokole, ieškinyje, 2023 m. gegužės 31 d. patikslintame ieškinyje, dublike ieškovas nurodė buvus susitarimą dėl automobilio remonto ir net nurodė tokio susitarimo kainą – 3 000 Eur. Ieškovas elgiasi nesąžiningai ir dėl to, kad teigia, jog automobilį su pagerinimu įgijo už 7 000 Eur, tačiau viename iš ieškinio reikalavimų prašo išreikalauti automobilį arba jo vertę pinigais, kuri, anot ieškovo, siekia 14 773 Eur.

2.5.                      Nors ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad automobilis jam nebuvo perduotas, tačiau ikiteisminiame tyrime ieškovas aiškino priešingai. Automobilis jau nuo 2019 m. vasaros buvo ieškovo žinioje ir jo pavedimu buvo daromas automobilio remontas.

2.6.                      Ieškovo cituojamos taikos sąlygos nepagrindžia aplinkybės, jog ieškovas atsakovui sumokėjo 7 000 Eur. Be to, atsakovas sutiko ne grąžinti, o sumokėti ieškovui 7 000 Eur, taip įgydamas nuosavybės teisę į automobilį.

2.7.                      Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius apie atsakovo skolas ieškovui.

2.8.                      Atsakovui pateikus į bylą UAB „Renatėlė“ sąskaitas faktūras ir prašant jas prijungti, ieškovas turėjo galimybę su jomis susipažinti, pasakė savo nuomonę dėl šių sąskaitų faktūrų.

2.9.                      Kadangi ieškovas neatsiskaitė už atliktus darbus ir automobilio dalis, UAB „Renatėlė“ sustabdė darbų atlikimą ir pasinaudojo jai įstatymo suteikiama teise sulaikyti automobilį, kol ieškovas pilnai atsiskaitys už jau atliktus darbus.

2.10.                      Ieškovą atstovauja profesionali teisininkė – advokatė, todėl ji ir turėjo suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą. Teismas šioje byloje nėra aktyvus, todėl teismas neturi teisės taikyti kito, ieškovo neįrodinėto teisių gynimo būdo ir išeiti už ieškinio ribų. 2023 m. gegužės 19 d. teismo posėdyje teismas klausė, ar šalys teiks papildomus įrodymus, ar ieškovas ketina tikslinti ieškinio reikalavimus. Taigi teismas išaiškino ir pasiūlė ieškovui patikslinti ieškinį. Ieškovas šiuo teismo pasiūlymu pasinaudojo ir 2023 m. gegužės 31 d. pateikė patikslintą ieškinį.

13.       Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

 

14.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

15.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2019 m. gegužės  6 d. ieškovas ir atsakovas sudarė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje buvo nurodyta, jog atsakovas įsipareigoja nupirkti Amerikos aukcione automobilį „Honda CR-V“ 2017 m., kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pargabenti į Kauną per du mėnesius nuo sutarties pasirašymo dienos ir parduoti jį ieškovui, o ieškovas sutarties sudarymo dieną avansu sumoka atsakovui 7 000 Eur sumą, t. y. pilną kainą už automobilį, įskaitant jo pargabenimą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo automobilis dar iki minėtos šalių sutarties sudarymo 2019 m. balandžio 23 d. buvo parduotas aukcione JAV už 6 400 JAV dolerių sumą, aukciono lape pažymėta, jog automobilis yra pažeistas (degęs), apskaičiuotos jo remonto išlaidos sudaro 25 000 JAV dolerių, 2019 m. birželio 14 d. pristatytas JAV muitinės ir sienų apsaugos tarnybai Niujorke. Taip pat nėra ginčijama, kad 2019 m. vasarą tiksliai nenustatytu laiku ginčo automobilis buvo atvežtas į Lietuvą. Ginčo automobilį atgabenus į Lietuvą, šalių paaiškinimai, susiję su automobilio pardavimo, atsiskaitymo už jį, remonto, suremontuoto automobilio perdavimo ieškovui aplinkybėmis, yra skirtingi. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas neįrodė avanso sumokėjimo atsakovui fakto, taip pat būtinųjų vindikacinio ieškinio tenkinimo sąlygų. Būtent šios aplinkybės yra apeliacinės instancijos teismo vertinimo dalykas.

 

Dėl avanso priteisimo

 

16.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog sumokėjo atsakovui 7 000 Eur avansą, nes 2019 m. gegužės 6 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje nėra įrašo, patvirtinančio, kad ieškovas sumokėjo atsakovui nurodytą 7 000 Eur sumą, o atsakovas tuos pinigus gavo, be to, ieškovas ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. rugpjūčio 28 d. apklausoje pripažino, jog 7 000 Eur avansą sumokėjo ne atsakovui, o pačiam automobilio pardavėjui. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo nesutinkantis su tokiu vertinimu.

17.       CPK 178 straipsnis įtvirtina ne teismo, bet šalių naštą įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010).

18.       Sprendžiant klausimą, ar atsakovas turi pareigą grąžinti ieškovui 7 000 Eur avansą, ieškovui teko pareiga įrodyti, kad ieškovas sumokėjo atsakovui tokią sumą ir dėl tinkamo tarp šalių sudarytos sutarties nevykdymo atsakovas turi pareigą šią sumą grąžinti ieškovui. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas neįrodė, jog sumokėjo atsakovui 7 000 Eur sumą, o kartu ir atsakovo pareigos šią sumą grąžinti ieškovui.

19.       Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Kasacinis teismas, be kita ko, yra nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351-687/2018).

20.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 2019 m. gegužės 6 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis neįrodo 7 000 Eur sumokėjimo atsakovui fakto. Nors šalys sutartyje susitarė, kad avansas turi būti perduotas sutarties sudarymo dieną, tačiau nėra įrodymų, jog avansas realiai buvo perduotas atsakovui. Nagrinėjamoje byloje rašytinių įrodymų pagrindu galima spręsti tik dėl 2 500 Eur sumos sumokėjimo MB „Saulužė“ pagal PVM sąskaitą faktūrą serija AAA Nr. 009, tą patvirtina 2020 m. kovo 12 d. pinigų priėmimo kvitas serija AAB Nr. 001. Ieškovo teigimu, šie pinigai buvo sumokėti už ginčo automobilio dokumentus. Nors PVM sąskaitoje faktūroje serija AAA Nr. 009 ir 2020 m. kovo 12 d. pinigų priėmimo kvite serija AAB Nr. 001 nurodyta, kad 2 500 Eur suma yra mokama už ginčo automobilį, tikėtina, kad bendra už ginčo automobilį sumokėta suma turėjo būti didesnė, kadangi, kaip minėta, aukcione šis automobilis buvo įsigytas už 6 400 JAV dolerių, dar turėjo būti sumokėti muito mokesčiai, taip pat apmokėtos automobilio pargabenimo iš JAV išlaidos. Ieškovas, pirminiame ieškinyje teigęs, kad sumokėjo atsakovui7 000 Eur, vėliau pradėjo aiškinti, jog davė atsakovui 7 000 Eur, tačiau, atsakovo prašymu, tuos pačius pinigus nuvežė ir perdavė kitam asmeniui. Ikiteisminio tyrimo Nr. 03-2-00348-20 metu ieškovas pripažino aplinkybę, kad 7 000 Eur avansą sumokėjo ne atsakovui, o kitam asmeniui – automobilio pardavėjui MB „Saulutė“. Nors ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad būtent bylos nagrinėjimo metu duoti jo parodymai yra išsamesni, teisėjų kolegija neturi pagrindo su tuo sutikti. Kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, ikiteisminio tyrimo metu apklaustas ieškovas neabejotinai geriau prisiminė faktines aplinkybes, nei tas pačias aplinkybes pasakodamas po dviejų metų, tuo labiau, kad nagrinėjamoje byloje nurodomų aplinkybių ieškovas negali pagrįsti kitais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, paaiškinimų, susijusių su pinigų už ginčo automobilį perdavimu, nenuoseklumas, rašytinių įrodymų apie pinigų perdavimą atsakovui nebuvimas sudaro pagrindą daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovo nurodyti 7 000 Eur už automobilį buvo sumokėti ne atsakovui.

21.       Šiuo atveju turi būti atsižvelgta ir į paties ieškovo ieškinyje suformuluotus reikalavimus. Ieškiniu ieškovas reikalauja ne tik priteisti ieškovui iš atsakovo 7 000 Eur avansą, bet ir išreikalauti iš atsakovo ginčo automobilį, o jei jis nėra išsaugotas, priteisti ieškovui iš atsakovo 14 773 Eur automobilio vertės kompensaciją. Šie ieškovo reikalavimai nėra alternatyvūs. Ieškovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jis už ginčo automobilį sumokėjo 9 500 Eur, neteigia, kad automobilio vertė tėra 2 500 Eur, priešingai, nurodo, jog suremontuoto automobilio vertė yra 14 773 Eur, todėl byloje nesant įrodymų, kad 7 000 Eur sumas ieškovas sumokėjo du kartus, t. y. ir atsakovui, ir ginčo automobilio pardavėjui, to neteigiant ir pačiam ieškovui, jis, reikalaudamas iš atsakovo priteisti 7 000 Eur avansą, iš esmės siekia, jog už ginčo automobilį ieškovo sumokėta suma tesudarytų 2 500 Eur. Iš 2019 m. gegužės 6 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties turinio galima spręsti, kad atsakovas turėjo teikti tarpininkavimo paslaugas ieškovui įsigyjant ginčo automobilį, tačiau bylos duomenys sudaro pagrindą daryti labiau tikėtiną išvadą, jog šios tarpininkavimo paslaugos nebuvo suteiktos, pačiam ieškovui tiesiogiai iš pardavėjo įsigijus ginčo automobilį ir jam pačiam sumokėjus įsigyjamo automobilio kainą, kurią, vadovaujantis šalių sudaryta sutartimi, ieškovas ketino sumokėti atsakovui.

22.       Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta ieškovo apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovo sutikimas sumokėti ieškovui 7 000 Eur tam, jog bylą būtų galima baigti taikiai, įrodo 7 000 Eur avanso sumokėjimo atsakovui faktą. Kaip paaiškino atsakovas, jis sutiko ne grąžinti, o sumokėti ieškovui 7 000 Eur, taip įgydamas nuosavybės teisę į automobilį. Byloje nėra priešingas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, atsakovas viso bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neigė savo pareigą grąžinti ieškovui 7 000 Eur avansą, todėl nėra pagrindo netikėti šiais atsakovo paaiškinimais. Ieškovui neįrodžius, kad jis sumokėjo atsakovui 7 000 Eur avanso sumą, teisėjų kolegija teisėta ir pagrįsta pripažįsta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl 7 000 Eur dydžio avanso priteisimo iš atsakovo.

 

Dėl automobilio išreikalavimo iš neteisėto valdymo

 

23.       Nagrinėjamoje byloje šalys neginčija, kad ginčo automobilis nuosavybės teise priklauso ieškovui. Atsakovas tvirtina, kad ginčo automobilį jis grąžinsiąs ieškovui, šiam atsiskaičius už automobilio remonto darbus. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas buvo įsipareigojęs parduoti ieškovui suremontuotą ginčo automobilį, šalys atskirai dėl automobilio remonto darbų nesitarė. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

24.       Ieškovas ieškinyje buvo nurodęs, kad atsakovas buvo įsipareigojęs pilnai sutvarkyti (suremontuoti) automobilį savo medžiagomis ir darbo jėga, susitariant, jog maksimali remonto ir detalių kaina bus 3 000 Eur, kuria bus sumažintas atsakovo įsiskolinimas ieškovui, tačiau atsakovui neturint pinigų, ieškovas pats pirko detales, mokėjo atsakovui, dažytojui pinigus už remontą. Šalių sutarimu, automobilis turėjo būti suremontuotas iki 2019 m. rugsėjo mėn., tačiau remonto darbai užtruko. Taigi, priešingai, nei teigia apeliaciniame skunde, ieškovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu įrodinėjo tarp šalių žodinio susitarimo pagrindu buvusius transporto priemonės remonto (rangos) teisinius santykius. Atsakovas, skirtingai nei ieškovas, vertindamas ginčo automobilio remonto kainą ir atsiskaitymą už atliktus darbus, iš esmės patvirtino rangos teisinių santykių tarp šalių egzistavimo faktą, vėliau bylos nagrinėjimo metu pakeitęs poziciją dėl savo dalyvavimo šiuose teisiniuose santykiuose, nurodydamas, kad ne jis, o trečiasis asmuo UAB „Renatėlė“ atliko ginčo automobilio remonto darbus. Taigi, atsakovas turėjo pareigą įrodyti, kad ne jis, o jo nurodyta įmonė atliko ginčo automobilio remonto darbus, tačiau tokių įrodymų į bylą nepateikė. Byloje nesant rašytinės sutarties dėl ginčo automobilio remonto darbų, visos abejonės dėl atsakovo dalyvavimo ginčo automobilio remonto (rangos) teisiniuose santykiuose aiškintinos atsakovo nenaudai. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tarp šalių buvo susiklostę sutartiniai transporto priemonės remonto (rangos) teisiniai santykiai.

25.       Atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tvirtino, kad sustabdė ginčo automobilio darbus ir paties automobilio ieškovui negrąžina dėl to, jog ieškovas neatidavė vekselio, pagal kurį jis jau atsiskaitęs, ir dėl to, kad ieškovas neatsiskaitė už atliktus remonto darbus. Vėliau, Kauno apylinkės teismui 2022 m. birželio 3 d. priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1582-1052/2022 dėl skolos iš atsakovo priteisimo, atsakovas laikėsi pozicijos, kad ginčo automobilis negrąžinamas ieškovui dėl neapmokėtų remonto išlaidų, atsakovui pasinaudojus sulaikymo teise.

26.       Prievoliniuose santykiuose kreditoriaus teisė sulaikyti daiktą įtvirtinta CK 6.69 straipsnyje. Kreditorius turi teisę pasinaudoti daikto sulaikymo teise tol, kol skolininkas įvykdo prievolę (nurodyto straipsnio 1 dalis). Sulaikymo teisės įgyvendinimo tvarką nustato CK ketvirtosios knygos normos (šio straipsnio 2 dalis). CK 4.229 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas.

27.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sulaikymo teisė – specifinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, kuriuo kreditorius turi teisę pasinaudoti, kol skolininkas įvykdys prievolę (CK 6.69 straipsnio 1 dalis). Daikto sulaikymo teisės turinys reglamentuojamas daiktinės teisės normų (CK 4.229–4.235 straipsniai). Remiantis CK 4.229 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytais kriterijais, daikto sulaikymo teisė atsiranda ir gali būti įgyvendinama esant šių aplinkybių visumai: 1) kreditorius turi reikalavimo teisę į skolininką; 2) reikalavimo teisė yra vykdytina (jos įvykdymo terminas pasibaigęs); 3) kreditorius valdo skolininkui priklausantį daiktą; 4) kreditorius yra teisėtas skolininkui priklausančio daikto valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2013). CK 6.656 straipsnyje nustatyta rangovo teisė taikyti sulaikymą prieš užsakovą, jeigu šis nevykdo savo įsipareigojimo sumokėti rangos sutartyje nustatytą atlyginimą arba kitokią sutarties šalių sutartą sumą. Rangovas turi teisę išieškoti jam pagal sutartį priklausančias sumas už atliktą darbą iš užsakovui priklausančių įrenginių, likusių medžiagų ir kito užsakovui priklausančio turto, kol užsakovas visiškai su juo neatsiskaitys, arba gali sulaikyti darbų rezultatą tol, kol užsakovas tinkamai neįvykdys savo prievolės. Daikto sulaikymo teisė šiuo atveju apibrėžta kaip rangovo darbų rezultato neperdavimas užsakovui iki jo atsiskaitymo. Kartu pažymėtina, kad daikto sulaikymo teisė laikoma teisėta savigynos priemone, todėl, sulaikant daiktą, turi būti taikomi ir CK 1.139 straipsnyje nustatyti reikalavimai: savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų (2 dalis); naudojant savigyną, būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų reikalavimų. Vienas iš tokių reikalavimų kreditoriui – informuoti daikto savininką (skolininką) apie daikto sulaikymą, kad susiformuotų daikto sulaikymo teisiniai santykiai ir kiekviena šių santykių šalis žinotų savo teises ir pareigas (CK 4.229 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2008). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar ginčo automobilio savininkui (ieškovui) buvo suprantama, kad atsakovas pasinaudojo daikto sulaikymo teise, taip pat kitų aplinkybių, susijusių su atsakovo daikto sulaikymo teisės įgyvendinimo tinkamumu.

28.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp šalių žodžiu buvo sudaryta automobilio remonto sutartis, taigi, šalis siejo prievoliniai (rangos) teisiniai santykiai, valdymo teisę į automobilį ieškovas prarado ne prieš savo valią, o sudarydamas su atsakovo automobilio remonto sutartį ir perduodamas jį remontuoti atsakovui. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė visų aplinkybių, būtinų reiškiant ieškinį vindikacijos pagrindu, todėl atmetė ieškovo reikalavimą dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Visgi, kaip pagrįstai nurodo ieškovas apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovo prašytas taikyti civilinių teisių gynimo būdas (vindikacija) nėra galimas, neįvertino visų su šiuo civilinių teisių gynimo būdu susijusių aplinkybių.

29.       CK 4.95 straipsnyje įtvirtinta, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl vindikacijos instituto aiškinimo, yra nurodęs, kad reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti, jog jis turėjo nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą iki jį neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą, nuosavybės teisę turi ir ieškinio pareiškimo momentu; daikto valdymo teisę ieškovas prarado be savo valios; daiktą valdo atsakovas; daiktą atsakovas valdo neteisėtai; daiktas yra natūra; bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2010). Tai reiškia, kad, paaiškėjus, jog atsakovas daikto sulaikymo teisę įgyvendina netinkamai ir šiuo metu daiktą valdo neteisėtai, pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovo pareikšto vindikacinio ieškinio nepagrįstumo galėtų būti kitokia. Tačiau tam, kad būtų galima padaryti tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas turi nustatyti ir įvertinti visas su tuo susijusias aplinkybes, kas šiuo atveju nebuvo padaryta.

30.       Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad laisvas teisės į pažeistų civilinių teisių gynybą įgyvendinimas reiškia ir gynybos būdų pasirinkimą (CK 1.138 straipsnis). Civilinių teisių gynimo būdai – tai materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms teisėms apginti arba civilinių teisių pažeidimui išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012). Asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Ginčas privalo būti išspręstas pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, teismas negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylą, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-381/2023, 2023 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-916/2023). 

31.       Kita vertus, CPK 8 straipsnyje nustatyta, kad teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, jog byla būtų tinkamai išnagrinėta. Taigi teismas, likdamas nešališkas ir neutralus, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, vadovauja procesui, vykdo CPK nustatytus procesinius veiksmus. Teismas bendrais procesiniais atvejais savo iniciatyva nerenka įrodymų, kita vertus, teismas, manydamas, kad bylai teisingai išspręsti neužtenka pateiktų įrodymų, gali pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-701/2019).

32.       Teisėjo vadovavimo procesui principas įtvirtina teisėjo pareigą jam, laikantis teisės į tinkamą teismo procesą, rungimosi ir kitų civilinio proceso principų, užtikrinti tinkamą bylos išnagrinėjimą, rūpintis, kad būtų nustatytos esminės bylos aplinkybės, esant pagrindui patikslinti šalių pareigą įrodinėti, nurodyti, kokias aplinkybes būtina nustatyti, jog būtų teisingai išnagrinėta byla, pasiūlyti pateikti įrodymus ir pagrįsti įrodinėjamas aplinkybes, pateikti klausimus šalių pozicijai byloje kylančiais klausimais išsiaiškinti (CPK 159, 179 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2013). Dėl to pirmosios instancijos teismas, vykdydamas vadovavimo procesui pareigą, turėjo išaiškinti, kokias aplinkybes nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, siekiant teisingai išnagrinėti bylą, taip pat nurodyti galimybę byloje naudoti alternatyvius civilinių teisių gynimo būdus, tačiau to nepadarė (CPK 159, 179 straipsniai).

33.       Be to, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir tarp šalių susiklosčiusių santykių teisinis kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015, 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2019). Tai reiškia, kad teisinė byloje kilusio ginčo kvalifikacija nėra savitikslė, jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, jog ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Dėl to ieškovo nurodytas ieškinio teisinis pagrindas nesaisto pirmosios instancijos teismo ir jis pats turi kvalifikuoti ginčo teisinius santykius tam, kad atkurtų teisinę taiką tarp ginčo šalių.

34.       Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė šiai bylai svarbių aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, o tai galėjo lemti neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Dėl to teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, panaikinamas ir ši bylos dalis perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

35.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos išnagrinėjimo rezultatą, nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes jie neturi teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos baigčiai.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

36.       Panaikinusi sprendimo dalį dėl byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų, teisėjų kolegija sprendžia, kad turi būti panaikinta ir sprendimo dalis, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Vadovaujantis CPK 93, 96 straipsnių nuostatomis, išlaidų paskirstymo klausimas turės būti sprendžiamas išnagrinėjus ginčą iš esmės.

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais,

 

n u t a r i a :

 

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Kauno apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai        Marius Bartninkas

 

 

                Egidijus Tamašauskas

 

 

        Lina Žemaitienė